1.

Vokietijoje įsisteigusi bendrovė, kuriai priklauso intelektinės nuosavybės teisės į kompiuterinį žaidimą, įpareigojo advokatą neteismine tvarka, pareiškiant įspėjimą, pareikalauti, kad būtų nutraukti tas teises pažeidžiantys asmens veiksmai, ir advokatas tai padarė.

2.

Vokietijos teisėje nustatyta, kad pažeidėjas iš esmės turi sumokėti advokato užmokestį už paslaugas ginant intelektinės nuosavybės teisių turėtoją. Vis dėlto pagal ją leidžiama riboti to užmokesčio sumą, kai neteisėtus veiksmus atliko profesinės ar komercinės veiklos nevykdantis fizinis asmuo.

3.

Nagrinėjamoje byloje tas asmuo mano, kad iš jo reikalaujamas užmokestis (984,60 EUR) yra per didelis, ir nesutinka jo mokėti. Dėl tokio prieštaravimo kilo ginčas ir jį nagrinėjantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori žinoti:

4.

Direktyvos 1 straipsnyje „Objektas“ nustatyta:

„Ši direktyva nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą. Šioje direktyvoje terminas „intelektinės nuosavybės teisės“ apima pramoninės nuosavybės teises.“

5.

2 straipsnyje „Taikymo sritis“ įtvirtinta:

„1.   Nepažeidžiant priemonių, kurios yra ar gali būti numatytos Bendrijos ar nacionalinės teisės aktuose, jei tokios priemonės yra palankesnės teisių turėtojams, šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi 3 straipsnio nustatyta tvarka visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Bendrijos ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionalin[ės] teisės aktuose.

<…>“

6.

3 straipsnyje „Bendrasis įsipareigojimas“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.

2.   Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“

7.

13 straipsnyje „Žala“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos teismo institucijos nukentėjusiojo asmens prašymu reikalautų pažeidėjo, kuris, žinodamas arba turėdamas pakankamą pagrindą žinoti, dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje, atlyginti teisių turėtojui žalą, kuri atitiktų faktiškai jo patirtus nuostolius dėl pažeidimo.

Nustatydamos nuostolių dydį, teismo institucijos:

2.   Kai pažeidėjas dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje nežinodamas arba neturėdamas pagrindo žinoti, valstybės narės gali nustatyti, kad teismo institucijos galėtų reikalauti atiduoti pelną arba atlyginti žalą, ir tai galėtų būti iš anksto nustatyta.“

8.

14 straipsnyje „Teismo [Bylinėjimosi] išlaidos“ nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad laimėjusios šalies patirtas pagrįstas ir proporcingas teismo [bylinėjimosi] ir kitas išlaidas paprastai padengtų pralaimėjusioji šalis, jei tai neprieštarauja teisingumui.“

9.

8 straipsnyje „Nuobaudos ir teisių gynimo būdai“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės nustato atitinkamas nuobaudas ir teisių gynimo būdus, jei pažeidžiamos šioje direktyvoje nustatytos teisės ir pareigos, bei imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad tos nuobaudos ir teisių gynimo būdai būtų taikomi. Šitaip nustatytos nuobaudos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

2.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, reikalingų užtikrinti, kad teisių turėtojai, kurių interesus paveikia jos teritorijoje atliekama pažeidžianti veikla [neteisėta veika], galėtų pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir (arba) prašyti teismo draudimo, prireikus teises pažeidžiančios medžiagos konfiskavimo, taip pat 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų įtaisų, gaminių ar jų sudedamųjų dalių konfiskavimo.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad teisių turėtojai turėtų galimybes prašyti teismo draudimo tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti.“

10.

7 straipsnyje „Ypatingos apsaugos priemonės“ numatyta:

„1.   Nepažeisdamos 4, 5 ir 6 straipsnių nuostatų, valstybės narės pagal savo nacionalinius įstatymus numato atitinkamas teisines priemones prieš asmenis, kurie įvykdo bet kurį iš šių veiksmų:

2.   Bet kuri neteisėta kompiuterio programos kopija gali būti konfiskuota pagal atitinkamos valstybės narės įstatymus.

3.   Valstybės narės gali numatyti bet kurios priemonės, minimos šio straipsnio 1 dalies c punkte, konfiskavimą.“

11.

97 straipsnyje numatyta, kad asmuo, kurio intelektinės nuosavybės teisės ar kitos pagal UrhG saugomos teisės pažeistos, gali reikalauti, kad bet kuris tas teises pažeidęs asmuo nutrauktų neteisėtus veiksmus.

12.

Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 97a straipsnyje numatyta:

„1.   Prieš pradėdama teismo procesą, nukentėjusioji šalis turi ( 6 ) pateikti pažeidėjui įspėjimą, kuriame būtų pareikalauta nutraukti atitinkamus veiksmus ir pasiūlyta galimybė išspręsti ginčą, jeigu būtų įsipareigota susilaikyti nuo tokių veiksmų, kartu nurodant atitinkamą netesybų sąlygą.

2.   Įspėjime turi būti aiškiai ir suprantamai:

3.   Jei įspėjimas yra pagrįstas ir atitinka 2 dalies pirmo sakinio 1–4 punktuose išdėstytus reikalavimus, galima reikalauti atlyginti būtinas išlaidas. Kai naudojamasi advokato paslaugomis, būtinų išlaidų, patirtų dėl jo užmokesčio (teisės aktuose nustatyti dydžiai), atlyginimas ribojamas suma, atitinkančia 1000 EUR dydžio ginčo sumą, kai pareiškiamas ieškinys dėl veiksmų uždraudimo ir nutraukimo, jeigu įspėtas asmuo:

Antrame sakinyje nurodytas dydis taip pat taikomas tuo atveju, jei lygiagrečiai remiamasi teise uždrausti ir nutraukti tam tikrus veiksmus. Antras sakinys netaikomas, jei tas dydis nėra teisingas atsižvelgiant į specifines konkrečios bylos aplinkybes.“

13.

Koch Media GmbH yra įmonė, kurios veiklos sritis – prekyba kompiuteriniais žaidimais; ji Vokietijos teritorijoje turi išskirtines gretutines teises, leidžiančias profesionaliai sukurtą kompiuterinį žaidimą „This War of Mine“ padaryti viešai prieinamą ( 7 ).

14.

FU yra komercinių ar profesinių interesų neturintis fizinis asmuo; 2014 m. lapkričio 26–28 d. jis per savo interneto prieigą mažiausiai 13 kartų pateikė tą kompiuterinį žaidimą keitimosi rinkmenomis platformoje kitiems asmenims parsisiųsti ir taip pažeidė Koch Media teises.

15.

Norėdama apginti savo teises Koch Media kreipėsi į advokatų kontorą; ši jos vardu išsiuntė FU įspėjimą nutraukti neteisėtus veiksmus ir pareikalavo, kad FU įsipareigotų viešai nebeplatinti žaidimo ir atlygintų padarytą žalą.

16.

Įspėjimas buvo veiksmingas: pažeidėjas įvykdė reikalavimą, ir jokių tolesnių teisminių veiksmų imtis nereikėjo.

17.

Koch Media išlaidos už advokato paslaugas sudarė 984,60 EUR ir ši bendrovė pareikalavo, kad pažeidėjas jas padengtų. Ši suma apskaičiuota taikant tam tikrą procentinę dalį nuo 20000 EUR ginčo sumos ( 8 ).

18.

Kadangi FU nesutiko su reikalaujama užmokesčio suma, dėl jos pradėjo teismo procesą.

19.

Pirmojoje instancijoje Amtsgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apylinkės teismas, Vokietija) 2019 m. kovo 12 d. sprendimu priteisė iš pažeidėjo 124 EUR, o likusią Koch Media ieškinio dalį atmetė ( 9 ). Savo sprendimą jis motyvavo UrhG 97a straipsnio 3 dalimi.

20.

Koch Media pateikė apeliacinį skundą Landgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apygardos teismas, Vokietija) ir reikalauja pripažinti teisę į tai, kad būtų kompensuotos visos dėl advokato paslaugų patirtos išlaidos.

21.

Pateikdamas savo nacionalinės teisės aiškinimą ( 10 ) apeliacinis teismas abejoja, ar atitinkamose šios srities direktyvose leidžiama apriboti pažeidėjo atlygintiną užmokestį, kai jis yra komercinės ar profesinės veiklos nevykdantis fizinis asmuo.

22.

Jis mano, kad Sprendime United Video Properties ( 11 ) Teisingumo Teismas pripažino, jog susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali būti pateisinama teisės norma, kuria siekiama neleisti atlyginti pernelyg didelių išlaidų. Vis dėlto vertinant šią bylą reikia išsiaiškinti, ar tame sprendime suformuluoti principai taikomi ir tuomet, kai atsakovas yra fizinis asmuo, nevykdantis komercinės ar profesinės veiklos.

23.

Apeliacinis teismas teigia, kad UrhG 97a straipsnio 3 dalies ketvirtame sakinyje įtvirtintas atvirkštinis taisyklės ir jos išimties santykis, nei nustatytas Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje: jei atsakovas yra fizinis asmuo, Vokietijoje visų išlaidų atlyginimas svarstytinas tik tokiu atveju, kai to reikia teisingumo sumetimais.

24.

Jis taip pat nurodo, kad skiriasi Vokietijos teismų pozicija dėl to, ar UrhG 97a straipsnio 3 dalies ketvirtame sakinyje nustatytą išimtį galima aiškinti kaip atitinkančią Direktyvą 2004/48.

25.

Tokiomis aplinkybėmis Landgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apygardos teismas, Vokietija) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2020 m. spalio 26 d.

27.

Rašytines pastabas pateikė Koch Media, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija.

28.

Buvo nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nebūtina.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarbias nacionalinės teisės normas aiškina ir nacionalinę praktiką aprašo taip, kaip nurodyta toliau. Teisingumo Teismas iš esmės turi remtis šiuo aiškinimu ir aprašymu, nes užduotis apibrėžti nacionalinės teisės taikymo sritį tenka teismui a quo.

30.

Pagal UrhG 97a straipsnį, siejamą su 97 straipsnio 1 dalimi, nukentėjęs intelektinės nuosavybės teisių turėtojas gali reikalauti, kad pažeidėjas nutrauktų neteisėtus veiksmus ir atlygintų žalą.

31.

Paprastai teisių turėtojai, naudodamiesi advokato paslaugomis, pirmiausia reikalauja nutraukti neteisėtus veiksmus. Advokatas pagal UrhG 97a straipsnio 1 dalį reiškia įspėjimą, kuriuo siekiama, kad pažeidėjas atitinkamu pareiškimu įsipareigotų nutraukti neteisėtus veiksmus (kitaip jam būtų taikoma netesybų sąlyga).

32.

Pateikus tokį pareiškimą pašalinamas recidyvo pavojus ir patenkinamas reikalavimas nutraukti neteisėtus veiksmus. Tada nebebūtina ir nebegalima reikšti ieškinio teisme. Taigi įspėjimu išvengiama teismo proceso.

33.

Pagal UrhG 97a straipsnio 3 dalį tuo atveju, kai pažeidžiamos autorių teisės, šių teisių turėtojo patirtas „būtinas išlaidas“ iš esmės kompensuoja pažeidėjas.

34.

Siekiant nustatyti, kokia yra su neteismine tvarka reiškiamu įspėjimu susijusių „būtinų išlaidų“, laikomų išlaidomis advokato užmokesčiui, sistema, turi būti remiamasi Gesetz über die Vergütung der Rechtsanwältinnen und Rechtsanwälte (Rechtsanwaltsvergütungsgesetz) ( 12 ).

35.

RVG numatyta, kad:

36.

Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) teigia, kad teisių turėtojui reikalaujant nutraukti neteisėtus veiksmus, susijusius su filmais, muzika ar DVD, ginčo suma yra ne mažesnė kaip 10000 EUR.

37.

Vis dėlto UrhG 97a straipsnio 3 dalies antrame sakinyje nustatyta, kad ginčo suma, kuriai taikomas procentinis tarifas, apribojama suma iki 1000 EUR, jei įspėtas asmuo: 1) yra fizinis asmuo, besinaudojantis saugomais kūriniais arba objektais ne savo komercinei ar profesinei veiklai vykdyti; ir 2) nėra įpareigotas nutraukti neteisėtų veiksmų įspėjimą reiškiančio asmens reikalavimu pagal sutartį, įsiteisėjusį teismo sprendimą arba laikinąsias apsaugos priemones.

38.

Ginčo sumos ribojimas taikomas teisių turėtojo ir teisių pažeidėjo santykiams, tačiau netaikomas teisių turėtojo ir jo advokato santykiams. Advokatas savo užmokestį, kurį turi sumokėti teisių turėtojas, apskaičiuoja pagal faktinę ginčo sumą (t. y. suma neribojama), todėl gali susidaryti didelis skirtumas tarp nustatyto ir faktinio užmokesčio ( 13 ).

39.

Vis dėlto UrhG 97a straipsnio 3 dalies ketvirtame sakinyje numatyta išimtis, pagal kurią konkrečiu atveju ginčo sumos ribojimas gali būti netaikomas, jei 1000 EUR suma, atsižvelgus į tam tikras aplinkybes, yra „neteisinga“.

40.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar už advokato paslaugas mokamam užmokesčiui, kurį turi padengti intelektinės nuosavybės teisių turėtojas ir kuris mokėtinas dėl to, kad neteismine tvarka reiškiamas įspėjimas šių teisių pažeidėjui, siekiant nutraukti neteisėtus jo veiksmus, taikoma Direktyva 2004/48 (konkrečiai kalbant, jos 14 straipsnis arba (subsidiariai) 13 straipsnis).

41.

Neteisminė ginčų sprendimo procedūra gali patekti į Direktyvos 2004/48 taikymo sritį, nes yra viena iš „priemon[ių], procedūr[ų] ir gynybos būd[ų] užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą“ ( 14 ).

42.

Teisingumo Teismas Sprendime M.I.C.M pripažino, kad „draugiško sprendimo paieška dažnai vyksta prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo“ ( 15 ).

43.

Tame pačiame sprendime pažymėta, kad Direktyva 2004/48 taikoma savarankiškai procedūrai, vykdomai pagal tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalį ir susijusiai su „ikiteisminiame etape pateikt[u] <…> prašym[u] suteikti informaciją“ ( 16 ).

44.

Taigi užtikrinant intelektinės nuosavybės teisių apsaugą Direktyva 2004/48 iš esmės yra referencinis teisinis pagrindas norint imtis veiksmų, kuriais teismine ar neteismine tvarka siekiama ne tik nustatyti pažeidėją, bet ir nutraukti jo veiksmus.

45.

Padaręs šią prielaidą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar užmokestis už advokato paslaugas pareiškiant įspėjimą nutraukti tam tikrus veiksmus dengiamas: a) iš Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje numatytų bylinėjimosi arba kitų išlaidų; ar b) subsidiariai atlyginant šios direktyvos 13 straipsnyje numatytą žalą.

46.

Kaip nurodžiau išvadoje byloje United Video Properties, „sisteminiu požiūriu tame pačiame (šeštame) [Direktyvos 2004/48] skyriuje nurodyta „žala“ ir „teismo [bylinėjimosi] išlaidos“. Nors jos 26 konstatuojamojoje dalyje, nurodant patirtos žalos atlyginimą, teismo išlaidos neminimos, galima būtų teigti, kad bendra jų padėtis leidžia jas laikyti papildomu direktyvoje numatytu elementu siekiant papildomai apdrausti intelektinės nuosavybės teisių turėtoją [kuriuo siekiama, užtikrinti kompensavimą intelektinės nuosavybės teisių turėtojams]“ ( 17 ).

47.

Nukentėjęs asmuo, kurio intelektinės nuosavybės teisės buvo pažeistos, iki teismo proceso gali imtis įvairių veiksmų šioms teisėms apginti, tačiau nėra jokios priežasties visų šių veiksmų išlaidų priskirti prie bylinėjimosi išlaidų, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/48.

48.

Siekiant išsiaiškinti, ar neteisminei intelektinės nuosavybės teisių apsaugos procedūrai taikoma Direktyva 2004/48, reikia atsižvelgti į šios procedūros konkrečias savybes; be to, turi būti atskirtos bylinėjimosi išlaidų ir žalos atlyginimo sąvokos, nes dėl panašumo kyla pavojus jas painioti.

49.

Jeigu su neteismine tvarka reiškiamu įspėjimu susijusios išlaidos būtų laikomos viena iš direktyvos 13 straipsnyje numatytos žalos kompensaciją sudarančių dalių, tai galėtų reikšti, kad 14 straipsnio nuostata iš dalies netaikoma.

50.

Priešingai, „jeigu Direktyvos 2004/48 14 straipsnis būtų aiškinamas plačiai, t. y. taip, kad jame numatyta, kad bylą pralaimėjusi šalis paprastai turi atlyginti laimėjusiosios šalies patirtas „kitas išlaidas“, nepatikslinant šių išlaidų pobūdžio, kiltų grėsmė, kad šio straipsnio taikymo sritis taps pernelyg plati ir dėl to šios direktyvos 13 straipsnis bus neveiksmingas“ ( 18 ).

51.

Siekdamas užtikrinti pusiausvyrą Teisingumo Teismas pripažino, kad „šią sąvoką reikia aiškinti siaurai, t. y. taip, kad „kitos išlaidos“, kaip jos suprantamos pagal 14 straipsnį, apima tik išlaidas, tiesiogiai ir glaudžiai susijusias su atitinkamu teismo procesu“ ( 19 ).

52.

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad „neteismin[ės] išlaid[os], pirmiausia susijusi[os] su laiku, kurį nuo pažeidimo nukentėjęs asmuo skyrė savo teisėms ginti“, gali patekti į Direktyvos 2004/48 14 straipsnio taikymo sritį, nes šia nuostata „siekiama sustiprinti intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, kartu neatgrasant nukentėjusiosios šalies nuo teisminio proceso, skirto savo teisėms apginti (žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 77 punktą)“ ( 20 ).

53.

Neteismine tvarka reiškiamas įspėjimas nutraukti neteisėtus veiksmus yra platesnės apimties už kitus galimus ikiteisminius veiksmus, kuriais siekiama suteikti nukentėjusiam asmeniui galimybę apibrėžti nusikalstamos veikos ribas bei apimtį ir nustatyti už jos padarymą atsakingą asmenį ( 21 ).

54.

Jei nacionalinėje teisėje toks įspėjimas būtų numatytas kaip įprasta (nors ir ne griežtai privaloma) procedūra siekiant, kad būtų nutraukti neteisėti veiksmai, ir įprastai tuo tikslu jis būtų įgyvendinamas praktiškai, jį būtų galima laikyti tiesiogine ikiteismine priemone. Kai tokio pobūdžio mechanizmas pagal nacionalinę teisę de facto tampa neišvengiamas, jis laikytinas „glaudžiai susijusiu“ su teismo procesu, kurio siekiama išvengti jį taikant.

55.

Juo labiau taip yra tada, kai įpareigojimas privalomai taikyti tokį mechanizmą prieš kreipiantis į teismą nustatytas pačioje nacionalinėje teisėje, o ne kyla iš praktikos.

56.

Atsižvelgiant į tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina nacionalinę teisę, pagal UrhG 97a straipsnio 1 dalį įspėjimo pobūdį galima aiškinti dvejopai: a) įspėjimas yra imperatyvi pareiga, jei nukentėjusioji šalis ketina pareikšti ieškinį ( 22 ); arba b) jis yra tik rekomendacija ar įspėjimas prieš pareiškiant tokį ieškinį ( 23 ).

57.

Atrodo, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą netiesiogiai pritariama antrajam aiškinimui. Vis dėlto iš tiesų aiškinant abiem būdais gaunamas tas pats rezultatas:

58.

Remiantis šia prielaida darytina išvada, kad taikant Direktyvos 2004/48 14 straipsnį:

59.

Pareiškiant įspėjimą dalyvavusio advokato užmokestis iš esmės gali būti su tuo įspėjimu susijusių išlaidų, kurias, kartoju, turi padengti pažeidėjas, dalis, net jei nacionalinėje teisėje nenustatyta privalomo reikalavimo, kad tokį ikiteisminį įspėjimą parengtų advokatas. Šį aspektą aptarsiu nagrinėdamas antrąjį prejudicinį klausimą.

60.

Taigi nematau jokių kliūčių, kurios trukdytų išlaidoms, susijusioms su įspėjimu, neteismine tvarka reiškiamu siekiant įpareigoti pažeidėją nutraukti atitinkamus veiksmus (įskaitant advokato užmokestį), taikyti Direktyvos 2004/48 14 straipsnį dėl to, kad tos išlaidos susijusios su galimu greitai vyksiančiu teismo procesu (kuriuo taip pat būtų siekiama nutraukti nustatytus neteisėtus veiksmus, inkriminuojamus tam tikram asmeniui).

61.

Antrąjį prejudicinį klausimą sudaro dvi dalys, kurias galima nagrinėti kartu.

62.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar intelektinės nuosavybės teisių turėtojas „iš esmės turi teisę reikalauti kompensuoti visas <…> advokato paslaugų išlaidas arba bent tinkamą ir didelę jų dalį“, kai:

63.

Šiuo tikslu teismas a quo prašo „išaiškinti Sąjungos teisę, visų pirma atsižvelgiant į Direktyvos 2004/48 3, 13 ir 14 straipsnius, Direktyvos 2001/29 8 straipsnį ir Direktyvos 2009/24 7 straipsnį. <…>“

64.

Akivaizdu, kad minėtuose direktyvų 2001/29 ir 2009/24 straipsniuose yra numatytos priemonės, susijusios su intelektinės nuosavybės teisių turėtojo, kurio atžvilgiu atlikti neteisėti veiksmai, apsauga.

65.

Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad tų straipsnių nuostatos yra bendro pobūdžio, palyginti su Direktyvos 2004/48 14 straipsniu, kuriame konkrečiai reglamentuojamos per šios rūšies procesus patiriamos bylinėjimosi ir kitos išlaidos, daugiausia dėmesio reikėtų skirti pastarajam straipsniui, o likusių nuostatų neanalizuoti.

66.

Kaip nurodžiau tą pačią dieną pateiktoje išvadoje byloje Nova Text ( 26 ), Direktyvos 2004/48 14 straipsnis nėra besąlygiškas, nes jame ne tik nurodyta, kokių veiksmų imamasi „paprastai“, bet ir valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad būtų atlygintos tik pagrįstos ( 27 ) ir proporcingos bylinėjimosi išlaidos ( 28 ).

67.

UrhG 97a straipsnio 3 dalyje išlaidos, patirtos dėl įspėjimui pareikšti pasamdyto advokato paslaugų, neabejotinai priskiriamos prie „būtinų išlaidų“ ( 29 ) (žinoma, jeigu toks įspėjimas yra pagrįstas). Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, jog nagrinėjamu atveju tos išlaidos yra būtinos.

68.

Vis dėlto, „kiek tai susiję su naudojimusi advokato paslaugomis, [pagal tą pačią UrhG nuostatą] atlyginamos <…> būtinos išlaidos“, susijusios tik su advokato užmokesčiu, apskaičiuotu remiantis 1000 EUR dydžio ginčo suma, kai ieškinys dėl veiksmų uždraudimo ar nutraukimo pareikštas privačiam asmeniui, kuris veikia kaip privatus asmuo (t. y. ne kaip profesinę ar komercinę veiklą vykdantis asmuo).

69.

Susidariusi situacija panaši į nagrinėtą byloje United Video Properties. Toje byloje teisinės pagalbos išlaidų viršutinė riba buvo nustatyta Belgijos teisės aktuose, o nagrinėjamu atveju panaši riba taikoma remiantis kita priemone, kurioje nustatyta 1000 EUR dydžio ginčo suma, kai intelektinės nuosavybės teisių pažeidėjas yra privatus asmuo.

70.

Byloje United Video Properties nusprendžiau, kad Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje nustatytas principas, kurio išimtys gali būti taikomos „atsižvelgiant į pagrįstumo ir proporcingumo kriterijus, o tai valstybėms narėms suteikia didelę veiksmų laisvę rengiant teisės aktus. Nacionalinės teisės aktų leidėjas, mano nuomone, negali pats įvertinti įvairių veiksnių, pavyzdžiui, ribos, kurią viršijus pralaimėjusios šalies privalomas atlyginti advokato honoraras nebėra pagrįstas, atsižvelgiant į teisinę kultūrą ir advokatų padėtį Belgijoje“ ( 30 ).

71.

Sprendime United Video Properties Teisingumo Teismas pripažino, kad pagal Direktyvą 2004/48 iš esmės nėra draudžiama didžiausių tarifų, taikomų nustatant bylą pralaimėjusios šalies mokėtiną advokato užmokestį, sistema, tačiau patikslino šį teiginį ir pažymėjo, kad:

72.

Remiantis šiomis teisinėmis prielaidomis, į pirmą antrojo prejudicinio klausimo dalį galima atsakyti taip: nukentėjusioji šalis iš esmės turi teisę į visų arba bent jau didelės dalies išlaidų, susijusių su advokato paslaugomis pareiškiant įspėjimą nutraukti neteisėtus veiksmus, kompensavimą, jei tokios paslaugos laikomas būtinomis, o prašoma suma yra pagrįsta ir proporcinga (tai turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).

73.

Pateikti tokį atsakymą galima, nepaisant to, kad intelektinės nuosavybės teisių pažeidėjas yra profesinės ar komercinės veiklos nevykdantis fizinis asmuo. Manau, kad ši aplinkybė nesvarbi atsižvelgiant į Direktyvos 2004/48 14 straipsnį, susijusį su nukentėjusiosios šalies teisių, kuriomis tokiais atvejais taip pat mažiau naudojamasi komerciniais tikslais, apsauga.

74.

Subjektas, kurio intelektinės nuosavybės teisės pažeistos, dėl to gali patirti žalos neatsižvelgiant į tai, ar pažeidimą padarė profesinės arba komercinės veiklos nevykdantis, ar ją vykdantis fizinis asmuo.

75.

Šios žalos dydis kiekvienu atveju gali skirtis (logiška daryti prielaidą, kad antruoju atveju žala bus didesnė), tačiau visai žalai atlyginti ( 33 ) yra skirta Direktyvos 2004/48 13 straipsnyje numatyta kompensacija, o ne jos 14 straipsnyje nurodytos „teismo [bylinėjimosi] išlaidos“.

76.

Jei pagal UrhG 97a straipsnio 3 dalį fiziniams asmenims, kurie teises pažeidė nevykdydami profesinės ar komercinės veiklos, taikoma taisyklė neturėtų išimčių, ji neatitiktų Direktyvos 2004/48 14 straipsnio, aiškinamo taip, kaip ką tik nurodžiau. Dėl to dažnai būtų kompensuojamos „gerokai mažesnės“ sumos nei pagal įprastai taikomus tarifus apskaičiuoti užmokesčiai, o tai neatitiktų Sprendime United Video Properties nustatytų kriterijų ( 34 ).

77.

Vis dėlto ši taisyklė nėra griežta; Vokietijos teismai turi teisę jos netaikyti ir kaip referencinę vertę nustatyti didesnę sumą (kad ja remiantis būtų galima apskaičiuoti atitinkamą procentinę dalį), jei to reikia teisingumo sumetimais, atsižvelgdami į „specifines konkrečios bylos aplinkybes“.

78.

Būtų galima prieštarauti, kad net ir tokiu atveju nacionalinė teisės norma neatitinka Direktyvos 2004/48 14 straipsnio: pagal šią nuostatą bylą laimėjusiai šaliai atlyginamos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, „jei tai neprieštarauja teisingumui“, o UrhG 97a straipsnio 3 dalyje taisyklė yra visiškai priešinga, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

79.

Manau, kad tokio prieštaravimo nepakanka siekiant netaikyti nacionalinės teisės normos, jeigu ji gali būti aiškinama kaip atitinkanti Sąjungos teisę, taigi, jeigu ją taikant galiausiai gaunamas toks pat rezultatas, kaip nurodytas Sąjungos teisėje.

80.

Tai, kad abiejose nuostatose (UrhG 97a straipsnio 3 dalyje ir Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje) minimas teisingumas, leidžia nacionaliniam teismui pakoreguoti mokėtino užmokesčio dydį tuo atveju, jei griežtai taikant nacionalinę taisyklę būtų galima kompensuoti tik sumą, gerokai mažesnę už tą, kuri yra pagrįsta ir proporcinga.

81.

Taigi pritariu Komisijos nuomonei, kad „<…> UrhG 97a straipsnyje nacionaliniam teismui suteikiama pakankamai diskrecijos kiekvienu atveju įvertinti, ar riba taikoma teisingai, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes“ ( 35 ).

82.

Vadinasi, teismas a quo turi atlikti dvejopą analizę (Teisingumo Teismas negali to padaryti vietoj jo):

83.

Atlikdamas šiuos vertinimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas be jokių kliūčių gali nagrinėti, be kita ko, kokį poveikį turi veiksniai, kuriuos jis pats nurodo antrojo prejudicinio klausimo antroje dalyje: „kūrinio aktualumas, paskelbimo trukmė“ arba tai, kad pažeidimas padarytas viešai paskelbus saugomą kūrinį ir „siūlant jį nemokamai parsisiųsti visiems viešos mainų platformos, neturinčios skaitmeninių teisių valdymo sistemos, dalyviams“.

84.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Landgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apygardos teismas, Vokietija) tokį atsakymą: