–

Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos G. Vidović Mesarek,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil ir I. Gavrilova,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller ir M. Mataija,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 5 straipsnio 3 punkto ir 22 straipsnio 5 punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Kroatijoje įsteigtos bendrovės HRVATSKE ŠUME d.o.o., Zagreb, perėmusios HRVATSKE ŠUME Javno poduzeće za gospodarenje šumama i šumskim zemljištima u Republici Hrvatskoj p.o., Zagreb teises, ir BP EUROPA SE, kuri veikia kaip DEUTSCHE BP AG, savo ruožtu perėmusios THE BURMAH OIL (Deutschland) GmbH teises, teisių perėmėja, ginčą dėl per vykdymo procesą, kuris vėliau pripažintas negaliojančiu, nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimo remiantis nepagrįstu praturtėjimu.

3

Reglamento Nr. 44/2001 2, 8, 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

4

Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

5

Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.

2.   Prieš pirmiau nurodytus asmenis netaikomos I priede nustatytos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės.“

6

Reglamento 5 straipsnyje, esančiame 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“, numatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<…>

<…>“

7

Reglamento Nr. 44/2001 6 skirsnyje „Išimtinė jurisdikcija“ esančiame 22 straipsnyje nustatyta:

„Toliau išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą:

<…>

8

2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 34 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

Reikėtų užtikrinti [1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais Konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie minėtos konvencijos; toliau – Briuselio konvencija], reglamento [Nr. 44/2001] ir šio reglamento tęstinumą ir tuo tikslu nustatyti pereinamąsias nuostatas. Tęstinumą taip pat turi užtikrinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas [šią Briuselio konvenciją] ir ją pakeičiančius reglamentus.“

9

Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnyje numatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas tik pradėtam teismo procesui, autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau.

2.   Nepaisant 80 straipsnio, Reglamentas [Nr. 44/2001] toliau taikomas teismo sprendimams, kurie priimami iškeltose bylose, autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos iki 2015 m. sausio 10 d., kurie patenka į to reglamento taikymo sritį.“

10

Reglamento Nr. 1215/2012 80 straipsnio pirmame sakinyje nustatyta:

„Šiuo reglamentu panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 44/2001.“

11

2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, 2007, p. 40) 7 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„Šio reglamento dalykinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų būti suderintos su [Reglamentu Nr. 44/2001] ir su dokumentais, reglamentuojančiais sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus.“

12

Reglamento Nr. 864/2007 2 straipsnio „Nesutartinės prievolės“ 1 dalyje numatyta:

„Šiame reglamente žala apima visas pasekmes, atsirandančias dėl delikto, nepagrįsto praturtėjimo, negotiorum gestio arba culpa in contrahendo.“

13

Šio reglamento 10 straipsnyje „Nepagrįstas praturtėjimas“ nustatyta:

„1.   Jei nesutartinės prievolės, atsirandančios dėl nepagrįsto praturtėjimo, įskaitant neteisingai gautų sumų mokėjimus, yra susijusios su tarp šalių egzistuojančiu santykiu, pavyzdžiui, su tuo nepagrįstu praturtėjimu glaudžiai susijusia sutartimi ar deliktu, toms prievolėms taikoma šį santykį reglamentuojanti teisė.

2.   Jei taikytina teisė negali būti nustatyta pagal 1 dalį ir tuo metu, kai įvyko nepagrįstą praturtėjimą sukėlęs įvykis, šalių įprastinės gyvenamosios vietos buvo toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė.

3.   Jei taikytina teisė negali būti nustatyta pagal 1 ar 2 dalis, taikoma šalies, kurioje buvo nepagrįstai praturtėta, teisė.

4.   Jeigu pagal visas bylos aplinkybes yra akivaizdu, kad dėl nepagrįsto praturtėjimo atsirandančios nesutartinės prievolės yra akivaizdžiai glaudžiau susijusios su kita nei 1, 2 ir 3 dalyse nurodyta šalimi, taikoma tos kitos šalies teisė.“

14

Šio reglamento 12 straipsnio „Culpa in contrahendo“ 1 dalyje nustatyta:

„Nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms dėl šalių bendravimo prieš sutarties sudarymą, neatsižvelgiant į tai, ar sutartis faktiškai buvo sudaryta, taikoma teisė, kuri taikoma arba kuri būtų taikoma sutarčiai, jei ji būtų buvusi sudaryta.“

15

Remiantis Trgovački sud u Zagrebu (Zagrebo komercinis teismas, Kroatija) vykdomąja nutartimi, 2003 m. kovo 11 d. atsakovei pagrindinėje byloje buvo grąžinta 3792600,87 Kroatijos kunų (HRK) (maždaug 500000 EUR) skola, paėmus šią sumą priverstiniu būdu iš ieškovės pagrindinėje byloje sąskaitos. Ieškovė tada pradėjo teisminį procesą, siekdama, kad teismo sprendimo vykdymas būtų pripažintas negaliojančiu. Vykstant procesui Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas, Kroatija) 2009 m. gegužės 21 d. priėmė galutinį sprendimą, juo vykdymo procesą pripažino negaliojančiu. Todėl atsakovė pagrindinėje byloje, kaip nepagrįstai praturtėjusi, turėjo grąžinti ieškovei pagrindinėje byloje nepagrįstai gautas sumas kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis.

16

Priėmus šį sprendimą, ieškovė pagrindinėje byloje pagal nacionalines proceso taisykles negalėjo pateikti reikalavimo grąžinti per tą patį vykdymo procesą, nes vienų metų terminas tokiam reikalavimui paduoti, skaičiuojamas nuo įvykdymo dienos, buvo pasibaigęs. Tada 2014 m. spalio 1 d. ji Trgovački sud u Zagrebu (Zagrebo komercinių bylų teismas, Kroatija) pradėjo atskirą teismo procesą dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo, ir šis teismas pripažino, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas neturi jurisdikcijos. Teismas nusprendė, kad, tariamai nesant specialiosios taikytinos jurisdikcijos priskyrimo taisyklės, turi būti taikoma bendroji tarptautinės jurisdikcijos priskyrimo taisyklė, todėl atsakovės pagrindinėje byloje buveinės vietos valstybės narės, t. y. Vokietijos, teismai turi tarptautinę jurisdikciją.

17

Ieškovė pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą dėl Trgovački sud u Zagrebu (Zagrebo komercinis teismas) nutarties prašymą priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje pateikusiam teismui Visoki trgovački sud (Apeliacinis komercinių bylų teismas, Kroatija). Šis teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė Reglamentą Nr. 1215/2012, nes pagal jo 66 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas tik teismo procesams, pradėtiems po 2015 m. sausio 10 d., o ši byla buvo iškelta anksčiau. Taigi ratione temporis yra taikytinas Reglamentas Nr. 44/2001.

18

Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, pirma, dėl teisingo sąvokos „kvazideliktas“ aiškinimo ir nėra tikras dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto aiškinimo. Jis tvirtina, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas priskirtinas prie kvazideliktų, o tai iš principo leistų taikyti šią nuostatą pagrindinėje byloje ir pagrįstų Kroatijos teismų tarptautinę jurisdikciją. Vis dėlto šios nuostatos taikymas būtų sudėtingas, nes joje numatytas siejamasis veiksnys yra žalą sukėlęs įvykis, o nepagrįsto praturtėjimo atveju nėra žalą sukėlusio įvykio.

19

Teisingumo Teismo praktikoje nepateikiama atsakymo į šį klausimą, nors tam tikri aspektai gali būti svarbūs. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal 2015 m. sausio 28 d. Sprendimą Kolassa (C‑375/13, EU:C:2015:37) į sąvoka „bylos dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto“ įeina bet koks ieškinys, kuriuo siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kuris nėra susijęs su „bylomis dėl sutarties“, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą. 2016 m. balandžio 21 d. Sprendime Austro‑Mechana (C‑572/14, EU:C:2016:286) Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad ieškinys, kuriuo siekiama prisiteisti 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą „teisingą kompensaciją“, priskirtinas prie bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto. Vis dėlto savo išvadoje byloje Siemens Aktiengesellschaft Osterreich (C‑102/15, EU:C:2016:225) generalinis advokatas N. Wahl pasiūlė Teisingumo Teismui Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą aiškinti taip, kad ieškinys dėl nepagrįstą praturtėjimą sudarančios sumos grąžinimo nepriskirtinas prie bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto.

20

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 5 punkto, taikytino sprendimų vykdymo srityje, aiškinimo, nes šis ieškinys dėl nepagrįstai sumokėtos sumos grąžinimo yra pareikštas priverstinio vykdymo proceso rėmuose. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ieškovė pagrindinėje byloje pradėjo atskirą teismo procesą tik todėl, kad nacionalinėje teisėje numatytas terminas pateikti reikalavimą grąžinti per priverstinio vykdymo procesą jau buvo pasibaigęs.

21

Šiomis aplinkybėmis Visoki trgovački sud (Apeliacinis komercinių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Pirmiausia reikia priminti, pirma, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 80 straipsnio pirmą sakinį juo panaikinamas ir pakeičiamas Reglamentas Nr. 44/2001, kuris pats pakeitė šio sprendimo 9 punkte minėtą Briuselio konvenciją. Todėl Teisingumo Teismo pateiktas Reglamento Nr. 1215/2012 ar šios konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti „lygiavertėmis“. Taip yra šios konvencijos 5 straipsnio 3 punkto bei Reglamento Nr. 44/2001 7 straipsnio 2 punkto ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkto atveju (žr. šiuo klausimu 2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Wikingerhof, C‑59/19, EU:C:2020:950, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23

Antra, dėl pagrindinei bylai ratione temporis taikytino teisės akto reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Reglamentas Nr. 44/2001 toliau taikomas teismo sprendimams, kurie priimami iškeltose bylose, autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos iki 2015 m. sausio 10 d., kurie patenka į pastarojo reglamento taikymo sritį.

24

Šiuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinė byla dėl nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimo buvo iškelta Kroatijos teismuose 2014 m. spalio 1 d.

25

Darytina išvada, kad, kaip, beje, nusprendė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Reglamentas Nr. 44/2001 taikytinas pagrindinei bylai ratione temporis.

26

Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nepagrįstu praturtėjimu grindžiamam ieškiniui dėl grąžinimo taikytinas šioje nuostatoje numatytas išimtinės jurisdikcijos pagrindas, kai šis ieškinys pareikštas pasibaigus terminui, per kurį per priverstinio vykdymo procesą nepagrįstai sumokėtas sumas galima reikalauti grąžinti per tą patį vykdymo procesą.

27

Reikia priminti, kad nors Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje kaip bendra taisyklė nustatyta atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcija, šiame reglamente taip pat numatytos specialios taisyklės, leidžiančios ieškovui tam tikrais atvejais iškelti bylą atsakovui kitos valstybės narės teismuose.

28

Specialiosios jurisdikcijos taisyklės, numatančios kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, turi būti aiškinamos siaurai ir negalima jų aiškinti plačiau, nei tame reglamente aiškiai įtvirtinti atvejai (2018 m. spalio 4 d., Sprendimo Feniks, C‑337/17, EU:C:2018:805, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Taigi tik nukrypstant nuo bendrosios taisyklės Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą, teismo procesuose, susijusiuose su sprendimų vykdymu, turi valstybės narės, kurioje tas sprendimas vykdomas, teismai. Kaip bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimties, šios nuostatos negalima aiškinti plačiau, nei to reikalauja ja siekiamas tikslas (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo E.ON Czech Holding, C‑560/16, EU:C:2018:167, 26 ir 27 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

30

Iš šio reglamento 2 ir 11 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama jurisdikcijos taisyklėmis, kurios turi būti ypač nuspėjamos, suvienodinti nuostatas dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose. Šiuo reglamentu taip pat siekiama teisinio tikrumo tikslo – sustiprinti Europos Sąjungoje įsisteigusių asmenų teisinę apsaugą, sudarant sąlygas ir ieškovui lengvai nustatyti teismą, kuriame jis galėtų iškelti bylą, ir atsakovui numatyti teismą, kuriame jam gali būti iškelta byla (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo E.ON Czech Holding, C‑560/16, EU:C:2018:167, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 5 punktas taikomas ieškiniams, kuriais siekiama, kad būtų nuspręsta dėl ginčo, susijusio su teise panaudoti priverstinio vykdymo, apribojimo arba nusavinimo priemones kilnojamajam arba nekilnojamajam turtui, siekiant užtikrinti veiksmingą teismo sprendimų ir dokumentų vykdymą (pagal analogiją žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Reitbauer ir kt., C‑186/19, EU:C:2020:638, 72 punktas).

32

Vis dėlto ieškiniu, kurio dalykas yra nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas grąžinti, nesiekiama išspręsti ginčo, susijusio su teise panaudoti priverstinio vykdymo, apribojimo arba nusavinimo priemones kilnojamajam arba nekilnojamajam turtui, siekiant užtikrinti veiksmingą teismo sprendimų ir dokumentų vykdymą, kaip tai suprantama pagal pirmesniame punkte nurodytą jurisprudenciją. Tai savarankiškas ieškinys, kuris nėra susijęs su vykdymo procesu ir nėra ieškinys dėl tokio proceso. Darytina išvada, kad toks ieškinys nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 5 punkto taikymo sritį, net jei šis nepagrįstas praturtėjimas būtų priverstinio vykdymo panaikinimo pasekmė.

33

Šiuo atveju Kroatijos vyriausybė iš esmės teigia, kad tarp pagrindinės bylos dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo dėl nepagrįsto praturtėjimo ir vykdymo proceso yra glaudus ryšys, nes, pirma, per vykdymo procesą ginčijamo teismo sprendimo negaliojimas yra šio nepagrįsto praturtėjimo pagrindas ir, antra, per vykdymo procesą būtų buvę galima reikalauti grąžinti nepagrįstai gautą sumą, jei nebūtų pasibaigęs nustatytas terminas, o jis pasibaigė ne dėl kokio nors ieškovės pagrindinėje byloje aplaidumo.

34

Vis dėlto reikia pažymėti, kad tiek dėl Reglamento Nr. 44/2001 bendros struktūros, kuria remiantis jo 22 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos siaurai, tiek dėl reikalavimo šio reglamento taisykles aiškinti taip, kad jos būtų ypač nuspėjamos, kaip numatyta šio reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje, į šio reglamento 22 straipsnio 5 punkto taikymo sritį nepatenka nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas ieškinys dėl grąžinimo, pareikštas dėl to, kad pasibaigė terminas, per kurį per priverstinio vykdymo procesą nepagrįstai sumokėtas sumas buvo galima reikalauti grąžinti per tą patį vykdymo procesą.

35

Be to, dėl Briuselio konvencijos 16 straipsnio 5 dalies, kurios formuluotė pakartota Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 5 punkte, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagrindinė išimtinės vietos, kurioje vykdomas sprendimas, teismų jurisdikcijos priežastis yra ta, kad tik valstybės narės, kurioje sprendimas turi būti vykdomas, teismai turi taikyti šios valstybės teritorijoje vykdymo institucijų veiklą reglamentuojančias teisės nuostatas (šiuo klausimu žr. 1992 m. kovo 26 d. Sprendimo Reichert ir Kockler, C‑261/90, EU:C:1992:149, 26 punktą).

36

Nesant prašymo dėl priverstinio vykdymo, nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas ieškinys dėl grąžinimo nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 5 punkto taikymo sritį.

37

Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nepagrįstu praturtėjimu grindžiamam ieškiniui dėl grąžinimo netaikytinas šioje nuostatoje numatytas išimtinės jurisdikcijos pagrindas, net jei šis ieškinys pareikštas pasibaigus terminui, per kurį per priverstinio vykdymo procesą nepagrįstai sumokėtas sumas galima reikalauti grąžinti per tą patį vykdymo procesą.

38

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad nepagrįstu praturtėjimu grindžiamam ieškiniui dėl grąžinimo taikytinas šioje nuostatoje numatytas jurisdikcijos pagrindas.

39

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakovo valstybės narės teismų bendroji jurisdikcija, o šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje ir 5 straipsnio 3 punkte numatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės atitinkamai bylose dėl sutarties ir bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, leidžiančios ieškovui pareikšti ieškinį kitų valstybių narių teismuose. Kaip priminta šio sprendimo 28 punkte, šios specialiosios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos siaurai.

40

Be to, abi tose nuostatose numatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 sistemą ir tikslus, kad būtų užtikrintas vienodas šio reglamento taikymas visose valstybėse narėse. Šis reikalavimas, kuris taikomas ir šių dviejų taisyklių atitinkamų taikymo sričių atskyrimui, reiškia, kad sąvokos „bylos dėl sutarties“ ir „bylos dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ negali būti suprantamos taip, kad jomis daroma nuoroda į nacionaliniame teisme nagrinėjamo teisinio santykio kvalifikavimą pagal taikytiną nacionalinę teisę (pagal analogiją žr. 2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Wikingerhof, C‑59/19, EU:C:2020:950, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Taigi, ieškovui ieškinius dėl sutarties pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį leidžiama pareikšti prievolės, kuria grindžiamas reikalavimas, vykdymo vietos teisme, o ieškinius dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto pagal šio reglamento 5 straipsnio 3 punktą leidžiama pareikšti vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teisme.

42

Kalbant konkrečiai apie ieškinius bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto, reikia pažymėti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, sąvoka „bylos dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, apima bet kokius reikalavimus, kuriais siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kurie nėra priskirtini prie bylų dėl sutarties, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį (pagal analogiją žr. 2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Wikingerhof, C‑59/19, EU:C:2020:950, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Darytina išvada, kad siekiant nustatyti, ar nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas ieškinys dėl grąžinimo priskirtinas byloms dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 3 punktą, reikia patikrinti, ar įvykdytos dvi sąlygos, t. y. pirma, ar šis ieškinys nėra susijęs su byla dėl sutarties, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, ir, antra, ar juo siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę.

44

Dėl pirmosios sąlygos pažymėtina, kad bylos dėl sutarties, kaip jos suprantamos pagal pastarąjį straipsnį, apima bet kokį reikalavimą, grindžiamą laisva valia prisiimta teisine prievole kito asmens atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Ellmes Property Services, C‑433/19, EU:C:2020:900, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 45 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pareiškiant nepagrįstu praturtėjimu grindžiamą reikalavimą grąžinti prievolė grąžinti, kuria remiasi ieškovas, paprastai nekyla iš atsakovo savanoriško įsipareigojimo ieškovo atžvilgiu, o atsiranda neatsižvelgiant į jo valią. Darytina išvada, kad toks reikalavimas grąžinti iš principo nepriskirtinas prie bylų dėl sutarties, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį.

46

Tokį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto, siejamo su Reglamento Nr. 864/2007 2 straipsniu, kuris įstatymų kolizijos srityje atitinka šio 5 straipsnio 3 punktą jurisdikcijų kolizijos srityje, tekstas, turint omenyje, kad šie du reglamentai kiek įmanoma turi būti aiškinami nuosekliai. Reglamento Nr. 864/2007 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolė grąžinti, atsiradusi dėl nepagrįsto praturtėjimo, laikytina nesutartine prievole, patenkančia į šio reglamento taikymo sritį, kuriai, remiantis jo 10 straipsniu, taikomos specialiosios kolizinės normos (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic, C‑359/14 ir C‑475/14, EU:C:2016:40, 45 ir 46 punktus).

47

Vis dėlto siekiant nacionaliniam teismui pateikti išsamų atsakymą reikia pridurti, kad, kaip savo išvados 48–52 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas grąžinti tam tikromis aplinkybėmis gali būti glaudžiai susijęs su ginčo šalių sutartiniais santykiais, todėl gali būti laikomas priskirtinu prie „bylų dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį.

48

Tarp šių aplinkybių yra aplinkybė, kai nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas grąžinti susijęs su anksčiau buvusiais šalių sutartiniais santykiais. Kaip savo išvados 50 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, taip yra, pavyzdžiui, kai ieškovas remiasi nepagrįstu praturtėjimu, glaudžiai susijusiu su sutartine prievole, kurią jis laiko negaliojančia arba kurios atsakovas neįvykdė, arba kai jis mano ją „įvykdęs per didelės apimties“ tam, kad pagrįstų savo teisę į restituciją.

49

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ieškinys dėl pagal negaliojančią sutartį atliktų mokėjimų ar suteiktų paslaugų restitucijos priskiriamas prie tokių bylų (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo Profit Investment SIM, C‑366/13, EU:C:2016:282, 55 ir 58 punktus).

50

Be to, toks ryšys atitinka artumo ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslus, kurių siekiama Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunkčiu, o tai reiškia, kad teismas, turintis jurisdikciją byloje dėl sutarties, gali priimti sprendimą dėl jos negaliojimo, nevykdymo arba „vykdymo per didelės apimties“ pasekmių, vadinasi, ir dėl iš to kylančios restitucijos, nes yra ypač glaudus ryšys tarp reikalavimo ir vietos, kurioje prievolė, esanti reikalavimo pagrindas, buvo įvykdyta ar turi būti įvykdyta, teismo, kaip tai suprantama pagal šia nuostatą.

51

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas ieškinys dėl grąžinimo nepriskirtinas prie bylų dėl sutarties, todėl atitinka šio sprendimo 43 punkte nurodytą pirmąją sąlygą, nebent šis ieškinys būtų glaudžiai susijęs su ankstesniais šalių sutartiniais santykiais.

52

Kalbant apie antrąją sąlygą, nurodytą šio sprendimo 43 punkte, reikia patikrinti, ar nepagrįstu praturtėjimu grindžiamu ieškiniu dėl grąžinimo siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę.

53

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad taip yra tuo atveju, kai žalą sukėlęs įvykis, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, gali būti priskirtas atsakovui dėl to, kad jis kaltinamas dėl veiksmų ar neveikimo, prieštaraujančių pagal įstatymą nustatytai pareigai ar draudimui. Į deliktinę ar kvazideliktinę atsakomybę galima atsižvelgti tik su sąlyga, kad galima nustatyti priežastinį žalos ir aplinkybės, dėl kurios atsirado ši žala, ryšį (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑572/14, EU:C:2016:286, 40, 41 ir 50 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

54

Reikia pridurti, kad, kaip savo išvados 61 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šios išvados vienodai taikomos visoms byloms dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, nesant reikalo konkrečiai išskirti bylų dėl kvazidelikto. Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto redakcijose danų, estų, nyderlandų, portugalų, slovakų, suomių ir švedų kalbomis nėra žodžio „kvazideliktas“, be to, sąvoka „kvazideliktas“ reiškia ne tiek situacijas, kai nėra žalą sukėlusio įvykio, o situacijas, kai žalą sukėlęs įvykis yra padarytas dėl neapdairumo ar neatsargumo. Taigi reikalavimas negali būti priskiriamas prie bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, jeigu atsakovo atsakomybė nėra grindžiama žalą sukėlusio įvykio buvimu, kaip tai išaiškinta pirmesniame punkte.

55

Nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas grąžinti yra pagrįstas prievole, kuri neatsirado dėl žalą sukėlusio įvykio. Iš tiesų ši prievolė atsiranda neatsižvelgiant į atsakovo elgesį, todėl nėra priežastinio ryšio, kuris galėtų būti nustatytas tarp žalos ir atsakovo galimai neteisėto veiksmo ar neveikimo.

56

Taigi, nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas grąžinti negali būti priskirtas prie bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą.

57

Šios išvados negali paneigti 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimas Austro‑Mechana (C‑572/14, EU:C:2016:286), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijos reikalavimas, susijęs su pareiga sumokėti „teisingą kompensaciją“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, kurią pagal nacionalinę teisę turi mokėti įmonės, kurios komerciniais pagrindais ir už atlygį pirmą kartą pateikia įrašymo laikmenas nacionalinei rinkai, priskirtinas prie bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą. Iš tiesų, kaip savo išvados 72 punkte pažymėjo generalinis advokatas, prievolė, kuria grindžiamas šis reikalavimas, atsirado dėl žalą sukėlusio įvykio, t. y. autorių teisių turėtojų patirtos žalos dėl kopijavimo į parduodamas įrašymo laikmenas asmeniniam naudojimui.

58

Taip pat reikia pažymėti, kad gali būti ir taip, jog nepagrįstu praturtėjimu grindžiamo reikalavimo grąžinti negalima priskirti nei prie bylų dėl sutarties, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, nei prie bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 5 straipsnio 3 punktą. Taip yra tada, kai toks reikalavimas nėra glaudžiai susijęs su anksčiau buvusiais atitinkamos bylos šalių sutartiniais santykiais.

59

Tokiomis aplinkybėmis nepagrįstu praturtėjimu grindžiamas reikalavimas grąžinti priklauso atsakovo gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcijai pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrąją taisyklę.

60

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nepagrįstu praturtėjimu grindžiamam ieškiniui dėl grąžinimo netaikytinas šioje nuostatoje numatytas jurisdikcijos pagrindas.

61

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: