–

ECB nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kurį 2019 m. spalio 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai jis pateikė atskiru dokumentu,

–

2020 m. balandžio 29 d. nutartį prijungti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą prie bylos nagrinėjimo iš esmės pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį,

–

2020 m. birželio 24 d. sprendimą leisti Komisijai įstoti į bylą palaikyti ECB reikalavimų,

–

Bendrojo Teismo sprendimą, priimtą pagal Procedūros reglamento 28 straipsnį, perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai,

–

2021 m. lapkričio 17 d. tyrimo priemonę, kuria Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 91 straipsnio b punktu ir 92 straipsnio 3 dalimi, nurodė ECB pateikti visą 2019 m. sausio 1 d. Sprendimą ECB-SSM-2019-ITCAR-11 taikyti Banca Carige SpA laikinąjį administravimą, ir tris sprendimus pratęsti šią priemonę,

–

2021 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimą, priimtą pagal Procedūros reglamento 103 straipsnio 3 dalį, kuriuo ieškovei ir Komisijai suteikta galimybė susipažinti su ECB pateiktais dokumentais siekiant užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą,

1

Ieškiniu, grindžiamu SESV 263 straipsniu, ieškovė Francesca Corneli prašo panaikinti 2019 m. sausio 1 d. ECB sprendimą ECB-SSM-2019-ITCAR-11 taikyti Banca Carige SpA (toliau – bankas) laikinąjį administravimą ir visus paskesnius ir vėlesnius aktus, įskaitant 2019 m. kovo 29 d. ECB sprendimą ECB-SSM-2019-ITCAR-13 dėl laikinojo administravimo pratęsimo iki 2019 m. rugsėjo 30 d.

2

Bankas yra Italijoje įsteigta kredito įstaiga, kotiruojama vertybinių popierių biržoje ir jai nuo 2014 m. taikoma Europos Centrinio Banko (ECB) tiesioginės rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra. Nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2019 m. sausio 1 d. jis patyrė daugiau kaip 1,6 milijardo eurų nuostolių. Ieškovė yra banko smulkioji akcininkė. Pareikšdama ieškinį ji turėjo 200000 paprastųjų akcijų, sudarančių 0,000361 % banko įstatinio kapitalo.

3

2016 m. sprendimu ECB/SSM/2016 – F1T 87K3OQ2OV1UORLH26/26 ECB priėmė ankstyvąją intervencijos priemonę, joje buvo numatyti tikslai, kurių reikia pasiekti 2017–2019 m. dėl nerentabilių paskolų ir jų padengimo.

4

Siekdama įgyvendinti nustatytus tikslus, 2017 m. rugsėjo mėn. valdyba patvirtino rekapitalizavimo planą, kuriuo siekta atkurti tinkamą kapitalo lygį, padengti patirtus nuostolius ir bendrai sustiprinti kapitalo struktūrą, kad būtų atkurti priimtini kapitalo rodikliai.

5

Nepaisant 544 milijonų eurų dydžio investavimo priemonių išleidimo, kuris baigtas 2017 m. gruodžio 21 d., 2018 m. sausio 1 d. bankas neatitiko kapitalui taikomų reikalavimų.

6

Vėliau bankas nesėkmingai bandė padidinti kapitalą, kad atitiktų taikytinus reikalavimus. Bandymas išleisti kapitalo investavimo priemones tris kartus nepavyko 2018 m. (kovo, gegužės ir birželio mėn.) dėl nedidelio investuotojų susidomėjimo.

7

Šios nesėkmės padidino įtampą banko valdyboje, dėl to atsistatydino daug narių (šešiolika nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn.), tad reikėjo paskirti naujus narius. Banko akcininkai per 2018 m. rugsėjo 20 d. neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą atnaujino valdybą ir paskyrė P. Modiano į pirmininko pareigas. Per 2018 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdį F. Innocenzi buvo paskirtas generaliniu direktoriumi.

8

2018 m. rugsėjo mėn. pabaigoje bankas dar nurodė kapitalo rodiklius, kurie buvo mažesni už reikalavimus. Tada ECB paprašė banko pateikti apsaugos planą pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB ir 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338), 142 straipsnį. Po trečio nesėkmingo bandymo padidinti kapitalą (žr. šio sprendimo 6 punktą) bankas pateikė naują apsaugos planą. Vis dėlto ECB nusprendė, kad šiame plane nėra jokių esminių pakeitimų, ir atsisakė jį patvirtinti, taip pat paprašė banko ne vėliau kaip iki 2018 m. lapkričio 30 d. pateikti strategiją, skirtą reikalavimų laikymuisi iki 2019 m. sausio 1 d. atkurti ir ilgam laikui užtikrinti.

9

Atsakydama į šį prašymą, 2018 m. lapkričio 12 d. banko valdyba priėmė „2018 m. lapkričio mėn. kapitalo stiprinimo planą“, grindžiamą dviem etapais, t. y. pirmiausia 2 kategorijos subordinuotųjų obligacijų išleidimu, paskui – kapitalo padidinimu, kuriam turi pritarti akcininkai.

10

Pirmasis etapas buvo įvykdytas Fondo interbancario di tutela dei depositi (Tarpbankinis indėlių apsaugos fondas, Italija) savanoriško investavimo fondui pasirašius 318,2 milijono eurų vertės obligacijas, o Banco di Desio e della Brianza SpA – 1,8 milijono eurų vertės obligacijas.

11

Antrojo etapo nebuvo galima įgyvendinti, nes per 2018 m. gruodžio 22 d. neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą 70 % kapitalo turintys akcininkai pareiškė prieštaravimą dėl kapitalo padidinimo iškeičiant subordinuotąsias obligacijas į naujai išleistas akcijas. Prieš priimdami sprendimą tie akcininkai norėjo, kad jiems būtų pateiktas, pirma, verslo planas ir, antra, 2018 m. banko veiklos balansas.

12

Įvykus šiems įvykiams:

13

Pagal banko įstatus keturi neatsistatydinę valdybos nariai liko eiti pareigas, kad užtikrintų einamųjų reikalų tvarkymą.

14

2019 m. sausio 1 d. ECB nusprendė taikyti bankui laikinąjį administravimą (toliau – sprendimas taikyti laikinąjį administravimą), ir dėl to:

15

2019 m. sausio 2 d. sprendimas taikyti laikinąjį administravimą buvo paskelbtas vienu metu ECB ir banko pranešimuose spaudai. Tą pačią dieną Commissione Nazionale per le Società e la Borsa (Nacionalinė bendrovių ir vertybinių popierių biržos komisija, Italija) sustabdė prekybą išleistais arba garantuotais vertybiniais popieriais „iki sprendimo [taikyti laikinąjį administravimą] įsigaliojimo arba iki išsamios informacinės sistemos apie banko išleistus arba garantuojamus vertybinius popierius sukūrimo, ypač po to, kai rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros srityje kompetentingos institucijos ėmėsi naujų iniciatyvų“.

16

2019 m. sausio 5 d. ieškovė pagal 2004 m. kovo 4 d. ECB sprendimo ECB/2004/3 dėl galimybės visuomenei susipažinti su ECB dokumentais (OL L 80, 2004, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 42) 6 straipsnį paprašė ECB pateikti sprendimo taikyti laikinąjį administravimą kopiją; atmetus šį prašymą, ieškovė pareiškė ieškinį dėl sprendimo jį atmesti panaikinimo (2022 m. birželio 29 d. Sprendimas Corneli / ECB, T‑501/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:402).

17

2019 m. kovo 29 d. ECB pratęsė laikinojo administravimo taikymo laikotarpį iki 2019 m. rugsėjo 30 d. (toliau – sprendimas dėl pratęsimo); apie šio sprendimo priėmimą bankas paskelbė 2019 m. kovo 30 d. pranešime spaudai.

18

2019 m. rugsėjo 30 d. ECB pratęsė laikinojo administravimo taikymą iki 2019 m. gruodžio 31 d. (toliau – antrasis sprendimas dėl pratęsimo).

19

2019 m. gruodžio 20 d. ECB pratęsė laikinąjį administravimą iki 2020 m. sausio 31 d., kad būtų galima užbaigti kapitalo didinimo sandorį (toliau – trečias sprendimas dėl pratęsimo).

20

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

21

ECB, palaikomas Komisijos, Bendrojo Teismo prašo:

22

Šioje byloje ieškovė prašo panaikinti kelis aktus:

23

Reikia priminti, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas.

24

Be to, ieškiniai dėl panaikinimo turi būti pareikšti dėl esamų ir asmens nenaudai priimtų aktų (žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑149/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:693, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25

Šiuo atveju šio sprendimo 23 ir 24 punktuose nurodytų taisyklių laikytasi, kiek tai susiję, pirma, su sprendimu taikyti laikinąjį administravimą ir, antra, su sprendimu dėl pratęsimo, nes šie du sprendimai nurodyti ieškinyje, egzistavo pareiškiant ieškinį ir tuo metu buvo ieškovės nenaudai priimti aktai.

26

Bet antrasis ir trečiasis sprendimai dėl pratęsimo priimti jau pareiškus ieškinį ir jie jame nenurodyti. Tiesa, ieškinyje ieškovė nurodė ne tik sprendimą taikyti laikinąjį administravimą, bet ir „visus paskesnius ir vėlesnius aktus“. Vis dėlto tokia bendra formuluotė negali būti laikoma atitinkančia reikalavimus, įtvirtintus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnyje ir pakartotus Procedūros reglamento 76 straipsnyje. Pagal šias nuostatas ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir ieškinio dėl panaikinimo atveju prie jo turi būti pridėta ginčijamo akto kopija, kad būtų galima be jokių abejonių nustatyti ginčo dalyką. Šiuo atveju akivaizdu, kad ieškovei į ieškinį įtraukus tik tokio pobūdžio formuluotę šio reikalavimo nebuvo laikytasi.

27

Be to, negalima manyti, kad ieškovė pateikė prašymą patikslinti ieškinį pagal Procedūros reglamento 86 straipsnį, kuriame nustatyta:

28

Vertinant formaliai, šiuo atveju nebuvo laikytasi reikalavimo patikslinti ieškinį atskiru dokumentu. Tiesa, kad ieškovė ginčijo antrojo ir trečiojo sprendimų dėl pratęsimo teisėtumą. Vis dėlto abiejų dokumentų atveju tai buvo padaryta dublike ir Teismo kanceliarijai skirtame rašte dėl jo pateikimo. Dokumente, susijusiame su kitu aktu, pateikta nuoroda, atsižvelgiant į nagrinėjamą nuostatą, negali būti laikoma „atskiru dokumentu“ pateiktu prašymu.

29

Taigi, atrodo, kad šiuo atveju nesilaikyta Procedūros reglamento 86 straipsnyje nustatytų sąlygų, todėl prašymai leisti patikslinti ieškinį yra nepriimtini. Tad, kaip matyti iš šio sprendimo 25 ir 26 punktų, ieškinys yra priimtinas tiek, kiek jis pareikštas dėl sprendimo taikyti laikinąjį administravimą ir sprendimo dėl pratęsimo (toliau – ginčijami sprendimai), bet yra nepriimtinas, kiek jis pareikštas dėl „visų paskesnių ir vėlesnių aktų“, įskaitant antrąjį ir trečiąjį sprendimus dėl pratęsimo.

30

ECB, palaikomas Komisijos, nurodo nepriimtinumo pagrindą, grindžiamą tuo, kad ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinio dėl ginčijamų sprendimų, nes šie sprendimai nėra nei tiesiogiai, nei konkrečiai su ja susiję.

31

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad teisę pareikšti ieškinį reglamentuoja SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, pagal kurią šioje byloje nagrinėjamu atveju sprendimas, kurį fizinis ar juridinis asmuo nori ginčyti, turi būti tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, kai šis sprendimas skirtas kitam asmeniui.

32

Norint priimti sprendimą, reikia išnagrinėti šiuos reikalavimus atsižvelgiant į ieškovės padėtį.

33

Pagal jurisprudenciją aktas yra tiesiogiai susijęs su asmeniu (tiesioginė sąsaja), kai jis:

34

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamais sprendimais daromas poveikis ieškovės teisinei padėčiai, nepriimant tarpinio akto, nes patys aktai, remiantis taikytinomis taisyklėmis, pakeičia jos turimas teises dalyvauti kaip akcininkei valdant banką:

35

Iš to matyti, kad banko ir jo akcininkų, tarp kurių yra ieškovė, teisiniai santykiai buvo pakeisti ginčijamais sprendimais, kurie buvo tiesiogiai su ja susiję, nepriimant jokio tarpinio akto.

36

ECB ir Komisija ginčija tokią išvadą.

37

Pirma, šios institucijos iš esmės teigia, kad ginčijamų sprendimų poveikis akcininkų padėčiai, darant prielaidą, kad jis įrodytas, turėjo įtakos jų teisių įgyvendinimui tik laikinai šiuose sprendimuose nurodytu laikotarpiu.

38

Kalbant apie teisminę apsaugą, reikia pažymėti, kad nėra jokio skirtumo tarp akto sukeliamo poveikio pagal tai, ar jis susijęs su teisės buvimu, ar jos įgyvendinimu; teisė egzistuoja tam, kad ja būtų naudojamasi, todėl net jei akto poveikis yra susijęs su naudojimusi teise, ši teisė yra paveikta ir tiek, kiek tai susiję su jos sukūrimu ir suteikimu (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 25 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑224/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:611, 89 punktą). Taigi, jurisprudencijoje nėra nieko, kas rodytų, kad teisminė apsauga neturi būti taikoma situacijoms, kai šalies teisinei padėčiai pakenkiama tam tikru laikotarpiu.

39

Taigi, šis argumentas turi būti atmestas.

40

Antra, ECB ir Komisija tvirtina, kad sprendimas taikyti laikinąjį administravimą nepaveikė svarbiausių akcininkų teisių, nes pagal taikytinas nuostatas akcininkai ir toliau gali kontroliuoti bankui svarbius sprendimus.

41

Reikia pažymėti, kad, kaip nurodo ECB ir Komisija, tam tikrus su banku susijusius sprendimus laikinojo administravimo laikotarpiu dar galėjo priimti į visuotinį akcininkų susirinkimą susirinkę akcininkai. Vis dėlto tokiais atvejais susirinkimą turėjo sušaukti laikinieji administratoriai, o patys akcininkai to padaryti negalėjo. Tačiau niekas neleidžia iš akcininkų turimų teisių išskirti tas, kurios yra esminės ir vertos apsaugos, ir tas, kurios laikomos mažiau svarbiomis ir kurioms apsauga netaikoma.

42

Taigi, šis argumentas turi būti atmestas.

43

Trečia, ECB ir Komisija teigia, kad tariamai paveiktas teises turi visuotinis akcininkų susirinkimas, o ne pavieniai akcininkai. Iš to matyti, kad ginčijami sprendimai nedaro tiesioginio poveikio kiekvieno akcininko teisinei padėčiai.

44

Reikia pažymėti, kad ECB ir Komisijos argumente, grindžiamame visuotinio akcininkų susirinkimo teisėmis, neatsižvelgiama bent jau į balsavimo teisę, leidžiančią kiekvienam akcininkui individualiai dalyvauti renkant narius, kurie taps valdymo ir priežiūros organų nariais. Iš bylos medžiagos matyti, kad, priėmus sprendimą taikyti laikinąjį administravimą, akcininkai nebegalėjo naudotis šia teise dėl laikinojo administravimo, nes dėl narių paskyrimo pagal tokią tvarką turėjo nuspręsti pats ECB, net neprivalėdamas pasikonsultuoti su akcininkais.

45

Žinoma, konkretaus akcininko balsavimas savaime neleidžia priimti norimo sprendimo akcininkų susirinkime, jei akcininkas neturi pakankamai didelės kapitalo dalies. Vis dėlto tai nepanaikina kiekvieno akcininko atveju pačios balsavimo teisės ir būtinos jo teisminės apsaugos.

46

Taigi, šis argumentas turi būti atmestas.

47

Ketvirta, priešingai nei ieškovė, kuri mano, kad šioje byloje pareikšto ieškinio priimtinumas gali būti grindžiamas Teisingumo Teismo pozicija, kurios jis laikėsi Sprendime Trasta, ECB ir Komisija mano, kad šis sprendimas veikiau patvirtina jų nuomonę, kad ieškinys yra nepriimtinas.

48

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tame sprendime Teisingumo Teismas, nenagrinėjęs konkrečios sąsajos su akcininkais, nusprendė dėl sąlygų, kuriomis sprendimas, priimtas vykdant bankų priežiūrą dėl kredito įstaigos, kurioje jie turėjo akcijų, gali būti laikomas tiesiogiai su jais susijęs.

49

Toje byloje priimdamas tą sprendimą ECB panaikino leidimą, kuris buvo reikalingas kredito įstaigai vykdant bankinę veiklą. Po jo panaikinimo šią įstaigą pagal nacionalinę teisę likvidavo nacionalinis teismas. Kad galėtų įvykdyti likvidavimą, šis teismas paskyrė likvidatorių. Toje byloje ginčijamas sprendimas buvo tas, kuriuo ECB panaikino kredito įstaigos leidimą.

50

Sprendime Trasta Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis sprendimas panaikinti leidimą turi tiesioginį poveikį pačios įstaigos teisinei padėčiai, nes priėmus sprendimą ji nebegali vykdyti banko veiklos (104 punktas).

51

Vis dėlto sprendimas panaikinti leidimą neturėjo tokio poveikio akcininkams. Žinoma, priėmus šį sprendimą akcijų vertė arba paskirstomų dividendų dalis sumažėjo. Tačiau toks poveikis, Teisingumo Teismo nuomone, buvo ne teisinio, o ekonominio pobūdžio. Teisingumo Teismo nuomone, pats leidimo panaikinimas netrukdė akcininkams toliau įgyvendinti savo teisių visuotiniame akcininkų susirinkime, pavyzdžiui, prašyti pakeisti įstaigos veiklos tikslą taip, kad ji galėtų tęsti veiklą ne bankinėje srityje.

52

Galiausiai, Teisingumo Teismo nuomone, iš Sprendimo Trasta matyti, kad tik sprendimas dėl likvidavimo turėjo įtakos akcininkų teisinei padėčiai, nes šiuo sprendimu kredito įstaigos valdymas buvo patikėtas likvidatoriui, nepaliekant akcininkams galimybės daryti įtakos šiam valdymui. Vis dėlto tokį sprendimą priėmė ne ECB, o nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, ir tokios pasekmės, t. y. likvidavimas, Sąjungos teisėje yra nenumatytos leidimo panaikinimo atveju. Taigi, pats ECB sprendimu priimtas leidimo panaikinimas savaime nedarė tiesioginio poveikio akcininkų teisinei padėčiai. Kadangi ginčijamas aktas buvo leidimo panaikinimas, akcininkų pareikštas ieškinys turėjo būti pripažintas nepriimtinu (to sprendimo 105–115 punktai).

53

Taigi, Sprendimas Trasta buvo susijęs su kitokia situacija, nes, skirtingai nei šioje byloje, byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, ginčijamas sprendimas pats savaime neturėjo jokio poveikio ieškovų akcininkų teisinei padėčiai.

54

Vadinasi, šis argumentas turi būti atmestas, ir šiuo atveju ginčijami sprendimai gali būti laikomi tiesiogiai susiję su ieškove.

55

ECB ir Komisijos teigimu, ginčijami sprendimai nėra konkrečiai susiję su ieškove (konkreti sąsaja), nes jie nepaveikė jos teisių kaip nors kitaip nei kitų banko akcininkų teisių.

56

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą ginčijamas aktas yra tiesiogiai susijęs su kitais subjektais nei tie, kuriems jis skirtas, jeigu jis taikomas dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš kitų asmenų, todėl sukonkretina taip pat, kaip ir sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, p. 223).

57

Ieškovės nuomone, reikalavimas dėl konkrečios sąsajos yra tenkinamas, nes:

58

Šiuo klausimu dėl pirmojo kriterijaus reikia pažymėti, kad, kaip nurodo ieškovė, ją, kaip akcininkę, buvo galima nustatyti tuo metu, kai buvo priimti ginčijami sprendimai. Sprendimas taikyti laikinąjį administravimą buvo priimtas sausio 1 d., t. y. tą dieną, kai kredito įstaigos buvo uždarytos ir nebuvo galima prekiauti turimomis kapitalo dalimis. Kaip pripažino ECB, būtent dėl to, kad tą dieną buvo neįmanoma nusipirkti ar parduoti akcijų, ir buvo priimtas sprendimas taikyti laikinąjį administravimą. Tuo momentu akcininkų sąrašas buvo uždarytas. Kiekvieno akcininko tapatybę buvo galima patikrinti, kaip reikalaujama pagal jurisprudenciją. Situacija nesiskyrė ir sprendimo dėl pratęsimo atveju. Tiesa, priešingai nei pirmasis sprendimas, sprendimas dėl pratęsimo nebuvo priimtas švenčių dieną. Vis dėlto jį priimant akcininkų, kuriems galėjo būti daromas poveikis, sąrašas taip pat buvo apibrėžtas.

59

Dėl antrojo kriterijaus taip pat reikia konstatuoti, kad akcininkams, įskaitant ieškovę, ginčijamų sprendimų priėmimas darė poveikį dėl jiems patiems būdingų savybių, t. y. pirma, to, kad jie turi banko akcijų ir, antra, to, kad dėl šių sprendimų jie negalėjo įgyvendinti tam tikrų su šiomis akcijomis susijusių teisių.

60

Su konkrečiu poveikiu susijęs kriterijus buvo patikslintas taip, kad jis gali būti laikomas tenkinamu, be kita ko, kai ginčijamas sprendimas pakeičia iki jį priimant asmens įgytas teises (žr. 2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija / Infront WM, C‑125/06 P, EU:C:2008:159, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61

Prieš priimant ginčijamus sprendimus ieškovė būtent turėjo teises, susijusias su jos akcijomis, kurios buvo įgytos, tačiau nagrinėjamu laikotarpiu buvo paveiktos.

62

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad pagal Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 2 dalį pirmasis poveikis, kurį sukelia laikinasis administravimas, yra visuotinio akcininkų susirinkimo funkcijų, t. y. akcininkų galimybės pareikšti savo nuomonę dėl jiems pateiktų pasiūlymų, sustabdymas.

63

Be to, ieškovė buvo viena iš akcininkų, balsavusių prieš 2018 m. gruodžio 22 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui pateiktą pasiūlymą; toks balsavimas, nors jis reiškė prašymą atidėti, lėmė valdybos narių atsistatydinimą, paskui jos paleidimą, o bankas pateko į situaciją, kuri jam žinomomis aplinkybėmis, kaip nurodyta sprendime taikyti laikinąjį administravimą, lėmė ECB įsikišimą sustabdant visuotinio akcininkų susirinkimo funkcijas ir atimant iš akcininkų galimybę balsuojant daryti įtaką banko strategijai.

64

Tokiomis aplinkybėmis galima teigti, kad jos atveju yra tenkinami 1963 m. liepos 15 d. Sprendime Plaumann / Komisija (25/62, EU:C:1963:17) nustatyti reikalavimai.

65

ECB ir Komisija ginčija šią išvadą.

66

Pirma, jie pabrėžia, kad jei Bendrasis Teismas padarytų išvadą, kad ieškinys dėl panaikinimo yra nepriimtinas, toks nepriimtinumo pripažinimas nepažeistų Sąjungos teismo pareigos užtikrinti realiems ar potencialiems ieškovams veiksmingą teisminę gynybą, nes tokiu atveju ieškovė dar galėtų tame pačiame teisme pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kad jai galbūt būtų kompensuota patirta žala.

67

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją ieškiniais dėl panaikinimo ir dėl žalos atlyginimo siekiama skirtingų tikslų ir jie negali būti painiojami (1971 m. gruodžio 2 d. Sprendimas Zuckerfabrik Schöppenstedt / Taryba, 5/71, EU:C:1971:116); tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teismas negali nuspręsti, kad vienos rūšies ieškinys (šiuo atveju ieškinys dėl panaikinimo) gali būti pripažintas nepriimtinu dėl to, kad antrąjį ieškinį (pavyzdžiui, ieškinį dėl žalos atlyginimo) galima laikyti atitinkančiu priimtinumo reikalavimus.

68

Taigi, šį prieštaravimą galima atmesti.

69

Antra, ECB, palaikomas Komisijos, teigia, kad jurisprudencija, susijusi su uždaromis grupėmis, turi būti taikoma tik subjektams, kuriuose yra nedaug narių. Šiuo atveju taip nėra, nes priimant ginčijamus sprendimus bankas turėjo maždaug 35000 akcininkų. Šių dviejų institucijų nuomone, ieškinio, kurį gali pareikšti toks didelis ieškovų skaičius, pripažinimas priimtinu prieštarautų požiūriui, kurio laikomasi 1963 m. liepos 15 d. Sprendime Plaumann / Komisija (25/62, EU:C:1963:17).

70

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip pabrėžia ECB ir Komisija, keli ieškovės nurodyti ES teismo sprendimai yra susiję su grupėmis, turinčiomis mažai narių, pavyzdžiui, 8 subjektus byloje, kurioje priimtas 2006 m. birželio 22 d. Sprendimas Belgija ir Forum 187 / Komisija (C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416, 63 punktas), 6 subjektus byloje, kurioje priimtas 2008 m. kovo 13 d. Sprendimas Komisija / Infront WM (C‑125/06 P, EU:C:2008:159, 76 punktas), ar 27 subjektus 1965 m. liepos 1 d. Sprendime Toepfer ir Getreide-Import Gesellschaft / Komisija (106/63 ir 107/63, EU:C:1965:65, p. 529).

71

Ieškovės teigimu, apžvelgtoje jurisprudencijoje vartojamais žodžiais siekiama tik paaiškinti aptariamą kriterijų, t. y. reikalavimą, kad atitinkamą grupę sudarytų nariai, kuriuos galima nustatyti priimant sprendimą taikyti laikinąjį administravimą, ir kad tai būtų grupė, kurios negalima išplėsti, todėl ji apibūdinama kaip „ribota“, „apribota“ ar „uždara“ (šiuo klausimu žr. 2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija / Infront WM, C‑125/06 P, EU:C:2008:159, 71 punktą ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija, C‑132/12 P, EU:C:2014:100, 59 punktą).

72

Bet kuriuo atveju ieškovė mano, kad pagal jurisprudenciją ieškiniai būtų pripažįstami priimtinais tada, kai ieškovų skaičius gali būti didelis. Taip yra pagalbos gavėjų ieškinių dėl Komisijos vienai ar kelioms valstybėms narėms skirtų sprendimų dėl schemų, susijusių su valstybių suteikta ar teiktina pagalba, atveju. Nors tokio pobūdžio sprendimas nėra skirtas pagalbos gavėjams, pagal jurisprudenciją jiems leidžiama Bendrajame Teisme ginčyti priimtų sprendimų teisėtumą, nepaisant to, kad tokių ieškovų gali būti daug ar net labai daug, priklausomai nuo atitinkamos schemos rūšies (2018 m. birželio 28 d. Sprendimas Andres (Heitkamp BauHolding bankrotas) / Komisija, C‑203/16 P, EU:C:2018:505).

73

Atsakydama Komisija teigia, kad tokiose bylose, susijusiose su pagalbos gavėjais, ginčijami aktai yra reglamentuojamojo, o ne individualaus pobūdžio ir jie yra susiję su nacionalinėmis priemonėmis, kuriomis nustatoma pagalbos schema, taikoma tam tikrų savybių turintiems asmenims.

74

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisijos pozicija dėl reglamentuojamojo pobūdžių aktų, jei toks pobūdis būtų patvirtintas, nagrinėjamų bylose, susijusiose su pagalbos gavėjais, neturėtų lemti ieškinio nepriimtinumo. SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa užtikrinamas ieškinių dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų priimtinumas, kai ieškovų padėtis yra paveikta nepriimant įgyvendinamųjų priemonių. Ginčijami sprendimai paveikė akcininkų teisinę padėtį, nes šiuo atveju, nepriimant jokio pobūdžio tarpinio akto, iš jų buvo atimta galimybė pasinaudoti tam tikromis teisėmis, susijusiomis su jų akcijomis tuo metu, kai bankas buvo laikinai administruojamas (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 28 ir 58 punktai).

75

Taigi, Komisija negali, viena vertus, pagrįstai ginčyti konkrečios sąsajos su ieškove, motyvuodama tuo, kad ji priklauso ūkio subjektų kategorijai, ir, kita vertus, teigti, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes pareikštas dėl akto, kuris, kiek tai susiję su tokia kategorija, yra reglamentuojamojo pobūdžio, nes jis paveikė ieškovės teisinę padėtį nepriimant tarpinio akto.

76

Vadinasi, antrasis prieštaravimas taip pat turi būti atmestas ir galima teigti, kad, pirma, ginčijami sprendimai yra konkrečiai susiję su ieškove ir, antra, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta dėl tiesioginės sąsajos, kad ji atitinka Sutartyje nustatytus reikalavimus dėl teisės pareikšti ieškinį.

77

ECB teigia, kad ieškovė neturi būtino suinteresuotumo pareikšti šį ieškinį.

78

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal jurisprudenciją pareikšdama ieškinį ieškovė turi įrodyti suinteresuotumą jį pareikšti ir kad ginčijamais sprendimais sukeltos privalomos teisinės pasekmės gali daryti įtaką jos interesams, o toks įrodymas gali būti tai, kad aktas iš esmės keičia jos teisinę padėtį (šiuo klausimu 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 37 punktas).

79

Kadangi ieškovė turi įmonės kapitalo dalių, suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi skirtis nuo įmonės, šiuo atveju banko, kuriame ji turi akcijų, suinteresuotumo. Iš principo tik įmonė turi teisę pareikšti ieškinį, kad apgintų savo pačios interesą. Nors savo gynyba yra suinteresuota įmonė, akcininkas gali prašyti visuotinio akcininkų susirinkimo ar valdybos organo pareikšti ieškinį (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 20 d. Sprendimo Euromin / Taryba, T‑597/97, EU:T:2000:157, 50 punktą ir 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo HSH Investment Holdings Coinvest-C ir HSH Investment Holdings FSO / Komisija, T‑499/12, EU:T:2015:840, 31 punktą).

80

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat skiria, viena vertus, akcininkų pareikštus ieškinius ginant savo pačių teises ir, kita vertus, jų ieškinius, pareikštus siekiant užtikrinti įmonės teisių apsaugą (2020 m. liepos 7 d. EŽTT sprendimas Albert ir kiti prieš Vengriją, CE:ECHR:2020:0707JUD000529414).

81

Šiuo atveju ieškovė, siekdama pagrįsti savo ieškinį, nesiremia ginčijamų sprendimų poveikiu bankui, tačiau nurodo šių sprendimų poveikį savo teisėms, kurias ji turi asmeniškai kaip akcininkė, pavyzdžiui, teisę sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kad pasiūlytų pareikšti ieškinį, arba teisę įtraukti tokį klausimą į tokio susirinkimo darbotvarkę.

82

Negalima teigti, kaip tai daro ECB, kad jei ginčijami sprendimai yra panaikinti, poveikis akcininkų padėčiai yra toks pats kaip ir panaikinimo poveikis banko padėčiai: pareikšdama ieškinį dėl ginčijamų sprendimų daromo poveikio jos pačios teisėms ieškovė gali įrodyti suinteresuotumą prašyti panaikinti tuos sprendimus, kuris nesutampa su banko suinteresuotumu ir nuo jo skiriasi. Taigi, šioje byloje atskiro intereso reikalavimas yra tenkinamas.

83

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės pareikštas ieškinys gali būti pripažintas priimtinu tiek, kiek jis pareikštas jos vardu dėl ginčijamų sprendimų.

84

Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo septynis pagrindus, grindžiamus atitinkamai:

85

Bendrasis Teismas mano, kad nagrinėjimą reikia pradėti nuo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės klaida nustatant teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo priimti ginčijami sprendimai.

86

Ieškovė teigia, kad ECB padarė teisės klaidą, nes ginčijamuose sprendimuose rėmėsi Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalimi, nors ši nuostata nesusijusi su situacija, nurodyta siekiant pateisinti laikiną administravimą, t. y. su banko situacijos „dideliu pablogėjimu“.

87

ECB, palaikomas Komisijos, ginčija šį ieškinio pagrindą.

88

Reikia pažymėti, kad Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkte, kuriuo perkeltas 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, [Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190), 28 straipsnis „Vyresniosios vadovybės ir valdymo organo pašalinimas“, numatyta:

„1.   Italijos bankas banko arba banko grupės patronuojančiosios bendrovės atžvilgiu gali imtis šių priemonių:

<…>

b) atleisti 69vicies semel straipsnyje nurodytus asmenis iš pareigų, jiems sunkiai pažeidus įstatymo, kito teisės akto ar statuto nuostatas arba padarius sunkių administracinių nusižengimų arba kai labai pablogėja banko ar bankų grupės situacija, su sąlyga, kad a punkte nurodytų arba 53bis ir 67ter straipsniuose numatytų priemonių nepakanka situacijai ištaisyti.“

89

Savo ruožtu Bankininkystės sąvado 70 straipsnyje, kuriuo perkeltas Direktyvos 2014/59 29 straipsnis „Laikinasis administratorius“, nustatyta:

„1.   Italijos bankas gali nurodyti paleisti bankų valdymo ir kontrolės funkcijas vykdančius organus, jei yra padaryti 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkte nurodyti pažeidimai arba nusižengimai, jei tikėtini dideli turto praradimai arba jei juos paleisti motyvuotu prašymu prašo administracijos organai ar neeilinis akcininkų susirinkimas.“

90

Iš šių formuluočių matyti, kad šios dvi nuostatos susijusios su dviem skirtingais atvejais:

91

Iš Direktyvos 2014/59 28 ir 29 straipsnių, kuriuos siekiama perkelti šiomis nuostatomis, teksto matyti, kad nagrinėjamos priemonės negali būti laikomos lygiavertėmis ar alternatyviomis, nes pirmoji yra mažiau intervencinė nei antroji ir gali būti priimta, tik jei bankų valdymo ar kontrolės organų pakeitimą pagal nacionalinės ir Sąjungos teisės procedūras kompetentinga institucija laiko nepakankamu situacijai ištaisyti.

92

Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkto ir 70 straipsnio taikymo sąlygos taip pat skiriasi. Valdymo ar kontrolės organų „atleidimas“ yra numatytas tais atvejais, kai:

93

Vis dėlto valdymo ar kontrolės organų „paleidimas“ ir specialusis administravimas yra numatyti:

94

Iš Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkto ir 70 straipsnio taikymo sąlygų formuluočių teksto analizės matyti, kad jų sąrašas yra baigtinis ir kad jos yra alternatyvios, o tai rodo alternatyvaus jungtuko „arba“ vartojimas. Taigi, antrojoje nuostatoje numatyta, kad bankų valdymo ar kontrolės organai gali būti paleisti ir taikomas specialusis administravimas keturiais atvejais, iš kurių du numatyti pirmojoje nuostatoje ir, kaip matyti iš tiesioginės nuorodos į šią nuostatą, turi būti aiškinami taip pat, kaip ir „atleidimo“ atveju. Teksto analizė taip pat rodo, kad tarp šių sąlygų nėra hierarchijos.

95

Taigi, iš Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkto ir jo 70 straipsnio matyti, kad antrojoje nuostatoje nenumatytas bankų valdymo ar kontrolės organų paleidimas ir specialaus administravimo taikymas tuo atveju, kai „banko ar bankų grupės situacijos pablogėjimas yra ypač didelis“.

96

Šiuo atveju priimdamas sprendimą taikyti laikinąjį administravimą ECB nusprendė „paleisti [banko] valdymo ir kontrolės organus ir pakeisti juos trimis specialiaisiais komisarais ir priežiūros komitetu“.

97

Priimdamas šį sprendimą, 2.1 punkte jis nusprendė, kad „yra tenkinamos Bankininkystės sąvado 69octiesdecies ir 70 straipsniuose numatytos sąlygos, t. y. labai pablogėjusi [banko] situacija“, o tada 2.6 punkte padarė išvadą, kad „specialusis administravimas yra būtinas ir tinkamas“ ir kad „[šio sąvado] 70 straipsnyje nurodytų įgaliojimų vykdymas taip pat pripažintas proporcingu, siekiant susidoroti su sunkia situacija, su kuria [šiuo metu susiduria bankas]“.

98

Taigi, iš minėtame sprendime pateiktų motyvų matyti, kad ECB šioje byloje suteikta teisė taikyti bankui laikinąjį administravimą yra numatyta Bankininkystės sąvado 70 straipsnyje, o nuoroda į šio teisės akto 69octiesdecies straipsnį neleidžia paneigti šios išvados.

99

Sprendime dėl pratęsimo ECB taip pat manė, kad laikinasis administravimas turi būti tęsiamas, nes toliau „smarkiai blogėja prižiūrimo subjekto situacija“ (2.1 punktas), ir kad „įgaliojimų vykdymas pagal [Bankininkystės sąvado] 70 straipsnį“ atitinka aplinkybes (2.6 punktas).

100

Darytina išvada, kad ECB pažeidė Bankininkystės sąvado 70 straipsnį, nes paleisdamas banko valdymo ar kontrolės organus, taikydamas laikinąjį administravimą ir pratęsdamas jį sprendime dėl pratęsimo nurodytu laikotarpiu jis rėmėsi „dideliu [banko] situacijos pablogėjimu“, nors ši sąlyga nenumatyta šioje nuostatoje.

101

ECB ir Komisija ginčija šią išvadą.

102

Pirma, abu pažymi, kad laikinasis administravimas yra numatytas Direktyvos 2014/59 29 straipsnyje. Taikant Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą, Bankininkystės sąvado 70 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šią nuostatą, kurią jis turėjo perkelti. Jeigu 70 straipsnis yra taip aiškinamas, laikinasis administravimas pagal jį yra leidžiamas, net jei tokia situacija, t. y. didelis banko situacijos pablogėjimas, nėra aiškiai nurodyta šioje nuostatoje.

103

Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionaliniai teismai, taikydami vidaus teisės aktus, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas toje direktyvoje numatytas rezultatas. Ši pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad tas aiškinimas atitiktų Sąjungos teisę, neatsiejamas nuo pačios SESV sistemos, nes tai leidžia nacionaliniams teismams pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą nagrinėjant juose iškeltas bylas (žr. 2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 24 punktą ir 2010 m. sausio 19 d. Sprendimo Kücükdeveci, C‑555/07, EU:C:2010:21, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; pagal analogiją taip pat žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 55, 57 ir 58 punktus). Bendrasis Teismas turi tokią pačią pareigą nacionalinę teisę aiškinti taip, kad aiškinimas atitiktų direktyvą, kai jis, kaip šioje byloje, pagal atitinkamas nuostatas turi taikyti šią teisę.

104

Be to, kalbant apie nacionalinės teisės nuostatos aiškinimą, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų apimtį būtina vertinti atsižvelgiant į tai, kaip juos aiškina nacionaliniai teismai (žr. 2018 m. balandžio 24 d. Sprendimo Caisse régionale de crédit agricole mutuel Alpes Provence ir kt. / ECB, T‑133/16–T‑136/16, EU:T:2018:219, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

105

Vis dėlto šis Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas turi tam tikras ribas. Teismo pareigą remtis direktyvos turiniu aiškinant ir taikant atitinkamas nacionalinės teisės normas riboja bendrieji teisės principai, ir ši pareiga negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, EU:C:2008:223, 100 punktą ir 2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 25 punktą).

106

Iš to išplaukia, kad priminta pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, negali būti pagrindas aiškinti ją nesilaikant direktyvą perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų.

107

Vis dėlto būtent taip būtų, jei šiuo atveju būtų taikomas šis aiškinimo metodas. Priimta priemonė yra ta, kuri numatyta Bankininkystės sąvado 70 straipsnyje, todėl turi būti tenkinamos šio straipsnio taikymo sąlygos. Sprendime taikyti laikinąjį administravimą esanti nuoroda į šio sąvado 69octiesdecies straipsnį, kurią tikriausiai galima paaiškinti tuo, kad nuoroda į šį straipsnį daroma dėl dviejų iš šio sąvado 70 straipsnyje paminėtų sąlygų, negali pakeisti nei taisyklių, taikytinų priimant aptariamas priemones, nei jų taikymo sąlygų.

108

„Banko situacijos pablogėjimas“ yra ne bendrinė sąvoka, o teisės akto tekste nustatyta sąlyga, kuria daroma nuoroda į išsamų keturių alternatyvių sąlygų sąrašą. Šių sąlygų, aiškiai nustatytų teisės akte siekiant priimti tokią intervencinę priemonę – labiausiai intervencinę iš ankstyvosios intervencijos sistemos – kaip laikinojo administravimo taikymas bankui, turi būti laikomasi, o tos sąlygos, kurios numatytos siekiant priimti mažiau intervencinę priemonę, negali būti laikomos pakankamomis, norint pateisinti labiausiai intervencinės priemonės priėmimą, jei tai nėra konkrečiai nurodyta teisės akto tekste.

109

Taigi, šis argumentas turi būti atmestas.

110

Antra, ECB ir Komisija per posėdį teigė, kad ECB, veikdamas kaip kompetentinga institucija pagal bankų teisės aktus, be nacionalinės teisės, turėjo taikyti visas Sąjungos teisės normas, todėl, šių institucijų teigimu, jis privalėjo taikyti Direktyvoje 2014/59 esančią nuostatą, kurioje numatytas laikinasis administravimas, kai labai pablogėja atitinkamos kredito įstaigos situacija.

111

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip tai daro šios dvi institucijos, atlikdamos savo veiksmus jos turi laikytis Sąjungos teisės. Ši pareiga kyla iš teisėtumo principo, kuris įpareigoja institucijas, kontroliuojant Sąjungos teismui, laikytis joms taikomų taisyklių. Konkrečiai kalbant, tokia taisyklė dėl rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros, kaip pažymėjo tos institucijos, yra išreikšta 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo ECB pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 4 straipsnio 3 dalyje, kurioje, be kita ko, numatyta, kad „vykdydamas šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius ir siekdamas užtikrinti aukštus priežiūros standartus ECB taiko visą atitinkamą Sąjungos teisę ir, kai tokią Sąjungos teisę sudaro direktyvos, nacionalinės teisės aktus, kuriais tos direktyvos perkeliamos į nacionalinę teisę“.

112

Vis dėlto iš šios nuostatos matyti, kad tuo atveju, kai Sąjungos teisė apima direktyvas, turi būti taikoma nacionalinė teisė, kuria šios direktyvos perkeliamos. Nuostata negali būti suprantama kaip apimanti du atskirus pareigų šaltinius, t. y. visą Sąjungos teisę, įskaitant direktyvas, prie jų pridedant nacionalinę teisę, kuria jos perkeliamos į ją. Iš tiesų toks aiškinimas reikštų, kad nacionalinės nuostatos skiriasi nuo direktyvų ir kad tokiu atveju abi dokumentų rūšys yra privalomos ECB kaip skirtingi norminiai šaltiniai. Tokiam aiškinimui negalima pritarti, nes jis prieštarautų SESV 288 straipsniui, kuriame numatyta, kad „[d]irektyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus“. Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją direktyva pati savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui, todėl ja negalima prieš jį remtis (1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshall, 152/84, EU:C:1986:84, 48 punktas; taip pat žr. 2010 m. sausio 19 d. Sprendimo Kücükdeveci, C‑555/07, EU:C:2010:21, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

113

Taigi, ECB taikant Bankininkystės sąvado 70 straipsnį padarytos klaidos negali ištaisyti laisvas tekstų aiškinimas, kuris leistų atkurti Direktyvoje 2014/59 ir nacionalinėje teisėje skirtingai suformuluotų nuostatų taikymo sąlygas.

114

Taigi, ieškinio pagrindui reikia pritarti, todėl reikia panaikinti ginčijamus sprendimus, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų.

115

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

116

Kadangi ECB pralaimėjo bylą, jis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal jos pateiktus reikalavimus.

117

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Pagal šią nuostatą Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia: