1.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamos panašios problemos į tas, kurias Teisingumo Teismas nagrinėjo 2020 m. birželio 25 d. sprendime dėl vėjo jėgainių Alteryje ir Nevelėje ( 2 ); jos susijusios su planų ir programų poveikio aplinkai vertinimu (toliau – SPAV).

2.

Toje byloje pateiktoje savo išvadoje pažymėjau, kad tam tikrų „projektų“ ar „planų ir programų“ poveikio aplinkai vertinimas yra viena svarbiausių Sąjungos teisės priemonių, skirtų aukštam aplinkos apsaugos lygiui pasiekti ( 3 ).

3.

Projektų poveikio aplinkai vertinimas reglamentuojamas Direktyvoje 2011/92/ES ( 4 ), o planų ir programų – Direktyvoje 2001/42/EB ( 5 ). Abi direktyvos papildo viena kitą, nes pastarojoje direktyvoje „reglamentuojamas išankstinis poveikio aplinkai vertinimas tame etape, per kurį nacionalinės institucijos atlieka strateginį veiksmų planavimą. Taigi joje įpareigojama atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kuris yra platesnis arba bendresnis nei su konkrečiu projektu susijęs vertinimas“ ( 6 ).

4.

Kaip pažymėjau toje išvadoje, „remiantis šia prielaida sunku nurodyti, kokia gali būti reikalavimo atlikti SPAV [strateginį direktyvos poveikio aplinkai vertinimą] apimtis. Akivaizdu, kad šis reikalavimas apima ne vien pavienių projektų vertinimą, tačiau taip pat aišku, kad jis neturėtų apimti visų valstybės narės teisės aktų, turinčių poveikį aplinkai“ ( 7 ).

5.

Iš nagrinėjamos bylos gerai matyti, kad tokių sunkumų, regis, kyla, nepaisant Sprendime Vėjo jėgainės Alteryje ir Nevelėje pateiktų išaiškinimų. Reikės dar geriau patikslinti, kada plane ar programoje pateikiami orientaciniai projektų, kuriems taikomi PAV direktyvos I ir II priedai, rengimo pagrindai ir dėl to turi būti atliktas išankstinis SPAV.

6.

1 straipsnyje nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – sukurti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir padėti į rengiamus ir priimamus planus bei programas integruoti aplinkos apsaugos klausimus, kad būtų skatinama tvari plėtra, užtikrinant, kad laikantis šios direktyvos būtų atliekamas tam tikrų planų ir programų, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, aplinkos [poveikio aplinkai] vertinamas.“

7.

2 straipsnyje įtvirtinta:

„Šioje direktyvoje:

<…>“

8.

3 straipsnyje nurodyta:

„1.   2–4 dalyse nurodytų planų ir programų, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, aplinkos [poveikio aplinkai] vertinimas atliekamas pagal šios direktyvos 4–9 straipsnius.

2.   Laikantis 3 dalies nuostatų, atliekamas toliau išvardytų planų ir programų aplinkos [poveikio aplinkai] vertinimas:

3.   2 dalyje nurodytų planų ir programų, taikomų nedideliuose plotuose vietiniu lygiu, ir nedidelių 2 dalyje nurodytų planų ir programų pakeitimų aplinkos [poveikio aplinkai] vertinimas atliekamas tik tada, kai valstybės narės nustato, kad jų pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai.

4.   Valstybės narės nustato, ar kitų, nenurodytų 2 dalyje, planų ir programų, kurie nustato tolesnio projektų vystymo pagrindus, pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai.

5.   Valstybės narės 3 ir 4 dalyse nurodytų planų ar programų galimą pasekmių reikšmingumą aplinkai nustato išnagrinėdamos kiekvieną konkretų atvejį arba patikslindamos planų ir programų rūšis, arba derindamos abu šiuos metodus. Tuo tikslu valstybės narės visais atvejais atsižvelgia į atitinkamus II priede nurodytus kriterijus, užtikrindamos, kad ši direktyva būtų taikoma planams ir programoms, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai.

<…>“

9.

2 straipsnio 7 dalyje ( 8 ) nurodyta:

„(7)   . Šiame įstatyme planais ir programomis laikomi tik federaliniuose arba Europos Sąjungos teisės aktuose numatyti planai ir programos:

<…>“

10.

35 straipsnyje nustatyta:

„1.   Strateginis poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliekamas tuo atveju, kai planai ir programos:

2.   Strateginis 1 dalyje nenurodytų planų ir programų poveikio aplinkai vertinimas reikalingas tik tuo atveju, jei tuose planuose ir programose nustatyti pagrindai, kuriais remiantis priimamas sprendimas išduoti leidimus 1 priede išvardytiems ar kitiems projektams, ir jei atlikus išankstinį konkretaus atvejo vertinimą, nurodytą 4 dalyje, nustatyta, kad tie planai ir programos gali turėti reikšmingų pasekmių aplinkai <…>.

3.   Planuose ir programose pagrindai, kuriais remiantis priimamas sprendimas išduoti leidimus projektams, yra nustatyti, jeigu juose pateikiami kriterijai, svarbūs vėlesniems sprendimams išduoti leidimus, konkrečiai kalbant, sprendimams dėl projektų poreikio, apimties, vietos, pobūdžio ar veiklos sąlygų arba išteklių naudojimo.

<…>“

11.

20 straipsnyje ( 9 ) numatyta:

„<…>

2.   Gamtos ir kraštovaizdžio dalys gali būti saugomos:

<…>

4.   pagal 26 straipsnį, kaip saugomos kraštovaizdžio teritorijos;

<…>“

12.

26 straipsnyje nurodyta:

„1.   Saugomos kraštovaizdžio teritorijos – tai pagal privalomus teisės aktus nustatytos teritorijos, kuriose speciali gamtos ir kraštovaizdžio apsauga turi būti vykdoma:

2.   Saugomose kraštovaizdžio teritorijose draudžiami visi veiksmai, dėl kurių pasikeičia tokių teritorijų pobūdis arba kurie prieštarauja specialiam šių teritorijų apsaugos tikslui, visų pirma atsižvelgiant į 5 straipsnio 1 dalį ir išsamesnių taisyklių nuostatas.“ ( 10 )

13.

12 straipsnio 1 dalyje ( 11 ) nustatyta:

„1.   Pagal Federalinio įstatymo dėl gamtos apsaugos ir kraštovaizdžio išsaugojimo 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 6 ir 7 punktus gamtos ir kraštovaizdžio dalys saugomos taikant reglamentuojamojo pobūdžio teisės normas, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme nustatyta kitaip <…>“

14.

18 straipsnyje numatyta:

„1.   Oficialus leidimas, kurio reikalaujama pagal reglamentuojamojo pobūdžio teisės normą dėl apsaugos, pakeičiamas oficialiu leidimu, privalomu pagal kitas nuostatas; šis leidimas gali būti išduotas tik tuo atveju, jei įvykdytos reglamentuojamojo pobūdžio teisės normoje dėl apsaugos reikalaujamo leidimo išdavimo sąlygos, gavus kompetentingos institucijos sutikimą pagal gamtos apsaugos teisės aktus.

<…>“

15.

51 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Kompetenciją turi:

<…>

<…>“

16.

Šio nutarimo ( 12 ) 1 straipsnyje nustatyta, kad „<…> užtikrinama Ino upės, įskaitant jos baseiną ir aliuvines žemumas, apsauga“.

17.

Dėl apsaugos tikslo 3 straipsnyje nurodyta:

„Saugomos kraštovaizdžio teritorijos „Inntal Süd“ tikslas yra:

1)   užtikrinti ekosistemos našumą; visų pirma išsaugoti, remti ir atkurti aliuvinius miškus ir nusekusias upės atšakas, taip pat tipiškų faunos ir floros rūšių, prisitaikiusių prie šių ekosistemų ir jų biocenozių, gyvavimo sąlygas;

2)   išsaugoti gamtinio kraštovaizdžio įvairovę, išskirtinumą ir grožį, visų pirma didinti upei būdingo kraštovaizdžio apsaugą ir išsaugoti kraštovaizdį, kuriam būdingos žemės ūkio kultūros;

3)   išsaugoti ir optimizuoti vandens sistemos veiklą, siekiant taip pat skatinti Ino upės ir jos intakų tęstinumą bei paviršinio vandens sulaikymą;

4)   užtikrinti laisvalaikio veiklai svarbių kraštovaizdžio elementų apsaugą ir išsaugoti juos bendruomenei, kuo labiau tausojant gamtą ir kraštovaizdį, taip pat nukreipti pramogautojų srautus.“

18.

4 straipsnyje dėl draudimų nustatyta, kad „saugomoje kraštovaizdžio teritorijoje draudžiami visi veiksmai, dėl kurių pasikeičia šios teritorijos pobūdis arba kurie prieštarauja siekiamam apsaugos tikslui (3 straipsnis)“.

19.

5 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Landratsamt Rosenheim (Rozenheimo apskrities administracija), kaip žemesnės institucijos, atsakingos už gamtos apsaugą (BayNatSchG 43 straipsnio 2 dalies 3 punktas), leidimo reikia subjektams, kurie saugomoje kraštovaizdžio teritorijoje ketina:

2.   Leidimas suteikiamas nepažeidžiant kitų teisės nuostatų, jei numatyta priemonė nesukelia jokių 4 dalyje išvardytų pasekmių arba jei tokias pasekmes galima kompensuoti taikant papildomas nuostatas.

<…>“

20.

Dėl išimčių 7 straipsnyje nurodyta:

„1.   Konkrečiais atvejais šio nutarimo 4 straipsnyje nustatytų draudimų gali būti leidžiama netaikyti įvykdžius BNatSchG 67 straipsnyje numatytas sąlygas <…>“

21.

Landkreis Rosenheim (Rozenheimo apskritis, Vokietija) nutarimą „Inntal Süd“, įsigaliojusį 2013 m. balandžio 27 d., priėmė neatlikus jo SPAV ir išankstinio vertinimo, vykdomo prieš atliekant SPAV.

22.

Pagal nutarimą užtikrinama 4021 ha teritorijos apsauga; ši teritorija maždaug 650 ha mažesnė nei ta, kuriai taikyti ankstesni 1952 ir 1977 m. teisės aktai, visiškai arba iš dalies panaikinti.

23.

Bund Naturschutz in Bayern e.V. (toliau – Bund Naturschutz) yra aplinkos asociacija, dalyvavusi rengiant nutarimą „Inntal Süd“. Ji prieštarauja jo turiniui ir užginčijo nutarimą Bayerischer Verwaltungsgerichtshof (Bavarijos žemės vyriausiasis administracinis teismas, Vokietija); šis teismas atmetė jos skundą kaip nepriimtiną.

24.

Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) turi priimti sprendimą dėl kasacinio skundo („peržiūros“), pateikto dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad pagal nacionalinės teisės aktus kasacinis skundas nepriimtinas. Kasatorė negali pareikšti jokio teisės pažeidimo fakto, todėl neturi teisės teikti reikalavimo atlikti teisėtumo patikrinimą. Šio reikalavimo negalima pripažinti priimtinu, nes nutarimas „Inntal Süd“ nėra sprendimas ir pagal nacionalinę teisę netaikoma pareiga atlikti jo SPAV arba išankstinį vertinimą.

26.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad atsakymai į prejudicinius klausimus galėtų lemti, kad Bund Naturschutz reikalavimai bus patenkinti.

27.

Pirmaisiais dviem klausimais siekiama išsiaiškinti, ar priimant nutarimą pagal SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą buvo privaloma atlikti SPAV. Jeigu taip būtų, kasacinis skundas būtų pripažintas priimtinu, jis taip pat būtų patenkintas iš esmės: teismas nutarimą „Inntal Süd“ iš tiesų turėtų pripažinti negaliojančiu, nes būtų praleistas būtinas nutarimo priėmimo procedūros etapas.

28.

Siekiant byloje priimti sprendimą taip pat yra reikšmingas trečiasis klausimas, susijęs su SPAV direktyvos 3 straipsnio 4 dalimi. Jeigu nutarime „Inntal Süd“ nustatomi tolesnio projektų vystymo pagrindai, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, vadovaudamasi nacionaline teise Rozenheimo apskritis turėjo atlikti šio nutarimo išankstinį vertinimą, taigi, ir konkretaus atvejo vertinimą, kaip apibrėžta SPAV direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje. Tokiu atveju kasacinis skundas būtų pripažintas priimtinu ir pagrįstas, todėl nutarimą reikėtų pripažinti negaliojančiu.

29.

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateikė tokius prejudicinius klausimus:

30.

Rašytines pastabas pateikė Bund Naturschutz, Rozenheimo apskritis, Landesanwaltschaft Bayern, Vokietijos, Čekijos ir Airijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Visų jų (išskyrus Čekijos vyriausybę) atstovai dalyvavo 2021 m. birželio 7 d. surengtame teismo posėdyje.

31.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokie teisės aktai, kaip nagrinėjamas nutarimas, yra planas ar programa, kurių SPAV privaloma atlikti.

32.

Sprendime Vėjo jėgainės Alteryje ir Nevelėje Teisingumo Teismas, be kita ko, nurodė:

33.

Teisės normos, reglamentuojančios SPAV direktyvos taikymo sritį, iš esmės yra įtvirtintos dviejuose tarpusavyje susijusiuose straipsniuose:

34.

SPAV direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje pareigos atlikti SPAV taikymas išplėstas – įpareigojama atlikti planų ir programų, susijusių su veiklos sritimis, kurios nėra jautrios, tačiau turi didelį poveikį aplinkai, SPAV. Dėl šių planų ir programų pateiktas trečiasis prejudicinis klausimas.

35.

Kartu taikant šias nuostatas iš tiesų susidaro keturios sąlygos; jas nagrinėsiu, siekdamas nustatyti, ar vietos teisės aktas, kaip antai nutarimas „Inntal Süd“, yra planas arba programa, kuriai taikomas SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktas.

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, šis nutarimas „yra planas ar programa, kaip tai suprantama pagal [SPAV direktyvos] 2 straipsnio a punktą“ ( 14 ). Kaip nurodysiu toliau, šiam teiginiui pritariu.

37.

Pirmoji sąlyga, kurią vertinant paprastai nekyla aiškinimo problemų, yra ta, kad teisės aktą turi priimti arba parengti valstybės narės institucija nacionaliniu, regiono arba vietos lygmeniu.

38.

Šioje byloje neginčijama tai, kad nutarimą priėmė Vokietijos vietos valdžios institucija, t. y. Rozenheimo apskritis.

39.

Pagal SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto antrą įtrauką valstybės narės institucijų priimtų planų ar programų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“.

40.

Sprendime Inter-Environnement Bruxelles ir kt. nustatyta, kad planais ir programomis, „kurių reikia“, kaip tai suprantama pagal tą direktyvą ir ją taikant, turi būti laikomi tokie planai ir programos, kurių priėmimas reglamentuojamas nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose, nustatančiuose priimti šiuos planus ir programas kompetentingas institucijas ir jų parengimo procedūrą ( 15 ).

41.

Šis aiškinimas reiškia, kad Teisingumo Teismas Direktyvą 2001/42 išaiškino plačiai ir nusprendė, kad nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytiems planams ir programoms ji taikoma tiek tuomet, kai šiuos planus ir programas priimti yra privaloma, tiek tuomet, kai juos priimti neprivaloma ( 16 ).

42.

Dėl šios jurisprudencijos „kilo abejonių“ ir byloje Vėjo jėgainės Alteryje ir Nevelėje Teisingumo Teismui buvo aiškiai pasiūlyta ją iš dalies pakeisti.

43.

Vis dėlto toje byloje Teisingumo Teismas ankstesnės jurisprudencijos nepakeitė. Jis dar kartą patvirtino, kad „[direktyvos] tikslai nebūtų pasiekti, jei [jos] 2 straipsnio a punktas būtų aiškinamas taip, kad toje direktyvoje nustatyta pareiga atlikti poveikio aplinkai vertinimą taikoma tik tų planų ar programų, kuriuos priimti privaloma, atžvilgiu. Iš tiesų, pirma, <…> dažnai nėra bendros pareigos priimti planus ar programas. Antra, jei būtų laikomasi tokio aiškinimo, valstybė narė galėtų lengvai apeiti šią poveikio aplinkai vertinimo pareigą, sąmoningai nenumatydama, kad kompetentingos institucijos privalo priimti tokius planus ar programas“ ( 17 ).

44.

Taigi SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto antra įtrauka turi būti aiškinama taip: „pagal šią direktyvą planai ir programos turi būti laikomi tais, kurių „reikia“, jeigu jų priėmimas reglamentuojamas nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose, kuriuose nurodomos juos priimti kompetentingos valdžios institucijos ir jų parengimo procedūra“ ( 18 ).

45.

Landesanwaltschaft Bayern dar kartą prašo Teisingumo Teismo iš dalies pakeisti jurisprudenciją ( 19 ); vis dėlto manau, kad ji nepateikė naujų reikšmingų argumentų savo argumentams pagrįsti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl šio aspekto nepateikė jokių klausimų.

46.

Laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismo didžioji kolegija, priėmusi Sprendimą Vėjo jėgainės Alteryje ir Nevelėje, galutinai nusprendė dėl šio klausimo ir nėra pagrindo peržiūrėti jurisprudenciją.

47.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia ( 20 ), kad nutarimas „Inntal Süd“ priimtas pagal BNatSchgG nuostatas, kuriose suteikiamas toks įgaliojimas. Taigi tai yra teisės akto nuostatose numatytas nutarimas, nors nebuvo privaloma jo rengti. Vadinasi, jis atitinka antrąją sąlygą, kad būtų laikomas planu ar programa, kurių SPAV privaloma atlikti.

48.

SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, kad laikantis šio straipsnio 3 dalies nuostatų „atliekamas toliau išvardytų planų ir programų aplinkos [poveikio aplinkai] vertinimas: <…> [planų ir programų,] kurie rengiami žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei, energetikai, pramonei, transportui, atliekų tvarkymui, vandentvarkai, telekomunikacijoms, turizmui, miestų ir kaimų planavimui ar žemės naudojimui“.

49.

Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, „pagal Direktyvos 2001/42 3 straipsnį pareiga atlikti konkretaus plano ar programos poveikio aplinkai vertinimą atsiranda tuomet, kai planas ar programa, apie kuriuos kalbama šioje nuostatoje, gali turėti didelę įtaką aplinkai <…>. Konkrečiau kalbant, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą turi būti sistemiškai atliekamas planų ir programų, kurie rengiami tam tikriems sektoriams ir nustato tolesnio projektų, išvardytų Direktyvos 2011/92 I ir II prieduose, vystymo pagrindus, aplinkosauginis [poveikio aplinkai] vertinimas <…>“ ( 21 ).

50.

Tokie sektoriai yra jautrūs aplinkos požiūriu, kaip matyti iš PAV direktyvos ir Direktyvos 92/43/EEB ( 22 ) I bei II priedų, ir dėl jų sistemingai atliekamas SPAV ( 23 ).

51.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad priimtas nutarimas „Inntal Süd“ skirtas sektoriui (gamtos apsaugos ir kraštovaizdžio išsaugojimo), kuris neatitinka SPAV direktyvos 5 straipsnyje numatytų reikalavimų, todėl nėra vienas iš tos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytų sektorių ( 24 ).

52.

Be to, jis priduria, kad Teisingumo Teismas yra priėmęs mažai sprendimų dėl reikalavimo „parengti“ planą ar programą konkrečiam sektoriui, todėl prašo jį nuspręsti:

53.

Žinoma, nagrinėdamas šią sąlygą Teisingumo Teismas netaikė labai griežtų reikalavimų, siekdamas nuspręsti, ar prieš priimant planą ar programą reikia atlikti jų SPAV. Jis nurodė, jog pakanka, kad planas ar programa būtų susiję su vienu iš šių sektorių arba darytų jam poveikį, siekiant laikyti juos parengtais tam sektoriui, jei tai yra vienas iš sektorių, nurodytų SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte ( 26 ).

54.

Teisingumo Teismas tame straipsnyje išvardytus jautrius sektorius taip pat aiškino plačiai. Konkrečiai kalbant, jis:

55.

Laikausi nuomonės, kad nėra jokių kliūčių nacionalinių gamtos ir kraštovaizdžio apsaugos priemonių rengti jautriems sektoriams, nurodytiems SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte, net jei šiomis priemonėmis išsaugoti gamtą ir kraštovaizdį siekiama ne tiesiogiai ir konkrečiai, o netiesiogiai. Taigi, kai įvykdyti kiti reikalavimai, paprastai prieš priimant atitinkamus planus ir programas reikia atlikti jų SPAV.

56.

Savo rašytinėse pastabose Komisija teigia, kad SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte pateiktas baigtinis konkrečių sektorių sąrašas ir jo negalima išplėsti ar į jį įtraukti kitų aiškiai nenumatytų sektorių, nes tokia buvo teisės aktų leidėjo valia ( 31 ).

57.

Teisingumo Teismo sprendimais nauji jautrūs sektoriai į baigtinį sąrašą nėra įtraukti. Juose tik pateiktas platus sąraše nurodytų sektorių aiškinimas ir nereikalaujama, kad parengtas planas ar programa būtų tiesiogiai ir aiškiai skirti vienam ar keliems sektoriams; užtenka, kad jie būtų su tais sektoriais susiję ar turėtų jiems poveikį.

58.

Pritariu Teisingumo Teismo aiškinimui ir manau, kad nėra pagrindo siūlyti keisti tokią jurisprudencijoje įtvirtintą poziciją.

59.

Šį nuostatos aiškinimą galima pagrįsti SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkto formuluote. Įvairiose kalbinėse versijose yra vartojama terminija, patvirtinanti, kad tas punktas taikomas visiems planams ar programoms, rengiamiems jautriems sektoriams ( 32 ). Tokia formuluotė leidžia tekstą aiškinti taip, kad planas ar programa neturi būti aiškiai skirti tik vienam iš šių sektorių: pakanka, kad jie turėtų didelį poveikį šiam sektoriui.

60.

Priešingai, nei mano Vokietijos, Airijos ir Čekijos vyriausybės, panašus aiškinimas nereiškia, kad nepagrįstai išplečiama SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritis, susiaurinant šio straipsnio 4 dalies taikymo sritį. Laikausi nuomonės, kad tai padeda užkirsti kelią valstybėms narėms išvengti pareigos atlikti planų ir programų, darančių poveikį jautriems sektoriams, SPAV, taikant tiems planams ir programoms kitą terminiją, pavyzdžiui, nurodant, kad jie skirti gamtos ir kraštovaizdžio apsaugai.

61.

Iš tikrųjų prieštaravimai šiuo klausimu grindžiami tam tikru terminų dviprasmiškumu: pati gamtos ir kraštovaizdžio apsauga nėra sektorius, kurį galima prilyginti SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte išvardytiems konkretiems sektoriams. Jeigu juos būtų galima prilyginti, būtų taikoma aiškinimo taisyklė inclusio unius, exclusio alterius, o tokio tariamo sektoriaus nenurodymas sąraše iš tiesų reikštų, kad jis į taikymo sritį nepatenka.

62.

Vis dėlto nuostatoje išvardyti sektoriai susiję su labai konkrečiomis veiklos sritimis (žemės ūkiu, žuvininkyste, transportu, energetika, telekomunikacijomis ir kt.), o gamtos ir kraštovaizdžio apsauga yra kompleksinis tikslas, pats savaime galintis paskatinti ir pateisinti priemones, kurios daugiau ar mažiau tiesiogiai daro poveikį kiekvienam iš tų jautrių sektorių.

63.

Manau, kad nėra priežasčių, dėl kurių SPAV direktyvos 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus būtų galima „pritaikyti“ ( 33 ) išvardytų sektorių planams ir programoms, o ne nutarimui, kuriuo tiesiogiai siekiama apsaugoti gamtą ir kraštovaizdį ir kuris turi netiesioginį poveikį tiems sektoriams. Laikausi nuomonės, kad nėra jokių kliūčių parengti ataskaitą, kurioje būtų nustatyta, aprašyta ir įvertinta, kokių reikšmingų pasekmių aplinkai gali turėti gamtos ir kraštovaizdžio apsaugai skirto plano ar programos įgyvendinimas ( 34 ).

64.

Nutarimas „Inntal Süd“, pagal kurį užtikrinama gamtos ir kraštovaizdžio apsauga vienoje iš Bavarijos teisės aktuose nustatytų teritorijų (apimančių apie 30 % šios federacinės žemės teritorijos), kartu turi poveikį kai kuriems pirma nurodytiems jautriems sektoriams.

65.

Bund Naturschutz nurodo, kad jis turi poveikį „žemės naudojimui“, t. y. sektoriui, kuriam akivaizdžiai taikomas SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktas. Nutarime, be kita ko, nustatytos statybos darbų ir žemės ūkio bei miškininkystės veiklos vykdymo taisyklės, todėl sąsaja su „žemės naudojimu“ (įskaitant „kaimo ir miesto teritorijų planavimą“) atrodo neginčytina ( 35 ).

66.

Nutarime nustatytas reikalavimas gauti išankstinį administracinį leidimą įvairiai veiklai vykdyti saugomoje teritorijoje ( 36 ). Tokie leidimai padeda apsaugoti žemę nuo tam tikrų naudojimo būdų ir manau, kad tai yra priemonės, susijusios su žemės naudojimu ir kaimo bei miesto teritorijų planavimu: kartoju, abu šie sektoriai nurodyti SPAV direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte.

67.

Konkrečiai kalbant, nutarimo 5 straipsnyje numatyta, kad leidimo reikia pastatams statyti ( 37 ), vandentvarkai vykdyti ( 38 ), pievoms išsaugoti ( 39 ) arba miškams eksploatuoti ( 40 ), taip pat kitai veiklai vykdyti ( 41 ).

68.

Pagal SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą privaloma ne tik parengti tam tikriems jautriems sektoriams skirtą planą ar programą, bet ir atlikti jų SPAV, jeigu juose nustatyti tolesnio PAV direktyvos I ir II prieduose išvardytų projektų vystymo pagrindai ( 42 ).

69.

Taigi siekiant atlikti tų planų ir programų SPAV šiame straipsnyje reikalaujama, kad:

70.

PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad terminas „projektas“ apima:

71.

Pagal suformuluotą apibrėžtį (konkrečiai kalbant, pateiktą PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkto pirmoje įtraukoje) terminas „projektas“ apima darbus ar įsikišimą, dėl kurių fiziškai pasikeičia vietovė ( 43 ).

72.

Pagal PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalį projektų vertinimas turi būti atliktas tada, kai tie projektai gali daryti „reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos“, kaip nustatyta direktyvos 4 straipsnyje, kuriame daroma nuoroda į jos I ir II prieduose išvardytus projektus ( 44 ).

73.

Kartu aiškinant PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį akivaizdu, kad direktyvos I priede išvardyti projektai dėl savo pobūdžio gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai ir būtina atlikti jų PAV ( 45 ).

74.

Dėl II priede išvardytų projektų pažymėtina, kad valstybės narės dėl jų PAV atlikimo nusprendžia išnagrinėjusios kiekvieną atvejį arba taikydamos iš anksto nustatytas ribas ar kriterijus.

75.

Į nutarimą „Inntal Süd“ įtrauktos nuostatos dėl veiklos, kuri nepatenka į pirma nurodytą PAV direktyvoje pateiktą projekto sąvoką, taip pat dėl kitos veiklos, patenkančios į tą sąvoką.

76.

Iš tiesų, kaip nurodo Komisija ( 46 ), nutarimas apima tam tikras veiklos sritis, kurios nepatenka į projekto sąvoką, nors joms ir reikia gauti išankstinį administracinį leidimą ( 47 ). Nė viena veiklos sritis nesusijusi su statybos darbų arba kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimu, taip pat fiziniu kišimusi į natūralią aplinką ar kraštovaizdį. Taigi šios veiklos sritys nepatenka į PAV direktyvoje pateiktą projekto sąvoką ir dėl to pagal jas reglamentuojančią teisės normą nereikalaujama atlikti išankstinio SPAV.

77.

Vis dėlto nutarime „Inntal Süd“ kartu numatyta, kad reikia gauti leidimą kitai saugomoje teritorijoje vykdomai veiklai, kuri patenka į PAV direktyvos I ir II prieduose išvardytų projektų sąrašą. Šį leidimą reikia gauti kelių sričių veiklai, aprašytai PAV direktyvos 4 ir 5 straipsniuose ( 48 ). Primenu, kad tokį vertinimą taip pat pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 49 ).

78.

Kartoju, šią veiklą (kuriai reikia gauti leidimą pagal nutarimo 5 straipsnį) nesunku priskirti prie PAV direktyvos I ir II prieduose išvardytų projektų ( 50 ).

79.

Be to, nutarimo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimo reikia siekiant „statyti ar pertvarkyti bet kokio tipo objektą ( 51 ) arba keisti jo paskirtį, net jei statybos leidimas nereikalingas“. Šie objektai nurodyti įvairių rūšių projektuose, minimuose PAV direktyvos I ir II prieduose.

80.

Vadinasi, kiek tai susiję su būtinybe atlikti išankstinį SPAV, nutarimą „Inntal Süd“ iš esmės galima priskirti prie planų ar programų, kuriuose numatytas tolesnis PAV direktyvos I ir II prieduose nurodytų projektų vystymas.

81.

Kitas žingsnis yra patikrinti, ar nutarime taip pat pateikti orientaciniai tolesnio projektų, kuriems taikoma PAV direktyva, rengimo pagrindai.

82.

SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte reikalaujama, kad plane arba programoje būtų nustatyti tolesnio projektų, išvardytų PAV direktyvos I ir II prieduose, vystymo pagrindai.

83.

Taikant SPAV direktyvą dėl šios sąlygos kyla daugiausia sunkumų. Kaip jau esu nurodęs, „reikalavim[as], kad šiuose planuose ir programose turi būti nustatytas tolesnio projektų, turinčių reikšmingą poveikį aplinkai, vystymo teisinis pagrindas, <…> [yra] svarbiausias aspektas siekiant teisingai apibrėžti SPAV direktyvos taikymo sritį, pernelyg nesikišant į valstybių narių teisėkūros veiklą“ ( 52 ).

84.

Frazėje „nustato tolesnio projektų <…> vystymo pagrindus“ nėra jokios nuorodos į nacionalinę teisę. Taigi tai yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti vienodai aiškinama visoje Sąjungoje ( 53 ).

85.

Plane arba programoje tolesni projektų, kuriems taikoma PAV direktyva, vystymo pagrindai yra nustatyti, jeigu tas planas ar programa yra „akt[ai], kur[iuose] apibrėžiant atitinkamame sektoriuje taikomas taisykles ir kontrolės procedūras nustatoma visuma kriterijų ir taisyklių, kurių reikia laikytis išduodant leidimą dėl vieno ar kelių projektų, galinčių turėti reikšmingą poveikį [reikšmingų pasekmių] aplinkai, ir juos vystant“ ( 54 ).

86.

Taip užtikrinamas reikalavimų, galinčių turėti reikšmingų pasekmių aplinkai, poveikio aplinkai vertinimas ( 55 ) pagal teisės aktus; a contrario, garantuojama, kad atskirai nustatytuose kriterijuose ar taisyklėse nebūtų įpareigojimo atlikti SPAV.

87.

Teisingumo Teismas nurodė, kad „reikšminga visuma kriterijų ir taisyklių“ turi būti suprantama kokybiškai, bet ne kiekybiškai. Užtenka, kad visuma būtų reikšminga, o ne išsami, tam, kad būtų reikalingas plano ar programos, kuriuose ji nustatyta, SPAV. Tai taip pat leidžia išvengti galimų SPAV direktyvoje nustatytų įpareigojimų apėjimo strategijų, kurias taikant, pavyzdžiui, priemonės suskaidomos į dalis, šitaip mažinant minėtos direktyvos veiksmingumą ( 56 ).

88.

PAV direktyvos I ir II prieduose numatytų projektų rengimo pagrindai nacionalinės teisės aktuose yra įtvirtinti tik tuo atveju, jeigu šie pagrindai tinkami tų projektų sąlygoms nustatyti ( 57 ).

89.

Plane ar programoje nereikia aiškiai ir išsamiai numatyti projektų, tačiau manau, kad juose būtina pateikti pakankamai kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama siekiant nustatyti projektų turinį, parengti projektus ir juos įgyvendinti.

90.

Kitaip tariant, planas ar programa gali turėti reikšmingų pasekmių aplinkai ir reikia atlikti išankstinį jų SPAV, jeigu juose pateiktos nuostatos dėl tokių projektų vietos, ypatumų, dydžio, veiklos sąlygų ar išteklių paskirstymo.

91.

Taikant šią jurisprudenciją, tolesnio projektų vystymo pagrindai buvo nustatyti (nes numatyta jų rengimo kriterijų ir taisyklių visuma), be kita ko:

92.

Taigi planuose ir programose, kuriuos Teisingumo Teismas nagrinėjo bylose D'Oultremont ir kt., Inter-Environnement Bruxelles ir kt. bei Vėjo jėgainės Alteryje ir Nevelėje, buvo nustatyti projektų tvirtinimo pagrindai, todėl prieš priimant šiuos planus ir programas reikėjo atlikti jų SPAV.

93.

Ar tą patį galima pasakyti apie nutarimą „Inntal Süd“? Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti šį klausimą ir tai, ar tame nutarime yra daug kriterijų, taikytinų siekiant nustatyti Direktyvos 2001/42 I ir II prieduose nurodytų projektų turinį, rengimo ir įgyvendinimo tvarką. Atrodo, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jis teigia, kad taip nėra; dėl toliau nurodytų priežasčių iš esmės pritariu jo požiūriui.

94.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar nutarime „Inntal Süd“ iš tikrųjų nustatyti orientaciniai projektų rengimo pagrindai. Jis laikosi nuomonės, kad nutarime „nėra konkrečių taisyklių dėl projektų patvirtinimo ir ne reglamentuojamas projektų patvirtinimas (konkrečiame sektoriuje), o pirmiausia siekiama užkirsti kelią tiems projektams arba bet kuriuo atveju užtikrinti jų atitiktį gamtos apsaugos reikalavimams“ ( 61 ).

95.

Tokį vertinimą galima pagrįsti informacija, kuri Teisingumo Teismui pateikta nagrinėjamoje byloje.

96.

Pirma, nutarime „Inntal Süd“ (4 straipsnyje) nustatytas bendras draudimas saugomoje teritorijoje atlikti bet kokius veiksmus, dėl kurių pasikeičia teritorijos pobūdis arba kurie prieštarauja apsaugos tikslui. Atrodo, kad toks bendras draudimas atitinka BNatSchG 26 straipsnio 2 dalyje federaliniu lygmeniu nustatytą draudimą ir neapima tolesnio vystymo, dėl kurio nutarimą būtų galima laikyti projektų rengimo pagrindus nustatančiu planu ar programa.

97.

Antra, nutarimo „Inntal Süd“ 5 straipsnyje iš tiesų yra numatyti leidimai vykdyti veiklą saugomoje teritorijoje ir tam tikrais atvejais nustatyti tikslūs apribojimai (pavyzdžiui, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a ir c papunkčiuose, 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje ir 5 straipsnio 1 dalies 9 punkte). Vis dėlto dauguma draudimų ir leidimų yra bendro pobūdžio ir reikia imtis tolesnių veiksmų, kad jie galėtų daryti tiesioginę įtaką projektų, kuriems taikoma PAV direktyva, rengimui ir įgyvendinimui.

98.

Kaip nurodo Komisija ( 62 ), kadangi nutarimo nuostatos netikslios, jame konkrečių tolesnio projektų vystymo kriterijų ir tvarkos nepateikta. Rengiant tokius projektus reikia remtis kitomis nuostatomis, taigi pačiame nutarime orientacinių tolesnio projektų, kuriems taikoma SPAV direktyva, vystymo pagrindų nepateikta.

99.

Sprendimas CFE neprieštarauja mano pateiktam aiškinimui, veikiau atvirkščiai. Toje byloje nagrinėtas teisės aktas buvo Briuselio-sostinės regiono vyriausybės nutarimas įsteigti „Natura 2000“ teritoriją ( 63 ). Siekiant įgyvendinti šiame nutarime nustatytus išsaugojimo ir apsaugos tikslus, jame numatytos prevencinės priemonės ir bendrieji bei specialieji draudimai. Šiuo tikslu juo buvo priimti tam tikri sprendimai ir jis atitiko aplinkos apsaugos priemonių, be kita ko, būsimų tvarkymo planų, hierarchiją.

100.

Nepaisydamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimo ( 64 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „nutarimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo valstybė narė įsteigia [specialias saugomas teritorijas (SST)] bei nustato apsaugos tikslus ir tam tikras prevencines priemones, nėra vienas iš „planų ir programų“, kurių poveikio aplinkai vertinimą privaloma atlikti, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas“ ( 65 ).

101.

Nutarimo „Inntal Süd“ 5 straipsnis ir Belgijos nutarimo 15 straipsnis yra labai panašūs.

102.

Apskritai siūlau Teisingumo Teismui SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą aiškinti taip, kad nutarimas dėl gamtos ir kraštovaizdžio apsaugos, kuriame nustatyti bendri draudimo kriterijai, apimantys netaikymo galimybę ir leidimo reikalavimus, tačiau neįtvirtintos pakankamai išsamios taisyklės dėl PAV direktyvos I ir II prieduose išvardytų projektų turinio, rengimo ir įgyvendinimo (nors ir pateiktos tam tikros priemonės, susijusios su šiuose projektuose numatyta veikla), nepatenka į SPAV direktyvos taikymo sritį.

103.

Teismas a quo nori žinoti, ar SPAV direktyvos 3 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad toks nutarimas, kaip nagrinėjamas šioje byloje, bent jau yra planas ar programa, turintys didelį poveikį aplinkai kituose sektoriuose, nei numatytieji 3 straipsnio 2 dalyje.

104.

Primenu, kad SPAV direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje direktyvos taikymo sritis išplėsta. Kitaip nei 3 straipsnio 2 dalyje, joje ne automatiškai daroma prielaida, kad tam tikri planai ir programos turi reikšmingų pasekmių aplinkai, bet reikalaujama, kad valstybės narės tai nustatytų. Planuose ir programose, kuriems taikoma ši nuostata, yra nustatyti tolesnio projektų vystymo pagrindai, tačiau šie planai ir programos nenurodyti 3 straipsnio 2 dalyje.

105.

SPAV direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje (kaip ir 3 straipsnio 2 dalies a punkte) numatyta pareiga priklauso nuo to, ar atitinkamame plane arba programoje nustatyti tolesnio projektų vystymo pagrindai ( 66 ).

106.

Kadangi į pirmuosius du prejudicinius klausimus pasiūliau atsakyti taip, kad tokiame nutarime, kaip nagrinėjamas šioje byloje, nenustatyti tolesnio projektų vystymo pagrindai, turiu daryti išvadą, kad šis nutarimas taip pat neatitinka kituose sektoriuose rengiamų planų ir programų, kurių išankstinis SPAV turi būti atliekamas pagal SPAV direktyvos 3 straipsnio 4 dalį, sąvokos.

107.

Tiek 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų jautrių sektorių planuose ir programose, tiek SPAV direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje minimų kitų sektorių, kurie nėra jautrūs, planuose ir programose, turinčiose poveikį aplinkai, turi būti nustatyti konkrečių projektų patvirtinimo ir įgyvendinimo pagrindai. Šiuo klausimu manau, kad abiejų rūšių planai ir programos sutampa.

108.

Dėl šios priežasties būtų nenuoseklu neigti, kad nutarime „Inntal Süd“ pateikti projektų įgyvendinimo jautriuose sektoriuose pagrindai, ir kartu pripažinti, kad jame nustatyti tokių projektų įgyvendinimo nejautriuose sektoriuose pagrindai.

109.

Landesanwaltschaft Bayern ir Vokietijos vyriausybė nori, kad Teisingumo Teismas apribotų savo sprendimo pasekmes, jeigu pripažintų, kad turėjo būti atliktas išankstinis nutarimo „Inntal Süd“ SPAV: Teisingumo Teismas turėtų apriboti sprendimo pasekmes laiko atžvilgiu arba sustabdyti SPAV direktyvos viršenybės principo naikinamąjį poveikį (taip pat laiko atžvilgiu).

110.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad prieš priimant tokį teisės aktą, kaip nutarimas „Inntal Süd“, neprivaloma parengti jo SPAV. Taigi Landesanwaltschaft Bayern ir Vokietijos vyriausybės nuogąstavimai dėl teisės spragos yra išsklaidyti.

111.

Vadinasi, nebūtina svarstyti galimybės apriboti Teisingumo Teismo aiškinamojo sprendimo pasekmių arba sustabdyti principo, pagal kurį SPAV direktyva yra viršesnė už jai prieštaraujantį nacionalinės teisės aktą, naikinamąjį poveikį.

112.

Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano požiūriui ir nuspręstų, kad turi būti atliktas išankstinis tokio teisės akto, kaip nutarimas „Inntal Süd“, SPAV, papildomai išnagrinėsiu galimybes apriboti Teisingumo Teismo sprendimo pasekmes.

113.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje saugomos gamtos ir kraštovaizdžio teritorijos, įskaitant specialias saugomas teritorijas pagal Direktyvą 92/43 ( 67 ), iki šiol buvo laikomos teritorijomis, kurioms netaikomas reikalavimas atlikti išankstinį SPAV. Jis priduria, kad:

114.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl šių argumentų neprašo apriboti (būsimo) Teisingumo Teismo sprendimo pasekmių. Manau, kad šiuo klausimu nepateiktas prašymas iš esmės rodo, jog nėra pakankamo pagrindo tokiam apribojimui pateisinti ( 70 ).

115.

Landesanwaltschaft Bayern ir Vokietijos vyriausybė, priešingai, per teismo posėdį pabrėžė, kad saugomų gamtos ir kraštovaizdžio teritorijų pripažinimas negaliojančiomis (panaikinimas) turėtų neigiamų pasekmių aplinkos apsaugai, ir pakartojo savo reikalavimą, jau pateiktą per rašytinę proceso dalį ( 71 ).

116.

Siekdama ištaisyti šią padėtį Bund Naturschutz per teismo posėdį pasiūlė SPAV direktyvos netaikyti pradiniam gamtos apsaugos teritorijų įsteigimui, – toks netaikymas turėtų teigiamą poveikį. Direktyva būtų taikoma tik vėlesniems tokių teritorijų pakeitimams, kai dėl jų sumažėtų aplinkos apsauga.

117.

Nepritariu tokiam sprendimui. SPAV direktyvoje neišskirtas pirminis planų ir programų patvirtinimas ir vėlesnis jų keitimas, kad būtų galima reikalauti atlikti išankstinį SPAV. Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad taip pat turi būti atliktas teigiamą poveikį aplinkai turinčių planų ir programų SPAV ( 72 ).

118.

Primenu, kad, kaip nurodė Teisingumo Teismas, kadangi „Direktyvoje 2001/42 nėra nuostatų dėl joje nustatytų procedūrinių nuostatų pažeidimo pasekmių, valstybės narės, neperžengdamos savo kompetencijos ribų, turi imtis visų būtinų priemonių, bendrų arba specialių, tam, kad būtų atliktas visų „planų“ arba „programų“, kurių „pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/42, aplinkosauginis [poveikio aplinkai] vertinimas prieš juos priimant pagal šioje direktyvoje numatytas procedūrines taisykles ir kriterijus“ ( 73 ).

119.

Suformuotoje jurisprudencijoje taip pat nustatyta, kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą valstybės narės turi panaikinti neteisėtas tokio Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes. Taigi kompetentingos nacionalinės institucijos, įskaitant nacionalinius teismus, nagrinėjančius ieškinį dėl pažeidžiant Sąjungos teisę priimto nacionalinės teisės akto, turi pareigą, neperžengdamos savo kompetencijos ribų, imtis visų būtinų priemonių tam, kad ištaisytų trūkumą, susijusį su tuo, kad nėra SPAV ( 74 ).

120.

Vykdydamas šią bendrą pareigą nacionalinis teismas turėtų sustabdyti programos ar plano, priimtų neatlikus SPAV ir pažeidžiant SPAV direktyvą, galiojimą, panaikinti juos arba jų netaikyti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės viršenybės. A fortiori tą patį reikėtų daryti ir šiais planais ar programomis pagrįstų leidimų vykdyti projektus atveju ( 75 ).

121.

Teisingumo Teismo aiškinamieji prejudiciniai sprendimai galioja nuo išaiškintos Sąjungos teisės normos įsigaliojimo momento ( 76 ).

122.

Teisingumo Teismas, taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, leidžia tik labai ribotą šios taisyklės išimtį. Šiuo tikslu turi būti tenkinami suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo ir didelių sunkumų rizikos kriterijai; tų kriterijų įrodinėjimo pareiga tenka valstybei, kuri jais remiasi ( 77 ).

123.

Manau, kad Landesanwaltschaft Bayern ir Vokietijos vyriausybės argumentų dėl nagrinėjamo nutarimo priėmimo nepakanka jų reikalavimui pagrįsti.

124.

Remiantis 2012 m. Teisingumo Teismo sprendime Inter-Environnement Wallonie ir Terre wallonne pateiktu SPAV direktyvos 2 ir 3 straipsnių aiškinimu bent jau buvo galima numatyti, kad saugomas teritorijas reglamentuojantys Vokietijos teisės aktai, atsižvelgiant į jų turinį, gali būti laikomi planais ir programomis, kurių išankstinis SPAV turi būti atliktas, net jei to nereikalaujama nacionalinės teisės aktuose.

125.

Taip pat buvo galima numatyti, kad Teisingumo Teismas nuspręs, kad turi būti atliktas planų ir programų, turinčių ne tik neigiamą, bet ir teigiamą poveikį aplinkai (kaip antai planų ir programų dėl saugomų gamtos teritorijų įsteigimo), SPAV ( 78 ).

126.

Tai, kad Komisija Vokietijos Federacinei Respublikai nepareiškė ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo (nes prieš priimant planus ar programas dėl saugomų gamtos ir kraštovaizdžio teritorijų nebuvo atliktas SPAV), savaime nėra pagrindas remtis Vokietijos institucijų sąžiningumu.

127.

Taip pat manau, kad šių institucijų pateikti argumentai, jog panaikinus teisės aktus dėl saugomų gamtos ir kraštovaizdžio teritorijų eo ipso kiltų „katastrofiškų“ pasekmių Vokietijoje, kaip per teismo posėdį teigė viena iš įstojusių į bylą šalių, nėra neginčijami. Šiuos argumentus galima paneigti, nes:

128.

Teisingumo Teismas pripažino, kad išimties tvarka ir dėl privalomų teisinio saugumo pagrindų gali laikinai sustabdyti Sąjungos teisės normos naikinamąjį poveikį jai prieštaraujančiai nacionalinei teisei ( 79 ).

129.

Šią išimtinę teisę turi tik pats Teisingumo Teismas; iš jo jurisprudencijos matyti, kad:

130.

Ginčo šalys nesutaria, ar pagal Vokietijos teisę galima laikinai palikti galioti panaikintus teisės aktus dėl saugomų gamtos teritorijų. Landesanwaltschaft Bayern teigia, kad negalima ( 81 ), tačiau Bund Naturschutz tvirtina, kad atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo praktiką laikinai taikyti tokius teisės aktus galima, jeigu jie buvo panaikinti dėl formalių priežasčių ( 82 ).

131.

Teismas a quo turi nustatyti, ar jis turi procesinių galimybių laikinai palikti galioti teisės aktus dėl saugomų gamtos ir kraštovaizdžio teritorijų, nors tie teisės aktai negalioja ( 83 ). Jeigu tokių galimybių jis neturėtų, nebūtų galima taikyti Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl viršenybės principo naikinamojo poveikio apribojimo laiko atžvilgiu.

132.

Jeigu pagal Vokietijos nacionalinę teisę būtų leidžiama palikti tuos teisės aktus laikinai galioti, vis tiek reikėtų patikrinti, ar laikiną viršenybės principo netaikymą galima pateisinti su aplinkos apsauga susijusiu privalomuoju pagrindu ir ar įvykdytos likusios Sprendime Inter-Environnement Wallonie ir Terre wallonne nustatytos sąlygos ( 84 ).

133.

Vokietijos institucijos remiasi privalomuoju bendrojo intereso reikalavimu, t. y. tuo, kad aplinkos apsauga susilpnėtų, jeigu šis ir į jį panašūs nutarimai taptų negaliojantys.

134.

Laikausi nuomonės, kad nebuvo visiškai įrodyta, jog dėl to, kad nutarimai dėl saugomų gamtos ir kraštovaizdžio teritorijų gali tapti negaliojantys ar neveiksmingi ( 85 ) (nes nebuvo atliktas išankstinis jų SPAV), neišvengiamai atsirastų tokia didelė teisės spraga, kad dėl jos kiltų pavojus aplinkos apsaugai. Galima pateikti kelis priešingus argumentus:

135.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) tokį atsakymą: