1.

Klausimą, susijusį su Sąjungos teisės pažeidimu grindžiamo pagrindo, nagrinėjimo nacionalinio teismo iniciatyva, Teisingumo Teismas jau yra daug kartų nagrinėjęs įvairiose Sąjungos teisės srityse. Nagrinėjant šį klausimą trečiųjų šalių piliečių sulaikymo kontekste, kai iškyla teisės į laisvę apsaugos klausimas ( 2 ), galima iš esmės atnaujinti iki šiol taikytą požiūrį. Šios teisės svarba ir esminis teisėjo vaidmuo ją ginant verčia su tam tikru nepasitikėjimu žvelgti į procesines taisykles, kuriomis šioje srityje ribojama teismo iniciatyva.

2.

Šiose bylose pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą iš esmės susiję su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 3 ) 15 straipsnio, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo ( 4 ), 9 straipsnio ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai ( 5 ), 28 straipsnio, siejamų su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6 ir 47 straipsniais, išaiškinimu.

3.

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant ginčus tarp trečiųjų šalių piliečių B, C ir X ir Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius) dėl sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonių teisėtumo.

4.

Pagrindinis šiuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas yra tai, ar nacionalinis teismas, atlikdamas sulaikymo ar tolesnio jo taikymo teisėtumo kontrolę, gali būti ribojamas nacionalinės procesinės taisyklės, pagal kurią jam neleidžiama atsižvelgti į pagrindus ar argumentus, kuriais pareiškėjas nesirėmė. Taigi reikia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisę minėtas teismas gali ar net privalo savo iniciatyva nagrinėti sulaikymo teisėtumo sąlygas.

5.

Atsižvelgiant į valstybių narių taikomų modelių, skirtų trečiųjų šalių piliečių sulaikymo teisėtumui kontroliuoti, įvairovę Teisingumo Teismo užduotis yra ne nustatyti, ar vienas modelis yra geresnis už kitą. Jo užduotis – patikrinti, ar nacionalinės procesinės taisyklės yra priimtini orientyrai įgyvendinant iš Sąjungos antrinės teisės kylančius įpareigojimus, o gal yra priešingai ir tokios taisyklės mažina Sąjungos teisės veiksmingumą, todėl nacionaliniai teismai neturėtų jų taikyti.

6.

Šioje išvadoje siūlysiu Teisingumo Teismui, jog atsakydamas į prejudicinį klausimą dėl sulaikymo teisėtumo sąlygų nagrinėjimo savo iniciatyva jis nuspręstų, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnis, Direktyvos 2013/33 9 straipsnis ir Reglamento Nr. 604/2013 28 straipsnis, siejami su Chartijos 6 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas, kuriam pavesta patikrinti trečiosios šalies piliečio sulaikymo ar tolesnio jo laikymo sulaikyto teisėtumą, remdamasis, kaip jis pats mano, svarbiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, turi patikrinti, ar laikomasi bendrų ir abstrakčių taisyklių, kuriose nustatytos tokio piliečio sulaikymo ar tolesnio laikymo sulaikyto sąlygos ir tvarka, neatsižvelgdamas į trečiosios šalies piliečio nurodomus pagrindus ir argumentus, kuriais jis grindžia savo skundą. Pagal tas pačias nuostatas draudžiama nacionalinė procesinė taisyklė, pagal kurią šiam teismui neleidžiama savo iniciatyva atlikti tokio patikrinimo ir paleisti trečiosios šalies piliečio į laisvę, net jei jis konstatuotų, kad toks sulaikymas prieštarauja Sąjungos teisei.

7.

Šiose bylose nagrinėjamos Direktyvos 2008/115 15 straipsnio, Direktyvos 2013/33 8 ir 9 straipsnių, Reglamento Nr. 604/2013 28 straipsnio ir Chartijos 6 ir 47 straipsnių nuostatos.

8.

2000 m. lapkričio 23 d.Vreemdelingenwet 2000 (2000 m. Įstatymas dėl užsieniečių), iš dalies pakeisto 2011 m. gruodžio 31 d. siekiant perkelti Direktyvą 2008/115 į Nyderlandų teisę ( 6 ), 59 straipsnio 1 dalies įžanginiame sakinyje ir a punkte nustatyta, kad valstybės sekretorius gali sulaikyti neteisėtai šalyje esantį užsienietį, jei tai būtina dėl viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo interesų, siekdamas išsiųsti jį iš šalies.

9.

Pagal Vw 2000 59 straipsnio 5 dalį šio straipsnio 1 dalyje numatytas sulaikymas iš esmės negali viršyti šešių mėnesių. Tačiau pagal Vw 2000 59 straipsnio 6 dalį šio straipsnio 5 dalyje nurodytas laikotarpis gali būti pratęstas papildomam dvylikos mėnesių laikotarpiui, jei, nepaisant visų pagrįstų pastangų, tikėtina, kad išsiuntimas truks ilgiau, nes užsienietis nebendradarbiauja arba dar nėra išsiuntimui reikalingų dokumentų iš trečiosios šalies.

10.

VW 2000 59a straipsnyje nustatyta, kad užsieniečiai, kuriems taikomas [Reglamentas Nr. 604/2013], laikantis šio reglamento 28 straipsnio, gali būti sulaikyti siekiant juos perduoti atsakingai valstybei narei.

11.

Vw 2000 59b straipsnyje numatyta, kad kai kurie užsieniečiai, kurie pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje, gali būti sulaikyti, jei tai būtina siekiant nustatyti prašytojo tapatybę arba pilietybę ar kitą prašymui išnagrinėti būtiną informaciją, visų pirma jei kyla tokių duomenų nuslėpimo pavojus.

12.

Vw 2000 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Jei [Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos administracinių bylų skyrius, Nyderlandai)] mano, kad remiantis nurodytu pagrindu sprendimas negali būti panaikintas, jis gali pateikti šį vertinimą tik savo sprendimo motyvuose.“

13.

Vw 2000 94 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Priėmęs <…> 59, 59a ir 59b straipsniuose numatytą sprendimą, kuriuo skiriama su laisvės suvaržymu susijusi priemonė, [valstybės sekretorius] praneša [jurisdikciją turinčiam teismui] apie jį ne vėliau kaip 28 dieną nuo šio sprendimo įteikimo, išskyrus atvejus, kai užsienietis jau padavė skundą. Kai tik [teismui pranešama apie tokį sprendimą], laikoma, kad užsienietis padavė skundą dėl sprendimo skirti su laisvės suvaržymu susijusią priemonę. Skundu taip pat siekiama žalos atlyginimo.

<…>

4.   Teismas nedelsdamas nustato teismo posėdžio datą. Teismo posėdis turi būti surengtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pareiškimo arba pranešimo gavimo dienos. <…>

5.   <…> Rašytinis teismo sprendimas priimamas per septynias dienas nuo bylos nagrinėjimo pabaigos. <…>

6.   Jei teismas, kuriame iškelta byla, mano, kad priemonės taikymas arba vykdymas prieštarauja šiam įstatymui, arba jei, įvertinęs visus esamus interesus, mano, kad priemonė yra nepagrįsta, jis patenkina skundą. Tokiu atveju teismas įpareigoja panaikinti priemonę arba pakeisti jos vykdymo tvarką.

<…>“

14.

Vw 2000 96 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jei 94 straipsnyje nurodytas skundas pripažįstamas nepagrįstu ir užsienietis apskundžia su laisvės suvaržymu susijusios priemonės pratęsimą, teismas per vieną savaitę nuo skundo gavimo dienos nutraukia pradinį tyrimą. <…>

<…>

3.   Jei teismas, kuriame iškelta byla, mano, kad priemonės taikymas ar vykdymas prieštarauja šiam įstatymui, arba jei, įvertinęs visus esamus interesus, mano, kad priemonė yra nepagrįsta, jis patenkina skundą. Tokiu atveju teismas priima nutartį panaikinti priemonę arba pakeisti jos vykdymo tvarką.“

15.

1992 m. birželio 4 d.Algemene wet bestuursrecht (Bendrasis administracinės teisės įstatymas) ( 7 ) 8:69 straipsnyje nustatyta:

„1.   Bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą remdamasis skundu, pateiktais dokumentais, pradiniu tyrimu ir bylos nagrinėjimu teismo posėdyje.

2.   Teismas papildo teisinius pagrindus savo iniciatyva.

3.   Teismas gali savo iniciatyva papildyti faktines aplinkybes.“

16.

Awb 8:77 straipsnyje numatyta:

„1.   Rašytiniame sprendime nurodoma:

<…>

<…>“

17.

B, Alžyro pilietis, išreiškė ketinimą pateikti prašymą suteikti prieglobstį Nyderlanduose. 2019 m. birželio 3 d. sprendimu valstybės sekretorius pagal Vw 2000 59b straipsnį nurodė jį sulaikyti, siekiant nustatyti, be kita ko, prašymui išnagrinėti būtinas aplinkybes.

18.

B apskundė tokį sprendimą Rechtbank Den Haag, zittingsplaats ‘s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose, Nyderlandai).

19.

2019 m. birželio 18 d. sprendimu minėtas teismas, nepriimdamas sprendimo dėl skundo pagrindų, patenkino šį skundą, remdamasis B nenurodytu pagrindu, kad valstybės sekretorius nesielgė pakankamai rūpestingai. Todėl minėtas teismas įpareigojo panaikinti sulaikymo priemonę ir priteisė B kompensaciją.

20.

C yra Siera Leonės pilietis. 2019 m. birželio 5 d. sprendimu valstybės sekretorius, remdamasis Vw 2000 59a straipsniu, nurodė sulaikyti šį užsienietį siekdamas užtikrinti jo perdavimą į Italiją pagal Reglamentą Nr. 604/2013.

21.

C apskundė tokį sprendimą Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose).

22.

2019 m. birželio 19 d. sprendimu minėtas teismas pripažino C nurodytus pagrindus nepagrįstais, tačiau vis dėlto patenkino skundą, motyvuodamas tuo, kad valstybės sekretorius nepakankamai rūpestingai organizavo perdavimą į Italiją. Todėl minėtas teismas įpareigojo panaikinti sulaikymo priemonę ir priteisė C kompensaciją.

23.

Valstybės sekretorius padavė apeliacinį skundą dėl minėtų dviejų teismo sprendimų Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai). Ši prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl B ir C, taip pat kai kurių Nyderlandų teismų palaikomos pozicijos, kad pagal Sąjungos teisę teismai privalo savo iniciatyva patikrinti visas sąlygas, kurias turi atitikti sulaikymo priemonė, kad ji būtų teisėta.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad B ir C sulaikymo metu teisėtai buvo Nyderlanduose. Todėl, nors ir manydamas, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju reikšmingos su sulaikymu susijusios taisyklės yra tos, kurios įtvirtintos Direktyvoje 2013/33 ir Reglamente Nr. 604/2013, minėtas teismas pageidauja, kad nagrinėjant pateiktą klausimą būtų atsižvelgta ir į Direktyvą 2008/115, nes joje reglamentuojama daug sulaikymo aspektų.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad bet koks šiuose Sąjungos teisės aktuose numatytas sulaikymas Nyderlanduose reglamentuojamas administracinio proceso teisėje, pagal kurią Nyderlandų teismams neleidžiama savo iniciatyva tikrinti, ar buvo laikomasi teisėtumo sąlygų, kuriomis suinteresuotasis asmuo nesirėmė. Vienintelė šio principo taikymo išimtis būtų susijusi su atitikties viešosios tvarkos normoms, pavyzdžiui, susijusioms su galimybe kreiptis į teismą, jurisdikcija ir priimtinumu, kontrole.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, trečiosios šalies piliečio sulaikymo teisėtumo sąlygos apima, be kita ko, sąlygas, susijusias su apklausa, tapatybės, pilietybės ir teisės gyventi šalyje patikra, perkėlimu į vietą, kurioje vyks teismo posėdis, antrankių naudojimu, teise į konsulinę pagalbą, advokato ir vertėjo dalyvavimu teismo posėdyje, teise į gynybą, pasislėpimo ar vengimo pavojaus buvimu, išsiuntimo iš šalies ar perdavimo perspektyva, valstybės sekretoriaus rūpestingumu, procedūriniais aspektais, pavyzdžiui, priemonės dėl sulaikymo pasirašymu ir jos nustatymo momentu, taip pat tuo, ar sulaikymas atitinka proporcingumo principą.

27.

Minėtas teismas mano, kad pareiga savo iniciatyva išnagrinėti visas šias teisėtumo sąlygas nekyla iš Sąjungos teisės. Šiuo klausimu jis nurodo 2007 m. birželio 7 d. Sprendimą van der Weerd ir kt. ( 8 ) Iš šio sprendimo matyti, kad pagal Sąjungos teisę teismas neprivalo savo iniciatyva tikrinti, ar nagrinėjant bylą dėl administracinio akto teisėtumo laikomasi Sąjungos teisės normų, išskyrus atvejus, kai šios normos Sąjungos teisės sistemoje užima panašią vietą kaip viešosios tvarkos normos arba kai šalys atitinkamoje byloje negali pateikti pagrindo, susijusio su Sąjungos teisės pažeidimu. Tačiau, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sulaikymo sąlygos nėra tos pačios kategorijos kaip nacionalinės viešosios tvarkos normos, ir Nyderlanduose užsienietis galėtų pateikti pagrindų, susijusių su sulaikymo sąlygų pažeidimu.

28.

Valstybės sekretorius savo apeliaciniame skunde rėmėsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencija dėl šio Teisingumo Teismo sprendimo taikymo sulaikymo srityje. Šiuo klausimu minėtas teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl to, ar tame sprendime padarytos išvados taikytinos ir sulaikymo srityje.

29.

Siekdamas paaiškinti savo klausimo dėl minėto aspekto priežastis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo kai kuriuos teisminės kontrolės ypatumus Nyderlandų administracinio proceso teisėje. Pagal Awb 8:69 straipsnio 1 dalį ginčo apimtį lemia paduotas skundas, o teismas privalo savo iniciatyva nurodyti tik viešosios tvarkos normų pažeidimą. Pagal Awb 8:69 straipsnio 2 dalį teismas turi savo iniciatyva papildyti teisinius pagrindus, tai reiškia, kad pareiškėjas turi tik išdėstyti skundo pagrindus savais žodžiais, o vėliau teismas šiuos pagrindus turi suformuluoti teisiškai. Be to, pagal Awb 8:69 straipsnio 3 dalį teismas turi teisę savo iniciatyva papildyti faktines aplinkybes. Taigi tikimasi, kad šalys pateiks prima facie įrodymus, o teismas vėliau gali juos papildyti, pavyzdžiui, užduodamas klausimus arba iškviesdamas liudytojus.

30.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo papildomas taisykles ir garantijas, taikomas vykdant sulaikymo teisminę kontrolę, pavyzdžiui, sulaikymo priemonės perdavimą teisminei kontrolei savo iniciatyva, pareigą asmeniškai išklausyti trečiosios šalies pilietį, teismo sprendimo dėl sulaikymo teisėtumo priėmimą per trumpą laiką ir teisę į nemokamą teisinę pagalbą.

31.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą teismams galėtų būti draudžiama vykdant sulaikymo priemonių teisminę kontrolę savo iniciatyva iškelti faktines aplinkybes ar pagrindus. Šiuo klausimu minėtas teismas nurodo, kad nemato jokio pagrindo šiuo etapu nukrypti nuo savo dabartinės jurisprudencijos, pagal kurią lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai nebūtinai draudžia taikyti Nyderlandų procesines taisykles sulaikymo srityje.

32.

Dėl lygiavertiškumo principo minėtas teismas pažymi, kad sulaikymo priemonės reglamentuojamos administracinio proceso teisės ir kad pagal visoms tokio pobūdžio procedūroms taikomą principą teisėjas neatlieka kontrolės savo iniciatyva, nebent tai būtų viešosios tvarkos norma. Sąjungos teisės sistemoje sulaikymo srityje taikomos sąlygos neužima tokios vietos kaip nacionalinės viešosios tvarkos normos.

33.

Dėl kitų nacionalinių procedūrų, kurios yra panašios į trečiųjų šalių piliečių sulaikymą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Awb 8:69 straipsnis taikomas kitoms administracinės teisės reglamentuojamoms priemonėms, susijusioms su tokių piliečių sulaikymu, visų pirma siekiant patikrinti jų tapatybę ir teisę būti šalyje arba palaikyti viešąją tvarką.

34.

Tačiau nei Awb 8:69 straipsnis, nei jokia kita panaši nuostata nebūtų taikoma baudžiamajame procese, susijusiame su kardomuoju kalinimu. Todėl baudžiamųjų bylų teismas neprivalėtų apsiriboti tik įtariamojo ar officier van justitie (prokuroras, Nyderlandai) pateiktais pagrindais ar argumentais, susijusiais su laisvės atėmimu. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad baudžiamajame procese su laisvės suvaržymu susijusią priemonę skiria pats baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, ir tai yra esminis skirtumas nuo administracinės teisės reglamentuojamų priemonių, kurios, be to, neturi baudžiamojo tikslo. Minėto teismo nuomone, vienintelis įmanomas palyginimas su teismo savo iniciatyva atliekama sulaikymo priemonės kontrole galėtų būti baudžiamųjų bylų teismo atliekama kardomojo kalinimo teisėtumo kontrolė, kai šis teismas neprivalėtų apsiriboti įtariamojo nurodytais pagrindais. Tačiau ir šiuo atveju abiejų procedūrų skirtumai neleidžia daryti išvados, kad sulaikymo srityje taikomos procesinės taisyklės yra nesuderinamos su lygiavertiškumo principu.

35.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Awb 8:69 straipsniu taip pat nebūtų pažeidžiamas veiksmingumo principas, nes sulaikyti trečiųjų šalių piliečiai turi galimybę greitai ir nemokamai kreiptis į teismą ir gali iškelti kokius tik nori pagrindus. Tokios išvados nepaneigia Teisingumo Teismo jurisprudencija. 2012 m. spalio 4 d. Sprendime Byankov ( 9 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad galimybės peržiūrėti administracinį aktą, kuriuo apribojama Sąjungos piliečio judėjimo laisvė, nebuvimas yra nesuderinamas su veiksmingumo principu. Vis dėlto sulaikymo priemonių taikymo sritis yra kitokia ir galimybė jas peržiūrėti užtikrinama tiek pagal Sąjungos, tiek pagal Nyderlandų teisę.

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, jog B ir C teigia, kad apie teismų, tikrinančių sulaikymo priemones, diskreciją galima spręsti iš, pirma, 2014 m. birželio 5 d. Sprendimo Mahdi ( 10 ) ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság ( 11 ), iš kurių matyti, kad teisėtumo sąlygos gali būti nagrinėjamos neatsižvelgiant į iškeltus pagrindus, ir, antra, be kita ko, 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Martín Martín ( 12 ) bei 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen ( 13 ), kurie, pareiškėjų teigimu, yra reikšmingi šiai bylai pagal analogiją, nes juose Teisingumo Teismas įpareigojo savo iniciatyva atlikti kontrolę vartotojų teisių srityje, siekiant kompensuoti esamą nelygybę tarp vartotojų ir prekiautojų.

37.

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 2014 m. birželio 5 d. Sprendime Mahdi ( 14 ) ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendime Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság ( 15 ) nenurodyta, ar yra pareiga savo iniciatyva tikrinti visas sąlygas, kurios pagal Sąjungos teisę turi būti įvykdytos tam, kad sulaikymas būtų teisėtas.

38.

Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl vartotojų teisių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nors ir pripažįsta, kad sulaikyti asmenys, kaip ir kai kurie vartotojai, yra pažeidžiama grupė valstybės sekretoriaus atžvilgiu ir kad dėl to atsiranda nelygybė, pabrėžia skirtumą tarp vartotojų bylų, kuriose dvi priešingos šalys yra privatinės teisės reglamentuojami asmenys, ir bylų sulaikymo srityje, kuriose fizinis asmuo prieštarauja administracinei institucijai. Kadangi administracinė institucija turi veikti siekdama bendrojo intereso ir laikytis bendrųjų gero administravimo principų, ginčo šalių nelygybė nėra tokia didelė, nes administracinio proceso teisė būtent ir buvo sukurta šiai nelygybei sušvelninti. Civilinio proceso teisė iš esmės grindžiama šalių lygiateisiškumo idėja, todėl vartotojų teisių srityje būtina panaikinti nelygybės situaciją, kuri atsiranda todėl, kad šioje srityje privatus asmuo paprastai bylinėjasi su didele bendrove.

39.

Galiausiai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( 16 ) 5 straipsnio, kurio 4 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar kalinant, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl jo kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) niekada nėra konstatavęs, jog teismai turėtų savo iniciatyva tikrinti laisvės atėmimo teisėtumo sąlygas. Atvirkščiai, jis yra nusprendęs, kad teismas neturėtų automatiškai vertinti sulaikymo teisėtumo ( 17 ). Iš EŽTT jurisprudencijos taip pat negalima daryti išvados, jog taikoma prezumpcija, kad sulaikymas yra neteisėtas ir jis yra neteisėtas tol, kol teismas aiškiai nepripažino, kad jis yra teisėtas. Tačiau EŽTT taip pat yra pažymėjęs sulaikyto asmens teisės kreiptis į teismą ir prašyti jo per trumpą laiką priimti sprendimą dėl sulaikymo teisėtumo svarbą ( 18 ).

40.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš to, kas pirma išdėstyta, nebūtinai reikia daryti išvadą, kad Chartijos 6 straipsnyje, kuriame užtikrinama teisė į veiksmingą teisinę gynybą, nereikalaujama, kad teismas savo iniciatyva tikrintų sulaikymo teisėtumą. Pagal Sąjungos teisę gali būti suteikiama platesnė teisių apsauga nei pagal EŽTK.

41.

Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Sąjungos teisę, visų pirma [Direktyvos 2008/115] 15 straipsnio 2 dalį ir [Direktyvos 2013/33] 9 straipsnį, aiškinamus kartu su [Chartijos] 6 straipsniu, teismui privalomas patikrinimas savo iniciatyva, t. y. ar teismas privalo savo iniciatyva (ex officio) įvertinti, ar įvykdytos visos sulaikymo sąlygos, įskaitant tas, kurių įvykdymo užsienietis neneigė, nors turėjo tokią galimybę?“

42.

X yra Maroko pilietis, gimęs 1973 m. 2020 m. lapkričio 1 d. sprendimu valstybės sekretorius jį sulaikė remdamasis Vw 2000 59 straipsnio 1 dalies įžanginiu sakiniu ir a punktu, t. y. nuostatomis, kuriomis Nyderlandai įgyvendino Direktyvą 2008/115. Šis sulaikymas buvo grindžiamas viešosios tvarkos apsauga, nes buvo pavojus, kad X vengs patikrų ir kliudys jo išsiuntimui iš šalies.

43.

2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) atmetė X pateiktą skundą dėl tokios sulaikymo priemonės. X padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo. 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Raad van State (Valstybės Taryba) pripažino X apeliacinį skundą nepagrįstu ( 19 ).

44.

2021 m. sausio 8 d. X apskundė tolesnį sulaikymo priemonės taikymą Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose). Šio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant būtent šį skundą.

45.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jis vertins tik tolesnio X laikymo sulaikyto nuo 2020 m. gruodžio 8 d. teisėtumą. Sulaikymo iki 2020 m. gruodžio 7 d. teisėtumas buvo įvertintas jo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendime.

46.

Grįsdamas skundą X teigia, kad nėra jokių galimybių išsiųsti jį per protingą terminą. Atsakydamas į tai, valstybės sekretorius pažymi, kad procedūra dėl kelionės dokumento išdavimo vis dar tęsiama ir kad Maroko valdžios institucijos nenurodė, jog toks dokumentas nebus išduotas.

47.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad būtina išsiaiškinti Sąjungos teisėje nustatytus reikalavimus, susijusius su teisminės kontrolės intensyvumu bylose dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo.

48.

Pripažindamas valstybių narių procesinės autonomijos principo svarbą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatmeta, kad tiek su šiuo principu susiję lygiavertiškumo ir veiksmingumo reikalavimai, tiek Chartijos 6, 24 ir 47 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės teisės draudžia Nyderlandų teismams nustatyti apribojimus, taikomus jiems nagrinėjant trečiųjų šalių piliečių sulaikymo teisėtumą Direktyvoje 2008/115, Direktyvoje 2013/33 ir Reglamente Nr. 604/2013 nurodytais atvejais.

49.

Priminęs Nyderlandų procesinę taisyklę, pagal kurią teismui draudžiama, nagrinėjant sulaikymo teisėtumą iš esmės, savo iniciatyva kelti fakto ar teisės klausimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad toks draudimas taikomas ir tais atvejais, kai suinteresuotasis asmuo yra „pažeidžiamas asmuo“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, pavyzdžiui, nepilnametis.

50.

Minėtas teismas pažymi, kad tais atvejais, kai teismas, nagrinėjantis skundą dėl sulaikymo priemonės, vis dėlto savo iniciatyva iškelia fakto ar teisės klausimus, valstybės sekretorius sistemingai skundžia tokius sprendimus Raad van State (Valstybės Taryba) ir jo skundai visada patenkinami.

51.

Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi pusės puslapio apimties pokalbio ataskaitą už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 8 d. ir 2021 m. sausio 8 d. parengtą stebėsenos ataskaitą „120 forma – Informacija apie išsiuntimą“. Pastaroji ataskaita, kurią sudaro keturi puslapiai, yra tik forma, kurioje valdžios institucijos nurodo konkrečias priemones, kurių imasi išsiuntimui įvykdyti. Iš esmės iš šios ataskaitos matyti, kad, pirma, valdžios institucijos dar kartą raštu kreipėsi į Maroko valdžios institucijas, kad išsiaiškintų, ar yra nagrinėjamas prašymas išduoti kelionės dokumentą, ir, antra, kad 2021 m. sausio 6 d. vykusiame pokalbyje dėl išvykimo X nurodė, kad nuo sulaikymo nepadarė nieko, kad paspartintų grįžimą į Maroką.

52.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš tokios glaustos informacijos neįmanoma nustatyti visų faktinių aplinkybių, kurios yra svarbios vertinant, ar tolesnis sulaikymas yra teisėtas. Nagrinėjamu atveju jis norėtų sužinoti, kodėl Nyderlandų valdžios institucijos mano, kad, pirma, yra pagrįsta išsiuntimo iš šalies tikimybė, nors jau buvo išsiųstas 21 raštiškas priminimas gauti kelionės dokumentą, ir, antra, švelnesnės nei sulaikymas priemonės taikymas neturėtų būti svarstomas. Be to, net jei šios institucijos galėtų teisiškai pakankamai motyvuoti, kad kitos priemonės nebūtų leidusios pasirengti palydėjimui iki sienos, nes tai būtų buvę neįmanoma dėl X vengimo tai padaryti, jis norėtų sužinoti, kodėl dėl X asmeninės padėties valdžios institucijos vis dėlto neturėtų atsisakyti sulaikymo. Pastaruoju klausimu iš bylos medžiagos matyti, kad X turi priklausomybės problemą. Todėl reikėtų žinoti, kokios konkrečios paslaugos yra teikiamos sulaikymo centre, kad būtų galima padėti X išspręsti šią problemą.

53.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi teisės savo iniciatyva nagrinėti tokių klausimų, jis mano, kad iš jo atimta galimybė įvertinti tolesnio sulaikymo teisėtumą atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes. Tokią situaciją būtų galima laikyti nesuderinama su Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisinę gynybą, juo labiau kad neįmanoma apskųsti teismo sprendimų dėl sulaikymo priemonių tolesnio taikymo.

54.

Tam, kad teisminė gynyba tokiose bylose būtų veiksminga, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, teismas turėtų galėti užtikrinti visapusišką Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į laisvę laikymąsi. Atsižvelgiant į EŽTK 5 straipsnį, Chartijos 6 straipsnį ir Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, svarbu, kad teismas galėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi taisyklės, pagal kurią niekam negali būti atimta laisvė, išskyrus tam tikrus išsamiai išvardytus atvejus ir teisėtais būdais. Taigi, esant sulaikymui pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį, teismas turėtų turėti galimybę išsamiai ir nuodugniai patikrinti, ar laikomasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Nyderlandų teisėje, kaip ją yra išaiškinusi Raad van State (Valstybės Taryba), tokia išsami patikra neužtikrinama.

55.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal Sąjungos teisę teismas, nagrinėjantis skundą dėl sulaikymo pagal Direktyvą 2008/115, Direktyvą 2013/33 arba Reglamentą Nr. 604/2013, atsižvelgdamas į tokios priemonės griežtumą, turi aktyviai ir nuodugniai išnagrinėti ir savo iniciatyva įvertinti visus su sulaikymo teisėtumu susijusius faktus ir aplinkybes, kad visais atvejais, kai mano, jog sulaikymas yra neteisėtas, galėtų nurodyti nedelsiant paleisti atitinkamą asmenį į laisvę.

56.

Dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt. ( 20 ) 49 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tam, kad teismas „pagal Chartijos 47 straipsnį galėtų priimti sprendimą dėl ginčo, susijusio su iš Sąjungos teisės išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, reikia, kad jis turėtų jurisdikciją nagrinėti visus klausimus, susijusius su jo nagrinėjamai bylai svarbiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis“. Jis taip pat nurodo 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Al Chodor ( 21 ) 36 ir 40 punktus, pagal kuriuos sulaikymas yra didelis Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės į laisvę suvaržymas, ir 2014 m. birželio 5 d. Sprendimo Mahdi ( 22 ) 62 ir 63 punktus, kuriuose Teisingumo Teismas konstatavo, be kita ko, kad, be faktinių aplinkybių ir įrodymų, kuriais remiasi pradinį sulaikymą skyrusi administracinė institucija, ir galimų atitinkamo trečiosios šalies piliečio pastabų, teisminė institucija, priimanti sprendimą dėl prašymo pratęsti sulaikymą, turi galėti išsiaiškinti bet kokią kitą jos sprendimui svarbią aplinkybę, jei nuspręstų, kad tai būtina, o jos turimi priežiūros įgaliojimai atliekant kontrolę jokiu atveju negali apsiriboti tik atitinkamos administracinės institucijos pateiktais duomenimis.

57.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság ( 23 ) 140 ir 142 punktus, kuriuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Chartijos 47 straipsnis neturi būti tikslinamas kitomis Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatomis tam, kad privatiems asmenims būtų suteikta teisė, kuria jie galėtų remtis, ir kad nors ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės sistemos kylančių individualių teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės turi būti nustatomos kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje, valstybės narės privalo kiekvienu atveju užtikrinti, kad būtų paisoma teisės į veiksmingą teisminę šių teisių gynybą.

58.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad, kiek tai susiję su Awb 8:77 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta motyvavimo pareiga, Vw 2000 91 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, pagal kurią Raad van State (Valstybės Taryba), nagrinėdama apeliacinius skundus dėl sprendimų dėl sulaikymo, gali priimti sprendimą, kuriame pateikia sutrumpintus motyvus, iš esmės nurodydama tik tai, kad suinteresuotasis asmuo nepateikė pagrįstų prieštaravimų.

59.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, dėl tokios išimties iš suinteresuotųjų asmenų atimama teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Jo nuomone, Chartijos 47 straipsnis turėtų būti aiškinamas taip, kad teisė kreiptis į teismą užsieniečių teisės srityje apima ir teisę į motyvuotą antrosios ir galutinės instancijos teismo sprendimą dėl bylos esmės, bent jau tais atvejais, kai, kaip šioje byloje, visose kitose teismo nagrinėjamose administracinėse, baudžiamosiose ir civilinėse bylose atitinkamoje valstybėje narėje taikoma pareiga nurodyti motyvus.

60.

Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Den Haag, zittingsplaats ’s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

61.

Iš pradžių Teisingumo Teismas nusprendė pradėti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą byloje C‑39/21 PPU, nes tuo metu, kai buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, X buvo laikomas sulaikytas, taigi iš jo buvo atimta laisvė, o Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinius klausimus galėjo turėti lemiamą reikšmę šio sulaikymo nutraukimui ar tolesniam taikymui. Byloje C‑704/20 dėl jos ryšio su šia byla buvo pritaikyta ta pati procedūra.

62.

Tada Teisingumo Teismas nusprendė, kad abi bylos turėtų būti nagrinėjamos bendra tvarka. Šis sprendimas buvo priimtas gavus 2021 m. kovo 31 d.Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) pranešimą, kad 2021 m. kovo 26 d. tarpiniu sprendimu jis nutraukė X sulaikymą.

63.

2021 m. balandžio 26 d. sprendimu Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) priteisė kompensaciją X, motyvuodamas tuo, kad jo sulaikymas buvo neteisėtas ir padarė jam žalos. Vis dėlto minėtas teismas sustabdė bylos dėl X teisės į didesnę kompensaciją nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas atsakys į jo prejudicinius klausimus.

64.

Rašytines pastabas pateikė X, Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija. Prieš tai, per prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, pastabas pateikė ir C. 2022 m. kovo 1 d. buvo surengtas teismo posėdis.

65.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad byloje C‑39/21 reikia išaiškinti Direktyvos 2008/115 15 straipsnį, o byloje C‑704/20 – Direktyvos 2013/33 9 straipsnį ir Reglamento Nr. 604/2013 28 straipsnio 4 dalį ( 24 ). Nors byla C‑704/20 susijusi su sulaikymo teismine kontrole, o byla C‑39/21 – su tolesnio asmens laikymo sulaikyto teismine kontrole, sąmoningai nusprendžiau remtis Direktyvos 2008/115 15 straipsniu ir Direktyvos 2013/33 9 straipsniu kaip visuma, nes, kaip paaiškinsiu toliau, man atrodo, kad išvadas reikėtų padaryti iš kelių kiekvieno šių straipsnių nuostatų, kurias reikėtų aiškinti kartu ( 25 ).

66.

Iš Sąjungos teisės aktų leidėjo priimtų bendrųjų standartų sulaikymo teisinis pagrindas, kiek tai susiję su neteisėtai šalyje esančiais trečiųjų šalių piliečiais, iš esmės yra Direktyvos 2008/115 15–17 straipsniai, o kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos prašančiais trečiųjų šalių piliečiais ir asmenimis be pilietybės – Direktyvos 2013/33 8–11 straipsniai ir Reglamento Nr. 604/2013 28 straipsnis.

67.

Sąjungos teisėje numatyti sulaikymo pagrindai neteisėtoje padėtyje esančių trečiųjų šalių piliečiams nustatyti Direktyvos 2008/115 15 straipsnyje, o tarptautinės apsaugos prašantiems trečiųjų šalių piliečiams – Direktyvos 2013/33 8 straipsnyje ir Reglamento Nr. 604/2013 28 straipsnyje. Šios nuostatos, kuriose apibrėžiama sulaikymui ir tolesniam jo taikymui taikytina tvarka, leidžia nustatyti sulaikymo priemonių teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos susijusios, be kita ko, su sulaikymo aktą priėmusios institucijos kompetencija, sulaikyto asmens pasislėpimo rizika, kitų, mažiau ribojančių priemonių nei sulaikymas pakankamumu, administracijos rūpestingumu vykdant išsiuntimo procedūrą ir pažeidžiamų asmenų apsauga.

68.

Pateikęs šiuos paaiškinimus, nagrinėsiu prejudicinį klausimą byloje C‑704/20 ir pirmąjį prejudicinį klausimą byloje C‑39/21 kartu. Man neatrodo, kad teismo vaidmuo iš esmės turi skirtis priklausomai nuo to, ar jis turi priimti sprendimą dėl sulaikymo teisėtumo, ar sprendimą dėl tolesnio sulaikymo taikymo teisėtumo ( 26 ), ar priklausomai nuo to, ar dėl sulaikymo sprendžiama pagal Direktyvą 2008/115, Direktyvą 2013/33 ar Reglamentą Nr. 604/2013. Nors sulaikymo ir tolesnio jo taikymo pagrindai nėra tokie patys, pagrindiniai principai, kuriais remiantis galima nustatyti teismo vaidmenį, abiem atvejams yra bendri.

69.

Iš pradžių norėčiau pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė keletą bendrų taisyklių, susijusių su trečiųjų šalių piliečių sulaikymo ir tolesnio jų laikymo sulaikytų teismine kontrole.

70.

Pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalį ( 27 ) įsakymą sulaikyti neteisėtai šalyje esantį trečiosios šalies pilietį priima administracinė arba teisminė institucija, raštu priimdama motyvuotą sprendimą. Kai įsakymą dėl sulaikymo priima administracinė institucija, atitinkama valstybė narė privalo (šios direktyvos 15 straipsnio 2 dalies a punkte numatytas atvejis) numatyti „skubią sulaikymo teisėtumo teisminę peržiūrą“ arba (šios direktyvos 15 straipsnio 2 dalies b punkte numatytas atvejis) suteikti „atitinkamam trečiosios šalies piliečiui <…> teisę imtis procesinių veiksmų, kuriais būtų skubiai atlikta sulaikymo teisėtumo teisminė peržiūra“. Be to, tos pačios direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sulaikymas turi būti „peržiūrimas pagrįstais laiko tarpais atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu arba ex officio“ ir kad „pratęstų sulaikymo laikotarpių atveju teisminė institucija prižiūri, kaip atliekamos peržiūros“.

71.

Dėl tarptautinės apsaugos prašančių trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės Direktyvoje 2013/33 numatytos analogiškos taisyklės dėl sulaikymo teisminės kontrolės (šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalis) ir tolesnio jo taikymo teisminės kontrolės (šios direktyvos 9 straipsnio 5 dalis).

72.

Visose šiose nuostatose Sąjungos teisės aktų leidėjas yra numatęs teisminę kontrolę, kuri gali būti atliekama arba atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu, arba paties teismo iniciatyva. Šiomis nuostatomis, kurios, atsižvelgiant į pagrindinės teisės į laisvę svarbą ir į tokį šios teisės ribojimo tokia sulaikymo priemone sunkumą ( 28 ), yra skirtos trečiųjų šalių piliečiams nuo savavališko sulaikymo apsaugoti, siekiama užtikrinti, kad visose valstybėse narėse būtų vykdoma sprendimų juos sulaikyti, o vėliau laikyti sulaikytus teisminė kontrolė, siekiant patikrinti šių sprendimų teisėtumą.

73.

Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas nenustatė bendrų standartų, susijusių su kontrolės, kurią turi atlikti teismas, siekdamas patikrinti sulaikymo teisėtumą, apimtimi. Visų pirma šis teisės aktų leidėjas aiškiai nenumatė, kad teismas, tikrindamas sulaikymo teisėtumą, privalo išnagrinėti visas, kaip jis pats mano, svarbias faktines ir teisines aplinkybes, neatsižvelgdamas į pagrindus ir argumentus, kuriais jame remiamasi. Todėl šios kontrolės taisyklės priskiriamos valstybių narių procesinės autonomijos sričiai.

74.

Būtina patikrinti, ar Awb 8:69 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja apribojama teismo, kuris turi patikrinti sulaikymo ar tolesnio jo taikymo teisėtumą, iniciatyva, įpareigojant atsižvelgti tik į trečiosios šalies piliečio pateiktus pagrindus ir argumentus, atitinka valstybių narių procesinės autonomijos ribas.

75.

Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, nesant konkrečią sritį reglamentuojančių Sąjungos nuostatų, pagal procesinės autonomijos principą kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti reglamentuotos ieškinių ir skundų, skirtų teisės subjektų teisėms užtikrinti, procesinės taisyklės su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteikiamomis teisėmis (veiksmingumo principas) ( 29 ).

76.

Vadinasi, tam, kad valstybė narė galėtų remtis procesinės autonomijos principu Sąjungos teisės reglamentuojamose situacijose, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y. turi būti laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 30 ).

77.

Dėl veiksmingumo principo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos Sąjungos teisę taikyti tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį visame procese, jo eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose. Žvelgiant iš šios perspektyvos būtina, be kita ko, atsižvelgti nacionalinės teismų sistemos pagrindą sudarančius principus, kaip antai į teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą ( 31 ).

78.

Atsižvelgiant į tai, svarbu pažymėti, jog veiksmingumo principo laikomasi tik jeigu narinėjama procesinė taisyklė atitinka Chartijos 47 straipsnyje užtikrinamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą ( 32 ). Taigi valstybių narių pareiga užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių veiksmingumą reiškia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, kurio nacionalinis teismas turi laikytis. Ši gynyba turi būti taikoma tiek nustatant teismus, turinčius jurisdikciją nagrinėti Sąjungos teise grindžiamus ieškinius, tiek nustatant tokių ieškinių nagrinėjimo procesines taisykles ( 33 ).

79.

Taigi šiose bylose kylantį pagrindinį klausimą galima suformuluoti taip: ar nacionalinė procesinė taisyklė, pagal kurią nacionaliniam teismui neleidžiama savo iniciatyva nagrinėti pagrindų, susijusių su Sąjungos teisės pažeidimu, nes dėl tokios taisyklės šis teismas negali patikrinti sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonės teisėtumo atsižvelgdamas į visus pagrindus, galinčius pateisinti tokią priemonę, prireikus peržengiant pareiškėjo nurodytų pagrindų ir argumentų ribas, yra suderinama su Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teise į veiksmingą teisminę gynybą?

80.

Teisingumo Teismas kitose bylose, kuriose nebuvo keliama abejonių dėl Chartijos 6 straipsniu užtikrinamos teisės į laisvę, jau yra nusprendęs, kad pagal veiksmingumo principą iš esmės nereikalaujama, kad nacionaliniai teismai savo iniciatyva nurodytų teisinį pagrindą, grindžiamą Sąjungos teisės nuostatų pažeidimu, jei tokio pagrindo nagrinėjimas juos įpareigotų viršyti šalių apibrėžto ginčo ribas ir dėl to jie turėtų remtis kitais faktais ir aplinkybėmis nei tie, kuriais grįsdama savo prašymą rėmėsi šių nuostatų taikymu suinteresuota šalis ( 34 ).

81.

Teisingumo Teismo nuomone, toks nacionalinio teismo įgaliojimų apribojimas pateisinamas principu, jog iniciatyva procese priklauso šalims, todėl, kai nacionalinė proceso teisė suteikia atitinkamai šaliai tikrą galimybę pareikšti ieškinį, pagrįstą Sąjungos teise, nacionalinis teismas gali veikti savo iniciatyva tik išimtiniais atvejais, gindamas viešąjį interesą ( 35 ).

82.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad Awb 8:69 straipsnio 1 dalyje trečiųjų šalių piliečiams nedraudžiama nurodyti vieno ar daugiau pagrindų, grindžiamų jų sulaikymo ar tolesnio laikymo sulaikytų nesuderinamumu su atitinkamose Sąjungos antrinės teisės normose numatytomis sąlygomis ( 36 ). Taigi pagal šią nacionalinę nuostatą bylą nagrinėjančiam teismui nekliudoma išnagrinėti pagrindų, grindžiamų Sąjungos teisės pažeidimu, kuriais pareiškėjas remiasi skunde dėl jo sulaikymo ar tolesnio jo laikymo sulaikyto. Vadinasi, šis teismas, atsižvelgdamas į pagrindus, kuriais jame remiamasi, gali vykdyti neribota jurisdikcija grindžiamą kontrolę, kurios svarbą Teisingumo Teismas patvirtino 2014 m. birželio 5 d. Sprendime Mahdi ( 37 ).

83.

Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad, kaip yra konstatavęs Teisingumo Teismas, nacionalinis teismas, atlikdamas kontrolę, kurią jis privalo atlikti, turi galėti nuspręsti dėl visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, kad galėtų nustatyti, ar atitinkamo trečiosios šalies piliečio sulaikymas yra pagrįstas. Todėl šis teismas turi galėti atsižvelgti į sulaikyti prašančios administracinės institucijos nurodytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus ir į galimas suinteresuotojo trečiosios šalies piliečio pastabas. Be to, jis turi galėti išsiaiškinti bet kokią kitą jo sprendimui priimti svarbią aplinkybę, jei nuspręstų, kad tai būtina. Vadinasi, teisminės institucijos turimi įgaliojimai jokiu būdu negali apsiriboti tik atitinkamos administracijos institucijos suteiktais duomenimis ( 38 ). Be to, jei sulaikymas, kurį iš pradžių įpareigota taikyti, nebėra pateisinamas, jurisdikciją turinti teisminė institucija turi galėti savo sprendimu pakeisti administracinės institucijos sprendimą ( 39 ).

84.

Siekdama apginti Awb 8:69 straipsnio 1 dalies suderinamumą su Sąjungos teise konkrečiomis sulaikymo aplinkybėmis, Nyderlandų vyriausybė, kaip jau minėjau šioje išvadoje, teigia, kad trečiųjų šalių piliečiams neribojama galimybė pateikti nacionaliniam teismui visus, jų nuomone, svarbius priekaištus ir kad nacionalinis teismas gali trečiųjų šalių piliečių pateiktus faktinius duomenis išreikšti teisine kalba. Minėta vyriausybė priduria, kad, priešingai nei bendrojoje administracinėje teisėje, sulaikymo atveju yra numatytos papildomos garantijos, įskaitant sistemingai teismo atliekamą kontrolę, net jei nėra paduotas skundas, teismo posėdį ir šioje srityje besispecializuojančio advokato pagalbą. Be to, kompetentinga administracinė institucija privalo patikrinti sulaikymo ir tolesnio jo taikymo teisėtumo kriterijus, o tai pateisina aplinkybę, kad teismui nereikia iš naujo atlikti tokios plačios patikros, peržengiant suinteresuotojo asmens pateiktų pagrindų ribas.

85.

Vis dėlto nemanau, kad ką tik išvardytos garantijos yra tokios, kad užtikrintų teisminės gynybos, kuri turi būti garantuojama trečiųjų šalių piliečiams, kuriems yra skirta sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonė, veiksmingumą, nes Awb 8:69 straipsnio 1 dalis gali pakenkti visapusiškam skundo, kuriuo siekiama, kad teismas priimtų sprendimą dėl tokios priemonės teisėtumo, veiksmingumui.

86.

Kalbant apie teisę į laisvę, užtikrinamą Chartijos 6 straipsnyje, reikia pažymėti, kad teisė į veiksmingą teisminę gynybą neturi turėti jokių spragų ar nematomų aspektų. Nors šios teisės apimtis priklauso nuo konkretaus kiekvienos bylos konteksto ir aplinkybių, ypač nuo ginčijamo akto pobūdžio, jo priėmimo aplinkybių ir atitinkamą klausimą reglamentuojančių teisės normų ( 40 ), manau, kad kai iškyla pavojus teisei į laisvę, turi būti kruopščiai ir griežtai užtikrinama teisė į veiksmingą teisminę gynybą, kad būtų galima visapusiškai, pagal apimtį ir intensyvumą, patikrinti laisvės suvaržymo priemonių teisėtumą. Manau, šie aspektai skatina problemą dėl nacionalinių teismų savo iniciatyva atliekamos Sąjungos teisės pažeidimu grindžiamų pagrindų kontrolės spręsti laikantis tokio požiūrio, kuris turėtų būti pritaikytas būtent galimų teisės į laisvę pažeidimų patikrai.

87.

Šiuo klausimu reikėtų pabrėžti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į teisės į laisvę svarbą ir į šios teisės ribojimo, kaip antai sulaikymo priemonės, sunkumą, naudojimosi ja apribojimai neturi viršyti to, kas yra griežtai būtina ( 41 ). Taigi bet koks sulaikymas, kuriam taikoma Direktyva 2008/115, Direktyva 2013/33 ir Reglamentas Nr. 604/2013, yra griežtai reglamentuotas šių direktyvų ir šio reglamento nuostatose, kad būtų užtikrinta, viena vertus, taikomų priemonių ir siekiamų tikslų proporcingumas ir, kita vertus, atitinkamų asmenų pagrindinės teisės ( 42 ). Todėl sulaikymo priemonės, patvirtintos pagal atitinkamas Sąjungos antrinės teisės nuostatas, neturi pažeisti trečiųjų šalių piliečių, kuriems taikomos tokios priemonės, teisės į laisvę, kuri garantuojama Chartijos 6 straipsnyje ( 43 ).

88.

Be to, teisių gynimo priemonių, kurias valstybės narės yra nustačiusios tam, kad trečiųjų šalių piliečiai galėtų remtis savo teisėmis, savybės turi būti nustatomos laikantis Chartijos 47 straipsnio, pagal kurį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis ( 44 ). Įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų paisoma Chartijos 47 straipsnio – jame dar kartą patvirtintas veiksmingos teisminės gynybos principas – pirmoje pastraipoje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą ( 45 ).

89.

Be to, svarbu pažymėti, kad, kaip yra konstatavęs Teisingumo Teismas, tiek, kiek tai gali pažeisti Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintą atitinkamo trečiosios šalies piliečio teisę į laisvę, sprendimas sulaikyti trečiosios šalies pilietį arba pratęsti jo sulaikymą turi būti priimamas laikantis griežtų garantijų, t. y. be kita ko, apsaugos nuo savivalės garantijos. Tokia apsauga, be kita ko, reiškia, kad sulaikymas gali būti skirtas arba jo terminas pratęstas tik laikantis bendrųjų ir abstrakčių taisyklių, kuriomis nustatomos jo sąlygos ir tvarka ( 46 ). Būtent sulaikymo ar tolesnio jo taikymo teisminės kontrolės veiksmingumas leidžia užtikrinti trečiųjų šalių piliečiams teises, kurias jie kildina iš šių taisyklių ( 47 ).

90.

Taip pat reikia pažymėti, kad patikros, kurią turi atlikti teismas, tikrindamas sulaikymo ar tolesnio jo taikymo teisėtumą, apimties ribų nustatymas riboja teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kaip ji suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį, o toks apribojimas pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį yra pateisinamas tik jeigu jis yra numatytas įstatymo, nekeičia šios teisės esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtinas ir atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba reikalingas kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti ( 48 ).

91.

Manau, kad būtų pakeista Chartijos 47 straipsnyje garantuojamos teisės į veiksmingą teisminę gynybą, kuri turi būti suteikiama sulaikytam asmeniui, ir iš Chartijos 6 straipsnio kylančios šio asmens teisės į apsaugą nuo savavališko sulaikymo esmė, jei teismui būtų draudžiama paleisti tokį asmenį į laisvę, net jei jis, remdamasis turimais duomenimis, konstatuotų, kad toks sulaikymas yra neteisėtas. Priešingu atveju atsirastų apsaugos nuo savavališko sulaikymo spraga, o tai neatitiktų asmens laisvės svarbos demokratinėje visuomenėje ( 49 ).

92.

Dėl to, kad teismas gali atsakyti tik į jam pateiktus pagrindus ir argumentus, bet negali savo iniciatyva iškelti kitų pagrindų ir argumentų, asmuo gali būti sulaikytas ir toliau neišleidžiamas, nors sulaikymo sąlygos nėra įvykdytos. Iš kelių Sąjungos antrinės teisės nuostatų, kuriomis sukonkretinta teisė į veiksmingą teisminę gynybą, užtikrinama Chartijos 47 straipsnyje, ir apsauga nuo savavališko sulaikymo, kylanti iš Chartijos 6 straipsnio, matyti, kad privaloma nedelsiant paleisti asmenį į laisvę, kai sulaikymas yra neteisėtas arba nebepateisinamas. Pavyzdžiui, Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalies paskutiniame sakinyje nurodyta, kad „atitinkamas trečiosios šalies pilietis nedelsiant paleidžiamas, jei sulaikymas yra neteisėtas“. Pagal tos pačios direktyvos 15 straipsnio 4 dalį taip pat reikalaujama nedelsiant paleisti atitinkamą asmenį, kai sulaikymas nebepateisinamas, t. y. „[p]aaiškėjus, kad dėl teisinių ar kitokių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės išsiųsti arba 1 dalyje nustatytų aplinkybių nebesama“. Be to, Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „jei, atlikus teisminį peržiūrėjimą, sulaikymas laikomas neteisėtu, atitinkamas prašytojas nedelsiant paleidžiamas“.

93.

Mano nuomone, Nyderlandų vyriausybės pateiktos procesinės garantijos neleidžia išvengti bet kokio pavojaus, kad dėl to, jog bylą nagrinėjantis teismas negali savo iniciatyva iškelti tam tikrų pagrindų ir argumentų, asmeniui bus taikoma sulaikymo arba tolesnio jo laikymo sulaikyto priemonė, nors nėra įvykdytos tokios priemonės taikymo sąlygos, o tai tiesiogiai prieštarautų mano pirma nurodytoms Sąjungos antrinės teisės nuostatoms, kurios turi būti aiškinamos laikantis Chartijos saugomų pagrindinių teisių.

94.

Mano nuomone, tokioje situacijoje šiam asmeniui suteikiama teisminė gynyba negali būti laikoma veiksminga. Nagrinėjant skundą dėl sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonės, šio skundo veiksmingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į trečiosios šalies piliečio paleidimo į laisvę privalomąjį pobūdį, nes nėra įvykdytos sąlygos, leidžiančios imtis tokios priemonės. Tai reiškia, kad veiksminga teisminė gynyba trečiosios šalies piliečiui, kuriam taikoma sulaikymo ar tolesnio jo laikymo sulaikyto priemonė, nėra užtikrinama, jei teismui, kurio užduotis yra patikrinti šios priemonės teisėtumą, pagal nacionalinę procesinę taisyklę neleidžiama paleisti šio trečiosios šalies piliečio į laisvę, nors jis, remdamasis jam pateikta informacija, konstatuoja, kad neįmanoma nustatyti jokių pagrįstų sulaikymo pagrindų. Be to, taikant tokią procesinę taisyklę sulaikymo srityje gali būti pakenkta bendrų ir abstrakčių taisyklių, kuriomis nustatomos sulaikymo sąlygos ir tvarka, visiškam veiksmingumui, nes iš atitinkamų trečiųjų šalių piliečių atimama galimybė naudotis teisėmis, kurias jie įgyja pagal šias taisykles.

95.

Taigi manau, kad jei teismui būtų leidžiama tikrinti tik pareiškėjo pateiktus pagrindus ir argumentus, galėtų būti pažeistos Sąjungos antrinės teisės nuostatos, pagal kurias nacionalinės valdžios institucijos privalo paleisti į laisvę asmenį, kuriam pritaikyta neteisėta laisvės suvaržymo priemonė. Todėl, mano nuomone, automatinis ir privalomas paleidimo į laisvę pobūdis, kai neįvykdomos sulaikymo ar tolesnio jo taikymo sąlygos, apriboja valstybių narių veiksmų laisvę nustatyti teisminės gynybos priemonių procesines taisykles, įpareigojant jas pasiekti rezultatą. Šia pareiga siekiama užtikrinti, kad šios teisių gynimo priemonės būtų tokios, kad trečiųjų šalių piliečiai, kuriems taikomas sulaikymas, galėtų pasiekti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos negalėtų toliau tęsti tokio sulaikymo, jei nėra įvykdytos tokios priemonės taikymo sąlygos. Atsižvelgiant į teisės į laisvę svarbą, kurią Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, man atrodo ypač nepriimtina, kad nacionalinė procesinė taisyklė toliau skatintų abejones dėl sulaikymo ar tolesnio jo taikymo akto teisėtumo ( 50 ).

96.

Dėl mano jau minėto Nyderlandų vyriausybės argumento, kad kompetentinga administracinė institucija turi pareigą patikrinti sulaikymo ir tolesnio jo taikymo teisėtumo kriterijus, o tai pateisina aplinkybę, kad teismui nereikia iš naujo atlikti tokios plačios patikros, peržengiant suinteresuotojo asmens pateiktų pagrindų ribas, pritardamas Komisijai turiu pažymėti, kad sulaikymo teisėtumo sąlygos yra privalomos tiek kompetentingai administracinei institucijai, tiek teismui. Todėl, mano supratimu, abejotinas teiginys, kad ši institucija turėtų kiekvienu atveju tikrinti, ar šios sąlygos yra įvykdytos, o teismui šiuo klausimu tektų ribotas vaidmuo, remiantis procesine taisykle, pagal kurią priimant sprendimą jam neleidžiama atsižvelgti į kitus pagrindus nei tie, kuriuos pateikė suinteresuotasis asmuo. Kitaip tariant, man atrodo, jei teismo jurisdikcija būtų ribojama, o administracinės institucijos kompetencija – ne, tai būtų ir prieštaringa, ir nesuderinama su privalomu sulaikymo teisėtumo sąlygų pobūdžiu.

97.

Be to, primenu, kad būtent teismas yra asmens laisvės sergėtojas ( 51 ). Todėl sistema, pagal kurią kompetentinga administracinė institucija privalo išsamiai išnagrinėti sulaikymo sąlygas, o teismas, kuris turi patikrinti tokios priemonės teisėtumą, neturi tokios plačios jurisdikcijos, atrodo nesubalansuota ir negali užtikrinti veiksmingos teisminės gynybos trečiosios šalies piliečiui. Galutinį žodį dėl to, ar sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonė atitinka įstatyme nustatytas privalomas sąlygas, turi tarti teismas, o ne ši administracinė institucija.

98.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, kai teismas turi patikrinti sulaikymo ar tolesnio jo taikymo teisėtumą, jis turi patikrinti, ar laikomasi bendrų ir abstrakčių taisyklių, kuriose nustatytos sulaikymo sąlygos ir tvarka ( 52 ). Mano nuomone, apribojant šią patikrą tik pareiškėjo nurodytais pagrindais ir argumentais, Awb 8:69 straipsnio 1 dalies taikymas sulaikymo priemonės teisėtumo kontrolės srityje neatitinka Sąjungos teisės, nes nesilaikoma veiksmingumo principo.

99.

Pagrindžiant šią išvadą dėl neatitikties Sąjungos teisei, taip pat reikėtų pažymėti, kad ši procesinė taisyklė lemia, kad su laisvės suvaržymu susijusi priemonė turi būti tikrinama teismo, o jo atliekamos kontrolės apimtis skiriasi priklausomai nuo to, ar sprendimą dėl sulaikymo priėmė administracinė institucija, ar baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas.

100.

Šiuo klausimu norėčiau priminti, jog Raad van State (Valstybės Taryba) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodė, kad Awb 8:69 straipsnis netaikomas baudžiamosioms byloms. Vadinasi, baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, tikrindamas nagrinėjamą su laisvės suvaržymu susijusią priemonę, neprivalo apsiriboti įtariamojo ar prokuroro pateiktais pagrindais ar argumentais. Šiuo klausimu Raad van State (Valstybės Taryba) pažymi, kad tokią priemonę skiria pats baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, o tai, jos manymu, yra svarbus skirtumas, palyginti su kompetentingos administracinės institucijos skiriama sulaikymo priemone.

101.

Todėl, nors abiejų rūšių priemonių tikslai skiriasi, nepaneigiama, kad abiem atvejais tai yra su laisvės suvaržymu susijusi priemonė, kuri gali būti skiriama tik esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Man atrodo, kad teisminės kontrolės apimties skirtumo nepakanka pateisinti aplinkybe, kad su laisvės suvaržymu susijusios priemonės priskiriamos dviem skirtingoms nacionalinės teisės šakoms, t. y. baudžiamajai teisei ir administracinei teisei. Be to, būtų paradoksalu, jei nusikalstamos veikos padarymu įtariamam asmeniui būtų suteikiama didesnė teismo apsauga nei asmeniui, kuris nėra įtariamas tokios veikos padarymu.

102.

Norėčiau pridurti manąs, kad nagrinėjama nacionalinė procesinė taisyklė nesuderinama su tuo, kad sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonės būtinumo ir proporcingumo įrodinėjimo pareiga tenka institucijai, nusprendusiai taikyti tokią priemonę. Tuo atveju, kai pareiškėjas nepateikė konkretaus pagrindo ar argumento, dėl tokios normos bylą nagrinėjantis teismas gali netekti galimybės patikrinti visų pirma tai, ar kompetentinga administracinė institucija įrodė, kad mažiau ribojanti priemonė nebūtų buvusi pakankama. Manau, kad, nepaisant pareiškėjo pateiktų pagrindų ir argumentų, minėtas teismas turi turėti teisę patikrinti, ar minėta institucija tinkamai įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą. Jei tas teismas mano, kad institucijos jam pateiktos bylos medžiagos, prireikus papildytos nagrinėjant bylą teisme surinktais įrodymais, nepakanka sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonei pagrįsti, jokia nacionalinė procesinė taisyklė neturėtų kliudyti jam nedelsiant paleisti į laisvę asmenį, kuriam taikoma tokia priemonė.

103.

Taip pat manau, kad savavališko sulaikymo negalima tinkamai pateisinti teisinio saugumo principu. Dėl sklandaus proceso, be kita ko, kiek tai susiję su laiko sąnaudomis, kurių neišvengiama vertinant naujus pagrindus ( 53 ), laikausi nuomonės, kad sulaikymo teisėtumo dalinės patikros negalima pateisinti poreikiu sparčiai atlikti teisminę kontrolę.

104.

Be to, svarbu pabrėžti, kad pagal Sąjungos teisę sprendimą dėl sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonės gali priimti teisminė arba administracinė institucija.

105.

Manau, kad teismo vykdoma kontrolė, kai jis nagrinėja skundą dėl sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonės, pagal savo intensyvumą ir apimtį turėtų būti lygiavertė kontrolei, kurią tas pats teismas atlieka, kai jam reikia priimti tokį sprendimą pagal nacionalinę teisę.

106.

Mano nuomone, tokios procesinės taisyklės, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, taikymas pažeidžia sulaikymo teisėtumo kontrolės vienodumo valstybėse narėse reikalavimą. Skirtinga sulaikymo teisėtumo kontrolė man atrodo nedera su išvada, kad sąlygos, kuriomis gali būti skiriamas sulaikymas, yra suderintos Sąjungos antrinėje teisėje. Todėl šios kontrolės apimties skirtumai tarp valstybių narių gali pakenkti materialinių normų, kuriomis Sąjungos lygmeniu reglamentuojamos trečiosios šalies piliečio sulaikymo ar tolesnio jo taikymo sąlygos, veiksmingumui.

107.

Taigi aiškinant bylai reikšmingas Sąjungos antrinės teisės nuostatas taip, kad pagal jas bylą nagrinėjantis teismas turi patikrinti, ar laikomasi trečiosios šalies piliečio sulaikymo ar tolesnio jo laikymo sulaikyto sąlygų, atsižvelgdamas ne vien į šio piliečio pateiktus pagrindus ir argumentus, sumažėja tokiam piliečiui užtikrinamos teisminės gynybos apimties skirtumai, priklausantys nuo to, ar atitinkama valstybė narė nusprendė suteikti įgaliojimus nustatyti sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonę teisminei, ar administracinei institucijai. Vienoda teisminė gynyba valstybėse narėse neabejotinai padeda užtikrinti, kad tokia gynyba būtų veiksminga pagal Chartijos 47 straipsnį.

108.

Mano nuomone, tas pats teisminės sulaikymo teisėtumo kontrolės vienodumo reikalavimas taip pat taikomas valstybei narei pasirinkus automatinę kontrolę ar kontrolę, atliekamą pagal atitinkamo asmens kreipimąsi.

109.

Apibendrindamas manau, kad valstybėms narėms palikta galimybė rinktis, viena vertus, iš to, ar sulaikymo ar tolesnio jo taikymo priemonę nustato administracinė, ar teisminė institucija, ir, kita vertus, iš teisminės kontrolės savo iniciatyva arba pagal skundą dėl tokios administracinės institucijos sprendimu nustatytos priemonės, praktiškai neturėtų lemti šios priemonės teisėtumo teisminės kontrolės apimties skirtumų tarp valstybių narių.

110.

Dėl visų šių aplinkybių siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinį klausimą byloje C‑704/20 ir pirmąjį prejudicinį klausimą byloje C‑39/21 atsakyti taip: Direktyvos 2008/115 15 straipsnis, Direktyvos 2013/33 9 straipsnis ir Reglamento Nr. 604/2013 28 straipsnis, siejami su Chartijos 6 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas, kuriam pavesta patikrinti trečiosios šalies piliečio sulaikymo ar tolesnio jo laikymo sulaikyto teisėtumą, remdamasis, kaip jis pats mano, svarbiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, turi patikrinti, ar laikomasi bendrų ir abstrakčių taisyklių, kuriose nustatytos tokio piliečio sulaikymo ar tolesnio laikymo sulaikyto sąlygos ir tvarka, neatsižvelgdamas į trečiosios šalies piliečio nurodomus pagrindus ir argumentus, kuriais jis grindžia savo skundą. Pagal tas pačias nuostatas draudžiama nacionalinė procesinė taisyklė, dėl kurios šis teismas negali savo iniciatyva atlikti tokio patikrinimo ir paleisti trečiosios šalies piliečio į laisvę, net jei jis konstatuotų, kad toks sulaikymas prieštarauja Sąjungos teisei.

111.

Norėčiau pabrėžti, kad pagal Awb 8:77 straipsnio 1 dalies b punktą skundą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi priimti rašytinį sprendimą, kuriame turi būti nurodyti jo motyvai. Vis dėlto Vw 2000 91 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, taikoma, kai Raad van State (Valstybės Taryba) priima sprendimą dėl apeliacinio skundo dėl teismo sprendimų, susijusių su sulaikymu. Tokiu atveju, jei šis teismas „mano, kad remiantis nurodytu pagrindu sprendimas negali būti panaikintas, jis gali pateikti šį vertinimą tik savo sprendimo motyvuose“.

112.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė abejonių, ar tokia sutrumpintų motyvų galimybė, kuri suteikiama Raad van State (Valstybės Taryba), kai ji kaip antroji ir paskutinė instancija sprendžia dėl sprendimo sulaikyti teisėtumo, yra suderinama su Sąjungos teise.

113.

Nyderlandų vyriausybė mano, kad trečiasis prejudicinis klausimas byloje C‑39/21 yra nepriimtinas.

114.

Tiesa, Vw 2000 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisyklė, kuria apeliacinėse bylose palengvinama motyvavimo pareiga, negali būti taikoma byloje, kurią nagrinėja Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) (byla C‑39/21), ir gali būti taikoma tik Raad van State (Valstybės Taryba) nagrinėjamoje apeliacinėje byloje (byla C‑704/20). Tačiau, nepaisant šių aplinkybių, man sunku sutikti su tuo, kad byloje C‑39/21 pateiktas trečiasis prejudicinis klausimas neturi jokios reikšmės Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) nagrinėjamai bylai dėl trečiosios šalies piliečio tolesnio laikymo sulaikyto.

115.

Pažymėtina, kad Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo priežastis, dėl kurių sprendimų, kuriuos Raad van State (Valstybės Taryba) priima apeliacinėse bylose dėl trečiosios šalies piliečio sulaikymo, sutrumpintas motyvavimas gali turėti poveikį paskesniam šiame teisme vyksiančiam procesui dėl minėto piliečio tolesnio laikymo sulaikyto. Šiuo klausimu Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) pabrėžia galutinėje instancijoje priimamo sprendimo svarbą visame procese, nurodęs, kad Raad van State (Valstybės Taryba) priėmus sprendimą atmesti skundą dėl sulaikymo priemonės, ši priemonė gali būti taikoma toliau, o trečiosios šalies pilietis negali sužinoti šio sprendimo motyvų ( 54 ). Tačiau, kai yra ginčijamas tokio piliečio tolesnis laikymas sulaikyto, pagal Nyderlandų teisę šio piliečio advokatas privalo nustatyti ginčo ribas, pateikdamas faktus ir aplinkybes, kurias teismas turi išnagrinėti, kad galėtų priimti sprendimą dėl sulaikymo teisėtumo. Kaip nurodo Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose), praktiškai ši užduotis gali būti sudėtinga, jei šiam advokatui nėra žinomos priežastys, dėl kurių Raad van State (Valstybės Taryba) nepripažino pagrįstais jo anksčiau pateiktų priekaištų dėl sprendimo sulaikyti minėtą pilietį ( 55 ).

116.

Be to, dėl Rechtbank Den Haag, zittingsplaats ‘s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) teiginio, pateikto cituojant Raad van State (Valstybės Taryba) sprendimą, kad ši nenorėjo pateikti prejudicinio klausimo Teisingumo Teismui dėl šio aspekto ( 56 ), nemanau, kad Raad van State (Valstybės Taryba) apeliacinėse bylose priimtų sprendimų sutrumpinto motyvavimo suderinamumo su Sąjungos teise klausimas galėtų būti teikiamas Teisingumo Teismui kokiu nors kitu būdu nei tas, kurį pasirinko Rechtbank Den Haag, zittingsplaats ‘s-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose), bent kiek tai susiję su prejudicinio sprendimo procedūra ( 57 ).

117.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, man neatrodo akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku ar kad iškelta problema yra hipotetinio pobūdžio ( 58 ), nes atsakymas į Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) pateiktą klausimą dėl Raad van State (Valstybės Taryba) apeliacine tvarka priimtų sprendimų dėl sulaikymo sutrumpinto motyvavimo gali turėti įtakos vėlesniems procesams, susijusiems su tuo pačiu sulaikymu, pavyzdžiui, procesui, kuriame ginčijamas atitinkamo asmens tolesnis laikymas sulaikyto, kaip būtent ir yra pagrindinėje byloje C‑39/21.

118.

Todėl manau, kad trečiajam prejudiciniam klausimui šioje byloje, kiek jis susijęs su Raad van State (Valstybės Taryba) praktikos, pagal kurią sutrumpintai motyvuojamas antrojoje ir galutinėje instancijoje priimamas sprendimas dėl sulaikymo priemonės teisėtumo, atitiktimi Sąjungos teisei, turi būti taikoma svarbos prezumpcija ir Teisingumo Teismas turi atsakyti į jį nagrinėdamas bylą iš esmės. Šią aplinkybę taip pat patvirtina bylų C‑704/20 ir C‑39/21 sujungimas, nes jis leidžia įvertinti visą įvairiose Nyderlandų instancijose vykstančią sulaikymo ir tolesnio jo taikymo kontrolės procedūrą, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnyje garantuojamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

119.

Dėl bylos esmės norėčiau pažymėti, kad sprendimų dėl sulaikymo nagrinėjimas antrojoje instancijoje ir taisyklė, pagal kurią Raad van State (Valstybės Taryba), atmesdama jai pateiktą skundą, gali nurodyti sutrumpintus motyvus, priskirtini prie procedūrinių taisyklių, kuriomis įgyvendinama teisė į veiksmingą teisinę gynybą dėl tokių sprendimų, sukonkretinta Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalyje, kuri vienintelė turi reikšmę byloje C‑39/21 ( 59 ). Tokios procedūrinės taisyklės turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus ( 60 ). Klausimą, ar laikomasi šių principų, reikia nagrinėti atsižvelgiant į atitinkamų nuostatų svarbą visam procesui, į minėto proceso eigą ir šių nuostatų taikymo ypatumus įvairiuose nacionaliniuose teismuose ( 61 ).

120.

Dėl lygiavertiškumo principo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C‑39/21 pažymi, kad pareigos motyvuoti išimtis taikoma ir Raad van State (Valstybės Taryba), priimančios sprendimą kaip antroji ir galutinė instancija, teisė priimti sprendimą, nemotyvuojant jo iš esmės, numatyta tik administracinėse procedūrose dėl užsieniečių teisės, kurias inicijuoja trečiųjų šalių piliečiai ir Sąjungos piliečiai.

121.

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama vienodai vertinti ieškinius, grindžiamus nacionalinės teisės pažeidimu, ir panašius ieškinius, grindžiamus Sąjungos teisės pažeidimu, bet nereikalaujama skirtingo pobūdžio byloms taikyti tų pačių nacionalinių procesinių taisyklių ( 62 ). Taigi, pirma, reikia nustatyti panašias nagrinėjimo arba ieškinių pareiškimo procedūras ir, antra, išsiaiškinti, ar nacionaline teise grindžiami ieškiniai yra vertinami palankiau nei ieškiniai, kurie skirti iš Sąjungos teisės kylančių atitinkamų asmenų teisių apsaugai užtikrinti ( 63 ). Kalbant apie ieškinių panašumą, reikia pasakyti, kad nacionalinis teismas, tiesiogiai žinantis taikomas nacionalines procesines taisykles, turi patikrinti, ar atitinkami ieškiniai panašūs savo dalyku, pagrindais ir pagrindiniais elementais ( 64 ). Kiek tai susiję su panašiu ieškinių nagrinėjimu, reikia priminti, kad kiekvieną situaciją, kai kyla klausimas, ar nacionalinės procesinės teisės nuostatos, taikomos Sąjungos teise grindžiamiems ieškiniams, yra mažiau palankios nei nuostatos, taikomos panašiems vidaus teise grindžiamiems ieškiniams, nacionalinis teismas turi nagrinėti atsižvelgdamas į teisės normų svarbą visam procesui, į minėto proceso eigą ir šių teisės normų taikymo ypatumus įvairiuose nacionaliniuose teismuose ( 65 ).

122.

Manau, kad Teisingumo Teismo turima informacija neleidžia jam konstatuoti, jog Vw 2000 91 straipsnio 2 dalyje numatyta taisykle pažeidžiamas lygiavertiškumo principas, nes palankesnis vertinimas, numatytas panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams, man neatrodo įrodytas. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į ką tik primintos jurisprudencijos aspektus, turi patikrinti, ar laikomasi šio principo.

123.

Dėl veiksmingumo principo jau nurodžiau, kad jis neapima daugiau reikalavimų nei tie, kurie kyla iš pagrindinių teisių, visų pirma Chartijos užtikrinamos teisės į veiksmingą teisminę gynybą ( 66 ).

124.

Pagal teisę į veiksmingą teisminę teisių gynimo priemonę dėl sprendimo sulaikyti, sukonkretintą Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalyje ( 67 ), reikalaujama, kad teisminė kontrolė būtų atliekama ex officio arba kad teisminė teisių gynimo priemonė būtų prieinama atitinkamo asmens iniciatyva, nereikalaujant nustatyti dviejų instancijų teisminio nagrinėjimo. Toks reikalavimas neminimas ir minėtos direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje, kiek tai susiję su tolesniu sulaikymo taikymu ar sulaikymo pratęsimu.

125.

Be to, man atrodo, kad teisei į veiksmingą teisminę gynybą labai svarbu, kad trečiosios šalies pilietis, kuris ginčija sulaikymą, o vėliau, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, ir tolesnį jo laikymą sulaikyto, žinotų jo skundo dėl sprendimo jį sulaikyti atmetimo motyvus, nes pagal Nyderlandų teisę pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šio skundo turi būti motyvuotas. Reikėtų pridurti, kad jei Teisingumo Teismas pritars mano siūlomam atsakymui dėl sulaikymo teisėtumo sąlygų nagrinėjimo teismo iniciatyva, pirmosios instancijos teismo sprendimas bus tik dar labiau motyvuojamas.

126.

Be to, norėčiau pažymėti, kad sąlygas, kurioms esant Raad van State (Valstybės Taryba) gali sutrumpintai motyvuoti savo sprendimus, reglamentuoja Nyderlandų teisė. Iš Nyderlandų vyriausybės pateiktų paaiškinimų matyti, kad sutrumpinti motyvai galimi tik tuo atveju, jei apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Be to, kadangi apeliacinės bylos tikslas yra leisti Raad van State (Valstybės Taryba) užtikrinti teisės vienodumą ir raidą, Raad van State (Valstybės Taryba) gali pateikti sutrumpintus motyvus tik tuo atveju, jei pagal šiuos du reikalavimus nereikia motyvuoti sprendimo iš esmės. Taigi, kaip suprantu aptariamą procesinę taisyklę, tokia motyvavimo forma Raad van State (Valstybės Taryba) išreiškia pritarimą pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir rezoliucinei daliai.

127.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad taip suprantama Vw 2000 91 straipsnio 2 dalyje numatyta procesinė taisyklė atitinka veiksmingumo principą.

128.

Mano nuomone, tai reiškia, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnis, siejamas su Chartijos 6 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad, jei laikomasi lygiavertiškumo principo (o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), šiuo straipsniu nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nacionalinis teismas, nagrinėjantis apeliacinį skundą kaip antroji ir galutinė instancija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl sulaikymo teisėtumo, gali sutrumpintai motyvuoti savo sprendimą, jei tai reiškia, kad jis pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir rezoliucinei daliai.

129.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar atsakymai į jo pirmąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus būtų kitokie, jei sulaikytas trečiosios šalies pilietis būtų nepilnametis.

130.

Reikėtų priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė. Iš to matyti, kad tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už teismo sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu ( 68 ).

131.

Vis dėlto atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima, visų pirma jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku arba jeigu problema yra hipotetinė ( 69 ).

132.

Byloje C‑39/21 pateiktas antrasis prejudicinis klausimas ir trečiojo prejudicinio klausimo pabaiga priskiriami būtent tokiam atvejui. Akivaizdu, kad šie klausimai neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos, kuri nėra susijusi su nepilnamečiu, dalyku. Todėl šie klausimai yra hipotetinio pobūdžio.

133.

Vadinasi, byloje C‑39/21 pateiktas antrasis klausimas ir trečiojo klausimo pabaiga, mano nuomone, yra nepriimtini.

134.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Raad van State (Valstybės Taryba) byloje C‑704/20 ir Rechtbank Den Haag, zittingsplaats 's-Hertogenbosch (Hagos teismas, posėdžiaujantis Hertogenbose) byloje C‑39/21 pateiktus prejudicinius klausimus: