–

GN ir WX, atstovaujamų avvocato M. Kòsa,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Garofoli,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir J. Očková,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pere,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Montaguti, B.‑R. Killmann ir L. Malferrari,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 18, 21, 26, 45, 49–55 ir 56–62 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant GN ir WX ginčą su Prefettura di Massa Carrara – Ufficio Territoriale del Governo di Massa Carrara (Masos-Kararos prefektūra – Masos-Kararos vyriausybės teritorinė įstaiga, Italija) dėl teisės pažeidimo protokolo.

3

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 1992 m. balandžio 30 d.decreto legislativo no 285 – Nuovo codice della strada (Įstatyminis dekretas Nr. 285 dėl naujojo Kelių kodekso; GURI, Nr. 114, 1992 m. gegužės 18 d., paprastasis priedas; toliau – Kelių kodeksas) 93 straipsnio 1bis dalyje numatyta:

„Nepažeidžiant 1ter dalies nuostatų, asmenims, kurie gyvena Italijoje daugiau kaip [60] dienų, draudžiama vairuoti užsienyje registruotą transporto priemonę.“

4

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad už tų taisyklių 93 straipsnio 1bis dalies pažeidimą skiriama administracinė bauda nuo 712 iki 2848 EUR.

5

Minėtų taisyklių 93 straipsnio 1ter dalyje nustatyta:

„Kai kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmonė, kuri Italijoje nėra įsteigusi filialo ar kito padalinio, suteikia teisę naudoti transporto priemonę pagal finansinės nuomos ar nuomos be vairuotojo sutartį, taip pat tuo atveju, kai teisė naudoti transporto priemonę suteikiama Italijoje gyvenančiam asmeniui, darbo ar bendradarbiavimo santykiais susijusiam su kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmone, kuri Italijoje nėra įsteigusi filialo ar kito padalinio, laikantis Bendrijos muitinės kodekso nuostatų, transporto priemonėje turi būti laikomas asmens, kurio vardu transporto priemonė yra įregistruota, konkrečią datą pasirašytas dokumentas, kuriame nurodoma, kokiu pagrindu ir kuriam laikui suteikiama teisė naudoti transporto priemonę. Jei tokio dokumento nėra, laikoma, kad teisę naudoti transporto priemonę turi vairuotojas.“

6

Pagal pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos Codice Civile (Civilinis kodeksas) 43 straipsnį „gyvenamąja vieta“ laikoma „vieta, kurioje asmuo nuolat gyvena“.

7

GN gyvena Italijoje, o jo sutuoktinė WX – Slovakijoje.

8

2019 m. vasario 17 d., WX esant Italijoje, jie WX priklausančiu ir Slovakijoje registruotu automobiliu važiavo į prekybos centrą.

9

Iš pradžių šį automobilį vairavo WX, o vėliau – GN.

10

Kelionėje juos sustabdė ir patikrino Masos-Kararos kelių policija. Atlikusi patikrinimą policija už Kelių kodekso 93 straipsnio 1bis dalies pažeidimą GN, vairavusiam tą transporto priemonę per minėtą patikrinimą, taip pat šios transporto priemonės savininkei WX surašė teisės pažeidimo protokolą ir nusprendė atlikti šio automobilio poėmį, nes daugiau kaip 60 dienų Italijoje gyvenantis GN vairavo užsienyje registruotą automobilį.

11

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal taikytiną nacionalinę teisę ilgiau nei 60 dienų Italijoje gyvenantys asmenys neturi teisės šioje šalyje vairuoti užsienyje registruoto automobilio; norėdami tai daryti, jie privalo šią transporto priemonę įregistruoti Italijoje ir tuo tikslu atlikti sudėtingus ir brangius administracinius formalumus.

12

Nacionalinis teismas atkreipia dėmesį, kad suinteresuotasis asmuo, siekiantis įregistruoti automobilį Italijoje, privalo ne tik sumokėti registracijos mokestį ir atlikti gana sudėtingas administracines procedūras, bet ir pakartotinai atlikti transporto priemonės techninę apžiūrą šioje valstybėje narėje, sumokėti nustatytą automobilių mokestį, taip pat ir už einamuosius metus, už kuriuos atitinkamas mokestis jau buvo sumokėtas užsienyje, ir Italijos bendrovėje įsigyti naują draudimo liudijimą.

13

Minėtas teismas mano, kad Italijos teisės aktų nuostatose nustatytas draudimas Italijoje vairuoti kitoje valstybėje narėje registruotą automobilį (neatsižvelgiant į tai, kieno vardu ši transporto priemonė registruota), taikomas bet kuriam ilgiau nei 60 dienų Italijoje gyvenančiam asmeniui, reiškia diskriminaciją dėl pilietybės. Be to, nacionalinis teismas mano, kad įpareigojimas Italijoje registruoti kitoje valstybėje narėje jau įregistruotus automobilius gali apsunkinti arba reikšmingai, nors ir netiesiogiai, apriboti atitinkamų Sąjungos piliečių galimybes naudotis tam tikromis SESV įtvirtintomis teisėmis.

14

Tokiomis aplinkybėmis Giudice di pace di Massa (Masos taikos teisėjas, Italija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

15

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 18, 21, 26, 45, 49–55 ir 56–62 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią bet kuriam asmeniui, gyvenančiam vienoje valstybėje narėje ilgiau nei 60 dienų, negalima vairuoti kitoje valstybėje narėje registruoto automobilio (neatsižvelgiant į tai, kieno vardu ši transporto priemonė registruota).

16

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad net jei, formaliai žiūrint, prašymo priimti prejudicinį sprendimą teismo pateikti klausimai susiję su SESV 18, 21, 26, 45, 49–55 ir 56–62 straipsnių išaiškinimu, ši aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti jam visų Sąjungos teisės aiškinimo aspektų, kurie galėtų būti naudingi sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar nacionalinis teismas apie tai užsiminė minėtuose klausimuose (žr., be kita ko, 2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Nagy, C‑583/14, EU:C:2015:737, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

17

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs dėl skirtingose valstybėse narėse gyvenančių piliečių sutartos panaudos, kad automobilio tarptautinė panauda yra laisvas kapitalo judėjimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 63 straipsnį (2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Nagy, C‑583/14, EU:C:2015:737, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

18

Kadangi SESV 63 straipsnis taikomas ir jame numatytos specialios nediskriminavimo taisyklės, SESV 18 straipsnis netaikomas (2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Nagy, C‑583/14, EU:C:2015:737, 24 punktas).

19

Be to, SESV 49–55 straipsniai, pagal kuriuos draudžiami įsisteigimo laisvės apribojimai, neturi reikšmės nagrinėjant pagrindinę bylą, nes, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, ši byla nesusijusi nei su teisės imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos suteikimu, nei su jos įgyvendinimu.

20

Kadangi Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje taip pat nėra jokios informacijos, kuri padėtų nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos ryšį su SESV 56–62 straipsniuose numatytos laisvės teikti paslaugas įgyvendinimu, šių straipsnių aiškinimas nėra svarbus šiai bylai išnagrinėti.

21

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat nėra jokios informacijos, kuri leistų nustatyti, kuo ši situacija susijusi su SESV 45 straipsnyje numatyto laisvo darbuotojų judėjimo įgyvendinimu.

22

Galiausiai, kadangi SESV 26 straipsnyje nustatyta, kad vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje visų pirma užtikrinamas laisvas kapitalo judėjimas pagal Sutarčių nuostatas, ir kadangi taikomas SESV 63 straipsnis, pirmasis straipsnis netaikomas.

23

Taigi tiek, kiek pagrindinė byla susijusi su situacija, kai vienos valstybės narės rezidentė suteikia automobilį naudoti kitos valstybės narės rezidentui, pateiktus klausimus pirmiausia reikia nagrinėti remiantis SESV 63 straipsniu, o vėliau prireikus – SESV 21 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Nagy, C‑583/14, EU:C:2015:737, 25 punktą).

24

Vadinasi, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, pateiktus klausimus reikia performuluoti ir laikyti, kad šiais klausimais nacionalinis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 21 ir 63 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės aktų nuostatos, bet kuriam asmeniui, gyvenančiam šioje valstybėje narėje ilgiau nei 60 dienų, neleidžiančios vairuoti kitoje valstybėje narėje registruoto automobilio (neatsižvelgiant į tai, kieno vardu ši transporto priemonė registruota).

25

Valstybės narės nustatytos priemonės, kurios gali atgrasyti rezidentus nuo panaudos sutarčių kitose valstybėse narėse, yra apribojimai pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį (žr., be kita ko, 2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Nagy, C‑583/14, EU:C:2015:737, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26

Pagal Kelių kodekso 93 straipsnio 1bis dalį asmenims, kurie gyvena Italijoje daugiau kaip 60 dienų, draudžiama vairuoti užsienyje registruotą transporto priemonę.

27

Taigi ilgiau nei 60 dienų Italijoje gyvenantis asmuo, kaip antai GN, kuris naudojasi kitoje valstybėje narėje registruotu automobiliu ir nori jį vairuoti Italijoje, privalo šį automobilį įregistruoti pastarojoje valstybėje narėje, o tai, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reiškia asmens pareigą sumokėti mokesčius ir rinkliavas, taip pat atlikti sudėtingus administracinius formalumus.

28

Pagrindinis panaudos elementas yra galimybė naudoti panaudos būdu gautus daiktus, todėl reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje ginčijamų nacionalinės teisės nuostatų, kuriose daugiau nei 60 dienų Italijoje gyvenantiems asmenims nustatomas mokestis, mokėtinas Italijos keliuose panaudojus kitoje valstybėje narėje įregistruotą transporto priemonę, įskaitant panaudos būdu gautą iš kitos valstybės narės rezidento, pasekmė yra tarptautinės motorinių transporto priemonių panaudos apmokestinimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo van Putten, C‑578/10–C‑580/10, EU:C:2012:246, 39 punktą). Kita vertus, Italijoje registruotos transporto priemonės panauda šiuo mokesčiu neapmokestinama.

29

Taigi toks skirtingas vertinimas, priklausomai nuo valstybės, kurioje įregistruota naudotis suteikta transporto priemonė, gali atgrasyti Italijos rezidentus priimti iš kitos valstybės narės rezidentų neatlygintinai naudoti toje valstybėje narėje įregistruotą transporto priemonę (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Wallonische Region (Suteiktos naudotis transporto priemonės registracija), C‑41/20–C‑43/20, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:703, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Taigi šio sprendimo 24 punkte nurodyta nacionalinės teisės nuostata tiek, kiek ji gali atgrasyti Italijos rezidentus pasinaudoti panauda kitose valstybėse narėse, reiškia laisvo kapitalo judėjimo apribojimą, kaip tai suprantama pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo van Putten, C‑578/10–C‑580/10, EU:C:2012:246, 40 ir 41 punktus).

31

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad vienos iš pagrindinių SESV garantuojamų laisvių apribojimas gali būti leidžiamas, tik jeigu juo siekiama teisėto, minėtą sutartį atitinkančio tikslo ir jis pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Be to, tokiu atveju reikia, kad tokios priemonės taikymas būtų tinkamas nagrinėjamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti (žr., be kita ko, 2015 m. spalio 29 d. Sprendimo Nagy, C‑583/14, EU:C:2015:737, 31 punktą ir 2021 m. rugsėjo 23 d. Nutarties Wallonische Region (Juridinio asmens statuso neturinčios bendrovės transporto priemonės registracija), C‑23/21, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:770, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32

Italijos vyriausybė iš esmės teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės aktų nuostatomis siekiama užtikrinti, kad Italijoje nuolat gyvenantys ir dirbantys asmenys, kurie toje šalyje įprastai vairuoja užsienyje registruotus automobilius, neatliktų tokių neteisėtų veikų, kaip mokesčių, rinkliavų ir kelių mokesčių vengimas, paskirtų baudų nemokėjimas, negalėtų išvengti sankcijų ar naudotis galimybe mokėti palankesnes draudimo įmokas, ir kad už patikrinimų vykdymą atsakingoms policijos pajėgoms taip pat nebūtų sunku (ar net neįmanoma) nustatyti asmenų, iš tikrųjų vairuojančių šias transporto priemones, tapatybę.

33

Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad, kiek tai susiję, be kita ko, su kovos su sukčiavimu registracijos mokesčio ir motorinių transporto priemonių mokesčio srityse tikslais, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad valstybė narė gali registracijos mokesčiu apmokestinti kitoje valstybėje narėje įregistruotą automobilį, kai šis yra skirtas nuolat naudoti daugiausia pirmojoje valstybėje narėje arba kai faktiškai taip naudojamas (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo van Putten, C‑578/10–C‑580/10, EU:C:2012:246, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Vis dėlto, jeigu šios sąlygos nėra tenkinamos, vienoje valstybėje narėje registruotos transporto priemonės susiejimas su kita valstybe nare yra nežymus, vadinasi, nagrinėjamam apribojimui reikalingas kitoks pateisinimas (2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo van Putten, C‑578/10–C‑580/10, EU:C:2012:246, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti pagrindinėse bylose nagrinėjamos panaudos trukmę ir faktinį gautų transporto priemonių naudojimą (2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo van Putten, C‑578/10–C‑580/10, EU:C:2012:246, 49 punktas).

36

Be to, dėl tikslo užkirsti kelią piktnaudžiavimui, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nors teisės subjektai negali apgaule arba piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teise, bendra piktnaudžiavimo prezumpcija negali būti grindžiama ta aplinkybe, kad Italijoje gyvenantis asmuo šios valstybės narės teritorijoje naudojasi kitoje valstybėje narėje registruota transporto priemone, kurią jam neatlygintinai suteikė naudotis toje kitoje valstybėje narėje gyvenantis asmuo (2020 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Wallonische Region (Suteiktos naudotis transporto priemonės registracija), C‑41/20–C‑43/20, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:703, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Dėl Italijos vyriausybės rašytinėse pastabose nurodyto pateisinimo (būtinybės vykdyti veiksmingus patikrinimus keliuose) reikia pažymėti, jog nėra aišku, dėl kokių priežasčių už patikrinimų vykdymą atsakingoms policijos pajėgoms būtų sunku (ar net neįmanoma) nustatyti asmenų, iš tikrųjų vairuojančių užsienyje registruotas transporto priemones, tapatybę.

38

Be to, dėl šios vyriausybės nurodyto tikslo užtikrinti, kad atitinkamas vairuotojas negalėtų naudotis palankesnėmis draudimo įmokomis, pažymėtina, kad nei iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš šios vyriausybės rašytinių pastabų nėra aišku, kodėl šis tikslas laikytinas teisėtu su SESV suderinamu tikslu, pateisinamu privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais pagal šio sprendimo 31 punkte nurodytą jurisprudenciją. Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad valstybė narė, kuri remiasi vienos iš šia Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių apribojimą pateisinančia priežastimi, turi konkrečiai įrodyti bendrojo intereso pagrindo buvimą (šiuo klausimu žr. 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo ATRAL, C‑14/02, EU:C:2003:265, 69 punktą).

39

Galiausiai pagal suformuotą jurisprudenciją apmokestinamųjų pajamų sumažėjimas negali būti laikomas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, kuriuo galima pagrįsti pagrindinei laisvei prieštaraujančią priemonę (žr., be kita ko, 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C‑319/02, EU:C:2004:484, 49 punktą; 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Sofina ir kt., C‑575/17, EU:C:2018:943, 61 punktą ir 2020 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Wallonische Region (Suteiktos naudotis transporto priemonės registracija), C‑41/20–C‑43/20, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:703, 55 punktą).

40

Taigi į pateiktus klausimus reikia atsakyti: SESV 63 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės aktų nuostatos, draudžiančios bet kuriam asmeniui, gyvenančiam šioje valstybėje narėje ilgiau nei 60 dienų, vairuoti kitoje valstybėje narėje registruotą automobilį (neatsižvelgiant į tai, kieno vardu ši transporto priemonė registruota, ir į jos naudojimo pirmojoje valstybėje narėje trukmę), nesuteikiant atitinkamam asmeniui galimybės pasinaudoti teise į atleidimą nuo mokesčio, kai transporto priemonė nėra skirta nuolat naudoti daugiausia pirmojoje valstybėje narėje ir nėra realiai taip naudojama.

41

Šiomis aplinkybėmis SESV 21 straipsnio aiškinti nebūtina.

42

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

SESV 63 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės aktų nuostatos, draudžiančios bet kuriam asmeniui, gyvenančiam šioje valstybėje narėje ilgiau nei 60 dienų, vairuoti kitoje valstybėje narėje registruotą automobilį (neatsižvelgiant į tai, kieno vardu ši transporto priemonė registruota, ir į jos naudojimo pirmojoje valstybėje narėje trukmę), nesuteikiant atitinkamam asmeniui galimybės pasinaudoti teise į atleidimą nuo mokesčio, kai transporto priemonė nėra skirta nuolat naudoti daugiausia pirmojoje valstybėje narėje ir nėra realiai taip naudojama.