1.

Sprendime Achmea ( 2 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybių narių sudarytame investicijų susitarime investuotojų naudai priimtos arbitražinės išlygos yra nesuderinamos su SESV 267 ir 344 straipsniais, todėl jų negalima taikyti. Vis dėlto kokios pasekmės atsiranda, jeigu valstybė narė prieš arbitražo teismui priimant sprendimą nenurodo, kad arbitražinė išlyga negalioja? Švedijos teismas, vertindamas arbitražo sprendimo pagrįstumą, padarė išvadą, kad atitinkama valstybė narė sudarė arbitražinį susitarimą atitinkamoje byloje, nes ji ad hoc dalyvavo arbitražo procedūroje. Vis dėlto Högsta domstol (Aukščiausiasis Teismas, Švedija) abejoja, ar šis požiūris suderinamas su minėtu sprendimu, todėl kreipiasi į Teisingumo Teismą.

2.

1987 m. gegužės 19 d. Lenkija, Liuksemburgas ir Belgija sudarė investicijų susitarimą. Susitarimas įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 2 d. Juo siekiama apsaugoti šių valstybių investuotojus, todėl numatoma galimybė, kad kilus ginčui dėl investicijų su kitomis valstybėmis jie gali kreiptis į arbitražo teismą, pavyzdžiui, į Stockholms Handelskammares Skiljedomsinstitut (Stokholmo prekybos rūmų arbitražo institutas, Švedija). Tokiu atveju arbitražo teismas taiko, be kita ko, valstybės, kuri yra ginčo šalis ir kurioje padaryta investicija, teisę. Jo sprendimai yra galutiniai.

3.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodomos reikšmingos Švedijos arbitražo procedūros įstatymo nuostatos.

4.

Remiantis Arbitražo procedūros įstatymo 1 straipsniu, ginčai, kuriuos šalys gali išspręsti susitarimu, gali būti perduoti spręsti vienam arba daugiau arbitrų.

5.

Arbitražo procedūra turi būti grindžiama arbitražiniu susitarimu. Jis grindžiamas šalių teise susitarti, kiek tai susiję su ginčo dalyku. 1 straipsnyje nurodyta, kad ginčai, susiję su viešuoju interesu, neturi būti sprendžiami arbitražo teisme. Kitose teisės nuostatose taip pat gali būti nurodyta, kad ginčas dėl tam tikro klausimo negali būti atiduotas spręsti arbitražo teismui.

6.

Pagal Arbitražo procedūros įstatymo 34 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktą šalies apskųstas arbitražo sprendimas turi būti visiškai arba iš dalies panaikintas, jeigu jis priimtas nesant šalių sudaryto galiojančio arbitražinio susitarimo.

7.

Vis dėlto iš Arbitražo procedūros įstatymo 34 straipsnio antros pastraipos matyti, kad šalis neturi teisės remtis tam tikra aplinkybe, jeigu atsižvelgiant į jos dalyvavimą byloje arba į kitus jos veiksmus galima laikyti, kad ji tokia aplinkybe nesirėmė.

8.

Arbitražo procedūros įstatymo 33 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkte nurodyta, kad arbitražo sprendimas negalioja, jeigu jame išnagrinėtas klausimas, kurio pagal Švedijos teisę arbitras negali spręsti. Pagal 33 straipsnio pirmos pastraipos 2 punktą arbitražo sprendimas taip pat negalioja, jeigu jis buvo priimtas tokiu būdu arba būdais, kurie yra akivaizdžiai nesuderinami su Švedijos teisine tvarka. Teismas privalo remtis negaliojimo pagrindais savo iniciatyva.

9.

Švedijos teisėje nėra nustatytos sąlygos, taikomos arbitražinio susitarimo formai. Klausimas, ar buvo sudarytas galiojantis arbitražinis susitarimas, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bendrąsias sutarčių teisės nuostatas. Pavyzdžiui, galiojantis arbitražinis susitarimas gali būti sudarytas šalių konkliudentiniais veiksmais arba dėl vienos iš šalių neveikimo.

10.

PL Holdings S.à.r.l. (toliau – PL Holdings) yra Liuksemburge įregistruota ribotos atsakomybės bendrovė ir jai taikoma Liuksemburgo teisė.

11.

2010–2013 m. PL Holdings įsigijo dviejų Lenkijos bankų, kurie 2013 m. susijungė, akcijų. Galiausiai PL Holdings valdė daugiau kaip 99 % naujojo banko akcijų.

12.

2013 m. liepos mėn. Komisja Nadzoru Finansowego (Finansų rinkų komisija, Lenkija), pagal Lenkijos teisę veikianti institucija, atsakinga už bankų ir kredito įstaigų priežiūrą Lenkijoje, nusprendė panaikinti PL Holdings balsavimo teisę, susietą su šio banko akcijomis, ir nurodė PL Holdings parduoti savo akcijas, nes PL Holdings padarė neigiamą poveikį apdairiam ir solidžiam banko valdymui ( 3 ).

13.

Remdamasi investicijų susitarimu, PL Holdings pradėjo prieš Lenkiją arbitražo procedūrą pagal Stockholms Handelskammares Skiljedomsinstitut (Stokholmo prekybos rūmų arbitražo instituto) arbitražo taisykles. Lenkija atsakė 2014 m. lapkričio 30 d. raštu.

14.

2015 m. rugpjūčio 7 d.PL Holdings pareiškė arbitražinį ieškinį. Atsiliepime į arbitražinį ieškinį, kurį Lenkija pateikė 2015 m. lapkričio 13 d., buvo tvirtinama, kad PL Holdings negalima laikyti investuotoja, kaip tai suprantama pagal investicijų susitarimą, todėl arbitražo teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti šią bylą. Be to, 2016 m. gegužės 27 d. Lenkija užginčijo arbitražinės išlygos galiojimą, remdamasi tuo, kad investicijų susitarimas neatitinka Sąjungos teisės.

15.

2017 m. birželio 28 d. daliniame sprendime, t. y. prieš paskelbiant 2018 m. kovo 8 d. Sprendimą Achmea, arbitražo teismas, be kita ko, atmetė argumentą dėl išlygos negaliojimo. Šis argumentas buvo pateiktas per vėlai, tačiau arbitražo procedūroje jis turi esminę reikšmę. Pažymėtina, kad Lenkijai įstojus į Europos Sąjungą investicijų susitarimas tarptautinės teisės požiūriu nenustojo galioti ( 4 ).

16.

Be to, arbitražo teismas daliniame sprendime jau konstatavo, kad nurodydama parduoti Lenkijos banko akcijas, kurias valdė PL Holdings, Lenkija pažeidė investicijų susitarimą. Po šių išvadų priežiūros institucijos veikė prieštaringai ( 5 ) ir trukdė naudotis teise į veiksmingą teisminę gynybą dėl priežiūros priemonių ( 6 ). Todėl PL Holdings turi teisę į nuostolių atlyginimą ( 7 ).

17.

2017 m. rugsėjo 28 d. arbitražo teismas priėmė galutinį sprendimą. Šiuo arbitražo sprendimu Lenkija buvo įpareigota sumokėti PL Holdings653639384 zlotų (PLN) (apie 150 mln. EUR) sumą su palūkanomis ir atlyginti šios bendrovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ( 8 ).

18.

Lenkija Švedijos teismuose pareiškė ieškinį PL Holdings dėl arbitražo teismo dalinio ir galutinio sprendimų panaikinimo. Lenkija pirmiausia rėmėsi tuo, kad investicijų susitarimo arbitražinė išlyga negalioja, nes ja pažeidžiama Sąjungos teisė.

19.

Svea Hovrätt (apeliacinis teismas, Stokholmas, Švedija) atmetė Lenkijos ieškinį. Nors po Sprendimo Achmea priėmimo investicijų susitarimo arbitražinė išlyga negalioja, ši aplinkybė netrukdo valstybei narei ir investuotojui vėliau sudaryti arbitražinį susitarimą dėl to paties ginčo. Tokiu atveju toks arbitražinis susitarimas būtų grindžiamas šalių bendru ketinimu ir būtų sudarytas pagal tuos pačius principus, kurie taikomi komercinio arbitražo procedūrai. Sprendime Achmea nėra atmesta galimybė sudaryti tokius susitarimus. Šioje byloje susitarimas buvo sudarytas todėl, kad Lenkija dalyvavo byloje ir laiku nepateikė argumento dėl arbitražinės išlygos negaliojimo.

20.

Šiuo metu Lenkijos apeliacinį skundą nagrinėja Högsta domstol (Aukščiausiasis Teismas). Šis teismas klausia Teisingumo Teismo:

„Ar SESV 267 ir 344 straipsniai, atsižvelgiant į jų aiškinimą Sprendime Achmea ( 9 ), lemia tai, kad arbitražinis susitarimas negalioja, jeigu jį sudarė valstybė narė ir investuotojas – jeigu investicijų susitarime yra arbitražinė išlyga, kuri negalioja dėl to, kad susitarimą sudarė dvi valstybės narės – atsižvelgiant į tai, kad po to, kai investuotojas pradeda arbitražo procedūrą, valstybė narė laisva valia nereiškia prieštaravimų dėl jurisdikcijos?“

21.

Šioje byloje iš pradžių raštu, o 2021 m. kovo 15 d. posėdyje žodžiu pastabas pateikė PL Holdings ir Lenkijos Respublika (šalys pagrindinėje byloje), taip pat Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Lenkija kaip valstybė narė, Slovakijos Respublika, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Europos Komisija.

22.

Högsta domstol (Aukščiausiasis Teismas) nori sužinoti, ar Sprendime Achmea padarytos išvados taip pat neleidžia sudaryti individualaus arbitražinio susitarimo (A skyrius). Šiomis aplinkybėmis reikia išsiaiškinti, kokią reikšmę turi jurisprudencija dėl komercinio arbitražo atitikties Sąjungos teisei (B skyrius) ir vienodo požiūrio principas (C skyrius). Be to, papildomai nagrinėsiu, kokį poveikį daro priimto susitarimo forma, t. y. valstybės narės atsisakymas teikti arbitražo teismo jurisdikcijos nebuvimu grindžiamus prieštaravimus, t. y. dalyvavimas teismo procese (D skyrius). Taip pat reikia išsiaiškinti, ar siūlomo sprendimo galiojimas turėtų būti apribotas laiko atžvilgiu (E skyrius).

23.

Sprendime Achmea Teisingumo Teismas konstatavo, kad SESV 267 ir 344 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama valstybių narių sudarytoje tarptautinėje sutartyje esanti nuostata, pagal kurią vienos iš šių valstybių narių investuotojas, kilus ginčui dėl investicijų kitoje valstybėje narėje, gali iškelti bylą pastarajai valstybei narei arbitražo teisme, kurio jurisdikciją ši valstybė narė privalo pripažinti ( 10 ).

24.

Sprendimas buvo priimtas dėl bendros nuostatos, kuria tam tikrais atvejais buvo leidžiama kreiptis į arbitražo teismą. Vis dėlto šioje byloje reikia nuspręsti, ar pagal SESV 267 ir 344 straipsnius draudžiamas valstybės narės ir investuotojo individualus arbitražinis susitarimas.

25.

SESV 267 straipsnyje reglamentuojamas procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir jame nėra nustatyta aiškių taisyklių dėl arbitražo procedūros. Vis dėlto kilus valstybių narių ir investuotojų ginčui nacionaliniuose teismuose, taikydamas šią procedūrą Teisingumo Teismas užtikrintų vienodą Sąjungos teisės taikymą, priimdamas galutinį sprendimą dėl šios teisės išaiškinimo.

26.

Sutartimis buvo sukurta Sąjungos teismų sistema, kuria siekiama užtikrinti, kad bus išsaugotos Sąjungos teisinės tvarkos specifinės savybės ir autonomija. Šiomis aplinkybėmis pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį nacionaliniai teismai ir Teisingumo Teismas turi garantuoti visišką Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse ir iš šios teisės jos subjektams kylančių teisių teisminę apsaugą. Šios teisminės sistemos kertinis elementas yra SESV 267 straipsnyje numatytas prejudicinio sprendimo priėmimo procesas, kuriuo, užmezgant dialogą tarp teismų, t. y. Teisingumo Teismo ir valstybių narių teismų, siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą. Todėl šis procesas leidžia garantuoti Sutartimis sukurtos teisės nuoseklumą, visišką veiksmingumą, autonomiją ir galiausiai savitą jos pobūdį ( 11 ).

27.

SESV 344 straipsnyje garantuojamas Sutartyse nustatytas kompetencijos paskirstymas, o kartu ir Sąjungos teisės sistemos autonomija, kurios laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ( 12 ). Šia nuostata valstybės narės įsipareigoja ginčų dėl Sutarčių aiškinimo ar taikymo nespręsti kitais būdais, nei nustatyta Sutartyse. Sutarčių aiškinimas arba taikymas apima visą Sąjungos teisę ( 13 ).

28.

Sutartyse nėra numatyta jokių kitų arbitražo procedūrų, išskyrus nurodytas SESV 272 ir 273 straipsniuose. Šiomis nuostatomis pagrindžiama Teisingumo Teismo, kaip arbitražo teismo, jurisdikcija, tačiau jomis neleidžiama kreiptis į kitus arbitražo teismus.

29.

Be to, SESV 344 straipsnis taikomas ne tik abstrakčiai sprendžiant ginčus, bet ir konkretiems ginčams. Pavyzdžiui, Sprendime MOX-Plant kalbama apie Airijos individualų kreipimąsi į arbitražo teismą kilus ginčui su Jungtine Karalyste ( 14 ).

30.

Teisingumo Teismas Sprendime Achmea kritikavo nagrinėjamą dviejų valstybių narių susitarimą, kad šitaip jos atsisako teisminio gynimo būdų, kuriuos ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje jos įpareigojamos nustatyti srityse, kurias apima Sąjungos teisė, nes ginčai gali būti susiję su šios teisės taikymu ar aiškinimu ( 15 ). Kadangi arbitražo teismai neturi teisės teikti prašymų priimti prejudicinį sprendimą, jie šiai sistemai nepriklauso.

31.

Valstybės narės ir investuotojo individualiu arbitražiniu susitarimu gali būti atsisakoma Sąjungos teismų sistemos nagrinėjant ginčus, susijusius su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, tačiau šios sistemos gali būti atsisakoma ir valstybių narių bendru investicijų susitarimu, kuriame numatoma, kad valstybės narės ir investuotojo ginčai sprendžiami arbitraže. Tai, ar konkreti byla nepateks į teismų sistemą, priklauso nuo konkretaus ginčo, o ne nuo to, ar ginčas sprendžiamas arbitražo teisme remiantis bendruoju valstybių narių investicijų susitarimu arba individualiu investuotojo ir valstybės narės arbitražiniu susitarimu.

32.

Šioje pagrindinėje byloje šalys, remiantis jų pateiktais argumentais, nesutaria dėl riziką ribojančios priežiūros nuostatų, pagrįstų Sąjungos teise, t. y. pirmiausia Direktyvos dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo ( 16 ) 21 straipsnio 2 dalimi, taikymo. Be to, PL Holdings remiasi įsisteigimo laisve. Žinoma, Švedijos teismai turėtų išsiaiškinti, ar šis pagrįstas argumentas yra teisingas, tačiau bent šiuo atveju atrodo, kad arbitražinis susitarimas iš tiesų buvo susijęs su ginču dėl Sąjungos teisės.

33.

Arbitražo sprendime netaikomi reikalavimai pagal Sąjungos teisę dėl riziką ribojančios priežiūros ( 17 ), jis yra grindžiamas investicijų susitarimo nuostatomis. Vis dėlto jame nurodomi kriterijai, į kuriuos Lenkija, arbitražo teismo nuomone, turėjo atsižvelgti, atlikdama Sąjungos teisėje numatytą riziką ribojančią priežiūrą, pavyzdžiui, kiek tai susiję su proporcingumu ( 18 ) ar veiksminga teismine gynyba ( 19 ). Arbitražo teismas daro prielaidą, kad šie kriterijai atitinka Sąjungos teisę ( 20 ), tačiau šio klausimo išsamiai nenagrinėja.

34.

Jei valstybė narė ir investuotojas iš kitos valstybės narės sudarytų individualų arbitražinį susitarimą, kuriuo remiantis šiam ginčui būtų netaikoma Sąjungos teismų sistema, pagal Sprendimą Achmea tai iš tiesų būtų nesuderinama su SESV 267 ir 344 straipsniais. Kaip teisingai pabrėžė pirmiausia Ispanija, taip pat Lenkija, Vokietija, Vengrija, Slovakija ir Komisija, šitaip būtų apeinamas šis sprendimas.

35.

Teisingumo Teismas tam tikrus arbitražo teismus pripažino valstybių narių teismais, kaip jie suprantami pagal SESV 267 straipsnį, t. y. priskyrė juos prie Sąjungos teismų sistemos. Šie arbitražo teismai turi tam tikrus požymius: jie įsteigti teisės aktų pagrindu, jie yra nuolatiniai, jų jurisdikcija privaloma, jų procesas grindžiamas rungimosi principu, jie taiko teisės aktus ir yra nepriklausomi ( 21 ). Todėl šie arbitražo teismai turi teisę teikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą. Teisingumo Teismas tai pripažino, pavyzdžiui, kalbėdamas apie Danijos arbitražo teismą, išaiškinantį kolektyvines sutartis ( 22 ), ir apie Portugalijos arbitražo teismus, nagrinėjančius mokesčių klausimus ( 23 ) arba intelektinės nuosavybės klausimus ( 24 ). Todėl jų jurisdikcija nagrinėti ginčus dėl Sąjungos teisės neprieštarauja SESV 267 ir 344 straipsniams.

36.

Vis dėlto Švedijos teismai daro prielaidą, kad aptariamo arbitražo teismo jurisdikcija pagrįsta šalių sutarimu, t. y. arbitražiniu susitarimu. Todėl bent jau negalima kalbėti apie privalomą jurisdikciją ( 25 ). Apskritai toks arbitražo teismas, apie kurį buvo kalbama Sprendime Achmea, nėra valstybių narių teismų sistemos dalis, būtent todėl į jį buvo kreiptasi ( 26 ). Taigi, pagrindinės bylos arbitražo teismas taip pat nėra priskiriamas prie Sąjungos teismų sistemos ir, kilus abejonėms dėl Sąjungos teisės, būtent negali kreiptis į Teisingumo Teismą ( 27 ).

37.

Teisingumo Teismas pavojų Sąjungos teisės savarankiškumui paprastai įžvelgia tuomet, kai Sąjungos sistemai nepriklausanti institucija aiškina Sąjungos teisės nuostatas ( 28 ). Šis pavojus būtų nedidelis, jei arbitražo teismas (kaip atrodo šioje byloje ( 29 )) pirmiausia taikytų valstybių narių tarptautinio susitarimo dėl investicijų apsaugos nuostatas ( 30 ). Priešingai, nei teigia Lenkija, nepaisant esminės proporcingumo principo reikšmės Sąjungos teisėje, arbitražo teismas šį principą taip pat taikė ne kaip Sąjungos teisės dalį, bet todėl, kad šis principas galioja ir kitose teisės sistemose, ypač taikant investicijų apsaugą pagal tarptautinę teisę ( 31 ).

38.

Vis dėlto Vokietija ir Italija teisingai nurodo, kad arbitražo teismas pagal investicijų susitarimą iš principo turi atsižvelgti į Sąjungos teisę kaip į nacionalinės teisės dalį. Pirmiausia kyla pavojus, kad arbitražo teismas priims sprendimus, kurie galiausiai lems Sąjungos teisės pažeidimą.

39.

Taigi šioje byloje neatmestina prielaida, kad arbitražo teismas neatsižvelgė į Lenkijos riziką ribojančios priežiūros institucijų įsipareigojimus pagal atitinkamą direktyvą. Kyla pagrįstas rūpestis, kad Lenkijos riziką ribojančios priežiūros institucijos, taip pat ir kitų valstybių narių institucijos, atsižvelgs į arbitražo teismo sprendimą, ateityje taikydamos Sąjungos nuostatas, ypač jei Teisingumo Teismas šiuo klausimu dar nėra priėmęs sprendimo. Arbitražo sprendimas galėtų tapti precedentu ir lemti tai, kad kitiems investuotojams panašiais atvejais bus priteistas žalos atlyginimas.

40.

Tiesa, būtų galima apriboti arba netgi pašalinti riziką, kad Sąjungos teisė bus pažeista arba aiškinama skirtingai, jeigu nacionaliniai teismai išsamiai ištirtų (jei reikia, po prejudicinio sprendimo priėmimo proceso), ar arbitražo sprendimuose atsižvelgiama į Sąjungos teisę.

41.

Švedijos arbitražo procedūros įstatymo 33 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkte nurodyta, kad arbitražo sprendimas negalioja, jeigu jame išnagrinėtas klausimas, kurio pagal Švedijos teisę arbitrai negali spręsti. Pagal 33 straipsnio pirmos pastraipos 2 punktą arbitražo sprendimas taip pat negalioja, jeigu jis buvo priimtas tokiu būdu arba būdais, kurie akivaizdžiai nesuderinami su Švedijos teisine tvarka. Teismas privalo savo iniciatyva atsižvelgti į negaliojimo priežastis. Tik Švedijos teismai gali nuspręsti, kiek šiomis nuostatomis leidžiama visiškai įgyvendinti Sąjungos teisę. Vis dėlto prima facie kalbama tik apie labai ribotą kontrolę laikantis ordre public, o tai atitinka ir apeliacinio teismo pagrindinėje byloje taikytus kriterijus ( 32 ).

42.

Jeigu nacionaliniai teismai negalėtų užtikrinti, kad arbitražo sprendimuose bus laikomasi Sąjungos teisės, tuomet pripažinus individualius valstybių narių ir investuotojų iš kitų valstybių narių arbitražinius susitarimus kiltų pavojus, kad arbitražo teismai pažeis Sąjungos teisę.

43.

Vis dėlto Teisingumo Teismas bent jau netiesiogiai pripažino priimtina galimybę tam tikrus ginčus spręsti taikant arbitražo procedūrą, vadinasi, jis pripažino, kad Sąjungos teisės laikymasis bus kontroliuojamas ribotai. Ši nuostata taikoma vadinamajam komerciniam arbitražui.

44.

Teisingumo Teismas Sprendime Nordsee dėl arbitražo procedūros konstatavo, kad susitarimo šalys negali savo nuožiūra nukrypti nuo Sąjungos teisės, nes šios teisės turi būti visapusiškai laikomasi valstybės narės teritorijoje. Šiomis aplinkybėmis jis pabrėžė, kad nacionaliniai teismai galėtų nagrinėti Sąjungos teisės klausimus, keliamus arbitražo procedūroje, ir, jei reikia, šiuos klausimus pateiktų Teisingumo Teismui ( 33 ). Šiuos argumentus būtų galima aiškinti taip, kad nacionaliniai teismai turėtų išsamiai kontroliuoti, ar arbitražo procedūroje laikomasi Sąjungos teisės.

45.

Vis dėlto vėliau Sprendime Eco Swiss Teisingumo Teismas pripažino, kad arbitražo procedūros veiksmingumo reikalavimu pateisinama, jog arbitražo sprendimai tikrinami tik ribotai, o arbitražo sprendimas panaikinamas arba atsisakoma jį pripažinti tik išskirtiniais atvejais. Nacionaliniai teismai turi užtikrinti, kad būtų laikomasi esminių nuostatų, kurios turi esminę reikšmę Sąjungai patikėtoms užduotims vykdyti, visų pirma – vidaus rinkai veikti ( 34 ).

46.

Vadinasi, abiem atvejais leidžiama kilus ginčui kreiptis į arbitražo teismus, nors jie negali užtikrinti teisingo ir vienodo Sąjungos teisės taikymo pateikdami prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį. Vėlesniu sprendimu netgi pripažįstama galimybė, kad arbitražo sprendimais gali būti pažeista Sąjungos teisė, jeigu atitinkama nuostata nėra esminė.

47.

Sprendime Achmea pagal šią jurisprudenciją leistinas komercinis arbitražas tarp privačių subjektų atskiriamas nuo neleistino arbitražo tarp privataus subjekto ir valstybės narės, kuris pagrįstas investicijų susitarimu, nes pirmasis kildinamas iš šalių autonomijos, o antrasis išplaukia iš sutarties tarp valstybių narių ( 35 ).

48.

Kaip nurodo PL Holdings, Liuksemburgas, Suomija ir Švedija, remiantis šiuo atskyrimu būtų galima sudaryti investuotojo ir valstybės narės individualų arbitražinį susitarimą. Nes ir šis susitarimas pagrįstas arbitražo procedūros šalių autonomija. Tokiu atveju nacionaliniai teismai galėtų tik kontroliuoti arbitražo sprendimą investicijų apsaugos bylose dėl to, ar jame laikomasi esminių Sąjungos teisės nuostatų.

49.

Vis dėlto reikėtų pritarti Italijai, kad tik šalių valia pagrįstas atribojimas nėra iki galo apibrėžtas.

50.

Generalinis advokatas M. Szpunar neseniai pateikė Sprendime Achmea nurodyto atskyrimo nuo komercinio arbitražo išaiškinimą: jo nuomone, Sprendime Achmea tik neleidžiama, kad valstybės narės, prisiimdamos ex ante įsipareigojimą, sistemingai išvengtų Sąjungos teismų sistemos taikymo visiems ginčams, susijusiems su Sąjungos teise ( 36 ). Šį arbitražinį susitarimą būtų galima sudaryti remiantis ir šiuo aiškinimu.

51.

Šis argumentas neįtikina nei manęs, nei įvairių suinteresuotųjų šalių. Kodėl valstybėms narėms turėtų būti suteikta teisė konkrečiu atveju atsisakyti Sąjungos teismų sistemos nagrinėjant ginčus, susijusius su Sąjungos teise, jeigu jos negali prisiimti numatomo bendro tokio pobūdžio įsipareigojimo? Tuomet kiltų pavojus, kad Sąjungos teisė bus taikoma nevienodai ir kad skirtingi investuotojai bus traktuojami skirtingai ( 37 ).

52.

Teisingumo Teismas savo argumentą dėl šalių autonomijos arba jų laisvos valios išraiškos akivaizdžiai taikė tik komerciniam arbitražui. Komercinis arbitražas taikomas lygiateisių šalių ginčams. Šių ginčų atveju ne tik arbitražo susitarimas, bet ir ginčijami teisiniai santykiai yra pagrįsti šalių savarankiška valia.

53.

Jau arbitražo procedūrose dėl vartojimo sutarčių, kuriose faktiškai nebėra lygiateisių šalių, Teisingumo Teismas reikalauja griežtai savo iniciatyva kontroliuoti, ar arbitražinis susitarimas apskritai galioja ( 38 ).

54.

Kaip pažymi Lenkija, Italija, Vengrija, Nyderlandai, Slovakija ir Komisija, pagrindinė byla vis dėlto nėra lygiateisių šalių prekybos ginčas, nes jis susijęs su Lenkijos institucijų viešosios valdžios funkcijų vykdymu. Jeigu privati šalis privalo vykdyti viešosios valdžios taikomą priemonę (čia: riziką ribojančią priežiūrą), negalima kalbėti (bent jau apie jos) laisvą valią. Todėl atrodo neįtikima, kad valstybė narė po to su privačia šalimi sudaro laisva valia grindžiamą arbitražinį susitarimą dėl šios priemonės.

55.

Visų pirma, valstybės narės negali atsisakyti Sąjungos teismų sistemos, kai nagrinėjami ginčai, susiję su viešosios valdžios taikoma Sąjungos teise ( 39 ).

56.

Pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą lojalaus bendradarbiavimo principą visų valstybių narių institucijų užduotis yra pagal jų kompetenciją užtikrinti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės ( 40 ). SESV 344 straipsnyje sukonkretinamas šis valstybių narių įsipareigojimas ( 41 ). Jis neapsiriboja reikalavimu laikytis esminių nuostatų, bet yra taikomas visoms Sąjungos teisės nuostatoms.

57.

Vadinasi, pačią Sąjungą su jos valstybėmis narėmis ir tarpusavyje pačias valstybes nares susieja struktūrinis principų, normų ir tarpusavyje priklausomų teisinių santykių tinklas, kuriuo grindžiama Sąjungos teisės autonomija tiek valstybių narių, tiek tarptautinės teisės atžvilgiu ( 42 ).

58.

Privatūs asmenys, kurie savo valia pasirenka komercinį arbitražą, neturi prisiimti šių įsipareigojimų. Pirmiausia, SESV 344 straipsnis nėra taikomas privačių subjektų ginčams ( 43 ). Todėl, nepaisant rizikos pažeisti Sąjungos teisę, galima leisti taikyti arbitražo procedūras, kuriose nagrinėjami privačių asmenų ginčai.

59.

Problema atsiranda tuomet, kai kilus ginčui, susijusiam su Sąjungos teise, valstybės narės institucijos naudojasi arbitražo teismu, kuris nėra nei Sąjungos sistemos dalis, nei nacionaliniai teismai jį visapusiškai kontroliuoja, ar jis laikosi Sąjungos teisės. Šiuo atveju negalima atmesti prielaidos, kad arbitražo sprendime nepaisoma Sąjungos teisės, todėl sumažėja jos veiksmingumas ( 44 ).

60.

Žinoma, dėl Sąjungos teisės pažeidimų, padarytų sudarant individualų arbitražinį susitarimą, atitinkama valstybė narė galėtų reikalauti atlyginti žalą arba būtų pradėtas procesas dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 45 ). Vis dėlto šie Sąjungos teisės įgyvendinimo būdai yra palyginti sudėtingi, todėl jais negalima užtikrinti visapusiško šios teisės veikimo.

61.

Teisingumo Teismas pripažįsta Sąjungos teisės pažeidimo riziką, kai arbitražo procedūra yra pagrįsta Sąjungos susitarimu su trečiosiomis šalimis ( 46 ) arba pagal SESV 351 straipsnį vis dar galiojančiomis ankstesnėmis sutartimis, kurias valstybės narės sudarė su trečiosiomis šalimis prieš įstodamos į Sąjungą ( 47 ). Sąjungos teisė yra viršesnė už tarptautinius susitarimus, kuriuos valstybės narės sudaro viena su kita ( 48 ). Su Sąjungos teisės galiojimo reikalavimu taip pat nesuderinama tai, kad valstybės narės su tam tikrais investuotojais sudarytų individualius arbitražinius susitarimus dėl viešosios valdžios priemonių įgyvendinant Sąjungos teisę, dėl kurių kiltų pavojus, kad arbitražo sprendimu bus pažeidžiama Sąjungos teisė.

62.

Vis dėlto Sąjungos teisės pažeidimo galima išvengti, jei valstybių narių teismai tikrins arbitražo sprendimą ne tik pagal tai, ar jame atsižvelgiama į esmines Sąjungos teisės nuostatas, bet ir visapusiškai kontroliuos, ar laikomasi Sąjungos teisės, bei prireikus kreipsis į Teisingumo Teismą.

63.

Kaip jau minėta, abejotina, ar Švedijos teisėje užtikrinama tokia kontrolė ( 49 ). Šiaip ar taip, Švedijos apeliacinis teismas, priešingai, negu tvirtina PL Holdings, išsamiai netikrino arbitražo sprendimo suderinamumo su Sąjungos teise, o tik atmetė galimybę, kad bus pažeisti esminiai įsipareigojimai. Šiuo atveju jis apsiribojo klausimu, ar arbitražinis susitarimas suderinamas su Sąjungos teise, tačiau nieko nepasakė apie atitinkamus Sąjungos teisės reikalavimus, taikomus riziką ribojančiai priežiūrai ( 50 ).

64.

Išsamiai kontrolei neprieštarauja net Prancūzijos pabrėžtas valstybių narių imunitetas pagal tarptautinę teisę. Tiesa, remiantis valstybių imunitetu iš principo atmetama galimybė, kad vienos valstybės viešosios valdžios veiksmus gali tikrinti kitos valstybės teismai ( 51 ). Vis dėlto valstybė, kuri sutinka taikyti arbitražo procedūrą, jau yra atsisakiusi šio imuniteto, jei valstybės, kurioje vyksta arbitražo teismas, nacionalinėje teisėje yra numatytas arbitražo sprendimo ir nagrinėjimų viešosios valdžios veiksmų tikrinimas.

65.

Taigi individualūs valstybių narių ir investuotojų iš kitų valstybių narių arbitražiniai susitarimai dėl viešųjų valdžios institucijų taikomos Sąjungos teisės yra suderinami su lojalaus bendradarbiavimo pareiga pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį ir Sąjungos teisės autonomija pagal SESV 267 ir 344 straipsnius tik tuomet, kai valstybių narių teismai gali visapusiškai tikrinti arbitražo sprendimą, siekdami nustatyti, ar jis suderinamas su Sąjungos teise, jei reikia, teikdami prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.

66.

Be to, Komisija teisingai pabrėžia visų investuotojų teisę reikalauti, kad jie būtų vienodai vertinami įgyvendinant Sąjungos teisę.

67.

Vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje. Pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas. Skirtingas požiūris yra pateisinamas, jeigu jis pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. jeigu susijęs su aptariamomis teisės normomis siekiamu teisėtu tikslu ir jei toks skirtingas požiūris yra proporcingas tokiu požiūriu siekiamam tikslui ( 52 ).

68.

Jei ginče su valstybe nare vieniems investuotojams būtų nurodoma kreiptis į nacionalinius teismus, o kiti galėtų kreiptis į arbitražo teismus, tai reikštų, kad požiūris į juos yra nevienodas.

69.

Jei šis nevienodas požiūris (kitaip negu šioje byloje) būtų pagrįstas investicijų susitarimu, jis galbūt galėtų būti pateisinamas tuo, kad šiuo susitarimu siekiama suderinti abiejų šalių teisėtus interesus ( 53 ). Panašiais argumentais būtų galima pateisinti ir arbitražinę išlygą, dėl kurios susitarė valstybė narė ir tarptautinis investuotojas, kaip išankstinę investavimo sąlygą, arba dėl kurios susitarė valstybė narė, esant lygiaverčiams teisiniams santykiams.

70.

Vis dėlto sunku įsivaizduoti teisėtą tikslą, kuriuo valstybė narė galėtų pateisinti sprendimą su vienais investuotojais dėl jau kilusio ginčo sudaryti arbitražinį susitarimą, o kitus nukreipti į nacionalinius teismus.

71.

Galiausiai atitinkamą pateisinimą turės įvertinti nacionalinis teismas ( 54 ). Šioje byloje pakanka nurodyti, kad valstybių narių ir investuotojų iš kitų valstybių narių individualūs arbitražiniai susitarimai dėl viešosios valdžios taikomos Sąjungos teisės turi būti suderinami ir su vienodo požiūrio principu pagal Chartijos 20 straipsnį.

72.

Remiantis pirma išdėstytais argumentais, sprendžiant, ar arbitražinis susitarimas nesuderinamas su Sąjungos teise, nėra svarbu, ar jis buvo sudarytas dalyvaujant arbitražo procedūroje. Todėl šios formos reikšmę paaiškinsiu tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas apie jau išnagrinėtus klausimus susidarytų kitokią nuomonę.

73.

Pirmiausia pabrėžtina, kad šių arbitražinių susitarimų pripažinimas gali laikinai turėti didelę praktinę reikšmę. Galima pagrįstai manyti, kad šis klausimas susijęs su daug dar vykstančių arbitražo procedūrų ir ginčijamų arbitražo sprendimų tarp valstybių narių ir investuotojų iš kitų valstybių narių, kurių atveju atitinkamos valstybės narės prieš paskelbiant Sprendimą Achmea laiku nepateikė prieštaravimo, kad atitinkamo investicijų susitarimo arbitražinė išlyga yra nesuderinama su Sąjungos teise ( 55 ).

74.

Vidutinės trukmės laikotarpiu vis dėlto tikėtina, kad atitinkamos valstybės narės šį prieštaravimą pateiks laiku ( 56 ), jeigu investuotojai apskritai dar pradės atitinkamas arbitražo procedūras.

75.

Šis praktinis aspektas parodo, kad tokio pobūdžio arbitražinių susitarimų pripažinimas savo dalyvavimu procedūroje tam tikra prasme apribotų Sprendimo Achmea galiojimą laiko atžvilgiu, t. y. kiek tai susiję su tam tikromis tuo metu jau vykstančiomis arbitražo procedūromis, nors Teisingumo Teismas šiame sprendime tokio apribojimo nenurodė. Vis dėlto, jei šie argumentai neįtikins Teisingumo Teismo, kad šio arbitražinio susitarimo suderinamumas su Sąjungos teise yra abejotinas, tuomet Sprendimo Achmea poveikis, kiek tai susiję su arbitražinio susitarimo formos vertinimu, taip pat neturės didelės reikšmės.

76.

Apskritai Sąjungos teisėje (priešingai, negu teigia Vokietija ir Prancūzija) nėra nuostatos, kuria būtų draudžiama valstybėms narėms sudaryti arbitražinį susitarimą dalyvaujant procedūroje.

77.

Priešingai – kaip nurodo PL Holdings, įvairiose Sąjungos teisės nuostatose, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos, pripažįstama dalyvavimo procese koncepcija ( 57 ). Tiesa, Prancūzija nurodo, kad vartojimo sutarčių atveju Teisingumo Teismas, nepaisant nepateiktų prieštaravimų, iš teismų reikalauja savo iniciatyva patikrinti, ar galioja arbitražinė išlyga ( 58 ). Vis dėlto arbitražo procedūrose nebūtina šitaip apsaugoti valstybių narių. Priešingai, galima pagrįstai manyti, kad jose valstybėms narėms atstovaus profesionalai, todėl jos turės pakankamai progų laiku pateikti prieštaravimus.

78.

Kadangi šioje byloje nagrinėjamas klausimas Sąjungos teisėje nereglamentuotas, arbitražinio susitarimo forma neturi reikšmės vertinant šio susitarimo suderinamumą su Sąjungos teise.

79.

Vadinasi, nacionaliniuose teismuose dar daugiau reikšmės turėtų įgyti Švedijos pabrėžiamos arbitražo organizacijų nuostatos. Tačiau ir UNCITRAL ( 59 ), ir ICSID ( 60 ) numato, kad šalys nebegali remtis prieštaravimais, jeigu jų nepateikė iš karto. O Vengrija pabrėžia, kad susitariančiosios šalys derybose dėl ICSID konvencijos nusprendė, kad arbitražo teismo jurisdikcija turi būti nustatyta jau jį steigiant ir jos negalima nustatyti vėliau ( 61 ).

80.

Galiausiai PL Holdings reikalauja sprendimo šioje byloje poveikį apriboti laiko atžvilgiu, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad individualūs arbitražiniai susitarimai yra nesuderinami su Sąjungos teise, t. y. netaikyti šio sprendimo bent jau vykdomai arbitražo procedūrai ir a fortiori baigtoms arbitražo procedūroms.

81.

Sąjungos teisės normos išaiškinimu, kurį pateikia Teisingumo Teismas, įgyvendindamas pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktus įgaliojimus, paaiškinama ir patikslinama normos prasmė ir apimtis, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento ( 62 ). Tik išimtiniais atvejais Teisingumo Teismas, taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti suinteresuotųjų asmenų galimybę pasinaudoti jo išaiškinta norma, ginčijant sąžiningai sukurtus teisinius santykius. Kad būtų galima taikyti tokį apribojimą, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo ir didelių sunkumų rizikos ( 63 ).

82.

Vis dėlto šioje išvadoje siūlomas atsakymas į prašymą priimti prejudicinį klausimą įmanomas tik su sąlyga, kad bus vykdoma išsami teisminė kontrolė, ar arbitražo sprendime laikomasi Sąjungos teisės. Atitinkamų asmenų sąžiningumas negali būti siejamas su tikimybe, kad Sąjungos teisė nebus iki galo įgyvendinta. Vien todėl negalima taikyti apribojimo laiko atžvilgiu.

83.

Be to, apribojimas laiko atžvilgiu gali būti nustatytas tik pačiame sprendime, kuriame pateikiamas prašomas išaiškinimas. Iš tikrųjų būtinas vienas momentas sprendžiant dėl prašomo Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimo, kurį pateikia Teisingumo Teismas, poveikio laiko atžvilgiu. Principas, kad toks apribojimas gali būti nustatytas tik pačiame sprendime, kuriuo pateikiamas prašytas išaiškinimas, užtikrina vienodą požiūrį į valstybes nares ir kitus asmenis Sąjungos teisės atžvilgiu ir kartu tenkina iš teisinio saugumo principo išplaukiančius reikalavimus ( 64 ).

84.

Šioje byloje esminiai reikalavimai kildinami jau iš Sprendimo Achmea, kurio poveikio laiko atžvilgiu Teisingumo Teismas neapribojo. Be to, besąlygiškai patvirtinant arbitražinius susitarimus, kurie sudaryti remiantis per vėlai pateiktais prieštaravimais dėl arbitražo teismo jurisdikcijos, šis sprendimas laikinai netektų veiksmingumo ( 65 ). Tai dar viena priežastis, kodėl neįmanoma laiko atžvilgiu apriboti sprendimo, kuris bus priimtas šioje byloje, poveikio.

85.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

Individualūs valstybių narių ir investuotojų iš kitų valstybių narių arbitražiniai susitarimai dėl viešųjų valdžios institucijų taikomos Sąjungos teisės yra suderinami su lojalaus bendradarbiavimo pareiga pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį ir Sąjungos teisės autonomija pagal SESV 267 ir 344 straipsnius tik tuomet, kai valstybių narių teismai gali visapusiškai tikrinti arbitražo sprendimą, siekdami nustatyti, ar jis suderinamas su Sąjungos teise, jei reikia, teikdami prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį. Be to, šie arbitražiniai susitarimai turi būti suderinami su vienodo požiūrio principu pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnį.