1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Reglamento (ES) Nr. 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės ( 2 ), 4 straipsnio 1 dalies a ir c punktų ir 9 straipsnio 1 dalies ir Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl BŽŪP finansavimo, valdymo ir stebėsenos ( 3 ) 60 straipsnio išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SC Avio Lucos SRL (toliau – Avio Lucos) ginčą su Agenția de Plăți și Intervenție pentru Agricultură (Išmokų ir intervencijų žemės ūkio srityje agentūra) – Centrul județean Dolj (Dolžo apskrities centras, Rumunija, toliau – APIA Dolj) ir Agenția de Plăți și Intervenție pentru Agricultură (APIA) – Aparat Central (Išmokų ir intervencijų žemės ūkio srityje agentūra, Rumunija, toliau – APIA) dėl prašymo panaikinti APIA Dolj sprendimą, kuriuo atmesta Avio Lucos paraiška dėl išmokos pagal vienkartinės išmokos už plotus schemą už 2015 žemės ūkio metus.

3.

Nors Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę išaiškinti du minėtus reglamentus ( 4 ), be kita ko nagrinėdamas ginčus, su kuriais susijusi APIA ( 5 ), šioje byloje keliami nauji klausimai dėl Sąjungos teisės aktų, susijusių su tiesioginės paramos priemonėmis įgyvendinant BŽŪP, išaiškinimo. Tiksliau tariant šioje byloje, kuri nagrinėjama kartu su byla C‑116/20 ( 6 )Avio Lucos, Teisingumo Teismo iš esmės prašoma išaiškinti, kiek pagal Sąjungos teisę, visų pirma Reglamentą Nr. 1307/2013, draudžiamas nacionalinės teisės aktas, priimtas įgyvendinant vienkartinės išmokos už plotus schemą, kuriame numatyta, be kita ko, tokia tinkamumo gauti išmoką sąlyga, kad tam tikruose žemės ūkio paskirties žemės plotuose turi būti ganomi paties ūkininko auginami gyvuliai, taip užkertant kelią skirti finansinę paramą (fiziniam ar juridiniam) asmeniui, kuris tokia veikla užsiima kaip tarpininkas. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašo išaiškinti šiame reglamente nurodytą sąvoką „aktyvus ūkininkas“ bei Reglamento Nr. 1306/2013 60 straipsnyje numatytą nuostatą dėl apgavystės.

4.

Reglamento Nr. 1306/2013 60 straipsnyje „Nuostata dėl apgavystės“ nustatyta:

„Nedarant poveikio jokioms specialiosioms nuostatoms, žemės ūkio sektorių teisės aktais numatytos lengvatos negali būti taikomos fiziniams arba juridiniams asmenims, jei nustatoma, kad jie, prieštaraudami šio reglamento tikslams, dirbtinai sukūrė tokių lengvatų gavimo sąlygas.“

5.

Reglamento Nr. 1307/2013 3, 7 ir 10 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

6.

Šio reglamento 4 straipsnyje „Terminų apibrėžtys ir susijusios nuostatos“ nustatyta:

„1.   Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

2.   Valstybės narės:

<…>

<…>

3.   Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą [saugumą], Komisijai pagal 70 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatoma:

<…>

<…>“

7.

Minėto reglamento 9 straipsnio „Aktyvus ūkininkas“ 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Tiesioginės išmokos neskiriamos fiziniams ar juridiniams asmenims arba fizinių ar juridinių asmenų grupėms, kurių žemės ūkio paskirties žemės plotus sudaro daugiausia ganyti ar kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomi plotai ir kurie tuose plotuose nevykdo minimalios valstybių narių 4 straipsnio 2 dalies b punkte apibrėžtos veiklos.

2.   Tiesioginės išmokos neskiriamos fiziniams ar juridiniams asmenims arba fizinių ar juridinių asmenų grupėms, kurie eksploatuoja oro uostus, teikia geležinkelio paslaugas, eksploatuoja vandens valymo įrengimus, teikia nekilnojamojo turto paslaugas, eksploatuoja nuolatines sporto ir pramogų aikšteles.

Atitinkamais atvejais valstybės narės, remdamosi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, gali nuspręsti į pirmoje pastraipoje nurodytą sąrašą įtraukti kitų panašių ne žemės ūkio veiklos rūšių ir gali vėliau nuspręsti bet kuriuos tokius papildymus išbraukti.

Asmuo ar asmenų grupė, patenkantys į pirmos arba antros pastraipos į taikymo sritį, vis dėlto yra laikomi aktyviais ūkininkais, jei jie pateikia valstybių narių nustatytos formos patikrinamų įrodymų, kuriais įrodomas kuris nors iš šių aspektų:

3.   Be to, kas numatyta 1 ir 2 dalyse, valstybės narės, remdamosi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, gali nuspręsti, kad tiesioginės išmokos nebūtų skiriamos tiems fiziniams ar juridiniams asmenims arba fizinių ar juridinių asmenų grupėms:

<…>“

8.

Remiantis Reglamento Nr. 1307/2013 74 straipsniu, jis įsigaliojo 2015 m. sausio1 dieną.

9.

Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 639/2014 ( 7 ) 4, 6, 10 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

10.

Šio deleguotojo reglamento 4 straipsnyje „Žemės ūkio paskirties žemės išlaikymo tokios būklės, kad ji būtų tinkama ganyti arba kultivuoti, kriterijų nustatymas“ nustatyta:

„1.   Taikydamos Reglamento [Nr. 1307/2013] 4 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunkčio nuostatas, kriterijus, kuriuos turi atitikti ūkininkai, kad būtų laikomi įvykdžiusiais pareigą žemės ūkio paskirties žemę išlaikyti tokios būklės, kad ji būtų tinkama ganyti arba kultivuoti be parengiamosios veiklos, kurią vykdant nebūtų apsiribota įprastais žemės ūkio metodais ir įrenginiais, valstybės narės nustato šiais būdais (vienu ar abiem):

2.   Nustatydamos 1 dalyje nurodytus kriterijus valstybės narės gali išskirti skirtingus žemės ūkio paskirties žemės tipus.“

11.

Minėto deleguotojo reglamento 5 straipsnyje „Minimalios veiklos, vykdomos ganyti arba kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomoje žemės ūkio paskirties žemėje, nustatymas“ numatyta:

„Taikydamos Reglamento [Nr. 1307/2013] 4 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunkčio nuostatas, valstybės narės nustato, kad minimali veikla, kuri turi būti vykdoma ganyti arba kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomoje žemės ūkio paskirties žemėje, yra bent vienos rūšies veikla, kurią ūkininkas vykdo kasmet. Jos gali nuspręsti patvirtinti ir veiklą, vykdomą tik kas antri metai, jei tai pateisinama dėl aplinkosaugos priežasčių.“

12.

Šio deleguotojo reglamento 3 skirsnyje „Aktyvūs ūkininkai“ esantis 10 straipsnis „Atvejai, kada žemės ūkio paskirties žemė yra daugiausia ganyti arba kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikoma žemės ūkio paskirties žemė“ suformuluotas taip:

„1.   Taikant Reglamento [Nr. 1307/2013] 9 straipsnio 1 dalį, laikoma], kad fizinių ar juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų grupės žemės ūkio paskirties žemė yra daugiausia ganyti arba kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikoma žemės ūkio paskirties žemė, jei tokia žemė užima daugiau kaip 50 % visos žemės ūkio paskirties žemės, deklaruotos pagal Reglamento [Nr. 1306/2013] 72 straipsnio 1 dalies a punktą.

2.   Reglamento [Nr. 1307/2013] 9 straipsnio 1 dalis netaikoma fiziniams ar juridiniams asmenims arba fizinių ar juridinių asmenų grupei, kurie ganyti arba kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomoje žemės ūkio paskirties žemėje vykdo žemės ūkio veiklą, apibrėžtą Reglamento [Nr. 1307/2013] 4 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktyje.“

13.

Legea nr. 287 privind Codul civil (2009 m. liepos 17 d. Įstatymas Nr. 287 ( 8 )) priimto civilinio kodekso 2.146 straipsnyje, susijusiame su panaudos sutartimi, nustatyta, kad „[p]anaudos sutartis yra neatlygintina sutartis, kuria viena šalis, „panaudos davėjas“, perduoda kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą kitai šaliai, „panaudos gavėjui“, naudoti, o šis įsipareigoja jį grąžinti jį po tam tikro laiko.“

14.

2013 m. balandžio 23 d.Ordonanța de urgență nr. 34 privind organizarea, administrarea și exploatarea pajiștilor permanente și pentru modificarea și completarea Legii fondului funciar nr. 18/1991 (Nepaprastasis vyriausybės nutarimas (OUG) Nr. 34 dėl daugiamečių ganyklų organizavimo, valdymo ir eksploatavimo, kuriuo iš dalies keičiamas ir papildomas Žemės nuosavybės įstatymas Nr. 18/1991 ( 9 )) 2 straipsnyje nustatyta:

„Šiame nepaprastajame potvarkyje toliau nurodytos sąvokos apibrėžiamos taip:

<…>

<…>“

15.

2015 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 2015 m. kovo 18 d.Ordonanța de urgență a Guvernului (OUG) nr. 3 pentru aprobarea schemelor de plăți care se aplică în agricultură în perioada 2015–2020 și pentru modificarea articolului 2 din Legea nr. 36/1991 privind societățile agricole și alte forme de asociere în agricultură (Nepaprastasis vyriausybės potvarkis Nr. 3 dėl žemės ūkio sektoriaus išmokų schemų patvirtinimo 2015–2020 m. laikotarpiu ir dėl Įstatymo Nr. 36/1991 dėl žemės ūkio bendrovių ir kitų formų asociacijos žemės ūkyje 2 straipsnio dalinio pakeitimo) ( 10 ) 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šiame nepaprastajame potvarkyje toliau nurodytos sąvokos apibrėžiamos taip:

<…>

<…>

2.   Pagal 1 straipsnio f punktą „žemės ūkio veikla“, atsižvelgiant į konkretų atvejį, yra:

<…>

16.

OUG Nr. 3/2015 7 straipsnyje numatyta:

„1.   Išmokų gavėjai yra aktyvūs ūkininkai, fiziniai ir (arba) juridiniai asmenys, kurie vykdo žemės ūkio veiklą kaip žemės ūkio paskirties žemės naudotojai ir (arba) teisėti gyvulių laikytojai, kaip tai suprantama pagal galiojančius teisės aktus. <…>

<…>“

17.

OUG Nr. 3/2015 8 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Tam, kad gautų 1 straipsnio 2 dalyje numatytas tiesiogines išmokas, ūkininkai, be kita ko, turi:

<…>

<…>

<…>

6.   Dokumentai, kuriais įrodomas žemės ūkio paskirties žemės naudojimas ir gyvulių bandos turėjimas, nustatomi Ministrul agriculturii, pădurilor și dezvoltării rurale (Žemės ūkio ir kaimo plėtros ministras, Rumunija) įsakymu ir atitinkamais atvejais juos teikia visi pareiškėjai pateikdami bendrąsias paraiškas dėl išmokų. Žemės plotai ir gyvulių bandos, dėl kurių šie dokumentai nepateikiami, neatitinka reikalavimų išmokoms gauti.“

18.

2015 m. liepos 1 d. galiojusios versijos 2015 m. balandžio 6 d.Ordinul ministrului agriculturii și dezvoltării rurale nr. 619 pentru aprobarea criteriilor de eligibilitate, condițiilor specifice și a modului de implementare a schemelor de plăți prevăzute la articolul 1 alineatele (2) și (3) din Ordonanța de urgență a Guvernului nr. 3/2015 pentru aprobarea schemelor de plăți care se aplică în agricultură în perioada 2015–2020 și pentru modificarea articolului 2 din Legea nr. 36/1991 privind societățile agricole și alte forme de asociere în agricultură, precum și a condițiilor specifice de implementare pentru măsurile compensatorii de dezvoltare rurală aplicabile pe terenurile agricole, prevăzute în Programul Național de Dezvoltare Rurală 2014–2020 (Žemės ūkio ir kaimo plėtros ministro įsakymas Nr. 619 dėl [OUG Nr. 3/2015] 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų tinkamumo kriterijų, specialiųjų sąlygų ir išmokų schemų įgyvendinimo taisyklių bei 2014–2020 m. nacionalinėje kaimo plėtros programoje numatytų žemės ūkio paskirties žemei taikytinų kaimo plėtros kompensacinių priemonių įgyvendinimo specialiųjų sąlygų patvirtinimo) ( 11 ) 2 straipsnyje nustatyta:

„Šiame įsakyme vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

19.

Šio įsakymo 7 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Daugiamečių ganyklų naudotojai, fiziniai asmenys ar pagal privatinę teisę įsteigti juridiniai asmenys, išskyrus 1 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis, kurie užsiima bent minimalia žemės ūkio veikla pagal galiojančius teisės aktus jiems skirtose daugiametėse ganyklose, kaip antai [OUG Nr. 3/2015] 2 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytos ganyklos, kaip aktyvūs ūkininkai kartu su bendrąja paraiška dėl išmokos pateikia APIA 5 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a punkte, b punkto i papunktyje, c ir d punktuose numatytus dokumentus ir, jeigu reikia:

<…>“

20.

Minėto įsakymo 8 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Su teisėtu gyvūnų laikymu susiję dokumentai, kurie teikiami pagal [OUG Nr. 3/2015] 8 straipsnio 1 dalies n punktą, numatyti [Autoritatea Națională Sanitară Veterinară și pentru Siguranța Alimentelor (Nacionalinė veterinarinės sveikatos ir maisto saugos tarnyba)] įsakymu Nr. 40/2010.

<…>“

21.

Avio Lucos yra pagal Rumunijos teisę įsteigta bendrovė, kurios pagrindinė veikla yra „paramos augalų auginimui veikla“.

22.

2015 m. liepos 1 d.Avio Lucos pateikė APIA Dolj paraišką dėl išmokos pagal vienkartinės išmokos už plotus schemą už 2015 m. žemės ūkio metus dėl 170,36 ha ganyklų, t. y. individualiai naudojamų daugiamečių savivaldybės pievų.

23.

Tam ji pateikė tam tikrus dokumentus, įskaitant 2013 m. sausio 28 d. su Podario savivaldybės taryba (Rumunija) sudarytą koncesijos sutartį dėl šioje savivaldybėje esančios ganyklos ( 12 ) (toliau – koncesijos sutartis), taip pat 2015 m. balandžio mėn. su įvairiais gyvulių savininkais sudarytas šešias panaudos (neatlygintinio naudojimosi daiktu) sutartis, pagal kurias Avio Lucos leido jiems nemokamai ganyti savo gyvulius pagal sutartį gautuose žemės plotuose (toliau – panaudos sutartys). Be to, bendrojoje paraiškoje dėl išmokos Avio Lucos nurodė turinti gyvulių, kurie naudojami jos žemės ūkio veikloje, t. y. 24 galvijus, kurie yra vyresni nei dvejų metų amžiaus, vieną jaunesnį nei šešių mėnesių amžiaus galviją, taip pat 60 ožkų ir 20 arklinių šeimos gyvūnų (arklių), kurie yra vyresni nei 6 mėnesių amžiaus.

24.

2017 m. spalio 20 d. sprendimu APIA Dolj atmetė bendrąją paraišką dėl išmokos dėl to, kad nebuvo tenkinami tinkamumo reikalavimai, nes Avio Lucos neužtikrino minimalios 0,3 SŪG/ha apkrovos (toliau – minimali nustatyta apkrova) visame 170,36 ha ganyklų plote. APIA Dolj teigimu, gyvulius iš tikrųjų ganė ankstesniame šios išvados punkte nurodyti gyvulių savininkai, o ne Avio Lucos, kuri pati nelaikė pakankamai gyvulių, kad galėtų užtikrinti minimalią nustatytą apkrovą.

25.

Dėl šio sprendimo Avio Lucos pateikė išankstinį skundą; jį APIA Dolj atmetė 2018 m. sausio 4 d. sprendimu.

26.

Avio Lucos apskundė šiuos du APIA Dolj sprendimus Tribunalul Dolj – Secția de contencios administrativ și fiscal (Dolžo apygardos teismo administracinių ir mokestinių ginčų kolegija, Rumunija, toliau – Dolžo apygardos teismas); jis skundą atmetė 2018 m. sausio 28 d. sprendimu.

27.

Sprendimą atmesti Avio Lucos pateiktą bendrąją paraišką dėl išmokos Dolžo apygardos teismas iš esmės motyvavo minimalios nustatytos apkrovos neužtikrinimu visame 170,36 ha ganyklų plote. Tiksliau tariant, šis teismas ex officio nurodė du nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus: pirma, koncesijos sutarties negaliojimą ( 13 ), ir, antra, panaudos sutarčių negaliojimą ( 14 ). Iš esmės minėtas teismas nusprendė, kad koncesijos sutartis buvo sudaryta pažeidžiant nacionalinę teisę, nes, be kita ko, šios sutarties sudarymo dieną Avio Lucos neturėjo gyvulių augintojo statuso, ir kad minimali nustatyta apkrova turėjo būti užtikrinta tą dieną, o ne vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad ji neturėjo teisės koncesijos pagrindu perimti Podario savivaldybės ganyklų, jos bendroji paraiška dėl išmokos neatitinka tinkamumo reikalavimų. Taigi Avio Lucos dirbtinai sukūrė sąlygas, kad gautų išmoką pagal finansinės paramos schemą, siekdama vien su šia schema nesuderinamos naudos. Todėl, nors nacionalinės teisės aktuose numatyti kriterijai formaliai buvo įvykdyti, į Avio Lucos pateiktus jos bendrąją paraišką dėl išmokos pagrindžiančius dokumentus negalėjo būti atsižvelgta. Galiausiai platus sąvokos „gyvulių augintojas“ aiškinimas prieštarautų Sąjungos teisei, nes nacionalinės valdžios institucijos gali remtis vien nacionalinės individualaus galvijų identifikavimo ir registravimo sistemos duomenimis, kad atsisakytų skirti prašomą paramą, neatlikdama kitų patikrinimų pagal 2011 m. liepos 21 d. Sprendimą Nagy (C‑21/10, EU:C:2011:505).

28.

Dėl šio sprendimo Avio Lucos pateikė skundą; jis šiuo metu nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, Curtea de Apel Alba Iulia (Alba Julijos apeliacinis teismas, Rumunija); tame skunde ji, be kita ko, tvirtino, kad Dolžo apygardos teismas neteisingai nusprendė, kad neįvykdyta tinkamumo sąlyga, t. y. sąlyga dėl gyvulių savininko (augintojo) statuso. Iš tikrųjų gyvulių augintojo statuso turėjimas arba neturėjimas neturi reikšmės ir dėl to negali būti atmesta jos bendroji paraiška dėl išmokos, nes ši paraiška susijusi ne su gyvulių auginimu, bet su ganyklų plotų priežiūra panaudojant gyvulius. APIA prašė atmesti šį apeliacinį skundą.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies a ir c punktus sąvoką „ūkininkas“ atitinka fizinis arba juridinis asmuo, kuris užsiima „žemės ūkio veikla“, o remiantis šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunkčiu, tai gali būti valstybių narių apibrėžtos minimalios veiklos vykdymas ganyti arba kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomoje žemės ūkio paskirties žemėje. Minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms palikta galimybė apibrėžti tokią minimalią veiklą. Šiuo klausimu Rumunijos teisės aktų leidėjas nustatė, kad žemės ūkio veikla turi būti vykdoma naudojant paties ūkininko auginamus gyvulius, ir taip užtikrino, kad finansinė parama nebūtų teikiama juridiniams arba fiziniams asmenims, kurie tokia veikla užsiima kaip tarpininkai, o būtent tai, APIA teigimu, daro Avio Lucos.

30.

Šis teismas teiraujasi, ar pagal Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyta, jog minimali veikla, kurią reikia vykdyti žemės ūkio paskirties žemėje, yra ūkininko auginamų gyvulių ganymas. Jeigu pagal Sąjungos teisę nebūtų draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, minėtas teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies a ir c punktai ir 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad „aktyviu ūkininku“ gali būti laikomas juridinis asmuo, kuris sudarė koncesijos sutartį tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, ir kuris laiko gyvulius pagal su fiziniais asmenimis sudarytas panaudos sutartis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad formaliai Avio Lucos atitiko nacionalinėje teisėje nustatytus tinkamumo kriterijus, šis teismas klausia, ar tokių koncesijos sutarties ir panaudos sutarčių, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sudarymas gali patekti į Reglamento Nr. 1306/2013 60 straipsnyje nurodytos sąvokos „dirbtinai sukurtos sąlygos“ taikymo sritį.

31.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32.

Avio Lucos, APIA ir APIA Dolj, Čekijos ir Rumunijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

33.

Pagal savo Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas nusprendė priimti sprendimą nesurengęs teismo posėdžio. 2021 m. vasario 24 d. išsiųstuose laiškuose Teisingumo Teismas paprašė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateiktų paaiškinimų, ir šalims pagrindinėje byloje, Rumunijos vyriausybei ir Komisijai uždavė klausimų, į kuriuos turėjo būti atsakyta raštu; tai buvo padaryta per nustatytą terminą.

34.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar pagal Reglamentą Nr. 1307/2013 yra draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad minimali veikla, kurią reikia vykdyti įprastai ganyti tinkamos būklės laikomuose žemės ūkio paskirties žemės plotuose, yra ūkininko auginamų gyvulių ganymas.

35.

Pirmiausia manau, kad naudinga pateikti paaiškinimų dėl šio pirmojo klausimo apimties.

36.

Visų pirma reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į minėto klausimo formuluotę ir, nepaisant to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas bendrai nurodo Reglamentą Nr. 1307/2013, tas klausimas susijęs su šio reglamento 4 straipsnio, visų pirma jo 1 dalies c punkto iii papunkčio bei 2 dalies b punkto, išaiškinimu. Iš tikrųjų būtent šias nuostatas minėtas teismas nurodo prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuose; taip pat, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Rumunijos vyriausybė, pagal minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalį Rumunijai apibrėžiant minimalią veiklą, kuri turi būti vykdoma žemės ūkio paskirties žemės plote, buvo priimti taikomi nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos ganoma užtikrinant minimalią nustatytą apkrovą turi būti naudojant ūkininko auginamus gyvulius.

37.

Taip pat, kaip patvirtino Rumunijos vyriausybė, pirmajame klausime vartojamas žodžių junginys „įprastai laikomi žemės ūkio paskirties žemės plotai“, atkartojantis OUG Nr. 3/2015 2 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotę, turi būti suprantamas kaip Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktyje ir 2 dalies b punkte vartojamo žodžių junginio „natūraliai laikomi žemės ūkio paskirties žemės plotai“ sinonimas.

38.

Galiausiai reikia pažymėti, kad pirmojo klausimo tekste vartojamas žodžių junginys „ūkininko auginami gyvuliai“, susijęs su sąvoka „auginimas“, vartojama OUG Nr. 3/2015 2 straipsnio 2 dalies d punkte, nacionalinėje teisėje nėra apibrėžtas. Remiantis Rumunijos vyriausybės paaiškinimais sąvoka „ūkininko auginami gyvuliai“ sutampa tiek su sąvoka gyvulių „laikymas“, vartojama OUG Nr. 3/2015 8 straipsnio 6 dalyje, tiek su sąvoka „gyvulių laikytojas“, vartojama Įsakymo Nr. 619/2015 2 straipsnio m punkte. Todėl vartojant šį žodžių junginį pabrėžiamas ne gyvulių auginimo procesas, bet jų „laikymas“. Iš tikrųjų pagal nacionalinę teisę „gyvulių laikytojas“ yra „asmuo, kuris, kaip gyvulių savininkas ir (arba) ūkio savininkas, ilgą laiką laiko gyvulius ir (arba) laikinai laiko gyvulius kaip asmuo, kuriam pavedama juos saugoti visą paraiškų teikimo metų laikotarpį <…>“ ( 15 ), o tai turi platesnę reikšmę nei sąvoka „gyvulių augintojas“.

39.

Darytina išvada, kad pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktį ir 4 straipsnio 2 dalies b punktą draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos minimali ganymo veikla, kuri turi būti vykdoma tokiam ganymui tinkamos būklės natūraliai laikomuose žemės ūkio paskirties žemės plotuose, turi būti vykdoma naudojant paties ūkininko laikomus gyvulius ( 16 ).

40.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 17 ).

41.

Pirma, kiek tai susiję su šios išvados 39 punkte nurodytų Reglamento Nr. 1307/2013 nuostatų formuluote, šiose nuostatose nėra konkrečiai numatyta, jog tam, kad tokia vykdoma veikla, šiuo atveju – ganymas, būtų laikoma „žemės ūkio veikla“, ji turi būti vykdoma naudojant paties ūkininko auginamus ar laikomus gyvulius ( 18 ). Jose taip pat nenustatytas aiškus draudimas šiuo klausimu.

42.

Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktį „žemės ūkio veikla“, be kita ko, yra „minimalios veiklos, kurią apibrėžia valstybės narės, vykdymas ganyti arba kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomame žemės ūkio paskirties žemės plote“. Be to, pagal to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalį valstybės narės, „jei taikytina“, apibrėžia minimalią veiklą, kuri turi būti vykdoma tokiuose plotuose. Deleguotojo reglamento Nr. 639/2014 5 straipsnyje nustatyti šios minimalios veiklos kriterijai pažymint, kad „[kasmet ūkininkas vykdo] bent vienos rūšies veikl[ą]“.

43.

Išskyrus šią sąlygą, nenustatyta jokių sąvokos „minimali žemės ūkio veikla“, vykdoma ganyti arba kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomoje žemės ūkio paskirties žemėje, taikymo srities apribojimų, nes tokią veiklą apibrėžia atitinkama valstybė narė. Todėl, nors pagal minėtų Reglamento Nr. 1307/2013 nuostatų formuluotę neabejotinai valstybėms narėms suteikiama tam tikra diskrecija apibrėžti minimalią veiklą, kuri turi būti vykdoma, remiantis tokia formuluote negalima pateikti įtikinamo atsakymo į klausimą, ar ši diskrecija yra tokia didelė, kad jos gali nustatyti sąlygą, susijusią su ganomų gyvulių nuosavybe, laikymu ar auginimu ( 19 ).

44.

Antra, tam tikras išvadas galima daryti remiantis Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunkčio kontekstu. Taigi reikia pažymėti, kad šio reglamento 1 straipsnio b punkto i papunktyje nustatytos konkrečios taisyklės dėl vienkartinės išmokos už plotus sistemos, o minėto reglamento 3 konstatuojamoje dalyje pažymėta, kad į šį reglamentą turėtų būti įtraukti „[v]isi pagrindiniai elementai“, susiję su Sąjungos paramos išmokėjimu ūkininkams. Jame taip pat nustatomos su minėtais pagrindiniais elementais glaudžiai susijusios galimybių pasinaudoti išmokomis sąlygos. Todėl vienkartinių išmokų už plotus gavimo sąlyga, kad minimali žemės ūkio veikla turi būti vykdoma naudojant paties ūkininko auginamus galvijus, galėtų būti laikoma papildomu pagal Sąjungos teisę nenumatytu reikalavimu.

45.

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta, jog, siekiant užtikrinti teisinį saugumą, Komisijai pagal 70 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatoma sistema, pagal kurią valstybės narės apibrėžia minimalią veiklą; tai taip pat priminta minėto reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje. Remdamasi šiuo teisiniu pagrindu Komisija priėmė Deleguotąjį reglamentą Nr. 639/2014. Vis dėlto, kaip nurodyta anksčiau šioje išvadoje, šio deleguotojo reglamento 5 straipsnyje pažymėta, jog minimali veikla „yra bent vienos rūšies veikla, kurią ūkininkas vykdo kasmet“, o tai, atrodo, patvirtina aiškinimą, kad minimali veikla turi būti susijusi su pačiu plotu arba ganymo (arba kultivavimo) vykdymo būdu, pavyzdžiui nustatant minimalią galvijų apkrovą arba reikalavimą kasmet nušienauti ( 20 ), tačiau reikia iškart pažymėti, kad veiklą turi vykdyti „ūkininkas“.

46.

Nors šiuo klausimu, žinoma, vienodai apibrėžiant sąvoką „ūkininkas“ Reglamente Nr. 1307/2013 neišskiriami ūkininkai, kurie yra savininkai ir kurie augina gyvulius, arba ūkininkai, kurie naudoja kitų asmenų gyvulius pagal panaudos ar nuomos sutartis, veiklą turi vykdyti pats ūkininkas, šiuo atveju – „gyvulių augintojas“. Be to, Deleguotojo reglamento Nr. 639/2014 16 konstatuojamojoje dalyje priminta, kad teisės į išmokas turėtų būti skiriamos asmeniui, kuris turi sprendimų priėmimo įgaliojimus, gauna naudos ir prisiima finansinę riziką, susijusią su žemėje, už kurią prašoma skirti tokių teisių, vykdoma žemės ūkio veikla ( 21 ).

47.

Taigi, mano nuomone, reikalavimas, kad vykdant minimalią ganymo veiklą minimali apkrova turi būti užtikrinta, be kita ko, naudojant „ūkininko auginamus gyvulius“, kaip tai suprantama pagal OUG Nr. 3/2015 2 straipsnio 2 dalies d punktą, atitinka Reglamento Nr. 1307/203 nuostatas, nes dėl „auginimo“ aspekto iš esmės nenustatomas papildomas reikalavimas, kuris prieštarautų Sąjungos teisei. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į sąvoką „ūkininkas“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1307/2013 ir Deleguotojo reglamento Nr. 639/2014 16 konstatuojamąją dalį, reikia daryti prielaidą, kad ganyti perduotus gyvulius įprastai laiko ūkininkas, kuris naudojasi nagrinėjama ganykla. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad aiškinama nacionalinės teisės nuostata, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi patikrinti, ar sąvoka „gyvulių auginimas“, kaip tai suprantama pagal OUG Nr. 3/2015 2 straipsnio 2 dalies d punktą, gali būti laikoma derančia su sąvoka „ūkininkas“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1307/2013, siejamą su Deleguotojo reglamento Nr. 639/2014 16 konstatuojamąją dalį.

48.

Galiausiai, trečia, atrodo, kad nagrinėjamais teisės aktais siekiami tikslai patvirtina nacionalinės teisės aktų atitiktį Reglamento Nr. 1307/2013 nuostatoms. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 39 straipsnio 1 dalies b punktą BŽŪP tikslas yra, be kita ko, užtikrinti deramas pajamas ūkininkams, pavyzdžiui, didinant žemės ūkio veiklą vykdančių asmenų pajamas ( 22 ). Iš tikrųjų tiesioginės išmokos ūkininkams skiriamos dėl to, kad įgyvendinant BŽŪP siekiama remti būtent jų pajamas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad pagal Reglamento Nr. 1307/2013 10 konstatuojamąją dalį juo siekiama užtikrinti, kad parama ūkininkams būtų teikiama tikslingiau, išvengiant paramos skyrimo fiziniams ar juridiniams asmenims, kurių verslo tikslas nėra žemės ūkio veikla arba tokia veikla sudaro tik nedidelę jų verslo dalį. Antra, šiuo reglamentu taip pat siekiama leisti tiesiogines išmokas skirti smulkesniems ne tik žemės ūkio veiklą vykdantiems ūkininkams, nes tie ūkininkai tiesiogiai prisideda prie kaimo vietovių gyvybingumo. Iš tikrųjų reikia priminti, kad vienas iš BŽŪP tikslų yra užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį ir taip prisidėti prie kaimo vietovių išlaikymo. Trečia, pagal minėto reglamento 2 konstatuojamąją dalį vienas iš pagrindinių BŽŪP reformos tikslų ir vienas iš pagrindinių reikalavimų yra administracinės naštos sumažinimas.

49.

Taigi, atsižvelgiant į šiuos tris tikslus, reikia nustatyti, ar su asmeniu, atsakingu už gyvulių auginimą ar turėjimą, susijusio kriterijaus nustatymas gali būti laikomas vienkartinės išmokos už plotus gavimo sąlyga.

50.

Šiuo klausimu, pirma, dėl tikslo, susijusio su tikslingesne parama ūkininkams, Rumunijos vyriausybė tvirtino, kad Rumunijos teisės aktų leidėjas, priimdamas nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, siekė sudaryti sąlygas lengviau gauti tiesioginę prieigą prie aptariamų ganyklų kuo didesniam gyvulių savininkų ir turėtojų skaičiui, o ne asmenims, kurie žemės ūkio veiklą vykdo kaip tarpininkai. Šiuo klausimu manau, kad tai, jog ūkininkas pats turi turėti savo gyvulius, atrodo, dera su šiuo tikslu, nes, jeigu neįrodyta kitaip, paskirstomasis paramos pobūdis yra mažesnis, kai savo gyvulių neturintis ūkininkas gauna vienkartinę tiesioginę išmoką, kuri ūkininkams, duodantiems panaudai savo gyvulius, yra naudinga tik netiesiogiai. Be to, kai ūkininkas naudojasi panaudos davėjams priklausančiais gyvuliais, jis įprastai neprisiima jokios rizikos ar pareigos, kuri paprastai susijusi su gyvulių auginimo veikla.

51.

Taip pat reikia pažymėti, kad šios pastabos galioja ir tikslo užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį ir taip prisidėti prie kaimo vietovių išlaikymo atžvilgiu, net jeigu, kiek tai susiję su pastaruoju tikslu, toks išlaikymas galėtų būti užtikrintas ir tada, kai pareiškėjas naudojasi gyvuliais, priklausančiais panaudos davėjams ( 23 ).

52.

Galiausiai dėl administracinės naštos sumažinimo tikslo reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nei Reglamente Nr. 1307/2013, nei jokiame kitame Sąjungos teisės akte nereikalaujama, kad grindžiant paraišką skirti teises į išmoką būtų pateiktas nuosavybės dokumentas ar naudojimo teisės įrodymas tam, kad būtų patvirtinta, jog pareiškėjas turi deklaruojamus reikalavimus atitinkančius hektarus. Iš tikrųjų šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės turi diskreciją dėl patvirtinamųjų dokumentų ir įrodymų, kurių jos gali reikalauti iš paramos pareiškėjo ( 24 ). Vis dėlto naudodamosi savo diskrecija dėl įrodymų, kuriuos reikia pateikti grindžiant paramos paraišką, pavyzdžiui, kalbant apie galimybę įpareigoti pareiškėją pateikti galiojantį dokumentą, pagrindžiantį jo teisę naudoti paraiškoje nurodytus plotus, valstybės narės turi paisyti atitinkamais Sąjungos teisės aktais siekiamų tikslų ir bendrųjų Sąjungos teisės principų, pirmiausia – proporcingumo principo ( 25 ). Šiuo klausimu pagal analogiją reikalavimas dėl galimo įrodymo, kad pats pareiškėjas yra gyvulių augintojas, galėtų būti laikomas „administracine našta“, kuri vis dėlto man atrodo visiškai dera su dviem anksčiau nurodytais tikslais, visų pirma tikslu sudaryti sąlygas lengviau gauti tiesioginę prieigą prie aptariamų ganyklų kuo didesniam gyvulių turėtojų skaičiui, ir yra jiems proporcinga. Iš tikrųjų manau, kad nėra kitų mažiau ribojančių priemonių siekiant patikrinti, ar pareiškėjas iš tikrųjų veikia kaip tarpininkas, taigi kaip komercinė bendrovė, kurios žemės ūkio veikla sudaro tik nedidelę jos verslo dalį.

53.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktis ir 4 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinami taip: pagal juos iš esmės nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos minimalią ganymo veiklą, kuri turi būti vykdoma tokiam ganymui tinkamos būklės natūraliai laikomuose žemės ūkio paskirties žemės plotuose, reikia vykdyti naudojant paties ūkininko laikomus gyvulius.

54.

Antruoju prejudiciniu klausimu, pateiktu tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies a ir c punktai, taip pat 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip: „aktyviu ūkininku“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, laikomas juridinis asmuo, sudaręs koncesijos sutartį dėl savivaldybei priklausančių ganyklų ploto ir tame plote ganantis gyvulius, neatlygintinai gautus naudotis iš fizinių asmenų, kuriems jie priklauso.

55.

Iš Reglamento Nr. 1307/2013 9 straipsnio „Aktyvus ūkininkas“ ir visų pirma iš jo 1 dalies formuluotės ( 26 ) matyti, kad tiesioginės išmokos neskiriamos fiziniams ar juridiniams asmenims, kurių žemės ūkio paskirties žemės plotus sudaro daugiausia ganyti ar kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomi plotai ir kurie tuose plotuose nevykdo minimalios veiklos, valstybių narių apibrėžtos pagal šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą, kaip taip pat nurodyta jo 10 konstatuojamojoje dalyje.

56.

Šiuo atveju neginčijama, kad nagrinėjamus žemės ūkio paskirties žemės plotus sudaro daugiausia ganyti ar kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikomi plotai pagal Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 2 dalies b punktą. Be to, iš šios nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad ūkininkas, kuris šiuose plotuose nevykdo minimalios valstybių narių apibrėžtos veiklos pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktį, negali būti laikomas „aktyviu ūkininku“, taigi turi būti atsisakyta jam skirti bet kokias tiesiogines išmokas.

57.

Vis dėlto kyla klausimas, ar „aktyviu ūkininku“ gali būti laikomas asmuo, kuris nagrinėjamą minimalią veiklą vykdo naudodamas ne savo gyvulius, bet gyvulius, kuriuos jam neatlygintinai duoda naudotis kiti ūkininkai.

58.

Pirma, reikia konstatuoti, kad, kaip ir pirmojo prejudicinio klausimo atveju, minėtų nuostatų formuluotėje atsakymo nėra. Iš tikrųjų, reikia pripažinti, kad pagal Reglamento Nr. 1307/2013 9 straipsnį, visų pirma jo 3 dalį, siekiama, kad tiesioginės išmokos nebūtų mokamos fiziniams ar juridiniams asmenims: „a) kurių vykdoma žemės ūkio veikla sudaro tik nedidelę visos jų ekonominės veiklos dalį; ir (arba) b) kurių pagrindinė veikla ar įmonės tikslas nėra žemės ūkio veikla“. Vis dėlto ši dalis negali būti aiškinama taip, kad pagal ją tiesioginių išmokų negali gauti fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie vykdydami minimalią ganymo veiklą naudoja panaudai gautus gyvulius.

59.

Antra, minėtos dalies kontekstas atskleidžia kelis naudingus aspektus. Pagal Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies a punktą sąvoka „ūkininkas“ reiškia asmenį „kuri[o] valda yra teritorinėje Sutarčių taikymo srityje <…> ir kuri[s] verčiasi žemės ūkio veikla“ ( 27 ).

60.

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punkte sąvoka „valda“ apibrėžta kaip „visi žemės ūkio veiklai naudojami ir ūkininko valdomi vienetai <…>“ ( 28 ). Šiuo klausimu dėl žemės ūkio paskirties žemės Teisingumo Teismas paaiškino, kad ji sudaro ūkininko valdą „kai ūkininkas turi teisę ją valdyti žemės ūkio veiklos tikslais, t. y. jis turi būti pakankamai nepriklausomas, kad tuose žemės plotuose galėtų vykdyti žemės ūkio veiklą“ ( 29 ).

61.

Šiomis aplinkybėmis galima kelti klausimą, ar fiziniams asmenims priklausantys gyvuliai, kuriuos jų savininkai davė neatlygintinai naudotis juridiniam asmeniui, jiems tik suteikusiam teisę naudotis ganyklų plotais savo gyvuliams ganyti, gali būti laikomi priklausančiais šio ūkininko „valdai“.

62.

Manau, kad atsakymas į šį klausimą skiriasi priklausomai nuo faktinių aplinkybių, visų pirma nuo to, ar toks juridinis asmuo turi sprendimų priėmimo įgaliojimus ir prisiima finansinę riziką, susijusią su žemėje vykdoma atitinkama žemės ūkio veikla ( 30 ).

63.

Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad reikia išnagrinėti tik faktines aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją nustatyti taikomą nacionalinę teisę ir ją vertinti, turi patikrinti, ar pagal panaudos sutartis Avio Lucos gali išsaugoti sprendimų priėmimo įgaliojimus, gauti naudos ir prisiimti finansinę riziką, susijusią su minimalia ganymo veikla 170,36 ha ganyklų plote ( 31 ). Pareiškėjas, žemės ūkio veiklą vykdantis naudodamasis „panaudai gautais“ gyvuliais, iš esmės gali būti laikomas „aktyviu ūkininku“. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad „aktyvaus ūkininko“ veikla siejama su sąlyga, kad pareiškėjas turėtų reikalavimus atitinkančius hektarus, kuriais gali naudotis, kaip numatyta Reglamento Nr. 1307/2013 36 straipsnio 5 dalyje. Kitaip tariant, ūkininkas turi būti pakankamai nepriklausomas, kad galėtų vykdyti savo žemės ūkio veiklą ( 32 ), ir tai, kad šis ūkininkas veiklą vykdo naudodamas panaudai gautus gyvulius, negali lemti visų įgaliojimų priimti sprendimus dėl šios žemės ūkio veiklos praradimo.

64.

Galiausiai, trečia, dėl Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose bei 9 straipsnio 1 dalyje nurodyto tikslo reikia priminti, kad BŽŪP, be kita ko, siekiama užtikrinti deramas pajamas ūkininkams, didinant žemės ūkio veiklą vykdančių asmenų pajamas. Iš tikrųjų tiesioginės išmokos ūkininkams skiriamos dėl to, kad įgyvendinant BŽŪP siekiama remti būtent jų pajamas. Šiuo klausimu „aktyvaus ūkininko“ apibrėžtis, kuri taip pat gali apimti asmenis, veiklą vykdančius naudojantis gyvuliais pagal panaudos sutartį, iš esmės neprieštarauja šiems tikslams.

65.

Galima kelti klausimą, ar toks tikslas gali būti pasiektas, jeigu in fine asmuo, kuriam taikomos tiesioginės paramos priemonės, yra ne ūkininkas, kuris pats vykdo minimalią veiklą, naudodamasis savo gyvuliais, bet tarpininkas, kuris su savivaldybėmis sudarė ganyklų koncesijos sutartį.

66.

Šiuo klausimu atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 1307/2013 10 konstatuojamojoje dalyje nurodytus tikslus manau, kad jeigu žemės ūkio veikla nėra nedidelės apimties – tą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – neturi reikšmės tai, ar ūkininkas minimalią veiklą vykdė naudodamasis savo gyvuliais, ar juos gavo panaudai.

67.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Reglamento Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies a ir c punktai ir 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip: „aktyviu ūkininku“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, laikomas juridinis asmuo, sudaręs koncesijos sutartį dėl savivaldybei priklausančių ganyklų ploto ir tame plote ganantis gyvulius, neatlygintinai gautus naudotis iš fizinių asmenų, kuriems jie priklauso, kai šis asmuo veikia kaip ūkininkas, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktą, išlaikydamas su šiuo plotu susijusios valdos kontrolę valdymo, naudos ir finansinės rizikos požiūriu.

68.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar tokių koncesijos sutarties ir panaudos sutarčių, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sudarymas gali patekti į Reglamento Nr. 1306/2013 60 straipsnyje nurodytos sąvokos „dirbtinai sukurtos sąlygos“ taikymo sritį.

69.

Pagal šį 60 straipsnį nedarant poveikio jokioms specialiosioms nuostatoms, žemės ūkio sektorių teisės aktuose numatytos lengvatos negali būti taikomos fiziniams arba juridiniams asmenims, jei nustatoma, kad jie, prieštaraudami šio reglamento tikslams, dirbtinai sukūrė tokių lengvatų gavimo sąlygas.

70.

Minėtas 60 straipsnis iš esmės yra Reglamento Nr. 1782/2003 29 straipsnio pakartojimas; jame pakartojamos esamą jurisprudenciją kodifikuojančios nuostatos, kad teisės subjektai negali sukčiaudami arba piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis ( 33 ).

71.

Savo Sprendime Slancheva sila ( 34 ) (jame padarytos išvados, mano nuomone, gali būti pritaikytos šioje byloje) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai veikla formaliai atitinka paramos gavimo kriterijus ( 35 ), siekiant įrodyti potencialaus tokios pagalbos gavėjo piktnaudžiavimą būtina objektyvių aplinkybių, iš kurių matyti, kad, nors taikytinuose teisės aktuose numatytos sąlygos formaliai įvykdytos, juose numatytas tikslas nepasiektas, visuma ir subjektyvus elementas, kurį sudaro siekis gauti naudos pagal Sąjungos teisės aktus, dirbtinai sukuriant jame numatytas sąlygas šiai naudai gauti. Galiausiai nacionalinis teismas turi atlikti būtinus patikrinimus.

72.

Manau, kad šis įtvirtintas jurisprudencijos principas gali būti pagal analogiją taikomas šioje byloje.

73.

Iš tikrųjų, pirma, dėl objektyvaus elemento taip pat reikia remtis nagrinėjamos paramos tikslu ir nustatyti, ar toks tikslas buvo pasiektas. Šiuo klausimu tiek APIA, tiek Rumunijos vyriausybė pažymėjo, jog nacionalinės teisės aktais siekta užtikrinti, kad žemės ūkio veikla būtų vykdoma savarankiškai, o ne naudojantis tarpininkų paslaugomis, o tai yra vienas iš BŽŪP tikslų ( 36 ). Asmeniui, kuris neturi tiek gyvulių, kiek reikia ganymo veiklai, sudarius tokias koncesijos sutartį ir panaudos sutartis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pati tokia aplinkybė nėra „dirbtinai sukurta“ sąlyga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1306/2013 60 straipsnį, tačiau dėl to nagrinėjamų tiesioginių išmokų gali negauti dalis žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės, t. y. fiziniai asmenys, kurių nuosavi gyvuliai buvo ganomi atitinkamose ganyklose.

74.

Pirma, kiek tai susiję su subjektyviu elementu, siekiant nustatyti, ar Avio Lucos, „dirbtinai“ sukurdama nustatytas naudos gavimo sąlygas, siekė gauti Sąjungos teisės aktuose numatytą naudą, reikia atsižvelgti į visas reikšmingas nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Tai, be kita ko, gali būti koncesijos sutarties sudarymas pažeidžiant taikomas nacionalinės teisės normas arba panaudos sutarčių, iš kurių matyti, kad galiausiai panaudai duodama būtent ganykla, nes gyvulius gano jų savininkai fiziniai asmenys, o ne Avio Lucos, sudarymas.

75.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad fizinio arba juridinio asmens su savivaldybe sudaryta ganyklos koncesijos sutartis ir ganymo veiklos subranga siekiant gauti tiesioginę išmoką pagal vienkartinės išmokos už plotus sistemą nėra „dirbtinai sukurta“ sąlyga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1306/2013 60 straipsnį, nebent remiantis visomis reikšmingomis aplinkybėmis būtų įrodyta, kad tokių sutarčių sudarymo tikslas prieštaravo žemės ūkio sektorių teisės aktais siekiamiems tikslams.

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Curtea de Apel Alba Iulia (Alba Julijos apeliacinis teismas, Rumunija) pateiktus prejudicinius klausimus: