1.

Komercinio fotokopijavimo aparato atsiradimas XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje tikriausiai buvo tik vienas iš daugybės technologinių išradimų, kuris sujudino įprastos autorių teisių ir gretutinių teisių sampratos pamatus, visų pirma atsižvelgiant į joms taikomas išimtis ir apribojimus. Atsiradus fotokopijavimo aparatui, autorių teisių medžiagą buvo galima lengvai atgaminti pačiais įvairiausiais būdais, tačiau taip, kad šios medžiagos nebūtų įmanoma atsekti ar aptikti. Dar daugiau abejonių dėl šios tradicinės sampratos kilo po skaitmeninės revoliucijos, kuri prasidėjo nuo interneto ir pasaulinio tinklo atsiradimo XX amžiaus 10-ojo dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

2.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas dėl kito šios naujos problemos aspekto. Ar fizinis asmuo, kuris teisėtai disponuoja autorių teisių saugoma medžiaga, turi teisę daryti jos kopiją išimtinai asmeniniais tikslais ir, sumokėjęs mokestį, saugoti ją komerciniame serveryje, kuriame naudojami debesijos kompiuterijos metodai, ir, jeigu taip, kokia išmoka, jei apskritai priklauso, tokiu atveju turi būti mokama autorių teisių savininkui? Toks iš esmės yra Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktas klausimas, kuris Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kanceliarijoje gautas 2020 m. rugsėjo 15 d. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo ( 2 ) 5 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimu.

3.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas byloje tarp autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijos Austro-Mechana Gesellschaft zur Wahrnehmung mechanisch-musikalischer Urheberrechte Gesellschaft mbH (toliau – Austro-Mechana) ir Vokietijoje įsteigtos bendrovės Strato AG (toliau – Strato), kuri teikia duomenų saugojimo debesijoje paslaugas. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą priėmusiame teisme nagrinėjama byla yra susijusi su klausimu, ar Strato, atsižvelgiant į saugojimo debesijoje pajėgumus, kuriuos ji Austrijoje teikia fiziniams asmenims privačiai naudotis, turi mokėti kompensaciją už atgaminimo teisės naudojimą.

4.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę išnagrinėti klausimą, susijusį su fizinių asmenų autorių teisių saugomo turinio kopijų darymu privačiai naudoti skaitmeninėje aplinkoje, konkrečiau kalbant, su kopija arba saugojimu debesijoje ( 3 ).

5.

Svarbu pabrėžti, kad tuo atveju, kai valstybė narė pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą patvirtino šios direktyvos 2 straipsnyje nustatytą „asmeninio kopijavimo“ išimtį, taikomą išimtinei atgaminimo teisei, tuomet toks kopijavimas yra teisėtas, jeigu teisių turėtojui sumokama teisinga kompensacija. Žinoma, jeigu atitinkama valstybė narė nepasinaudoja 5 straipsnio 2 dalies b punkto išimtimi, tuomet toks autorių teisių medžiagos atgaminimas be teisių turėtojo sutikimo akivaizdžiai prieštarautų 2 straipsniui ( 4 ).

6.

Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma, pirma, išnagrinėti ar asmeninio kopijavimo išimtis taip pat taikoma atgaminimui debesijoje, kurį fiziniai asmenys atlieka dėl privataus autorių teisių saugomo turinio naudojimo, ir, jei taip, tai kiek. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad asmeninio kopijavimo išimtis taip pat taikoma tokiam atgaminimui, tuomet turėtų išnagrinėti klausimą, kas yra „teisinga kompensacija“ (jeigu ji apskritai yra) pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, kuri turėtų būti mokama teisių turėtojams dėl saugojimo debesijoje, prie kurios interneto paslaugų teikėjai suteikė prieigą fiziniams asmenims, kad galėtų privačiai naudoti.

7.

Visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad gali būti, jog mokestį fiziniai asmenys jau sumokėjo pirkdami prietaisus, laikmenas arba įrangą, pvz., išmaniuosius telefonus, planšetinius arba asmeninius kompiuterius ( 5 ), kuriuose leidžiama saugoti autorių teisių saugomą turinį ir jį atgaminti debesijoje ir taip suteikti (teisingą) kompensaciją teisių turėtojams už žalą, patirtą dėl kopijavimo, kyla klausimas, ar interneto paslaugų teikėjai, kurie suteikia saugojimo vietą debesijoje, turėtų mokėti (papildomą) mokestį už tą patį turinį, kaip to reikalaujama atsižvelgiant į „teisingą kompensaciją“ pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą.

8.

Vis dėlto prieš pradedant nagrinėti šiuos klausimus pirmiausia būtina išdėstyti teisines aplinkybes, susijusias su šia byla.

9.

Direktyvos 2001/29 2, 5, 9, 10, 31, 32, 35, 38 ir 44 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

10.

Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nustatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

11.

Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

2.   Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti padaryti viešai prieinamus laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku:

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinamą veiksmu.“

12.

Direktyvos 2001/29 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 2 dalies b punkte nustatyta:

„Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<…>

13.

Šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam [saugomo] kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“

14.

Austrijos Urheberrechtsgesetz (Autorių teisių įstatymas) ( 6 ) (toliau – UrhG) 42b straipsnio 1 dalyje tiek, kiek ji susijusi su pagrindinės bylos nagrinėjimo metu taikoma jos versija ( 7 ), nustatyta:

„(1)   Jeigu tikėtina, kad kūrinys, atsižvelgiant į jo pobūdį, gali būti atgamintas asmeniškai arba privačiai naudoti įrašant jį į saugojimo laikmeną <…>, autorius turi teisę į teisingą atlyginimą <…> (atlygį už naudojimąsi teise atgaminti saugojimo laikmenose) tuo atveju, kai bet kurios rūšies saugojimo laikmena, kuri yra tinkama tokiam atgaminimui, komercinės veiklos vykdymo metu yra pateikiama rinkai nacionalinėje teritorijoje.“

15.

Austro-Mechana yra autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacija, kuri patikos pagrindais saugo muzikos kūrinių (su žodžiais arba be jų) naudojimo teises ir teises į atlyginimą ir tai daro savo vardu, bet šių teisių turėtojų labui ir jų naudai. Tarp tokių kolektyvinio administravimo organizacijų, kaip Austro-Mechana, saugomų interesų yra, be kita ko, UrhG 42b straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į įstatymais numatytą atlyginimą, t. y. teisė į atlyginimą už naudojimąsi atgaminimo saugojimo laikmenose teise.

16.

Austro-Mechana Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) pareiškė ieškinį Vokietijoje įsisteigusiai bendrovei Strato, kuri teikia paslaugas, naudodama pavadinimą HiDrive. Atitinkamą paslaugą jos teikėjai apibūdina kaip „virtualų saugojimo debesijoje sprendimą, kurį galima taip pat greitai ir paprastai naudoti kaip (išorės) kietąjį diską“. Strato teigia, kad saugojimo sprendimas „suteikia pakankamai vietos centralizuotai saugoti nuotraukas, muziką ir filmus vienoje vietoje“.

17.

Austro-Mechana prašė priimti nutartį, kuria jai būtų leista išrašyti sąskaitą faktūrą dėl atlygio, turimo sumokėti Strato pagal UrhG 42b straipsnio 1 dalį už teisę atgaminti saugojimo laikmenose ir paskui atlikti šį mokėjimą. Ji teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog UrhG 42b straipsnio 1 dalyje sąmoningai vartojama abstraktaus pobūdžio formuluotė, atlyginimas už teisės atgaminti saugojimo laikmenose naudojimą yra mokėtinas net ir tada, kai bet kokios rūšies saugojimo laikmena, vykdant komercinę veiklą, „pateikiama rinkai“ nacionalinėje teritorijoje, nepaisant priemonių ir formos, įskaitant situacijas, susijusias su saugojimo vietos suteikimu debesijoje. Ji teigia, kad aprašomieji žodžiai „pateikti rinkai“ reiškia nuorodą ne į fizinį platinimą, bet sąmoningai leidžia toliau taikyti visus procesus, dėl kurių saugojimo vieta leidžiama naudotis nacionalinėje teritorijoje esantiems naudotojams atgaminimo (asmeniškai arba) privačiai naudoti tikslais. Be to, UrhG 42b straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad nesvarbu, ar rinkai pateikiamų saugojimo laikmenų kilmė yra nacionalinė teritorija, ar kitos šalys.

18.

Strato ieškiniui nepritarė. Ji teigė, kad taikytinoje UrhG versijoje nenumatytas atlyginimas už debesijos paslaugas ir kad įstatymų leidėjas, žinodamas apie prieinamas technines galimybes, sąmoningai nusprendė nepasirinkti šios galimybės. Pasak Strato, debesijos paslaugos ir fizinės saugojimo laikmenos nėra panašios. Aiškinimas, kuris apima debesijos paslaugas, nėra įmanomas, nes saugojimo laikmenos nepateikiamos rinkai; paprasčiausiai yra prieinama saugojimo vieta. Strato tvirtino, kad neparduoda ar nenuomoja saugojimo laikmenų Austrijai, tačiau paprasčiausiai siūlo internetinę laikymo vietą savo serveriuose, esančiuose Vokietijoje. Strato taip pat nurodė, kad jau netiesiogiai sumokėjo autorių mokestį už savo serverius Vokietijoje (kaip gamintojo / importuotojo nustatytos kainos sudedamąją dalį). Be to, Austrijos naudotojai jau sumokėjo autorių teisių mokestį už prietaisus, be kurių joks turinys negali būti perkeltas pirmiausia į debesiją. Papildomo mokesčio nustatymas reikalaujant atlyginti už naudojimąsi teise atgaminti saugojimo laikmenose laikymo debesijoje tikslais, pasak Strato, turėtų dvigubą poveikį arba net trigubai padidintų prievolę sumokėti mokestį.

19.

Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas) atmetė ieškinį. Jis iš esmės nusprendė, kad autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojai (toliau – teisių turėtojai) turi teisę į teisingą atlyginimą tuo atveju, kai saugojimo laikmenos (iš nacionalinės teritorijos arba kitos šalies), vykdant komercinę veiklą, pateikiamos rinkai nacionalinėje teritorijoje, jeigu objektas, kuriam, atsižvelgiant į jo pobūdį, reikalinga apsauga, gali būti atgamintas asmeniškai arba privačiai naudoti įrašant jį į saugojimo laikmeną (taip, kaip leidžiama pagal UrhG 42 straipsnio 2–7 dalis), t. y. tiek, kiek tai susiję su bet kokios rūšies saugojimo laikmenomis, kurios yra tinkamos tokiam atgaminimui.

20.

Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas) nurodė, kad UrhG 42b straipsnio 1 dalis, kurioje pateikiama aiški nuoroda į „bet kurios rūšies saugojimo laikmeną“, apima vidinius ir išorinius kompiuterių kietuosius diskus. Jis taip pat nurodė, kad debesijos paslaugos teikiamos pačiomis įvairiausiomis formomis. Bet kurios tokios paslaugos paskirtis yra užtikrinti, kad naudotojas turėtų užtikrintus saugojimo pajėgumus, tačiau tai neapima naudotojo teisės saugoti savo turinį konkrečiame serveryje arba konkrečiuose serveriuose, jo teisė apribojama prieiga prie savo saugojimo pajėgumų „kažkur [teikėjo] debesijoje“. Todėl, pasak minėto teismo, Strato savo klientams neteikia saugojimo laikmenų, tačiau leidžia naudotis saugojimo pajėgumais, kaip paslauga, internete. Jis pažymėjo, kad vykdant UrhG-Nov ( 8 ) projekto tarpusavio vertinimą, buvo pateiktas aiškus raginimas atsižvelgti į saugojimą debesijoje ir šiuo tikslu buvo pateiktos siūlomos formuluotės. Tačiau įstatymų leidėjas sąmoningai nusprendė neįtraukti tokios nuostatos.

21.

Austro-Mechana tą sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad klausimas, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas taikomas autorių teisių saugomo turinio saugojimui debesijoje, nėra visiškai aiškus. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas savo 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendime VCAST (C-265/16, EU:C:2017:913; toliau – Sprendimas VCAST) nurodė, kad saugomo turinio saugojimas debesijoje turi būti laikomas teisių, kurios suteikiamos tik autoriui, naudojimu.

22.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23.

Pastabas raštu pateikė Austro-Mechana, Strato, Danijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės ir Europos Komisija.

24.

Per 2021 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo posėdį visos šalys, išskyrus Danijos vyriausybę, pateikė žodines pastabas.

25.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta asmeniniam kopijavimui taikoma išimtis reiškia nuorodą į fizinių asmenų padarytas kopijas siekiant privačiai naudoti saugojimo vietoje arba pajėgumus (debesijoje), kuriais leidžia naudotis arba suteikia trečioji šalis – interneto paslaugų teikėja. Tas teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte vartojami žodžiai „atgaminimas bet kurioje laikmenoje“ apima atgaminimą naudojant debesijos kompiuterijos paslaugas, kurias teikia trečioji šalis.

26.

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pirmasis prejudicinis klausimas kilo, be kita ko, dėl UrhG 42b straipsnio 1 dalyje vartojamų žodžių „pateikimas rinkai nacionalinėje teritorijoje“. Strato prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir Teisingumo Teisme teigė, kad Austrijos įstatymų leidėjas aiškiai ketino vartoti šiuos žodžius, kad nustatytų kompensacijos teisių turėtojams modelį, kuriame daugiausia dėmesio skiriama tik prekybai fizinėms įrašymo laikmenoms / priemonėms, taigi tai reiškia, kad į jo taikymo sritį nepatenka trečiųjų šalių teikiamų debesijos paslaugų naudojimas ( 9 ).

27.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti Sprendimą VCAST, ypač tiek, kiek tai susiję su galimybe tą sprendimą taikyti pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms ir ginčui.

28.

Būtina pažymėti, kad, kitaip nei pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį, kuri yra privalomojo pobūdžio, šios direktyvos 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos išimtys arba apribojimai, susiję su atgaminimo teise, valstybėms narėms paprasčiausiai yra pasirenkami ( 10 ).

29.

Savo išvadoje, pateiktoje sujungtose bylose VG Wort (C-457/11–C-460/11, EU:C:2013:34, 35–37 punktai), generalinė advokatė E. Sharpston pažymėjo, kad dėl neprivalomojo išimčių ar apribojimų pobūdžio valstybėms narėms suteikiama tam tikra veiksmų laisvė šioje srityje. Ji teigė, kad valstybė narė gali nustatyti priemonę, kuri neapima nagrinėjamos nuostatos. Pavyzdžiui, pasak generalinės advokatės E. Sharpston, valstybė narė, remdamasi Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu, gali nustatyti išimtį kopijoms, kurias fizinis asmuo padarė tik ant popieriaus arba siekdamas atlikti privatų tyrimą, nes tos išimties taikymo sritis būtų siauresnė, tačiau vis tiek visaapimanti, palyginti su tuo, kas leistina.

30.

Vis dėlto galima pažymėti, kad vėliau Teisingumo Teismas 2015 m. kovo 5 d. Sprendime Copydan Båndkopi (C-463/12, EU:C:2015:144, 33 punktas) nurodė, kad valstybės narės negali nustatyti išsamių teisingos kompensacijos taisyklių, kuriomis būtų be jokio pagrindo diskriminuojamos skirtingos ekonominės veiklos vykdytojų, kurie prekiauja panašiomis prekėmis ir kuriems taikoma asmeninio kopijavimo išimtis, kategorijos arba skirtingos saugomo turinio naudotojų kategorijos.

31.

Manau, kad paslaugoms turi būti taikomas toks pats požiūris. Apskritai galima teigti, kad net jeigu valstybės narės nesinaudoja plačia diskrecija ( 11 ) dėl to, kaip įgyvendina 5 straipsnio 2 dalies b punkto išimtį savo nacionaliniuose įstatymuose, jos vis tiek negali šiuo tikslu priimti teisės aktų, kurie prieštarautų arba kuriais būtų kitaip nukrypstama nuo pačios Direktyvos 2001/29 pagrindinio tikslo ( 12 ). Pavyzdžiui, būtų svarbu pažymėti, kad valstybės narės, kurios nusprendžia pasinaudoti 5 straipsnio 2 dalies b punkto išimtimi, tai privalo padaryti technologiškai neutraliai ( 13 ).

32.

Taigi šioje byloje nagrinėjamas klausimas veikiau yra susijęs su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto faktine taikymo sritimi, o ne su tuo, kokiu mastu valstybė narė gali apriboti jo taikymo sritį šią nuostatą perkeldama į nacionalinę teisę, galbūt nepagrįstai taikydama mokestį už asmeninį kopijavimą tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms. Šiuo atveju Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas yra gana aiškus: valstybės narės gali numatyti išimtinės atgaminimo teisės išimtį, numatytą šios direktyvos 2 straipsnyje, jeigu atgaminimą bet kurioje laikmenoje atlieka fizinis asmuo ( 14 ), siekdamas privačiai naudoti ir tikslais, kurie nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra komercinio pobūdžio, ir jeigu išimtiniai teisės turėtojai gauna teisingą kompensaciją ( 15 ).

33.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tokios nuostatos, kaip Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas, kuriomis nukrypstama nuo šios direktyvos 2 straipsnyje įtvirtintos atgaminimo teisės, turi būti aiškinamos siaurai, todėl jos negali būti aiškinamos plačiau, nei aiškiai numatyti atvejai ( 16 ). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad fizinių asmenų, kurie veikia kaip privatūs asmenys, atliekamas kopijavimas turi būti laikomas veiksmu, kuris gali pridaryti žalos atitinkamam teisių turėtojui, jeigu toks kopijavimas atliekamas iš anksto negavus to teisių turėtojo leidimo ( 17 ). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti suprantamas kaip reiškiantis, kad asmeninio kopijavimo išimtimi teisių turėtojui draudžiama remtis savo išimtine teise leidžiant arba draudžiant daryti reprodukcijas asmenims, kurie daro jo kūrinių asmenines kopijas, ši nuostata neturi būti suprantama kaip reikalaujanti, kad autorių teisių turėtojas, neatsižvelgdamas į aiškų apribojimą, toleruotų savo teisių pažeidimus, kurie gali būti susiję su asmeninėmis kopijomis ( 18 ).

34.

Prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodė, kad UrhG 42b straipsnio 1 dalimi į nacionalinę teisę perkeliama Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta asmeninio kopijavimo išimtis. Tačiau Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nevartojama formuluotė, lygiavertė formuluotei „pateikimas rinkai nacionalinėje teritorijoje“, kurią galima rasti UrhG 42b straipsnio 1 dalyje. Taip pat nėra jokių požymių, kad ES teisės aktų leidėjas ketino apriboti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo sritį taip, kad ji apimtų tik fizines laikmenas arba priemones.

35.

Vis dėlto galima susidaryti aiškų įspūdį, kad plačios ir technologiškai neutralios formuluotės – „atgaminimas bet kurioje laikmenoje“ ( 19 ), pateiktos Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte, vartojimas trukdo tokiam aiškinimui ( 20 ). Šios formuluotės vien pažodinis aiškinimas ( 21 ), mano manymu, padeda užtikrinti, kad išimtis nebūtų taikoma tik atgaminimui fizinėse laikmenose ar priemonėse, arba, tiesą sakant, analoginiu arba neskaitmeniniu formatu ( 22 ). Taigi išimtis, inter alia, taikoma atgaminimui analoginiu ir skaitmeniniu formatu ( 23 ), taip pat atgaminimui naudojant fizinę priemonę, pvz., popieriaus lapą arba CD / DVD ar mažiau apčiuopiamas laikmenas / priemones, pvz., pagrindinėje byloje nagrinėjamą saugojimo vietą arba pajėgumus ( 24 ), kuriais debesijoje leidžia naudotis interneto paslaugų teikėjas. Šiuo klausimu Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto formuluotė turi būti lyginama su šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktu, nes pastarajame aiškiai nustatyta, kad jis taikomas tik „atgaminimui ant popieriaus lapo ar bet kurioje panašioje laikmenoje“ ( 25 ).

36.

Be to, šią išvadą patvirtina vienas iš pagrindinių Direktyvos 2001/29 tikslų – būtent užtikrinti, kad autorių teisių apsauga ES netaptų pasenusi ir nebeaktuali atsižvelgiant į technologinę plėtrą ir naujų autorių teisių saugomo turinio panaudojimo formas ( 26 ). Tačiau šiam tikslui būtų pakenkta, jeigu tos apsaugos išimtys ir apribojimai, kurie pagal Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamąją dalį būtų buvę priimti atsižvelgiant į naują elektroninę aplinką, būtų aiškinami kaip turintys poveikį, dėl kurio panašiai neatsižvelgiama į tokius technologinius pokyčius, ypač skaitmeninių laikmenų ir debesijos kompiuterijos paslaugų atsiradimą ( 27 ).

37.

Mano išvados šiuo klausimu nepakeičia tai, kad autorių teisių saugomas turinys atgaminamas saugojimo vietoje debesijoje, kuria leidžia naudotis arba suteikia trečioji šalis, interneto paslaugų teikėja. Sprendime VCAST ( 28 ), kuris taip pat buvo susijęs su debesijos kompiuterijos paslaugomis ir kuriame vis dėlto buvo nagrinėjamos kitokios neteisėto autorių saugomo televizijos turinio atsisiuntimo palengvinimo sąlygos, Teisingumo Teismas pakartojo savo jurisprudenciją, kad, siekiant remtis Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu, nebūtina, kad atitinkami fiziniai asmenys turėtų atgaminimo įrangą. Taigi prietaisus arba kopijavimo paslaugas gali teikti trečioji šalis, o tai yra faktinė būtina sąlyga, kad tie fiziniai asmenys gautų asmenines kopijas ( 29 ).

38.

Kaip ką tik nurodžiau, byloje, kurioje priimtas Sprendimas VCAST, įmonė VCAST naudojo debesijos technologiją, kad galėtų komerciniais tikslais gauti Italijos televizijos organizacijų pagamintas televizijos programas (kurios saugomos autorių teisėmis). Toje byloje įmonė VCAST savo klientams neteisėtai leido naudotis internetu vaizdo įrašymo sistema, kurioje šiuo tikslu buvo naudojama saugojimo vieta debesijoje ( 30 ). Priešingai, pagrindinė byla paprasčiausiai yra susijusi su saugojimo vietos debesijoje prieinamumu ir galimu fizinių asmenų teisėtai įgytos autorių teisių saugomos medžiagos saugojimu privačiai naudoti paslaugų teikėjo kompiuteriuose / serveriuose. Šie modernūs technologiniai laimėjimai vis dėlto neturėtų užgožti fakto, kad teisiniu požiūriu tai gali prilygti visos knygos fotokopijavimui arba CD kopijos darymui kompiuterio kietajame diske, kai, atsižvelgiant į pateiktus pavyzdžius, knygą ir CD įsigijo atitinkamas vartotojas ( 31 ).

39.

Sprendime VCAST nustatytas autorių teisių pažeidimas buvo sunkesnis ir žalingesnis už tą, kuris gali būti atskleistas atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes, nes viešas paskelbimas toje byloje buvo neteisėtas programos, kurios savininkas nedavė leidimo, transliavimas. Vis dėlto abi bylos būtų susijusios tuo, kad fizinis asmuo atlieka autorių teisių saugomo turinio atgaminimą „laikmenoje“. Taigi iš Sprendimo VCAST (ir, tiesą sakant, iš ankstesnės jurisprudencijos) matyti, kad Teisingumo Teismas jau yra netiesiogiai pripažinęs, jog ši jurisprudencija ir Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas taikomi tokiam autorių teisių saugomų turinio atgaminimui debesijoje ( 32 ). Vėl būtina nepamiršti, kad šiais atvejais, kai valstybė narė pasinaudoja 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta galimybe, fizinio asmens atliekamas asmeninio atgaminimo veiksmas nėra neteisėtas ( 33 ), išskyrus atvejį, kai sumokama teisinga kompensacija.

40.

Vis dėlto šių atgaminimo prietaisų arba kopijavimo paslaugų teikėjas negali leisti naudotis autorių teisių saugomu turiniu, neturėdamas teisių turėtojo leidimo. Taigi Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas reiškia, kad iš teisių turėtojo kitu atveju neatimama jo teisė drausti arba suteikti prieigą prie saugomo turinio, kurį fizinis asmuo gali norėti kopijuoti privačiai naudoti pagal to punkto nuostatas ( 34 ). Iš tiesų 2014 m. balandžio 10 d. Sprendime ACI Adam ir kt. (C‑435/12, EU:C:2014:254, 41 punktas) Teisingumo Teismas pareiškė, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas kaip neapimantis asmeninių kopijų, padarytų naudojant neteisėtą šaltinį ( 35 ).

41.

Pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą jame numatyta išimtis arba apribojimas yra išimtinai susijęs su šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta atgaminimo teise ( 36 ). Ji, be kita ko, nepraplečiama taip, kad apimtų teisę į viešą kūrinių paskelbimą ir teisę padaryti viešai prieinamus kitus šios direktyvos 3 straipsnyje nurodytus objektus.

42.

Iš Sprendimo VCAST faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad toje byloje interneto paslaugų teikėjas teikė dvi paslaugas, kurias sudarė atitinkamų kūrinių ir objektų atgaminimas ir padarymas prieinamų ir paskesnis reprodukcijų saugojimas debesijos saugojimo vietoje, kurią naudotojas nusipirko iš kito paslaugų teikėjo ( 37 ). Kaip jau nurodžiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktose faktinėse aplinkybėse nėra jokių požymių, kad Strato fiziniams asmenims teikė kokias nors kitas asmeninio naudojimo paslaugas, išskyrus saugojimo pajėgumus debesijoje.

43.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte vartojama formuluotė „atgaminimas bet kurioje laikmenoje“ apima atgaminimą, pagrįstą debesijos kompiuterijos paslaugomis, kurias teikia trečioji šalis.

44.

Atsižvelgdamas į savo išvadą dėl pirmojo prejudicinio klausimo, privalau atsakyti į antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą prejudicinį klausimą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikalaujama, kad nacionalinės teisės akte dėl kopijavimo, pvz., UrhG 42b straipsnio 1 dalyje, būtų numatytas teisingos kompensacijos teisių turėtojams sumokėjimas dėl saugojimo pajėgumų debesijoje, kuriuos trečiosios šalys suteikia fiziniams asmenims privačiai naudoti. Šis klausimas buvo pateiktas atsižvelgiant į tai, kad UrhG 42b straipsnio 1 dalyje nenumatytas mokesčių dėl tokių debesijos paslaugų mokėjimas. Vis dėlto toje nuostatoje yra numatyti mokesčiai už įvairias laikmenas.

45.

Šiuo klausimu būtina priminti, kad Strato prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme teigė, jog „autorių teisių mokestį už savo Vokietijoje esančius serverius netiesiogiai (nes jis buvo įtrauktas į gamintojo arba importuotojo kainą) jau sumokėjo; autorių teisių mokestį už prietaisus, kuriais turinys apskritai gali būti įkeliamas į debesiją, naudotojai (Austrijoje) taip pat jau sumokėjo. Papildomas laikmenos mokestis už debesijos duomenų saugyklas reikštų dvigubą arba netgi trigubą apmokestinimą“.

46.

Austro-Mechana mano, kad debesijoje esančios kopijos gali pakenkti teisių turėtojams panašiai kaip ir įrašymo laikmenų arba atgaminimo prietaisų platinimas arba atgaminimo paslaugų teikimas, taigi už jį turi būti sumokėta teisinga kompensacija. Todėl Austro-Mechana mano, kad UrhG 42b straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama laikantis Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto taip, kad joje numatyta teisinga kompensacija yra mokėtina už atgaminimo debesijoje paslaugų teikimą.

47.

Strato mano, kad Austrijos įstatymų leidėjas debesijos kompiuterijos paslaugų sąmoningai neįtraukė į UrhG 42b straipsnio 1 dalį, siekdamas išvengti dvigubo arba net trigubo apmokestinimo. Šiuo klausimu Strato pažymi, kad, siekiant pasinaudoti debesijos kompiuterijos paslaugomis, saugoma medžiaga, prieš ją atsiunčiant į debesiją, turi būti saugojimo laikmenoje. Pagal Austrijos teisę autorių teisių mokestis turi būti mokamas už saugojimo laikmeną, t. y. mobilųjį telefoną, įprastą kompiuterį, planšetinį kompiuterį, kurią panaudojant daroma asmeninė kopija. Be to, pasak Strato, naudotojas sumoka autorinį atlyginimą, kad galėtų naudotis originalu. Strato taip pat teigia, kad naudotojas nedaug ką gali nuveikti su debesijoje saugoma paprasčiausia asmenine įrašo kopija. Privatus naudotojas debesiją veikiau naudoja tam, kad pamatytų atsisiųstą turinį kitame galiniame įrenginyje arba jį įrašytų debesijoje. Tačiau tokia įranga turi savo saugojimo laikmenas, kurioms taikomas mokestis. Taigi, pasak Strato, teisių turėtojai vien iš naudotojo gauna trijų rūšių pajamas, susijusias su: pirma, pirminiu darbų įgijimu, antra, laikymu siųsti naudojamuose galiniuose įrenginiuose, kuriems taikomas mokestis, ir, trečia, saugojimu galiniuose įrenginiuose, naudojamuose atsisiųsti, kai taip pat taikomas mokestis. Atsižvelgiant į analogiją su 2013 m. birželio 27 d. Sprendimu VG Wort ir kt. (C-457/11–C-460/11,EU:C:2013:426, 78 punktas), Strato taip pat mano, kad, jeigu asmeninei kopijai sukurti naudojama prietaisų grandinė, teisingos kompensacijos reikalavimas gali būti nustatomas vienam grandinės prietaisui.

48.

Austrijos vyriausybė mano, kad serveris, per kurį privatiems asmenims teikiamos debesijos kompiuterijos paslaugos, yra įrašymo laikmena, už kurią gamintojas arba importuotojas privalo sumokėti atlygį. Šis atlygis perkeliamas debesijos kompiuterijos paslaugų teikėjui. Taigi papildomas reikalavimas debesijos paslaugų teikėjui dėl atlygio nebūtinas ir dėl jo kyla perteklinės kompensacijos rizika.

49.

Danijos vyriausybė mano, kad debesijos kompiuterijos paslaugos negali būti prilygintos skaitmeninio atgaminimo įrangos, prietaisų ir laikmenų suteikimui privatiems asmenims arba atgaminimo paslaugos jiems teikimui. Todėl ji mano, kad Sprendimas Padawan, kuris taikomas fizinėms saugojimo laikmenoms, pvz., CD ir DVD, ir kuris priimtas anksčiau, nei atsirado debesijos kompiuterija, negali būti taikomas šios bylos faktinėms aplinkybėms. Pasak Danijos vyriausybės, debesijos kompiuterija fiziniams asmenims nebūtina, kad jie gautų privačių kopijų. Debesijos kompiuterijos paslauga tėra skaitmeninio saugojimo vieta, skirta skaitmeniniam turiniui, o su taip saugomu turiniu privatūs asmenys gali susipažinti tik per tam tikrų rūšių saugojimo laikmenas, būtent išmaniuosius telefonus arba kompiuterius, kurios visų pirma naudojamos saugoti. Taigi šios pradinės saugojimo laikmenos, o ne debesijos kompiuterijos paslauga, yra būtina sąlyga tam, kad asmenys galėtų gauti asmeniškai naudoti skirtą kopiją. Sistema, kurioje debesijos kompiuterijos paslaugos apmokestinamos, atrodo, neatitinka Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje nustatyto „deramos pusiausvyros“ reikalavimo. Danijos vyriausybė mano, kad gali kilti reikšminga perteklinės kompensacijos rizika, susijusi su tuo, kad už tą pačią asmeninę kopiją mokestis bus sumokėtas kelia kartus. Taip gali būti visų pirma tais atvejais, kai sumokami du mokesčiai, t. y. už saugojimo laikmeną, kurioje padaroma kopija, ir už paskesnę paslaugą, kuri apima kopijos saugojimą (pvz., debesijos kompiuterijos paslaugą).

50.

Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad paslaugų teikėjų naudojami serveriai, net jeigu jiems taikomas asmeninio kopijavimo mokestis, nebūtinai yra išleidžiami į apyvartą ir įgyjami atitinkamos valstybės narės teritorijoje siekiant asmeniškai kopijuoti. Taigi tai, kad negalima atmesti dvigubos kompensacijos galimybės, neturėtų reikšti, kad valstybės narės netenka galimybės taikyti mokesčius debesijos saugojimo paslaugų teikėjams, kurie teikia paslaugas jų teritorijoje gyvenantiems naudotojams. Kitu atveju veiksmingo žalos, atsiradusios dėl kopijų darymo asmeniškai naudoti šiomis aplinkybėmis, atlyginimo gali nebūti ( 38 ). Bet kuriuo atveju mokestis už asmeninį kopijavimą, atitinkamoje valstybėje narėje mokamas už prietaisus, kurie yra būtini turiniui atsisiųsti iš debesijos, nėra dvigubas apmokestinimas, susijęs su atlygiu, kurį turėtų sumokėti tos paslaugos operatorius. Šiuose prietaisuose daromos kopijos, už kurias turi būti mokamas asmeninės kopijos mokestis, yra asmeninio kopijavimo veiksmai, kurie skiriasi nuo debesijoje atliktų veiksmų. Dėl kiekvieno iš šių atgaminimo veiksmų atitinkamoje valstybėje narėje patiriama skirtinga žala ir reikalaujama sumokėti teisingą kompensaciją.

51.

Kadangi visas šis kopijavimo asmeniškai naudoti ir teisingos kompensacijos klausimas pirmiausia buvo nagrinėtas Sprendime Padawan, gali būti patogu išsamiai išnagrinėti šį sprendimą.

52.

Šioje byloje Ispanijos kolektyvinio autorių teisių administravimo agentūra iš subjekto, prekiavusio CD, DVD ir MP3 grotuvais, siekė susigrąžinti Ispanijos teisėje numatytą kopijavimo mokestį. Tam buvo prieštaraujama remiantis tuo, kad to mokesčio taikymas skaitmeninėms laikmenoms nediskriminuojamai ir nepaisant tikslo, kuriam jis skirtas, buvo nesuderinamas su Direktyva 2001/29.

53.

Teisingumo Teismas pirmiausia pabrėžė, kad „[p]rivačiai veikiančio fizinio asmens kopijavimo veiksmas turi būti laikomas galinčiu sukelti žalą atitinkamo kūrinio autoriui“ ( 39 ). Nors Teisingumo Teismas pripažino, kad būtent tas asmuo turėjo atlyginti „su šiuo atgaminimu susijusią žalą, prisidėdamas prie kompensacijos, kuri bus sumokėta šiam teisių turėtojui, finansavimo“ ( 40 ), jis taip pat atkreipė dėmesį į rimtus praktinius sunkumus nustatant privačių naudotojų daromus pažeidimus, taip pat tai, kad tokiais individualiais pažeidimais padaryta žala paprasčiausiai gali būti de minimis, taigi dėl jos neatsiranda mokestinė prievolė.

54.

Toliau Teisingumo Teismas pareiškė, kad „valstybės narės gali įtvirtinti mokestį už kopijavimą asmeniškai naudoti, kurį mokėtų ne suinteresuoti privatūs asmenys, o subjektai, disponuojantys skaitmeninio atgaminimo įranga, aparatais ar laikmenomis ir teisiškai ar faktiškai suteikiantys juos šiuo tikslu privatiems asmenims arba teikiantys jiems atgaminimo paslaugą. Tokioje sistemoje mokestį už kopijavimą asmeniškai naudoti turi mokėti šia įranga disponuojantys asmenys. Tiesa, kad tokioje sistemoje, priešingai, nei tariamai reikalaujama Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje, teisingos kompensacijos finansavimo skolininkai yra ne saugomų objektų naudotojai. Vis dėlto pažymėtina, kad, viena vertus, šio finansavimo skolininkų veikla, t. y. atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenų suteikimas privatiems naudotojams, arba jų teikiamos atgaminimo paslaugos sudaro būtiną faktinę prielaidą, kad fiziniai asmenys galėtų daryti kopijas asmeniškai naudoti. Kita vertus, niekas netrukdo tam, kad skolininkai atgautų mokestį už kopijavimą asmeniškai naudoti per aptariamos atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenų suteikimo kainą arba per suteiktos atgaminimo paslaugos kainą. Taigi galiausiai mokesčio našta teks šią kainą mokantiems privatiems naudotojams. Šiomis sąlygomis privatus naudotojas, kuriam suteikiama skaitmeninio atgaminimo įranga, aparatai ar laikmenos arba kuriam teikiama atgaminimo paslauga, iš tiesų laikytinas teisingos kompensacijos „netiesioginiu skolininku“ ( 41 ).

55.

Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad dėl to, jog mokesčio sistema sudaro sąlygas asmeniui, kuris privalo sumokėti kompensaciją kolektyvinio autorių teisių administravimo subjektams, veikiantiems teisių turėtojų vardu, susigrąžinti tas išlaidas iš privačių naudotojų, kai, pvz., jie nusiperka įrašymo įrangą, tokia sistema iš esmės turi būti laikoma suderinama su būtina derama teisių turėtojų interesų ir kitų asmenų interesų pusiausvyra ( 42 ).

56.

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad buvo būtinas ryšys tarp mokesčio taikymo privatiems vartotojams ir galimos žalos, kurią teisių turėtojams galėjo sukelti asmeninis kopijavimas. Kadangi daroma prielaida, kad šie vartotojai naudojasi ir panaudoja „visas šios įrangos funkcijas, įskaitant atgaminimo galimybę“, buvo prieita prie išvados, kad fakto, jog tokia įranga ar prietaisais galima daryti kopijas, „paprasčiausiai pakanka, <…> jei ši įranga ar šie [prietaisai] suteikiami fiziniams asmenims kaip privatiems naudotojams“ ( 43 ).

57.

Kaip matėme, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, kad valstybės narės, kurios nusprendžia nustatyti „privataus naudojimo“ išimtį, privalo atsižvelgdamos į savo kompetenciją užtikrinti faktinį teisingos kompensacijos susigrąžinimą, siekdamos sumokėti kompensaciją teisių turėtojams ( 44 ). Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas neprivalomas ir jame nepateikta išsamesnės informacijos apie įvairius teisingos kompensacijos schemos, kurią pagal jį reikalaujama sukurti, aspektus, akivaizdu, kad valstybės narės neišvengiamai turi didelę diskreciją dėl šių aspektų pagal savo nacionalinę teisę ( 45 ). Atitinkamai valstybės narės gali nustatyti, kurie asmenys turės sumokėti šią teisingą kompensaciją ( 46 ), taip pat tokios kompensacijos formą, išsamią mokėjimo tvarką ir dydį laikantis Direktyvos 2001/29 ir apskritai ES teisės, net jeigu, kaip jau nusprendė Teisingumo Teismas, pats teisingos kompensacijos klausimas yra autonominė ES teisės sąvoka ( 47 ). Kaip aiškiai matyti iš Direktyvos 2001/29 35 ir 38 konstatuojamųjų dalių, šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktas atspindi ES teisės aktų leidėjo ketinimą nustatyti konkrečią kompensavimo schemą, kuri būtų taikoma tam tikromis aplinkybėmis darant nepaneigiamą prielaidą dėl teisių turėtojams padarytos žalos ir dėl kurios iš esmės naudotojams atsiranda prievolė sumokėti kompensaciją teisių turėtojams ( 48 ).

58.

Atsižvelgiant į tai, kad kopijavimo potencialas, ypač skaitmeninėje aplinkoje, yra labai platus ir paplitęs visose srityse, ES teisės aktų leidėjas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatė asmeninio kopijavimo išimtį kaip priemonę, kuria užtikrinama, kad teisių turėtojai nepagrįstai nepatirtų žalos ( 49 ), kurią sukeltų toks kopijavimas ( 50 ). Valstybėms narėms nusprendus savo nacionalinėje teisėje įgyvendinti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą asmeninio kopijavimo išimtį, jos teisių turėtojui visų pirma privalėtų sumokėti teisingą kompensaciją.

59.

Teisinga kompensacija yra kompensacija, kuria teisių turėtojams nepermokama arba nesumokama per mažai ( 51 ) už žalą, atsiradusią dėl asmeninio kopijavimo. Šiuo klausimu pažymėtina, kad teisingos kompensacijos reikalavimas už tokį kopijavimą, kaip nustatyta Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte, savo pobūdžiu yra teisių turėtojams sukeltos žalos rodiklis arba apytikslis įvertinimas. Atsižvelgiant į tokio kopijavimo privatų pobūdį, iš tiesų sudėtinga, ar net praktiškai neįmanoma, tokią medžiagą atsekti ar aptikti, todėl Teisingumo Teismas leido valstybėms narėms, atsižvelgiant į savo diskrecijos laisvę, nustatyti tam tikras paneigiamas prezumpcijas, susijusias su asmeniniu kopijavimu ( 52 ).

60.

Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Amazon.com International Sales ir kt. (C-521/11, EU:C:2013:515) 51 punkte, atlygio už kopijavimą asmeniniais tikslais sistema šiuo metu yra neišvengiamai netiksli atsižvelgiant į daugelį įrašymo laikmenų, nes praktiškai neįmanoma nustatyti, kurį kūrinį atgamino kuris naudotojas ir kokioje laikmenoje ( 53 ). Kalbant apie skaitmeninio atgaminimo įrangą, prietaisus ir laikmenas, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad suprantama, jog tokio išankstinio mokesčio dydis negali būti nustatytas remiantis faktinės žalos kriterijumi, nes žalos mastas tuomet, kai atitinkami prietaisai išleidžiami į apyvartą nacionalinėje teritorijoje, nėra žinomas. Taigi būtina, kad toks mokestis būtų fiksuotas ( 54 ).

61.

Direktyvos 2001/29 35 konstatuojamojoje dalyje taip pat aiškiai nurodyta, kad tais atvejais, kai teisių turėtojai „kokia nors kita forma“ jau yra gavę atlyginimą, „pvz., licencinio mokesčio dalį“, galima netaikyti jokio specialaus ar atskiro mokėjimo ( 55 ). Taigi tokių atvejų gali pasitaikyti, nes Direktyvos 2001/29 35 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad, „kai žala teisių turėtojui yra minimali, gali nebūti ir jokio įsipareigojimo dėl atlyginimo“. Taip pat norėčiau pažymėti, kad pagal Direktyvos 2001/29 6 straipsnį, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas savo 2015 m. kovo 5 d. Sprendime Copydan Båndkopi (C-463/12, EU:C:2015:144, 72 punktas), atitinkamos valstybės narės gali nustatyti, kad faktinis teisių turėtojams priklausančios kompensacijos dydis priklauso nuo to, ar taikomos technologinės priemonės, todėl teisių turėtojai raginami jomis pasinaudoti ir taip savanoriškai prisidėti prie tinkamo asmeninio kopijavimo išimties taikymo.

62.

Be to, 2013 m. birželio 27 d. Sprendimo VG Wort ir kt. (C‑457/11–C‑460/11, EU:C:2013:426), 78 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „[t]uo atveju, jeigu aptariamas atgaminimas būtų atliktas vykdant vieną procesą ir naudojant prietaisų grandinę, valstybės narės taip pat turėtų teisę dalyvauti etapuose iki kopijavimo veiksmų atlikimo ir prireikus nustatyti sistemą, pagal kurią teisingą kompensaciją mokėtų tokios grandinės prietaisą, kuris padeda įvykdyti šį procesą ne kaip atskiras prietaisas, turintys asmenys, jeigu jie galėtų perkelti su mokesčiu susijusias išlaidas savo klientams. Vis dėlto teisingos kompensacijos, kuri turi būti mokama kaip atlygis teisių turėtojams už žalą, patirtą dėl tokio vieno proceso, bendra suma iš esmės neturėtų skirtis nuo tos, kuri nustatyta už atgaminimą naudojant vienintelį prietaisą“.

63.

Beje, tebemanau, kad ES teisės aktų leidėjas galėjo naudinga linkme iš naujo išnagrinėti šį Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto aspektą ( 56 ). Formuluotė „teisinga kompensacija“ yra tokia plati ir atvira, kad neįmanoma išvengti tam tikro laipsnio subjektyvaus vertinimo. Be Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalyje pateiktų rekomendacijų ir tam tikrų šios direktyvos konstatuojamųjų dalių, visų pirma jos 31 ir 35 konstatuojamųjų dalių, esama kelių kitų teisinių standartų, kurie gali būti naudingi nacionaliniams teismams arba Teisingumo Teismui atsakant į klausimą, kokia kompensacija (jeigu ji apskritai reikalinga) šios bylos aplinkybėmis galėtų būti „teisinga“ ( 57 ).

64.

Šiuo klausimu Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalyje iš esmės nustatyta, kad šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta išimtis arba apribojimas negali prieštarauti įprastam kūrinio arba kito objekto naudojimui ( 58 ) ir juo negali būti nepagrįstai pažeisti teisių turėtojo teisėti interesai ( 59 ).

65.

Taigi, pereinant prie šios bylos, būtina įvertinti, kokiu mastu (jei apskritai) teisių turėtojai turi teisę gauti (papildomą) kompensaciją dėl saugojimo pajėgumų debesijoje, kuri tapo prieinami fiziniams asmenims privačiai naudoti ( 60 ), atsižvelgiant į tai, kad, kaip yra šioje byloje, atrodo, kad pagal nacionalinės teisės aktus jau numatytas mokesčių dėl pačių įvairiausių konkrečių laikmenų sumokėjimas.

66.

Kiekvienas autorių teisių saugomų turinio atsiuntimo į debesiją ir atsisiuntimo iš debesijos iš prietaisų arba laikmenų, pvz., išmaniųjų telefonų, proceso etapas reiškia to turinio atgaminimą, kuriuo iš esmės pažeidžiamas Direktyvos 2001/29 2 straipsnis, išskyrus atvejus, kai toks atgaminimas yra pateisinamas atsižvelgiant į šios direktyvos 5 straipsnyje nustatytą išimtį arba apribojimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą ir 5 straipsnio 5 punktą lygiai taip pat stengiamasi išvengti per mažos ir perteklinės kompensacijos, kuri būtų išmokama teisių turėtojui ir taip pasiekti deramą pusiausvyrą tarp privataus naudotojo ir teisių turėtojo, kyla klausimas, ar atskiras mokestis turi būti mokamas kiekviename šių kopijų sekos etape, įskaitant atgaminimą / saugojimą debesijoje, atsižvelgiant į tai, kad naudotojas jau galėjo sumokėti tinkamą mokestį už toje sekoje naudojamus prietaisus ir laikmenas ( 61 ).

67.

2021 m. liepos 7 d. posėdyje Austro-Mechana ir Austrijos vyriausybė pareiškė, kad asmeninio kopijavimo mokestis Austrijoje mokamas ne už prietaisus, bet už laikmenas. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliktų patikrinimą, atrodytų, kad šį pareiškimą patvirtina 2020 m. asmeninio kopijavimo pasaulinis tyrimas ( 62 ). Vis dėlto būtina pažymėti ( 63 ), kad, remiantis tuo tyrimu, mokesčiai yra mokami už pačias įvairiausias laikmenas ( 64 ). Taigi, atrodo, kad mokestis turėtų būti mokamas, be kita ko, už į mobiliuosius telefonus integruotą atmintį, kurią naudojant galima atkurti muziką ir (arba) vaizdą, į įvairius kompiuterius ir planšetinius kompiuterius integruotą atmintį, už išmaniuosius laikrodžius, kuriuose yra integruota atmintis, pvz., DVD, USB atmintinės, ir pan. Jokio mokesčio nemokama už saugojimo pajėgumų debesijoje suteikimą ( 65 ). Tyrimo, kuris buvo atliktas Austrijos atžvilgiu, skirsnyje „Tendencijų paaiškinimas“ taip pat buvo nurodyta, kad „vis dėlto labai sumažėjo fizinių laikmenų, išskyrus mobiliuosius telefonus, pardavimas. Žmonės vis dažniau naudojasi debesija asmeninio kopijavimo ir (arba) nepertraukiamo transliavimo paslaugomis. Taigi mokestis už asmeninį kopijavimą debesijoje yra tiesioginis Austro-Mechana strateginis tikslas“.

68.

Taigi iš Teisingumo Teismo turimos medžiagos, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliktų patikrinimą, atrodytų, kad fizinių asmenų elgesys asmeninio kopijavimo srityje ( 66 ) kinta, įskaitant vis retesnį naudojimąsi prietaisais ir laikmenomis, pvz., išmaniaisiais telefonais ir planšetiniais kompiuteriais, kartu dažniau naudojantis debesijos kompiuterijos paslaugomis, o ne vien įvairiais prietaisais ir laikmenomis. Be to, atrodytų, kad mokesčių objektas yra prietaisai ir laikmenos, o ne debesijos kompiuterijos paslaugos.

69.

Teisė į teisingą kompensaciją pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą galioja atsižvelgiant į tam tikromis aplinkybėmis taikomą paneigiamą prielaidą dėl teisių turėtojams padarytos žalos; būtent todėl atsiranda naudotojų prievolė jiems sumokėti kompensaciją. Šiuo klausimu vertinant teisių turėtojams padarytą žalą, visų pirma galioja paneigiama prielaida, kad fiziniai asmenys visapusiškai pasinaudoja jiems prieinamų elektroninių prietaisų ar laikmenų atgaminimo ir saugojimo pajėgumais ( 67 ). Be to, preziumuojama, kad žala teisių turėtojui dėl asmeninio kopijavimo atsiranda toje valstybėje narėje, kurioje gyvena galutinis naudotojas ( 68 ).

70.

Mano nuomone, atsižvelgiant į neišvengiamai netikslų vienkartinių mokesčių už prietaisus ar laikmenas pobūdį, turi būti taikomas nuosaikus požiūris prieš tai, kai tokie vienkartiniai mokesčiai būtų derinami su kitomis atlyginimo sistemomis; tas pats taikytina ir perkeliant į jas kitus su debesijos kompiuterija susijusius mokesčius, jei iš anksto nėra atlikta empirinio tyrimo šiuo klausimu, ypač jei nėra nustatyta, ar teisių turėtojams daroma papildoma žala dėl tokių prietaisų / laikmenų ir paslaugų derinio naudojimo, nes taip gali atsirasti perteklinė kompensacija ir iškraipyta derama teisių turėtojų ir naudotojų pusiausvyra, kaip nurodyta Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje.

71.

Jeigu neatsižvelgiama į atgaminimą ir (arba) saugojimą debesijoje, gali kilti nepakankamo kompensavimo teisių turėtojui už žalą rizika. Vis dėlto, kadangi autorių teisių saugomo turiniu atsiuntimas į debesiją ir atsisiuntimas iš jos naudojant prietaisus arba laikmenas galėtų būti klasifikuojamas kaip atskiras asmeninio kopijavimo procesas, valstybės narės, atsižvelgdamos į plačią joms suteiktą diskreciją, kai tinkama, gali nustatyti sistemą, kurioje teisinga kompensacija sumokama tik dėl prietaisų arba laikmenų, kurios yra būtina to proceso dalis, jeigu į ją įtraukta kompensacija už žalą, kuri padaroma teisių turėtojui dėl atitinkamo proceso.

72.

Taigi apibendrinant pažymėtina, kad atskira rinkliava arba mokestis nemokami dėl fizinio asmens atliekamo atgaminimo asmeninėms reikmėms, remiantis debesijos kompiuterijos paslaugomis, kurias suteikė trečioji šalis, jeigu tos rinkliavos sumokamos dėl prietaisų / rinkliavų atitinkamoje valstybėje narėje ir jose taip pat atsispindi teisių turėtojams dėl tokio atgaminimo padaryta žala. Jeigu valstybė narė iš tiesų nusprendė numatyti rinkliavos sistemą dėl prietaisų / laikmenų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės turi teisę daryti prielaidą, kad tai savaime yra „teisinga kompensacija“ pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, išskyrus atvejus, kai teisių turėtojas (arba jo atstovas) gali aiškiai įrodyti, kad toks mokėjimas nagrinėjamoje byloje būtų netinkamas.

73.

Šis vertinimas, kuris reikalauja didelės ekonominės analizės ir žinių apie visas pramonės šakas, yra vertinimas, kurį nacionalinis teismas turi atlikti nacionaliniu lygmeniu.

74.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 5 straipsnio 2 dalies b punkte vartojama sąvoka „atgaminimas bet kurioje laikmenoje“ apima atgaminimą naudojantis trečiosios šalies teikiamomis debesijos kompiuterijos paslaugomis.

Atskiras mokestis arba rinkliava nemokama dėl fizinio asmens atgaminimo asmeninėms reikmėms naudojant debesijos kompiuterijos paslaugas, kurias teikia trečioji šalis, jeigu tie mokesčiai, sumokami dėl prietaisų / laikmenų atitinkamoje valstybėje narėje, taip pat apima dėl tokio atgaminimo teisių turėtojui padarytą žalą. Jeigu valstybė narė iš tiesų nusprendė numatyti rinkliavos sistemą dėl prietaisų / laikmenų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės turi teisę daryti prielaidą, kad tai savaime yra „teisinga kompensacija“ pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, išskyrus atvejus, kai teisių turėtojas (arba jo atstovas) gali aiškiai įrodyti, kad toks mokėjimas nagrinėjamoje byloje būtų netinkamas.