38

2019 m. birželio 13 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį. Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną) ieškovė, remdamasi SESV 278 ir 279 straipsniais, pateikė laikinųjų apsaugos priemonių prašymą, jame prašė, pirma, sustabdyti ginčijamo sprendimo ir subsidiariai – 2019 m. gegužės 16 d. rašto vykdymą ir, antra, taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl įspėjimo laikotarpio tvarkos. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 4 dalį pagrindinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas.

39

2019 m. liepos 12 d. Nutartimi CE / Regionų komitetas (T‑355/19 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:543) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė ieškovės laikinųjų apsaugos priemonių prašymą, motyvuodamas tuo, kad ji pakankamai teisiškai neįrodė, jog yra skubu stabdyti nurodytų aktų vykdymą, ir atidėjo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

40

Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 4 dalį pagrindinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas po to, kai 2019 m. spalio 10 d. priimtas eksplicitinis sprendimas atmesti ieškovės skundą.

41

Pasikeitus Bendrojo Teismo sudėčiai, 2019 m. spalio 18 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmininkas, remdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 3 dalimi, paskyrė bylą naujam teisėjui pranešėjui, paskirtam į septintąją kolegiją.

42

2019 m. spalio 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, juo ieškovė prašė užtikrinti anonimiškumą pagal Procedūros reglamento 66 straipsnį. 2019 m. spalio 29 d. sprendimu Bendrasis Teismas patenkino šį prašymą.

43

2020 m. gegužės 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, juo ieškovė paprašė surengti teismo posėdį pagal Procedūros reglamento 106 straipsnio 2 dalį.

44

2020 m. rugsėjo 24 d. Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, pateikė šalims kelis rašytinius klausimus, į kuriuos turėjo būti atsakyta žodžiu per teismo posėdį, ir paprašė Regionų komiteto pateikti tam tikrus dokumentus. Regionų komitetas įvykdė šį prašymą per nustatytą terminą.

45

Per 2020 m. gruodžio 10 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

46

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

47

Regionų komitetas Bendrojo Teismo prašo:

55

Ieškovė teigia, kad Regionų komiteto STSĮT neturėjo teisės vienašališkai nutraukti jos sutarties iš anksto įspėjus apie atleidimą iš darbo pagal KTĮS 47 straipsnio c punkto i papunktį ir laikinai nušalinti jos nuo pareigų pagal KTĮS 49 straipsnio 1 dalį, nesilaikydama administracinės laikino nušalinimo priemonės priėmimo taisyklių, nustatytų Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 23 ir 24 straipsniuose. Todėl ieškovė mano, kad STSĮT sprendimas, kuriuo nutraukiama jos sutartis taikant KTĮS 47 straipsnio c punkto i papunktį ir ji laikinai nušalinama nuo pareigų per visą įspėjimo laikotarpį, pagal jurisprudenciją laikytinas piktnaudžiavimu procedūra.

56

Dublike ieškovė patikslina, kad, priešingai, nei teigia Regionų komitetas, ginčijamame sprendime numatytas ne „atleidimas nuo pareigų vykdymo“, o laikino nušalinimo priemonė. Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad, remiantis jurisprudencija, „atleidimas nuo pareigų vykdymo“ reiškia leidimą nevykdyti to, kas nustatyta. Tačiau ginčijamu sprendimu ji buvo įpareigota nevykdyti savo pareigų įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu. Be to, ieškovė teigia, kad šiuo atveju darbo užmokesčio išsaugojimas įspėjimo laikotarpiu nėra svarbus veiksnys. Ieškovės teigimu, akivaizdu, kad jai nustatytas atleidimas nuo pareigų vykdymo beveik nesiskiria nuo laikino nušalinimo nuo pareigų.

57

Be to, ieškovė pažymi, jog Regionų komitetas savo sprendimo laikinai nušalinti ją nuo pareigų įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu negali pateisinti tuo, kad nebuvo galimybės kitaip organizuoti šio laikotarpio atsižvelgiant į tarnybos interesus. Šiuo klausimu ji teigia, kad jei Regionų komitetas manė, kad jos elgesys prilygintinas sunkiam nusižengimui, dėl kurio ji galėjo būti atleista iš darbo be išankstinio įspėjimo, jis turėjo pradėti drausminę procedūrą.

58

Regionų komitetas ginčija ieškovės argumentus.

