Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62020CC0420

    Generalinio advokato Richard de la Tour išvada, pateikta 2022 m. kovo 3 d.
    Baudžiamoji byla prieš HN.
    Sofiyski rayonen sad prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 ir 48 straipsniai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija – 6 straipsnis – Direktyva (ES) 2016/343 – Tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimas – 8 straipsnis – Teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme – Sprendimas grąžinti, priimtas kartu su draudimu atvykti į šalį penkerius metus – Bylos nagrinėjimo nedalyvaujant atitinkamam asmeniui sąlygos – Nacionalinėje teisėje numatyta pareiga dalyvauti nagrinėjant bylą teisme.
    Byla C-420/20.

    ECLI identifier: ECLI:EU:C:2022:157

     GENERALINIO ADVOKATO

    JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,

    pateikta 2022 m. kovo 3 d. ( 1 )

    Byla C‑420/20

    HN

    Baudžiamoji byla,

    dalyvaujant

    Sofiyska rayonna prokuratura

    (Sofiyski Rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

    „Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva (ES) 2016/343 – 8 straipsnio 1 dalis – Teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme – 8 straipsnio 2 dalis – Teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme atsisakymas – Sprendimo grąžinti, taikomo kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje, priimto dėl baudžiamojoje byloje kaltinamo trečiosios šalies piliečio, vykdymas – Atitiktis“

    I. Įvadas

    1.

    Šiai bylai būdingas paradoksas, kuris sukelia sunkiai įveikiamą prieštaravimą. Suinteresuotasis asmuo, Albanijos pilietis, yra persekiojamas Bulgarijos teisėsaugos institucijų už sunkaus nusikaltimo padarymą, dėl kurio pagal Bulgarijos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas jis turi dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme. Kartu pagal Bulgarijos įstatymo dėl užsieniečių nuostatas reikalaujama, kad šis asmuo būtų išsiųstas į savo kilmės šalį ir kad jam būtų uždrausta penkerius metus atvykti į Bulgarijos teritoriją ir būti joje. Dėl to suinteresuotasis asmuo negali dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, nors pagal nacionalinės teisės nuostatas jis privalo, o pagal Sąjungos teisės nuostatas – turi teisę tai daryti.

    2.

    Prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo patikslinti, kiek pagal kaltinamojo teisę dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, užtikrinamą pagal Direktyvos (ES) 2016/343 ( 2 ) 8 straipsnį, valstybei narei leidžiama vykdyti sprendimą grąžinti, taikomą kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje, priimtą dėl trečiosios šalies piliečio, kaltinamo sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl kurio jis dar nėra nuteistas.

    3.

    Šioje išvadoje pirmiausia nurodysiu priežastis, dėl kurių šie klausimai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant, pirma, į Direktyvos 2016/343 reikalavimus, susijusius su teise dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, ir, antra, į 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 3 ) nustatytas taisykles.

    4.

    Toliau paaiškinsiu priežastis, dėl kurių tuo atveju, kai sprendimas grąžinti, taikomas kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje, priimamas dėl baudžiamojoje byloje kaltinamo trečiosios šalies piliečio, siekiant laikytis Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų kiekvienu konkrečiu atveju būtina patikrinti, ar nedelsiant įvykdžius šį sprendimą šis trečiosios šalies pilietis galės dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, ir atitinkamu atveju – ar išsiuntimas turėtų būti atidėtas, draudimas atvykti į šalį ir būti joje turėtų būti panaikintas ar sustabdytas pagal atitinkamas Direktyvos 2008/115 nuostatas.

    5.

    Taip pat nurodysiu, kad pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies nuostatas nedraudžiama, kad valstybė narė nuteistų minėtą pilietį jam nedalyvaujant, jeigu jam buvo laiku pranešta ne tik apie bylos nagrinėjimą teisme ir neatvykimo pasekmes, bet ir apie specialias priemones, kuriomis jis gali pasinaudoti, kad atvyktų į savo bylos nagrinėjimą teisme, arba jeigu šiam asmeniui, kuris buvo informuotas apie jo bylos nagrinėjimą teisme, tinkamai atstovauja jo įgaliotas ar teismo paskirtas advokatas.

    6.

    Kita vertus, paaiškinsiu, kodėl pagal šį straipsnį draudžiama, kad byla teisme būtų nagrinėjama už akių, jeigu kaltinamasis, nors ir informuotas apie neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, išreiškė valią atsisakyti teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme tik vykstant ikiteisminio tyrimo procedūrai, kai dar nebuvo nustatyta bylos nagrinėjimo teisme data.

    7.

    Galiausiai patikslinsiu, kodėl pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės užtikrina, kad kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme, mano nuomone, draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad kaltinamasis privalo dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    II. Teisinis pagrindas

    A.   Sąjungos teisė

    1. Direktyva 2016/343

    8.

    Remiantis Direktyvos 2016/343 1 straipsniu „Dalykas“, joje nustatytos būtiniausios taisyklės dėl, pirma, tam tikrų nekaltumo prezumpcijos aspektų ir, antra, teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme.

    9.

    Šios direktyvos 8 straipsnio „Teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme“ 1–4 dalyse numatyta:

    „1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme.

    2.   Valstybės narės gali numatyti, kad bylos nagrinėjimas teisme, kurio metu gali būti priimtas sprendimas, kuriuo įtariamasis ar kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu, gali būti surengtas jam nedalyvaujant, jei:

    a)

    įtariamasis arba kaltinamasis buvo laiku informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme ir neatvykimo pasekmes arba

    b)

    įtariamajam arba kaltinamajam, kuris buvo informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme, atstovauja įgaliotas advokatas, kurį pasirinko įtariamasis ar kaltinamasis arba kurį paskyrė valstybė.

    3.   Pagal 2 dalį priimtas sprendimas gali būti vykdomas prieš atitinkamą įtariamąjį ar kaltinamąjį.

    4.   Tais atvejais, kai valstybės narės numato galimybę nagrinėti bylą teisme įtariamiesiems ar kaltinamiesiems nedalyvaujant, tačiau negalima patenkinti šio straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, nes negalima nustatyti įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vietos nepaisant deramų pastangų, valstybės narės gali numatyti, kad sprendimas vis tiek gali būti priimtas ir vykdomas. Tokiu atveju valstybės narės užtikrina, kad kai įtariamieji ar kaltinamieji informuojami apie sprendimą, visų pirma tada, kai jie yra sulaikomi, jie taip pat būtų informuojami apie galimybę apskųsti sprendimą ir apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę pagal 9 straipsnį.“

    10.

    Minėtos direktyvos 9 straipsnyje „Teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo“ nustatyta:

    „Valstybės narės užtikrina, kad tuo atveju, kai įtariamieji arba kaltinamieji nedalyvavo nagrinėjant jų bylą teisme ir nebuvo patenkintos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, jie turėtų teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo arba į kitą teisių gynimo priemonę, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant naujų įrodymų vertinimą, ir kurią taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą. Tuo atveju valstybės narės užtikrina, kad tie įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti, veiksmingai dalyvauti, laikantis pagal nacionalinę teisę nustatytų procedūrų, ir pasinaudoti teisėmis į gynybą.“

    2. Direktyva 2008/115

    11.

    Pagal Direktyvos 2008/115 1 straipsnį „Objektas“ šia direktyva „nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip [Sąjungos] ir tarptautinės teisės bendraisiais principais <…>“.

    12.

    Šios direktyvos 3 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

    „Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

    <…>

    4)

    „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti;

    5)

    „išsiuntimas“ – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės;

    6)

    „draudimas atvykti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, uždraudžiantis nustatytą laiką atvykti į valstybių narių teritoriją ir būti joje, priimamas kartu su sprendimu grąžinti;

    <…>“

    13.

    Minėtos direktyvos 9 straipsnio „Išsiuntimo atidėjimas“ 2 dalyje nurodyta:

    „Valstybės narės atitinkamam laikotarpiui gali atidėti išsiuntimą, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes. Valstybės narės atsižvelgia visų pirma į:

    a)

    trečiosios šalies piliečio fizinę ar psichinę būklę;

    b)

    technines priežastis, pavyzdžiui, transporto pajėgumų trūkumą ar išsiuntimo neįvykdymą dėl kliūčių, susijusių su asmens tapatybės nustatymu.“

    14.

    Tos pačios direktyvos 11 straipsnio „Draudimas atvykti“ 3 dalies ketvirtoje pastraipoje nustatyta:

    „Valstybės narės gali panaikinti ar sustabdyti draudimą atvykti atskirais atvejais ar tam tikrų jų kategorijų atvejais dėl kitų priežasčių[, nurodytų pirmesnėse pastraipose].“

    B.   Bulgarijos teisė

    1. Baudžiamojo proceso kodeksas

    15.

    Nakazatelno-protsesualen kodeks ( 4 ) (Baudžiamojo proceso kodeksas) 247b straipsnyje nustatyta:

    „(1)   <…> Teisėjo pranešėjo nurodymu kaltinamajam įteikiama kaltinamojo akto kopija. Įteikiant kaltinamąjį aktą kaltinamasis informuojamas apie nustatytą parengiamojo posėdžio datą ir 248 straipsnio 1 dalyje nurodytus klausimus, apie teisę atvykti su advokatu ir sprendimą bei galimybę 94 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais prašyti paskirti advokatą, taip pat apie aplinkybę, kad baudžiamoji byla gali būti nagrinėjama ir sprendimas priimamas kaltinamajam nedalyvaujant, jei įvykdytos 269 straipsnyje nustatytos sąlygos.

    (2)   Apie parengiamąjį teismo posėdį ir 248 straipsnio 1 dalyje nurodytus klausimus pranešama prokurorui ir advokatui, taip pat nukentėjusiajam, jo įpėdiniams arba nukentėjusiam juridiniam asmeniui, kurie informuojami apie jų teisę turėti advokatą.

    <…>“

    16.

    Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos NPK 248 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

    „<…> Parengiamajame posėdyje nagrinėjami klausimai:

    <…>

    2)

    ar yra priežasčių, dėl kurių baudžiamosios bylos nagrinėjimas turi būti nutrauktas arba sustabdytas;

    3)

    ar per ikiteisminį tyrimą buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, dėl kurio buvo apribotos kaltinamojo, nukentėjusiojo ar jo įpėdinių procesinės teisės ir kurį įmanoma ištaisyti;

    4)

    ar nagrinėjant bylą reikia taikyti specialias taisykles;

    <…>

    8)

    teismo posėdžio data ir į jį šauktini asmenys.“

    17.

    NPK 269 straipsnyje nurodyta:

    „(1)   Baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinama sunkiu nusikaltimu, kaltinamojo dalyvavimas nagrinėjant jo bylą teisme yra privalomas.

    (2)   Teismas gali įpareigoti kaltinamąjį atvykti ir tais atvejais, kai nereikalaujama, kad jis dalyvautų, jeigu jo dalyvavimas būtinas siekiant nustatyti objektyvią tiesą.

    (3)   Jei tai netrukdo išsiaiškinti objektyvią tiesą, byla teisme gali būti nagrinėjama nedalyvaujant kaltinamajam, kai:

    1)

    jo nerandama adresu, kurį jis nurodė, arba jis pakeitė adresą, nepranešęs apie tai valdžios institucijai;

    2)

    jo gyvenamoji vieta valstybėje nėra žinoma ir nebuvo nustatyta atlikus išsamų tyrimą;

    3)

    <…> jam buvo tinkamai įteiktas šaukimas į teismo posėdį, tačiau jis nenurodė pagrįstų priežasčių, pateisinančių savo neatvykimą, ir buvo laikomasi 247b straipsnio 1 dalyje nurodytos procedūros;

    4)

    <…> kaltinamasis gyvena ne Bulgarijos Respublikoje ir

    a)

    jo gyvenamoji vieta nežinoma;

    b)

    dėl kitų priežasčių neįmanoma jam įteikti teismo šaukimo;

    c)

    teismo šaukimas jam buvo įteiktas tinkamai, tačiau jis nenurodė pagrįstų neatvykimo priežasčių.“

    2. Užsieniečių Bulgarijos Respublikoje įstatymas

    18.

    Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 1998 m. gruodžio 23 d.Zakon za chuzhdentsite v Republika Bulgaria (Įstatymas dėl užsieniečių Bulgarijos Respublikoje) ( 5 ) į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2008/115 ( 6 ).

    19.

    ZChRB 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

    „(1)   <…> Užsieniečiui neišduodama viza arba neleidžiama atvykti į šalį, jeigu:

    <…>

    7)

    <…> jis bandė atvykti į šalies teritoriją arba vykti tranzitu naudodamasis netikrais ar suklastotais dokumentais, netikra ar suklastota viza arba netikru ar suklastotu leidimu gyventi šalyje;

    <…>

    22)

    <…> turima informacijos, kad jo atvykimo tikslas yra vykimas tranzitu per šalį siekiant imigruoti į trečiąją valstybę;

    <…>“

    20.

    ZChRB 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

    „(2)   <…> Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais galima užsieniečiui išduoti vizą arba leisti atvykti į Bulgarijos Respublikos teritoriją dėl humanitarinių priežasčių arba jei tai būtina dėl valstybės interesų arba vykdant tarptautinius įsipareigojimus.“

    21.

    ZChRB 41 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

    „<…> Užsienietis turi būti grąžinamas, kai:

    <…>

    5)

    <…> nustatoma, kad jis atvyko teisėtai kirtęs šalies sieną, tačiau mėgino išvykti ne per tam skirtą sienos perėjimo punktą arba naudodamasis netikru ar suklastotu pasu arba pasui prilyginamu kelionės dokumentu.“

    22.

    ZChRB 42h straipsnio 1 dalyje nustatyta:

    „<…> Draudimas atvykti į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją ir būti joje nustatomas, kai:

    1)

    įvykdytos 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos;

    <…>

    (3)

    <…> Draudimas atvykti į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją ir būti joje nustatomas [ne ilgiau kaip] penkeriems metams. Draudimas atvykti į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją ir būti joje gali trukti ilgiau nei penkerius metus, jei asmuo kelia didelę grėsmę viešajai tvarkai ar nacionaliniam saugumui.

    (4)

    <…> Draudimas atvykti gali būti nustatomas kartu su administracine prievartos priemone pagal 40 straipsnio 1 dalies 2 punktą arba 41 straipsnį, jei įvykdytos 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos.“

    23.

    ZChRB 44 straipsnio 5 dalyje numatyta:

    „(5)   <…> Jeigu yra kliūčių, trukdančių užsieniečiui nedelsiant išvykti iš šalies teritorijos ar atvykti į kitą valstybę, ir nenumatyta jokių priemonių dėl jo išsiuntimo artimiausiu metu, institucijos, priėmusios nutartį taikyti administracinę prievartos priemonę, ar Migracijos direkcijos viršininko nutarimu, įvertinus individualias aplinkybes ir pavojų, kad užsienietis pasislėps ar bus kitokių kliūčių jį sugrąžinti, įpareigoja vykdyti šį įstatymą įgyvendinančiame dekrete nustatyta tvarka visas šias apsaugos priemones ar vieną iš jų:

    1)

    šis užsienietis privalo kiekvieną savaitę atvykti į Vidaus reikalų ministerijos teritorinį padalinį pagal savo gyvenamąją vietą;

    <…>“

    24.

    ZChRB 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

    „(6)   <…> Kai pagal 39a straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus taikoma administracinė prievartos priemonė užsieniečiui ir jis trukdo vykdyti nutarimą, kuriuo nustatyta tokia priemonė, arba yra pavojus, kad jis pasislėps, 1 dalyje nurodytos institucijos gali priimti nutarimą dėl užsieniečio sulaikymo specialiame užsieniečių laikinojo sulaikymo centre, siekiant pasirengti jo palydėjimui iki Bulgarijos Respublikos sienos arba išsiuntimui. Užsienietis taip pat turi būti sulaikytas, jeigu nesilaiko 5 dalyje numatytų apsaugos priemonių sąlygų.“

    III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai

    A.   Faktinės bylos aplinkybės

    25.

    Sofiyska rayonna prokuratura (Sofijos apylinkės prokuratūra, Bulgarija) iškėlė baudžiamąją bylą Albanijos piliečiui HN dėl to, kad 2020 m. kovo 11 d. Sofijos oro uosto pasienio kontrolės punkte jis, kaip įtariama, panaudojo suklastotus užsieniečio tapatybę patvirtinančius dokumentus, t. y. pasą ir tapatybės kortelę, kad iš Bulgarijos teritorijos išvyktų į Jungtinę Karalystę. Ši nusikalstama veika, kaip tai suprantama pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus, yra sunkus nusikaltimas, už kurį baudžiama didesne nei penkerių metų laisvės atėmimo bausme.

    26.

    Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2020 m. kovo 11 d. sulaikius HN, Granichno politseysko upravlenie (Bulgarijos pasienio policijos tarnyba, Bulgarija) pradėjo ikiteisminio tyrimo procedūrą Sofijos apylinkės prokuratūroje. Kitą dieną Bulgarijos pasienio policijos tarnybos Sofijos skyriaus viršininkas priėmė, pirma, sprendimą grąžinti HN pagal ZChRB 41 straipsnio 5 dalį ir 44 straipsnio 1 dalį, ir, antra, „draudimą atvykti į šalį ir būti joje“ penkerius metus nuo 2020 m. kovo 12 d. iki 2025 m. kovo 11 d., remdamasis ZChRB 43h straipsnio 3 ir 4 dalimis, siejamomis su ZChRB 10 straipsnio 1 dalies 7 ir 22 punktais bei 44 straipsnio 1 dalimi.

    27.

    Dėl šių dviejų administracinių prievartos priemonių nebuvo pateikta jokio skundo.

    28.

    2020 m. balandžio 27 d. HN kartu su jam teismo paskirtu advokatu buvo pranešta apie kaltinimą tyčiniu suklastotų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų panaudojimu pagal Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas) 316 straipsnį, aiškinamą kartu su jo 308 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Dalyvaujant vertėjui, HN taip pat buvo informuotas apie savo teises, įskaitant numatytąsias NPK 269 straipsnyje dėl bylos nagrinėjimo už akių eigos ir pasekmių. Tą pačią dieną vykusiame teismo posėdyje HN pareiškė, kad supranta, apie kokias teises jam buvo pranešta, ir nepageidauja dalyvauti procese.

    29.

    2020 m. gegužės 27 d. Sofijos apylinkės prokuratūra pateikė kaltinamąjį aktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir juo remiantis buvo iškelta pagrindinė baudžiamoji byla.

    30.

    2020 m. birželio 16 d. HN išvyko iš trečiųjų šalių piliečių sulaikymo centro ir buvo palydėtas iki Giuševo sienos perėjimo punkto vykdant jam paskirtas priemones.

    31.

    2020 m. birželio 24 d. nutartimi buvo paskirta viešo parengiamojo posėdžio data – 2020 m. liepos 23 d., o teisėjas pranešėjas nurodė, kad nutarties ir kaltinamojo akto albanų kalba kopijos būtų perduotos HN per Bulgarijos vidaus reikalų ministerijos Migracijos direkcijos pareigūnus, atsižvelgiant į NPK 247b straipsnio 3 dalies reikalavimus. Taip pat buvo nurodyta, kad HN dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas pagal NPK 269 straipsnio 1 dalies nuostatas ir kad byla gali būti nagrinėjama kaltinamajam nedalyvaujant NPK 269 straipsnio 3 dalyje nustatytomis sąlygomis.

    32.

    2020 m. liepos 16 d. Bulgarijos vidaus reikalų ministerijos Migracijos direkcija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pranešė, kad HN išvyko iš sulaikymo centro ir buvo palydėtas iki sienos. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad HN nebuvo informuotas apie baudžiamosios bylos jam iškėlimą.

    33.

    2020 m. liepos 23 d. surengtame viešame teismo posėdyje Sofijos apylinkės prokuratūra nurodė, kad įvykdytos sąlygos nagrinėti bylą už akių, nes HN yra už Bulgarijos teritorijos ribų ir jo gyvenamoji vieta nėra žinoma. Šiuo metu Bulgarijos teisminėms institucijoms išties nėra žinoma, kur yra šis asmuo.

    B.   Pagrindinė byla

    34.

    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagal ZChRB 10 straipsnio 1 ir 2 dalis tuo atveju, kai trečiosios šalies piliečiui iškeliama baudžiamoji byla dėl to, kad jis mėgino atvykti į šalies teritoriją arba vykti tranzitu naudodamas netikrus ar suklastotus oficialius dokumentus, pažeidžiama jo teisė asmeniškai dalyvauti jam iškeltoje baudžiamojoje byloje.

    35.

    Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto tris variantus, kaip ištaisyti šį kaltinamojo teisių pažeidimą.

    36.

    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tuo atveju, jei kaltinamasis būtų išsiųstas iš šalies ir jam uždrausta atvykti į kaltinančiąją valstybę ir būti joje, pagal taikytinus tarptautinės teisės aktus būtų įmanoma nustatyti šio asmens gyvenamąją vietą užsienyje, kad būtų galima jį informuoti apie teismo procesą ir surengti bylos nagrinėjimą teisme šiam asmeniui nedalyvaujant; suprantama, jam atstovautų teismo paskirtas advokatas.

    37.

    Antrasis variantas būtų sustabdyti baudžiamosios bylos nagrinėjimą iki draudimo atvykti į šalį ir būti joje galiojimo pabaigos, siekiant užtikrinti, kad būtų gerbiamos atitinkamo asmens procesinės teisės.

    38.

    Trečiasis variantas – iš anksto nustatyti teismo posėdžių datas ir informuoti Bulgarijos vidaus reikalų ministerijos pasienio policijos tarnybas, kad jos privalo įleisti kaltinamąjį į šalies teritoriją, kad jis galėtų visapusiškai pasinaudoti Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalyje numatyta teise dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, nepaisant jam nustatyto draudimo atvykti. Vis dėlto tai reikštų, kad jo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme priklausytų nuo to, ar vykdomoji valdžia iš anksto leis atvykti į šalies teritoriją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad šis leidimas negali būti skundžiamas teismine tvarka, o tai praktiškai sukeltų administracinių kliūčių, darančių poveikį teisei į teisingą bylos nagrinėjimą.

    C.   Prejudiciniai klausimai

    39.

    Šiomis aplinkybėmis Sofiyski Rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

    „1.

    Ar leidžiama [Direktyvos 2016/343] 8 straipsnio 1 dalyje numatytą kaltinamųjų teisę patiems dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme apriboti nacionalinės teisės nuostatomis, pagal kurias oficialiai kaltinamiems užsieniečiams galima nustatyti administracinį draudimą atvykti į šalį, kurioje vyksta baudžiamosios bylos nagrinėjimas, ir joje būti?

    2.

    Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar įvykdytos [Direktyvos 2016/343] 8 straipsnio 2 dalies a ar b punktuose nustatytos sąlygos dėl bylos nagrinėjimo teisme nedalyvaujant kaltinamam užsieniečiui, kai jis buvo tinkamai informuotas apie baudžiamąją bylą ir neatvykimo pasekmes ir jam atstovauja įgaliotas advokatas, kurį pasirinko kaltinamasis arba kurį paskyrė valstybė, tačiau jis pats negali atvykti į teismo posėdį, nes jam pagal administracinę procedūrą buvo nustatytas draudimas atvykti į šalį, kurioje vyksta baudžiamosios bylos nagrinėjimas, ir joje būti?

    3.

    Ar leidžiama [Direktyvos 2016/343] 8 straipsnio 1 dalyje numatytą kaltinamojo teisę dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas transformuoti į šio asmens procesinę pareigą? Konkrečiai: ar valstybės narės taip užtikrintų aukštesnio lygio apsaugą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 48 konstatuojamąją dalį, ar, priešingai, toks veikimo būdas būtų nesuderinamas su jos 35 konstatuojamąja dalimi, kurioje nurodyta, kad kaltinamojo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme nėra absoliuti ir jos gali būti atsisakoma?

    4.

    Ar leidžiama, kad kaltinamasis aiškiai iš anksto per ikiteisminį tyrimą atsisakytų [Direktyvos 2016/343] 8 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės pačiam dalyvauti nagrinėjant jo bylą, jei kaltinamasis buvo informuotas apie neatvykimo pasekmes?“

    D.   Procesas Teisingumo Teisme

    40.

    Rašytines pastabas dėl šių prejudicinių klausimų pateikė Vokietijos, Vengrijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Europos Komisija.

    41.

    2021 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išsiuntė prašymą pateikti informaciją apie pagrindinės bylos teisinį pagrindą; minėtas teismas į jį atsakė 2021 m. spalio 11 d.

    42.

    Per teismo posėdį HN ir Komisija pateikė pastabas žodžiu.

    IV. Analizė

    A.   Pirminė pastaba

    43.

    Pateiksiu pirminę pastabą dėl bylai reikšmingo teisinio pagrindo.

    44.

    Manau, kad dėl iškeltų klausimų reikia atsižvelgti į kitas Sąjungos teisės normas nei tos, kurios aiškiai nurodytos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 7 ).

    45.

    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos 2016/343 8 straipsnio formuluotę esant konkrečiai situacijai, kai kaltinamajam buvo taikyta, pirma, išsiuntimo iš šalies priemonė ir, antra, draudimas penkerius metus atvykti į šalies teritoriją ir būti joje pagal ZChRB.

    46.

    Šios priemonės yra ne bausmė, o prievartos priemonės, kurių galima imtis neatsižvelgiant į baudžiamosios bylos iškėlimą. Teisingumo Teismui paprašius paaiškinimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad ZChRB, pagal kurį buvo nustatytos šios priemonės, į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2008/115. Atsižvelgdamas į šią informaciją ir, nesant patikslinimų, kuriuos šioje byloje būtų galėjusi pateikti Bulgarijos vyriausybė, manau, kad HN situacija patenka į Direktyvos 2008/115 taikymo sritį, nustatytą jos 2 straipsnio 1 dalyje. Nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad Bulgarijos Respublika nusprendė netaikyti šios direktyvos jos 2 straipsnio 2 dalyje nurodytoms situacijoms.

    47.

    Taigi dar kartą laikantis sąlygos, kad Bulgarijos vyriausybė galėjo pateikti paaiškinimus, atrodo, pirma, kad sprendimas, kuriuo kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos įpareigojo grąžinti suinteresuotąjį asmenį į jo kilmės šalį, yra „sprendimas grąžinti“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 4 punktą, todėl jis reiškia šio asmens „išsiuntimą“ iš Bulgarijos teritorijos, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 5 punktą, ir, antra, kad sprendimas, kuriuo valdžios institucijos nustatė draudimo atvykti į šalį ir būti joje priemonę, yra „draudimas atvykti“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 6 punktą.

    48.

    Mano nuomone, norint atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, pirmiausia reikia nurodyti Direktyvoje 2008/115 numatytas taisykles, siekiant susieti jas su Direktyvoje 2016/343 įtvirtintais principais.

    B.   Teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, įtvirtintos Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalyje, apimtis (pirmasis klausimas)

    49.

    Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo nuspręsti, ar Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama tokia nacionalinė praktika, pagal kurią kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos gali įvykdyti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį ir kartu jam nustatyti draudimą atvykti į šalį ir būti joje, nors šis trečiosios šalies pilietis yra kaltinamas baudžiamojoje byloje sunkaus nusikaltimo padarymu ir dar nėra atvykęs į savo bylos nagrinėjimą teisme.

    50.

    Šis klausimas kyla, nes akivaizdu, kad sprendimo grąžinti, tiek, kiek jis susijęs su suinteresuotojo asmens fiziniu perkėlimu iš atitinkamos valstybės narės, vykdymas ( 8 ) ir priemonės, kuria jam uždraudžiama penkerius metus atvykti į šios valstybės narės teritoriją ir būti joje, tiek, kiek ja atitinkamam asmeniui uždraudžiama grįžti į šią teritoriją ir būti joje, taikymas ( 9 ) gali pažeisti šio asmens teisę dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, jei tuo metu, kai taikomos šios priemonės, vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas.

    51.

    Taigi tarp baudžiamojo proceso ir išsiuntimo bei grąžinimo procedūros būtinas ryšys. Siekdamas nustatyti jo ypatumus savo analizę pradėsiu nuo Direktyvos 2016/343 8 straipsnio, kuriame įtvirtinta kaltinamojo teisė dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, formuluotės, paskui sutelksiu dėmesį į šios direktyvos sistemą ir tikslus ( 10 ). Taip pat atsižvelgsiu į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Minėtos direktyvos 11, 13, 33, 45, 47 ir 48 konstatuojamosiose dalyse Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai išreiškė ketinimą sustiprinti ir užtikrinti veiksmingą teisės į teisingą bylos nagrinėjimą baudžiamajame procese taikymą, į Sąjungos teisę įtraukdamas minėto teismo suformuotą jurisprudenciją dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies laikymosi ( 11 ).

    1. Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalies formuluotė

    52.

    Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įtariamųjų ir kaltinamųjų teisė dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme ( 12 ). Reikalaudamas, kad valstybės narės „užtikrin[tų], kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme“, Sąjungos teisės aktų leidėjas nustato šioms valstybėms pareigą imtis būtinų priemonių, kad tie asmenys galėtų pasinaudoti šia teise.

    53.

    Teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme yra pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmė ( 13 ). Be to, pagrindinės teisės yra neatskiriama bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis ( 14 ). Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose ( 15 ) ir jos 48 straipsnyje ( 16 ), taip pat EŽTK 6 straipsnyje.

    54.

    Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, kad kiekvienam, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą, užtikrinama teisė į gynybą ( 17 ). Šiomis teisėmis, be kita ko, reikalaujama, kad kaltinamajam būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl jam pareikštų kaltinimų.

    55.

    Šiuo klausimu iš Sprendimo Spetsializirana prokuratura (Teismo posėdis kaltinamajam nedalyvaujant) matyti, kad viešas teismo posėdis yra labai svarbus baudžiamojoje byloje, nes teisės subjektas gali teisėtai reikalauti būti „išklausytas“ ir, be kita ko, pasinaudoti galimybe žodžiu pateikti savo gynybos argumentus, išklausyti kaltinimus, iškviesti ir apklausti liudytojus ( 18 ). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nusprendęs, kad kaltinamojo dalyvavimas nagrinėjant jo bylą teisme turi esminę reikšmę tiek dėl teisės būti išklausytam, tiek dėl būtinybės patikrinti jo teiginių tikslumą ir palyginti juos su nukentėjusiojo, kurio interesai taip pat turi būti apsaugoti, ir liudytojų parodymais ( 19 ).

    56.

    Be to, iš 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Gambino ir Hyka darytina išvada, kad tie, kurie atsakingi už sprendimo dėl kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo priėmimą, turėtų iš esmės išklausyti liudytojus asmeniškai ( 20 ). Vienas iš svarbiausių baudžiamojo proceso elementų yra galimybė kaltinamajam susitikti su liudytojais ir (arba) nukentėjusiaisiais dalyvaujant teisėjui, kuris pasibaigus bylos nagrinėjimui turi priimti sprendimą dėl jo kaltės. Šis betarpiškumo principas yra svarbi baudžiamojo proceso garantija, nes teisėjo pateiktos pastabos dėl liudytojo elgesio ir patikimumo gali turėti lemiamų pasekmių kaltinamajam ( 21 ). Taigi ši jurisprudencija grindžiama įsitikinimu, kad tik vykstant baudžiamajam procesui gali būti formaliai nustatyta kaltė pagal baudžiamąją teisę ( 22 ).

    57.

    Atsižvelgiant į Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalies formuluotę ir teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme vietą Sąjungos teisėje, pažymėtina, kad valstybės narės institucijos, nusprendusios iškelti baudžiamąją bylą trečiosios šalies piliečiui, mano nuomone, negali vykdyti šio piliečio išsiuntimo iš šalies priemonės ir kartu nustatyti draudimą penkerius metus atvykti į šalį ir būti joje, nenumatydamos būtinų proceso organizavimo priemonių, kad minėtas pilietis galėtų visapusiškai pasinaudoti teise dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, nebent jis, būdamas informuotas, aiškiai jos atsisakytų.

    58.

    Mano nuomone, tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2016/343 sistema.

    2. Direktyvos 2016/343 sistema

    59.

    Pirma, reikėtų pažymėti, kad nei Direktyvos 2016/343 3 skyriuje, nei jos 8 ar 9 straipsniuose Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė situacijos, kai kaltinamajam neleidžiama dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    60.

    Šios direktyvos 8 straipsnio tikslas ir paskirtis viena – 1 dalyje įtvirtinti šio asmens teisę dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, o 2 dalyje apibrėžti atvejus, kai asmuo gali būti teisiamas jam nedalyvaujant. Tos direktyvos 35 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodo, kad ši teisė nėra absoliuti ir kad kaltinamasis gali tiesiogiai arba netiesiogiai, tačiau aiškiai tam tikromis sąlygomis jos atsisakyti.

    61.

    Taigi pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 3 dalis valstybės narės gali numatyti, kad kaltinamasis būtų teisiamas jam nedalyvaujant ir kad pasibaigus šiam procesui būtų vykdomas apkaltinamasis nuosprendis, jei šiam asmeniui buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimą ir neatvykimo į teismo posėdį pasekmes arba jeigu, informavus kaltinamąjį apie bylos nagrinėjimą, jam atstovauja jo įgaliotas arba valstybės paskirtas advokatas. Tai įrodo, kad kaltinamasis, būdamas informuotas, atsisakė asmeniškai dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    62.

    Tuo atveju, jei kaltinamasis nebuvo informuotas apie jo bylos nagrinėjimą teisme, nes nepavyko nustatyti jo buvimo vietos, nepaisant kompetentingų institucijų pastangų šiuo tikslu, Sąjungos teisės aktų leidėjas leidžia valstybėms narėms pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalį numatyti galimybę tokį asmenį teisti jam nedalyvaujant. Vis dėlto valstybės narės savo teisės aktuose turi numatyti, kad toks asmuo, visų pirma tuo metu, kai suimamas vykdant apkaltinamąjį nuosprendį, turi būti informuotas apie galimybę apskųsti sprendimą, priimtą pasibaigus teismo procesui, kuriame jis nedalyvavo, ir pasinaudoti teise į bylos nagrinėjimą iš naujo pagal šios direktyvos 9 straipsnį ( 23 ).

    63.

    Reikia konstatuoti, kad situacija, kai kaltinamasis negali dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, pavyzdžiui, dėl jo išsiuntimo iš šalies teritorijos ir jam taikomo draudimo atvykti į šalį ir būti joje, nepatenka į minėtų nuostatų taikymo sritį.

    64.

    Viena vertus, tokia situacija savaime skiriasi nuo Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos situacijos, kai kaltinamasis, žinodamas visas aplinkybes, atsisako teisės dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    65.

    Kita vertus, tokia situacija nebūtinai gali būti suprantama atsižvelgiant į Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalį, kurią norint taikyti būtina, kad kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms būtų neįmanoma nustatyti šio asmens buvimo vietos ir informuoti jį apie teismo posėdį, nepaisant deramų pastangų šiuo tikslu. Išsiųsdamos baudžiamojon atsakomybėn valdžios institucijų sprendimu patrauktą trečiosios šalies pilietį, kol šis asmuo nėra informuotas apie jo bylos nagrinėjimą teisme, ir nesiimdamos reikiamų priemonių užtikrinti, kad tas pats asmuo, grįžęs į savo kilmės šalį, galėtų būti informuotas apie jo bylos nagrinėjimą teisme, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos rizikuoja, kad nebegalės nustatyti kaltinamojo buvimo vietos, kad galėtų jį informuoti apie jo bylos nagrinėjimo teisme laiką ir vietą. Nagrinėjamu atveju iš žodinio nagrinėjimo metu vykusių diskusijų matyti, kad 2020 m. balandžio mėn. HN iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl COVID‑19 pandemijos. Vis dėlto man atrodo, kad, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių chronologiją, nebuvo dedamos visos pastangos, kurių reikėjo siekiant įsitikinti, kad HN, kuris tuo metu buvo sulaikymo centre, būtų informuotas apie jo bylos nagrinėjimą teisme. Pavyzdžiui, išsiuntimo iš šalies vykdymas galėjo būti sustabdytas, kol teisme bus pradėta nagrinėti baudžiamoji byla. Be to, galėjo būti įgyvendintos tarptautinės tarpusavio teisinės pagalbos priemonės ( 24 ).

    66.

    Antra, reikia patikslinti, kad situacija, kai kaltinamasis negali dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, numatyta Direktyvos 2016/343 34 konstatuojamojoje dalyje.

    67.

    Pagal šią konstatuojamąją dalį, „jeigu <…> kaltinamieji dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių negali dalyvauti bylą nagrinėjant teisme, jie turėtų turėti galimybę per nacionalinėje teisėje nustatytą laikotarpį paprašyti surengti bylos nagrinėjimą kitą dieną“.

    68.

    Aišku, ši konstatuojamoji dalis neatspindėta Direktyvos 2016/343 nuostatose ir pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją pačios Sąjungos aktų konstatuojamosios dalys neturi teisinės galios ir jų pobūdis ne privalomasis, o aprašomasis ( 25 ). Vis dėlto šiuo atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas išreiškė valią atsižvelgti į situacijas, kai kaltinamasis negali dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes tokiu atveju valstybė narė turi elgtis rūpestingai, siekdama užtikrinti, kad šis asmuo veiksmingai pasinaudotų teise dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    69.

    Šis principas kyla iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, kurioje kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas kaltinamojo nurodytų negalėjimo dalyvauti motyvų pobūdis ir rimtumas, taip pat kompetentingų nacionalinių institucijų rūpestingumas siekiant užtikrinti, kad šis asmuo dalyvautų teismo posėdyje ( 26 ). 1991 m. rugpjūčio 28 d. Sprendime FCB prieš Italiją EŽTT konstatavo, kad tai, jog Italijos apeliacinis teismas neatidėjo teismo posėdžio, nors kaltinamasis, kaltinamas labai sunkiais nusikaltimais, buvo laikomas Nyderlandų įkalinimo įstaigoje ir nepareiškė noro atsisakyti dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, prieštaravo EŽTK 6 straipsniui ( 27 ).

    70.

    Mano nuomone, Direktyvos 2016/343 34 konstatuojamosios dalies formuluotė yra pakankamai plati, kad apimtų situacijas, kai kaltinamasis negali dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, nes buvo išsiųstas į trečiąją šalį ir dėl jam nustatytų administracinių prievartos priemonių taip pat negali atvykti į valstybės, kurioje priimamas nuosprendis, teritoriją ir būti joje. Vis dėlto atrodo, kad ši konstatuojamoji dalis susijusi su situacijomis, kai toks asmuo žinojo savo bylos nagrinėjimo teisme datą, nes prašė teismo ją atidėti, o šioje byloje taip nėra. Be to, priemonių, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas yra numatęs minėtoje konstatuojamojoje dalyje, nepakanka, kad minėtas asmuo galėtų dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme. Iš tiesų toje pat konstatuojamojoje dalyje šis teisės aktų leidėjas yra numatęs tik galimybę atidėti bylos nagrinėjimą ( 28 ). Kliūčių, kylančių vykdant sprendimą grąžinti, priimtą kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje, pobūdis, apimtis ir trukmė, kuri, primenu, gali būti iki penkerių metų, reikalauja, kad proceso organizavimo tikslais būtų imtasi kitų priemonių, pavyzdžiui, tiek administracinėms institucijoms atidedant išsiuntimą, tiek teisminėms institucijoms pasitelkiant, be kita ko, tarptautinę teisinę pagalbą.

    71.

    Tokios priemonės yra būtinos atsižvelgiant į Direktyvos 2016/343 tikslą.

    3. Direktyvos 2016/343 tikslas

    72.

    Pagal Direktyvos 2016/343 9 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnį šia direktyva siekiama sustiprinti kaltinamojo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į gynybą baudžiamajame procese, nustatant bendras būtiniausias taisykles, be kita ko, susijusias su teise dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    73.

    Pirma, veiksmingai galimybei kreiptis į teismą ir teisei į gynybą įgyvendinti būtina, kad šis asmuo galėtų dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme. Tačiau išsiuntus iš šalies trečiosios šalies pilietį, dėl kurio valstybės narės valdžios institucijos yra pradėjusios baudžiamąjį persekiojimą, kaltindamos sunkaus nusikaltimo padarymu, ir uždraudus jam atvykti į šios valstybės teritoriją ir būti joje, nors jo byla teisme dar nebaigta nagrinėti, jo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme tampa visiškai neveiksminga, jei kartu su šiomis priemonėmis nėra taikomos konkrečios nuostatos, pagal kurias leidžiama informuoti šį asmenį apie jo bylos nagrinėjimo teisme laiką ir vietą ir užtikrinti jo dalyvavimą arba atstovavimą jam teismo posėdyje.

    74.

    Antra, iš Direktyvos 2016/343 2, 4 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat siekia sustiprinti valstybių narių pasitikėjimą savo atitinkamomis baudžiamojo teisingumo sistemomis, kad supaprastintų teismo nuosprendžių dėl kaltinamojo nuteisimo, įskaitant tuos, kuriais paskiriama vykdytina laisvės atėmimo bausmė, tarpusavio pripažinimą ( 29 ). Vis dėlto už akių priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui dėl tarpusavio pripažinimo būtina, kad jis būtų paskelbtas tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo užtikrinta pagarba šio asmens procesinėms teisėms. Antraip tai būtų vienas iš nevykdymo pagrindų, pavyzdžiui, numatytų 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias bausmes, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje ( 30 ), 9 straipsnyje. Žinoma, šios bylos aplinkybės yra kitokios, susijusios su valstybe nare ir trečiąja valstybe. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad tarptautinės teisės nuostatos, susijusios su ekstradicija, aiškinamos taip pat ( 31 ). Taigi šiomis aplinkybėmis būtina, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos imtųsi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad kaltinamasis būtų informuotas apie jo bylos nagrinėjimą teisme arba prieš jį išsiunčiant, arba po jo išsiuntimo, ir prireikus, kad šios institucijos imtųsi būtinų veiksmų kaltinamajam atvykti į teismo posėdį, jeigu jis buvo išsiųstas iš šalies.

    75.

    Trečia, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kuria grindžiama Direktyva 2016/343, reikalauja gero teisingumo vykdymo. Tačiau jei sprendimas grąžinti, kurio vykdymas yra ne tik neatidėliotinas, bet ir vyksta lygiagrečiai baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme, vykdomas nesiimant priemonių, kuriomis būtų galima užtikrinti kaltinamojo buvimo vietos nustatymą trečiosios šalies teritorijoje, kyla pavojus, kad teisminės institucijos de facto negalės informuoti šio asmens apie jo bylos nagrinėjimą teisme. Šioje byloje dėl atitinkamo asmens išsiuntimo į trečiąją šalį buvo pradėtos procedūros tos šalies konsulinėse įstaigose, tačiau jos nebuvo sėkmingos. Dėl tokios situacijos baudžiamosios bylos nagrinėjimas gali būti faktiškai sustabdytas, o tai reiškia, kad pati byla gali ilgiau užtrukti arba apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas už akių, ir vėliau ši šalis, gavusi tarpusavio teisinės pagalbos prašymą, galės nepripažinti tokio nuosprendžio arba jį ginčyti pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalį, kad byla teisme būtų nagrinėjama iš naujo.

    76.

    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, man atrodo, viena vertus, labai svarbu, kad kompetentingos baudžiamosios ir administracinės institucijos bendradarbiautų. Tenka neišvengiamai pažymėti šios bylos chronologiją: 2020 m. kovo 11 d. suinteresuotasis asmuo buvo sulaikytas, 2020 m. balandžio 23 d. jam pateikti kaltinimai ir 2020 m. birželio 16 d., t. y. likus 8 dienoms iki 2020 m. liepos 23 d. parengiamojo posėdžio, pasienio policija išsiuntė jį iš šalies.

    77.

    Kita vertus, manau, jog būtina, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos pasvertų skirtingus nagrinėjamus interesus tam, kad kartu būtų apsaugotos kaltinamojo pagrindinės teisės ir bendrasis valstybės narės interesas. Šis pasvėrimas, mano nuomone, reikalauja, kad šios institucijos kompensuotų, sušvelnintų arba ištaisytų pasekmes, susijusias su aptariamų administracinių priemonių vykdymu, taikydamos tinkamus procedūrinius mechanizmus, leidžiančius užtikrinti pakankamą proceso teisingumo lygį. Manau, kad joms reikėtų kelti klausimą dėl sprendimo grąžinti, priimto kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje, vykdymo tvarkos, visų pirma dėl būtinybės nedelsiant vykdyti šį sprendimą, kai baudžiamoji byla dar nagrinėjama. Šiomis aplinkybėmis minėtos institucijos turi turėti galimybę atsižvelgti į tariamai padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir pavojų, kurį kelia atitinkamo asmens buvimas šalies teritorijoje. Šiuo klausimu vien tai, kad trečiosios šalies pilietis įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, negali pateisinti, kad šis pilietis būtų iš karto išsiųstas iš šalies teritorijos, nesiimant tinkamų priemonių, kad jis galėtų dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    78.

    Atsižvelgdamas į šią Direktyvos 2016/343 teksto, taip pat jos sistemos ir tikslo analizę, manau, kad šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: šia nuostata draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią imamasi vykdyti išsiuntimo priemonę, taikomą kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje trečiosios šalies piliečiui, kuriam už sunkaus nusikaltimo padarymą yra iškelta baudžiamoji byla, kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nesiima konkrečių priemonių, būtinų tam, kad šis pilietis galėtų visapusiškai pasinaudoti teise į gynybą ir teise dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    79.

    Kadangi Direktyvoje 2016/343 nenumatyta tokių mechanizmų, manau, kad pagal procesinės autonomijos principą valstybės narės turi juos nustatyti, prireikus naudodamosi priemonėmis, kurias jos turi pagal Direktyvą 2008/115.

    4. Direktyvoje 2008/115 numatyti procedūriniai mechanizmai

    80.

    Pagal SESV 79 straipsnio 2 dalies c punktą, kaip pažymėta Direktyvos 2008/115 2 ir 24 konstatuojamosiose dalyse, šia direktyva siekiama įgyvendinti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais ir teisinėmis garantijomis, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir visiškai gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas ( 32 ). Iš to matyti, kad priemonės, kurių imamasi remiantis šia direktyva, turi būti vykdomos nepažeidžiant trečiosios šalies piliečio teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir paisant jo teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme.

    81.

    Be to, minėtos direktyvos 6 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas patikslina, kad nutraukdamos neteisėtą trečiosios šalies piliečio buvimą šalyje valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi teisingos procedūros, o pagal bendruosius Sąjungos teisės principus sprendimai būtų priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo, atsižvelgiant ne vien į tokio piliečio neteisėto buvimo faktą. Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad valstybės narės privalo paisyti proporcingumo principo visais šioje direktyvoje numatytos grąžinimo procedūros etapais, įskaitant sprendimo grąžinti etapą ( 33 ). Jis taip pat yra pridūręs, kad prieš priimdamos sprendimą grąžinti kompetentingos nacionalinės institucijos turi išklausyti suinteresuotąjį asmenį, o jis turi teisę pareikšti nuomonę dėl šio grąžinimo tvarkos ( 34 ).

    82.

    Šiomis aplinkybėmis, mano nuomone, priimant sprendimą grąžinti kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje, būtina, kad kompetentingos nacionalinės institucijos kiekvienu konkrečiu atveju išnagrinėtų, kiek jų vykdymas nedelsiant gali pakenkti atitinkamo trečiosios šalies piliečio teisei į gynybą.

    83.

    Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2008/115 9 straipsnyje numatė nuostatas, susijusias su išsiuntimo atidėjimu.

    84.

    Pagal šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalį valstybės narės „atitinkamam laikotarpiui gali atidėti išsiuntimą, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes“. Nors šiuo tikslu Sąjungos teisės aktų leidėjas ragina valstybes nares atsižvelgti į motyvus, susijusius su trečiosios šalies piliečio fizine ar psichine būkle arba techninėmis priežastimis, pavyzdžiui, transporto priemonių nebuvimu, įterpinio „visų pirma“ vartojimas rodo, kad galima atsižvelgti ir į kitas aplinkybes. Taigi individualus nagrinėjimas, kurį turi atlikti kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, turėtų leisti sužinoti apie pradėtą šio piliečio baudžiamąjį persekiojimą, kad būtų galima nustatyti, kuriam laikui reikia atidėti išsiuntimą, o ne jo nevykdyti.

    85.

    Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad jei išsiuntimas atidedamas, pagal Direktyvos 2008/115 9 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms leidžiama nustatyti suinteresuotajam asmeniui tam tikras prievoles, kuriomis siekiama išvengti pasislėpimo pavojaus, kaip antai prievolę reguliariai registruotis institucijose arba neišvykti iš tam tikros vietos. Šios prievolės nurodytos minėtos direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje.

    86.

    Minėtos direktyvos 11 straipsnio 3 dalies ketvirtoje pastraipoje teisės aktų leidėjas taip pat numatė nuostatas, susijusias su draudimo atvykti priemonės panaikinimu ar sustabdymu.

    87.

    Pagal šį mechanizmą valstybėms narėms leidžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti „atskirais atvejais ar tam tikrų jų kategorijų atvejais dėl kitų priežasčių“. Akivaizdu, kad šiuo straipsniu valstybėms narėms suteikiama palyginti didelė diskrecija tais atvejais, kai jos gali nuspręsti panaikinti arba sustabdyti draudimo atvykti priemonę. Šiomis aplinkybėmis dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios šios išvados 83 punkte, manau, kad valstybės narės turėtų galėti panaikinti arba sustabdyti draudimo atvykti į jų teritoriją ir būti joje priemonės vykdymą, kad būtų užtikrinta, kad bus paisoma atitinkamo trečiosios šalies piliečio teisių, prireikus suteikiant jam galimybę dalyvauti nagrinėjant bylą teisme.

    88.

    Taigi atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: pagal ją draudžiama tokia nacionalinė praktika, kai imamasi vykdyti išsiuntimo priemonę, taikomą kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje trečiosios šalies piliečiui, kuris patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už sunkaus nusikaltimo padarymą, kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms nepriėmus konkrečių nuostatų, pagal kurias šiam piliečiui būtų leidžiama dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme. Šiomis aplinkybėmis taip pat siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad nustatant išsiuntimo iš šalies priemonę, taikomą kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje, reikia patikrinti, ar, kai minėtam asmeniui yra iškelta baudžiamoji byla, šios priemonės vykdymas nedelsiant yra suderinamas su šio asmens teise į gynybą ir ar atitinkamu atveju nėra pagrindo atidėti išsiuntimą arba panaikinti ar sustabdyti draudimą atvykti į šalį ir būti joje pagal Direktyvos 2008/115 9 straipsnį ir 11 straipsnio 2 dalį.

    C.   Teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme atsisakymo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalį, priimtinumas

    89.

    Dabar reikia išnagrinėti antrąjį ir trečiąjį klausimus, susijusius su sąlygomis, kuriomis kaltinamasis, dėl kurio buvo priimtas sprendimas grąžinti, taikomas kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje, gali atsisakyti dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalį.

    90.

    Pirmiausia reikia pažymėti, kad šios direktyvos 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta galimybė teisti asmenį jam nedalyvaujant ir vykdyti apkaltinamąjį nuosprendį, kuris gali būti priimtas pasibaigus šiam procesui, tarsi jis būtų buvęs grindžiamas rungimosi principu. Minėtos direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta galimybė teisti šį asmenį jam nedalyvaujant, tačiau jam turi būti suteikta teisė ginčyti apkaltinamąjį nuosprendį ir teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo tos pačios direktyvos 9 straipsnyje numatytomis sąlygomis. Abi situacijos skiriasi atsižvelgiant į tai, ar kaltinamasis žinojo apie jo bylos nagrinėjimą teisme ir sąmoningai atsisakė dalyvauti teismo posėdyje, ar šis asmuo nežinojo apie savo bylos nagrinėjimą teisme.

    1. Situacija, kai kaltinamasis negali dalyvauti nagrinėjant bylą teisme dėl sprendimo jį grąžinti vykdymo, priimto kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje (antrasis klausimas)

    91.

    Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė gali teisti kaltinamąjį jam nedalyvaujant, jeigu šis asmuo, nors ir negalėjo dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme dėl sprendimo grąžinti, priimto kartu su jam nustatytu draudimu atvykti į šalį ir būti joje, vis dėlto buvo informuotas apie šio teismo proceso turinį ir nedalyvavimo nagrinėjant bylą pasekmes ir buvo atstovaujamas įgalioto advokato, kurį paskyrė jis pats arba teismas.

    92.

    Pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 3 dalis valstybės narės gali numatyti, kad asmuo bus teisiamas jam nedalyvaujant, ir vykdyti galimą apkaltinamąjį nuosprendį, nesuteikiant jam teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo, jei yra įvykdytos tam tikros sąlygos.

    93.

    Sąjungos teisės aktų leidėjas šios direktyvos 35 konstatuojamojoje dalyje nurodo, kad įtariamųjų arba kaltinamųjų teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme nėra absoliuti ir kad tam tikromis sąlygomis įtariamasis arba kaltinamasis turėtų turėti galimybę tiesiogiai arba netiesiogiai, tačiau aiškiai atsisakyti šios teisės ( 35 ). Taigi toks atsisakymas iš principo galimas tik dviem Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatytais atvejais ( 36 ).

    94.

    Pirmasis atvejis, numatytas šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalies a punkte, susijęs su kaltinamojo informavimu. Šiuo atveju toks asmuo laiku informuojamas apie bylos nagrinėjimą teisme ir neatvykimo į teismą pasekmes. Iš minėtos direktyvos 36 konstatuojamosios dalies matyti, jog tam, kad šis informavimas galiotų, būtina, pirma, kad šaukimas šiam asmeniui būtų įteiktas asmeniškai ar kad jis būtų oficialiai ir laiku informuotas apie nustatytą bylos nagrinėjimo teisme laiką ir vietą kitomis priemonėmis taip, kad turėtų galimybę sužinoti apie bylos nagrinėjimą teisme, ir, antra, jis žinotų, kad dėl jo gali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu jis nedalyvaus teisminiame nagrinėjime. Pagal tos pačios direktyvos 38 konstatuojamąją dalį kompetentingos nacionalinės institucijos turi dėti visas reikiamas pastangas, kad informuotų atitinkamą asmenį, ir šis asmuo turi dėti visas reikiamas pastangas, kad gautų šią informaciją ( 37 ), siekdamas išsklaidyti bet kokias abejones dėl nenoro dalyvauti nagrinėjant bylą teisme.

    95.

    Antrasis atvejis, nurodytas Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies b punkte, susijęs su advokato atstovavimu kaltinamajam. Šiuo atveju toks asmuo, būdamas informuotas apie jo bylos nagrinėjimą teisme, sąmoningai nusprendė būti atstovaujamas advokato, o ne pats asmeniškai dalyvauti nagrinėjant bylą ( 38 ). Toks sprendimas iš esmės įrodo, kad šis asmuo atsisakė asmeniškai dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, kartu užtikrindamas savo teisę į gynybą, todėl vėliau negalės pasinaudoti šios direktyvos 9 straipsnyje numatyta teise į bylos nagrinėjimą iš naujo.

    96.

    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, niekas nedraudžia kaltinamajam, dėl kurio, be kita ko, priimtas sprendimas grąžinti, taikomas kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje, atsisakyti dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme. Iš tiesų ši teisė suteikiama visiems kaltinamiesiems baudžiamojoje byloje, neatsižvelgiant į jų teisinį statusą valstybėje narėje ( 39 ).

    97.

    Vis dėlto tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, tokiam atsisakymui turi būti taikomos ypatingos garantijos.

    98.

    Pirma, pačiam kaltinamojo teisės dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme atsisakymui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies a punktą, būtina, kad šis asmuo, būdamas informuotas, tikrai galėtų atsisakyti šios teisės. Negali būti laikoma, kad asmuo laisvai ir aiškiai atsisakė šios teisės, jei iš jo atimta judėjimo laisvė dėl sulaikymo siekiant įvykdyti išsiuntimo priemonę arba dėl jam nustatyto draudimo atvykti į šalį ir būti joje. Tokiu atveju kompetentingos nacionalinės institucijos turėtų numatyti specialias priemones, leidžiančias tam pačiam asmeniui atvykti į jo bylos nagrinėjimą teisme (pavyzdžiui, leisdamos išvykti iš sulaikymo centro, atidėdamos išsiuntimą iš šalies arba sustabdydamos draudimą atvykti į šalį ir būti joje), ir apie tai pranešti tam asmeniui.

    99.

    Antra, kaltinamojo teisės dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme atsisakymui pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies b punktą būtina atsižvelgti į advokato atstovavimo kaltinamajam, kuris išsiųstas iš šalies teritorijos, tvarką. Primenu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas teikia didelę reikšmę tam, kad kaltinamasis nebūtų baudžiamas už nedalyvavimą nagrinėjant jo bylą teisme, pažeidžiant teisę gintis padedant gynėjo ( 40 ). Nors „ši teisė nėra absoliuti, kiekvieno kaltinamojo teisė būti veiksmingai ginamam advokato, kurį prireikus paskiria teismas, yra viena iš pagrindinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą sudedamųjų dalių. Kaltinamasis nepraranda jos vien todėl, kad nedalyvauja teisminiame nagrinėjime“ ( 41 ). Kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, „baudžiamosios sistemos teisingumui labai svarbu, kad kaltinamasis būtų tinkamai ginamas tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje“ ( 42 ). Jeigu, kaip rodo ši byla, dėl išsiuntimo priemonės vykdymo kyla pavojus, kad nutrūks kaltinamojo bendravimas su jo advokatu, manau, kad ypatingą dėmesį reikėtų skirti šio atstovavimo tvarkai.

    100.

    Trečia, tokios garantijos būtinos atsižvelgiant į šios išvados 72 ir paskesniuose punktuose nurodytus Direktyvos 2016/343 tikslus. Nors šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažįsta kaltinamojo teisę atsisakyti dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, vis dėlto, atsižvelgiant į teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir atsisakymo dalyvauti nagrinėjant bylą teisme pasekmių esminį pobūdį, būtina, kad šis atsisakymas būtų suformuluotas tokiomis sąlygomis, dėl kurių nekiltų jokių abejonių.

    101.

    Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes manau, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei nedraudžiama teisti trečiosios šalies piliečio, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti, taikomas kartu su draudimu atvykti į šalies teritoriją ir būti joje, šiam asmeniui nedalyvaujant, jeigu kaltinamasis apie bylos nagrinėjimą teisme ir nedalyvavimo ją nagrinėjant pasekmes ne tik buvo laiku informuotas, bet ir buvo numatytos specialios priemonės, kad jis galėtų dalyvauti šiame teismo procese, ir šis asmuo laisva valia ir aiškiai atsisakė tai daryti arba jam, informuotam apie vyksiantį minėtos bylos nagrinėjimą teisme, tinkamai atstovauja jo paties arba teismo paskirtas advokatas.

    2. Situacija, kai kaltinamasis per ikiteisminį tyrimą atsisakė teisės dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme (ketvirtasis klausimas)

    102.

    Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė gali teisti kaltinamąjį jam nedalyvaujant, jeigu šis asmuo, būdamas informuotas apie neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, per ikiteisminį tyrimą aiškiai atsisakė teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme dar prieš nustatant šio teisminio nagrinėjimo datą.

    103.

    Manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje aiškiai nenumatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyto atvejo.

    104.

    Taigi šiomis aplinkybėmis reikia kelti klausimą, ar valstybė narė gali numatyti, kad asmuo taip pat gali būti teisiamas jam nedalyvaujant esant kitai situacijai nei ta, kuri aiškiai nurodyta Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalyje. Tačiau, kaip nurodyta šios išvados 89 punkte, šios direktyvos 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinta teisinė tvarka ir jos 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisinė tvarka skiriasi ne tuo, kad asmuo gali būti teisiamas jam nedalyvaujant, o pasekmėmis, susijusiomis su sprendimo, kuris priimamas po šio už akių surengto teismo proceso, vykdymu.

    105.

    Pirma, Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos nuostatos turi būti aiškinamos siaurai, nes bet koks teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme atsisakymas reiškia, kad už akių priimtas sprendimas bus įvykdytas ir kad kaltinamasis negalės reikalauti bylos nagrinėjimo iš naujo. Būtent dėl šios priežasties šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodyti atvejai susiję su situacijomis, kai šis asmuo, būdamas informuotas apie jo bylos nagrinėjimo teisme laiką ir vietą ( 43 ), žino, kad jam yra iškelta baudžiamoji byla ir jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, todėl aiškiai atsisako atvykti į teismą asmeniškai.

    106.

    Vis dėlto toks „iš anksto“ vykstant ikiteisminiam tyrimui išreikštas atsisakymas yra neaiškus, nes tai, kad kaltinamasis informuojamas apie neatvykimo į teismą pasekmes, neleidžia jų ištaisyti. Iš tiesų šis atsisakymas įvyksta ankstyvoje baudžiamojo proceso stadijoje, kai kompetentinga teisminė institucija tiria bylą, t. y. tiria faktines aplinkybes, kurios gali arba negali būti laikomos nusikalstama veika. Todėl pripažinimas, kad toks atsisakymas laikytinas sutikimu būti teisiamam kaltinamajam nedalyvaujant, prieštarautų Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytiems principams ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotai jurisprudencijai. Primenu, kad pagal šią jurisprudenciją reikalaujama, kad šiam asmeniui būtų asmeniškai pranešta apie jam pateiktus kaltinimus ir kad jis būtų tinkamai pašauktas į teismą ( 44 ). Priešingu atveju joje reikalaujama, kad šis atsisakymas būtų nustatytas remiantis tiksliomis, objektyviomis ir reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis įrodyti, kad minėtas asmuo buvo informuotas apie baudžiamosios bylos iškėlimą jam, kad žinojo kaltinimo pobūdį ir pagrindą, taigi aiškiai atsisakė savo teisės dalyvauti teismo posėdyje ir gintis ( 45 ). Bet kuriuo atveju, Europos Žmogaus Teisių Teismo teigimu, nepakanka, kad kaltinamasis „būtų laikomas žinojusiu“ apie baudžiamojo persekiojimo pradėjimą jo atžvilgiu ( 46 ).

    107.

    Antra, manau, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodytų atvejų sukonkretinimas patvirtina Sąjungos teisės aktų leidėjo valią išsamiai ir teisinio saugumo sumetimais numatyti atvejus, kai reikia manyti, kad asmens, kuris asmeniškai nedalyvavo nagrinėjant jo bylą teisme, procesinės teisės nebuvo pažeistos. Žinoma, tai yra valstybėms narėms bendros būtiniausios taisyklės. Tačiau jos turi būti apibrėžiamos taip, kad skatintų teismų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, palengvinant sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimą ( 47 ). Tokiomis aplinkybėmis leidus valstybei narei teisti asmenį jam nedalyvaujant ir be jo sutikimo remiantis kitais pagrindais, nei nurodytieji šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, kyla pavojus, kad šio tikslo nebus laikomasi.

    108.

    Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, laikausi nuomonės, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip: pagal ją valstybei narei draudžiama laikyti, kad asmuo laisva valia atsisakė dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, jeigu jis, nors ir buvo informuotas apie neatvykimo į bylos nagrinėjimą teisme pasekmes, išreiškė šią valią per ikiteisminį tyrimą, kai dar nebuvo nustatyta teisminio nagrinėjimo data.

    109.

    Nagrinėjamu atveju suinteresuotojo asmens teisės dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme atsisakymas, kaip žinoma, buvo susijęs su minimaliomis garantijomis. Remiantis Teisingumo Teismo turima informacija, po šio atsisakymo teismas jam paskyrė advokatą. Suinteresuotajam asmeniui buvo pranešta apie kaltinimą ir, dalyvaujant vertėjui, jis buvo informuotas apie savo teises, įskaitant tas, kurios nustatytos NPK 269 straipsnyje, susijusias su bylos nagrinėjimo „už akių“ eiga ir pasekmėmis. Nors suinteresuotasis asmuo pareiškė, kad supranta šias teises ir nepageidauja dalyvauti procese, nepaneigiama, kad jis negavo nei kaltinamojo akto kopijos, nei nutarties, kuria nustatyta parengiamojo posėdžio data 2020 m. liepos 23 d., nes 2020 m. birželio 16 d. jis buvo išsiųstas iš šalies teritorijos, o jo adresas iki šiol nežinomas. Iš to matyti, kad jis nebuvo laiku informuotas apie jo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies a punktą, todėl negalima manyti, kad jis laisva valia ir aiškiai atsisakė dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    D.   Procesinės pareigos dalyvauti nagrinėjant bylą teisme buvimas (trečiasis klausimas)

    110.

    Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės užtikrina, kad kaltinamasis turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad šis asmuo privalo dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    111.

    Šis klausimas kilo dėl to, kad pagal NPK 269 straipsnio 1 ir 2 dalis kaltinamasis privalo dalyvauti teismo posėdyje, jeigu jis padarė sunkų nusikaltimą, kaip antai pagrindinėje byloje, arba kai tai būtina objektyviai tiesai nustatyti ( 48 ).

    112.

    Akivaizdu, kad Direktyvos 2016/343 tikslas ir dalykas nėra įpareigoti įtariamuosius ir kaltinamuosius dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme.

    113.

    Šia direktyva siekiama „sustiprinti“ kaltinamųjų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą baudžiamajame procese, reikalaujant, kad valstybės narės užtikrintų, kad šie asmenys turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme. Kaip jau nurodžiau šioje išvadoje, minėtos direktyvos 8 straipsnyje šioms valstybėms nustatyta pozityvi pareiga, nes jos privalo imtis priemonių Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintoms teisėms apsaugoti.

    114.

    Taigi vienintelis Direktyvos 2016/343 8 straipsnio dalykas ir tikslas yra šio straipsnio 1 dalyje nustatyti kaltinamojo teisę dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme ir jo 2 dalyje apibrėžti šios teisės ribas, patikslinant sąlygas, kuriomis šis asmuo gali jos atsisakyti ( 49 ). Sąjungos teisės aktų leidėjas šios direktyvos 35 konstatuojamojoje dalyje patikslina, kad ši teisė nėra absoliuti, nes tam tikromis sąlygomis minėtas asmuo gali jos tiesiogiai arba netiesiogiai, tačiau aiškiai atsisakyti. Taigi, priešingai, nei savo pastabose teigia Komisija, manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tikrai suteikia teisę nedalyvauti nagrinėjant bylą teisme, kaip įtvirtinta Direktyvos 2016/343 7 straipsnyje, teisę tylėti ir teisę neduoti parodymų prieš save.

    115.

    Be to, savo pritariančiojoje nuomonėje, pateiktoje byloje Van Geyseghem prieš Belgiją ( 50 ), teisėjas G. Bonello pažymėjo, kad „[kaltinamojo] teisė nedalyvauti nagrinėjant bylą pakankamai glaudžiai susijusi su jo teise tylėti. Jei siekiant vykdyti teisingumą kaltinamojo dalyvavimas nagrinėjant jo bylą teisme būtų laikomas būtina bet kokios gynybos sąlyga, tais pačiais argumentais būtų galima priversti kaltinamąjį atsisakyti teisės tylėti, t. y. remtis taip pat geru <…> vykdymu. Praktiškai negaliu įsivaizduoti atvejo, kai derinant visuomenės interesus ir šią pagrindinę kaltinamojo teisę (net darant prielaidą, kad toks derinimas yra teisėtas), visuomenės interesai būtų svarbesni už šią teisę“.

    116.

    Aišku, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, Direktyva 2016/343 siekiama nustatyti būtiniausias bendras taisykles, todėl ji nėra visapusiška ir išsami priemonė, kurios tikslas – nustatyti visas teismo sprendimo priėmimo sąlygas ( 51 ). Šios direktyvos 48 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas patikslina, kad valstybės narės turėtų galėti išplėsti „šioje direktyvoje nustatytas teises, kad užtikrintų aukštesnio lygio apsaugą“. Man atrodo, kad reikalaudama, kad kaltinamasis atvyktų į jo bylos nagrinėjimą teisme, valstybė narė ne išplečia šio asmens turimą teisę dalyvauti teismo posėdyje, bet, priešingai, ją apriboja, paversdama ją pareiga ir atimdama iš jo toje pat direktyvoje aiškiai pripažįstamą galimybę laisva valia atsisakyti šios teisės atvykti į teismo posėdį. Taigi tokia priemonė negali būti laikoma padedančia sustiprinti minėto asmens procesines teises, turint omenyje tai, kad, jei to reikia dėl svarbaus intereso, valstybės narės gali imtis priemonių, kad užtikrintų suinteresuotojo asmens atvykimą į teismo posėdį, kaip antai suinteresuotojo asmens atvykimo nedelsiant į teismo posėdį, jo teisminės kontrolės arba kardomojo kalinimo priemones.

    117.

    Šis aiškinimas atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą jurisprudenciją. Nors EŽTT pripažįsta kaltinamojo dalyvavimo nagrinėjant jo bylą teisme svarbą tiek dėl jo teisės būti išklausytam, tiek dėl būtinybės patikrinti jo parodymų tikslumą ir palyginti juos su nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, jis palieka valstybėms narėms teisę pačioms nustatyti proceso taisykles taip, kad būtų užtikrintas proceso rungtyniškumas ir „skatinamas“ kaltinamojo dalyvavimas. Taigi EŽTT apsiriboja raginimu nacionalinės teisės aktų leidėjui „atgrasyti“ nuo nepagrįsto nedalyvavimo ( 52 ) naudojant jo turimas nacionalinės teisinės sistemos priemones. Kaip matyti iš vartojamų formuluočių, minėtas teismas nenustato jokios pareigos kaltinamajam atvykti į jo bylos nagrinėjimą teisme.

    118.

    Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybės narės užtikrina, kad kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme, turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kaltinamasis privalo dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    V. Išvada

    119.

    Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sofiyski Rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) pateiktus prejudicinius klausimus:

    1.

    2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šia nuostata draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią imamasi vykdyti sprendimą grąžinti, priimtą kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje trečiosios šalies piliečiui, nors jam už sunkaus nusikaltimo padarymą yra iškelta baudžiamoji byla, kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nepriima konkrečių nuostatų, būtinų tam, kad šis pilietis galėtų dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.

    Šiomis aplinkybėmis priimant sprendimą grąžinti kartu su draudimu atvykti į šalį ir būti joje reikalaujama, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtų patikrinta, ar šio sprendimo vykdymas nedelsiant suderinamas su kaltinamojo teise į gynybą ir ar atitinkamu atveju nėra pagrindo atidėti išsiuntimą arba panaikinti ar sustabdyti draudimą atvykti į šalį ir būti joje pagal šios direktyvos 9 straipsnį ir 11 straipsnio 2 dalį.

    2.

    Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei nedraudžiama teisti trečiosios šalies piliečio, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti, taikomas kartu su draudimu atvykti į šalies teritoriją ir būti joje, jam nedalyvaujant, jeigu kaltinamasis apie bylos nagrinėjimą teisme ir nedalyvavimo ją nagrinėjant pasekmes ne tik buvo laiku informuotas, bet ir buvo numatytos specialios priemonės, kad jis galėtų dalyvauti šiame teismo procese, ir laisva valia ir aiškiai atsisakė tai daryti arba jam, informuotam apie vyksiantį jo bylos nagrinėjimą teisme, tinkamai atstovauja jo paties arba teismo paskirtas advokatas.

    3.

    Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei draudžiama laikyti, kad asmuo laisva valia atsisakė dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme, jeigu jis, nors ir buvo informuotas apie neatvykimo į bylos nagrinėjimą teisme pasekmes, išreiškė šią valią per ikiteisminį tyrimą, kai dar nebuvo nustatyta teisminio nagrinėjimo data.

    4.

    Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią valstybės narės užtikrina, kad kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme, draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad kaltinamasis privalo dalyvauti nagrinėjant jo bylą teisme.


    ( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

    ( 2 ) 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (OL L 65, 2016, p. 1).

    ( 3 ) OL L 348, 2008, p. 98.

    ( 4 ) Toliau – NPK.

    ( 5 ) DV Nr. 153, toliau – ZChRB.

    ( 6 ) Teisingumo Teismui paprašius pateikti paaiškinimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad 2009 m. gegužės 15 d.Zakon za izmenenie i dopalnenie na zakona za chuzhdentsite v Republika Balgaria (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Įstatymas dėl užsieniečių Bulgarijos Respublikoje, DV, Nr. 36) 16 straipsnyje nurodyta, kad buvo įgyvendinti Direktyvoje 2008/115 nustatyti reikalavimai.

    ( 7 ) Primintina, jog iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, Teisingumo Teismas turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas gali atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas nenurodė savo prejudiciniuose klausimuose, jei šios normos yra būtinos pagrindinei bylai nagrinėti. Visų pirma žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimą Banco de Portugal ir kt. (C‑504/19, EU:C:2021:335, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2021 m. lapkričio 23 d. Sprendimą IS (Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neteisėtumas) (C‑564/19, EU:C:2021:949, 99 punktas).

    ( 8 ) Žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Sagor (C‑430/11, EU:C:2012:777, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 9 ) Žr., be kita ko, 2021 m. birželio 3 d. Sprendimą Westerwaldkreis (C‑546/19, EU:C:2021:432, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 10 ) Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą svarbu atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei reglamentavimo, kurio dalis ji yra, tikslus. Žr., pavyzdžiui, 2021 m. spalio 14 d. Sprendimą Dyrektor Z. Oddziału Regionalnego Agencji Restrukturyzacji i Modernizacji Rolnictwa (C‑373/20, EU:C:2021:850, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 11 ) Pasirašyta Romoje 1950 m. lapkričio 4 d., toliau – EŽTK.

    ( 12 ) 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Generalstaatsanwaltschaft Hamburg (C‑416/20 PPU, EU:C:2020:1042, 43 punktas).

    ( 13 ) Žr. Direktyvos 2016/343 33 konstatuojamąją dalį.

    ( 14 ) 2007 m. birželio 26 d. Sprendimas Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt. (C‑305/05, EU:C:2007:383, 29 punktas).

    ( 15 ) Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas, kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.

    ( 16 ) Toliau – Chartija.

    ( 17 ) 2019 m. liepos 29 d. Sprendimas Gambino ir Hyka (C‑38/18, EU:C:2019:628, 38 punktas).

    ( 18 ) Žr., be kita ko, 2020 m. vasario 13 d. Sprendimą (C‑688/18, EU:C:2020:94, 36 punktas), kuriame daroma nuoroda į 2006 m. lapkričio 23 d. EŽTT sprendimą Jussila prieš Suomiją (CE:ECHR:2006:1123JUD007305301, 40 punktas) ir 2008 m. kovo 4 d. EŽTT sprendimą Hüseyin Turan prieš Turkiją (CE:ECHR:2008:0304JUD001152902, 31 punktas).

    ( 19 ) Žr. 2000 m. gegužės 23 d. EŽTT sprendimą Van Pelt prieš Prancūziją (CE:ECHR:2000:0523JUD003107096, 66 punktas).

    ( 20 ) C‑38/18, EU:C:2019:628, 42 punktas.

    ( 21 ) Žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Gambino ir Hyka (C‑38/18, EU:C:2019:628, 43 punktas).

    ( 22 ) Šiuo klausimu primenu, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją sąvoka „teisminis nagrinėjimas, per kurį buvo priimtas sprendimas“, turi būti suprantama kaip reiškianti procesą, per kurį buvo priimtas galutinis teismo nuosprendis nuteisti asmenį, o jeigu baudžiamąjį procesą sudarė kelios instancijos, kuriose vienas po kito buvo priimti sprendimai, vartojant šią sąvoką turima omeny paskutinė šio proceso instancija, kai teismas, išnagrinėjęs faktines ir teisines bylos aplinkybes, priėmė galutinį nuosprendį pripažinti suinteresuotąjį asmenį kaltu ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę. Šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Ardic (C‑571/17 PPU, EU:C:2017:1026, 64 ir 65 punktai). Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši sąvoka turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai visoje Sąjungoje, neatsižvelgiant į kvalifikavimą ir materialines bei proceso normas baudžiamosios teisės srityje, kurių pobūdis įvairiose valstybėse narėse skiriasi (63 punktas). Teisingumo Teismas dar patikslino, kad ši sąvoka taip pat apima vėlesnį procesą, kuriam pasibaigus priimamas galutinis teismo sprendimas pakeisti anksčiau skirtos vienos ar kelių bausmių dydį, jei tą sprendimą priėmusi institucija šiuo klausimu turėjo diskreciją (66 punktas).

    ( 23 ) Dėl Direktyvos 2016/343 8 ir 9 straipsnių išaiškinimo žr. mano išvadą byloje Spetsializirana prokuratura ir kt. (Bylos nagrinėjimas kaltinamajam pasislėpus) (C‑569/20, EU:C:2022:26), kuri šiuo metu nagrinėjama Teisingumo Teisme, susijusią su tuo, kiek asmuo, kuris slapstosi, gali pasinaudoti teise į bylos nagrinėjimą teisme iš naujo.

    ( 24 ) Pavyzdžiui, žr. 1959 m. balandžio 20 d. Strasbūre pasirašytą Europos konvenciją dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, ETS Nr. 30.

    ( 25 ) Dėl konstatuojamųjų dalių reikšmės žr. generalinio advokato M. Szpunar išvadą byloje Planet49 (C‑673/17, EU:C:2019:246, 71 punktas).

    ( 26 ) Žr., pavyzdžiui, įkalinimo atveju 1991 m. rugpjūčio 28 d. EŽTT sprendimą FCB prieš Italiją (CE:ECHR:1991:0828JUD001215186) ir 2005 m. kovo 31 d. EŽTT sprendimą Mariani prieš Prancūziją (CE:ECHR:2005:0331JUD004364098) dėl EŽTK 6 straipsnio pažeidimo. Dėl persekiojimo pavojaus žr., be kita ko, 2018 m. spalio 2 d. EŽTT sprendimą byloje Bivolaru prieš Rumuniją (EC:ECHR:2018:1002JUD006658012) dėl šio EŽTK straipsnio nepažeidimo. Kaip pavyzdį, susijusį su sveikatos priežastimis, žr. 2004 m. vasario 12 d. EŽTT sprendimą De Lorenzo prieš Italiją (Nr. 69264/01, CE:ECHR:2004:0212DEC006926401), susijusį su minėto EŽTK straipsnio nepažeidimu. Dėl buvimo užsienio šalyje žr. 2005 m. kovo 24 d. EŽTT sprendimą Stoichkov prieš Bulgariją (CE:ECHR:2005:0324JUD000980802) dėl to paties EŽTK straipsnio pažeidimo.

    ( 27 ) CE:ECHR:1991:0828JUD001215186.

    ( 28 ) Tuo Direktyva 2016/343 skiriasi nuo 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR (OL L 315, 2012, p. 57), taip pat kurios 17 straipsnis skirtas kitoje valstybėje narėje gyvenančių nukentėjusiųjų teisėms.

    ( 29 ) Žr. 2017 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Ardic (C‑571/17 PPU, EU:C:2017:1026) ir 2020 m. vasario 13 d. Sprendimą Spetsializirana prokuratura (Teismo posėdis kaltinamajam nedalyvaujant) (C‑688/18, EU:C:2020:94).

    ( 30 ) OL L 327, 2008, p. 27. Taip pat žr. 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2009/299/TVR, iš dalies keičiančio [p]amatinius sprendimus 2002/584/TVR, 2005/214/TVR, 2006/783/TVR, 2008/909/TVR ir 2008/947/TVR ir stiprinančio asmenų procesines teises bei skatinančio tarpusavio pripažinimo principo taikymą sprendimams, priimtiems atitinkamam asmeniui asmeniškai nedalyvavus teisminiame nagrinėjime (OL L 81, 2009, p. 24), 2 straipsnį tiek, kiek juo 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t, p. 34) papildomas 4a straipsniu. Kaip matyti iš pačios minėto 4a straipsnio 1 dalies formuluotės, vykdančioji teisminė institucija turi teisę atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, per kurį buvo priimtas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad įvykdytos šios nuostatos atitinkamuose a–d punktuose išdėstytos sąlygos. Šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą GeneralstaatsanwaltschaftHamburg (C‑416/20 PPU, EU:C:2020:1042, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 31 ) Žr., pavyzdžiui, 2012 m. sausio 17 d. EŽTT sprendimą Othman (Abu Qatada) prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:2012:0117JUD000813909, 258 ir 259 punktai).

    ( 32 ) Žr. Direktyvos 2008/115 2 ir 11 konstatuojamąsias dalis ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453, 42 punktas) bei 2020 m. liepos 2 d. Sprendimą Stadt Frankfurt am Main (C‑18/19, EU:C:2020:511, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 33 ) 2015 m. birželio 11 d. Sprendimas Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 34 ) Žr. šio sprendimo 69 ir 70 punktus.

    ( 35 ) Čia Sąjungos teisės aktų leidėjas integravo Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią nei EŽTK 6 straipsnio tekstas, nei prasmė nekliudo asmeniui savo noru tiesiogiai ar netiesiogiai atsisakyti teisingo bylos nagrinėjimo garantijų. Vis dėlto šis atsisakymas turi būti aiškiai nustatytas. Pavyzdžiui, žr. 2006 m. kovo 1 d. EŽTT sprendimą Sejdovic prieš Italiją (CE:ECHR:2006:0301JUD005658100, 86 punktas) ir 2018 m. kovo 13 d. EŽTT sprendimą Vilches Coronado ir kiti prieš Ispaniją (CE:ECHR:2018:0313JUD005551714, 36 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2020 m. vasario 13 d. Sprendimą Spetsializirana prokuratura (Teismo posėdis kaltinamajam nedalyvaujant) (C‑688/18, EU:C:2020:94, 37 punktas).

    ( 36 ) Jei šių sąlygų neįmanoma įvykdyti, nes neįmanoma nustatyti kaltinamojo buvimo vietos, nepaisant kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų dedamų pastangų, pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalį ir 9 straipsnį reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų bylos nagrinėjimą iš naujo.

    ( 37 ) Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją nacionaliniai teismai turi elgtis rūpestingai, kaip to reikalaujama, tinkama forma pašaukdami kaltinamąjį į teismą. Žr., pavyzdžiui, 1985 m. vasario 12 d. EŽTT sprendimą Colozza prieš Italiją (CE:ECHR:1985:0212JUD000902480, 32 punktas) ir 2018 m. birželio 12 d. EŽTT sprendimą M.T.B. prieš Turkiją (CE:ECHR:2018:0612JUD004708106, 49–53 punktai). Tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti pranešta apie teismo posėdį ne tik taip, kad jis žinotų posėdžio datą, laiką ir vietą, bet ir turėtų pakankamai laiko pasirengti gynybai ir atvykti į teismą. Šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 28 d. EŽTT sprendimą Vyacheslav Korchagin prieš Rusiją (CE:ECHR:2018:0828JUD001230716, 65 punktas).

    ( 38 ) Taip pat žr. Direktyvos 2016/343 37 konstatuojamąją dalį.

    ( 39 ) Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2016/343 12 konstatuojamąją dalį.

    ( 40 ) Žr., be kita ko, 2001 m. birželio 14 d. EŽTT sprendimą Medenica prieš Šveicariją (CE:ECHR:2001:0614JUD002049192), kuriame šis teismas dėl suinteresuotojo asmens, kuris buvo laiku informuotas apie dėl jo pradėtą baudžiamąjį persekiojimą ir jo bylos nagrinėjimo teisme datą, pažymi, kad „per teisminius ginčus [jo] gynybą užtikrino du jo pasirinkti advokatai“ (56 punktas).

    ( 41 ) Šiuo klausimu žr. 2001 m. vasario 13 d. EŽTT sprendimą Krombach prieš Prancūziją (CE:ECHR:2001:0213JUD002973196, 89 punktas) ir 2006 m. kovo 1 d. EŽTT sprendimą Sejdovic prieš Italiją (CE:ECHR:2006:0301JUD005658100, 91 punktas).

    ( 42 ) Žr., be kita ko, 2006 m. kovo 1 d. EŽTT sprendimą Sejdovic prieš Italiją (CE:ECHR:2006:0301JUD005658100, 91 punktas). Kursyvu išskirta mano.

    ( 43 ) Šiomis aplinkybėmis primenu, kad, Teisingumo Teismo teigimu, sąvoka „teisminis nagrinėjimas, per kurį buvo priimtas sprendimas“ turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai visoje Sąjungoje, neatsižvelgiant į kvalifikavimą ir materialines bei procesines normas baudžiamosios teisės srityje, kurių pobūdis įvairiose valstybėse narėse skiriasi. Teisingumo Teismas šią sąvoką apibrėžia kaip reiškiančią procesą, per kurį buvo priimtas galutinis teismo nuosprendis nuteisti asmenį. Tuo atveju, kai baudžiamąjį procesą sudarė kelios instancijos, kuriose vienas po kito buvo priimti sprendimai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad vartojant šią sąvoką turima omeny paskutinė šio proceso instancija, kai teismas, išnagrinėjęs faktines ir teisines bylos aplinkybes, priėmė galutinį nuosprendį pripažinti suinteresuotąjį asmenį kaltu ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę. Šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Ardic (C‑571/17 PPU, EU:C:2017:1026, 6365 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

    ( 44 ) Žr., pavyzdžiui, 1985 m. vasario 12 d. EŽTT sprendimą Colozza prieš Italiją (CE:ECHR:1985:0212JUD000902480, 32 punktas) ir 2018 m. birželio 12 d. EŽTT sprendimą M.T.B. prieš Turkiją (CE:ECHR:2018:0612JUD004708106, 49–53 punktai). Pagal šio teismo jurisprudenciją apie tokį atsisakymą negalima spręsti nei iš neapibrėžto ir neoficialaus žinojimo (žr., be kita ko, 2006 m. gegužės 23 d. EŽTT sprendimą Kounov prieš Italiją (CE:ECHR:2006:0523JUD002437902, 47 punktas), nei iš paprastos prezumpcijos, nei vien iš besislapstančio asmens statuso (žr. 1985 m. vasario 12 d. EŽTT sprendimą Colozza prieš Italiją (CE:ECHR:1985:0212JUD000902480, 28 punktas).

    ( 45 ) Žr. 2006 m. kovo 1 d. EŽTT sprendimą Sejdovic prieš Italiją (CE:ECHR:2006:0301JUD005658100, 98 ir 99 punktai); 2006 m. gegužės 23 d. EŽTT sprendimą Kounov prieš Bulgariją (CE:ECHR:2006:0523JUD002437902, 47 punktas); 2017 m. sausio 26 d. EŽTT sprendimą Lena Atanasova prieš Bulgariją (CE:ECHR:2017:0126JUD005200907, 52 punktas) ir 2017 m. vasario 2 d. EŽTT sprendimą Ait Abbou prieš Prancūziją (CE:ECHR:2017:0202JUD004492113, 62–65 punktai).

    ( 46 ) Žr. 1985 m. vasario 12 d. EŽTT sprendimą Colozza prieš Italiją (CE:ECHR:1985:0212JUD000902480, 28 punktas).

    ( 47 ) Žr. Direktyvos 2016/343 2, 3, 4 ir 10 konstatuojamąsias dalis.

    ( 48 ) Vis dėlto pažymėtina, kad šiai taisyklei taikomos įvairios išimtys. Konkrečiai kalbant, NPK 269 straipsnio 4 dalyje patikslinama, kad suinteresuotojo asmens dalyvavimas neprivalomas, jei tai netrukdo nustatyti objektyvios tiesos, kai jis yra ne Bulgarijos Respublikos teritorijoje ir jo gyvenamoji vieta nežinoma.

    ( 49 ) Taip pat žr. Direktyvos 2016/343 35 konstatuojamąją dalį.

    ( 50 ) Žr. teisėjo Giovanni Bonello pritariančiąją nuomonę dėl 1999 m. sausio 21 d. EŽTT sprendimo Van Geyseghem prieš Belgiją (CE:ECHR:1999:0121JUD002610395).

    ( 51 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Milev (C‑310/18 PPU, EU:C:2018:732, 4547 punktai) ir 2020 m. vasario 13 d. Sprendimą Spetsializirana prokuratura (Teismo posėdis kaltinamajam nedalyvaujant) (C‑688/18, EU:C:2020:94, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

    ( 52 ) Žr., be kita ko, 1993 m. lapkričio 23 d. EŽTT sprendimą Poitrimol prieš Prancūziją (CE:ECHR:1993:1123JUD001403288, 35 punktas) ir 2015 m. liepos 9 d. EŽTT sprendimą Tolmachev prieš Estiją (CE:ECHR:2015:0709JUD007374813, 47 punktas).

    Top