1

2014 m. birželio 1 d. Europos investicijų bankas (EIB) pagal programą „Joint Assistance to Support Projects in European Regions“ („Jaspers“) priėmė į darbą ieškovą AM pagal vienų metų terminuotą darbo sutartį; vėliau ji buvo pratęsta du kartus, atitinkamai nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. ir nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2020 m. gegužės 31 d.

2

Nuo pirmosios darbo sutarties su EIB pradžios iki 2017 m. kovo 31 d. ieškovas buvo paskirtas į EIB išorės biurą Vienoje (Austrija).

3

2017 m. kovo 23 d. elektroniniu laišku (toliau – 2017 m. kovo 23 d. sprendimas) EIB patvirtino ieškovo perkėlimą iš Vienos išorės biuro į Briuselio (Belgija) išorės biurą nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki jo galiojančios sutarties termino pabaigos, t. y. iki 2020 m. gegužės 31 d.

4

Iš Bendrajam Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad yra dvi šio sprendimo versijos.

5

Pirmoje versijoje, kuri buvo pateikta ieškovui 2017 m. kovo 23 d., nurodyta, kad paskyrimus į išorės biurus reglamentuoja EIB darbuotojams taikomų administracinių nuostatų (toliau – administracinės nuostatos) VII priedas.

6

To paties sprendimo antroje versijoje, kurią ieškovas gavo 2017 m. kovo 24 d., o pasirašė 2017 m. kovo 28 d., nurodyta, kad šiems paskyrimams taikomas šių nuostatų I priedas.

7

2017 m. liepos 5 d. EIB pranešė ieškovui apie naują 2017 m. birželio 30 d. priimtą sprendimą (toliau – 2017 m. birželio 30 d. sprendimas), kuriame išdėstytos jo perkėlimui į Briuselį taikomos sutartinės ir administracinės sąlygos, su pasiūlymu tam pritarti. Konkrečiai kalbant, šiame sprendime buvo nurodyta, kad ieškovo perkėlimas nepatenka nei į administracinių nuostatų 1.4 straipsnio, nei į specialiųjų taisyklių, kaip jos suprantamos pagal šių nuostatų VII priedą, taikymo sritį, todėl jis neturėjo teisės gauti geografinio judumo išmokos. Kadangi ieškovas šio sprendimo taip ir nepasirašė, sutikimo jis neišreiškė.

8

2017 m. spalio 5 d. ieškovas paprašė pradėti taikinimo procedūrą, siekdamas užginčyti atsisakymą skirti jam šią minėtų nuostatų 1.4 straipsnyje numatytą išmoką.

9

2017 m. gruodžio 11 d. elektroniniu laišku (toliau – 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimas) EIB, pirma, pakartojo atsisakymą sumokėti ieškovui minėtą išmoką ir, antra, paklausė, ar, nepaisant tikėtinos nepalankios taikinimo procedūros baigties, jis neatsisako prašymo pradėti šią procedūrą.

10

2017 m. gruodžio 20 d. elektroniniu laišku ieškovas šį prašymą patvirtino, o 2018 m. sausio 8 d. elektroniniu laišku EIB jį patenkino ir pradėjo taikinimo procedūrą.

11

2018 m. birželio 12 d. parengtoje ataskaitoje EIB taikinimo komisija (toliau – taikinimo komisija) padarė išvadą, kad ieškovo situacija patenka į administracinių nuostatų 1.4 straipsnio ir VII priedo taikymo sritį, todėl nuo 2017 m. balandžio 1 d. jis turėjo gauti geografinio judumo išmoką.

12

2018 m. lapkričio 6 d. ieškovas Europos ombudsmenui pateikė skundą dėl netinkamo administravimo, motyvuodamas tuo, kad, nors taikinimo komisija pateikė savo išvadą, ieškovas dar negavo EIB pirmininko sprendimo.

13

2018 m. lapkričio 20 d. EIB pirmininkas pranešė ieškovui apie savo sprendimą (toliau – 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimas) neatsižvelgti į šios komisijos išvadas, taip patvirtindamas EIB atsisakymą skirti ieškovui geografinio judumo išmoką.

14

2019 m. vasario 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.

15

Atskiru 2019 m. kovo 7 d. dokumentu ieškovas pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 66 straipsnį paprašė neatskleisti jo tapatybės; šis prašymas buvo patenkintas 2019 m. balandžio 17 d.

16

2019 m. gegužės 17 d. EIB pateikė atsiliepimą į ieškinį.

17

2019 m. liepos 10 d. ieškovas pateikė dubliką.

18

Proceso rašytinė dalis buvo baigta 2019 m. rugpjūčio 22 d., pateikus tripliką.

19

2019 m. rugsėjo 12 d. ieškovas pagal Procedūros reglamento 106 straipsnį paprašė surengti teismo posėdį.

20

2019 m. spalio 16 d. sprendimu pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, Bendrojo Teismo pirmininkas, taikydamas Procedūros reglamento 27 straipsnio 3 dalį, paskyrė bylą naujai teisėjai pranešėjai, paskirtai į pirmąją kolegiją.

21

Teisėjos pranešėjos siūlymu Bendrasis Teismas patenkino ieškovo prašymą ir pradėjo žodinę proceso dalį.

22

2020 m. kovo 3 d. Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalyje numatytas proceso organizavimo priemones, raštu pateikė klausimų EIB; institucija į šiuos klausimus atsakė per nustatytą terminą.

23

Dėl užsitęsusios su COVID-19 susijusios sveikatos krizės 2020 m. balandžio 14 d. Bendrasis Teismas paklausė šalių, ar, nepaisant šios krizės, jos pageidauja būti išklausytos per teismo posėdį. 2020 m. balandžio 20 d. ieškovas atsakė palaikantis prašymą būti išklausytu. 2020 m. gegužės 8 d. EIB atsakė nenorintis būti išklausytu.

24

Iš esmės ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

25

EIB Bendrojo Teismo prašo:

26

Ieškovas prašo panaikinti abu ginčijamus sprendimus, o prireikus – ir 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą tiek, kiek juo atmestos taikinimo komisijos išvados, o abu ginčijami sprendimai patvirtinti.

27

Pirma, ieškovas tvirtina, kad abu ginčijami sprendimai, priimti atitinkamai 2017 m. birželio 30 d. ir gruodžio 11 d., yra jam nepalankūs tiek, kiek jais atsisakyta skirti jam geografinio judumo išmoką. Jis nurodo, kad 2017 m. gruodžio 11 d. sprendime pakartojamas EIB 2017 m. birželio 30 d. sprendime išdėstytas atsisakymas skirti išmoką.

28

Šiuo klausimu, net darant prielaidą, kad 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu buvo tik patvirtintas 2017 m. birželio 30 d. sprendimas, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją ieškovas, pareiškęs ieškinį per nustatytą terminą, turi teisę užginčyti arba patvirtintą, arba patvirtinamąjį, arba abu šiuos sprendimus (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Weißenfels / Parlamentas, C‑135/06 P, EU:C:2007:812, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Antra, dėl 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, be kita ko, skirtą Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatams ir ECB darbuotojams taikomoms taisyklėms, reikalavimas dėl panaikinimo, oficialiai pateiktas dėl sprendimo atmesti prašymą pradėti ikiteisminę procedūrą, kuriuo ginčijamas asmens nenaudai priimtas aktas, reiškia, kad į Bendrąjį Teismą kreiptasi dėl šio akto, jeigu tas reikalavimas neturi savarankiško turinio (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Teeäär / ECB, T‑547/18, EU:T:2020:119, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. sausio 16 d. Sprendimo SE / Taryba, T‑231/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:3, 21 punktą).

30

Bendrasis Teismas pažymi, kad ši jurisprudencija pagal analogiją taikytina ir nagrinėjamu atveju.

31

Dėl ikiteisminės procedūros EIB ir jo tarnautojų bylose pažymėtina, kad pagal tarnautojams, kaip antai ieškovui, pradėjusiems tarnybą EIB po 2013 m. liepos 1 d., taikomos redakcijos EIB personalo reglamento (toliau – II personalo reglamentas) 41 straipsnį prieš pareiškiant ieškinį pagal šią nuostatą yra privaloma pasinaudoti taikinimo procedūra (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo SQ / EIB, T‑377/17, EU:T:2018:478, 71 punktą).

32

Šiame straipsnyje nustatyta:

„Darbuotojas turi teisę dėl jo nenaudai priimto [EIB] akto pareikšti ieškinį per tris mėnesius.

Ginčams <…> taikoma privaloma taikaus sprendimo procedūra, prieš pateikiant skundą [EIB] taikinimo komisijai, nepriklausomai nuo ieškinio Europos Sąjungos Teisingumo Teisme pareiškimo.

Prašymas dėl taikinimo pateikiamas per tris mėnesius nuo faktinių aplinkybių atsiradimo arba pranešimo apie ginčijamus aktus dienos.“

33

Taigi taikinimo procedūros tikslas – sudaryti galimybę taikiai spręsti kilusius EIB ir jo tarnautojų ginčus, o EIB pirmininko sprendimas, kuriuo užbaigiama ši procedūra, yra tik išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Šiomis aplinkybėmis, kaip ir šio sprendimo 29 punkte nurodytoje jurisprudencijoje bylose dėl Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų ar ECB darbuotojams taikomų teisės aktų, darytina išvada, kad oficialiai pateikti reikalavimai panaikinti EIB pirmininko sprendimą, kuriuo užbaigiama taikinimo procedūra, reiškia kreipimąsi į teismą dėl asmens nenaudai priimto ir šioje procedūroje nagrinėjamo akto, išskyrus atvejus, kai minėto sprendimo taikymo sritis nesutampa su akto, dėl kurio vykdoma taikinimo procedūra, taikymo sritimi. Iš tiesų, kai šiame sprendime iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija, paisant naujų teisinių arba faktinių aplinkybių, arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pirmasis aktas, toks sprendimas yra aktas, kuriam taikoma teismo kontrolė ir į kurį šis teismas atsižvelgia, kai vertina ginčijamo akto teisėtumą ar net laiko jį asmens nenaudai priimtu aktu, pakeičiančiu ginčijamą aktą (pagal analogiją žr. 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Mocová / Komisija, T‑347/12 P, EU:T:2014:268, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Kadangi šiuo atveju reikalavimo panaikinti 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą turinys nėra savarankiškas, nes minėtu sprendimu buvo tik atsisakyta patvirtinti 2018 m. birželio 12 d. taikinimo komisijos ataskaitos išvadas, iš esmės remiantis tais pačiais ginčijamuose sprendimuose nurodytais motyvais, dėl šio reikalavimo nereikia priimti atskiro sprendimo. Vis dėlto nagrinėjant ginčijamų sprendimų teisėtumą reikės atsižvelgti į 2018 m. lapkričio 20 d. sprendime išdėstytus motyvus, nes laikoma, kad jie sutampa su ginčijamų sprendimų motyvais (pagal analogiją žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Teeäär / ECB, T‑547/18, EU:T:2020:119, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. sausio 16 d. Sprendimo SE / Taryba, T‑231/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:3, 22 punktą).

35

Oficialiai nepareikšdamas prieštaravimo dėl priimtinumo pagal Procedūros reglamento 130 straipsnį EIB tvirtina, kad šis ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovas prašymą pradėti taikinimo procedūrą pateikė jau pasibaigus II personalo reglamento 41 straipsnio 3 dalyje numatytam trijų mėnesių terminui.

36

Šiuo klausimu EIB visų pirma teigia, kad terminas atsisakymui mokėti geografinio judumo išmoką užginčyti prasidėjo 2017 m. balandžio 12 d., t. y. tą dieną, kai į Briuselio išorės biurą perkeltas ieškovas gavo pirmąjį atsiskaitymo lapelį.

37

Kadangi ieškovas dar iš šio lapelio sužinojo, kad išmoka jam nemokama, 2017 m. birželio 30 d. sprendimu buvo tik patvirtinta EIB administracinė pozicija jo atžvilgiu, todėl šis sprendimas nėra asmens nenaudai priimtas aktas.

38

Be to, EIB laikosi nuomonės, kad net palankiausiu atveju, jei šio sprendimo data būtų laikoma dies a quo, ieškovas vis tiek nesilaikė II personalo reglamento 41 straipsnio 3 dalyje numatyto trijų mėnesių termino, per kurį galima kreiptis į taikinimo komisiją.

39

Ieškovas ginčija EIB nurodyto nepriimtinumo pagrindo pagrįstumą.

40

Pirmiausia reikia priminti, kad skundo ir ieškinio dėl administracinio sprendimo pateikimo ir pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo darbo užmokesčio ar pensijos lapelio įteikimo, jei iš minėto lapelio akivaizdžiai ir pirmą kartą paaiškėja šio sprendimo buvimas ir turinys (žr. 2020 m. vasario 12 d. Sprendimo ZF / Komisija, T‑605/18, EU:T:2020:51, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ši jurisprudencija buvo taikoma tais atvejais, kai ginčijami darbo užmokesčio lapeliai rodė tam tikrus sprendimus, kurių dalykas yra susijęs tik su pinigais ir kurie dėl savo pobūdžio gali atsispindėti tokiame atlyginimo lapelyje, taip pat šių sprendimų taikymo apimtį. Darbo užmokesčio lapeliai buvo pripažinti asmens nenaudai priimtais aktais, kai juose atsispindėjo sprendimai dėl, be kita ko, darbo užmokesčio mokėjimo pareigūnui, palūkanų už neišmokėtą darbo užmokestį, korekcinio koeficiento taikymo pareigūno darbo užmokesčiui, kelionės išlaidų kompensavimo, ekspatriacijos išmokos, šeimos išmokų dydžio arba tėvų įmokų tarifų už vaikų priežiūros paslaugas nustatymo (žr. 2007 m. sausio 9 d. Sprendimo Van Neyghem / Regionų komitetas, T‑288/04, EU:T:2007:1, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Nors nagrinėjamu atveju ieškovo 2017 m. balandžio mėn. darbo užmokesčio lapelis pinigine išraiška parodė sprendimo perkelti ieškovą į Briuselio išorės biurą pasekmes, vis dėlto nei tame sprendime, nei juo labiau – minėtame darbo užmokesčio lapelyje nebuvo aiškiai išdėstyta EIB pozicija dėl geografinio judumo išmokos skyrimo.

43

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, pirma, tai, jog suinteresuotojo asmens darbo užmokesčio lapelyje nėra nurodyta išmoka, nebūtinai reiškia, kad administracija atsisako tam asmeniui suteikti teisę ją gauti (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Canters / Komisija, 159/86, EU:C:1988:432, 7 punktą). Antra, kaip priminta šio sprendimo 5 ir 6 punktuose, ieškovui buvo pateiktos dvi skirtingos 2017 m. kovo 23 d. sprendimo versijos; jas palyginus (kaip jis teisingai pažymėjo) matyti, kad ieškovo perkėlimui taikytinos nuostatos yra prieštaringos.

44

Šiomis aplinkybėmis, kadangi 2017 m. birželio 30 d. sprendime buvo pirmą kartą aiškiai nurodytas EIB atsisakymas skirti ieškovui geografinio judumo išmoką, reikia pripažinti, kad šis sprendimas yra pirmasis ieškovo nenaudai priimtas aktas, nuo kurio ir pradedamas skaičiuoti skundo pateikimo bei ieškinio pareiškimo terminas.

45

Pastaruoju klausimu svarbu pažymėti, kad šalis, kuri remiasi tuo, kad ieškinys pareikštas pavėluotai (atsižvelgiant į taikytinuose teisės aktuose nustatytus terminus), turi įrodyti, kada jai buvo pranešta apie ginčijamą sprendimą, ir bet kuriuo atveju – kada suinteresuotasis asmuo tokį pranešimą gavo, jei priemonė yra konkrečiai jam skirta (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo WL / ERCEA, T‑493/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:852, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Nagrinėjamu atveju EIB, kuriam tenka ši įrodinėjimo pareiga, neginčija nei ieškovo teiginio, nei jo pateikto įrodymo, kad apie 2017 m. birželio 30 d. sprendimą jam buvo pranešta 2017 m. liepos 5 d. elektroniniu laišku.

47

Darytina išvada, kad prašymo dėl taikinimo pateikimo terminas nagrinėjamu atveju skaičiuojamas nuo 2017 m. liepos 5 d., kai ieškovui buvo pranešta apie 2017 m. birželio 30 d. sprendimą. Taigi ieškovas, 2017 m. spalio 5 d. pateikęs prašymą dėl taikinimo, nepažeidė II personalo reglamento 41 straipsnio trečioje pastraipoje numatyto termino.

48

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog reikia atmesti EIB nurodytą nepriimtinumo pagrindą.

49

Grįsdamas savo reikalavimą dėl panaikinimo ieškovas nurodo keturis pagrindus, grindžiamus, pirma, administracinių nuostatų 1.4 straipsnio ir VII priedo 11 straipsnio pažeidimu, antra, teisėtų lūkesčių, teisinio nuspėjamumo ir rūpestingumo principų pažeidimu, trečia, nediskriminavimo principo, EIB darbuotojų etikos kodekso 1.3 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio pažeidimu ir, ketvirta, gero administravimo principo ir protingo termino principo pažeidimu.

50

Pirma, ieškovas iš esmės teigia, kad į Briuselio išorės biurą nebuvo perkeltas nuolatiniam darbui, nes 2017 m. kovo 23 d. sprendime buvo aiškiai nurodyta, kad jis į tas pareigas paskiriamas laikinai.

51

Antra, ieškovas ginčija EIB siūlomą administracinių nuostatų 1.4 straipsnio ir VII priedo 11 straipsnio aiškinimą tiek, kiek EIB geografinio judumo išmokos skyrimą sieja su sąlyga, kad į išorės biurą paskirtas tarnautojas vėliau grįžtų į EIB buveinę Liuksemburge (Liuksemburgas).

52

Šiuo klausimu ieškovas pažymi, kad minėtų nuostatų 1.4 straipsnyje numatytos vienintelės šios išmokos skyrimo sąlygos: pirma, tarnautojas turi būti perkeltas į kitą tarnybos vietą Europos Sąjungoje ir, antra, iki perkėlimo jis turi eiti pareigas ne mažiau kaip dvylika mėnesių. Taigi jis turi teisę į minėtą išmoką, nes, pirma, buvo perkeltas į kitą tarnybos vietą Sąjungoje, t. y. į Briuselio išorės biurą, ir, antra, ne mažiau kaip dvylika mėnesių dirbo ankstesnėje tarnybos vietoje (t. y. trejus metus ėjo pareigas Vienos išorės biure).

53

EIB ginčija šiuos argumentus ir iš esmės teigia, kad geografinio judumo išmoka skiriama tik tam tikram konkrečiam laikotarpiui į išorės biurus paskirtiems tarnautojams, kurie laikinam paskyrimui į tokį biurą pasibaigus grįžta dirbti į EIB buveinę, net ir tuo atveju, jei sąvoka „EIB buveinė“ reikštų ne tik institucijos buveinę Liuksemburge, bet ir bet kurią kitą tarnybos vietą ar išorės biurą. Konkrečiau kalbant, EIB teigia, kad iš administracinių nuostatų VII priedo 2 straipsnio 2 dalies matyti: jei asmuo, paskirtas nuolatiniam darbui į EIB išorės biurą, tarnybą EIB baigia atitinkame išorės biure, jis neturi teisės į minėtą išmoką.

54

Tai pasakytina ir apie ieškovą, kuris iki sutarties pabaigos buvo paskirtas nuolatiniam darbui Briuselio išorės biure ir neturėjo jokių galimybių šiam paskyrimui pasibaigus grįžti į EIB buveinę.

55

Siekiant atsakyti į šį ieškinio pagrindą, reikia nustatyti, kokios geografinio judumo išmokos skyrimo sąlygos taikomos perkeliant darbuotoją į EIB išorės biurą Sąjungoje, ir, konkrečiau kalbant, ar (kaip teigia EIB) šios išmokos suteikimas taip pat priklauso nuo to, ar suinteresuotasis asmuo grįš dirbti į EIB buveinę pasibaigus paskyrimui į šį išorės biurą.

56

Pirmiausia reikia pažymėti, kad geografinio judumo išmokos skyrimo sąlygas darbuotojo perkėlimo į EIB išorės biurą Sąjungoje atveju reglamentuoja administracinių nuostatų 1.4 straipsnio nuostatos.

57

Šiame straipsnyje įtvirtinta:

„Geografinio judumo išmoka skiriama darbuotojui, perkeliamam į kitą tarnybos vietą Europos Sąjungoje. Paskyrimo laikotarpis nustatomas nuo vien[ų] iki trejų metų ir gali būti pratęsiamas kas kartą vien[iems] metams, tačiau bendra paskyrimo trukmė negali viršyti penkerių metų.

Išmoka mokama nuo faktinio perkėlimo dienos iki paskyrimo laikotarpio pabaigos. Teisė gauti šią išmoką suteikiama tik darbuotojui, kuris ankstesnės tarnybos vietoje pareigas ėjo ne mažiau kaip dvylika mėnesių.

Perkėlimo į Liuksemburgą atveju išmoka mokama ne ilgiau kaip vien[us] metus.

<…>

Jeigu asmuo paskiriamas į [EIB] biurą už Europos Sąjungos ribų, geografinio judumo išmoka skiriama vadovaujantis [administracinių nuostatų] VII priede nustatytomis sąlygomis.“

58

Pažodžiui aiškinant minėtą straipsnį matyti, kad (kaip teisingai pažymi ieškovas) geografinio judumo išmokai gauti perkėlimo į EIB išorės biurą Sąjungoje atveju turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y. pirma, darbuotojas turi būti perkeltas į kitą tarnybos vietą Sąjungoje laikotarpiui nuo vienų iki penkerių metų ir, antra, jis turi turėti ne mažesnį kaip dvylikos mėnesių darbo stažą ankstesnėje tarnybos vietoje. Taigi minėto straipsnio formuluotė rodo, kad, įvykdžius šias dvi sąlygas, suinteresuotasis asmuo turi teisę gauti šią išmoką visą paskyrimo į išorės biurą (į kurį jis buvo perkeltas) laikotarpį.

59

Taigi pirmiausia reikia pripažinti, kad šiame straipsnyje tiesiogiai nekalbama apie jokią EIB nurodytą laikino paskyrimo į Sąjungos išorės biurą sąlygą, pagal kurią tarnautojas į aptariamą išmoką gali pretenduoti tik tuomet, jeigu grįžtų į šios institucijos buveinę paskyrimo laikotarpiui pasibaigus.

60

Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet taip pat į jos kontekstą ir teisės akto, kuriame ji yra, siekiamus tikslus (žr. 2018 m. balandžio 24 d. Sprendimo Caisse régionale de crédit agricole mutuel Alpes Provence ir kt. / ECB, T‑133/16–T‑136/16, EU:T:2018:219, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61

Be kita ko, dėl konteksto reikia pažymėti, kad nors administracinių nuostatų 1.4 straipsnis reglamentuoja geografinio judumo išmokos skyrimo sąlygas, vis dėlto šių nuostatų VII priede yra įtvirtintos specialiosios nuostatos, taikomos į EIB išorės biurus paskirtiems darbuotojams. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors minėto 1.4 straipsnio paskutinėje pastraipoje aiškiai pateikiama nuoroda į šį priedą tik perkėlimo į išorės biurą už Sąjungos teritorijos ribų atveju, minėto priedo 1 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad jis taikomas ir į EIB išorės biurą Sąjungoje perkeliamiems darbuotojams, o bylos šalys šiam aiškinimui pritaria. Taigi minėtų nuostatų 1.4 straipsnį (vadinasi, ir aptariamos išmokos skyrimo sąlygas) reikia aiškinti atsižvelgiant į šias aplinkybes, kai darbuotojas perkeliamas į EIB išorės biurą Sąjungoje.

62

Administracinių nuostatų VII priedo 2 straipsnyje „Paskyrimo trukmė“ numatyta:

„Paskyrimo į išorės biurą trukmė iš esmės negali viršyti trejų metų. [EIB] turi teisę savo nuožiūra ir vadovaudamasi[s] tarnybos interesais ją pratęsti, tačiau ne ilgiau kaip iki šešerių metų.

Ankstesnėje pastraipoje numatytam paskyrimo laikotarpiui pasibaigus, atitinkamas darbuotojas turi grįžti į [EIB] buveinę. Jis skiriamas į tokio paties funkcinio lygio pareigas (jeigu jo darbo sutarčiai taikomas I personalo reglamentas) arba to paties lygio pareigas (jeigu jo darbo sutarčiai taikomas II personalo reglamentas), kurias jis ėjo paskyrimo į išorės biurą laikotarpio pabaigoje.“

63

Šio priedo 11 straipsnyje įtvirtinta, kad į išorės biurą paskirtas darbuotojas turi teisę gauti administracinių nuostatų 1.4 straipsnyje numatytą geografinio judumo išmoką.

64

Taigi kartu aiškinant administracinių nuostatų VII priedo 2 ir 11 straipsnius matyti, kad paskyrimas į išorės biurą negali viršyti taikytinuose teisės aktuose numatytos trukmės, o atitinkamose administracinėse nuostatose numatytas sąlygas atitinkantis darbuotojas turi teisę į geografinio judumo išmoką. Be to, yra numatyta, kad, šiam paskyrimui pasibaigus, atitinkamas tarnautojas turi grįžti į EIB buveinę.

65

Taigi reikia konstatuoti, kad Administracinių nuostatų VII priedo 2 straipsnyje numatytas grįžimas į EIB buveinę yra ne sąlyga geografinio judumo išmokai skirti, o tik logiška laikinojo paskyrimo į užsienio biurą laikotarpio pabaigos pasekmė tiems tarnautojams, kurių sutartis nėra pasibaigusi ir kurie privalo grįžti į EIB buveinę šiam laikotarpiui pasibaigus. Be to, minėtame straipsnyje numatyta garantija, kad, šiam laikotarpiui pasibaigus, atitinkami tarnautojai bus paskirti į tokio paties funkcinio lygio arba lygio pareigas, kurias ėjo paskyrimo į tokį išorės biurą laikotarpio pabaigoje.

66

Reikia pripažinti, kad nors administracinių nuostatų VII priedas, kaip nurodyta jo 1 straipsnyje, taikomas „[EIB] darbuotojams, paskirtiems dirbti į išorės biurą Sąjungoje ar už jos ribų“, nei šio priedo nuostatos, nei administracinės nuostatos apskritai nereglamentuoja tarnautojo, kaip antai ieškovo, kurio terminuota sutartis baigiasi kartu su jo paskyrimu į išorės biurą, atvejo.

67

Vis dėlto, net ir nesant tikslios nuostatos šiuo klausimu, negalima sutikti su EIB argumentu, kad šiomis aplinkybėmis toks perkėlimas laikytinas nuolatiniu, todėl administracinių nuostatų 1.4 straipsnis netaikytinas.

68

Svarbu pažymėti, kad šį argumentą grindžianti prielaida, t. y. ieškovo perkėlimas į nuolatines pareigas, yra klaidinga.

69

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš 2017 m. kovo 23 d. sprendimo (neatsižvelgiant į tai, kokia jo versija buvo pateikta ieškovui) aiškiai matyti, kad, pirma, ieškovo perkėlimas į Briuselio išorės biurą galiojo iki jo sutarties pabaigos (t. y. iki 2020 m. gegužės 31 d.); antra, jeigu ši sutartis būtų pratęsta, reikėtų persvarstyti šio paskyrimo sąlygas; ir, trečia, maksimali paskyrimo į EIB išorės biurus trukmė yra šešeri metai, o paskyrimas negali būti pratęstas daugiau nei galiojančios sutarties terminas.

70

Taigi reikia konstatuoti, kad faktinė 2017 m. kovo 23 d. sprendime nurodyta ieškovo paskyrimo į Briuselio išorės biurą trukmė atitinka konkretų laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. gegužės 31 d.

71

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad perkėlimas į išorės biurą pagal atitinkamas administracines nuostatas dėl savo pobūdžio negali būti laikomas „nuolatiniu“, nes jis nuo pat pradžių negali viršyti maksimalios minėtose nuostatose numatytos trukmės; tačiau net ir tuo atveju, kai EIB darbuotojas narys paskiriamas į tokį biurą tokiam laikotarpiui, kurio pabaiga sutampa su jo terminuotos darbo sutarties pabaiga (taip yra nagrinėjamu atveju), jis turi teisę gauti šią išmoką, jeigu atitinka abi kumuliacines administracinių nuostatų 1.4 straipsnyje numatytas ir šio sprendimo 58 punkte primintas sąlygas.

72

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad atsisakydamas skirti ieškovui geografinio judumo išmoką EIB pažeidė administracinių nuostatų 1.4 straipsnį.

73

Vadinasi, pirmąjį ieškinio pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

74

Taigi, nesant reikalo priimti sprendimo dėl kitų ieškinio pagrindų, kuriais remiasi ieškovas reikalavimui dėl panaikinimo pagrįsti, šį reikalavimą reikia patenkinti ir panaikinti ginčijamus sprendimus tiek, kiek jais atsisakyta skirti ieškovui geografinio judumo išmoką.

75

Iš esmės ieškovas prašo atlyginti, pirma, turtinę žalą, tariamai patirtą dėl to, kad nuo 2017 m. balandžio 1 d. nebuvo mokama geografinio judumo išmoka, ir, antra, neturtinę žalą, tariamai patirtą dėl to, kad EIB nesiėmė priemonių taikinimo procedūrai užbaigti.

76

Pateikdamas pirmąjį reikalavimą ieškovas iš esmės prašo atlyginti 36045,60 EUR žalą, atitinkančią geografinio judumo išmokos, mokėtinos laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki šio ieškinio pareiškimo dienos, sumą. Ši suma turi būti padidinta 1567,20 EUR už kiekvieną paskesnį mėnesį.

77

Pateikdamas antrąjį reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovas prašo sumokėti palūkanas, apskaičiuotas taikant ECB nustatytą palūkanų normą, padidintą dviem procentiniais punktais, nuo šio sprendimo 76 punkte nurodytų sumų.

78

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą institucija, įstaiga ar organas, kurio aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių sprendimui įvykdyti. Šiais prašymais ieškovas siekia, kad EIB būtų įpareigotas sumokėti jam sumą, mokėtiną remiantis sprendimu, kurį ši institucija turės priimti, vykdydama šį sprendimą dėl panaikinimo.

79

Kadangi minėti prašymai pateikti per anksti, jų negalima patenkinti (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo ZS / EIB, T‑659/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:281, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80

Pateikdamas trečiąjį reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovas teigia, kad EIB pirmininkas per protingą terminą po taikinimo komisijos ataskaitos pateikimo nepriėmė sprendimo, todėl gali kilti EIB atsakomybė.

81

Šiuo klausimu ieškovas teigia, kad jo finansinė padėtis, negavus geografinio judumo išmokos, buvo sudėtinga; be to, jis nesijautė užtikrintai, nes EIB pirmininkas nepriėmė sprendimo po šios ataskaitos pateikimo, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į Europos ombudsmeną, dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2000 EUR.

82

EIB ginčija šiuos argumentus.

83

Visų pirma reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, neteisėto akto panaikinimas savaime gali būti tinkamas ir iš esmės pakankamas bet kokios neturtinės žalos, kurią šis aktas galėjo sukelti, atlyginimas. Tačiau taip nėra tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, galimą atsieti nuo teisės pažeidimo, kuriuo grindžiamas panaikinimas, ir kurios negalima visiškai atlyginti šiuo panaikinimu (žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo BZ / Komisija, T‑336/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:210, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Bodson ir kt. / EIB, T‑504/16 ir T‑505/16, EU:T:2017:603, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

84

Be to, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tuo atveju, kai pareigūnas arba tarnautojas pateikia prašymą dėl žalos atlyginimo, institucijai patraukti atsakomybėn turi būti tenkinamos visos trys sąlygos: veiksmai, kuriais kaltinama institucija, turi būti neteisėti, tariamai padaryta žala – reali, taip pat turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos. Šios trys atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės, o tai reiškia, kad jei viena iš jų nėra įvykdyta, institucijos atsakomybė negalima. Be to, Sąjungos teismas neprivalo nagrinėti šių sąlygų tam tikra nustatyta tvarka (žr. 2020 m. birželio 11 d. Nutarties Vanhoudt ir kt. / EIB, T‑294/19, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:264, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

85

Nagrinėjamu atveju neturtinė žala, kuria remiasi ieškovas, iš esmės susijusi su neužtikrintumo jausmu dėl to, kad EIB pirmininkas sprendimą taikinimo procedūrai užbaigti priėmė pernelyg pavėluotai.

86

Nors tokia neturtinė žala gali būti laikoma atskiriama nuo neteisėtumo, kuriuo grindžiamas ginčijamų sprendimų panaikinimas (t. y. administracinių nuostatų 1.4 straipsnio pažeidimu), vis dėlto reikia pripažinti, kad ieškinyje nepateikta nė menkiausio ieškovo tariamai patirtos neturtinės žalos dydžio įrodymo.

87

Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti trečiąjį reikalavimą atlyginti žalą.

88

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti ginčijamus sprendimus tiek, kiek jais atsisakyta skirti ieškovui geografinio judumo išmoką, o likusią ieškinio dalį atmesti.

89

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EIB pralaimėjo bylą, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovo pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia: