1

Ieškiniu Europos Komisija prašo panaikinti 2020 m. kovo 25 d. Tarybos sprendimą (ES) 2020/470 dėl teisės remti bendrą audiovizualinę produkciją taikymo laikotarpio pratęsimo, kaip numatyta Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Korėjos Respublikos laisvosios prekybos susitarimo Protokolo dėl bendradarbiavimo kultūros klausimais 5 straipsnyje (OL L 101, 2020, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 203, 2020, p. 95; toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Protokolo dėl bendradarbiavimo kultūros klausimais (OL L 127, 2011, p. 1418; toliau – Protokolas), pridėto prie Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Korėjos Respublikos laisvosios prekybos susitarimo (OL L 127, 2011, p. 6; toliau – Susitarimas), 5 straipsnyje „Bendra audiovizualinė produkcija“ numatyta teisė bendrai audiovizualinei produkcijai taikyti atitinkamas Šalių vietos ir (arba) regionų kultūrinio turinio rėmimo programas (toliau – nagrinėjama teisė). Šis straipsnis suformuluotas taip:

„<…>

3.   Šalys, laikydamosi savo teisės aktų, sudaro palankesnes sąlygas kurti bendrą produkciją [Europos Sąjungos] šalies ir Korėjos kūrėjams, taip pat suteikdamos [nagrinėjamą] teisę bendrai produkcijai <…>

<…>

8.   

<…>“

3

2010 m. rugsėjo 16 d. Tarybos sprendimo 2011/265/ES dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Korėjos Respublikos laisvosios prekybos susitarimo pasirašymo Europos Sąjungos vardu ir laikino taikymo (OL L 127, 2011, p. 1) 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Pagal [SESV] 218 straipsnio 7 dalį [Europos Sąjungos] Taryba gali įgalioti Komisiją tvirtinti tam tikrus ribotus susitarimo pakeitimus. Komisijai turėtų būti leista panaikinti [nagrinėjamą teisę], nebent Komisija nuspręstų, kad tas nuostatas reikėtų toliau taikyti ir šį sprendimą patvirtintų Taryba, taikydama specialią procedūrą, kuri yra būtina dėl šio Susitarimo aspekto jautraus pobūdžio ir dėl to, kad Susitarimą turi sudaryti Sąjunga bei jos valstybės narės. <…>“

4

Šio sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1. Komisija praneša [Korėjos Respublikai] apie Sąjungos ketinimą nepratęsti [nagrinėjamos teisės taikymo laikotarpio], laikydamasi to protokolo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytos tvarkos, nebent Komisijai pasiūlius ir likus keturiems mėnesiams iki laikotarpio, kuriuo [taikoma minėta teisė], pabaigos Taryba sutiktų pratęsti [nagrinėjamos teisės] taikymą. Jei Taryba sutinka toliau taikyti [šią teisę], ši nuostata vėl pradedama taikyti pratęst[os] [teisės] taikymo laikotarpio pabaigoje. Konkrečiai dėl šio[s] [teisės] taikymo laikotarpio pratęsimo Taryba sprendžia vieningai.“

5

2014 m. balandžio 14 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2014/226/ES dėl bendrai audiovizualinei produkcijai suteiktos teisės taikymo laikotarpio pratęsimo, kaip nustatyta Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Korėjos Respublikos laisvosios prekybos susitarimo Protokolo dėl bendradarbiavimo kultūros klausimais 5 straipsnyje (OL L 124, 2014, p. 25), nagrinėjamos teisės taikymo laikotarpis buvo pratęstas trejiems metams – nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.

6

2015 m. spalio 1 d. Tarybos sprendimu (ES) 2015/2169 dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Korėjos Respublikos laisvosios prekybos susitarimo sudarymo (OL L 307, 2015, p. 2) šis susitarimas buvo patvirtintas Sąjungos vardu. Šio sprendimo 6 konstatuojamoji dalis ir Sprendimo 2011/265 6 konstatuojamoji dalis suformuluotos vienodai. Be to, Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip pat, kaip Sprendimo 2011/265 4 straipsnio 1 dalis.

7

2017 m. birželio 8 d. Tarybos sprendimu (ES) 2017/1107 dėl teisės remti bendrą audiovizualinę produkciją taikymo laikotarpio pratęsimo, kaip numatyta Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Korėjos Respublikos laisvosios prekybos susitarimo Protokolo dėl bendradarbiavimo kultūros klausimais 5 straipsnyje (OL L 160, 2017, p. 33), nagrinėjamos teisės taikymo laikotarpis buvo pratęstas trejiems metams – nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.

8

Pagal Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalį priimtame ginčijamame sprendime numatyta, kad nagrinėjamos teisės taikymo laikotarpis pratęsiamas trejiems metams – nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d.

9

Komisija Teisingumo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

10

Taryba prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Nepatenkinus šio reikalavimo, jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, ji prašo Teisingumo Teismo palikti galioti jo padarinius, kol bus ištaisyti nustatyti panaikinimo pagrindai.

11

2020 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais Prancūzijos Respublikai ir Nyderlandų Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

12

Grįsdama ieškinį dėl panaikinimo Komisija nurodo vienintelį pagrindą, grindžiamą tuo, kad rėmimasis Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalimi kaip teisiniu pagrindu ginčijamam sprendimui pagrįsti prieštarauja Sutartims ir Teisingumo Teismo jurisprudencijai.

13

Nurodydama šį vienintelį ieškinio pagrindą Komisija teigia, kad, pasirėmusi minėtu teisiniu pagrindu, pagal kurį Taryba turi priimti sprendimą vieningai nedalyvaujant Europos Parlamentui, užuot, kaip siūlė Komisija, kaip procedūriniu teisiniu pagrindu rėmusis SESV 218 straipsnio 6 dalies a punkto v papunkčiu, kuriame, jį siejant su SESV 218 straipsnio 8 dalies pirma pastraipa, numatyta, kad gavusi Parlamento pritarimą Taryba balsuoja kvalifikuotąja balsų dauguma, Taryba pakeitė taikytiną balsavimo taisyklę ir neatsižvelgė į Parlamento prerogatyvas dėl tarptautinio susitarimo tam tikros dalies taikymo laikotarpio pratęsimo.

14

Komisija mano, kad Sprendimo (ES) 2015/2169 3 straipsnio 1 dalis yra „antrinis teisinis pagrindas“, kurio taikymas prieštarauja ESS 13 straipsnio 2 dalyje nustatytam kompetencijos suteikimo principui ir institucinės pusiausvyros principui.

15

Be to, šios institucijos teigimu, būtų nenuoseklu reikalauti, kad Taryba sprendimą dėl nagrinėjamos teisės taikymo pratęsimo priimtų vieningai, nors Sprendimas 2011/265 dėl tokios teisės nustatymo buvo priimtas kvalifikuota balsų dauguma, ir Sąjunga, vadovaudamasi tarptautine teise, sutiko, kad jos taikymas būtų pratęstas iš principo savaime. Griežtesnės vidaus taisyklės taikymas ir reikalavimas, pagal kurį Taryba privalo pritarti šios teisės taikymo pratęsimui, prieštarautų savaiminio pratęsimo tikslui, dėl kurio susitarė susitarimo šalys, taigi prieštarautų jurisprudencijai dėl tarptautinių susitarimų viršenybės prieš Sąjungos antrinę teisę.

16

Atsakydama į Tarybos argumentą, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas ne „antriniu teisiniu pagrindu“, o SESV 218 straipsnio 7 dalimi, dublike Komisija taip pat nurodė pritarianti Tarybos nuomonei, jog šiuo sprendimu siekiama pakeisti susitarimą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nes juo pratęsiamas protokole įtvirtintos nuostatos taikymas. Atsižvelgdama į tai, ji mano, kad Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalis negali būti laikoma SESV 218 straipsnio 7 dalies taikymo atveju, nes šiame protokole, numatančiame savaiminį nagrinėjamos teisės pratęsimą paskesniems iš eilės einantiems tokios pačios trukmės laikotarpiams, nenustatyta jokios konkrečios šios teisės taikymo pratęsimo procedūros, taigi nereikalaujama, kad Taryba įgaliotų Komisijai patvirtinti tokį taikymo pratęsimą.

17

Be to, procedūrinės sąlygos, kurios nustatytos kartu su Komisijai tariamai suteiktais įgaliojimais, neatitinka SESV 218 straipsnio, o „antrinio teisinio pagrindo“, pagal kurį reikalaujama, kad Taryba balsuotų vieningai, taikymas neteisėtas.

18

Taip pat reikia pažymėti, kad Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalis Komisijai ne suteikia įgaliojimus Sąjungos vardu patvirtinti susitarimo pakeitimus, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 7 dalį, o tik atspindi Komisijos įgaliojimus užtikrinti atstovavimą Sąjungai palaikant išorės santykius pagal ESS 17 straipsnį tuo atveju, kai priimamas sprendimas nepratęsti nagrinėjamos teisės taikymo; vis dėlto bet kuriuo atveju Taryba išlieka kompetentinga priimti sprendimą dėl šio pratęsimo. Taigi, faktiškai nebuvo įgaliojimų priimti sprendimą (su nustatytomis konkrečiomis sąlygomis) perdavimo Komisijai.

19

Taryba, kuriai pritaria Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė, prieštarauja Komisijos argumentui ir iš esmės teigia, kad ginčijamam sprendimui priimti taikyta procedūra grindžiama SESV 218 straipsnio 7 dalimi, kaip akivaizdžiai matyti iš Sprendimo 2015/2169 6 konstatuojamojoje dalyje pateiktos aiškios nuorodos į šią nuostatą, ir kad ši procedūra atitinka šią SESV nuostatą.

20

Taryba teigia, kad SESV 218 straipsnio 7 dalies taikymo sąlygos yra įvykdytos, nes, pirma, nagrinėjamos teisės taikymo pratęsimas yra konkrečios ir savarankiškos susitarimo dalies pakeitimas atliktas taikant supaprastintą procedūrą, nustatytą Protokolo 5 straipsnio 8 dalyje. Komisija, kaip derybininkė, įgaliota iš dalies keisti nagrinėjamą teisę – ją panaikinti pasibaigus einamajam trejų metų laikotarpiui ir apie tokį sprendimą pranešti Korėjos Respublikai. Antra, Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalyje numatytoje procedūroje nustatytos tinkamos tokio įgaliojimo suteikimo Komisijai sąlygos.

21

Dėl vieningo balsavimo Taryboje reikalavimo ši institucija teigia, kad pratęsus nagrinėjamos teisės taikymą būtų nukrypta nuo bendros taisyklės, pagal kurią, jeigu nenuspręsta kitaip, ši teisė panaikinama, o tai pateisina griežtesnių sąlygų taikymą.

22

Subsidiariai, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog kaip vienos iš SESV 218 straipsnio 7 dalyje nurodytų sąlygų nebuvo galima numatyti tokio vieningo balsavimo, Taryba teigia, kad negaliotų tik pareiga sprendimą priimti vieningai. Tačiau, kadangi ginčijamas sprendimas buvo priimtas vieningai, Taryba jį neišvengiamai būtų priėmusi kvalifikuotąja balsų dauguma ir todėl, jos nuomone, šis sprendimas turėtų būti laikomas tinkamai priimtu.

23

Triplike Taryba, be kita ko, prieštarauja Komisijos argumentui, kad nagrinėjamos teisės taikymą Sąjunga galėtų pratęsti netaikydama vidaus procedūros tuomet, kai Komisija norėtų pratęsti šios teisės taikymą, tačiau jeigu siekiama ją panaikinti, būtina laikytis sprendimo priėmimo procedūros. Jos nuomone, tai, kad nagrinėjamos teisės taikymas kiekvienai susitarimo šaliai pratęsiamas savaime, nereiškia, kad atmetama bet kokios vidaus sprendimų priėmimo procedūros galimybė, atsižvelgiant į tai, kad nustatyta šios teisės taikymo trukmė – treji metai, o tai reiškia, kad sprendimas turi būti priimtas kas trejus metus pagal atitinkamas vidaus sprendimų priėmimo procedūras. Jei šių sprendimų priėmimo procedūrų nebūtų laikomasi, būtų pažeista Sąjungos teisės sistemos autonomija ir Sutarčių rengėjų nustatyta institucinė pusiausvyra.

24

Taryba tvirtina, kad SESV 218 straipsnio 7 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalyje numatytai procedūrai. Visų pirma ji pažymi, kad Protokolo 5 straipsnio 8 dalyje nustatyta supaprastinta šio protokolo keitimo procedūra, numatant numanomą sutikimą dėl nagrinėjamos teisės pratęsimo ir išankstinį pranešimą dėl tos teisės panaikinimo.

25

Prancūzijos Respublika teigia, kad ginčijamu sprendimu įgyvendinama SESV 218 straipsnio 7 dalimi grindžiama procedūra, todėl Komisija klysta tvirtindama, kad Taryba šį sprendimą grindė SESV nenumatytu teisiniu pagrindu. Pirma, ji mano, kad nagrinėjamos teisės taikymo pratęsimo tvarka yra šios SESV nuostatos taikymo atvejis. Jos teigimu, viena vertus, dėl atitinkamos teisės taikymo pratęsimo pailgėja su šia teise susijusių nuostatų, kurios yra konkretus ir savarankiškas jos elementas, taikymas laiko atžvilgiu, ir, atvirkščiai, nepratęsus nagrinėjamos teisės taikymo, tai iš esmės reiškia, kad šios nuostatos netenka teisinės galios. Taigi nagrinėjamos teisės taikymo pratęsimas reiškia Protokolo pakeitimą.

26

Kita vertus, šalims neišreiškus valios, savaiminis nagrinėjamos teisės taikymo pratęsimas nesant jokio šalių susitarimo, šios valstybės narės nuomone, priskiriamas kategorijai nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo bendros tarptautinių susitarimų peržiūros tvarkos; jis yra šios tvarkos supaprastinta procedūra.

27

Antra, Prancūzijos Respublika mano, kad taikant Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalyje numatytą mechanizmą tinkamai įgyvendinama SESV 218 straipsnio 7 dalis, kiek joje numatyta, kad Taryba turi patvirtinti Komisijos sprendimą nepranešti apie nagrinėjamos teisės taikymo pabaigą. Šiuo atžvilgiu ji pažymi, kad pagal Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalį Komisijai suteikiami realūs sprendimo priėmimo įgaliojimai, susiję su kas trejus metus atliekamu pasirinkimu, kartu nustatant konkrečias šių įgaliojimų sąlygas, kaip apibrėžta SESV 218 straipsnio 7 dalyje. Šis apribojimas teisėtas, nes pastaroji nuostata nukrypsta nuo SESV 218 straipsnio 5, 6 ir 9 dalių, o nagrinėjamos teisės taikymo pratęsimas yra vienas iš veiksmų, kuriais formuojama Sąjungos politika ir rengiami jos išorės veiksmai. Vieningo balsavimo taisyklės taikymas yra tik būdas įgyvendinti Tarybos pritarimą Komisijos pasirinkimui neprieštarauti šios teisės taikymo pratęsimui, o šio būdo teisėtumas ar neteisėtumas neturi įtakos tokio pritarimo reikalavimo galiojimui.

28

Galiausiai, trečia, Prancūzijos Respublika teigia, kad bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į Sąjungos teisės sistemos autonomijos principą, nagrinėjamos teisės taikymas negalėjo būti pratęstas, nesant konkrečiai tai numatančio Sąjungos akto, nepaisant to, kad toks aiškiai išreikštas pratęsimas tarptautinės teisės sistemoje nėra būtinas.

29

Nyderlandų Karalystė nurodo visiškai pritarianti Tarybos pozicijai ir visiems jai pagrįsti pateiktiems argumentams.

30

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas remiantis Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje, be kita ko, kaip ir Sprendimo 2011/265 4 straipsnio 1 dalyje, numatyta, kad Komisija praneša Korėjos Respublikai apie Sąjungos ketinimą nepratęsti nagrinėjamos teisės taikymo laikotarpio, nebent Komisijai pasiūlius ir likus keturiems mėnesiams iki laikotarpio, kuriuo taikoma minėta teisė, pabaigos Taryba vieningai sutiktų pratęsti šios teisės taikymą.

31

Komisija, kaip vienintelio pagrindo argumentą nurodo, kad Taryba, ginčijamą sprendimą grįsdama Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalimi, neteisėtai pasinaudojo „antriniu teisiniu pagrindu“.

32

Šiuo klausimu primintina, kad taisyklės, susijusios su Sąjungos institucijų valios formavimu, yra įtvirtintos Sutartyse ir jų negali nustatyti nei valstybės narės, nei pačios institucijos. Taigi, ypatingais atvejais tik Sutartimis gali būti suteikti įgaliojimai institucijai pakeisti juose įtvirtintą sprendimo priėmimo procedūrą. Todėl, jei institucijai būtų pripažinta galimybė nustatyti antrinius teisinius pagrindus, kurie padarytų sudėtingesnę ar paprastesnę akto priėmimo tvarką, tai reikštų, kad jai suteiktos teisėkūros galios, kurios viršija numatytąsias Sutartyse. Be to, tai reikštų, kad jai leidžiama pažeisti institucinės pusiausvyros principą, pagal kurį kiekviena iš minėtų institucijų vykdo savo įgaliojimus, nepažeisdama kitų institucijų įgaliojimų (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 6 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑133/06, EU:C:2008:257, 54–57 punktus ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑14/15 ir C‑116/15, EU:C:2016:715, 47 punktą).

33

Šiuo atveju iš Sprendimo 2015/2169 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad šio sprendimo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos sprendimų priėmimo procedūros teisinis pagrindas yra SESV 218 straipsnio 7 dalis, šioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad pagal šią SESV nuostatą Taryba gali įgalioti Komisiją tvirtinti tam tikrus ribotus susitarimo pakeitimus ir kad Komisijai turėtų būti leista panaikinti nagrinėjamą teisę, nebent ji nuspręstų, kad šią teisę reikėtų toliau taikyti, ir tokį sprendimą patvirtintų Taryba, taikydama specialią procedūrą, kuri yra būtina dėl šio Susitarimo aspekto jautraus pobūdžio ir dėl to, kad Susitarimą turi sudaryti Sąjunga ir jos valstybės narės.

34

Iš to matyti, kad Komisijos nurodytas vienintelis pagrindas turėtų būti atmestas, jei Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta procedūra, įgyvendinama ginčijamu sprendimu, patenka į SESV 218 straipsnio 7 dalies taikymo sritį ir jeigu ji atitinka SESV 218 straipsnį tuo požiūriu, kiek pagal ją reikalaujama, kad siekiant pratęsti nagrinėjamos teisės taikymą Taryba balsuotų vieningai.

35

SESV 218 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad sudarydama susitarimą Taryba gali, nukrypdama nuo šio straipsnio 5, 6 ir 9 dalių nuostatų, įgalioti derybininką Sąjungos vardu patvirtinti susitarimo pakeitimus, kai susitarimas numato, kad jie turi būti priimami pagal supaprastintą procedūrą arba kai juos priima pagal tą susitarimą įsteigtas organas. Jame taip pat numatyta, kad Taryba gali nustatyti konkrečias tokio įgaliojimo sąlygas.

36

Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti, ar pagal Sprendimo (ES) 2015/2169 3 straipsnio 1 dalį Komisija įgaliota Sąjungos vardu patvirtinti Protokolo pakeitimus, ir ar Protokolas numato, kad tokie pakeitimai turi būti priimami pagal supaprastintą procedūrą arba juos priimti turi pagal susitarimą ar tą Protokolą įsteigtas organas.

37

Pirmiausia dėl klausimo, ar pagal Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalį Taryba įgaliojo Komisiją Sąjungos vardu patvirtinti Protokolo pakeitimą, reikia pažymėti, kad iš Protokolo 5 straipsnio 8 dalies a ir b punktų matyti, jog pagal Protokolo 3 straipsnio 1 dalį įsteigtam Bendradarbiavimo kultūros klausimais komitetui atlikus vertinimą, Susitarimo, taigi, ir Protokolo, šalys kas trejus metus turi įvertinti, ar ketina pratęsti atitinkamos teisės taikymą papildomam trejų metų laikotarpiui.

38

Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalyje šiuo atžvilgiu numatyta Sąjungos vidaus procedūra, pagal kurią Komisija įgaliojama panaikinti nagrinėjamą teisę pasibaigus kiekvienam trejų metų laikotarpiui arba, jei mano, kad teisės galiojimas turėtų būti pratęstas, pateikti Tarybai atitinkamą pasiūlymą prieš pasibaigiant kiekvienam iš šių laikotarpių. Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 60 punkte, šios teisės taikymo nepratęsimas reiškia, kad Protokole įtvirtinta teisė, kuri iš principo pagal numanomą sutikimą savaime pratęsiama kas trejus metus, panaikinama, todėl toks panaikinimas turi būti laikomas šio Protokolo pakeitimu.

39

Vadinasi, nors toks sprendimas, kaip ginčijamas sprendimas, kuriuo siekiama pratęsti nagrinėjamos teisės taikymą trejų metų laikotarpiui, pats savaime negali būti laikomas siekiu iš dalies pakeisti Protokolą, vis dėlto pagal Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą procedūrą, kuri taikoma tokio sprendimo priėmimui, Komisija įgaliojama kas trejus metus vertinti, ar reikia pratęsti šios teisės galiojimą, panaikinti šią teisę, pačiai priimti sprendimą dėl jos panaikinimo ar nuspręsti perduoti klausimą dėl šios teisės taikymo pratęsimo Tarybai. Taigi ši procedūra Komisiją įgalioja priimti sprendimus dėl šio protokolo pakeitimų.

40

Vadinasi, reikia pripažinti, kad Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalis, įgyvendinta ginčijamu sprendimu, turi būti laikoma įgaliojimu, kurį Taryba suteikė Komisijai sudarant Susitarimą, ir atitinkamai – prie jo pridėtą protokolą, kad Sąjungos vardu būtų patvirtinti „Susitarimo pakeitimai“, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 7 dalį.

41

Antra, kalbant apie tai, ar Protokole numatyta, kad jo pakeitimai turi būti priimami pagal supaprastintą tvarką arba juos priimti turi pagal Susitarimą ar Protokolą įsteigtas organas, kaip reikalaujama pagal SESV 218 straipsnio 7 dalį, reikia konstatuoti, kad Protokolo 5 straipsnio 8 dalies a ir b punktuose Bendradarbiavimo kultūros klausimais komitetui nesuteikiami įgaliojimai daryti Protokolo pakeitimų, o tik pavedama atlikti nagrinėjamos teisės įgyvendinimo rezultatų vertinimą, kaip pažymėta šio sprendimo 37 punkte. Tačiau pastarojoje nuostatoje numatyta supaprastinta procedūra, nes, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 67 punkte, norint panaikinti šią teisę, pakanka, kad susitarimo šalis apie tai raštu praneštų ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki pirminio arba bet kurio kito vėlesnio laikotarpio pabaigos, o priešingu atveju šios teisės taikymas savaime pratęsiamas.

42

Taip pat reikėtų pridurti, kad Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės gali būti vertinamos kaip SESV 218 straipsnio 7 dalyje Tarybai numatytos galimybės nustatyti konkrečias Komisijai suteiktų įgaliojimų sąlygas taikymas, nes pagal šią Sprendimo 2015/2169 nuostatą Komisija įpareigojama, jei mano, kad atitinkama teisė turėtų būti ne panaikinta, o jos taikymas pratęstas trejų metų laikotarpiui, likus keturiems mėnesiams iki einamojo laikotarpio pabaigos pateikti Tarybai atitinkamą pasiūlymą.

43

Vadinasi, priešingai, nei teigia Komisija, Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta procedūra, kuri įgyvendinta ginčijamu sprendimu, patenka į SESV 218 straipsnio 7 dalies taikymo sritį, todėl šis sprendimas neturėjo būti priimtas laikantis SESV 218 straipsnio 6 dalies a punkte įtvirtintos procedūros.

44

Antra, dėl klausimo, ar Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta procedūra atitinka SESV 218 straipsnį tiek, kiek pagal ją reikalaujama, kad Taryba dėl nagrinėjamos teisės taikymo pratęsimo sprendimą priimtų balsuodama vieningai, reikėtų pažymėti, kad SESV 218 straipsnio 7 dalyje nenustatoma jokių balsavimo taisyklių, taikomų Tarybai priimant sprendimus, dėl kurių Taryba, atsižvelgdama į įgaliojimus, kuriuos ji suteikė Komisijai remdamasi šia nuostata, išlaikė savo kompetenciją.

45

Tokiomis aplinkybėmis kiekvienu atveju taikytina balsavimo taisyklė turi būti nustatoma remiantis SESV 218 straipsnio 8 dalimi. Atsižvelgiant į šios nuostatos pirmoje pastraipoje vartojamą žodžių junginį „laikydamasi tos tvarkos“ ir į šios nuostatos antros pastraipos pradžioje pavartotą žodį „tačiau“, reikia konstatuoti, kad paprastai Taryba priima sprendimus kvalifikuotąja balsų dauguma ir tik šioje antroje pastraipoje nurodytais atvejais ji sprendžia vieningai. Tokiomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju taikytina balsavimo taisyklė turi būti nustatoma atsižvelgiant į tai, ar ji patenka į pastaruosius atvejus, ar ne (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Armėnija), C‑180/20, EU:C:2021:658, 29 punktą).

46

Konkrečiai kalbant, pirmasis atvejis, kuris vienintelis yra reikšmingas nagrinėjamoje byloje, kai pagal SESV 218 straipsnio 8 dalies antrą pastraipą reikalaujama, kad Taryba priimtų sprendimą vieningai, yra situacija, kai susitarimas susijęs su sritimi, kurioje priimant Sąjungos teisės aktą reikalaujama vieningo balsavimo; taip šiuo atveju susiejamas pagal minėtą straipsnį priimto sprendimo materialinis teisinis pagrindas ir jį priimant taikytina balsavimo taisyklė (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu), C‑244/17, EU:C:2018:662, 29 punktą).

47

Taip užtikrintas ryšys tarp priimamų sprendimų materialinio teisinio pagrindo ir juos priimant taikytinos balsavimo taisyklės padeda išsaugoti su Sąjungos vidaus veiksmais ir išorės veiksmais susijusių procedūrų atitiktį, laikantis Sutarčių rengėjų įtvirtintos institucinės pusiausvyros (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu), C‑244/17, EU:C:2018:662, 30 punktą).

48

Taigi tokia atitiktis turi būti užtikrinta ir tais atvejais, kai priimamas sprendimas dėl susitarimo pakeitimo, kaip antai numatyto SESV 218 straipsnio 7 dalyje.

49

Kadangi nagrinėjama teisė nepriklauso sričiai, kurioje Sąjungos teisės aktui priimti būtina, kad Taryba balsuotų vieningai, Sprendimo 2015/2169 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta procedūra, priešingai, nei teigia Taryba, neatitinka SESV 218 straipsnio, kiek joje reikalaujama tokio vienbalsio balsavimo. Todėl priimant tokius sprendimus, kaip ginčijamas sprendimas, turi būti taikoma SESV 218 straipsnio 8 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta balsavimo taisyklė, t. y. balsavimas kvalifikuotąja balsų dauguma Taryboje.

50

Kadangi Sprendimo 2015/2169 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nagrinėjamos teisės taikymo pratęsimą patvirtina Taryba pagal specialią procedūrą, kuri yra būtina dėl šio Susitarimo aspekto jautraus pobūdžio ir dėl to, kad jį turi sudaryti Sąjunga ir jos valstybės narės, reikėtų pridurti, kad, pirma, atitinkamos srities jautrus pobūdis negali pateisinti rėmimosi antriniu teisiniu pagrindu, kuriuo nustatoma speciali procedūra (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 6 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑133/06, EU:C:2008:257, 59 punktą). Antra, šie pateisinimai negali leisti Tarybai nesilaikyti SESV 218 straipsnyje numatytų balsavimo taisyklių (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑28/12, EU:C:2015:282, 55 punktą) ir ypač nuo jų nukrypti, kiek tai susiję su konkrečiomis sąlygomis, kurias pagal SESV 218 straipsnio 7 dalį ji gali nustatyti dėl derybininkui suteiktų įgaliojimų.

51

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia pritarti Komisijos vieninteliam pagrindui, taigi panaikinti ginčijamą sprendimą.

52

Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas panaikintų ginčijamą sprendimą, Taryba prašo palikti galioti jo padarinius, kol bus ištaisyti nustatyti panaikinimo pagrindai.

53

Pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą, jei Teisingumo Teismas mano, kad tai reikalinga, jis nurodo, kurie negaliojančiu paskelbto akto padariniai lieka galutiniai.

54

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į su teisiniu saugumu susijusius motyvus, tokio akto padariniai gali likti galioti, be kita ko, jeigu jo panaikinimo įsigaliojimas nedelsiant lemtų dideles neigiamas pasekmes atitinkamoms šalims (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Taryba / Komisija (Susitarimas su Armėnija), C‑180/20, EU:C:2021:658, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Šiuo atveju, jei panaikinus ginčijamą sprendimą nebūtų palikti galioti jo padariniai, galėtų kilti abejonių dėl Sąjungos įsipareigojimų dėl nagrinėjamos teisės taikymo laikotarpio pratęsimo trejiems metams – nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d., taip pat trukdoma veiksmingai įgyvendinti Susitarimą (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija/Taryba (Susitarimas su Armėnija), C‑180/20, EU:C:2021:658, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Taigi teisinio saugumo sumetimais ginčijamo sprendimo, kurį teismo sprendimu nuspręsta panaikinti, padariniai turi būti palikti galioti tol, kol bus ištaisyti nustatyti panaikinimo pagrindai.

57

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Taryba pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

58

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi, reikia nurodyti Prancūzijos Respublikai ir Nyderlandų Karalystei padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: