1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1996 m. lapkričio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2271/96, saugančio nuo trečiosios šalies priimtų teisės aktų eksteritorialaus taikymo poveikio ir tuo grindžiamų ar iš to kylančių veiksmų (toliau – Sąjungos blokavimo statutas) ( 2 ), pastarąjį kartą iš dalies pakeisto 2018 m. birželio 6 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2018/1100 ( 3 ), išaiškinimo. Jis kyla tiesiogiai iš 2018 m. gegužės mėn. (tuometinio) JAV prezidento Donald Trump priimto sprendimo Jungtinių Amerikos Valstijų vardu pasitraukti iš 2015 m. liepos mėn. sudarytos sutarties, kuri populiariai vadinama Irano branduolinio ginklo sutartimi. Dėl tokio sprendimo Irano bendrovėms ir kitiems Irano subjektams turėjo būti pradėtos iš naujo taikyti tam tikros JAV sankcijos, kurių taikymas 2015 m. buvo sustabdytas.

2.

Dėl užsienio politikos ir nacionalinio saugumo priežasčių Jungtinės Amerikos Valstijos, ypač siekdamos kovoti su terorizmu, nustatė įvairių rūšių ekonomines sankcijas valstybėms ir fiziniams asmenims arba juridiniams subjektams. Kai kurios iš šių sankcijų yra ilgalaikės, pavyzdžiui, Kubai taikomas embargas, kurį buvo leista taikyti 1961 m. priėmus Foreign Assistance Act (Užsienio paramos įstatymas) ir kuris 1996 m. buvo kodifikuotas Cuban Liberty and Democratic Solidarity (Libertad) Act (Kubos laisvės ir demokratinio solidarumo (Libertad) įstatymas). Nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. ir suaktyvėjus kovai su terorizmu JAV ekonominių sankcijų programa išsiplėtė.

3.

Nors minėtos sankcijos daugiausia taikomos JAV asmenims ir JAV jurisdikcijai priklausantiems ne JAV asmenims, prekiaujantiems su atitinkamomis šalimis arba investuojantiems jose (pirminės sankcijos), kai kurios nuostatos taip pat nukreiptos į veiklą, kuriai JAV jurisdikcija netaikoma, daugiausia užsienio bendrovių veiklą (antrinės sankcijos). Iš tiesų daugeliu JAV teisės aktų, kuriais įgyvendinamos tokios sankcijos, siekiama skirti sankcijas trečiųjų valstybių subjektams, prekiaujantiems su tiksline valstybe, arba uždraudžiant šiems trečiųjų valstybių subjektams prekiauti su JAV ( 4 ).

4.

Šie mėginimai išplėsti JAV jurisdikciją už savo teritorijos ribų jau seniai kritikuojami Sąjungos lygmeniu ( 5 ), nes paprastai tokios pastangos veda prie per didelės jurisdikcijos, kurią, kai kurių autorių nuomone, sunku suderinti su bendraisiais viešosios tarptautinės teisės principais ( 6 ). Čia būtų galima pažymėti, kad pagal ESS 21 straipsnio 1 dalį ir 21 straipsnio 2 dalies h punktą Sąjunga įpareigojama saugoti ir palaikyti šią tarptautinės teisės sistemą. Be to, Europos verslo bendruomenė yra išreiškusi prieštaravimą dėl tokių teisės aktų, nes praktiškai jie turi poveikį beveik vien užsienio bendrovėms ( 7 ).

5.

Dėl visų šių priežasčių tokių teisės aktų, kurie gali turėti reikšmingą eksteritorialų poveikį, buvimas neliko nepastebėtas. 1996 m. Sąjunga priėmė Sąjungos blokavimo statutą, kurio 5 straipsnio pirmoje pastraipoje Europos bendrovėms draudžiama paklusti JAV priemonėms ( 8 ). Vis dėlto įtampa tarp dviejų teisinių režimų, dėl kurios iš esmės ir pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galimai kelia geopolitinių problemų, susijusių ne tik su suverenitetų kolizija, bet ir su konkuruojančiomis reguliavimo kliūtimis Sąjungos ir JAV rinkose. Kaip grafiškai rodo šios bylos faktinės aplinkybės, dėl Sąjungos blokavimo statuto veikimo kyla iki šiol neišspręstų teisinių problemų ir daug įvairių išskirtinai praktinių problemų, iš kurių bene svarbiausia yra ta, kad Europos bendrovės dėl dviejų skirtingų ir tiesiogiai vienas kitam prieštaraujančių teisinių režimų taikymo susiduria su neįmanomomis išspręsti ir gana nesąžiningomis dilemomis ( 9 ). Negaliu nepastebėti, kad dėl tokių dilemų pobūdžio ir nesant aiškių gairių svarbiais teisiniais klausimais, kurių tiesiogiai kelia Sąjungos blokavimo statuto veikimas, Sąjungos teisės aktų leidėjas galėtų išsamiau peržiūrėti, kaip šiuo metu veikia šis statutas.

6.

Daugelis šių problemų ypač išryškėjo po 2018 m. gegužės mėn. tuometinio JAV prezidento Donald Trump sprendimo pasitraukti iš Irano branduolinio ginklo sutarties (formaliai – Bendras visapusiškas veiksmų planas (angl. Joint Comprehensive Plan of Action), kurį 2015 m. liepos mėn. Vienoje sudarė Irano Islamo Respublika ir neoficialiai vadinama „P5 + 1“ grupė ( 10 ). Regis, tai nebuvo oficiali sutartis ir labiau panėšėjo į politinį susitarimą tarp penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių (Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos Federacijos, Kinijos Liaudies Respublikos, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos Respublikos), Vokietijos Federacinės Respublikos ir Sąjungos bei Irano Islamo Respublikos. Šiame susitarime, be kita ko, buvo numatyta, kad Irano Islamo Respublika sumažins savo sodrintojo urano atsargas ir centrifugas ir sutiks suplanuoti reguliarias patikras mainais už laipsnišką tam tikrų ekonominių sankcijų panaikinimą. Bendras tokio susitarimo tikslas buvo užtikrinti, kad Irano Islamo Respublika neįgyvendintų jokių užmojų, kurių jis galėjo turėti, kad įgytų pajėgumus gaminti ir kurti branduolinius ginklus.

7.

Po prezidento D. Trump sprendimo pasitraukti iš susitarimo JAV nustatė naujas sankcijas. Dėl to tam tikroms didžiosioms Europos bendrovėms kilo didelių sunkumų ( 11 ). Taigi siekiant užbėgti už akių pasekmėms, kurių sukeltų toks JAV sankcijų atkūrimas Irano subjektams po Jungtinių Amerikos Valstijų pasitraukimo iš Bendro visapusiško veiksmų plano, Sąjunga JAV teisės aktus, susijusius su Irano sankcijų programa, įtraukė į sąrašą užsienio teisės aktų, kuriems taikomas Sąjungos blokavimo statutas.

8.

Prieš nagrinėjant šiuos klausimus pirma reikėtų išdėstyti šiai bylai reikšmingas aktų nuostatas.

9.

Sąjungos blokavimo statuto pirmoje–septintoje konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„kadangi Bendrijos tikslai apima įnašą į darnią pasaulio prekybos plėtrą ir laipsnišką tarptautinės prekybos apribojimų naikinimą;

kadangi Bendrija stengiasi didžiausiu galimu mastu pasiekti laisvo kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių tikslą, įskaitant bet kokių apribojimų tiesioginėms investicijoms panaikinimą – įskaitant investicijas į nekilnojamąjį turtą – įstaigų, finansinių paslaugų teikimui įsteigimą ar vertybinių popierių platinimą kapitalo rinkose;

kadangi trečioji šalis priėmė tam tikrus įstatymus ir kitus teisės aktus, kurių tikslas yra reguliuoti valstybių narių jurisdikcijai priklausančių fizinių ir juridinių asmenų veiklą;

kadangi tokių įstatymų ir kitų teisės aktų eksteritorialus taikymas pažeidžia tarptautinę teisę ir trukdo pasiekti pirmiau minėtus tikslus;

kadangi tokie įstatymai, įskaitant kitus teisės aktus, ir jais grindžiami ar iš jų kylantys veiksmai veikia ar gali paveikti nustatytą teisinę tvarką ir turi neigiamos įtakos Bendrijos interesams bei fizinių ir juridinių asmenų, kurie naudojasi savo teisėmis pagal Europos bendrijos steigimo sutartį, interesams;

kadangi, esant tokioms išskirtinėms aplinkybėms, būtina imtis veiksmų Bendrijos lygiu siekiant apsaugoti nustatytą teisinę tvarką, Bendrijos interesus ir minėtų fizinių bei juridinių asmenų interesus šalinant, neutralizuojant, blokuojant ar kitaip atsakant į tų užsienio teisės aktų poveikį;

kadangi prašymas teikti informaciją pagal šį reglamentą nekliudo valstybei narei reikalauti, kad tos valstybės institucijoms būtų pateikta tokia pat informacija.“

10.

Sąjungos blokavimo statuto 1 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Šis reglamentas numato apsaugą nuo šio reglamento priede nurodytų įstatymų, įskaitant kitus teisės aktus, eksteritorialaus taikymo poveikio ir tuo grindžiamų ar iš to kylančių veiksmų bei jų neutralizavimą, jei toks taikymas kenkia 11 straipsnyje minimų asmenų, dalyvaujančių tarptautinėje prekyboje ir (arba) kapitalo judėjime ir susijusioje komercinėje veikloje tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių, interesams.“

11.

Sąjungos blokavimo statuto 4 straipsnyje numatyta:

„Joks teismo sprendimas ir joks ne Bendrijoje esančios administracinės institucijos sprendimas, tiesiogiai ar netiesiogiai įgyvendinantis priede nurodytus įstatymus arba jais grindžiamus ar iš jų kylančius veiksmus, jokiais atvejais nėra pripažįstamas ar vykdomas.“

12.

Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnyje nurodyta:

„Joks 11 straipsnyje minimas asmuo nesilaiko, tiesiogiai ar per dukterinę įmonę, ar kitą tarpininkaujantį asmenį, aktyviai ar sąmoningu ignoravimu, jokio reikalavimo ar draudimo, įskaitant užsienio teismų prašymus, tiesiogiai ar netiesiogiai grindžiamus priede nurodytais įstatymais ar kylančius iš tų įstatymų, arba jais grindžiamų ar iš jų kylančių veiksmų.

Asmenys gali būti įgaliojami, laikantis 7 ir 8 straipsniuose nustatytos tvarkos, visiškai ar dalinai paklusti, jei nepaklusimas rimtai pakenktų jų ar Bendrijos interesams. Šios nuostatos taikymo kriterijai nustatomi laikantis 8 straipsnyje nustatytos tvarkos. Jei yra pakankamai įrodymų, kad nepaklusimas padarytų rimtos žalos fiziniam ar juridiniam asmeniui, Komisija skubiai pateikia 8 straipsnyje minimam komitetui atitinkamų priemonių, kurių reikia imtis pagal šio reglamento nuostatas, projektą.“

13.

Sąjungos blokavimo statuto 6 straipsnyje numatyta:

„Bet koks 11 straipsnyje nurodytas asmuo, užsiimantis 1 straipsnyje nurodyta veikla, turi teisę į žalos atlyginimą, įskaitant teisines išlaidas, kurią tam asmeniui padarė priede nurodytų įstatymų taikymas arba jais grindžiami ar iš jų kylantys veiksmai.

Toks atlyginimas gali būti gautas iš fizinio ar juridinio asmens ar bet kokio kito tokią žalą sukėlusio subjekto, arba bet kokio jo vardu veikusio asmens ar tarpininko.“

14.

Sąjungos blokavimo statuto 7 straipsnyje numatyta:

„Šiam reglamentui įgyvendinti Komisija:

<…>

<…>“

15.

Sąjungos blokavimo statuto 8 straipsnyje nurodyta:

„1.   Siekiant įgyvendinti 7 straipsnio b punktą, Komisijai padeda Eksteritorialių teisės aktų komitetas. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis šio straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. Tas komitetas – tai komitetas, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 182/2011[ ( 12 )].

2.   Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis.“

16.

Sąjungos blokavimo statuto 9 straipsnis suformuluotas taip:

„Kiekviena valstybė narė nustato sankcijas, taikomas pažeidus bet kokią atitinkamą šio reglamento nuostatą. Tokios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

17.

Sąjungos blokavimo statuto 11 straipsnyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas:

18.

2018 m. rugpjūčio 3 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/1101, kuriuo nustatomi [Sąjungos blokavimo statuto] 5 straipsnio antros pastraipos taikymo kriterijai ( 14 ), 4 straipsnyje numatyta:

„Vertindama, ar ginamiems interesams galėtų būti padaryta didelė žala, kaip nurodyta [Sąjungos blokavimo statuto] 5 straipsnio antroje pastraipoje, Komisija prireikus atsižvelgia, inter alia, į toliau nurodytus nesumuojamus kriterijus:

19.

JAV yra priėmusios teisės aktus, kuriuose numatytos sankcijos už JAV kitoms šalims taikomo embargo pažeidimus. Tačiau iš pradžių Sąjungos blokavimo statuto priede buvo nurodyti tik trys teisės aktai, t. y. National Defense Authorisation Act for Fiscal Year 1993 (Išlaidų nacionalinei gynybai patvirtinimo 1993 biudžetiniams metams įstatymas), kurio reikalavimai konsoliduoti Cuban Liberty and Democratic Solidarity Act 1996 (1996 m. Kubos laisvės ir demokratinio solidarumo įstatymas) I antraštinėje dalyje ir Iran and Libya Sanctions Act 1996 (1996 m. Sankcijų Iranui ir Libijai įstatymas).

20.

Cuban Liberty and Democratic Solidarity (Libertad) Act 1996 (1996 m. Kubos laisvės ir demokratinio solidarumo (Libertad) įstatymas, paprastai vadinamas Helms-Burton Act) buvo priimtas siekiant stiprinti ir toliau taikyti JAV embargą Kubai. Juo draudžiama tiesiogiai arba per trečiąsias šalis, prekiaujančias prekėmis, kurios yra arba buvo Kuboje arba buvo vežamos iš Kubos arba per Kubą, eksportuoti į Jungtines Amerikos Valstijas visas Kubos kilmės prekes ar paslaugas, reeksportuoti Kubos kilmės cukrų į Jungtines Amerikos Valstijas negavus kompetentingos nacionalinės eksportuotojo institucijos pranešimo arba importuoti į Jungtines Amerikos Valstijas cukraus produktus be patikinimo, kad šie produktai nėra Kubos produktai. Pagal šį teisės aktą taip pat įšaldomas Kubos turtas ir finansiniai sandoriai su Kubos Respublika.

21.

Minėto įstatymo III antraštinės dalies nuostatose konkrečiai numatyta atgrasymo nuo investavimo Kuboje priemonė ir teisių gynimo priemonė tiems, kurių turtas buvo eksproprijuotas. Jose konkrečiai numatyta teisių gynimo priemonė JAV piliečiams, nukentėjusiems nuo Kubos Respublikos ekspropriacijos veiksmų, suteikiant jiems teisę paduoti į JAV teismus visus užsienio šalių piliečius, kurie „nelegaliai prekiauja“1959 m. sausio 1 d. ar vėliau Kubos vyriausybės „konfiskuotu“ turtu. Helms-Burton Act„neteisėta prekyba“ apibrėžiama plačiai, apimant daug įvairios veiklos, susijusios su eksproprijuotu turtu, įskaitant jo pardavimą arba valdymą, taip pat pelnymąsi iš kito asmens vykdomos nelegalios prekybos ( 15 ).

22.

Iran and Libya Sanctions Act 1996 (dar vadinamas d’Amato-Kennedy Act) numatyta, kad ekonominės veiklos vykdytojai, kuriems taikomas Iranui ar Libijai nustatytas embargas, negali nė vienoje iš šių šalių per 12 mėnesių investuoti daugiau nei 40 mln. JAV dolerių, „jei taip būtų tiesiogiai ir reikšmingai prisidedama prie Irano ar Libijos galimybės vystyti jų naftos išteklius stiprinimo“. Sąvoka „investicijos“ apima sutarčių dėl minėto vystymo sudarymą, garantijų teikimą, pelnymąsi iš jų arba jų dalinės nuosavybės įsigijimą.

23.

Reaguodama į tokių teisės aktų priėmimą Sąjunga ne tik politiškai pasmerkė juos ir priėmė Sąjungos blokavimo statutą, bet ir pateikė pretenziją pagal Pasaulio prekybos organizacijos ginčų sprendimo sistemą, prašydama pripažinti tam tikrus JAV teisės aktus neteisėtais pagal Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos XXI straipsnį ( 16 ). Ši pretenzija buvo atsiimta po to, kai 1997 m. balandžio 11 d. Sąjunga sudarė susitarimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis dėl JAV eksteritorialių teisės aktų.

24.

Kaip jau pažymėjau, 2018 m. gegužės mėn. Jungtinės Amerikos Valstijos pasitraukė iš 2015 m. liepos 14 d. Vienoje pasirašyto Bendro visapusiško veiksmų plano (dar vadinamo Irano sutartimi). Bendras visapusiškas veiksmų planas buvo skirtas Irano branduolinei programai kontroliuoti ir Iranui skirtoms ekonominėms sankcijoms panaikinti. Dėl to buvo vėl pradėtos taikyti sankcijos (US Iran Transactions and Sanctions Regulations, toliau – ITSR). Reaguojant į šias naujas priemones, 2018 m. buvo iš dalies pakeistas Sąjungos blokavimo statuto priedas ( 17 ) siekiant įtraukti daugiau JAV teisės aktų, daugiausia tų, kuriais siekiama užtikrinti Iranui skirtų sankcijų vykdymą. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą pažymėta, kad ieškovas buvo įtrauktas į Office of Foreign Assets Control (Užsienio lėšų kontrolės biuras, toliau – OFAC) tvarkomą Specially Designated Nationals and Blocked Person List (SDN) (Specialiai paskirtųjų piliečių ir blokuojamų asmenų sąrašas), į kurį daroma nuoroda įvairiuose Sąjungos blokavimo statuto priede nurodytuose teisės aktuose.

25.

Vienas iš tokių teisės aktų yra 2012 m. Iran Threat Reduction and Syria Human Rights Act (Irano grėsmės mažinimo ir Sirijos žmogaus teisių įstatymas). Šio įstatymo 220 straipsnio c punkte numatyta, kad jei asmuo toliau sąmoningai ir tiesiogiai teikia specializuotas finansinių pranešimų paslaugas Irano Centriniam Bankui arba finansų įstaigai arba sąmoningai sudaro sąlygas arba palengvina Irano Centriniam Bankui ar finansų įstaigai tiesioginę ar netiesioginę prieigą prie tokių pranešimų paslaugų, JAV prezidentas gali skirti sankcijas.

26.

Kitas reikšmingas į Sąjungos blokavimo statuto priedą įtrauktas teisės aktas yra ITSR.

27.

ITSR 560.211 punkte „Draudžiami sandoriai, susiję su blokuojamu turtu“, numatyta:

„a) Visas Irano Vyriausybės, įskaitant Irano Centrinį Banką, turtas ir interesai į turtą, kuris yra Jungtinėse Amerikos Valstijose ar vėliau atsiduria Jungtinėse Amerikos Valstijose arba kurie yra arba perduodami bet kuriam JAV asmeniui valdyti arba kontroliuoti, įskaitant bet kurį užsienio filialą, yra blokuojami ir negali būti perduoti, apmokėti, eksportuojami, atsiimami ar kaip nors kitaip priimami.

b) Visas bet kurios Irano finansų įstaigos, įskaitant Irano Centrinį Banką, turtas ir interesai į turtą, kuris yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuris vėliau atsiduria Jungtinėse Amerikos Valstijose arba yra valdomas arba kontroliuojamas bet kurio JAV asmens arba vėliau perduodamas bet kuriam JAV asmeniui valdyti ar kontroliuoti, įskaitant bet kurį užsienio filialą, yra blokuojami ir negali būti perduoti, apmokėti, eksportuoti, atsiimti ir jais negali būti prekiaujama kitu būdu.

c)(1) Visas toliau išvardytų asmenų turtas ir interesai į turtą, kuris yra Jungtinėse Amerikos Valstijose ar vėliau atsiduria Jungtinėse Amerikos Valstijose arba kuris yra valdomas ar kontroliuojamas bet kurio JAV asmens arba vėliau perduodamas tokiam asmeniui valdyti ar kontroliuoti, įskaitant bet kurį užsienio filialą, yra blokuojami ir negali būti perduoti, apmokėti, eksportuoti, atsiimti ir jais negali būti prekiaujama kitu būdu:

i) bet kurio Secretary of the Treasury (iždo sekretorius) pasikonsultavus su Secretary of State (valstybės sekretorius) nustatyto asmens, kuris priklauso bet kuriam asmeniui arba yra kontroliuojamas arba tiesiogiai ar netiesiogiai veikė ar ketino veikti vardu bet kurio asmens, kurio turtas ir turtiniai interesai yra blokuojami pagal šio skirsnio a–c punktų 1 dalies i papunktį, vardu arba interesais <…>

<…>

d) Šio skirsnio a–c punktuose nustatyti draudimai apima draudimus dėl toliau nurodytų sandorių, bet jais neapsiriboja:

(1) Bet koks įnašas arba lėšų, prekių ar paslaugų teikimas bet kuriam asmeniui ar bet kurio asmens naudai, jeigu jo turtas ir interesai į turtą yra blokuojami pagal šio skirsnio a–c punktus; ir

(2) Bet kokio įnašo ar lėšų, prekių ar paslaugų gavimas iš bet kurio asmens, kurio turtas ir turtiniai interesai yra blokuojami pagal šio skirsnio a–c punktus.“

28.

Iranian Transactions and Sanctions Regulations 560.325 punkte „Turtas, turtiniai interesai“ nurodyta:

„Sąvokos turtas ir turtiniai interesai apima pinigus, čekius, vekselius, aukso luitus, banko indėlius, taupomąsias sąskaitas, skolas, įsiskolinimą, įsipareigojimus, skolinius įsipareigojimus, obligacijas, akcijas, kuponus, bet kokias finansines priemones, bankininkų pripažinimus, hipoteką, įkeitimą, suvaržymą ar kitas teises kaip užstatą, sandėlio pakvitavimus, važtaraščius, patikos kvitus, pardavimą įrodančius dokumentus, kitus nuosavybės ar įsiskolinimo įrodymus, dokumentinius akredityvus ir visus dokumentus, susijusius su bet kuriomis teisėmis ar pareigomis pagal juos, įgaliojimus, prekes, gaminius, kilnojamąjį turtą, turimas atsargas, faktinį atsargų likutį, laivus, laivuose esančias prekes, hipoteką, nekilnojamojo turto patikos dokumentus, pardavėjų pirkimo-pardavimo sutartis, žemės sutartis, nekilnojamojo turto nuomos sutartis, žemės nuomą, nekilnojamąjį turtą ir visus kitus interesus, susijusius su juo, pasirinkimo sandorius, perleidžiamąsias priemones, akceptus, honorarus, einamąsias sąskaitas, kreditorinius įsiskolinimus, teismo sprendimus, patentus, prekių ženklus ar autorių teises, draudimo polisus, seifų saugyklas ir jų turinį, anuitetus, susitarimus dėl lėšų sujungimo, bet kokio pobūdžio paslaugas, bet kokio pobūdžio sutartis, taip pat bet kokį kitą nekilnojamąjį, asmeninį arba mišrų materialųjį arba nematerialųjį turtą, taip pat su juo susijusį esamą (-us), būsimą (-us) arba sąlyginį (-ius) interesą (-us), bet neapsiriboja tuo, kas išvardyta.“

29.

Iranian Transactions and Sanctions Regulations 560.410 punkte „Paslaugų teikimas“ numatyta:

„<…>

c) Draudimai dėl 560.211 punkte nurodytų sandorių, susijusių su blokuojamu turtu, taikomi paslaugoms, kurios teikiamos Jungtinėse Amerikos Valstijose ar kurias teikia bet kur esantys JAV asmenys, įskaitant bet kokį Jungtinėse Amerikos Valstijose esančio subjekto užsienio filialą:

<…>

(2) Dėl Irano vyriausybės turtinių interesų – Irano finansų įstaigai arba bet kuriam kitam asmeniui, kurio turtas ir turtiniai interesai yra blokuojami pagal 560.211 punktą.

<…>“

30.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje, nei šalys savo pastabose tiksliai nenurodė, kuris teisės aktas ir jo nuostatos galėtų būti taikomos Deutsche Telekom GmbH, jei ši bendrovė nebūtų nutraukusi savo sutarčių su Bank Melli Iran. Mano nuomone, abu minėti JAV teisės aktai, regis, yra vieninteliai galintys turėti tokį poveikį, nors tai priklausys nuo bylos aplinkybių.

31.

Kalbant apie pinigines sankcijas, pažymėtina, kad ir d‘Amato-Kennedy Act, ir ITSR daroma nuoroda į International Emergency Economic Powers Act (Tarptautinių nepaprastosios padėties ekonominių įgaliojimų įstatymas) (50 U.S.C. 1705) 206 straipsnį. Pastarajame įstatyme numatyta, kad už jo nuostatų pažeidimus (taigi, ir už kitų dviejų minėtų įstatymų nuostatų pažeidimus) gali būti skiriama civilinio pobūdžio sankcija, kurios dydis neviršija 250000 JAV dolerių (USD) arba du kartus viršija pažeidimo, už kurį taikoma sankcija, pagrindą sudarančio sandorio vertę. International Emergency Economic Powers Act dėl baudžiamųjų sankcijų taip pat numatyta, kad asmuo, nuteistas už bet kokį atitinkamų šio įstatymo nuostatų (taigi, ir už atitinkamų d‘Amato-Kennedy Act ir ITSR nuostatų) pažeidimą, baudžiamas ne didesne kaip 1000000 USD bauda, o jei tai yra fizinis asmuo, jis gali būti įkalintas ne daugiau kaip 20 metų, arba baudžiamas ir įkalinimo bausme, ir bauda ( 18 ).

32.

Užsienio valstybės prievartos doktrina yra gynybos būdas, kurį US Supreme Court (JAV Aukščiausiasis Teismas) pripažino 1958 m. nagrinėtoje byloje Société Internationale v. Rogers 357 U.S. 197 (1958) ( 19 ). Ši doktrina grindžiama tinkamo teisinio proceso principu, taip pat tarptautinio mandagumo doktrina, t. y. pagarbos kitos suverenios valstybės teisės sistemai doktrina ( 20 ). Pagal šią doktriną, kuri visų pirma taikoma antimonopoliniams įstatymams ( 21 ), valstybės arba federalinei administracijai draudžiama reikalauti, kad asmuo: i) kitoje valstybėje atliktų veiksmą, kuris yra draudžiamas pagal jo ar jos pilietybės valstybės teisę; arba ii) susilaikytų nuo veiksmo atlikimo kitoje valstybėje, jeigu jo reikalaujama pagal tos valstybės arba jo ar jos pilietybės valstybės teisę.

33.

Vis dėlto dėl šios doktrinos taikymo atsižvelgiant į Kanados, Jungtinės Karalystės ir Sąjungos priimtus blokavimo statutus US District Court for the Eastern District of Pennsylvania (JAV Pensilvanijos rytų apygardos teismas) byloje United States v. Brodie, 174 F. Sup. 2d 294 (E.D. Pa. 2001) nusprendė, kad atsakovai toje byloje, kurie buvo sudarę pagal JAV teisę draudžiamus sandorius su Kubos Respublika, negalėjo kaip gynybos priemone remtis užsienio valstybės prievartos doktrina dėl dviejų priežasčių ( 22 ). Pirma, jei šios doktrinos loginis pagrindas yra pagarba užsienio valstybės veiksmams, baudžiamojoje byloje ši doktrina negali būti taikoma, nes JAV viešosios tvarkos pažeidimas nusveria bet kokius tarptautinio mandagumo sumetimus. Antra, nekonstatuodamas, kad ši doktrina niekada negalėtų kelti problemų, susijusių su tinkamu teisiniu procesu baudžiamosiose bylose, US District Court nusprendė, kad toje byloje nekilo jokių problemų, susijusių su tinkamu teisiniu procesu, nes tuo metu Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje ir Sąjungoje galiojusiuose blokavimo statutuose bendrovei nebuvo numatyta jokio įpareigojimo prekiauti su Kubos Respublika. Iš tiesų ankstesnėse bylose, kuriose buvo pripažintas tos doktrinos taikytinumas, užsienio teismai buvo priėmę konkrečias nutartis dėl atsakovų, kuriomis įpareigojo juos imtis tam tikrų veiksmų. Nesant tokių nutarčių, nebuvo jokios baudžiamojo persekiojimo grėsmės. Byloje United States v. Brodie tokių nutarčių nebuvo. Galbūt svarbiausia tai, kad byloje United States v. Brodie nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad pagal nagrinėjamus blokavimo statutus atsakovai buvo įpareigoti parduoti savo produktus Kubos Respublikai. Taigi nebuvo prievartos elemento, kurio reikalaujama pagal užsienio valstybės prievartos doktriną.

34.

Kaip nurodo Vokietijos vyriausybė, kalbėdama apie neterminuotas paslaugų sutartis (joms priskiriamos telekomunikacijų paslaugų teikimo sutartys), jeigu jos sudaromos neterminuotai, kiekviena šalis pagal Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas, toliau – BGB) 620 straipsnio 2 dalį turi teisę nutraukti sutartį bendra tvarka, t. y. ji turi galimybę nutraukti sutartį be jokios konkrečios priežasties. Taikytini įspėjimo terminai ir mokėjimo terminai nustatyti BGB 621 straipsnyje, kuriame numatyti skirtingi terminai, atsižvelgiant į užmokesčio mokėjimo datą (dienos, savaitės, mėnesio, ketvirčio ar kt.). Ir atvirkščiai, kalbant apie terminuotas paslaugų teikimo sutartis, teisės aktuose jokios „paprastos“ teisės nutraukti sutartį nenumatyta. Pagal BGB 620 straipsnio 1 dalį šios sutartys nutraukiamos pasibaigus sutarties terminui. Kadangi tai yra numatytosios nuostatos, šalys gali nuo jų nukrypti. Be to, visos tęstinės sutartys (o tokios yra daugelis paslaugų sutarčių) bet kada gali būti nutrauktos dėl rimtų priežasčių pagal BGB 314 straipsnį.

35.

BGB 134 straipsnyje numatyta:

„Teisinis sandoris, kuriuo pažeidžiamas įstatyme nustatytas draudimas, negalioja, nebent pagal įstatymą darytina kitokia išvada“ ( 23 ).

36.

Vokietijoje už Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos pažeidimą kaip už administracinį nusižengimą pagal Außenwirtschaftsgesetz (Užsienio prekybos įstatymas, toliau – AWG) 19 straipsnio 4 dalies pirmo sakinio 1 punktą, aiškinamą kartu su Außenwirtschtsverordnung (Užsienio prekybos reglamentas) 82 straipsnio 2 dalimi, gali būti skiriama bauda iki 500000 EUR (AWG 19 straipsnio 6 dalis) ( 24 ).

37.

Ieškovas Bank Melli Iran yra Irano bankas, įsteigtas pagal Irano teisę kaip ribotos atsakomybės akcinė bendrovė. Jis turi filialą Hamburge (Vokietija), o jo pagrindinė veikla – vykdyti atsiskaitymus pagal užsienio prekybos sandorius su Iranu. Atsakovė Telekom Deutschland GmbH yra Deutsche Telekom, vienos iš pirmaujančių Vokietijos telekomunikacijų paslaugų teikėjų, patronuojamoji bendrovė. Šioje grupėje visame pasaulyje dirba per 270000 darbuotojų, daugiau kaip 50000 jų dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur generuojama apie 50 % šios bendrovės apyvartos.

38.

Ieškovas ir atsakovė sudarė bendrąją sutartį, pagal ją ieškovui leidžiama visus savo santykius su įmonėmis įvairiose Vokietijos vietose reguliuoti pagal vieną sutartį. Palaikydamas šiuos sutartinius santykius ieškovas užsisakė įvairių paslaugų, kurias atsakovė teikė ir už kurias kas mėnesį išrašydavo maždaug 2000 EUR sąskaitas faktūras, ir jos būdavo nedelsiant apmokamos. Ieškovo vidaus ir išorės komunikacijos struktūros Vokietijoje grindžiamos vien šiomis sutartimis reglamentuojamomis paslaugomis, todėl, kaip nustatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šios paslaugos yra neišvengiamai būtinos jo verslo veiklai.

39.

Po 2018 m. gegužės mėn. prezidento D. Trump sprendimo, kuriuo JAV pasitraukė iš Bendro visapusiško veiksmų plano, atitinkamai buvo vėl pradėtos taikyti ITSR. Po 2018 m. rugpjūčio 6 d.Executive Order 13846 (Vykdomasis įsakymas Nr. 13846), kuriuo Iranui iš naujo nustatytos tam tikros sankcijos, Bank Melli Iran ir vėl buvo įtrauktas į OFAC parengtą sankcijų sąrašą – SDN. Bank Melli Iran buvo įtrauktas į tą sąrašą 2007 m., po to, kai OFAC įvardijo jį kaip užblokuotą asmenį pagal 2005 m. birželio 28 d.Executive Order 13382 (Vykdomasis įsakymas Nr. 13382), vadinamą Blocking Property of Weapons of Mass Destruction Proliferators and Their Supporters (Masinio naikinimo ginklų platintojų ir jų rėmėjų turto blokavimas) ( 25 ), bet vėliau, priėmus Bendrą visapusišką veiksmų planą, šios sankcijos buvo panaikintos. Naujosios sankcijos įsigaliojo 2018 m. lapkričio 5 d.

40.

2018 m. lapkričio 16 d. rašte atsakovė pranešė apie nedelsiamą visų sutarčių nutraukimą su ieškovu. Tą pačią dieną ji išsiuntė tokius pat įspėjimus apie nutraukimą bent keturiems kitiems Vokietijoje įsteigtiems klientams, turintiems ryšių su Iranu. Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei, teigdamas, kad buvo pažeistas Sąjungos blokavimo statutas, ir 2018 m. lapkričio 28 d.Landgericht Hamburg (Apygardos teismas, Hamburgas, Vokietija) leido taikyti laikinosios apsaugos priemonę, įpareigodamas atsakovę vykdyti sutartis iki įspėjimo apie sutarties nutraukimą bendrąja tvarka termino pabaigos.

41.

2018 m. gruodžio 11 d. atsakovė išsiuntė dar vieną įspėjimą apie nutraukimą. Šis raštas buvo suformuluotas, be kita ko, taip: „<…> 2018 m. lapkričio 16 d. rašte įspėjome apie nedelsiamą toliau nurodytų paslaugų teikimo nutraukimą. Dabar tik prevenciniais tikslais taip pat pranešame apie sutarties nutraukimą bendrąja tvarka nuo anksčiausios įmanomos datos“.

42.

Įspėjimo apie sutarčių nutraukimą bendrąja tvarka terminas atitinkamai pasibaigė 2019 m. sausio 25 d., 2019 m. vasario 10 d., 2019 m. kovo 13 d., 2019 m. rugsėjo 10 ir 25 d. ir 2020 m. sausio 30 d., 2020 m. rugpjūčio 22 d. ir 2021 m. sausio 7 d. Reaguodamas į tai, ieškovas kreipėsi į Landgericht Hamburg (Apygardos teismas, Hamburgas), prašydamas įpareigoti atsakovę toliau vykdyti visus pagal sutartį numatytus įsipareigojimus.

43.

Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę vykdyti sutartis iki bendrai taikomų įspėjimo terminų pabaigos. Jis konstatavo, kad atsakovės vykdytas ginčijamų sutarčių nutraukimas bendrąja tvarka galioja ir kad juo nebuvo pažeistas Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnis. Tas teismas likusią ieškinio dalį atmetė.

44.

Ieškovas apskundė tokį Landgericht Hamburg (Apygardos teismas, Hamburgas) sprendimą Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto aukštesnysis apygardos teismas, Hamburgas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, teigdamas, kad atsakovės pateiktu įspėjimu apie sutarčių nutraukimą bendrąja tvarka pažeidžiama Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa, todėl jis turėtų būti laikomas neturinčiu galios ir nesukeliančiu pasekmių, nes yra motyvuojamas tik atsakovės siekiu laikytis vieno iš minėto statuto priede išvardytų teisės aktų. Atsakovė, remdamasi Komisijos gairėmis, teigia, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa nekeičia jos teisės nutraukti sutartį bendrąja tvarka, nes ji nepriklauso nuo nutraukimo pagrindo, kadangi pagal minėtą straipsnį jai paliekama galimybė bet kada nutraukti verslo santykius su ieškovu, o nutraukimo motyvai neturi reikšmės.

45.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, pirma, jog ieškovas neįrodė, kad prieš nutraukiant sutartis būtų buvęs nustatytas tiesioginis ar netiesioginis oficialus arba teismo įpareigojimas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tuo pat metu kitas Vokietijos apeliacinis teismas Oberlandesgericht Köln (Aukštesnysis apygardos teismas, Kelnas, Vokietija) 2020 m. vasario 7 d. sprendime konstatavo, kad, esant tokiai situacijai, Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa nebūtų taikoma. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos pažeidimui nustatyti pakanka vien antrinių sankcijų buvimo, nes tai yra vienintelis būdas veiksmingai įvykdyti teisės aktuose nustatytą įpareigojimą.

46.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sutarties nutraukimas (bendrąja tvarka) pažeidžia Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmą pastraipą, jei lemiamas tokio nutraukimo motyvas yra JAV nustatytų sankcijų laikymasis. Vis dėlto sutarčių nutraukimas bendrąja tvarka nepažeistų Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos, jei būtų grindžiamas išimtinai ekonominėmis priežastimis, neturinčiomis konkretaus ryšio su JAV sankcijomis. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikėtų nuspręsti, ar, siekiant užtikrinti minėto straipsnio veiksmingumą, atsakovė neturėtų išimties tvarka paaiškinti sutarties nutraukimo priežasčių ar netgi atitinkamu atveju įrodyti, kad sprendimas nutraukti sutartį nebuvo priimtas baiminantis galimų neigiamų atgarsių JAV rinkoje.

47.

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad pagal BGB 134 straipsnį sutarties nutraukimas, kuriuo pažeidžiama Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa, neturi teisinės galios. Minėtam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į ekonominės žalos atsakovei riziką, nes 50 % jos apyvartos gaunama JAV rinkoje, reikalavimas, be piniginės baudos skyrimo, atsakovei toliau tęsti sutartinius santykius su ieškovu pažeistų Sąjungos blokavimo statuto 9 straipsnyje nustatytą sankcijų proporcingumo principą.

48.

Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Sąjungos blokavimo statuto preambulę juo siekiama apsaugoti ekonominės veiklos vykdytojus. Vis dėlto, minėto teismo nuomone, šio tikslo nebūtų įmanoma pasiekti, nes ekonominės žalos JAV rinkoje rizikos dėl minėto statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos taikymo pakankamai nekompensuoja Sąjungos blokavimo statuto 6 straipsnyje reglamentuojamas reikalavimas atlyginti žalą ir galimybė pritaikyti leidžiamą išimtį pagal minėto statuto 5 straipsnio antrą pastraipą, jei išimties taikymo pakankamai nepagrindžia vien gresiantys ekonominiai nuostoliai. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar priemonė, kuria įmonei draudžiama nutraukti santykius su prekybos partneriu, yra suderinama su laisve užsiimti verslu, saugoma pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 straipsnį ir jos 52 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo principą.

49.

Tokiomis aplinkybėmis Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto aukštesnysis apygardos teismas, Hamburgas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

50.

Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad, nors kai kurios šalys nurodė 2018 m. rugpjūčio 7 d. Komisijos gaires „Klausimai ir atsakymai. Atnaujinto Blokavimo statuto priėmimas“ ( 26 ), šis dokumentas neturi privalomos norminės galios, nes nebuvo priimtas pagal Sutartyse numatytą procedūrą, be to, jis negali turėti privalomos aiškinamosios galios, nes kompetencija aiškinti Sąjungos institucijų priimtą aktą, kaip antai Sąjungos blokavimo statutą, pagal Sutartis suteikiama tik Teisingumo Teismui ( 27 ). Tokiomis aplinkybėmis manau, kad nagrinėjant iškeltą klausimą į minėtą dokumentą negali būti atsižvelgta.

51.

Be to, kadangi Įgyvendinimo reglamentas 2018/1101 yra žemesnės galios teisės aktas, aiškinant Sąjungos blokavimo statutą į jo nuostatas negali būti atsižvelgta ( 28 ).

52.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai turėtų būti nagrinėjami atsižvelgiant tik į Sąjungos blokavimo statutą ir pirminę teisę.

53.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tik tuo atveju, jei šalies, kurios įstatymai ir kiti teisės aktai išvardyti šio statuto priede, administracinė arba teisminė institucija tiesiogiai arba netiesiogiai skyrė tam tikrus nurodymus to paties statuto 11 straipsnyje nurodytam asmeniui, o gal pakanka, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa taikoma, jei ekonominės veiklos vykdytojas, kuris yra Sąjungos teritorijoje, savanoriškai laikosi eksteritorialių nagrinėjamų užsienio teisės aktų siekdamas užbėgti už akių galimam jų taikymui.

54.

Šiuo klausimu reikėtų priminti, jog Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad „joks 11 straipsnyje minimas asmuo nesilaiko, tiesiogiai ar per dukterinę įmonę, ar kitą tarpininkaujantį asmenį, aktyviai ar sąmoningu ignoravimu, jokio reikalavimo ar draudimo, įskaitant užsienio teismų prašymus, tiesiogiai ar netiesiogiai grindžiamus priede nurodytais įstatymais ar kylančius iš tų įstatymų, arba jais grindžiamų ar iš jų kylančių veiksmų“.

55.

Kaip matyti iš šios formuluotės, Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmoje pastraipoje „užsienio teismų prašymai“ nurodomi tik kaip vienas iš daugelio „reikalavimų ar draudimų“ pagal jo priede nurodytus teisės aktus ir kurių draudžiama laikytis bet kokiam asmeniui, kaip tai suprantama pagal minėto statuto 11 straipsnį ( 29 ). Tai reiškia, kad bent Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnis taikomas ne tik tuo atveju, kai teismo institucija iš tikrųjų pateikė prašymą ar davė nurodymą. Taip pat būtų galima pažymėti, kad tame straipsnyje draudžiama laikytis ir bet kokio „reikalavimo“, nustatyto viename iš Sąjungos blokavimo statuto priede nurodytų teisės aktų, o žodis „reikalavimas“ teisiškai reiškia teisės aktu nustatytą bet kokio pobūdžio pareigą, neatsižvelgiant į tai, ar ji būtų nustatyta tarptautinėje sutartyje, konvencijoje, įstatyme, taisyklėje ar teismo sprendime. Turint omenyje šiuos du aspektus aišku, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos formuluotė patvirtina tokį aiškinimą, pagal kurį ši nuostata taikoma net nesant administracinės arba teisminės institucijos nurodymų ar prašymų ( 30 ).

56.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ir į jos kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 31 ).

57.

Dėl Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos konteksto galima pažymėti, kad kiekvieną kartą, kai šiame statute įtvirtinama nuostata, pagal kurią reikalaujama, jog tam, kad jis būtų taikomas, būtinas administracinis arba teismo sprendimas, šiame statute aiškiai nurodomas būtent šio pobūdžio aktas, o ne bendresnės sąvokos, pavyzdžiui, „reikalavimas“ ar „draudimas“. Vadinasi, kadangi šio statuto 5 straipsnis suformuluotas palyginti plačiai, manau, kad ši nuostata netaikoma tik tuo atveju, jei šalies, kurios įstatymai ir kiti teisės aktai išvardyti Sąjungos blokavimo statuto priede, administracinė arba teisminė institucija tiesiogiai ar netiesiogiai davė tam tikrus nurodymus šio statuto 11 straipsnyje nurodytam asmeniui. Be to, kadangi Sąjungos blokavimo statuto 4 straipsnyje atmetama, kad už Sąjungos ribų esančios administracinės ar teisminės institucijos duoti nurodymai gali sukelti pasekmes Sąjungoje, Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa netektų savarankiškos taikymo srities, jei šioje nuostatoje būtų reikalaujama, kad šio statuto 11 straipsnyje nurodyti asmenys būtų gavę tokius nurodymus dar prieš kilus poreikiui taikyti šią nuostatą ( 32 ).

58.

Sąjungos blokavimo statuto tikslas taip pat, regis, patvirtina, kad jo 5 straipsniui turi būti pripažinta plati taikymo sritis.

59.

Pirma, iš Sąjungos blokavimo statuto ketvirtos–šeštos konstatuojamųjų dalių matyti, kad šis statutas buvo priimtas reaguojant į jo priede nurodytų teisės aktų sukeliamas pasekmes. Konkrečiai iš šio statuto penktos konstatuojamosios dalies galima spręsti, kad būtent patys šie teisės aktai, o ne tik veiksmai, kurių imtasi jais remiantis, gali paveikti nustatytą tarptautinę teisinę tvarką, kurią Sąjunga užsibrėžė ginti ir kurie turi neigiamą poveikį Sąjungos ar fizinių ir juridinių asmenų, kurie naudojasi teisėmis pagal Sąjungos teisę, interesams.

60.

Antra, iš Sąjungos blokavimo statuto septintos konstatuojamosios dalies darytina išvada, kad šiuo statutu siekiama apsaugoti tuos fizinius ar juridinius asmenis, kurių interesams minėti teisės aktai daro poveikį, o tai, remiantis šešta konstatuojamąja dalimi, turėtų būti padaryta „šalinant, neutralizuojant, blokuojant ar kitaip atsakant į tų užsienio teisės aktų poveikį“ ( 33 ). Taigi iš pastarosios konstatuojamosios dalies aišku, kad tikslas yra neutralizuoti pačių užsienio teisės aktų poveikį, o ne tiesiog padarinius sprendimų, kuriais įgyvendinami tuose teisės aktuose numatyti įpareigojimai.

61.

Trečia, Sąjungos blokavimo statuto 1 straipsnyje, kuriame apibendrinami šio statuto tikslai, taip pat nurodyta, kad šie tikslai turi neutralizuoti ir apsaugoti Europos ūkio subjektus nuo jo priede nurodytų teisės aktų sukeliamo poveikio, o ne, kaip teigia ieškovė, vien jų taikymo, kai administracinė ar teisminė institucija duoda nurodymą. Tokie tikslai negalėtų būti pasiekti, jei šis statutas, visų pirma jo 5 straipsnio pirma pastraipa, būtų aiškinami kaip apimantys tik tokią situaciją, kai ekonominės veiklos vykdytojas gavo formalų teismo ar administracinės institucijos nurodymą ( 34 ). Kadangi ekonominės veiklos vykdytojai paprastai laikomi nelinkusiais rizikuoti, tie, kurie yra stropūs, bus linkę savanoriškai laikytis visų iš jų teisinės aplinkos kylančių teisinių suvaržymų ( 35 ). Priešingu atveju kiltų reali rizika, kad, net nesant formalaus nurodymo nutraukti prekybą, subjektai vis tiek galėtų nurodyti JAV teisės aktų, kuriais nustatomos sankcijos, galimą taikymą, siekdami pateisinti savo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą arba atsisakymą. Tokiomis aplinkybėmis bet kuri taip paveikta šalis liktų be teisių gynimo priemonių pagal blokavimo statutą vien todėl, kad negalėtų šiuo tikslu nurodyti formalaus nurodymo, net jei susirūpinimas galimu sankcijų taikymu buvo tik išgalvotas.

62.

Bet kuriuo atveju, kadangi Sąjungos blokavimo statuto 4 straipsnis akivaizdžiai taikomas siekiant užkirsti kelią teismo ar administracinės institucijos priimto bet kokio sprendimo vykdymui remiantis sankcijas nustatančių teisės aktų buvimu net nesant šiuo tikslu duoto tokios užsienio ar administracinės institucijos nurodymo šiuo klausimu, Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa netektų savarankiškos taikymo srities, jeigu jos taikymas priklausytų nuo reikalavimo, kad jo 11 straipsnyje nurodyti asmenys gautų tokį nurodymą.

63.

Be to, pagal priede išvardytus teisės aktus administracinės ar teisminės institucijos, atsakingos už tų teisės aktų vykdymo užtikrinimą, iš tikrųjų neįpareigojamos duoti nurodymus, kad oficialiai įspėtų bet kurį įmonės, kuriai taikomos pirminės sankcijos, kontrahentą laikytis šių įstatymų, tam, kad šios institucijos įgytų teisę skirti jiems sankciją. Taigi dėl tokių teisės aktų Sąjungos blokavimo statuto 11 straipsnyje nurodytiems asmenims teisminė rizika kyla nuo tada, kai šie teisės aktai tampa visiškai taikytini. Vadinasi, būtent nuo to momento minėti subjektai turės nuspręsti, ar jie turėtų stengtis vengti tos rizikos, pasitraukdami iš nagrinėjamų rinkų (arba jų vengdami) (vengimo strategija), ar jie mėgins sumažinti šią riziką, laikydamiesi šių teisės aktų panaudodami adekvačius išteklius, nes praktiškai šios bendrovės turės bent jau stebėti savo sandorius (rizikos mažinimo strategijos) ( 36 ).

64.

Praktikoje daug didelių bendrovių jau yra įsteigusios reikalavimų laikymosi skyrius, siekdamos užtikrinti, kad jų veiksmai atitiktų tokius suvaržymus ( 37 ). Taigi šios bendrovės, veikdamos šalyse, kurioms Sąjungos blokavimo statuto priede išvardyti teisės aktai galimai turi poveikį, bus linkusios jo laikytis net nesant jokio nurodymo šiuo klausimu. Taigi siekiant neutralizuoti tokių teisės aktų sukeliamą poveikį ir apsaugoti Europos bendroves būtina, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa galėtų būti taikoma net nesant tokio formalaus trečiosios valstybės administracinės ar teisminės institucijos nurodymo nutraukti prekybą. Aišku, kaip pažymėjo atsakovė, Sąjungos blokavimo statuto 1 straipsnyje šio statuto siekiami tikslai apibendrinami taip: „[numatyti] apsaugą nuo šio reglamento priede nurodytų įstatymų <…> eksteritorialaus taikymo poveikio ir tuo grindžiamų ar iš to kylančių veiksmų bei jų neutralizavimą“. Vis dėlto nemanau, kad 1 straipsnyje vartojamas žodis „taikymo“ Sąjungos blokavimo statuto kontekste turėtų būti suprantamas taip, jog pagal šį statutą, tam, kad jis būtų taikomas, reikalaujama jo priede išvardytuose teisės aktuose numatytus įpareigojimus sukonkretinti teisminio ar administracinio nurodymo iš užsienio valstybės forma. Iš tiesų minėtoje nuostatoje taip pat patikslinta, kad apsauga, kurią siekiama nustatyti šiuo statutu, taikoma ir tokiais teisės aktais grindžiamiems arba iš jų kylantiems veiksmams, o tai a fortiori reiškia, jog tikimasi, kad ši apsauga veiks pirmiausia tų teisės aktų nuostatų atžvilgiu. Taigi labiau laikyčiausi nuomonės, kad ši sąvoka vartojama kalbant apie tai, ką Sąjungos teisės aktų leidėjas mato kaip problemą, t. y. kaip matyti iš šio statuto trečios ir ketvirtos konstatuojamųjų dalių, ne patį juose nustatytų draudimų principą, bet jų eksteritorialaus taikymo sritį.

65.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti: Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma tik tuo atveju, jei šalies, kurios įstatymai ir kiti teisės aktai išvardyti šio statuto priede, administracinė ar teisminė institucija tiesiogiai ar netiesiogiai pateikė tam tikrus nurodymus šio statuto 11 straipsnyje nurodytam asmeniui. Taigi šioje nuostatoje nustatytas draudimas taikomas net ir tuo atveju, jei veiklos vykdytojas laikosi tokių teisės aktų, prieš tai nebūdamas užsienio administracijos ar teisminės institucijos priverstas to padaryti.

66.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinę teisę aiškinti taip, kad šio statuto 11 straipsnyje nurodytas asmuo gali nutraukti tęstinį įsipareigojimą su sutarties šalimi, įtraukta į OFAC tvarkomą SDN, nenurodydamas savo sprendimo nutraukti šias sutartis motyvų.

67.

Nors pripažįstama, kad pagal Vokietijos sutarčių teisę (kaip ir daugelio kitų valstybių narių teisės sistemas) ekonominės veiklos vykdytojams apskritai leidžiama nutraukti sutartinius santykius su visais kitais ekonominės veiklos vykdytojais, nenurodant tokio sprendimo priežasčių, šiuo atveju argumentuojama, kad jei Telekom Deutschland negali niekaip pateisinti sutarties nutraukimo su Bank Melli, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui neaišku, ar bendrovė nutraukė tuos santykius dėl priežasties, dėl kurios Sąjungos blokavimo statutas nėra pažeidžiamas.

68.

Prieš aptariant, ar Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turėtų būti aiškinama taip, kad joje nustatytas įpareigojimas jo 11 straipsnyje minimiems fiziniams ar juridiniams asmenims nurodyti priežastis nutraukiant sutartį su į SDN įtraukta šalimi ar kitaip pateisinti tokį nutraukimą, pirmiausia reikia kelti klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, tokio asmens kontrahentas gali remtis Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa ( 38 ).

69.

Kyla klausimas, ar Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turėtų būti suprantama taip, kad pagal ją asmeniui suteikiama teisė remtis ta nuostata siekiant neleisti Europos veiklos vykdytojui pažeisti jo nuostatas, todėl pagrindinėje byloje Bank Melli Iran gali remtis šiuo straipsniu, siekdamas ginčyti nagrinėjamų sutarčių nutraukimą.

70.

Pirmas dalykas, kurį reikia pažymėti, yra tas, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama siaurai, nes ja smarkiai paveikiama laisvė užsiimti verslu. Jei, pavyzdžiui, šio straipsnio vykdymą būtų galima užtikrinti tokio privataus subjekto, kaip Bank Melli Iran, prašymu, kita Europos įmonė, kaip antai Telekom Deutschland, iš tikrųjų būtų įpareigota turėti su ja verslo santykių. Toks ribojimas turėtų didžiulį poveikį įprastoms komercinėms laisvėms.

71.

Antra, Sąjungos blokavimo statute nėra aiškios nuorodos į teises, kurios būtų suteiktos šiuo reglamentu kitiems asmenims nei nurodytieji jo 11 straipsnyje. Būtų galima pažymėti, kad, kalbant apie Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmą pastraipą, šia nuostata siekiama uždrausti bendrą elgesį, kurio reikalaujama iš šio reglamento 11 straipsnyje nurodytų įmonių, t. y. laikytis vieno iš jo priede išvardytų teisės aktų. Atsižvelgiant į bendrą šio draudimo pobūdį ir Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimą priimti reglamentą, o ne direktyvą, jei šia nuostata būtų siekiama suteikti teises privatiems asmenims, būtų galima tikėtis, kad jame būtų buvusios nurodytos konkrečios aplinkybės, kuriomis vieno iš tame priede nurodytų teisės aktų paveiktas asmuo galėtų remtis Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytu draudimu, kad apgintų savo privačius interesus. Vis dėlto taip nėra.

72.

Trečia, Sąjungos blokavimo statuto 9 straipsnyje (o tai yra vienintelė nuostata, kurioje reglamentuojamos Sąjungos blokavimo statuto pažeidimo pasekmės) valstybėms narėms nustatomas įpareigojimas numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas už šio statuto pažeidimą. Dažniausiai būtent tokia terminologija, ypač vartojant dalyvį „atgrasančios“, pasitelkiama kalbant apie viešąjį, o ne privatųjį vykdymo užtikrinimą ( 39 ).

73.

Ketvirta, Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje Komisijai suteikiami įgaliojimai leisti asmenims visiškai ar iš dalies laikytis tuose teisės aktuose nustatytų ar iš jų kylančių reikalavimų ar draudimų, nenumatyta, jog spręsdama, ar taikyti tokią išimtį, ši institucija turėtų atsižvelgti į trečiųjų šalių interesus, kaip būtų galima tikėtis, jei Sąjungos blokavimo statute būtų pripažintos asmenų, kuriems gali būti taikomi Sąjungos blokavimo statuto priede išvardyti teisės aktai, teisės ( 40 ).

74.

Be šių argumentų, paremtų Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos tekstu ir kontekstu, galbūt įtikinamiausias argumentas, patvirtinantis jo aiškinimą kaip tokios nuostatos, kurioje tiesiog įtvirtinama ekonominės politikos taisyklė ir nesuteikiama teisių susitariančiosioms šalims, susijęs su Sąjungos blokavimo statuto tikslais ( 41 ). Juk galiausiai šie tikslai yra ne apsaugoti trečiųjų šalių bendroves, kurioms tiesiogiai skirtos JAV priemonės, bet, kaip nurodyta šio statuto 1 straipsnyje, neutralizuoti jame nurodytų teisės aktų poveikį ir apsaugoti Europos bendroves ir netiesiogiai – valstybių narių nacionalinę suverenią valdžią nuo tokių tarptautinei teisei prieštaraujančių teisės aktų ( 42 ). Jei Bank Melli Iran galėtų remtis Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa, privačia tvarka pareikšdama tokį ieškinį dėl vykdymo užtikrinimo, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, tai galėtų prieštarauti statuto tikslams, kurie yra apsaugoti Europos bendroves (o ne bendroves, kurioms yra skirtos pirminės sankcijos), nes šios bendrovės atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kuri yra beveik be išeities ( 43 ).

75.

Nors pripažįstu tokių argumentų galią, jaučiuosi priverstas padaryti išvadą, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją tokios teisės suteikiamos tretiesiems asmenims, kaip antai Bank Melli Iran.

76.

Tokios išvados atspirties taškas yra paties Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos įvadinių žodžių imperatyvumas („joks 11 straipsnyje minimas asmuo nesilaiko <…> jokio reikalavimo ar draudimo <…> grindžiamus priede nurodytais įstatymais <…>“). Lyg manydamas, kad tokios griežtos ir bekompromisės formuluotės nepakanka, Sąjungos teisės aktų leidėjas pasitelkė sunkiąją teisinės kalbos artileriją, siekdamas užtikrinti, kad šiam draudimui būtų suteikta visapusiška galia ir poveikis („<…> tiesiogiai ar per dukterinę įmonę, ar kitą tarpininkaujantį asmenį, aktyviai ar sąmoningu ignoravimu <…> tiesiogiai ar netiesiogiai grindžiamus priede nurodytais įstatymais ar kylančius iš tų įstatymų, arba jais grindžiamų ar iš jų kylančių veiksmų“).

77.

Tokie tų nuostatų politikos tikslai papildomai detalizuoti konstatuojamosiose dalyse. Jie apima įsitikinimą (išdėstytą trečioje–penktoje konstatuojamosiose dalyse), kad tokio pobūdžio eksteritorialiais teisės aktais pažeidžiama tarptautinė teisė ir daroma žala veiksmingam vidaus rinkos veikimui. Šeštoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis tai yra būtina siekiant apsaugoti „nustatytą teisinę tvarką, [Sąjungos] interesus ir minėtų fizinių bei juridinių asmenų [kurie naudojasi Sutartyje numatytomis teisėmis] interesus šalinant, neutralizuojant, blokuojant ar kitaip atsakant į tų užsienio teisės aktų poveikį“.

78.

Taigi Teisingumo Teismui derėtų įvykdyti Sąjungos blokavimo statuto konstatuojamosiose dalyse ir jo materialinėse normose atspindėtą politinį sprendimą, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas pareikalavo vykdyti, vartodamas griežčiausias ir jokios vietos kompromisams nepaliekančias formuluotes ( 44 ). Vis dėlto, jei Bank Melli Iran teisė pareikšti ieškinį nebūtų pripažinta, tiesiog nutiktų taip, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmoje pastraipoje išreikštos politikos vykdymo užtikrinimas priklausytų tik nuo valstybių narių ( 45 ) ir netiesiogiai – nuo Komisijos pasiryžimo.

79.

Savo ruožtu tai reikštų, kad, pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse narėse, vengiančiose vykdyti blokavimo statutą, toks didelis ekonominės veiklos vykdytojas, kaip Telekom Deutschland, galėtų nuspręsti aktyviai laikytis JAV sankcijų režimo, nutraukdamas sutartį su Bank Melli Iran.

80.

Neabejotina, kad ir kiti pasektų tokiu pavyzdžiu ir visai viešajai politikai, kuria grindžiamas Sąjungos blokavimo statutas, galėtų būti greitai pakenkta, nes susiklostytų tokia padėtis, kuriai esant daugelis Europos subjektų tyliai nuspręstų laikytis tokių sankcijų (net ir netiesiogiai). Tokiomis aplinkybėmis šio statuto 9 straipsnyje numatytų „atgrasančių“ sankcijų grėsmė valstybių narių teisės aktuose galėtų tapti netikra, o Sąjungai ir jos valstybėms narėms, tarsi Šekspyro karaliui Lyrui, teliktų protestuoti: „aš padarysiu dar.. Ką – nežinau. Bet žemė sudrebės iš siaubo“.

81.

Tiesa yra tai, kad viena iš tokio aiškinimo pasekmių būtų tokia, kad užsienio subjektas, kaip antai Bank Melli Iran, lygiagrečiai įgytų tokią teisę pareikšti ieškinį Europos subjekto, kaip antai Telekom Deutschland, nenaudai, nes tada pastaroji bendrovė būtų priversta toliau būti susaistyta sutartimi su klientu, kurio nebepageidauja kaip kliento. Vis dėlto, kad ir kaip tai netenkintų kai kurių subjektų, nematau kitos alternatyvos, jei Teisingumo Teismas patvirtintų viešosios politikos tikslus, kuriems Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa skirta įgyvendinti.

82.

Galbūt tai būtų galima pavaizduoti kitaip. Pavyzdžiui, JAV bendrovė Jungtinėse Amerikos Valstijose pasiekia, kad teismas priimtų nepalankų sprendimą Bank Melli Iran ir kad toks sprendimas „tiesiogiai ar netiesiogiai“ grindžiamas JAV sankcijų režimu. Papildomai įsivaizduokime, kad tada JAV bendrovė siektų užtikrinti tokio sprendimo vykdymą Vokietijos teismuose. Ar tada būtų galima teigti, kad Bank Melli Iran neturėtų teisės kreiptis į tuos teismus, siekdamas sustabdyti tokį vykdymo užtikrinimo procesą, atsižvelgiant į Sąjungos blokavimo statuto 4 straipsnį, net jei (kaip ir yra) šioje nuostatoje taip pat nebūtų nieko paminėta apie ne Europos subjektų teisę pareikšti tokio pobūdžio ieškinį?

83.

Manau, kad atsakymas į šį klausimą yra savaime aiškus ir kad beveik tą patį galima pasakyti apie trečiųjų asmenų teises, kalbant apie Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmą pastraipą.

84.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad šis klausimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į Vokietijos teisę, pagal kurią asmenims, kurių padėtis yra tokia kaip pagrindinės bylos šalių, suteikiama teisė remiantis laisve sudaryti sutartis pasinaudoti bendrąja tvarka nutraukti bet kurią neterminuotą sutartį, nereikalaujant, nei kad būtų nutraukimo priežastis, nei nurodyti šią priežastį. Taigi antrasis klausimas turėtų būti suprantamas kaip iš esmės susijęs su tuo, ar pagal Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmą pastraipą valstybės narės įpareigojamos pripažinti šios laisvės sudaryti sutartis išimtį, jei sutartis buvo sudaryta su asmeniu, kuriam taikomos pirminės sankcijos, nes būtent esant tokiai aplinkybei turėtų būti nurodyta priežastis, siekiant išsiaiškinti, ar sutarties nutraukimas motyvuojamas minėto statuto priede nurodytų teisės aktų buvimu, taip suteikiant šiai nuostatai effet utile.

85.

Aišku, kad nei Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos tekste konkrečiai, nei šiame statute bendrai nėra jokios informacijos, kuri patvirtintų požiūrį, kad šiuo statutu nustatomas įpareigojimas nurodyti priežastis, kuriomis pateisinamas sutartinių santykių nutraukimas su asmeniu, kuriam taikomos pirminės sankcijos. Vis dėlto manau, kad tokį įpareigojimą būtina neabejotinai kildinti iš šiuo statutu siekiamų tikslų, iš esmės dėl visų mano jau nurodytų priežasčių, pirmiausia susijusių su teisės pareikšti ieškinį dėl Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos vykdymo užtikrinimo buvimu. Jei būtų kitaip, subjektas galėtų tyliai nuspręsti įgyvendinti JAV teisės aktus, kuriais nustatomos sankcijos, ir toliau taip pat tyliai, nepaaiškinant to priežasčių ir nesant galimybių (veiksmingai) peržiūrėti tokio elgesio būdų ( 46 ), būtų pažeisti Sąjungos blokavimo statuto konstatuojamosiose dalyse ir 5 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtinti svarbiausi politikos tikslai, visiškai su jais nesiskaitant.

86.

Regis, šioje byloje nagrinėjamu atveju nutiko būtent taip. Aplinkybė, kad Telekom Deutschland siekė nutraukti sutartį su Bank Melli Iran (ir, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, surašė daugmaž tokio pat turinio raštą kitiems keturiems klientams, kurie visi turėjo reikšmingų ryšių su Iranu) per dvi savaites nuo atnaujintų JAV sankcijų įsigaliojimo, galėtų kalbėti pati už save, nors atitinkamą ribojimą, apie kurį galbūt šiuo klausimu būtų galima spręsti, galiausiai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Žinoma, nesant pateisinimo, galima manyti, jog Telekom Deutschland nusprendė, kad, užuot rizikavusi patirti JAV sankcijas (ir gauti dideles baudas, sutrikdyti verslą ir reikšmingai susigadinti reputaciją), ji faktiškai įgyvendins šias sankcijas, nepaisant to, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta priešingai.

87.

Žinoma, reikėtų pripažinti, kad daug bendrovių ir fizinių asmenų turėtų su etika susijusių nuogąstavimų ir abejonių dėl verslo santykių su tokiomis šalimis kaip Irano Islamo Respublika (ir kartu didžiausiais Irano subjektais, kaip antai Bank Melli Iran, kurie yra faktiškai kontroliuojami Irano vyriausybės): jos branduoliniai užmojai, dedamos pastangos siekiant destabilizuoti kitas regiono vyriausybes, noras kariauti karus svetimomis rankomis, neretai šiuo tikslu finansuojant ir remiant teroristines grupes; jos religinis fundamentalizmas ir apskritai skirtingos nuomonės netoleravimas; diskriminacinis elgesys su moterimis ir mažumomis ir beatodairiškas mirties bausmės naudojimas, prieš tai neretai surengiant supaprastintą ir pagal mūsų standartus bent labai nesąžiningą bylos nagrinėjimą – daug kas laikytų visas šias Irano Islamo Respublikos savybes nepriimtinomis ir visiškai nepageidaujamomis. Aišku, kad įmonės teisė pagal savo verslo etikos vertybių supratimą nuspręsti nepalaikyti verslo santykių su tokio pobūdžio režimu yra pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį saugomos sąžinės laisvės ir laisvės užsiimti verslu, kaip ji suprantama pagal Chartijos 16 straipsnį, esminis elementas.

88.

Vis dėlto, siekiant nustatyti, kad motyvai, kurie buvo nurodyti priimant sprendimą nutraukti sutartį būtent tokiu pagrindu, iš tiesų ir buvo tikrieji motyvai, mano supratimu, Sąjungos blokavimo statuto 11 straipsnyje nurodytas asmuo – šioje byloje nagrinėjamu atveju Telekom Deutschland – turėtų įrodyti, kad yra aktyviai įsitraukęs į nuoseklią ir sistemingą įmonių socialinės atsakomybės politiką, pagal kurią reikalaujama, kad jis, be kita ko, atsisakytų turėti verslo santykių su bet kokia bendrove, turinčia ryšių su Irano režimais ( 47 ).

89.

Bet kuriuo atveju iš bekompromisės Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos formuluotės vis tiek darytina išvada, kad iš esmės bent ta įmonė, kuri siekia nutraukti sutartį (kuri priešingu atveju galiotų) su Irano subjektu, kuriam taikomos JAV sankcijos, privalo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui įrodyti, kad ji tai padarė ne dėl siekio paisyti minėtų sankcijų.

90.

Šiuo klausimu, kaip jau nurodžiau, atsakovė turi pareigą ne vien nurodyti savo sprendimo motyvus, bet ir jį pateisinti. Iš tiesų dėl visų mano jau nurodytų priežasčių Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos veiksmingumui (effet utile) būtų pakenkta, jei atitinkamiems asmenims būtų leidžiama pasislėpti už bet kokios sunkiai tikėtinos jų sprendimo priežasties ( 48 ). Mano nuomone, šio statuto 11 straipsnyje nurodytas asmuo neturėtų turėti galimybės remtis sutarties nutraukimo sąlyga dėl nenugalimos jėgos aplinkybių (force majeure), siekdamas pateisinti sutartinių santykių nutraukimą, neįrodęs bent to, kad nenugalimos jėgos aplinkybė nėra susijusi su minėto statuto priede išvardytais sankcijas nustatančiais JAV teisės aktais ( 49 ). Bet kuri kita išvada pakenktų sutarties nutraukimo paveikto subjekto galimybei pasinaudoti pagal Sąjungos blokavimo statutą suteiktomis teisėmis.

91.

Taip teigdamas nepamiršau aplinkybės, kad, pirma, esant tam tikrų rūšių sutartims, asmeniniai susitariančiųjų šalių tarpusavio kontaktai (intuitu personae) gali būti svarbūs, tačiau dėl to savaime negalima atmesti reikalavimo, kad privalo būti pateiktas sutarties nutraukimo pateisinimas. Priešingai, tokių sutarčių specifika ir jomis sukuriami santykiai tarp šalių būtent ir gali būti teisėta priežastis, pateisinanti tų sutarčių nutraukimą pasikeitus aplinkybėms, nesusijusioms su pirminėmis sankcijomis. Šiuo atveju būtų gana nerealu manyti, kad nagrinėjamos sutartys tarp šalių turėtų būti laikomos tokiomis: atvirkščiai, tai buvo asmeninės reikšmės neturinti sutartis tarp dviejų verslo subjektų, kurioje buvo numatyta, kad didelis telekomunikacijų subjektas, praktiškai užėmęs dominuojančią padėtį atitinkamoje tokių paslaugų teikimo rinkoje, teiks būtinąsias viešąsias paslaugas.

92.

Vis dėlto toks įpareigojimas pateisinti sutarties nutraukimą nėra atsietas nuo pareigos pagal Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmą pastraipą asmenims, kuriems taikomas šio statuto 11 straipsnis, nesilaikyti jo priede išvardytų teisės aktų, kuriais nustatomos sankcijos. Jis labiau susijęs su įrodinėjimo pareiga, vadinasi, toks pateisinimas nebūtinai turi būti pateiktas nutraukiant sutartį, pavyzdžiui, jį galima pateikti ir kaip gynybos argumentą, kai jau yra prasidėjęs teismo procesas, kuriame siekiama užtikrinti Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos vykdymą.

93.

Žinoma, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nesant suderinimo, valstybės narės gali nustatyti savo proceso normas, kuriomis būtų reglamentuojamas Sąjungos teisės vykdymo užtikrinimas. Vis dėlto nemanau, kad procesinės autonomijos principas gali būti taikomas tokiais atvejais, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, kai dėl poreikio užtikrinti effet utile būtinas tam tikras įrodinėjimo pareigos paskirstymas ( 50 ). Iš tiesų, net laikantis nuomonės, kad įrodinėjimo pareiga yra proceso teisės ( 51 ), o ne materialinės teisės dalykas, kaip, regis, yra kai kuriose valstybėse narėse, dėl reikalavimo užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingumą ši pareiga negalėtų būti perkelta taip, kad ginčui būtų sunku taikyti Sąjungos teisę.

94.

Sąjungos teisėje, jei pagal vyraujantį principą įrodinėjimo pareiga tenka reikalavimus pareiškiančiam asmeniui ( 52 ), taip pat pripažįstama, kad tam tikromis aplinkybėmis gali būti būtina perkelti įrodinėjimo pareigą ( 53 ). Tokio principo laikomasi, pavyzdžiui, Sąjungos kovos su diskriminacija direktyvose, nes gerai žinoma, kad šioje srityje gali būti sunku pateikti diskriminacinio elgesio įrodymus ( 54 ).

95.

Kalbant apie Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmą pastraipą, akivaizdu, jog tretiesiems asmenims bus sunkiausia surinkti įrodymus, kad sprendimas nesudaryti komercinės sutarties ar jos netęsti yra šio statuto 11 straipsnyje nurodyto asmens ketinimo laikytis JAV teisės pasekmė. Išskyrus mažai tikėtiną įvykį, kad minėtame straipsnyje nurodytas asmuo kada nors, pavyzdžiui, viešai pripažintų pasiryžimą laikytis šio statuto priede išvardytų teisės aktų, neįsivaizduoju, kokius įrodymus ieškovai galėtų pateikti. Sprendimų nutraukti verslo santykius ar atsisakymų užmegzti santykius su asmenimis, kuriems taikomos pirminės sankcijos, sutaptį? Vis dėlto praktiškai dėl komercinių paslapčių bendrovei labai sunku sužinoti, kokie yra tikrieji paslaugų teikėjo sprendimai dėl kitų bendrovių ( 55 ).

96.

Tokiomis aplinkybėmis manau, kad jei ieškovas tiesiog pateikė prima facie įrodymų, kad, pirma, asmuo, patenkantis į Sąjungos blokavimo statuto 11 straipsnio taikymo sritį, su kuriuo ieškovas pageidauja užmegzti verslo santykius arba juos toliau tęsti, gali jausti susirūpinimą dėl vieno iš šio statuto priede nurodytų teisės aktų, ir, antra, ieškovas įvykdė sąlygas, kurių įvykdymo tikimasi, kad jis taptų ar išliktų šios įmonės klientas ( 56 ), pagal Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmą pastraipą šio statuto 11 straipsnyje nurodytas asmuo privalo pateisinti savo verslo sprendimą nutraukti nagrinėjamą sutartį ar atsisakyti šio ieškovo kaip savo kliento ( 57 ).

97.

Galbūt kai kam toks įrodinėjimo pareigos perkėlimas gali atrodyti prieštaraujantis laisvei sudaryti sutartis. Vis dėlto, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, naudojimasis Chartijoje nurodytomis laisvėmis užtikrinamas tik neperžengiant kiekvieno piliečio už savo veiksmus prisiimtos atsakomybės ribų ( 58 ). Be to, galima būtų pažymėti, jog Teisingumo Teismas bent konkurencijos teisės kontekste jau yra konstatavęs, kad tam tikromis sąlygomis bendrovė gali būti priversta sudaryti sutartį su trečiosiomis šalimis ( 59 ). Tokiomis konkrečiomis aplinkybėmis dėl daugybės viešosios politikos priežasčių, siekiant laikytis tarptautinės teisės ir Sąjungos bendrai išreikšto nepritarimo tokio pobūdžio nepageidaujamiems eksteritorialiems teisės aktams (visa tai, kaip jau buvo nurodyta šioje išvadoje, atspindėta Sąjungos blokavimo statuto 4 straipsnio ir 5 straipsnio pirmos pastraipos nuostatose), reikalaujama bent tiek ( 60 ).

98.

Taigi, kalbant apie procesą nacionaliniuose teismuose, jei Bank Melli Iran ir Telekom Deutschland jau palaikė verslo santykius ir jei nė vienas iš jų nepakeitė savo verslo veiklos (vis dėlto tai turi patikrinti nacionalinis teismas), manau, būtent bendrovė Telekom Deutschland turi įrodyti, kad buvo objektyvi priežastis, išskyrus tą, kad Bank Melli Iran buvo taikomos pirminės sankcijos, nutraukti nagrinėjamas sutartis, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti tokių priežasčių tikrumą. Iš Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos formuluotės aišku, kad yra svarbus ekonominės veiklos vykdytojo ketinimas laikytis minėtų sankcijų, neatsižvelgiant į tai, ar jam iš tikrųjų rūpi jų taikymas.

99.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip: nacionalinę teisę draudžiama aiškinti taip, kad šio statuto 11 straipsnyje nurodytas asmuo gali nutraukti tęstinius sutartinius santykius su į OFAC tvarkomą SDN įtraukta susitariančiąja šalimi, niekuomet neturėdamas pateisinti savo sprendimo nutraukti tas sutartis.

100.

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad jei nesilaikoma šio straipsnio nuostatų, teismai, į kuriuos kreipėsi susitariančioji šalis, kuriai taikomos pirminės sankcijos, privalo įpareigoti šio statuto 11 straipsnyje nurodytą asmenį toliau tęsti šiuos sutartinius santykius, nors, pirma, šio statuto 5 straipsnio antra pastraipa turėtų būti aiškinama siaurai, antra, toks teismo įpareigojimas gali pažeisti Chartijos 16 straipsnį ir, trečia, toks asmuo gali būti griežtai nubaustas valdžios institucijų, atsakingų už vieno iš Sąjungos blokavimo statuto priede nurodytų teisės aktų taikymą.

101.

Čia reikėtų priminti, kad nacionalinių teismų užduotis yra jų jurisdikcijai priklausančioje byloje taikyti tiesiogiai veikiančias Sąjungos teisės nuostatas siekiant užtikrinti, kad jos būtų visiškai veiksmingos ( 61 ). Kadangi pagal SESV 288 straipsnį reglamentas, kaip antai Sąjungos blokavimo statutas, tiesiogiai taikytinas bet kurioje valstybėje narėje, šis įpareigojimas nustatomas minėtiems teismams, net jei nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, kuriuo šis reglamentas būtų perkeltas į nacionalinę teisę.

102.

Dėl Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos galima pažymėti, kad šioje nuostatoje nenurodyta, kokios pasekmės kyla, jei šio statuto 11 straipsnyje nurodytas asmuo, pažeisdamas jo 5 straipsnio pirmą pastraipą, nusprendžia nepradėti komercinių santykių su asmeniu, kuriam taikomos pirminės sankcijos, arba juos nutraukti, siekdamas laikytis šio statuto priede išvardytų teisės aktų.

103.

Reikia pripažinti, jog Sąjungos blokavimo statuto 9 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikytinų pažeidus priimtas nacionalines nuostatas, jei tik šios sankcijos yra veiksmingos, proporcingos ( 62 ) ir atgrasančios ( 63 ). Taigi, jei Teisingumo Teismas nuspręstų kaip siūlau, t. y. kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turi būti suprantama taip, kad ja suteikiamos teisės asmenims, kuriems taikomos pirminės sankcijos, tada žodis „sankcija“ neišvengiamai turėtų būti suprantamas plačiai, kaip apimantis baudžiamąsias, administracines sankcijas, taip pat civilines sankcijas, kurių paskirtis nebūtinai yra baudžiamoji ir kuriomis tiesiog gali būti siekiama užtikrinti nagrinėjamos nuostatos effet utile ( 64 ).

104.

Vis dėlto tai nereiškia, kad valstybės narės galėtų visiškai savarankiškai spręsti dėl sankcijų pobūdžio. Reikėtų priminti, kad jei normoje užduotis nustatyti sankcijas, taikytinas pažeidus Sąjungos teisėje nustatytą įpareigojimą, perduodama valstybėms narėms, ši nustatymo teisė yra ribojama dėl valstybėms narėms ir ypač nacionaliniams teismams tenkančio įpareigojimo užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą. Pagal šį įpareigojimą nacionalinių teismų reikalaujama ištaisyti dėl padaryto pažeidimo susiklosčiusią situaciją ir visų pirma padaryti taip, kad teisių turėtojai atsidurtų tokioje situacijoje, kurioje jie būtų buvę, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas.

105.

Vadinasi, jei pažeidžiama reglamento nuostata, kalbant apie priemones, kurių valstybės narės turi imtis, siekdamos nubausti už tokį pažeidimą, baudžiamąją paskirtį turinčias priemones, kurios yra būtinos reikiamam atgrasymo lygiui užtikrinti, būtina atskirti nuo priemonių, kurių imamasi padaryto pažeidimo susiklosčiusiai situacijai ištaisyti, kai jų būtina imtis siekiant užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą ( 65 ). Nors pirmųjų priemonių atveju valstybės narės turi gana plačią diskreciją spręsdamos, kokių priemonių imtis, jei, kaip nurodyta, tos priemonės yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios ( 66 ), o jei antrosiomis priemonėmis įgyvendinamas valstybių narių įsipareigojimas užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą, tokia diskrecija gali būti ribota arba jos gali iš viso nebūti ( 67 ).

106.

Jei pažeidžiama reglamento nuostata ( 68 ), kuria ja suteikiamos teisės tretiesiems asmenims, turint omenyje tai, kad reglamentas yra tiesiogiai vykdytinas, net jei nieko nenurodyta dėl procesinės tvarkos ieškiniams, kuriais siekiama apginti šia nuostata tam tikriems asmenims suteiktas teises, nacionaliniams teismams vis dėlto tenka pareiga užtikrinti visišką tokios nuostatos veiksmingumą ( 69 ). Dėl visų šių aplinkybių tokiems nacionaliniams teismams neabejotinai tenka pareiga nustatyti (arba atkurti) ankstesnę padėtį, kuri būtų susiklosčiusi, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas.

107.

Šiuo klausimu reikėtų pridurti, kad, priešingai, nei kalbant apie priemones, kurios skirtos nubausti, dėl tokio įpareigojimo užtikrinti, kad būtų išlaikytos atitinkamų asmenų ar subjektų teisės aktuose numatytos teisės ir kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, tiek, kiek juo paveikiama pačių pagal Sąjungos teisę suteikiamų teisių esmė, valstybėse narėse negali būti gaunamas skirtingas rezultatas. Kitaip tariant, nors nacionalinių teismų taikomos įgyvendinimo procesinės taisyklės gali skirtis, rezultatas iš esmės turi būti toks pat visoje Sąjungoje. Iš tikrųjų tam, kad teisės taptų realios Sąjungos piliečių kasdienybėje, nepakanka paskelbti, kad tokios teisės yra, nes būtina numatyti veiksmingas sankcijas, ypač kai jos kyla iš reglamento, kuris turi būti tiesiogiai taikomas.

108.

Taigi laikausi nuomonės, kad jei pažeidžiama nuostata, įtvirtinanti elgesio taisyklę, kurios privaloma laikytis nepertraukiamai (kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju), nacionaliniai teismai privalo įpareigoti pažeidėją nutraukti pažeidimą, antraip bus skirta periodinė bauda ar kita tinkama sankcija, nes tik tada gali išnykti dar neišnykusios padaryto pažeidimo pasekmės ir galima visiškai užtikrinti Sąjungos teisės laikymąsi.

109.

Galima būtų pažymėti, jog Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmoje pastraipoje šio statuto 11 straipsnyje nurodytiems asmenims draudžiama laikytis jo priede išvardytų teisės aktų. Šioje byloje nagrinėjamu atveju nagrinėjamais teisės aktais bet kuriai ne JAV bendrovei draudžiama prekiauti su asmeniu, kuriam taikomos pirminės sankcijos. Vadinasi, tai yra bendro pobūdžio draudimas. Šio draudimo nevykdymas reiškia, kad minėto statuto 11 straipsnyje nurodytas asmuo niekada negali atsisakyti tęsti komercinius santykius dėl priežasties, siejamos su JAV teisės aktų, kuriais nustatomos sankcijos, buvimu.

110.

Tokiomis aplinkybėmis pripažinimas, kad už bet kokį šios nuostatos pažeidimą gali būti baudžiama tik sumokant vienkartinę žalos atlyginimo sumą, prilygtų pripažinimui, kad Sąjungos blokavimo statuto 11 straipsnyje nurodytas asmuo galėtų laikytis vieno iš jo priede išvardytų JAV teisės aktų, kuriais nustatomos sankcijos, netaikant šio statuto 5 straipsnio antroje pastraipoje numatyto mechanizmo, atlyginant žalą vien teisių pagal sutartį turėtojams. Jei taip tikrai būtų, tada Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmoje pastraipoje labai aiškiai nustatytas draudimas būtų iškreiptas ir negalėtų būti pasiekti mano jau nurodyti viešosios politikos tikslai, t. y. neutralizuoti JAV teisės aktų, kuriais nustatomos sankcijos, poveikį.

111.

Kadangi laikausi nuomonės, kad pagal Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmą pastraipą asmenims, kuriems taikomos pirminės sankcijos, suteikiamos teisės, tokios išvados logiška pasekmė yra tokia, kad bet koks šio statuto 11 straipsnyje nurodyto asmens sprendimas nutraukti sutartinius santykius su asmeniu, kuriam taikomos pirminės sankcijos, kuris negali būti pateisintas jokiomis kitomis priežastimis kaip tik siekiu laikytis vieno iš statute išvardytų teisės aktų, turėtų būti laikomas negaliojančiu ir neveiksmingu, todėl nacionaliniai teismai privalėtų pripažinti, kad sutartiniai santykiai tęsiasi toliau pagal tas pačias kaip ir anksčiau buvusios komercines sąlygas ( 70 ). Taigi toks įpareigojimas reiškia, kad atitinkamais atvejais nacionaliniai teismai turi įpareigoti bet kurį Sąjungos blokavimo statuto 11 straipsnyje nurodytą asmenį toliau tęsti nagrinėjamus sutartinius santykius, antraip būtų skirta periodinė bauda ar kita tinkama sankcija.

112.

Šiuo klausimu tai, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatytos administracinės sankcijos (piniginė bauda), neturi reikšmės. Kadangi reikia pripažinti, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmoje pastraipoje asmenims, kuriems taikomos pirminės sankcijos, suteikiamos teisės, dėl administracinių sankcijų buvimo netampa neįmanoma ištaisyti nacionaliniams teismams tiesiogiai taikomo įpareigojimo imtis visų būtinų priemonių užtikrinti visišką minėtų teisių veiksmingumą, jei tokia nuostata būtų pažeista ( 71 ).

113.

Manau, kad tokia išvada neleidžia suabejoti Chartijos 16 straipsnis.

114.

Aišku, Chartija taikoma sankcijoms, kurias nustato valstybės narės, siekdamos užtikrinti Sąjungos teisės vykdymą ( 72 ), ir nekyla abejonių, kad tokio įpareigojimo nustatymas gali paveikti atitinkamos įmonės laisvę užsiimti verslu, kuri plačiai užtikrinama Chartijos 16 straipsnyje. Iš tiesų neginčijama, kad laisvė užsiimti verslu apima laisvę sudaryti sutartis ( 73 ), vadinasi, neabejotinai ir laisvę nesudaryti sutarties.

115.

Vis dėlto, kaip jau paaiškinau, pripažinus (manau, kad tai privaloma padaryti), kad pagal Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmą pastraipą įmonėms, kurioms taikomos pirminės sankcijos, suteikiamos teisės, dėl poreikio užtikrinti visišką šių teisių veiksmingumą nacionaliniams teismams bus nustatytas įpareigojimas, jei tokios teisės būtų pažeistos, įpareigoti bet kurį šio statuto 11 straipsnyje nurodytą asmenį toliau tęsti nagrinėjamus sutartinius santykius.

116.

Vadinasi, Chartijoje užtikrinama laisvė užsiimti verslu būtų pažeista ne todėl, kad atitinkamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas naudotųsi kokia nors diskrecija, o verčiau todėl, kad jis įgyvendintų pareigą užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą. Taigi galimai nepateisinamo Chartijos 16 straipsnio pažeidimo klausimą reikėtų nagrinėti tik Sąjungos teisės lygmeniu.

117.

Prieš nagrinėjant, ar Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa nepateisinamai pažeidžiamas Chartijos 16 straipsnis, kyla klausimas, ar Teisingumo Teismas gali tai nagrinėti procesiniu požiūriu. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas formulavo savo klausimą kaip susijusį ne su Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos (ar sprendimo įtraukti nagrinėjamus JAV teisės aktus į minėto statuto priedą) galiojimu, bet su šio straipsnio, taip pat Chartijos 16 straipsnio išaiškinimu.

118.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimuose aiškiai nekelia abejonių dėl Sąjungos akto suderinamumo, Teisingumo Teismas neprivalo nagrinėti tokio akto galiojimo ( 74 ), nes tik nacionalinis teismas, kuris nagrinėja bylą ir turi prisiimti atsakomybę už būsimą teismo sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečias savo nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi įvertinti prejudicinio sprendimo poreikį, kad galėtų priimti sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą ( 75 ). Vis dėlto, jei Teisingumo Teismas neprivalo ex officio nagrinėti akto galiojimo, kai prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, ar jis gali tai padaryti ex officio?

119.

Šiuo klausimu galima būtų pateikti du argumentus prieš tokį sprendimą. Pirma, pagal jurisprudenciją, kai pareiškiamas ieškinys dėl panaikinimo, aukštesnės galios normos pažeidimas nėra viešąja tvarka grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali iškelti ex officio ( 76 ). Antra, prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra taikoma ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl to, kad reikia veiksmingai išspręsti ginčą ( 77 ). Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, tik kai pagal nacionalinę teisę teismas yra įgaliotas taikyti privalomą teisės normą ex officio, šie įgaliojimai virsta šio teismo pareiga ex officio išketi Sąjungos teisės pažeidimą ( 78 ). Vadinasi, išvada, kad Sąjungos teisės norma negalioja, jei šalys jos neginčija, nebūtinai gali turėti poveikį veiksmingam ginčo išsprendimui, nes tokio poveikio buvimas skiriasi atsižvelgiant į pagrindų, kuriuos nacionalinis teismas gali iškelti ex officio, pobūdį.

120.

Vis dėlto keliuose sprendimuose Teisingumo Teismas pripažino teisę ex officio nagrinėti prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytos nuostatos galiojimą dviem konkrečiais atvejais, t. y. pirma, jei, nepaisant nagrinėjamos formuluotės, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštos abejonės iš tiesų susijusios su akto, kurį formaliai prašoma išaiškinti, galiojimu, ir, antra, jei šio akto galiojimo klausimas keliamas pagrindinėje byloje ( 79 ). Iš tiesų abiem šiais atvejais nagrinėjamos nuostatos galiojimo tikrinimas ex officio neatrodo visiškai nesuderinamas su minėta jurisprudencija, nes galiojimo klausimas jau tam tikrais aspektais yra ginčo dalis, todėl galima pagrįstai manyti, kad toks nagrinėjimas galėtų būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

121.

Vis dėlto, siekiant ex officio išnagrinėti nuostatos, kurią prašoma išaiškinti, galiojimą būtina paisyti šią nuostatą priėmusių institucijų turimos teisės būti išklausytoms ir valstybių narių turimų procesinių teisių. Kaip visai neseniai vėl pažymėjo Teisingumo Teismas, „atsakymas į papildomus [prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo neiškeltus] klausimus būtų nesuderinamas su Teisingumo Teismo pareiga užtikrinti valstybių narių vyriausybėms ir suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, atsižvelgiant į tai, kad pagal šią nuostatą suinteresuotosioms šalims pranešama tik apie sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą“ ( 80 ). Gana akivaizdu, kad, atsižvelgiant į negaliojimo konstatavimo sukeliamas pasekmes, valstybės narės ar atitinkamų institucijų sprendimas, ar dalyvauti prejudicinio sprendimo procedūroje, gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar prejudicinis klausimas turi būti suprantamas kaip susijęs su akto išaiškinimu, ar su jo galiojimu.

122.

Vadinasi, net jei pateikti klausimai tik formaliai susiję su nuostatos išaiškinimu, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, vis dėlto gali tikrinti akto galiojimą ex officio, kai iš tokio prašymo priimti prejudicinį sprendimą arba jo santraukos, pateiktos valstybėms narėms jų oficialiąja kalba, pakankamai aišku, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės susijusios su akto galiojimu, nors formaliai buvo prašoma šį aktą išaiškinti, arba kad šio akto galiojimas yra svarbiausias ginčo pagrindinėje byloje dalykas. Priešingu atveju, siekiant paisyti nagrinėjamo akto autoriaus ir valstybių narių prerogatyvų būtina, kad Teisingumo Teismas praneštų jiems iš anksto apie ketinimą ex officio nagrinėti nagrinėjamo akto galiojimą.

123.

Šioje byloje iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, jog teisiškai pakanka suprasti, kad jį pateikusio teismo išreikštos abejonės, kuriomis jis grindžia savo ketvirtąjį klausimą, susijusios su „bendro draudimo“ buvimu dėl Sąjungos blokavimo statuto priėmimo ir sprendimo įtraukti į jo priedą ITSR. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai pažymėjo: „kolegijos supratimu, dėl draudimo laikytis antrinių sankcijų tokiems ES ekonominės veiklos vykdytojams, kaip antai atsakovei, kurių apsaugai reglamentas, kaip nurodyta jo preambulėje, yra skirtas, kyla dilema. <…> Kolegijos manymu, [Sąjungos blokavimo statuto] 6 straipsnyje reglamentuojama teisė į žalos atlyginimą šios rizikos pakankamai nekompensuoja. Tas pats pasakytina apie [Sąjungos blokavimo statuto] 5 straipsnio antroje pastraipoje numatytą galimybę suteikti įgaliojimą išimties tvarka. <…> Turėdama tai galvoje, kolegija abejoja, ar didžiulių ekonominių nuostolių JAV rinkoje grėsmės atveju bendras draudimas nutraukti verslo ryšius su partneriu (kuris, be to, ekonominiu požiūriu yra nereikšmingas) siekiant išvengti šios grėsmės yra suderinamas su <…> [C]hartijos 16 straipsniu saugoma laisve užsiimti verslu ir [C]hartijos 52 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu“ (išskirta mano). Be to, iš įvairių nagrinėjamos bylos šalių pastabų matyti, kad jos visiškai suprato, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės susijusios su Sąjungos blokavimo statuto galiojimu.

124.

Taigi laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas gali ex officio nagrinėti Sąjungos blokavimo statuto ir sprendimo įtraukti ITSR į jo priedą galiojimą pagal Chartijos 16 straipsnį, neprivalėdamas valstybėms narėms pranešti apie ketinimą atlikti tokį nagrinėjimą ( 81 ).

125.

Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet kokios Chartijoje užtikrinamos laisvės pažeidimas gali būti leidžiamas, tik jeigu jis numatytas įstatyme ir juo paisoma esminio šių teisių ir laisvių turinio. Be to, pagal proporcingumo principą apribojimai galimi, tik jeigu jie yra būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

126.

Kalbant apie pirmąją iš šių sąlygų, neginčijama, kad ji yra įvykdoma, jei laisvės užsiimti verslu pažeidimas dėl 11 straipsnyje nurodytiems asmenims nustatyto draudimo laikytis teisės aktų turi būti laikomas numatytu įstatymo tiek, kiek jis kyla iš šio statuto 5 straipsnio pirmos pastraipos.

127.

Kalbant apie antrąją sąlygą, susijusią su laisvės užsiimti verslu (laisvė sudaryti sutartis yra tik vienas iš jos aspektų) esmės paisymo, reikėtų priminti, kad, kaip ir bet kuri Chartijoje nurodyta laisvė, išskyrus žmogaus orumą, garantuojamą jos 1 straipsnyje, kurio formuluotėje aiškiai nurodyta, kad jis neliečiamas, ir galbūt taip pat visas I antraštinės dalies nuostatas ( 82 ), laisvė sudaryti sutartis nėra absoliuti teisė ( 83 ) ir dėl bendrojo intereso jai gali būti taikoma daug įvairių viešosios valdžios institucijų nustatomų ribojimų, jeigu ( 84 ), atsižvelgiant į institucinį šių laisvių aspektą, šios ribojamosios priemonės yra skirtos konkrečioms situacijoms.

128.

Konkrečiai dėl sutarčių laisvės Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad Sąjungos teisėje gali būti nustatytas įpareigojimas veiklos vykdytojui sudaryti sutartį, visų pirma dėl priežasčių, susijusių su konkurencijos teise ( 85 ). Vadinasi, pagal analogiją galima daryti išvadą, kad laisvės užsiimti verslu esmė bendrai apima laisvę nesudaryti sutarties, ir tam tikromis aplinkybėmis ši teisė gali būti ribojama. Pavyzdžiui, teisės aktuose dėl vienodo statuso numatyta, kad įmonės, palaikydamos sutartinius santykius su visuomene, negali diskriminuoti dėl rasės ar lyties, bet gali būti ir kitų aplinkybių, kai remiantis viešaisiais pagrindais ši laisvė užsiimti verslu gali būti ribojama. Vadinasi, tai yra teisė, kuri gali būti ribojama, jei laikomasi kitų Chartijos 52 straipsnyje nurodytų sąlygų.

129.

Todėl dar lieka išnagrinėti klausimą, ar Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa turi būti laikoma priemone, proporcinga Sąjungos pripažįstamo bendrojo intereso tikslui, o pagal Chartijos 52 straipsnį reikalaujama, kad tokia priemonė būtų būtina ir iš tikrųjų atitiktų šį tikslą. Kadangi jurisprudencijoje šios dvi sąlygos aiškinamos kaip nurodančios įprastas proporcingumo kriterijaus sąlygas, tai reiškia, kad tokios priemonės turi būti tinkamos jomis užsibrėžtam tikslui pasiekti, t. y. jomis turi būti bent prisidedama prie tokio tikslo pasiekimo ir jos neturi viršyti to, kas yra tinkama ir būtina šiam tikslui pasiekti ( 86 ).

130.

Šiuo klausimu pirmiausia reikėtų pažymėti, kad, kaip jau buvo nurodyta, Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirmoje pastraipoje siekiama apsaugoti Sąjungą, jos valstybes nares ir fizinius bei juridinius asmenis, kurie Sąjungoje naudojasi pagrindinėmis teisėmis, nuo eksteritorialaus priede išvardytų teisės aktų taikymo ir neutralizuoti šių teisės aktų sukeliamas pasekmes. Kaip nurodyta šio statuto šeštoje konstatuojamojoje dalyje, šis tikslas yra dalis bendresnių tikslų išlaikyti nustatytą teisinę tvarką ir apsaugoti Sąjungos bei valstybių narių interesus nuo užsienio teisės aktų, kurių aprėptis laikoma per didele ir kurie veikia pažeidžiant tarptautinę teisę, eksteritorialaus poveikio. Kadangi konkrečiai pagal ESS 21 straipsnio 2 dalies a, b, e ir h punktus Sąjungai pavedama siekti tikslo apginti savo pagrindinius interesus, remti tarptautinės teisės principus, skatinti tarptautinės prekybos kliūčių naikinimą ir gerą pasaulinį valdymą, tokius tikslus reikėtų laikyti priskiriamais prie Sąjungos pripažįstamo bendrojo intereso tikslų ( 87 ). Visi tikslai taip pat yra pamatiniai viešosios politikos tikslai, kurie taip pat skirti apsaugoti Sąjungos valstybių narių nacionalinio suvereniteto esmei.

131.

Antra, Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa atrodo tinkama minėtiems tikslams pasiekti. Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad, kaip jau buvo paaiškinta, tame straipsnyje tik apibrėžiamos pasekmės, siejamos su teisės aktų įtraukimu į šio statuto priedą. Žinoma, Sąjungos blokavimo statute aiškiai nenurodyta, kokiais kriterijais remdamasi Komisija gali nuspręsti įtraukti teisės aktus į šį priedą ( 88 ). Tačiau iš minėto statuto tikslų galima spręsti, jog pagrindinis kriterijus yra tas, kad užsienio teisės aktai, kuriais nustatomos sankcijos, turi eksteritorialų poveikį, bent kaip tai suprantama pagal Sąjungos blokavimo statutą. Atsižvelgiant į šį kriterijų atrodo, kad priemone, kuria Europos bendrovėms draudžiama laikytis to statuto priede išvardytų teisės aktų, minėti tikslai gali būti pasiekti ( 89 ).

132.

Tokia nuostata taip pat atrodo būtina, nes, regis, nėra mažiau ribojančių priemonių minėtiems tikslams pasiekti, ir kartu – veiksminga ( 90 ).

133.

Galiausiai, kalbant apie būtinybę, kad nagrinėjama priemone nebūtų sukelta jos siekiamiems tikslams neproporcinga nepalanki padėtis, kuri vis nurodoma Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, galima pažymėti, jog Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad priemonės, kurių Sąjunga ėmėsi Bendros užsienio ir saugumo politikos tikslais, gali „tur[ėti] poveikį teisei į nuosavybę ir laisvei užsiimti profesine veikla, taip sukeldamos žalos šalims, kurios visiškai nėra atsakingos dėl padėties, lėmusios sankcijas“ ( 91 ).

134.

Be to, pagal Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio antrą pastraipą ekonominės veiklos vykdytojai gali prašyti Komisijos leidimo nukrypti nuo šio straipsnio pirmos pastraipos, jei kitoks elgesys rimtai pakenktų jų ar Sąjungos interesams. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tokio išimčių mechanizmo buvimo pakanka užtikrinti, kad nagrinėjamas draudimas nepagrįstai nepažeistų esminės laisvės ( 92 ). Iš tiesų, esant tokiai aplinkybei, labiausiai tikėtina, kad laisvė užsiimti verslu būtų pažeista dėl nepagrįsto Komisijos atsisakymo taikyti tokią išimtį ( 93 ).

135.

Taigi manau, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa neprieštarauja Chartijos 16 straipsniui. Vis dėlto tai nereiškia, kad tokia pati išvada taikytina sprendimui įtraukti teisės aktus į priedą. Tačiau aišku, kad Komisija, įtraukdama trečiųjų šalių priimtus teisės aktus į priedą, taip pat privalo užtikrinti, kad toks įtraukimas atitiktų Sąjungos blokavimo statuto tikslus ir kad tokio įtraukimo sukeliamos pasekmės būtų pateisinamos ir proporcingos Sąjungos blokavimo statuto sukeliamoms pasekmėms. Vis dėlto nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei šalys nekėlė šio klausimo, be to, nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei šalys jo net nepaminėjo, ir bet kuriuo atveju šioje byloje nebuvo teigiama, kad JAV teisės aktai, kuriais nustatomos sankcijos, buvo netinkamai įtraukti į minėtą priedą.

136.

Pabaigoje negaliu nepasakyti, kad tikrai nesidžiaugiu, konstatuodamas būtent tokį rezultatą. Kaip rodo šios bylos faktinės aplinkybės, Sąjungos blokavimo statutas yra labai tiesmuka priemonė, kuria siekiama „sterilizuoti“ nepageidaujamą JAV sankcijų poveikį Sąjungoje. Šis sterilizavimo metodas neišvengiamai sukels nuostolių ir daug kas gali galvoti, kad Telekom Deutschland bus viena iš pirmųjų nukentėjusiųjų, ypač turint omenyje jos plataus masto veiklą JAV. Kaip jau užsiminiau, Sąjungos teisės aktų leidėjas galėtų įvertinti ir apsvarstyti šiuos klausimus.

137.

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra tik teismas ir mūsų pareiga – vykdyti deramai priimtų teisės aktų nuostatas. Dėl mano jau nurodytų priežasčių laikausi nuomonės, kad Sąjungos blokavimo statuto 5 straipsnio pirma pastraipa sukelia tokius toli siekiančius padarinius, net jei esamomis aplinkybėmis tokias teisės aktų nuostatas būtų galima laikyti neįprastai ir nepageidaujamai ribojančiomis įprastas verslo laisves. Taigi siūlyčiau taip atsakyti į Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto aukštesnysis apygardos teismas, Hamburgas, Vokietija) klausimus: