1.

Pagal PAV direktyvą ( 2 ) tam tikriems projektams būtina gauti sutikimą; prieš tai turi būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas, t. y. jų galimo reikšmingo poveikio aplinkai ekspertizė, ir įtraukta visuomenė. Jei projektas gali paveikti pagal Buveinių direktyvą ( 3 ) ar Paukščių direktyvą ( 4 ) griežtai saugomas rūšis, į šį poveikį būtina atsižvelgti atliekant poveikio aplinkai vertinimą.

2.

Svarstant karjero veiklos atnaujinimą Belgijos Valonijos regione šioje byloje kyla klausimas, ar kompetentingos institucijos vis dėlto gali leisti nukrypti nuo griežtai saugomų rūšių apsaugos dar neatlikus poveikio aplinkai vertinimo. Nei Buveinių direktyvoje, nei Paukščių direktyvoje, nei taikytinuose Belgijos ir Valonijos teisės aktuose nėra reikalaujama atlikti poveikio aplinkai vertinimą ar užtikrinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus, leidžiančius nukrypti nuo rūšių apsaugos. Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, ginčijamas rūšių apsaugos įstatyme numatytas leidimas yra iš esmės būtina sąlyga projektui įgyvendinti, kaip tai suprantama pagal PAV direktyvą, todėl toks išankstinis sprendimas gali būti nesuderinamas su šia direktyva.

3.

PAV direktyvos 2 konstatuojamojoje dalyje tiksliau apibrėžiamas poveikio aplinkai vertinimo siekis:

„<…> Turėtų būti atsižvelgiama į poveikį aplinkai kiek įmanoma ankstesnėje visų techninio planavimo ir sprendimų priėmimo procesų stadijoje.“

4.

PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punkte sąvoka „sutikimas dėl planuojamos veiklos“ apibrėžiama kaip „kompetentingos institucijos sprendimas, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą“.

5.

PAV direktyvos 2 straipsnio 1–3 dalyse apibrėžiamas poveikio aplinkai vertinimo statusas priimant sprendimą dėl planuojamos veiklos:

„1.   Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. Tie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.

2.   Poveikio aplinkai vertinimas gali būti integruotas į valstybių narių galiojančias sutikimo dėl projektų davimo procedūras, arba, jei taip nėra, į kitas procedūras arba į procedūras, kurios bus nustatytos siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus.

3.   Valstybės narės gali nustatyti vieningą procedūrą, skirtą įvykdyti šios direktyvos ir [TIPK direktyvos ( 5 )] reikalavimus.“

6.

Poveikio aplinkai vertinimas tiksliau apibūdinamas PAV direktyvos 3 straipsnyje:

„Vertinant poveikį aplinkai pagal 4–12 straipsnius ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis šiems veiksniams:

7.

Pagal PAV direktyvos 4 straipsnio 1 dalį ir I priedo 19 punktą akmens skaldyklos, kai jų paviršiaus plotas didesnis nei 25 ha, visada laikomos projektais, galinčiais daryti reikšmingą poveikį aplinkai. Todėl pagal direktyvą vertinti jų poveikį aplinkai privaloma.

8.

PAV direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje ir IV priedo 3 punkte nustatyta, kad užsakovas turi pateikti tinkamos formos aplinkos komponentų, kuriems planuojamas projektas gali daryti reikšmingą poveikį, aprašymą, atkreipiant ypatingą dėmesį į gyvūniją ir augaliją.

9.

PAV direktyvos 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės nuostatos dėl visuomenės dalyvavimo:

„1.   Valstybės narės privalo imtis reikalingų priemonių, užtikrinančių, kad projektu suinteresuotoms institucijoms (kai tų institucijų interesai susiję su jų prisiimta specialia atsakomybe už aplinkos apsaugą) būtų suteikta galimybė pareikšti nuomonę dėl užsakovo pateiktos informacijos ir dėl sutikimo planuojamai veiklai. <…>

2.   <…> visuomenė <…> iš anksto ir vėliausiai tada, kai tik informacija gali būti pagrįstai teikiama, yra informuojama apie:

3.   Valstybės narės užtikrina, kad tinkamais terminais suinteresuota visuomenė galėtų susipažinti su:

4.   Suinteresuotai visuomenei sudaromos išankstinės ir veiksmingos palankios galimybės dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose ir tuo tikslu ji turi teisę reikšti pastabas ir nuomones, kol kompetentingai institucijai ar institucijoms visos pasirinkimo galimybės yra atviros prieš priimant sprendimą dėl leidimo suteikimo vykdyti planuojamą veiklą.

5. <…>“

10.

Poveikio aplinkai vertinimo reikšmė leidimui vykdyti planuojamą ūkinę veiklą įtvirtinta PAV direktyvos 8 straipsnyje:

„Priimant sprendimą dėl leidimo planuojamai ūkinei veiklai vykdyti, turi būti atsižvelgta į konsultacijų rezultatus bei į informaciją, surinktą pagal 5, 6 ir 7 straipsnius.“

11.

PAV direktyvos 11 straipsnyje reglamentuojama skundų dėl sprendimų, kuriuos priimant pagal PAV direktyvą dalyvauja visuomenė, pareiškimo tvarka:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai:

turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.

2.   Valstybės narės nustato, kuriuo etapu sprendimai, veikimas ar neveikimas gali būti ginčijami.

3.   Kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas[,] nustato valstybės narės, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. <…>“

12.

Be to, svarbi yra ir nauja PAV direktyvos 2 straipsnio 3 dalies redakcija, priimta šioje byloje dar netaikytina Direktyva 2014/52 ( 7 ):

„3.   Projektų, kurių atžvilgiu pareiga įvertinti poveikį aplinkai kyla ir pagal šią direktyvą, ir pagal [Buveinių direktyvą], ir (arba) pagal [Paukščių direktyvą], valstybės narės užtikrina, kai tinkama, kad būtų numatytos koordinuotos ir (arba) bendros procedūros, atitinkančios tų Sąjungos teisės aktų reikalavimus.

Projektams, kurių poveikis aplinkai turi būti įvertintas ir pagal šią direktyvą, ir pagal kitus nei pirmoje pastraipoje nurodytos direktyvos Sąjungos teisės aktus, valstybės narės gali numatyti koordinuotas ir (arba) bendras procedūras.

Pagal koordinuotą procedūrą, kuri nurodyta pirmoje ir antroje pastraipose, valstybės narės stengiasi koordinuoti įvairius atskirus konkretaus projekto poveikio aplinkai vertinimus, kurių reikalaujama pagal atitinkamus Sąjungos teisės aktus, šiuo tikslu paskirdamos instituciją ir nedarant poveikio jokioms priešingoms nuostatoms kituose atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose.

Pagal bendrą procedūrą, kuri nurodyta pirmoje ir antroje pastraipose, valstybės narės stengiasi numatyti bendrą konkretaus projekto poveikio aplinkai vertinimą, kurio reikalaujama pagal atitinkamus Sąjungos teisės aktus, nedarant poveikio jokioms priešingoms nuostatoms kituose atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose.

Komisija pateikia gaires dėl bet kokių suderintų ar bendrų procedūrų nustatymo projektams, kurie turi būti įvertinti ir pagal šią direktyvą, ir pagal [Buveinių direktyvą, Vandens pagrindų direktyvą ( 8 ), Paukščių direktyvą ir Direktyvą dėl pramoninių išmetamų teršalų ( 9 )].“

13.

Buveinių direktyvos 12 ir 13 straipsniuose, taip pat IV priede reikalaujama sukurti griežtą tam tikrų gyvūnų ir augalų rūšių apsaugos sistemą, draudžiančią daugelio formų neigiamą poveikį šioms rūšims. 16 straipsnyje leidžiama tam tikromis sąlygomis nukrypti nuo šių apsaugos nuostatų.

14.

Paukščių direktyvos 5 ir 9 straipsniuose nustatytos panašios taisyklės dėl visų Europos paukščių rūšių.

15.

2008 m. lapkričio 4 d. akcinė bendrovė Sagrex pateikė prašymą išduoti vieną leidimą vėl pradėti eksploatuoti Bossimé karjerą, iškasti Bossue ir Lives-sur-Meuse karjerus jungiantį tunelį, Lives-sur-Meuse karjere įtaisyti konvejerio juostą ir Belgijos regione, Valonijoje, esančioje Maso pakrantėje įrengti baržų krovos aikštelę. Projektas apima daugiau kaip 50 hektarų plotą.

16.

2010 m. gegužės 12 d.Département de la nature et des forêts (Gamtos ir miškų departamentas) pateikė Valonijos regionui neigiamą nuomonę, grindžiamą tuo, kad vykdant projektą nebuvo atsižvelgta į įsipareigojimus, susijusius su rūšių apsauga.

17.

2016 m. balandžio 15 d.Sagrex pateikė prašymą taikyti rūšių apsaugos priemonių išimtį ir kartu su prašymu pateikė tyrimą „Augalų rūšių buveinių naikinimas ir perkėlimas dėl Bossimé karjero eksploatavimo“. 2016 m. birželio 27 d. gamtos ir miškų generalinis inspektorius suteikė prašomą leidimą taikyti išimtį ir taip leido Sagrex trikdyti nurodytų įvairių rūšių gyvūnus ir augalus, bloginti šių rūšių buveinių sąlygas, su sąlyga, kad ji įgyvendins tam tikras poveikio mažinimo priemones. Šis aktas ginčijamas.

18.

2016 m. rugsėjo 30 d.Sagrex papildė prašymą išduoti vieną leidimą, pateikusi iš dalies pakeistus planus ir papildytą poveikio aplinkai vertinimą.

19.

2016 m. lapkričio 21 d.–gruodžio 21 d. surengta visuomenės apklausa dėl iš dalies pakeisto projekto ir sulaukta daug skundų.

20.

2016 m. gruodžio 21 d. Gamtos ir miškų departamentas pateikė sąlyginai teigiamą nuomonę dėl prašymo išduoti vieną leidimą. Ši nuomonė, be kita ko, grindžiama šiais motyvais:

„kadangi, taikant prašymo dokumentuose pateiktas rekomendacijas, vykdant su 2016 m. birželio 27 d. išimtimi susijusias prievoles ir toliau nurodytas sąlygas, didelis šio gamtos apsaugos projekto poveikis gali būti sumažintas iki priimtino lygio, ypač atsižvelgiant į kompensacines priemones <…>“

21.

Vis dėlto 2017 m. rugsėjo 25 d. Valonijos regiono kompetentingas ministras atsisakė išduoti vieną leidimą. Sagrex patronuojančioji bendrovė Cimenteries CBR SA pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo, bet jis buvo atmestas 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu.

22.

Tiesa, 2017 m. sausio 18 d. pareikštu ieškiniu ne pelno asociacija Namur-Est Environnement dar Belgijos Conseil d’État (Valstybės Taryba) prašė panaikinti 2016 m. birželio 27 d. sprendimą dėl Gamtos apsaugos įstatyme nurodytų gyvūnų ir augalų rūšių apsaugos priemonių išimties taikymo. Cimenteries CBR įstojo į bylą.

23.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Conseil d’État (Valstybės Taryba) nurodo, kad vienintelis sprendimo taikyti išimtis tikslas yra leisti trikdyti gyvūnus ir bloginti šių rūšių buveines. Vienas leidimas, kurį galima atsisakyti išduoti po konsultavimosi su visuomene ar kuriam gali būti taikomos griežtesnės nei ginčijamam teisės aktui numatytos sąlygos, yra pagrindinis sprendimas, suteikiantis užsakovui teisę įgyvendinti savo projektą. Už vieno leidimo išdavimą atsakinga institucija turi išnagrinėti visus su miesto planavimu ir aplinka susijusius karjero eksploatavimo projekto aspektus. Šiuo tikslu ji gali griežčiau įvertinti tokio eksploatavimo poveikį, atsižvelgdama į ginčijamo teisės akto autoriaus nustatytus kriterijus. Taigi nagrinėjamu atveju institucija atsisakė išduoti vieną leidimą eksploatuoti karjerą.

24.

Conseil d’État (Valstybės Taryba) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Rašytines pastabas pateikė Namur-Est Environnement, Cimenteries CBR, Belgijos Karalystė, Čekijos Respublika ir Europos Komisija. Jos, išskyrus Čekijos Respubliką, taip pat dalyvavo 2021 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje.

26.

Prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama išsiaiškinti dviejų su tuo pačiu projektu susijusių leidimų santykį. Viena vertus, tai yra iš pradžių išduotas leidimas nukrypti nuo tam tikrų gyvūnų ir augalų rūšių apsaugai skirtų nuostatų įgyvendinant projektą (su rūšių apsauga susijęs leidimas); kita vertus, tai yra projekto „bendrasis leidimas“ apskritai, dėl kurio po leidimo, susijusio su rūšių apsauga, buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas, tačiau galiausiai atsisakyta išduoti tokį leidimą.

27.

Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindas yra ieškinys dėl su rūšių apsauga susijusio leidimo. Ieškinį pateikusi NVO, Namur-Est Environnement, mano, kad PAV direktyva prieštarauja išankstiniam, nuo poveikio aplinkai vertinimo nepriklausančiam leidimui nukrypti nuo rūšių apsaugą reglamentuojančių nuostatų.

28.

Pirmuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar abu leidimai kartu sudaro sutikimą dėl planuojamos veiklos, kaip jis suprantamas pagal PAV direktyvą. Jei taip, nagrinėjant antrąjį klausimą reikia išaiškinti, ar su rūšių apsauga susijusio leidimo išdavimas prieš atliekant poveikio aplinkai vertinimą suderinamas su direktyva.

29.

Pagal PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalį valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad prieš išduodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir jų poveikio aplinkai vertinimo. Sutikimas dėl planuojamos veiklos 1 straipsnio 2 dalies c punkte apibrėžiamas kaip sprendimas, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą.

30.

Taigi, pirma, dėl nurodytų projektų turi būti reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir, antra, prieš tokį sutikimą turi būti ištirtas projektų poveikis aplinkai.

31.

Neginčijama, kad nagrinėjamam karjero projektui šie reikalavimai taikomi. Pagal PAV direktyvos 4 straipsnio 1 dalį ir I priedo 19 punktą akmens skaldyklos, kai jų paviršiaus plotas didesnis nei 25 ha, visada laikomos projektais, galinčiais daryti reikšmingą poveikį aplinkai. Nagrinėjamas projektas apima daugiau kaip 50 hektarų plotą, o tai reiškia, kad poveikio aplinkai vertinimas yra būtinas.

32.

Vis dėlto reikia išsiaiškinti, ar sutikimas dėl planuojamos veiklos turi apimti su rūšių apsauga susijusį leidimą, ir, jei taip, ar su rūšių apsauga susijęs leidimas gali būti išduotas dar neatlikus poveikio aplinkai vertinimo.

33.

Belgija teigia, kad pirmasis klausimas nepriimtinas, nes grindžiamas klaidinga prielaida, kad su rūšių apsauga susijęs leidimas yra bendrojo leidimo išdavimo sąlyga. Jei šis prieštaravimas būtų pripažintas pagrįstu, į antrąjį klausimą atsakyti nereikėtų, nes jis pateiktas tam atvejui, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai.

34.

Tiesa, Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti prejudicinį sprendimą, jei akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku ( 10 ), kaip tvirtina Belgija dėl pirmojo klausimo.

35.

Vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, grindžiamam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, tik nacionalinis teismas turi kompetenciją konstatuoti ir vertinti pagrindinėje byloje nagrinėjamas faktines aplinkybes bei aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę ( 11 ). Todėl Teisingumo Teismas negali vertinti nacionalinių nuostatų aiškinimo arba spręsti, ar nacionalinio teismo pateikiamas jų išaiškinimas yra teisingas ( 12 ). Vadinasi, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į prašyme priimti prejudicinį sprendimą apibrėžtą faktinį ir teisinį pagrindą, kuriuo paremti prejudiciniai klausimai ( 13 ).

36.

Nors ryšys tarp su rūšių apsauga susijusio leidimo ir bendrojo leidimo toliau turi būti nagrinėjamas žvelgiant iš Sąjungos teisės pozicijų, atskaitos taškas yra nacionalinės teisės klausimas. Todėl šiuo klausimu reikia laikytis prašyme priimti prejudicinį sprendimą suformuotos Conseil d’État (Valstybės Taryba) nuomonės, kuri yra Teisingumo Teismui pateikto prejudicinio klausimo prielaida.

37.

Belgijos argumentas nėra įtikinamas, be kita ko, ir turinio požiūriu, nes su rūšių apsauga susijusio leidimo buvo aiškiai paprašyta dėl karjero projekto įgyvendinimo. Iš žodinio nagrinėjimo metu pateiktų teiginių aišku, kad poveikis saugomoms rūšims atitinkamai leidžiamas tik vykdant projektą, t. y. tam bent jau praktiškai būtina gauti leidimą vykdyti visą projektą. Toks ryšys su projektu taip pat atrodo būtinas pagal Sąjungos teisę, nes tik atitinkamos priemonės, šiuo atveju – projekto, tikslai pagal Buveinių direktyvos ( 14 ) 16 straipsnį ir Paukščių direktyvos ( 15 ) 9 straipsnį gali pateisinti nukrypimą nuo įpareigojimų, susijusių su rūšių apsauga.

38.

Dėl šios priežasties reikia atmesti visus Belgijos prieštaravimus dėl pirmojo klausimo, taigi, ir dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.

39.

Vis dėlto manau, kad į abu Conseil d’État (Valstybės Taryba) klausimus reikia atsakyti kartu. Galiausiai svarbu turėtų būti ne tai, ar abu leidimai kartu formaliai reiškia sutikimą dėl planuojamos veiklos pagal PAV direktyvą, o tai, ar pagal šią direktyvą leidžiama priimti sprendimą dėl tam tikro projekto poveikio aplinkai prieš atliekant poveikio aplinkai vertinimą.

40.

Vis dėlto atrodo, kad PAV direktyvos nuostatos ir atitinkama jurisprudencija dėl sprendimų, susijusių su tam tikrais projekto aplinkosaugos aspektais, įtraukimo į poveikio aplinkai vertinimą neleidžia vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą.

41.

Pradinis atspirties taškas yra išsamus bet kokio poveikio aplinkai įvertinimas atliekant poveikio aplinkai vertinimą (šiuo klausimu žr. 1 skirsnį).

42.

Tiesa, PAV direktyvoje yra nuostatų dėl leidimų procesų koordinavimo, iš kurių matyti, kad nebūtina priimti sprendimo dėl visų projekto poveikio aplinkai rūšių per vieną vienintelę procedūrą (šiuo klausimu žr. 2 skirsnį). Be to, Teisingumo Teismas pripažino galimybę taikyti kelių etapų leidimo suteikimo procedūras, pagal kurias poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliekamas tik tam tikrais etapais (šiuo klausimu žr. 3 skirsnį). Tai galėtų reikšti, kad su rūšių apsauga susijęs leidimas gali būti išduodamas nepriklausomai nuo poveikio aplinkai vertinimo ir dar prieš jį.

43.

Vis dėlto galutiniai sprendimai dėl tam tikro poveikio aplinkai prieš atliekant poveikio aplinkai vertinimą galiausiai prieštarauja svarbiems pagrindiniams poveikio aplinkai vertinimo principams. Taip yra todėl, kad, pirma, reikiamu metu turi būti užtikrintas visuomenės dalyvavimas, kai dar yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus, antra, priimant sprendimą dėl projekto turi būti atsižvelgiama į poveikio aplinkai vertinimo išvadas ir, trečia, turi būti užtikrinama visapusiška teisinė apsauga, kiek tai susiję su šiuo sprendimu (šiuo klausimu žr. 4 skirsnį).

44.

Poveikio aplinkai vertinimas apima bet kokį reikšmingą poveikį aplinkai, taigi prireikus ir reikšmingą poveikį saugomoms rūšims ( 16 ). Pagal PAV direktyvos 3 straipsnio a punktą vertinant poveikį aplinkai kiekvienu konkrečiu atveju yra tinkamu būdu nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis, be kita ko, faunai ir florai. Taigi pagal 5 straipsnio 1 dalį ir IV priedo 3 punktą tokį poveikį turi apibūdinti užsakovas. Išimčių dėl tam tikro poveikio aplinkai nenumatyta.

45.

Praktiškai ne visada lengva atskirti, koks poveikis galėtų būti reikšmingas ir atitinkamai tapti poveikio aplinkai vertinimo dalyku. Vis dėlto turi būti vertinama bent informacija, kuri yra būtina siekiant įvertinti projekto suderinamumą su taikomais aplinkos teisės aktais.

46.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad informacijoje, kurią reikia pateikti, turi būti duomenų, būtinų projekto poveikiui atitinkamų vandens telkinių būklei įvertinti atsižvelgiant visų pirma į Vandens pagrindų direktyvos ( 17 ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir pareigas, vadinamąją „draudimo bloginti būklę“ sąlygą ( 18 ).

47.

Kaip teigia Cimenteries CBR, atitinkamai reikia apibūdinti ir nukrypimą nuo Sąjungos teisės nuostatų dėl rūšių apsaugos, t. y. nuo Buveinių direktyvos 12 ir 13 straipsniuose ir Paukščių direktyvos 5 straipsnyje nustatytų draudimų. Toks nukrypimas nuo Sąjungos aplinkos teisės reikalavimų dėl savo pobūdžio yra reikšmingas neatsižvelgiant į tai, ar jis galiausiai pateisinamas pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnį arba Paukščių direktyvos 9 straipsnį. Nukrypimas vien nuo nacionalinių taisyklių dėl rūšių apsaugos taip pat gali būti reikšmingas.

48.

Ši informacija turi tapti prieinama visuomenei pagal PAV direktyvos 6 straipsnio 3 dalies a punktą ( 19 ), taigi, ją nagrinėjant turi dalyvauti visuomenė. Be to, pagal 6 straipsnio 1 dalį turi dalyvauti ir už rūšių apsaugą atsakingos institucijos.

49.

Taigi valstybės narės negali neįtraukti į poveikio aplinkai vertinimą tam tikro poveikio aplinkai, visų pirma – neigiamo poveikio pagal Sąjungos teisę saugomoms rūšims.

50.

Atsižvelgiant į numatytą išsamų poveikio aplinkai vertinimą, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pagal PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punkte pateiktą sutikimo dėl planuojamos veiklos apibrėžtį šis sutikimas taip pat turi apimti bet kokį projekto poveikį aplinkai. Šis sutikimas dėl planuojamos veiklos yra vienintelis kompetentingos institucijos ar institucijų sprendimas, kuriuo remiantis užsakovui suteikiama teisė įgyvendinti projektą. Tai galėtų reikšti ne tik tai, kad institucijos, kompetentingos priimti sprendimą dėl įvairaus poveikio aplinkai, turi dalyvauti atliekant poveikio aplinkai vertinimą pagal 6 straipsnio 1 dalį, bet ir tai, kad šis poveikis sutikime dėl planuojamos veiklos turi būti išsamiai nustatytas.

51.

Vis dėlto visų pirma iš PAV direktyvos 2 straipsnio 3 dalies matyti, kad poveikio aplinkai vertinimo procedūra ir jai pasibaigus išduotas sutikimas dėl planuojamos veiklos nebūtinai turi apimti visus su projektu susijusius leidimus, net ir ne visus aplinkosaugos leidimus. Šia nuostata valstybėms narėms veikiau leidžiama nustatyti koordinuotą procedūrą, skirtą PAV direktyvos ir TIPK direktyvos ( 20 ) (dabar – Direktyva 2010/75 dėl pramoninių išmetamų teršalų ( 21 )) reikalavimams įvykdyti. A contrario, ja taip pat leidžiama taikyti skirtingas šių dviejų direktyvų įgyvendinimo procedūras ir išduoti atskirus leidimus.

52.

Tai patvirtina PAV direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad poveikio aplinkai vertinimas gali būti integruotas į valstybių narių esamas projektų leidimo išdavimo procedūras arba, jei taip nėra, į kitas procedūras ar į procedūras, kurios bus nustatytos siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus.

53.

Be to, reikėtų pažymėti, kad šioje byloje dar netaikoma nauja PAV direktyvos 2 straipsnio 3 dalies redakcija, priimta Direktyva 2014/52, šiuo klausimu nieko nekeičia, ja tik nustatomas reikalavimas koordinuoti, kiek tai susiję su šiuo atveju nereikšmingu poveikio saugomoms teritorijoms pagal Buveinių direktyvą ir Paukščių direktyvą vertinimu.

54.

Taigi valstybės narės turi tam tikrą diskreciją ( 22 ). Visų pirma nereikalaujama nustatyti bendros procedūros, per kurią būtų priimtas sprendimas dėl bet kokio pobūdžio projekto poveikio aplinkai išduodant vienintelį leidimą.

55.

Vadinasi, pagal PAV direktyvą iš esmės nedraudžiama išduoti atskirų leidimų projektams, kuriems reikalaujama atlikti poveikio aplinkai vertinimą, dėl tam tikro poveikio, pavyzdžiui, dėl rūšių apsaugos.

56.

Taigi dar neaišku, ar galima priimti galutinį sprendimą dėl tam tikro projekto poveikio aplinkai prieš atliekant poveikio aplinkai vertinimą.

57.

Šiuo klausimu įvairios suinteresuotosios šalys nagrinėja jurisprudenciją, susijusią su vadinamosiomis kelių etapų leidimo suteikimo procedūromis. Taip Teisingumo Teismas siekia optimizuoti abu – ir išsamaus, ir ankstyvo poveikio aplinkai – vertinimo siekius, kartu atsižvelgdamas į valstybių narių procesinę autonomiją.

58.

Pagal šią jurisprudenciją nacionalinėje teisėje gali būti nustatyta procedūra, per kurią iš pradžių priimamas pagrindinis sprendimas, o vėliau – sprendimas dėl įgyvendinimo, kuriame negalima viršyti pagrindiniame sprendime nustatytų ribų. Tokiu atveju galimos šio projekto pasekmės aplinkai (paprastai) turi būti nustatytos ir įvertintos vykdant su pagrindiniu sprendimu susijusią procedūrą ( 23 ).

59.

Vis dėlto šiame etape išsamus vertinimas nebūtų įmanomas, jei pasekmės galėtų būti nustatytos tik vykdant procedūrą, susijusią su sprendimu dėl įgyvendinimo. Šiuo atveju vertinimas turi būti atliekamas tik vykdant šio antrojo sprendimo priėmimo procedūrą, t. y. vėliau ( 24 ).

60.

Teisingumo Teismas netgi yra nusprendęs, kad nustatyta tvarka, pagal kurią poveikio aplinkai vertinimas gali būti atliekamas tik pirmame etape, bet ne vėlesniame etape, pritariant klausimams, kurie dar nebuvo nagrinėjami, yra nesuderinama su PAV direktyva ( 25 ). Tai atitinka tikslą atlikti išsamų poveikio aplinkai vertinimą, kuris būtų pažeistas, jei vertinimą reikėtų atlikti tuo metu, kai būtų galima nustatyti dar ne visas projekto pasekmes.

61.

Kaip pažymi Belgija ir Čekijos Respublika, abejotina, ar leidimas, susijęs su rūšių apsauga, yra pagrindinis sprendimas dėl nagrinėjamo projekto, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją, nes šis leidimas susijęs tik su vienu projekto aspektu. Atrodo, kad taip veikiau bandoma pašalinti konkrečią kliūtį prieš naštą sukeliančias tolesnes pastangas gauti bendrąjį leidimą arba išsiaiškinti, ar tai apskritai įmanoma. Dar 2010 m. projektui nebuvo pritarta dėl rūšių apsaugos. Vis dėlto Cimenteries CBR vertina tokio tipo leidimą, susijusį su rūšių apsauga, kaip kelių etapų leidimo suteikimo procedūros etapą.

62.

Tiesa, nagrinėjamu atveju visų pirma svarbu tai, kad pagal šią jurisprudenciją PAV direktyva leidžiama priimti sprendimą dėl tam tikrų klausimų dar neatlikus poveikio aplinkai vertinimo. Vis dėlto, jei neatlikus poveikio aplinkai vertinimo leidžiama priimti „pagrindinius sprendimus“, kurie dėl savo pobūdžio gali būti susiję su daugeliu projekto pasekmių aplinkai, juo labiau priimtini turėtų būti išankstiniai sprendimai dėl atskirų aspektų, turinčių ribotą poveikį aplinkai.

63.

Vis dėlto jurisprudencija, susijusi su kelių etapų leidimo suteikimo procedūra, yra grindžiama ankstesne PAV direktyvos redakcija ir joje dar neatsižvelgiama į pakeitimus ( 26 ), padarytus remiantis Orhuso konvencija ( 27 ). Šiuo klausimu visų pirma reikia pabrėžti PAV direktyvos 6 straipsnio 4 dalį. Pagal šią nuostatą visuomenei turi būti sudarytos išankstinės ir veiksmingos galimybės reikšti nuomonę, kol visos pasirinkimo galimybės dar yra atviros prieš priimant sprendimą dėl leidimo suteikimo vykdyti planuojamą veiklą.

64.

Pagal šiuos reikalavimus draudžiama priimti galutinį sprendimą dėl tam tikro projekto poveikio aplinkai, kol visuomenė atliekant poveikio aplinkai vertinimą neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės dėl šio poveikio. Tokiu atveju jau nebūtų atviros visos pasirinkimo galimybės.

65.

Be to, PAV direktyvos 8 straipsnyje nustatyta, kad priimant sprendimą dėl planuojamos veiklos turi būti atsižvelgta į konsultacijų rezultatus ir į informaciją, surinktą pagal 5–7 straipsnius. Pagal 2 konstatuojamąją dalį ir suformuotą jurisprudenciją tai reiškia, jog priimdama sprendimus kompetentinga valdžios institucija į poveikį aplinkai turi atsižvelgti kuo ankstesnėje visų techninio planavimo ir sprendimų priėmimo procesų stadijoje, nes tikslas yra užkirsti kelią taršai ar trukdžiams nuo pat pradžių, o ne vėliau bandyti kovoti su jų padariniais ( 28 ).

66.

Jei valdžios institucijos vis dėlto sprendžia dėl tam tikro poveikio aplinkai prieš atliekant poveikio aplinkai vertinimą, akivaizdu, kad jos dar negali atsižvelgti į konsultacijų rezultatus ir surinktą informaciją ( 29 ).

67.

Galiausiai šiame kontekste taip pat reikia atsižvelgti į teisinę apsaugą, kuri turi būti užtikrinta remiantis PAV direktyvos 11 straipsniu, t. y. nuostata, kuria taip pat įgyvendinama Orhuso konvencija. Pagal šį straipsnį tam tikromis sąlygomis gali būti ginčijamas sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal PAV direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinis ar procesinis teisėtumas.

68.

Sutikimas projektui pagal PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalį yra sprendimas, kurį galima ginčyti pagal šią nuostatą.

69.

Tiesa, PAV direktyvoje nenustatytos tam tikrų poveikio aplinkai vertinimo išvadų pasekmės tokiam sutikimui ( 30 ). Šios pasekmės veikiau nustatytos kituose teisės aktuose – dėl rūšių apsaugos, pavyzdžiui, Buveinių direktyvoje ar Paukščių direktyvoje ir jas įgyvendinančiuose nacionalinės teisės aktuose.

70.

Taigi PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatyto sutikimo dėl planuojamos veiklos, išduoto remiantis poveikio aplinkai vertinimu, teisėtumas priklauso nuo to, ar nagrinėjamas projektas atitinka šias kitas aplinkos teisės nuostatas. Jei atliekant poveikio aplinkai vertinimą paaiškėja, kad projektas nesuderinamas su kituose teisės aktuose nustatytais aplinkosaugos reikalavimais, sutikimas dėl planuojamos veiklos negali būti išduotas ( 31 ).

71.

Taigi peržiūros procedūra teismo tvarka pagal PAV direktyvos 11 straipsnį apima bent jau nacionalinės teisės aktus, kuriais perkeliami Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktai ir tiesiogiai veikiančios Sąjungos aplinkos apsaugos teisės normos ( 32 ).

72.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė pateikti skundą pagal PAV direktyvos 11 straipsnį yra susijusi su išsamiu poveikio aplinkai vertinimu, reikia pridurti, kad šia teise turėtų būti naudojamasi remiantis gautomis vertinimo išvadomis. Šios išvados leidžia nustatyti su aplinkos teisės aktais susijusius prieštaravimus, kurie gali pagrįsti tokį skundą arba parodyti, kad skundui nėra pagrindo.

73.

Galutinis sprendimas dėl tam tikro poveikio aplinkai dar prieš atliekant poveikio aplinkai vertinimą būtų nesuderinamas su pirma nurodytu tikslu. Net jei tokį dalinį sprendimą būtų galima ginčyti atskirai, skundas paprastai turėtų būtų teikiamas neturint poveikio aplinkai vertinimo išvadų.

74.

Taigi išankstinis sprendimas dėl projekto, kurio poveikis aplinkai turi būti vertinamas, tam tikro poveikio aplinkai gali būti tik preliminarus. Galutiniai sprendimai gali būti priimami tik remiantis tuo vertinimu, taigi laiko atžvilgiu – tik jį atlikus. Be to, pagal PAV direktyvos 11 straipsnį juos turi būti galima apskųsti visos apimties ir nepriklausomai nuo preliminaraus sprendimo.

75.

Taigi preliminarus sprendimas negali užtikrinti užsakovui visapusiško teisinio saugumo, kiek tai susiję su šio sprendimo dalyku ir jo rezultatu, bet gali suteikti informacijos apie tai, ar tam tikras poveikis aplinkai, remiantis turima informacija, neužkerta kelio projektui.

76.

Remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija ir Cimenteries argumentais, negalima atmesti galimybės, kad Belgijos teisė atitinka šiuos reikalavimus. Kaip nurodoma, už vieno leidimo išdavimą atsakinga institucija išsaugo galimybę griežčiau vertinti tokio eksploatavimo poveikį aplinkai, palyginti su pirmojo sprendimo priėmėjo nustatytais kriterijais. Jei taip yra, ši institucija, išduodama sutikimą pagal PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalį, galėtų tinkamai atsižvelgti į galimus su rūšių apsauga susijusius prieštaravimus, kurie paaiškėja tik atliekant poveikio aplinkai vertinimą. Tiesa, per posėdį kelios suinteresuotosios šalys teigė, kad su rūšių apsauga susijęs leidimas vis dėlto gali tapti galutinis nepriklausomai nuo poveikio aplinkai vertinimo, o tai sukeltų abejonių dėl visapusiškos teisinės apsaugos pagal 11 straipsnį.

77.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą:

Preliminaraus sprendimo leisti vykdant projektą trikdyti saugomas rūšis priėmimas dar prieš priimant pagrindinį sprendimą, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti savo projektą, ir prieš užtikrinant visuomenės dalyvavimą vertinant šio projekto poveikį aplinkai neprieštarauja Direktyvai 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo.

Vis dėlto poveikio aplinkai vertinimas pagal Direktyvos 2011/92 3, 5, 6 ir 7 straipsnius turi apimti projekto pasekmes saugomoms rūšims, net jei dėl jų jau buvo priimtas preliminarus sprendimas. Be to, kompetentingos institucijos turi atsisakyti išduoti direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatytą sutikimą, neatsižvelgdamos į anksčiau priimtą sprendimą, jeigu atlikus vertinimą paaiškėja, kad projektas nesuderinamas su Sąjungos teisės nuostatomis dėl rūšių apsaugos. Su projektu susijusį leidimą nukrypti nuo rūšių apsaugai skirtų reikalavimų galiausiai turi būti galima ginčyti pagal direktyvos 11 straipsnį, remiantis poveikio aplinkai vertinimu.