59

Primintina, kad piktnaudžiavimas procedūra yra konkreti piktnaudžiavimo įgaliojimais sąvokos, kuri turi tikslią reikšmę – administracinės valdžios institucijos naudojimasis savo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, dėl kurio jie buvo suteikti, išraiška. Tam tikras aktas laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais tik tuomet, jei, remiantis objektyviais, svarbiais ir darniais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas išimtinai ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba siekiant išvengti Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 16 d. Sprendimo ZV / Komisija, T‑684/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:748, 35 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

60

Dėl procedūros, pagal kurią leidžiama nutraukti neterminuotą laikinojo tarnautojo sutartį, reikia nurodyti, kad iš KTĮS 47 straipsnio c punkto i papunkčio matyti, kad darbo sutartis nutraukiama pasibaigus šioje sutartyje numatytam įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminui. Be to, KTĮS 49 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasibaigus Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priede numatytai drausminei procedūrai, kuri taikoma pagal analogiją, darbo sutartis gali būti nutraukta be išankstinio įspėjimo dėl drausminių priežasčių, jeigu laikinasis tarnautojas tyčia ar dėl aplaidumo šiurkščiai pažeidė savo pareigas, ir kad prieš tokį sutarties nutraukimą atitinkamam tarnautojui gali būti taikoma laikino nušalinimo nuo pareigų priemonė Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 23 ir 24 straipsniuose numatytomis sąlygomis.

61

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, atsižvelgiant į plačią STSĮT diskreciją nusižengimo, kuriuo galima pateisinti laikinojo tarnautojo atleidimą iš darbo, atveju, niekas jos neįpareigoja pradėti drausminės procedūros dėl šio tarnautojo, užuot vienašališkai nutraukus sutartį pagal KTĮS 47 straipsnio c punktą, ir tik tuo atveju, jei STSĮT ketina atleisti iš darbo laikinąjį tarnautoją be išankstinio įspėjimo, kai jis šiurkščiai pažeidžia savo pareigas, pagal KTĮS 49 straipsnio 1 dalį turi būti pradėta drausminė procedūra, numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priede dėl pareigūnų ir taikoma pagal analogiją laikiniesiems tarnautojams (žr. 2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo Fleig / EIVT, T‑492/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:211, 97 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškovės sutarties nutraukimas iš esmės buvo motyvuotas pasitikėjimo tarp grupės ir ieškovės praradimu dėl netinkamo jos vadovavimo bendradarbiams ir poveikio, kurį šis turėjo jų sveikatai, nenurodant kokio nors drausminio ieškovės atleidimo pagrindo ginčijamame sprendime. Iš esmės Regionų komiteto STSĮT nusprendė nutraukti ieškovės sutartį pagal KTĮS 47 straipsnio c punkto i papunktį, o ne taikyti KTĮS 49 straipsnio 1 dalį.

63

Darytina išvada, kad Regionų komiteto STSĮT iš principo turėjo teisę nutraukti ieškovės sutartį pagal KTĮS 47 straipsnio c punkto i papunktį prieš pasibaigiant šios sutarties terminui ir taikant šešių mėnesių įspėjimo laikotarpį ir neprivalėjo pradėti drausminės procedūros.

64

Ginčijamame sprendime taip pat nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad dėl ieškovės tiesioginių darbo santykių su bendradarbiais galėjo pablogėti pastarųjų sveikata ir išlikti sudėtinga aplinka darbe, ieškovė buvo atleista nuo pareigų, kylančių iš jos sutarties, vykdymo per šešių mėnesių įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpį, kartu išsaugant jos darbo užmokestį ir socialines išmokas pagal sutartį. Be to, ginčijamame sprendime Regionų komiteto STSĮT nurodė, jog ieškovė galės patekti į savo kabinetą, kad pasiimtų asmeninius daiktus per dvi savaites nuo įspėjimo laikotarpio pradžios, paskui institucija naudos kabinetą, atsižvelgdama į savo poreikius, ir ieškovė nebegalės į jį patekti. Taip pat ji nurodė, kad prieiga prie ieškovės elektroninio pašto bus suteikta tik „skaityti laiškus“ mėnesį nuo įspėjimo laikotarpio pradžios, vėliau šis paštas bus automatiškai išjungtas. Galiausiai, remiantis ginčijamu sprendimu, ieškovė išsaugojo teisę patekti į Regionų komiteto patalpas įspėjimo laikotarpiu, tačiau turėjo grąžinti savo tarnybos pažymėjimą, kuris buvo pakeista nauju pažymėjimu, todėl nebegalėjo dalyvauti biuro grupės susirinkimuose ir plenariniuose posėdžiuose.

65

Taigi tiesa, kad dėl prarasto pasitikėjimo ryšio Regionų komiteto STSĮT pirmiausia nutraukė ieškovės sutartį pagal KTĮS 47 straipsnio c punkto i papunktį, tačiau taip pat dėl jos papildomai buvo priimtos įspėjimo laikotarpiu taikytos priemonės, kuriomis iš esmės pakeistos jos darbo sąlygos, įskaitant atleidimą nuo pareigų, nustatytų sutartyje, vykdymo įspėjimo laikotarpiu.

66

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors KTĮS 47 straipsnio c punkto i papunktyje aiškiai nenumatyta, kad tarnautojo, kurio darbo sutartis nutraukiama, darbo sąlygos per įspėjimo laikotarpį gali būti pakeistos, taigi preziumuojama, jog šis laikotarpis yra įprastas darbo laikotarpis, Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai turi plačią diskreciją organizuoti savo tarnybų darbą ir paskirti turimą personalą, jei šis paskyrimas vykdomas tarnybos interesais ir paisoma pareigų lygiavertiškumo, įskaitant personalo narių, kuriems taikomas įspėjimo laikotarpis, pareigas (pagal analogiją žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo CJ / ECDC, T‑703/16 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:892, 42 punktą).

67

Taip pat buvo nuspręsta, kad, nepažeidžiant STSĮT teisės tuo atveju, kai padaromas nusižengimas, galintis pateisinti tarnautojo atleidimą iš darbo, priimti sprendimą vienašališkai nutraukti darbo sutartį pagal KTĮS 47 straipsnio c punkto i papunktį, užuot pradėjus drausminę procedūrą dėl šio tarnautojo, tokiomis aplinkybėmis pasirinkus sutarties nutraukimą vis dėlto privaloma laikytis reikalavimo dėl įspėjimo termino, kuris yra esminis šių nuostatų aspektas. Taigi, jeigu STSĮT mano, kad nustatyti tarnautojo nusižengimai neleidžia jam toliau vykdyti sutarties įprastomis sąlygomis įspėjimo laikotarpiu, ji turi į tai atsižvelgti ir pradėti drausminę procedūrą, taip pat taikyti laikino nušalinimo nuo pareigų priemonę pagal KTĮS 49 straipsnio 1 dalį, nebent suinteresuotasis asmuo buvo tinkamai atleistas nuo pareigų vykdymo (2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo CJ / ECDC, T‑703/16 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:892, 51 punktas).

68

Be to, jei nusižengimo, galinčio pateisinti tarnautojo atleidimą iš darbo, atveju STSĮT nusprendžia nutraukti atitinkamo tarnautojo sutartį iš anksto įspėjusi, užuot pradėjusi drausminę procedūrą dėl jo, įgyvendindama savo įgaliojimus nustatyti tarnybos užduotis, kurias šiam tarnautojui pavedama vykdyti šiuo laikotarpiu, ji turi nurodyti, kad atitinkamu atveju jis turi susilaikyti nuo tam tikrų konkrečių užduočių vykdymo, sprendimo nutraukti sutartį tekste išdėstydama savo motyvus (žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo CJ / ECDC, T‑703/16 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:892, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69

Vis dėlto negalima atmesti galimybės, jog tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis asmens darbo sutarties nutraukimo pagal KTĮS 47 straipsnį motyvai nulemti situacijos, kuri pateisina tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ar organai, naudodamiesi plačia diskrecija organizuoti savo tarnybų darbą ir paskirti turimą personalą, galėtų manyti, jog dėl tarnybos interesų atitinkamas asmuo neturi vykdyti jokių užduočių įspėjimo laikotarpiu.

70

Taip gali būti konkrečiai tuo atveju, kai dėl pasitikėjimo praradimo iš darbo atleidžiamas tarnautojas, kuris buvo įdarbintas, kaip ir ieškovė, pagal KTĮS 2 straipsnio c punktą ir dėl kurio, taip pat, kaip ir ieškovės, nebuvo nustatyta ir net nebuvo nurodyta jokio sunkaus nusižengimo, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 23 straipsnį.

71

Iš tiesų visi pagal KTĮS 2 straipsnio c punktą įdarbinti laikinieji tarnautojai turi darbo sutartį, kuri sudaryta intuitu personae ir kurios pagrindinis aspektas yra abipusis pasitikėjimas (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 17 d. Sprendimo Bonnet / Teisingumo Teismas, T‑406/04, EU:T:2006:322, 47 ir 101 punktus).

72

Taigi, kaip per posėdį pabrėžė Regionų komitetas, dėl tokio abipusio pasitikėjimo praradimo gali būti neįmanoma, kad laikinąjį tarnautoją įdarbinęs asmuo arba tarnyba patikėtų jam bent menkiausią užduotį per įspėjimo laikotarpį.

73

Tokiu atveju sprendimas nepatikėti įspėjimo laikotarpiu bent menkiausios užduoties laikinajam tarnautojui, kurio sutartis nutraukiama, yra tarnybos interesais priimta priemonė ir ji nebūtinai turi būti prilyginta, kaip iš esmės teigia ieškovė, sprendimui laikinai nušalinti nuo pareigų, priimtam pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 23 ir 24 straipsnius. Taip pat, jei dėl situacijos, dėl kurios laikinasis tarnautojas, įdarbintas pagal KTĮS 2 straipsnio c punktą, prarado pasitikėjimą, tampa neįmanoma, kad jam per įspėjimo laikotarpį būtų patikėtos tam tikros užduotys, negalima įpareigoti STSĮT pradėti drausminę procedūrą šiuo laikotarpiu.

74

Be to, ieškovė nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad iš tikrųjų buvo laikinai nušalinta nuo pareigų ir atleista iš darbo dėl drausminių priežasčių.

75

Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, jog ieškovės teiginys, pateiktas grindžiant ieškinio pirmąjį pagrindą, yra paremtas klaidinga prielaida, kad Regionų komiteto STSĮT jos atžvilgiu priėmė laikino nušalinimo priemonę dėl drausminių priežasčių pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 23 ir 24 straipsnius, t. y. priemonę, kurią taikant jos darbo sutartis turi būti nutraukta pasibaigus drausminei procedūrai pagal KTĮS 49 straipsnį.

76

Taigi Regionų komiteto STSĮT galėjo nepiktnaudžiaudama procedūra nutraukti ieškovės darbo sutartį pagal KTĮS 47 straipsnį ir nuspręsti, kad ji neturėjo dirbti įspėjimo laikotarpiu.

77

Darytina išvada, kad ieškinio pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

92

Pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę.

93

Konkrečiai kalbant, teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai ir prieš priimant sprendimą, galintį neigiamai paveikti jo interesus, tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę (žr. 2019 m. balandžio 4 d. Sprendimo OZ / EIB, C‑558/17 P, EU:C:2019:289, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. sausio 10 d. Sprendimo RY / Komisija, T‑160/17, EU:T:2019:1, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

94

Siekiant užtikrinti veiksmingą suinteresuotojo asmens apsaugą, šia teise jam, be kita ko, suteikiama galimybė ištaisyti klaidą ar pateikti su asmenine situacija susijusios informacijos, palankios tam, kad sprendimas būtų ar nebūtų priimtas arba būtų atitinkamo turinio (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

95

Tokiomis aplinkybėmis, kaip šioje byloje, STSĮT turi įrodyti, kad buvo paisoma suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Marcuccio / Komisija, C‑59/06 P, EU:C:2007:756, 47 punktą; 2019 m. sausio 10 d. Sprendimo RY / Komisija, T‑160/17, EU:T:2019:1, 48 punktą ir 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo WN / Parlamentas, T‑431/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:781, 44 punktą).

96

Reikia konstatuoti, kad prieš priimdama ginčijamą sprendimą Regionų komiteto STSĮT nebuvo užsiminusi apie ieškovės įspėjimo laikotarpio tvarką. Iš tiesų, nors ši tarnyba išklausė ieškovę dėl veiksmų tikrumo ir jos atsakomybės, taip pat dėl teisinio pagrindo, kuriuo remiantis galėjo būti priimtas ginčijamas sprendimas, ji neturėjo galimybės pateikti pastabų dėl specialios įspėjimo laikotarpio tvarkos, kurią minėta tarnyba ketino nustatyti, ypač dėl tos aplinkybės, kad ji nebevykdys grupės generalinio sekretoriaus funkcijų ir kad bus pakeista prieigos prie jos elektroninio pašto ir patekimo į kabinetą bei Regionų komiteto patalpas tvarka.

97

Tokių priemonių nebuvo galima imtis prieš tai neišklausius ieškovės, siekiant užtikrinti jai galimybę pareikšti savo nuomonę dėl to. Šiuo klausimu primintina, kad teisės būti išklausytam tikslas, be kita ko, leisti suinteresuotajam asmeniui patikslinti tam tikrus duomenis ar pateikti su asmenine situacija susijusios informacijos, galimai palankios tam, kad numatytas sprendimas nebūtų priimtas arba jo turinys būtų kitoks (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo CJ / ECDC, T‑703/16 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:892, 48 punktą).

98

Šiuo klausimu Regionų komitetas negali pagrįstai teigti, jog aplinkybės, kuriomis buvo priimtas ketinimų raštas, netiesiogiai, bet pagal savo pobūdį reiškė, kad nutraukiant ieškovės darbo sutartį ji gali būti atleista nuo pareigų, nustatytų sutartyje, vykdymo per įspėjimo laikotarpį ir kad ieškovė negalėjo nežinoti, jog buvo ketinama taikyti įspėjimo laikotarpio tvarką, kai jai buvo pasiūlyta pateikti pastabas dėl jos veiksmų.

99

Reikia pažymėti, kad įvairūs bylos medžiagoje esantys dokumentai, be kita ko, elektroniniai laiškai, kuriais pasikeitė vienas iš grupės narių ir ieškovė, neleidžia manyti, jog pastaroji tikrai galėjo suprasti, kad Regionų komiteto STSĮT numatė taikyti įspėjimo laikotarpio tvarką. Be to, kad juos pateikė ne ši tarnyba, pažymėtina, kad bylos dokumentuose, kuriuos nurodė Regionų komitetas, grįsdamas savo argumentus, tokios priemonės nebuvo paminėtos, o buvo nurodoma arba numanoma galimybė, kad ieškovė atsistatydins sudarius kompromisinį susitarimą.

100

Taigi, kiek tai susiję su šio sprendimo 96 punkte minėtomis ieškovės įspėjimo laikotarpio priemonėmis, Regionų komitetas nepaisė ieškovės teisės būti išklausytai ir taip pažeidė Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą.

101

Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją teisės būti išklausytam pažeidimas lemia per administracinę procedūrą priimto sprendimo panaikinimą tik tuo atveju, jei, nesant šio pažeidimo, procedūros rezultatas galėjo būti kitoks (žr. 2019 m. balandžio 4 d. Sprendimo OZ / EIB, C‑558/17 P, EU:C:2019:289, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. sausio 10 d. Sprendimo RY / Komisija, T‑160/17, EU:T:2019:1, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

102

Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad ieškovė galėjo būti išklausyta dėl numatomos taikyti įspėjimo laikotarpio tvarkos, minėtos 96 punkte, galėjo nulemti tai, kad Regionų komiteto STSĮT galimai numatytų kitokią minėto laikotarpio tvarką (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo CJ / ECDC, T‑703/16 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:892, 49 punktą).

103

Be to, paklausta per teismo posėdį, ieškovė teigė, kad teisė būti išklausytam neapsiribojo vien galimybe pareikšti prieštaravimą dėl specialios įspėjimo laikotarpio tvarkos, bet taip pat reiškė galimybę pateikti pastabas, kurios galėjo turėti įtakos ketinamo priimti sprendimo turiniui. Šiuo klausimu ji pažymėjo, kad jeigu būtų išklausyta prieš priimant sprendimą dėl ginčijamos įspėjimo laikotarpio tvarkos, būtų galėjusi pasiūlyti taikyti tokią priemonę, kaip antai darbą iš namų.

104

Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai atmesti galimybės, kad ginčijamame sprendime nustatytos specialios įspėjimo tvarkos rezultatas, t. y. ieškovės atleidimas nuo sutartyje nurodytų pareigų vykdymo, galėjo būti kitoks, jeigu ji būtų tinkamai išklausyta.

105

Taigi, ieškovės teisė būti išklausytai prieš priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeista, kiek tai susiję su specialia įspėjimo laikotarpio tvarka, minėta šio sprendimo 96 punkte.

106

Vadinasi, šį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu ir panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame nustatyta speciali įspėjimo laikotarpio tvarka, nes buvo pažeista ieškovės teisė būti išklausytai. Tačiau šis pažeidimas savaime nepaneigia minėto sprendimo teisėtumo tiek, kiek juo nutraukta ieškovės sutartis (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2013 m. spalio 23 d. Sprendimo Gomes Moreira / ECDC, F‑80/11, EU:F:2013:159, 54 punktą).

(Praleista)

151

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 2 dalį, jeigu byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Bendrasis Teismas sprendžia, kaip turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi šioje byloje reikalavimas dėl panaikinimo patenkintas iš dalies, o reikalavimas atlyginti žalą atmestas, reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra susijusias išlaidas, kurių nagrinėjimas buvo atidėtas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia: