1.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą prašoma išaiškinti 2007 m. Lugano konvencijos ( 2 ) 15 straipsnio 1 dalies c punktą, siekiant nustatyti, kuris teismas turi jurisdikciją spręsti ginčą, kuriame bankas reikalauja iš kliento sumokėti jo einamojoje sąskaitoje esantį neigiamą likutį.

2.

Šios bylos ypatumas yra tas, kad sutarties sudarymo momentu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta buvo toje pačioje valstybėje (Vokietijoje), o kai teisme buvo pareikštas ieškinys, kliento gyvenamoji vieta buvo Šveicarijoje ( 3 ). Taigi tarptautinis šio atvejo pobūdis atsirado vėliau, o ne egzistavo nuo pradžių.

3.

Jei neklystu, Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto ( 4 ). Tačiau jis yra priėmęs sprendimą dėl lygiavertės Reglamente (EB) Nr. 44/2001 ( 5 ) įtvirtintos nuostatos, kuri savo ruožtu buvo perkelta į šiuo metu galiojantį Reglamentą (ES) Nr. 1215/2012 ( 6 ).

4.

Mano nuomone, kartu vertinami Teisingumo Teismo sprendimai šiuo klausimu nepakankamai paaiškina klausimą, kurio poveikis yra reikšmingas su vartotoju sutartis sudariusių subjektų ekonominei veiklai.

5.

II antraštinės dalies 1 skirsnis („Bendrosios nuostatos“) apima 2 ir 3 straipsnius; jie suformuluoti taip:

6.

II antraštinės dalies 4 skirsnis („Jurisdikcija, susijusi su vartojimo sutartimis“) apima 15, 16 ir 17 straipsnius; jie suformuluoti taip:

– 15 straipsnio 1 dalies c punktas:

„1. Bylose dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto, jeigu:

<…>

– 16 straipsnio 2 dalis:

„2. Bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik šios konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.“

– 17 straipsnio 3 dalis:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal [jurisdikciją suteikiantį] susitarimą, kuris:

7.

Commerzbank AG, kurio pagrindinė buveinė yra Frankfurte prie Maino (Vokietija), turi filialą Dresdene (Vokietija), per kurį 2009 m. tuo metu Dresdene gyvenusiam klientui atidarė sąskaitą ir ją tvarkė kaip einamąją sąskaitą.

8.

Bankas išdavė klientui su minėta sąskaita susietą kreditinę kortelę ir leido klientui atlikti mokėjimus kreditine kortele, nors sąskaitoje trūko lėšų.

9.

2014 m. klientas persikėlė gyventi į Šveicariją. 2015 m. sausio mėn. jis norėjo nutraukti verslo santykius su Commerzbank AG. Tuo metu einamojoje sąskaitoje buvo neigiamas likutis, susidaręs dėl 2013 m. rugsėjo mėn. nuskaitytos sumos, kurią klientas atsisakė apmokėti, teigdamas, kad ji buvo nuskaityta dėl to, kad tretieji asmenys be jo sutikimo piktnaudžiaudami pasinaudojo jo kreditine kortele.

10.

2015 m. balandžio mėn. Commerzbank iš karto nutraukė sutartinius santykius ir pareikalavo grąžinti skolą. Klientas šios skolos nepadengė.

11.

Commerzbank pareiškė ieškinį Amtsgericht Dresden (Dresdeno apylinkės teismas, Vokietija), juo reikalavo išmokėti minėtą sumą; šis teismas jį atmetė kaip nepriimtiną dėl jurisdikcijos neturėjimo.

12.

Kadangi Commerzbank apeliacinis skundas buvo atmestas, jis pateikė kasacinį skundą („Revision“) Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija); šis pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą tokiais klausimais:

13.

Teisingumo Teismo kanceliarija nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą gavo 2020 m. liepos 3 d.

14.

Paskelbus Teisingumo Teismo nutartį byloje mBank S.A. ( 7 ) ir dėl jos sąsajos su šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamais klausimais 2020 m. rugsėjo 3 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo buvo paklausta, gal jis nori atsiimti savo prejudicinius klausimus.

15.

2020 m. spalio 6 d.Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) informavo Teisingumo Teismą, kad atsiima antrąjį klausimą ir palieka galioti pirmąjį.

16.

Rašytines pastabas pateikė Commerzbank, Šveicarijos vyriausybė ir Komisija. Laikyta, kad teismo posėdis nebūtinas.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar norint taikyti konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą:

18.

Komisija, Šveicarijos vyriausybė ir Commerzbank į šį dvejopą klausimą atsako skirtingai ir pateikia skirtingus argumentus. Atsižvelgdamas į kai kuriuos iš jų ( 8 ) manau, kad prieš pereinant prie konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimo reikėtų priminti tam tikrus konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio aspektus, susijusius su jurisdikcija sutarčių su vartotojais srityje.

19.

Kadangi nagrinėjama nuostata yra beveik visiškai identiška atitinkamiems Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1215/2012 straipsniams, turi būti užtikrintas vienodas šių nuostatų aiškinimas ( 9 ).

20.

Kaip ir minėtų dviejų reglamentų atveju, konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai, kad būtų užtikrintas vienodas jų taikymas visose Konvencijos privalančiose laikytis valstybėse ( 10 ).

21.

Konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio prioritetinis tikslas – užtikrinti tinkamą vartotojo, kaip šalies, kuri laikoma ekonomiškai silpnesne ir mažiau patirties teisės srityje nei kita sutarties šalimi ( 11 ) esantis verslininkas turinčia šalimi, apsaugą ( 12 ).

22.

Šis tikslas nėra absoliutus: teisės aktų leidėjas nesiekė neribotos vartotojų apsaugos, o ir Teisingumo Teismas šį tikslą aiškino kitaip ( 13 ).

23.

Mano nuomone, nagrinėjamos situacijos tarptautinis pobūdis yra sine qua non sąlyga norint taikyti konvenciją. II antraštinės dalies 4 skirsnyje nustatant jurisdikciją bylose, susijusiose su sutartimis su vartotojais, nenustatoma šios taisyklės išimties ( 14 ). Šiame skirsnyje suteikiama apsauga siekiama atkurti sutartį sudarančių šalių pusiausvyrą tarptautinės jurisdikcijos srityje ( 15 ).

24.

Remiantis nuostatomis, pagal kurias vartotojo (arba jam) pareikšti ieškiniai nagrinėjami valstybėje, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, pašalinami nepatogumai, galintys kilti, jei vartotojas būtų priverstas bylinėtis kitoje valstybėje. Daroma prielaida, kad, kaip „silpnesnioji šalis“, jis ne visada gali iš anksto numatyti galimo ieškinio tarptautinį pobūdį ir apskaičiuoti jo riziką bei išlaidas ( 16 ). Be to, išvengiama situacijų, kai jis atsisako teisės kreiptis į teismą dėl to, kad yra priverstas pareikšti ieškinį ne savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje ( 17 ).

25.

Taigi apsaugą, suteikiamą vartotojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, sudaro šie elementai: a) jam, kaip ieškovui, suteikiama galimybė kreiptis į tuos pačius teismus, kurie būtų prieinami sprendžiant ginčus, kylančius dėl vidaus sutarčių ( 18 ); ir b) apribojama verslininko, norinčio pareikšti ieškinį vartotojui, teisė kreiptis į tuos pačius teismus.

26.

Kitoks sprendimas galėtų atgrasyti nuo polinkio vartoti už savo valstybės ribų, Europos (arba Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA)) vidaus rinkoje.

27.

Kaip jau pažymėjau, vartotojų apsauga tarptautinės jurisdikcijos srityje nėra besąlygiška ir nėra atskirta nuo kitų bendrų konvencijos tikslų.

28.

Ekonominės veiklos vykdytojui tarptautinės jurisdikcijos taisyklių sutarčių su vartotojais srityje taikymas yra viršesnis už konvencijos 2 straipsnyje (pagal kurį jurisdikcija suteikiama atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams) ir 5 straipsnio 1 dalyje (dėl specialiosios jurisdikcijos su sutartimis susijusiose bylose) nustatytų taisyklių taikymą. Todėl šios taisyklės turi būti aiškinamos griežtai, jų netaikant kitoms situacijoms, nei numatytos tekste ( 19 ).

29.

Juo labiau kad konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio taisyklės ieškinį pareiškusiam vartotojui suteikia forum actoris.

30.

Norint tokias taisykles taikyti faktinei situacijai, reikia, kad ji tenkintų tris kumuliacinius reikalavimus ( 20 ), kurių aiškinimas turi būti vienodai griežtas ar net siauras ( 21 ).

31.

Kartoju, kad tarptautinės jurisdikcijos taisyklės vartotojų sudaromų sutarčių srityje netaikomos, jei nukrypstama nuo bendrųjų konvencijos principų. Stiprinti asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungoje, teisinę apsaugą, užtikrinti jurisdikcijos numatomumą ir užkirsti kelią tam, kad vienu metu būtų nagrinėjamos kelios bylos dėl to paties dalyko, – tai bendri tikslai, kuriuos reikia derinti su siekiu apsaugoti vartotoją ( 22 ).

32.

Ekonominės veiklos vykdytojo galimybė numatyti, kur jis gali pareikšti ieškinį arba kur jam gali būti iškelta byla, yra itin svarbus veiksnys. Juo kaip atsvara vartotojo privilegijoms vadovaujamasi aiškinant konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnį. Toliau paaiškinsiu, kad taip yra ir 15 straipsnio 1 dalies c punkto atveju.

33.

Konvencijoje, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, numatytos ir kitos panašios priemonės. Nesiekiant pateikti išsamios informacijos, galima pažymėti šiuos dalykus:

34.

Konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą, su kurio aiškinimu susijęs vienintelis likęs prejudicinis klausimas, iš principo galima aiškinti dvejopai ir iš to gali išplaukti du atsakymai – neigiamas arba teigiamas:

35.

Iškart pažymiu, kad pirmojo atsakymo argumentai man atrodo svaresni. Tačiau būtų galima numatyti kompromisinį sprendimą, kuriuo būtų sukurta vartotojo ir verslininko padėčių pusiausvyra tarptautinės jurisdikcijos srityje, vartotojui po sutarties sudarymo perkėlus savo nuolatinę gyvenamąją vietą į kitą valstybę.

36.

Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto ir Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalies. Todėl pagrįsta kelti klausimą, ar iš jo sprendimų galima daryti išvadą, kad klausimas dėl tos pačios konvencijos formuluotės yra išspręstas.

37.

Neatmetu požiūrio, pagal kurį kaip atskaitos tašku būtų remiamasi Sprendimu Pammer ir Alpenhof ir paskui dėmesys būtų sutelkiamas į tai, ar yra pagrindo atskirti veiklą, kurią verslininkas vykdo valstybėje, nuo veiklos, kurią jis su ta valstybe susieja, atsižvelgiant į konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą. Prie šio aspekto grįšiu vėliau ( 27 ).

38.

Priešingai, nemanau, kad iš iki šiol priimtų sprendimų šios bylos argumentuose išvardyti sprendimai turi lemiamą reikšmę siekiant išspręsti šį ginčą.

39.

Mano nuomone, iš šių sprendimų sunku daryti išvadą, jog Teisingumo Teismas ketino netiesiogiai atsakyti į pirma minėtą klausimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuris pateikia įrodymų, kad yra susipažinęs su Teisingumo Teismo jurisprudencija, nuomone, joje nepateikiama vienareikšmiško atsakymo. Atsižvelgiant į sunkias pasekmes, kurių verslininkui sukelia vartotojų apsaugos taisyklių taikymas, kai jis nustemba dėl kliento nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo, apie kurį nežinojo arba kurio negalėjo numatyti, būtina aiškiai aptarti šį klausimą.

40.

Tiesa, byloje mBank S.A. buvo analizuojama situacija, panaši į nagrinėjamą šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą. Tačiau Teisingumo Teismas performulavo ( 28 ) jam pateiktus klausimus ir atsakė, kad „Reglamento Nr. 1215/2012 18 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta“ turi būti aiškinama kaip vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta ieškinio pareiškimo dieną“. Teisingumo Teismas savo argumentuose pateikė tik šią informaciją ( 29 ).

41.

Sprendime byloje C‑327/10 ( 30 ) taip pat neišsprendžiama šiuo atveju keliama abejonė. Jame Teisingumo Teismas nepaneigė, kad verslininko ir vartotojo, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta sutarties sudarymo momentu buvo toje pačioje valstybėje narėje, sutartis galėtų atitikti Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą. Tačiau jis nenagrinėjo šioje byloje ginčijamo klausimo ( 31 ).

42.

Panašiai yra ir sprendimo byloje C‑478/12 ( 32 ) atveju, nes, mano nuomone, šiame sprendime taip pat neišsprendžiama nagrinėjama problema:

43.

Lugano II konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas atlieka funkciją, kurią anksčiau atliko 1988 m. Lugano konvencijos ( 36 ), šiuo aspektu identiškos Briuselio konvencijai, 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

44.

Norint suprasti šią nuostatą, tikslinga grįžti prie jos įtraukimo į Briuselio konvenciją 1978 m. ir panagrinėti vėlesnę jos raidą.

45.

Pirminėje (1968 m.) Briuselio konvencijos versijoje vartotojų apsauga tarptautinės jurisdikcijos srityje buvo reglamentuojama 13–15 straipsniuose. Ji buvo taikoma tik pardavimo išsimokėtinai sutarčių ir tokio pardavimo finansavimo atvejais, o tai atspindėjo teisės vartojimo srityje status quo pirmosiose Europos ekonominės bendrijos valstybėse narėse.

46.

Priimant Konvenciją dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos bei Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo prie Briuselio konvencijos ( 37 ), pastarosios konvencijos 13 straipsnis buvo papildytas trečia pastraipa, pagal kurią jos taikymo sritis išplėsta įtraukiant bet kokią paslaugų teikimo ar prekių tiekimo sutartį, jei, be kita ko, tenkinamos dvi sąlygos:

47.

Kumuliaciniai reikalavimai buvo nustatyti remiantis Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 5 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka ( 38 ). Šiuose reikalavimuose buvo numatytas „pasyvusis“ vartotojas, t. y. toks, pas kurį verslininkas atvyksta į namus, ir jais buvo siekiama užtikrinti, kad egzistuotų glaudus ryšys tarp sudaromos sutarties ir vartotojo gyvenamosios vietos valstybės.

48.

Pagal abiejuose tekstuose numatytą tipišką scenarijų verslininkas patenka į kitos šalies rinką per tarpvalstybinę reklamą ( 39 ) arba individualius verslo pasiūlymus, kuriuos visų pirma teikia agentai arba išvežiojamosios prekybos įmonės ( 40 ).

49.

Tarptautinis sutarties pobūdis buvo nustatomas verslininko iniciatyva. Sureaguoti į verslininko reklamą ar pasiūlymą vartotojas galėjo tik savo valstybėje. Taigi tarptautinę riziką ir toje valstybėje vykdytino proceso bylinėjimosi išlaidas pagrįstai turėjo prisiimti tik verslininkas.

50.

Visi galėjo numatyti teismo, kuriame vartotojui būtų pateikiamas galimas ieškinys, vietą ir tai, kur jis pats galėtų iškelti bylą.

51.

Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktu, pakartotu konvencijoje, II skyriaus 4 skirsnis buvo išplėstas įtraukiant bet kokią sutartį ir iš dalies pakeistos apsauginės jurisdikcijos taikymo sąlygos. Šiais pakeitimais buvo siekiama užtikrinti vartotojų apsaugą „atsižvelgiant į naujas komunikacijos priemones ir elektroninės komercijos plėtrą“ ( 41 ).

52.

Sąjungos teisės aktų leidėjas atitinkamai verslininkui ir vartotojui taikytus reikalavimus pakeitė kitais reikalavimais, taikomais tik verslininkui. Vartotojo veiksmai ir sutarties sudarymo vieta ar būdas tapo nebesvarbūs ( 42 ).

53.

F. Pocar ataskaitoje dėl konvencijos paaiškinama nauja jos teksto versija ( 43 ). Ataskaitoje pažymima, kad „[šioje konvencijoje] nenumatyta jokių naujovių dėl sutarčių dėl prekių pardavimo išsimokėtinai grąžinamo dalinių įmokų kredito sąlygomis ir sutarčių dėl dalimis grąžinamos paskolos, kurių atveju nebūtina, kad sutartis būtų susijusi su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe“, o „kitų sutarčių atveju apsaugos taikymas visoms vartojimo sutartims ir su tuo siejamas forum actoris jurisdikcijos išplėtimas nebūtų pagrįstas, jeigu nebūtų nustatytas kitos sutarties šalies ir vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės jungiamasis veiksnys“ ( 44 ).

54.

Aiškindamas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkte vartojamą žodžių junginį „tokią veiklą susiejančia“, Teisingumo Teismas jo taikymą susiejo su pardavėjo tikslu užmegzti prekybos ryšius su vartotojais iš vienos valstybės narės ar kelių valstybių narių, ir sudaryti su jais sutartis ( 45 ).

55.

Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad vartotojų apsaugos išplėtimas susijęs su tuo pačiu scenarijumi kaip ir anksčiau, t. y. kai vienoje valstybėje narėje įsisteigęs verslininkas bando pritraukti kitų valstybių narių vartotojus.

56.

Tik tokiomis aplinkybėmis turi būti užtikrinta, kad verslininkas galėtų numatyti minėtųjų kitų valstybių narių teismų tarptautinę jurisdikciją, kuri jam yra privaloma.

57.

Teisingumo Teismas išaiškino Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą dėl žodžių junginio „tokią veiklą susiejančia“.

58.

Nematau pagrindo aiškinti šią nuostatą skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar verslininko veiksmus sudaro veiklos vykdymas valstybėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, ar jos susiejimas su ta pačia valstybe.

59.

Mano supratimu, vienoje valstybėje įsisteigusio ekonominės veiklos vykdytojo ketinimas užmegzti prekybos ryšius su vartotojais, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, ir sudaryti su jais sutartis abiem atvejais yra būtina sąlyga.

60.

Iš Reglamento Nr. 44/2001 parengiamųjų darbų matyti, kad veiklos (vykdomos vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje arba susietos su ta valstybe) sąvoka taikoma vienodai, ir patvirtinama, kad ši nuostata taikoma vartojimo sutarčiai, sudarytai „interaktyvioje interneto svetainėje, prieinamoje vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje“ ( 46 ). Taigi elektroninės sutartys prilyginamos sutartims, sudarytoms telefonu, faksu ar panašiomis priemonėmis, kurių atžvilgiu 16 straipsnio jurisdikcija neginčijama ( 47 ).

61.

Šiame tekste žodžiai „vykdyti“ ir „susieti“ veiklą vartojami tokiu pačiu lygmeniu – sujungti jungtuku „arba“, kuris reiškia jungiamų elementų lygiavertiškumą ( 48 ).

62.

Kiek tai susiję su tarptautine jurisdikcija, pasekmės verslininkui abiem atvejais yra vienodos, todėl joms turi būti taikomos tos pačios sąlygos.

63.

Konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkte II antraštinės dalies 4 skirsnio taikymo sritis apribojama pagal verslininko veiklą „valstybėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta“, nes ši nuolatinė gyvenamoji vieta lemia kompetentingą jurisdikciją galimo ginčo atveju.

64.

Teisingumo Teismas nustatė, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 18 straipsnio 2 dalį (atitinkančią konvencijos 16 straipsnio 2 dalį) vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia jo nuolatinę gyvenamąją vietą ieškinio pareiškimo dieną ( 49 ).

65.

Sutarčiai, kurioje dalyvauja vartotojas, ši nuostata bus taikoma, jei kaip tarptautinį pobūdį žymintis elementas tarptautinei jurisdikcijai svarbi ( 50 ) vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje, kurioje verslininkas vykdo savo veiklą arba su kuria ją susieja.

66.

Toks aiškinimas atitinka tai, kas išdėstyta dėl konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto genezės, ir tikslą verslininkui užtikrinti nuspėjamą tarptautinę jurisdikciją.

67.

Konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas tiesiogine to žodžio prasme yra likutinis, t. y. jame reglamentuojamos tik a ir b punktuose nenurodytos vartojimo sutartys.

68.

Norint taikyti šiuos punktus, kaip ir visas konvencijos nuostatas, reikalingas tarptautinis konkretaus atvejo pobūdis. Vis dėlto nereikalaujama, kad vartotojo kontrahentas turėtų ypatingą ryšį su vartotojo nuolatine gyvenamąja vieta.

69.

Pirminės redakcijos Briuselio konvencijoje nebuvo numatyta jokios specialios sąlygos ir jos nenumatyta iki šiol.

70.

Teisingumo Teismas paaiškino, kaip konkrečiai vertinti a ir b punktuose nurodytas sutartis, susijusias su atidėtųjų mokėjimų rizika. Pardavimas, koks dabar nurodomas konvencijos 15 straipsnio 1 dalies a punkte, yra tik toks pardavimas, kai pardavėjas perduoda prekių nuosavybę pirkėjui prieš pirkėjui sumokant visą kainą.

71.

Tokiais atvejais „pirma, sutarties sudarymo momentu pirkėjas gali būti suklaidintas dėl tikrosios mokėtinos sumos dydžio, o antra, jam tenka rizika prarasti minėtas prekes, nors jis ir privalo sumokėti likusias mokėjimo dalis“ ( 51 ).

72.

Šios rizikos dydis nusveria tai, kad taikant konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnį papildomai nereikalaujama, kad sutartį ir valstybę, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, sietų glaudus ryšys.

73.

Taigi, atsižvelgiant į konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto genezę ir tikslą, su jo (arba su ankstesniais jo atitikmenimis) susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir aiškinimą kartu su 16 straipsniu, šį punktą reikėtų aiškinti taip: reikia, kad: a) vykdydamas savo ekonominę veiklą arba teikdamas pasiūlymą verslininkas savanoriškai sukurtų ryšį su kita susitariančiąja valstybe nei ta, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta; ir b) ši „kita valstybė“ būtų vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, t. y. mano supratimu, valstybė, kuri padėtų (atėjus laikui padės) nustatyti tarptautinę jurisdikciją.

74.

Iš to, kas išdėstyta, ir remiantis logika reikėtų daryti išvadą, kad:

75.

Vis dėlto mano pasiūlytas nuostatos aiškinimas galėtų prieštarauti konvencijos 17 straipsniui, kuriame reglamentuojamas teismo vietos pasirinkimas 15 straipsnyje nurodytų sutarčių atveju.

76.

17 straipsnio 3 dalyje šalių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) arba įprasta gyvenamoji vieta (buveinė) „sutarties sudarymo metu“ yra toje pačioje (konvencijos privalančioje laikytis) valstybėje, sutartos sąlygos dėl teismo vietos pripažįstamos galiojančiomis, jeigu pagal jas jurisdikcija suteikiama minėtos valstybės, kurios teisė šių sąlygų nedraudžia, teismams.

77.

Taigi, pirmas įspūdis toks, kad pačioje konvencijoje pripažįstama, jog tai, kad sutarties sudarymo momentu abiejų šalių (verslininko ir vartotojo) nuolatinė gyvenamoji vieta buvo toje pačioje valstybėje, nekliudo vertinti tarptautinio pobūdžio, taigi, ir nustatyti jurisdikcijos.

78.

Į Lugano II konvencijos 17 straipsnio 3 dalį panaši nuostata buvo numatyta pirmojoje (1968 m.) Briuselio konvencijos versijoje, būtent 15 straipsnio 3 dalyje.

79.

P. Jenard ataskaitoje aiškinama, kad ši nuostata įtraukta siekiant užtikrinti teisingumą pardavėjo arba paskolos davėjo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje kaip ir pirkėjo arba paskolos gavėjo, atžvilgiu tuo atveju, kai jie abu po sutarties sudarymo perkėlė savo nuolatinę gyvenamąją vietą į užsienį ( 52 ).

80.

1978 m. Briuselio konvencijoje šios nuostatos formuluotė buvo iš dalies pakeista, siekiant paaiškinti, kad joje kalbama apie šalims bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą sutarties sudarymo momentu, o ne ieškinio pareiškimo dieną ( 53 ).

81.

Nuoroda į pardavėjus ir paskolos davėjus buvo pakeista dabartiniu terminu. Šis pakeitimas nepaaiškintas.

82.

P. Schlosser ataskaitoje aptariant vartotojo gyvenamosios vietos perkėlimą po sutarties sudarymo aiškiai nurodyta, kad mažai tikėtina, jog toks perkėlimas turės įtakos tuo atveju, kai taikoma 13 straipsnio trečia pastraipa (tokia, kokia ji buvo suformuluota tuo metu) ( 54 ). Dėl tos pačios priežasties 15 straipsnio 3 dalies taikymas tokiais atvejais taip pat būtų išimtinis.

83.

17 straipsnio 3 dalies įtraukimas į skirsnį dėl sutarčių su vartotojais nesusijęs su konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktu ar su ankstesnėse jos versijose įtvirtintais atitinkamais straipsniais.

84.

Be to, 17 straipsnio 3 dalies atskaitos taškas (tai, kad susitariančiųjų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta sutarties sudarymo momentu yra toje pačioje konvencijos privalančioje laikytis valstybėje) iš tikrųjų yra priešingas 15 straipsnio 1 dalies c punkto atskaitos taškui.

85.

Vis dėlto neatrodo, kad teisės aktų leidėjas norėjo panaikinti bet kokį ryšį tarp šių dviejų nuostatų, nes, jei taip būtų buvę, jis nebūtų išbraukęs pirminės nuorodos į pardavėjo ir pirkėjo arba paskolos davėjo ir paskolos gavėjo susitarimą.

86.

Manau, šio prieštaravimo (kurio teisės aktų leidėjas galėjo nepastebėti) nereikėtų spręsti į 15 straipsnio 1 dalies c punktą įtraukiant situacijas, kurioms jis nebuvo skirtas ir dėl kurių verslininkas tampa priklausomas nuo kitos šalies ( 55 ), mainais nesuteikiant jam saugaus sprendimo galimybės.

87.

Galimybė susitarti dėl jurisdikcijos 17 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis nėra automatinė ir galiausiai priklauso nuo kiekvienos konvencijos privalančios laikytis valstybės sprendimo.

88.

Taip pat nesu tikras, kad praktiškai tokia galimybė apsaugo verslininką nuo netikėto aplinkybių pasikeitimo dėl vienašališkos vartotojo valios.

89.

Konvencijos 17 straipsnio 3 dalyje aprašyta situacija iš esmės yra vidaus situacija: natūralus šalių, kurios susitaria dėl jurisdikcijos, siekis yra pasirinkti teritorinę jurisdikciją. Šalys neprivalo numatyti, kad pradinio susitarimo taikymo sritis bus ex lege išplėsta iki tarptautinio lygmens ( 56 ) jurisdikcijos nustatymo, ir nematau priežasčių, kodėl tai turėtų būti joms primetama.

90.

Pačios 17 straipsnio 3 dalies taikymo sritį sudaro pasirinkimo sąlygos, dėl kurių susitariama prieš kylant bet kokiam ginčui, turint konkretų tikslą neutralizuoti tarptautinį pobūdį, ateityje galintį atsirasti dėl vienos iš šalių nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo ( 57 ).

91.

Tokio numatymo tikimybė skiriasi, nelygu aplinkybės, kuriomis sudaroma sutartis: didesnė, jei esama situacija jau yra tam tikro tarptautinio pobūdžio, ir mažesnė – arba jos iš viso nėra – priešingu atveju.

92.

Ši tikimybė taip pat labai priklauso nuo atitinkamo ekonominės veiklos vykdytojo patirties ir nacionalinės teisės nuostatų dėl teismo vietos pasirinkimo:

93.

Trumpai tariant, aiškinimu, kuriuo, siekiant suderinti konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą ir 17 straipsnio 3 dalį, verslininkui bet kuriuo atveju tenka tarptautinio pobūdžio rizika, kylanti dėl vartotojo gyvenamosios vietos pasikeitimo:

94.

Taigi manau, kad šis aiškinimas turi būti atmestas.

95.

Jei Teisingumo Teismas nepriimtų mano pasiūlymo, jam gali tekti rasti būdą, kaip užtikrinti tiek tikslą apsaugoti vartotoją nuo tarptautinio pobūdžio (įskaitant tą, kurį jis pats sukuria) reikalavimo, tiek tikslą padėti verslininkui nuspėti tarptautinę jurisdikciją, kuri pagal konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą siejama su jo paties tarpvalstybine komercine veikla.

96.

Mano nuomone, įveikti pirma aprašytą neatitiktį nėra visiškai neįmanoma. Konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas gali būti aiškinamas kaip apimantis bet kokią situaciją, kai verslininkas vykdo arba susieja savo ekonominę veiklą su kitomis valstybėmis nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, iš kurių viena skundo pateikimo momentu sutampa su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe.

97.

Šiomis aplinkybėmis tai, kad sutarties sudarymo momentu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, netrukdo taikyti konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto, taigi, ir II antraštinės dalies 4 skirsnio, su visomis atitinkamomis pasekmėmis.

98.

Tomis pačiomis aplinkybėmis vartotojas, kuris vėliau perkelia savo nuolatinę gyvenamąją vietą į kitą konvencijos privalančią laikytis valstybę, gali pareikšti ieškinį ekonominės veiklos vykdytojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose arba savo naujosios nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Ekonominės veiklos vykdytojas gali pareikšti ieškinį tik vartotojo naujosios nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.

99.

Suprantu, kad jei rengiant ir sudarant sutartį ekonominės veiklos vykdytojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje kaip ir vartotojo ir nėra elemento, vėliau lemiančio tarptautinį pobūdį, ekonominės veiklos vykdytojas iš esmės neturi pagrindo numatyti, kad dėl tos konkrečios sutarties gali būti pareikštas ieškinys kitoje valstybėje.

100.

Toks numatomumas tokiu atveju priskiriamas aukštesniam abstrakcijos lygiui. Vykdydamas tam tikros rūšies veiklą kitoje valstybėje, paprastai kruopštus verslininkas negali neatsižvelgti į tai, kad jam gali būti iškelta byla dėl bet kurios sutarties, kuri pagal savo dalyką patenka į tos veiklos sritį ( 59 ), jei vartotojas perkelia savo nuolatinę gyvenamąją vietą į minėtą valstybę.

101.

Atsižvelgdamas į šią galimybę – apie kurią jis žino, nes ji kyla iš jo paties veiklos, – paprastai kruopštus ekonominės veiklos vykdytojas gali pasinaudoti 17 straipsnio 3 dalyje numatyta priemone, t. y. pasirašyti susitarimą dėl jurisdikcijos suteikimo su jame nurodytais valstybės, kurioje sutarties sudarymo momentu buvo bendra nuolatinė gyvenamoji vieta, teismais (su sąlyga, kad tai nedraudžiama pagal tos valstybės teisę).

102.

Šis sprendimas, kuris nėra optimalus, tam tikrais atžvilgiais grįstas Teisingumo Teismo jurisprudencija:

103.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija):

2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kurios sudarymas Europos bendrijos vardu patvirtintas 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu 2009/430/EB, 15 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikytinas, kai sutarties šalių gyvenamoji vieta (kaip ji suprantama pagal minėtos konvencijos 59 ir 60 straipsnius) sutarties sudarymo momentu buvo toje pačioje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, o tarptautinis teisinių santykių pobūdis atsirado tik vėliau, po to, kai vartotojas persikėlė į kitą šios konvencijos privalančią laikytis valstybę.

Papildomai – konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas taikomas tais atvejais, kai sutarties sudarymo metu šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, o vartotojas vėliau persikelia į kitą šios konvencijos privalančią laikytis valstybę, su sąlyga, kad ekonominės veiklos vykdytojas vartotojo naujosios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje vykdo profesinę veiklą, dėl kurios buvo sudaryta sutartis.