1.

2018 m. spalio 17 d. Sprendime Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑503/17, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:831, toliau – sprendimas byloje C‑503/17) Teisingumo Teismas konstatavo ( 2 ), kad leisdama naudoti žymėtuosius degalus ( 3 ) privatiems pramoginiams laivams varyti, net jeigu šie degalai nėra atleisti nuo akcizo ir jiems netaikoma akcizo lengvata, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal 1995 m. lapkričio 27 d. Direktyvą 95/60/EB dėl gazolių ir žibalo žymėjimo mokesčių tikslams ( 4 ).

2.

2020 m. gruodžio 21 d. Europos Komisija pareiškė šį ieškinį Jungtinei Karalystei pagal SESV 260 straipsnį, prašydama Teisingumo Teismo pripažinti, kad ji neįvykdė sprendimo byloje C‑503/17, ir paskirti piniginę baudą.

3.

Šiame ieškinyje yra bent trys ypatybės. Pirma, tai vienintelis tokio pobūdžio ieškinys, pareikštas Jungtinei Karalystei jos narystės Europos Sąjungoje metu. Antra, jis buvo pareikštas Susitarime dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (toliau –Susitarimas dėl išstojimo) ( 5 ) nustatytu pereinamuoju laikotarpiu. Trečia, pasibaigus šiam pereinamajam laikotarpiui, Jungtinė Karalystė privalėjo įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17 tik dėl Šiaurės Airijos ( 6 ). Taigi sprendime dėl šio ieškinio Teisingumo Teismas turi nurodyti, ar dėl paskutinės iš šių trijų ypatybių: a) pažeidimas tampa mažiau sunkus ir (arba) b) apskaičiuojant vienkartinę sumą turi būti atsižvelgta į Šiaurės Airijos, o ne Jungtinės Karalystės, bendrąjį vidaus produktą (BVP).

4.

2018 m. spalio 22 d. raštu Komisija paprašė Jungtinės Karalystės per dviejų mėnesių laikotarpį nurodyti priemones, kurių ši planuoja imtis tam, kad įvykdytų 2018 m. spalio 17 d. sprendimą byloje C‑503/17. Jungtinė Karalystė atsakė 2018 m. gruodžio 19 d. raštu. Ji paaiškino, su kokiais praktiniais sunkumais susidūrė, siekdama įvykdyti šį sprendimą ( 7 ). Ji išreiškė ketinimą 2019 m. priimti pirminės teisės aktus ir 2020 m. pateikti Parlamentui svarstyti būtinus antrinės teisės aktus tam, kad būtų uždrausta naudoti žymėtuosius degalus privatiems pramoginiams laivams varyti.

5.

2020 m. gegužės 15 d. Komisija, negavusi jokios papildomos informacijos, pateikė Jungtinei Karalystei oficialų pranešimą dėl to, kad ši dar nesiėmė priemonių, būtinų siekiant įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17. Šiame pranešime buvo prašoma pateikti pastabas per keturis mėnesius nuo jo gavimo, o suėjus šiam terminui Komisija galėjo kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį.

6.

Per 2020 m. rugpjūčio 12 d. įvykusią telefoninę konferenciją Jungtinė Karalystė paaiškino Komisijos tarnyboms, kad, toliau vykstant konsultacijoms su suinteresuotosiomis šalimis dėl žymėtųjų degalų naudojimo, buvo priimti atitinkami pirminės teisės aktai ir kad vėliau ji priims būtinus antrinės teisės aktus.

7.

2020 m. rugsėjo 11 d. Jungtinė Karalystė pateikė atsakymą į oficialų pranešimą. Ji paaiškino, kad dėl 2019 m. gruodžio mėn. vykusių visuotinių parlamento rinkimų tais metais nebuvo priimta jokių finansų teisės aktų projektų. Per minėtas konsultacijas pateiktuose atsakymuose taip pat buvo atskleista keletas praktinio pobūdžio problemų, kilusių įgyvendinant priemones, skirtas sprendimui byloje C‑503/17 įvykdyti. Jungtinė Karalystė nurodė, kad papildomos viešos konsultacijos bus baigtos 2020 m. spalio 1 d. ir paskui ji nuspręs, kada panaikinti teisę naudoti žymėtuosius degalus privatiems pramoginiams laivams varyti.

8.

2020 m. gruodžio 21 d. Komisija, negavusi daugiau jokių pranešimų iš Jungtinės Karalystės, pareiškė šį ieškinį ( 8 ). Ji Teisingumo Teismo prašo:

9.

Vėliau Jungtinė Karalystė pranešė Komisijai, kad 2021 m. birželio 28 d. priimtais antrinės teisės aktais buvo įgyvendintos Finance Act 2020 (2020 m. Finansų įstatymas) ( 9 ) nuostatos ir uždrausta naudoti žymėtuosius degalus Šiaurės Airijoje privatiems pramoginiams laivams varyti nuo 2021 m. spalio 1 d. ( 10 ). 2022 m. vasario 11 d. raštu Komisija Teisingumo Teismui nurodė, kad dėl šios priežasties atsisako reikalavimo skirti kasdien mokamą periodinę baudą. Vis dėlto ji paliko galioti reikalavimą įpareigoti sumokėti vienkartinę sumą už sprendimo neįvykdymą nuo 2018 m. spalio 17 d., kai buvo priimtas sprendimas byloje C‑503/17, iki 2021 m. rugsėjo 30 d., kai Jungtinė Karalystė jį įvykdė.

10.

2022 m. rugsėjo 28 d. įvyko posėdis, per jį Komisija ir Jungtinė Karalystė išdėstė žodines pastabas ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.

11.

2020 m. gegužės 14 d. oficialiame pranešime Komisija reikalavo Jungtinės Karalystės pateikti pastabas per keturis mėnesius nuo jo gavimo, t. y. 2020 m. rugsėjo 15 d. (toliau – vertinimo diena). Komisija mano, kad šis ieškinys yra pagrįstas, nes, neįvykdžiusi sprendimo byloje C‑503/17 iki vertinimo dienos, Jungtinė Karalystė neįvykdė SESV 260 straipsnio 1 dalyje numatytų įsipareigojimų. Komisija teigia, kad valstybė narė negali remtis praktiniais sunkumais, siekdama pateisinti Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymą. Bet kuriuo atveju Jungtinės Karalystės apibūdinti sunkumai nepateisina jos delsimo įvykdyti sprendimą.

12.

Jungtinė Karalystė teigia, kad Komisijos oficialus pranešimas buvo pateiktas ir SESV 260 straipsnyje numatyta procedūra buvo pradėta per anksti. Iš jurisprudencijoje nustatyto reikalavimo valstybei narei kuo greičiau užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą išplaukia, kad vertindama, ar valstybė narė turėjo pakankamai laiko jį įvykdyti, Komisija turi tinkamai atsižvelgti į bet kokias praktines kliūtis pasiekti šį rezultatą.

13.

Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Komisija supainiojo teisinius arba politinius sunkumus su tam tikrais akivaizdžiais praktiniais sunkumais, su kuriais ji susidūrė. Tarp jų ji nurodė Jungtinės Karalystės pakrantės ilgį; didelį įvairaus dydžio uostų skaičių; mažesnių uostų, tiekiančių nežymėtus degalus privatiems pramoginiams laivams ir žymėtuosius degalus komerciniams laivams, gyvybingumą ir sunkumus, kylančius norint gauti leidimą įrengti antrą degalų baką jautrioje jūros aplinkoje. Kilo problemų dėl degalų gedimo, kai jie ilgai laikomi dėl to, kad yra parduodami mažais kiekiais. Privačių pramoginių laivų valdytojai, negalėdami įsigyti nežymėtų degalų, gali būti priversti saugoti tokius degalus savo laivuose arba pirkti žymėtuosius degalus ir nemokėti teisingo dydžio akcizo ( 11 ). Laivams, kuriuose nėra dviejų kuro bakų, leidžiančių atskirai laikyti degalus varikliui ir maisto gamybai bei šildymui, kiltų sunkumų, kaip ir laivams, kurie dalį metų naudojami komerciniais tikslais, o kitą dalį – pramoginiais tikslais.

14.

Komisija bent jau turėjo paaiškinti, kodėl ji manė, kad šie praktiniai sunkumai nėra pagrindas suteikti Jungtinei Karalystei papildomo laiko sprendimui byloje C‑503/17 įvykdyti.

15.

Jungtinė Karalystė taip pat pažymi, kad per septynis iki vertinimo dienos likusius mėnesius COVID‑19 pandemija, kuri paveikė Jungtinę Karalystę labiau nei daugelį kitų Europos šalių, lėmė papildomus iššūkius siekiant įvykdyti sprendimą.

16.

Triplike nurodyta, kad jeigu tinkamų priemonių nepriėmimas iki oficialiame pranešime nurodytos vertinimo dienos automatiškai reiškia SESV 260 straipsnio pažeidimą, Komisijai suteikiami pernelyg dideli įgaliojimai nustatyti datą, iki kurios turi būti užtikrintas toks įvykdymas. Be to, kartais Komisija skirtingoms valstybėms narėms šiuo tikslu suteikia skirtingus laikotarpius. Jame nurodyti keli atvejai, kai oficialiame pranešime suteiktas terminas įsipareigojimams įvykdyti buvo ilgesnis nei šiuo atveju ir kai SESV 260 straipsnyje numatyta procedūra buvo pradėta praėjus dar daug laiko nuo oficialaus pranešimo pateikimo. Jungtinė Karalystė teigia, kad toks skirtingas požiūris yra neleistinas vienodo požiūrio principo pažeidimas.

17.

SESV 260 straipsnyje nenurodytas laikotarpis, per kurį turi būti įvykdytas Teisingumo Teismo sprendimas, kuriame pripažinta, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų. Pagal suformuotą jurisprudenciją siekiant nedelsiant ir vienodai taikyti Sąjungos teisę reikalaujama, kad toks vykdymas būtų pradėtas nedelsiant ir užbaigtas kuo greičiau ( 12 ). Atrodo, kad neginčijama, jog valstybėms narėms turi būti suteiktas pakankamas terminas imtis būtinų priemonių sprendimui įvykdyti ( 13 ). Šalys sutaria, kad 2020 m. rugsėjo 15 d. yra diena, į kurią atsižvelgiant turi būti vertinama, ar įvykdytas, ar ne įsipareigojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 260 straipsnį ( 14 ). Darytina išvada, kad Komisija Jungtinei Karalystei suteikė keturis mėnesius atsakyti į oficialų pranešimą ir 23 mėnesius įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17. Aptariamas ieškinys buvo pareikštas 2020 m. gruodžio 21 d., praėjus trims mėnesiams po vertinimo dienos.

18.

Pagal suformuotą jurisprudenciją procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo grindžiama objektyvia išvada, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę. Taigi valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, praktika ar padėtimi tam, kad pateisintų šių įsipareigojimų neįvykdymą ( 15 ). Be to, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nepalaikomas Jungtinės Karalystės siekis atskirti teisinius ir politinius sunkumus, kuriais remiantis, kaip ji pripažįsta, negalima pateisinti nepagrįsto delsimo įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą, nuo praktinių problemų arba kliūčių, kuriomis remiantis toks delsimas gali būti pateisintas.

19.

Teisingumo Teismas atmetė valstybės narės argumentą, kad force majeure aplinkybės ir su statybos projekto finansavimu susijusios problemos trukdė jai vykdyti Teisingumo Teismo sprendimą dėl miesto nuotekų valymo ( 16 ). Teisingumo Teismas taip pat atmetė argumentus, kad sprendimo neįvykdymą galima pateisinti remiantis sunkumais ir sąnaudomis, susijusiais su nelegalių sąvartynų uždarymo programos parengimu ir įgyvendinimu ( 17 ). Valstybės pagalbos srityje nei sunkumai nustatyti neteisėtos pagalbos gavėjus ( 18 ), nei sunkumai nustatyti grąžintinos pagalbos sumą ( 19 ) nebuvo pripažinti teisėtais Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymo pateisinimais. Teisingumo Teismas taip pat nepritarė teiginiui, kad galima remtis aršiomis demonstracijomis kaip delsimo įgyvendinti Teisingumo Teismo sprendimą, kuriame pripažinta, kad valstybė narė neįgyvendino Sąjungos direktyvos, pateisinimu ( 20 ).

20.

Pagal šią jurisprudenciją Jungtinės Karalystės apibūdinamus sunkumus reikia prilyginti valstybės vidaus teisės padėčiai, kuri nepateisina iš Sąjungos teisės kylančių įsipareigojimų nesilaikymo.

21.

Nėra abejonių, kad Jungtinė Karalystė siekė įvykdyti sprendimą priimdama teisės aktus – tai savaime nėra nei sudėtinga, nei sunku. Iš tiesų praktiniai sunkumai, apie kuriuos kalba Jungtinė Karalystė ir kuriais ji taip pat rėmėsi byloje C‑503/17, daugiausia susiję su sąnaudomis, kurių greičiausiai būtų patyrę degalų tiekėjai uostuose, jeigu jie būtų laikęsi teisės aktų, kuriais į nacionalinę teisę teisingai perkelta Direktyva 95/60. Šiomis aplinkybėmis Jungtinė Karalystė nepaaiškina, kaip delsiant įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17 šios sąnaudos buvo sumažintos, o ne tik atidėtos.

22.

COVID‑19 pandemija yra dar viena praktinė problema, kuria Jungtinė Karalystė remiasi esant šioms aplinkybėms. Šiuo metu Jungtinės Karalystės susirašinėjime su Komisija COVID‑19 pandemija neminima. Nesant duomenų apie tai, kaip COVID‑19 pandemija užvilkino sprendimo byloje C‑503/17 įvykdymą, sunku pripažinti, kad ja galima remtis kaip teisėtu tokio delsimo pateisinimu.

23.

Šiomis aplinkybėmis tam tikros reikšmės turi ir tai, kad Jungtinės Karalystės Direktyvos 95/60 nesilaikymo klausimas vienaip ar kitaip buvo aptarinėjamas su Komisija nuo tada, kai 2006 m. baigėsi nukrypti nuo Direktyvos 95/60 leidžiančios nuostatos galiojimas ( 21 ). Be to, kaip pažymi Komisija, Airija įvykdė Sprendimą Komisija / Airija ( 22 ), kuris buvo priimtas panašioje Direktyvos 95/60 nesilaikymo byloje, priimdama teisės aktus, kurie įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.

24.

Taigi manau, kad aplinkybės, kuriomis remiasi Jungtinė Karalystė, teisiniu ir faktiniu požiūriu nepatvirtina jos teiginio, kad ji negalėjo įvykdyti sprendimo byloje C‑503/17 iki vertinimo dienos.

25.

Jungtinės Karalystės argumentas, kad Komisija per šios bylos ikiteisminį etapą nepaaiškino, kodėl mano, jog aplinkybės, kuriomis remiasi Jungtinė Karalystė, nėra teisėti sprendimo byloje C‑503/17 neįvykdymo pagrindai, atrodo šiek tiek nesąžiningas. Visų pirma, 2018 m. gruodžio 19 d. rašte Jungtinė Karalystė aprašė įvairias sprendimo įvykdymo kliūtis ir išreiškė ketinimą priimti teisės aktų pakeitimus 2019 ar 2020 m. Taigi Jungtinės Karalystės pasiūlytas grafikas buvo nustatytas pripažįstant šių praktinių sunkumų buvimą ir į juos atsižvelgiant. Negavusi jokių papildomų raštų, 2020 m. gegužės mėn. Komisija nusiuntė Jungtinei Karalystei oficialų pranešimą ir nustatė keturių mėnesių terminą į jį atsakyti. Jungtinės Karalystės atsakyme nekalbama apie jokias abejones, kurių jai galėjo kilti dėl praktinių sunkumų įtakos jos pasiūlytam spendimo įvykdymo terminui. Antra, kaip pažymi Komisija, Jungtinė Karalystė rėmėsi tais pačiais praktiniais sunkumais, siekdama paaiškinti, kodėl nesilaikė Direktyvos 95/60, per procesą, per kurį priimtas sprendimas byloje C‑503/17 ( 23 ). Galiausiai, per procesą pagal 260 straipsnio 2 dalį Komisija siūlo, jos manymu, tinkamas periodines baudas ir (arba) vienkartines sumas, kurias skirti palieka Teisingumo Teismui. Abiem šalims paliktos didelės galimybės išdėstyti visus svarbius klausimus Teisingumo Teismui. Taigi Jungtinės Karalystės teiginys, kad Komisija pažeidė bet kokią galbūt turėtą pareigą, yra nepagrįstas.

26.

Be to, nesu įsitikinęs, kad triplike pateiktas argumentas, jog Komisija veikė neteisėtai, nes yra atvejų, kai ji valstybėms narėms suteikė ilgesnį laikotarpį Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, yra ko nors vertas. Ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo atveju nėra paprasta nustatyti vienodus terminus. Kiekvienas atvejis priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir tam, kad būtų galima nustatyti, kada ir kokios formos vykdymo veiksmus reikia atlikti, gali tekti atsižvelgti į įvairiausias aplinkybes. Taigi Komisija turi nustatyti, ar tikslinga pareikšti ieškinį valstybei narei dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir kada tai reikėtų padaryti ( 24 ). Šių įgaliojimų įgyvendinimui taikoma teisminė kontrolė, vykdoma per SESV 260 straipsnyje numatytą procedūrą. Vis dėlto negalima pritarti argumentui, kurį pateikiant nurodoma, jog keliais atvejais kitoms valstybėms narėms, esant skirtingoms aplinkybėms, buvo suteikta daugiau laiko Teisingumo Teismo sprendimams įvykdyti.

27.

Jungtinė Karalystė neginčija, kad, praėjus vertinimo dienai, privačių pramoginių laivų naudotojai Jungtinėje Karalystėje galėjo naudoti žymėtuosius degalus savo laivams varyti. Taigi ji neįvykdė sprendimo byloje C‑503/17 iki tos dienos ir taip neįvykdė savo įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį.

28.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad šio proceso ikiteisminis etapas nebuvo neteisėtas atsižvelgiant į bet kurį Jungtinės Karalystės rašytinėse ir žodinėse pastabose iškeltą klausimą.

29.

Komisija siūlo Teisingumo Teismui paskirti Jungtinei Karalystei fiksuotą 35873,20 EUR sumą už kiekvieną dieną nuo sprendimo byloje C‑503/17 priėmimo dienos (2018 m. spalio 17 d.) iki tos dienos, kai Jungtinė Karalystė tą sprendimą įvykdė (2021 m. rugsėjo 30 d.), iš viso 38743056 EUR.

30.

Siekdama nustatyti už kiekvieną dieną mokėtiną vienkartinę sumą Komisija vadovavosi jos 2005 m. komunikate ( 25 ), kuris buvo atnaujintas 2019 ir 2020 m. ( 26 ), nustatytu metodu. Taip apskaičiuojant siekiama nustatyti vienkartinę sumą, kuri turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį ir kartu atitiktų proporcingumo bei vienodo poveikio principus ( 27 ). Komisijos siūloma už kiekvieną dieną mokėtina vienkartinė suma grindžiama 1052 EUR standartine fiksuota suma ( 28 ), padauginta iš pagal sunkumą nustatomo koeficiento – 10 iš 20 ( 29 ). O gautas rezultatas padaugintas iš sumos, kuri turi atspindėti valstybės narės pajėgumą mokėti, vadinamą specialiu koeficientu „n“, kuris Jungtinės Karalystės atveju yra 3,41 ( 30 ).

31.

Jungtinė Karalystė neginčija, kad pagal suformuotą jurisprudenciją šiuo atveju gali būti skirta vienkartinė suma ( 31 ). Vis dėlto ji teigia, kad, atsižvelgiant į praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė siekdama įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17, labai ribotą jo neįvykdymo poveikį ir Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos, vienkartinė suma neturėtų viršyti 250000 EUR.

32.

SESV 260 straipsnio 2 dalyje Teisingumo Teismui suteikta didelė diskrecija skiriant vienkartinę sumą. Pagal suformuotą jurisprudenciją įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą kiekvienu atskiru atveju turi priklausyti nuo visų svarbių veiksnių, susijusių ir su pažeidimo ypatybėmis, ir su valstybės narės elgesiu. Tam reikia įvertinti ir pažeidimo sunkumą, įskaitant jo padarinius privatiems ir viešiesiems interesams, ir jo trukmę nuo atitinkamo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo ( 32 ).

33.

Siekdama pagrįsti savo pasiūlymą taikyti sunkumo koeficientą 10 iš 2005 m. komunikate nustatytos skalės nuo 1 iki 20 Komisija remiasi trimis veiksniais. Pirma, ji pabrėžia įsipareigojimo aiškumą, kuris taip pat akcentuojamas sprendime byloje C‑503/17 ( 33 ). Negalėjo kilti abejonių dėl įgyvendinimo priemonių, kurių Jungtinė Karalystė turėjo imtis, siekdama įvykdyti tą sprendimą, pobūdžio.

34.

Antra, Komisija pažymi, kad Direktyva 95/60 papildo 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/96/EB, pakeičiančią Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą ( 34 ), siekiant skatinti vidaus rinkos sukūrimą ir veikimą, leidžiant lengvai ir greitai atpažinti gazolį, kuriam netaikomas standartinis tarifas. Direktyvos 95/60 pirmoje konstatuojamojoje dalyje taip pat nustatyta, kad valstybės narės jos tikslų negali įgyvendinti atskirai. Taigi ji mano, kad pažeidimas iš esmės yra sunkus.

35.

Komisija pažymi, kad 2011 m. Akcizų komitetas manė, jog valstybės narės, nenustačiusios nežymėto gazolio naudojimo kaip variklių degalų, pakenkė visai bendro žymėjimo mokesčių tikslams sistemai. Komisija teigia, kad Jungtinė Karalystė apsunkino galimybes kitų valstybių narių valdžios institucijoms, tikrinančioms laivus, nustatyti, ar tam tikras laivas gabena degalus, Jungtinėje Karalystėje teisėtai apmokestintus standartiniu akcizo tarifu. Tikėtina, jog tai, kad Jungtinė Karalystė nepanaikino teisės naudoti žymėtuosius degalus kaip variklių degalus, neigiamai paveikė daug privačių pramoginių laivų valdytojų, nors tikslūs skaičiai nežinomi. Komisija taip pat nurodo atvejus, kai valstybių narių valdžios institucijos skyrė baudas privačių pramoginių laivų valdytojams, vykstantiems iš Jungtinės Karalystės, už žymėtųjų degalų naudojimą kaip variklio degalų.

36.

Trečia, Komisija atsižvelgė į tai, kad tai yra pirmas kartas, kai ji pareiškė ieškinį Jungtinei Karalystei už Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymą.

37.

Jungtinė Karalystė nurodo, kad Direktyvos 95/60 tikslas yra papildomas šalia Direktyva 2003/96 siekiamo galutinio tikslo užtikrinti minimalų energetikos produktų apmokestinimo lygį valstybėse narėse. Atsižvelgiant į tai, bet kokio pažeidimo poveikis buvo ribojamas jos 2008 ir 2012 m. priimtomis teisėkūros priemonėmis.

38.

2008 m. ji įgyvendino sistemą, pagal kurią raudonais dažais pažymėti mažesniu tarifu apmokestinti degalai galėjo būti naudojami privatiems pramoginiams laivams, esant toliau nurodytoms sąlygoms. Privačių pramoginių laivų valdytojai turėjo sumokėti standartinį akcizo tarifą už degalus, įsigytus jų laivams varyti, ir deklaruoti, kad jie naudojami tam tikslui. Perkant tokius degalus buvo išduodamas kvitas ir registruotas degalų tiekėjas pervesdavo akcizą mokesčių administratoriui. Taip pirkėjai, įsigyjantys žymėtąjį kurą privatiems pramoginiams laivams varyti, sumokėdavo visą akcizo sumą, nepažeisdami galutinio minėtų direktyvų tikslo. Mokesčių administratorius galėjo patikrinti, ar sumokėtas teisingo dydžio akcizas, pareikalaudamas privačių pramoginių laivų valdytojų pateikti kvitus ir prireikus paprašydamas registruoto degalų tiekėjo pateikti pardavimo patvirtinimą ( 35 ). 2012 m. ji nustatė papildomą reikalavimą žymėtųjų degalų pirkėjams pripažinti, kad paaiškėjus, jog žymėtieji degalai naudojami privatiems pramoginiams laivams varyti, kitos valstybės narės gali imtis priemonių ( 36 ).

39.

Be to, Jungtinė Karalystė pažymi, kad 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui Direktyva 95/60 taikoma tik Šiaurės Airijoje. Šiaurės Airijoje yra apie 1500 privačių pramoginių laivų, kurie sunaudoja tik mažą Jungtinėje Karalystėje sunaudojamų žymėtųjų degalų procentinę dalį. Taigi nuo tos dienos ir taip ribotas sprendimo neįvykdymo poveikis dar labiau sumažėjo.

40.

Jungtinė Karalystė daro išvadą, kad pažeidimo sunkumą atitiktų koeficientas 3 iš 20.

41.

Vertinant pažeidimo sunkumą, svarbi aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti, yra valstybės narės bendradarbiavimas su Komisija, ypač per ikiteisminę procedūrą ( 37 ).

42.

2018 m. gruodžio 19 d. Jungtinė Karalystė pateikė atsakymą į pirmąjį Komisijos raštą po sprendimo byloje C‑503/17 priėmimo ir jame išdėstė savo planus užtikrinti šio sprendimo įvykdymą. Vis dėlto paskui ji nesilaikė savo pačios planų. Atsakyme į Komisijos oficialų pranešimą Jungtinė Karalystė paaiškino, kad delsė juos įgyvendinti dėl 2019 m. gruodžio mėn. įvykusių visuotinių parlamento rinkimų ir tebesitęsiančių platesnių konsultacijų dėl žymėtųjų degalų naudojimo įvairiuose sektoriuose. Pasibaigus šioms konsultacijoms, ji nuspręs, kada panaikinti privačių pramoginių laivų valdytojų teisę naudoti žymėtuosius degalus šiems laivams varyti, o vėlesnių priemonių imsis vėliau tais metais. 2020 m. liepos mėn. Jungtinė Karalystė priėmė būtinus įgaliojimų suteikimo teisės aktus, bet sprendimą visiškai įvykdė tik 2021 m. spalio mėn. – tai iš esmės nepaaiškintas nukrypimas nuo jos iš pradžių Komisijai nurodytų planų.

43.

Be kita ko, Jungtinė Karalystė nepaaiškino Komisijai, kodėl, norint įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17, buvo būtinos dvejos konsultacijos, įskaitant vienas dėl platesnių klausimų, jeigu šis įvykdymas niekada nebuvo diskrecijos klausimas, kaip Jungtinė Karalystė netiesiogiai pripažino atsakyme į oficialų pranešimą, kuriame nurodė, kad sprendimas bus įvykdytas užbaigus konsultacijas ( 38 ). Jeigu šių konsultacijų tikslas buvo iš anksto pranešti suinteresuotosioms šalims apie priemones, kurių reikia imtis norint užtikrinti nacionalinės teisės aktų laikymąsi, tai galėjo būtų padaryta gerokai anksčiau ir veiksmingiau. Be to, kaip paaiškinta šios išvados 21 punkte, manęs neįtikina teiginys, kad praktiniai sunkumai, kuriais Jungtinė Karalystė ir toliau ilgą laiką rėmėsi, rodo, kad ji iš tiesų negalėjo pati užtikrinti sprendimo įvykdymo.

44.

Tam, kad bendradarbiavimas būtų laikomas lengvinančia aplinkybe vertinant pažeidimo sunkumą, reikia kažko daugiau nei įprasto bendravimo su Komisija. Tikėčiausi pajusti tikrą norą bendradarbiauti ( 39 ), patvirtintą iniciatyviu, sąžiningu ir konstruktyviu dialogu su Komisija ir nuoširdžiu ketinimu kuo greičiau užtikrinti sprendimo įvykdymą. Dėl ankstesniame šios išvados punkte nurodytų priežasčių nemanau, kad Jungtinės Karalystės elgesys atitiko šiuos kriterijus.

45.

Nors sakoma, kad dorybė pati savaime yra atpildas, šiuo atveju Sąjungos teisės sistemoje numatytas bent šioks toks realus atlygis. Tai, kad Jungtinė Karalystė anksčiau nėra buvusi atsakovė byloje, iškeltoje pagal SESV 260 straipsnyje numatytą ieškinį, yra nustatyta lengvinanti aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti, kaip pripažįstama ieškinyje ( 40 ).

46.

Vidaus rinkos sukūrimas pagal ESS 3 straipsnio 3 dalį yra viena iš pagrindinių Europos Sąjungos užduočių ( 41 ). Direktyva 2003/96 siekiama palengvinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, nustatant minimalius apmokestinimo lygius, taikomus daugeliui energetikos produktų. Direktyvoje 95/60 nustačius bendrąsias taisykles, taikomas gazolių ir žibalo, kuriems nebuvo pritaikytas standartinis tarifas, žymėjimui mokesčių tikslams tais atvejais, kai šie degalai naudojami kaip variklių degalai, papildyta Direktyva 2003/96. Taigi Direktyva 95/60 prisideda prie vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo ( 42 ), nes padeda lengvai ir greitai atpažinti gazolį, kuriam netaikomas standartinis mokesčio tarifas ( 43 ).

47.

Nėra abejonių, kad Sąjungos vidaus rinkos teisingumas, teisėtumas ir veiksmingumas priklauso nuo visų valstybių narių solidarių veiksmų visiškai ir teisingai perkeliant į nacionalinę teisę visas svarbias direktyvas. Valstybės narės įsipareigojimų, susijusių su tinkamu vidaus rinkos veikimu, pažeidimas iš esmės yra rimtas klausimas. Taip juo labiau yra tada, kai, kaip šiuo atveju, tie įsipareigojimai yra aiškiai nustatyti taikytinuose teisės aktuose.

48.

Šios išvados 33 ir 34 punktuose pateikti su tuo susiję Komisijos argumentai. Vis dėlto galima pažymėti, kad jos parengtame 2018 m. vertinimo tyrime dėl Direktyvos 95/60 taikymo padaryta išvada, kad vidaus rinkos požiūriu žymėjimas mokesčių tikslams turi ribotos reikšmės šalinant Sąjungos vidaus prekybos kliūtis. Vertinimo tyrime nurodyta, kad didžioji dalis Sąjungos vidaus prekybos susijusi su nežymėtais degalais, kuriems taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, kuris dėl savo pobūdžio pašalina kliūtis, susijusias su produktų mokestiniu statusu. Apie 80 % žymėtųjų degalų sunaudojama vykdant iš esmės vietinio pobūdžio veiklą, pavyzdžiui, šildymo, ūkininkavimo, elektros energijos gamybos ir statybos srityse, dėl kurių nekyla jokių klausimų dėl teisėto naudojimo Europos Sąjungoje ( 44 ). Per posėdį Komisija sutiko su tuo, kad ši byla susijusi tik su dalimi 20 % žymėtųjų degalų, kurie naudojami vykdant tarpvalstybinę veiklą. Vis dėlto ji pažymėjo, kad Direktyva 95/60 siekiama Europos Sąjungoje įgyvendinti veiksmingą kontrolės sistemą, kurios Jungtinė Karalystė neįgyvendino.

49.

2018 m. vertinimo tyrime pateiktas naudingas ir autoritetingas požiūris į žymėjimo mokesčių tikslams svarbą šalinant Sąjungos vidaus prekybos kliūtis. Taigi Teisingumo Teismas gali į jį atsižvelgti, vertindamas pažeidimo sunkumą.

50.

Jungtinė Karalystė tvirtina, kad šios išvados 38 punkte apibūdintos priemonės sušvelnino sprendimo neįvykdymo poveikį, nes užtikrino, kad, kiek tai įmanoma, būtų surenkamas ir grąžinamas teisingo dydžio mokestis. Komisija teigia, kad ši aplinkybė neturi reikšmės vertinant pažeidimo sunkumą, nes Direktyvoje 95/60 reikalaujama, kad Jungtinė Karalystė užtikrintų, kad žymėtieji degalai nebūtų naudojami privatiems pramoginiams laivams varyti.

51.

Nesu įsitikinęs, kad siauras požiūris, kurio laikosi Komisija, yra tinkamas. Kaip nurodyta šios išvados 46 punkte, Direktyvos 95/60 tikslas papildo Direktyvos 2003/96 tikslą. Taigi 2011 m. Akcizų komitetas pažymėjo, kad: „visos valstybės narės turi įvesti nežymėto gazolio naudojimą ir taikyti standartinį tarifą, taikomą gazoliui, naudojamam kaip variklių degalai“.

52.

Nors šios išvados 38 punkte apibūdintos priemonės neužtikrino Direktyvos 95/60 laikymosi, tai nereiškia, kad jos negalėjo sušvelninti pažeidimo sunkumo, atsižvelgiant į platesnius priemonių, kurių Jungtinė Karalystė neįvykdė, tikslus ( 45 ). Teisingai įgyvendinus ir tinkamai įvykdžius šias priemones būtų galima užtikrinti, kad Jungtinėje Karalystėje faktiškai būtų surinktas ir grąžintas tinkamo dydžio akcizas.

53.

Vis dėlto Jungtinė Karalystė nepateikė informacijos apie jos įgyvendintų priemonių veiksmingumą. Šiomis priemonėmis galėjo būti piktnaudžiaujama, nes tikėtina, kad privačių pramoginių laivų valdytojams nebuvo patrauklu pirkti žymėtuosius degalus už didesnę nežymėtų degalų kainą ( 46 ). Akivaizdu, kad, priešingai, nei numatyta Direktyvoje 95/60, valdžios institucijos negalėjo vykdyti patikros vietoje, siekdamos užtikrinti, kad už degalus, naudojamus privatiems pramoginiams laivams varyti, būtų sumokėtas teisingas akcizo tarifas. Jos veikiau turėjo tikrinti už degalus išduotus kvitus ir žurnalus, jeigu jie yra, siekdamos išsiaiškinti, ar degalų bake esantys degalai yra tie, kurie nurodyti atitinkamame kvite. Teoriškai Jungtinės Karalystės valdžios institucijos galėjo atlikti pirkimo patikrą pas kvitą išdavusį registruotą degalų tiekėją, bet Teisingumo Teismui nebuvo pateikta informacijos apie tai, kad sukurta kokia nors sistema, padedanti kitų valstybių narių institucijoms tikrinti tokius pirkimus.

54.

Kiek tai susiję su poveikiu privatiems interesams, svarbu tai, kad, kaip pripažįsta Jungtinė Karalystė, privačių pramoginių laivų valdytojams iš Jungtinės Karalystės kitose valstybėse narėse kilo vykdymo užtikrinimo priemonių taikymo grėsmė, nepaisant to, kad jie laikėsi Jungtinės Karalystės teisės ( 47 ). Komisija pateikė įrodymų, kad kai kurie buvo patraukti atsakomybėn; o kiti galbūt tiesiog nusprendė neišplaukti iš Jungtinės Karalystės vandenų. Be to, tie, kurie siekė išvengti nesklandumų bendraudami su kitų valstybių narių institucijomis dėl to, kad naudojo žymėtuosius degalus savo privatiems pramoginiams laivams varyti, turėjo mažiau galimybių įsigyti nežymėtų degalų. Taip buvo todėl, kad Jungtinės Karalystės uostų degalų tiekėjai buvo mažiau suinteresuoti tiekti nežymėtus degalus, nei būtų buvę tuo atveju, jeigu Jungtinė Karalystė būtų perkėlusi Direktyvą 95/60 į nacionalinę teisę ir įvykdžiusi sprendimą byloje C‑503/17. Ši aplinkybė būtų turėjusi įtakos ir privačių pramoginių laivų valdytojams iš kitų valstybių narių, kurie norėtų papildyti degalus Jungtinėje Karalystėje.

55.

Galbūt 2008 m. priemonės šiek tiek sumažino poveikį viešiesiems interesams Jungtinėje Karalystėje; kiek jos jį sumažino, priklauso nuo to, kiek privačių pramoginių laivų valdytojai ir degalų tiekėjai laikėsi šių priemonių. Be to, šios priemonės iš esmės nepadėjo kitų valstybių narių institucijoms tikrinti, ar už degalus, naudojamus iš Jungtinės Karalystės vykstantiems privatiems pramoginiams laivams varyti, buvo sumokėtas teisingas akcizas. Vadinasi, pažeidimo poveikis privatiems interesams, susijusiems su tarpvalstybiniu privačių pramoginių laivų judėjimu, buvo sušvelnintas labai nedaug arba visai nebuvo sušvelnintas. Taigi atrodo, kad 2008 ir 2012 m. priemonių švelninamasis poveikis turi nedaug reikšmės vertinant pažeidimo sunkumą.

56.

Susitarimas dėl išstojimo buvo priimtas 2019 m. spalio 17 d. ir įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d. Jo 126 straipsnyje nustatyta, kad pereinamasis laikotarpis prasideda jo įsigaliojimo dieną ir pasibaigia 2020 m. gruodžio 31 d. Pagal jo 127 straipsnio 1 dalį ir 131 straipsnį pereinamuoju laikotarpiu Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje taikoma Sąjungos teisė.

57.

Komisija ir Jungtinė Karalystė sutinka, kad, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, pagal Susitarimo dėl išstojimo protokolą, visų pirma pagal protokolo 8 straipsnį dėl PVM ir akcizų rinkimo ir 3 priedą, siejamą su Susitarimo dėl išstojimo 185 straipsniu, Jungtinė Karalystė privalėjo laikytis Direktyvos 95/60, taigi – įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17, tik tiek, kiek tai susiję su Šiaurės Airija ( 48 ).

58.

Jungtinės Karalystės argumentas, kad dėl to reikia nustatyti mažesnę vienkartinę sumą, turi esminį trūkumą – jis gali būti aiškinamas taip, kad „mažos“ valstybės narės padarytas pažeidimas savaime yra ne toks sunkus kaip „didelės“ valstybės narės padarytas pažeidimas ( 49 ). Teisingumo Teismo jurisprudencija šio teiginio nepatvirtina.

59.

Vis dėlto neginčijama, kad šios išvados 50–55 punktuose aptartas sprendimo neįvykdymo poveikis laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 31 d. iki jo įvykdymo dienos buvo mažesnis, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, nes jis buvo daromas privačių pramoginių laivų valdytojams tik Šiaurės Airijoje ( 50 ). Taigi antruoju laikotarpiu sprendimo neįvykdymo poveikis geografiniu požiūriu buvo labiau ribotas, palyginti su pirmuoju laikotarpiu.

60.

Atsižvelgti į šią aplinkybę atitinka 2005 m. komunikatą ( 51 ) ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Pavyzdžiui, Sprendime Komisija / Slovėnija taikydamas SESV 260 straipsnio 3 dalį Teisingumo Teismas konstatavo, kad pavėluoto 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES ( 52 ), perkėlimo į Slovėnijos teisę praktinis poveikis Slovėnijos finansų rinkai ir kitoms Sąjungos finansų rinkoms, taip pat investuotojų apsaugai, atsižvelgiant į šios valstybės narės finansų rinkos apimtį, buvo santykinai nedidelis ( 53 ).

61.

Be to, nemanau, kad šis požiūris prieštarauja Sprendimui Komisija / Ispanija ( 54 ), susijusiam su neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos nesusigrąžinimu. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos pagalbos dydį, jos gavėjų skaičių ir pagalbos schemos daugiasektoriškumą, aplinkybės, kad ši valstybė narė nesusigrąžino pagalbos, nesušvelnino tai, kad šis pažeidimas buvo susijęs tik su autonominiu regionu, o ne su visa jos teritorija ( 55 ). Ši išvada išplaukia iš to, kad neteisėta valstybės pagalba iš esmės daro poveikį valstybių tarpusavio prekybai, nepaisant pagalbos gavėjų buvimo vietos. Dėl šių priežasčių negalima taikyti pagrįstos analogijos tarp aplinkybių, kuriomis buvo priimtas minėtas sprendimas, ir šios bylos aplinkybių, nurodytų šios išvados 59 punkte.

62.

Siekiant išsamumo galima pridurti, kad Jungtinė Karalystė netvirtina, jog įgaliojimai duoti nurodymus dėl sprendimo byloje C‑503/17 vykdymo pateko į klausimų, kurie tapo aktualūs tik Šiaurės Airijai, sritį. Net jeigu ji būtų taip teigusi, svarbu neužmiršti, kad Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog centrinės ir regiono valdžios pasidalijimas valstybėje negali turėti įtakos taikant SESV 260 straipsnį, nes tik suinteresuotoji valstybė narė Europos Sąjungoje atsako už įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę laikymąsi ( 56 ).

63.

Apskritai manau, kad dėl aplinkybės, jog 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui Jungtinė Karalystė turėjo laikytis Direktyvos 95/60 ir įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17 tik tiek, kiek tai susiję su Šiaurės Airija, sunkumo koeficientas turi būti sumažintas už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d.

64.

Atsižvelgdamas į nurodytas lengvinančias aplinkybes, būtent: i) į tai, kad tai pirmas kartas, kai Jungtinė Karalystė traukiama atsakomybėn už Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymą; ii) padaryta mažesnės apimties žala Direktyvos 95/60 tikslams, kaip atskleista 2018 m. vertinimo tyrimo išvadose, ir iii) į 2008 m. Jungtinės Karalystės priimtų priemonių poveikį, siūlau Teisingumo Teismui nustatyti sunkumo koeficientą 8 iš 20 ( 57 ).

65.

Siekdamas, kad būtų atspindėta aplinkybė, jog nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Jungtinės Karalystės įsipareigojimas laikytis Direktyvos 95/60 ir įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17 galiojo tik Šiaurės Airijos teritorijai, siūlau, kiek tai susiję su tuo laikotarpiu, dar sumažinti sunkumo koeficientą iki 4 iš 20.

66.

Komisija mano, kad specialus koeficientas „n“, apskaičiuojamas pagal valstybių narių BVP ( 58 ) ir jų institucinį svorį, kurį atspindi jų nacionalinei delegacijai Europos Parlamente skirtų vietų skaičius ( 59 ), yra tinkamas daugiklis, nes jis užtikrina, kad vienkartinė suma turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį, būtų proporcinga valstybių narių pajėgumui mokėti ir atitiktų vienodo požiūrio principą.

67.

Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Komisijos siūlomas taikyti specialus koeficientas „n“ 3,41 yra per didelis. Be to, kadangi 2020 m. ji susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais, vietoj ieškinyje pateiktų 2018 m. BVP duomenų turėtų būti naudojami naujausi BVP duomenys. Ji taip pat nurodo, kad nuo 2020 m. vasario 1 d. ji neturi vietų Europos Parlamente, todėl nustatant specialų koeficientą „n“ į jas nereikėtų atsižvelgti.

68.

Komisija tvirtina, kad nesvarbu, jog Jungtinė Karalystė nebeturi vietų Europos Parlamente. Ji pažymi, kad specialaus koeficiento „n“ formulėje, naudojamoje apskaičiuojant finansines sankcijas, galimas skirti Jungtinei Karalystei po jos išstojimo iš Europos Sąjungos, skaičiavimo elementas, susijęs su vietų skaičiumi Europos Parlamente, buvo pakeistas fiksuotu skaitiniu koeficientu 2,8. Šis koeficientas atitinka Jungtinei Karalystei 2018 m. Europos Parlamente skirtų vietų dalį, palyginti su Sąjungos vidurkiu, ir jį taikant specialus koeficientas „n“ yra 3,7 ( 60 ). Šie faktai paneigia Jungtinės Karalystės teiginį, kad Komisija šiuo atveju pasiūlė per didelį specialų koeficientą „n“.

69.

Jungtinė Karalystė kartoja, kad nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos jos įsipareigojimas įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17 galiojo tik dėl Šiaurės Airijos. Neseniai paskelbtais duomenimis, 2020 m. Šiaurės Airijos BVP sudarė 2,25 % Jungtinės Karalystės BVP – specialus koeficientas „n“ turėtų atspindėti šią aplinkybę.

70.

Per posėdį Jungtinė Karalystė pabrėžė, kad išstojus iš Europos Sąjungos jos įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę apimtis gerokai sumažėjo. Todėl Jungtinės Karalystės padėtis, palyginti su valstybėmis narėmis, yra kitokia, visų pirma kiek tai susiję su atgrasymu, taigi šiuo požiūriu ji galėtų būti vertinama kitaip. Kadangi atgrasyti nėra taip svarbu, tai galima pasiekti ir nustačius mažesnę vienkartinę sumą. Komisija su šiuo teiginiu nesutinka.

71.

Pagal suformuotą jurisprudenciją nustatant vienkartinę sumą reikia atsižvelgti į naujausius BVP duomenis ( 61 ). Per posėdį Jungtinės Karalystės atstovas pareiškė, kad 2020 m. nominalusis Jungtinės Karalystės BVP, kurį Office of National Statistics (Nacionalinės statistikos tarnyba) paskelbė 2021 m. Mėlynojoje knygoje, siekė 2156073 mln. Kaip suprantu, šis skaičius pateiktas svarais sterlingais (GBP). Remiantis vidutiniu GBP ir EUR kursu 2020 m. (1,1248), 2020 m. Jungtinės Karalystės BVP yra 2425151 mln. EUR.

72.

Šalys sutaria, kad Jungtinė Karalystė prisiėmė įsipareigojimus pagal Susitarimą dėl išstojimo, kurio dalis yra Protokolas dėl Šiaurės Airijos ir Airijos. Tarp šių įsipareigojimų yra įsipareigojimas laikytis Direktyvos 95/60 ir įvykdyti sprendimą byloje C‑503/17. Vienkartinės sumos skyrimo tikslas – nubausti už įsipareigojimų nevykdymą praeityje ir atgrasyti nuo to ateityje. Jungtinė Karalystė neįvykdė sprendimo iki vertinimo dienos ir būtent Jungtinė Karalystė – o ne Šiaurės Airija – iš esmės atsakinga, kad tai nepasikartotų ( 62 ). Taigi, sprendžiant bet kokio įsipareigojimų neįvykdymo klausimą pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, būtų netinkama atsižvelgti tik į Šiaurės Airijos BVP, užuot atsižvelgus į visos Jungtinės Karalystės BVP.

73.

Jungtinės Karalystės teiginys, kad vienkartinė suma turi būti sumažinta taip, kad atspindėtų sumažėjusią Jungtinės Karalystės įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę apimtį jai pasitraukus iš Europos Sąjungos, yra nelogiškas. Jis būtų įtikinamas, tik jeigu Jungtinė Karalystė nebeturėtų įsipareigojimų Europos Sąjungai, o taip nėra. Jungtinei Karalystei išstojus iš Europos Sąjungos, pirmosios motyvacija prisidėti prie antrosios vientisumo ir teisėtumo išsaugojimo bei veikti solidariai su jos valstybėmis narėmis, laikantis visų įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę, nėra tokia pati kaip tada, kai ji buvo valstybė narė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad, siekiant pakankamo atgrasomojo poveikio, vienkartinė suma šiaip jau turėtų būti padidinta, o ne sumažinta. Taigi, nors Jungtinės Karalystės padėtis po išstojimo iš Europos Sąjungos nėra tokia pati kaip valstybių narių, mano nuomone, ši aplinkybė nesumažina atgrasymo elemento svarbos apskaičiuojant vienkartinę sumą. Šiaip ar taip, šis elementas pagrindžia Teisingumo Teismo griežtesnį požiūrį apskaičiuojant vienkartinę sumą atitinkamu atveju.

74.

Šios išvados 56–63 punktuose siūlau kaip į lengvinančią aplinkybę vertinant pažeidimo sunkumą atsižvelgti į tai, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. Jungtinės Karalystės įsipareigojimas laikytis Direktyvos 95/60 ir vykdyti sprendimą byloje C‑503/17 buvo taikomas tik Šiaurės Airijos teritorijai ( 63 ). Atsižvelgus į Šiaurės Airijos, o ne Jungtinės Karalystės BVP per tą patį laikotarpį, būtų nepagrįstai dubliuojamas šio elemento švelninamasis poveikis.

75.

Be to, Teisingumo Teismas neseniai dar kartą patvirtino, kad BVP yra pagrindinis veiksnys vertinant mokumą [pajėgumą mokėti] ir kad, kiek tai susiję su pakankamai atgrasančių ir proporcingų sankcijų nustatymu, nebūtina atsižvelgti į institucinę svarbą, išreikštą valstybių narių atstovų turimų balsų Europos Parlamente skaičiumi ( 64 ). Nematau priežasčių, kodėl šis požiūris neturėtų būti taikomas šiuo atveju.

76.

Šalių argumentai dėl trukmės daugiausia susiję su dienos (arba periodinės) baudos nustatymu už bet kokį delsimo laikotarpį po sprendimo priėmimo dienos šioje byloje. Kadangi Jungtinė Karalystė 2021 m. spalio 1 d. įvykdė sprendimą byloje C‑503/17, kiek tai susiję su Šiaurės Airija, ir pasibaigus pereinamajam laikotarpiui nebebuvo įpareigota jo vykdyti dėl Didžiosios Britanijos, Komisija šio reikalavimo atsisakė. Taigi šių argumentų nenagrinėsiu.

77.

Pakanka nurodyti, kad pagal Komisijos komunikatus pažeidimo trukmė yra objektyvus kriterijus apskaičiuojant vienkartinę sumą. Už kiekvieną dieną mokama vienkartinė suma padauginama iš dienų skaičiaus nuo 2018 m. spalio 17 d., kai buvo priimtas sprendimas byloje C‑503/17, iki 2021 m. rugsėjo 30 d. – paskutinės jo neįvykdymo dienos. Toks požiūris turėtų būti taikomas šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad, Teisingumo Teismui pritarus mano pasiūlymams, pateiktiems šios išvados 64 ir 65 punktuose, už kiekvieną dieną mokama suma už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 17 d. (sprendimo byloje C‑503/17 priėmimo dienos) iki 2020 m. gruodžio 31 d. (pereinamojo laikotarpio pabaigos) bus didesnė nei už kiekvieną dieną mokama vienkartinė suma už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. (pirmos dienos po pereinamojo laikotarpio pabaigos) iki 2021 m. rugsėjo 30 d. (paskutinės sprendimo byloje C‑503/17 neįvykdymo dienos).

78.

Savo sprendimuose Teisingumo Teismas, naudodamasis visiška diskrecija skirti vienkartinę sumą, nepateikia daug informacijos apie apskaičiavimą arba įvairių veiksnių, į kuriuos atsižvelgia, svarbą. Mano nuomone, skaidrumo interesus atitiktų įtraukti į šią išvadą skaičiavimą, atliekamą atsižvelgiant į vertinimą, kurį siūlau taikyti Teisingumo Teismui, būtent:

79.

Iš viso išeina 17469090 EUR, kuriuos Teisingumo Teismas galėtų suapvalinti iki 17 mln. EUR.

80.

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

81.

Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad Jungtinė Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį, iš jos turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, nors Komisijos reikalavimai nebuvo patenkinti tiek, kiek ji ieškinyje reikalavo skirti didesnę vienkartinę sumą.

82.

Siūlau Teisingumo Teismui: