–

(Ištaisyta 2021 m. kovo 24 d. nutartimi) M.S., atstovaujamo SC C. O’Dwyer, baristerio J. Buckley ir solisitoriaus J. Brick,

–

(Ištaisyta 2021 m. kovo 24 d. nutartimi) M.W., atstovaujamo SC C. O’Dwyer, baristerio J. Buckley ir solisitoriaus J. Watters,

–

(Ištaisyta 2021 m. kovo 24 d. nutartimi) G.S., atstovaujamo SC M. Conlon, baristerio D. Leonard ir solisitoriaus C. Ó Briain,

–

(Ištaisyta 2021 m. kovo 24 d. nutartimi) Teisingumo ir lygybės ministro bei Airijos, atstovaujamų M. Browne, G. Hodge ir A. Joyce, padedamų SC R. Barron ir baristerės S. Kingston,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Tomkin ir A. Azéma ir M. Condou-Durande,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13), 25 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant tris bylas: atitinkamai M.S., M.W. ir G.S. ginčus su Minister for Justice and Equality (Teisingumo ir lygybės ministras) dėl jo sprendimo atmesti tų asmenų tarptautinės apsaugos prašymus, motyvuojant tuo, kad jiems jau suteikta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje.

3

Direktyvos 2005/85 1, 6 ir 22 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

4

Pagal Direktyvos 2005/85 1 straipsnį jos tikslas – nustatyti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse.

5

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

6

Šios direktyvos 25 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ nustatyta:

„1.   Be bylų, kuriose [atvejų, kuriais] prašymai nenagrinėjami pagal [2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 343/2003, nustatantį valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL L 50, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109)], iš valstybių narių nereikalaujama nagrinėti, ar prašytojas gali būti laikomas pabėgėliu pagal Direktyvą [2004/83], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.

2.   Vadovaudamosi šiuo straipsniu, valstybės narės gali laikyti prieglobsčio prašymą nepriimtinu, jeigu:

<…>“

7

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) nauja redakcija išdėstoma Direktyva 2005/85.

8

Direktyvos 2013/32 58 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir 4a straipsnio 1 dalį ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, Jungtinė Karalystė ir Airija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra joms privaloma ar taikoma.“

9

Pagal šios direktyvos 1 straipsnį jos tikslas – nustatyti bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo pagal [2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9)] tvarką.

10

Direktyvos 2013/32 33 straipsnis „Nepriimtini prašymai“ suformuluotas taip:

„1.   Be bylų, kuriose [atvejų, kuriais] prašymas nenagrinėjamas pagal [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31)], valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą [2011/95], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.

2.   Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:

<…>“

11

Šios direktyvos 53 straipsnio „Panaikinimas“ pirmoje pastraipoje numatyta:

„Direktyva [2005/85] panaikinama valstybėse narėse, kurioms ši direktyva privaloma, nuo 2015 m. liepos 21 d. nedarant poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvos, nurodytos II priedo B dalyje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminu.“

12

Reglamento Nr. 604/2013 (toliau – Reglamentas „Dublinas III“), kuriuo buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentas Nr. 343/2003 (toliau – Reglamentas „Dublinas II“), 2 ir 41 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

13

Kaip matyti iš šio reglamento 1 straipsnio, jo tikslas – nustatyti tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo kriterijus ir mechanizmus, kai tokiais prašymais siekiama, kaip tai apibrėžta Direktyvos 2011/95 2 straipsnio h punkte, į kurį daroma nuoroda Reglamento „Dublinas III“ 2 straipsnio b punkte, gauti pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusą.

14

Šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta:

„Pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama:

<…>

15

To paties reglamento 48 straipsnyje nustatyta:

„Reglamentas [„Dublinas II“] panaikinamas.

<…>

Nuorodos į panaikintą reglamentą arba straipsnius laikomos nuorodomis į šį reglamentą ir aiškinamos pagal II priede pateiktą atitikties lentelę.“

16

Pagal International Protection Act 2015 (2015 m. Tarptautinės apsaugos įstatymas) 21 straipsnio 2 dalies a punktą tarptautinės apsaugos prašymas yra nepriimtinas, jei prašytojui kita valstybė narė suteikė pabėgėlio ar papildomos apsaugos statusą.

17

M.S., M.W. ir G.S. yra trečiųjų šalių piliečiai; Italijoje įgiję papildomos apsaugos statusą, jie 2017 m. atvyko į Airiją ir ten pateikė tarptautinės apsaugos prašymus International Protection Office (Tarptautinės apsaugos biuras, Airija).

18

2017 m. gruodžio 1 d., 2018 m. vasario 2 d. ir 2018 m. birželio 29 d. sprendimais Tarptautinės apsaugos biuras atmetė šiuos prašymus, remdamasis tuo, kad suinteresuotiesiems asmenims jau yra suteiktas papildomos apsaugos statusas kitoje valstybėje narėje, t. y. Italijoje.

19

M.S., M.W. ir G.S. pateikė skundus dėl šių sprendimų International Protection Appeals Tribunal (Skundus dėl tarptautinės apsaugos nagrinėjantis teismas, Airija), šis atitinkamai 2018 m. gegužės 23 d., rugsėjo 28 d. ir spalio 18 d. sprendimais tuos skundus atmetė.

20

Apeliantai pagrindinėje byloje kreipėsi į High Court (Aukštasis teismas, Airija), prašydami panaikinti šiuos sprendimus.

21

Remdamasis 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Ibrahim ir kt. (C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17; EU:C:2019:219) 58 ir 71 punktais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybė narė gali atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną, jei prašytojui tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė, nesvarbu, ar buvo suteiktas pabėgėlio, ar papildomos apsaugos statusas. Tačiau pagal Direktyvos 25 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą sistemą tokia galimybė egzistuoja tik tais atvejais, kai prašytojui kitoje valstybėje narėje jau buvo suteiktas pabėgėlio statusas.

22

Taigi, kartu taikant Direktyvą 2013/32 ir Reglamentą „Dublinas III“, jokia valstybė narė neprivalo nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymo, jei papildoma apsauga jau suteikta kitoje valstybėje narėje.

23

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Airija, kuri dalyvavo priimant Reglamentą „Dublinas III“ ir kuris jai taikomas, nusprendė nedalyvauti priimant ir taikant Direktyvą 2013/32, todėl šioje valstybėje narėje ir toliau taikoma Direktyva 2005/85.

24

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš esmės kyla klausimas, ar, kai valstybei narei kartu taikomi Direktyva 2005/85 ir Reglamentas „Dublinas III“, šios direktyvos 25 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kuriame numatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra nepriimtinas, jeigu kita valstybė narė prašytojui jau suteikė papildomą apsaugą. Konkrečiai šis teismas klausia dėl šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose nurodytų nepriimtinumo pagrindų taikymo, ypač kiek tai susiję su juose vartojamos sąvokos „atitinkama valstybė narė“ aiškinimu.

25

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tai, kad trečiosios šalies pilietis, kuriam suteiktas papildomos apsaugos statusas pirmojoje valstybėje narėje, pateikia tarptautinės apsaugos prašymą antrojoje valstybėje narėje, laikytina piktnaudžiavimu teise, todėl, jei taip yra, antroji valstybė narė gali laikyti tokį prašymą nepriimtinu.

26

Šiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Savo pirmuoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiamas valstybės narės, kuriai taikomas Reglamentas „Dublinas III“, bet netaikoma Direktyva 2013/32, teisės aktas, pagal kurį tarptautinės apsaugos prašymas laikytinas nepriimtinu, jeigu kitoje valstybėje narėje prašytojui suteikta papildoma apsauga.

28

Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš šio sprendimo 8, 11 ir 12 punkto matyti, kad Airija nusprendė, pirma, nedalyvauti priimant ir taikant Direktyvą 2013/32, kuri valstybių narių, kurioms ji taikoma, atžvilgiu panaikino Direktyvą 2005/85, ir, antra, dalyvauti priimant ir taikant Reglamentą „Dublinas III“, panaikinusį ir pakeitusį Reglamentą „Dublinas II“.

29

Vadinasi, kiek tai susiję procedūrinėmis taisyklėmis prieglobsčio srityje, Airijai kartu taikomi Direktyva 2005/85 ir Reglamentas „Dublinas III“.

30

Pagal Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalį valstybės narės šioje nuostatoje nurodytais atvejais gali pripažinti prieglobsčio prašymą nepriimtinu.

31

Kaip matyti iš šio sprendimo 24 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar atsižvelgiant į Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose numatytus nepriimtinumo pagrindus valstybei narei leidžiama atmesti trečiosios šalies piliečio, kuriam prieš tai kitoje valstybėje narėje suteiktas papildomos apsaugos statusas, pateiktą prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną. Šis teismas teigia, kad atsakymas būtų teigiamas, jeigu šiose nuostatose esantis žodžių junginys „atitinkama valstybė narė“ turėtų būti aiškinamas kaip reiškianti valstybę narę, kurioje tam piliečiui prieš tai buvo suteikta papildoma apsauga.

32

Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, kad valstybės narės gali laikyti prieglobsčio prašymą nepriimtinu, jeigu prašytojui leidžiama likti „atitinkamoje valstybėje narėje“ dėl kitų priežasčių, dėl kurių jam suteikiamas statusas, lygiavertis pabėgėlio statuso suteikiamoms teisėms ir privilegijoms pagal Direktyvą 2004/83.

33

Šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalies e punkte numatyta, kad valstybės narės gali laikyti prieglobsčio prašymą nepriimtinu, jeigu prašytojui leidžiama likti „atitinkamos valstybės narės“ teritorijoje dėl kitų priežasčių, kurios apsaugo jį nuo grąžinimo, laukiant procedūros dėl statuso nustatymo rezultato pagal minėtos direktyvos 25 straipsnio 2 dalies d punktą.

34

Nors Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punkte žodžių junginiu „kita valstybė narė“ nurodoma valstybė narė, kurioje prašytojui prieš tai buvo suteiktas pabėgėlio statusas, šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose esantis žodžių junginys „atitinkama valstybė narė“ reiškia valstybę narę, kurioje prašytojui buvo leista pasilikti dėl pastarosiose nuostatose nurodytų pagrindų.

35

Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 41 punkte, tai, kad Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punkte ir 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose vartojami skirtingi terminai, galima paaiškinti tuo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė du skirtingus atvejus, todėl žodžių junginys „atitinkama valstybė narė“ negali būti laikomas lygiaverčiu žodžių junginiui „kita valstybė narė“.

36

Iš to matyti, kad Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose nurodyta „atitinkama valstybė narė“ negali reikšti valstybės narės, kuri anksčiau suteikė atitinkamam prašytojui papildomos apsaugos statusą.

37

Šį aiškinimą patvirtina šių nuostatų kontekstas. Šios direktyvos 2 straipsnio k punkte sąvoka „pasilikimas valstybėje narėje“ apibrėžiama kaip pasilikimas valstybės narės teritorijoje, kurioje buvo pateiktas arba yra nagrinėjamas prieglobsčio prašymas. Tačiau minėtos direktyvos 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktų nuostatose konkrečiai nurodomas atvejis, kai prašytojui buvo leista pasilikti atitinkamoje valstybėje narėje ar atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

38

Taigi, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 44 punkte, Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose esantis žodžių junginys „atitinkama valstybė narė“ reiškia valstybę narę, kurioje trečiosios šalies pilietis pateikė prieglobsčio prašymą ir kurios teritorijoje jis gali pasilikti dėl to, kad arba ši valstybė narė jam jau suteikė statusą, lygiavertį pabėgėlio statuso suteikiamoms teisėms, arba dar vyksta procedūra dėl tokios statuso nustatymo.

39

Iš to matyti, kad remdamasi Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose numatytais nepriimtinumo pagrindais valstybė narė negali atmesti trečiosios šalies piliečio, kuriam prieš tai kitoje valstybėje narėje suteikta papildoma apsauga, pateikto prieglobsčio prašymo kaip nepriimtino.

40

Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 1 dalyje patikslinama, kad, „[be atvejų, kuriais] prašymai nenagrinėjami pagal [Reglamentą „Dublinas II“]“, taikomi ir jo 2 dalyje išvardyti nepriimtinumo pagrindai ir kad vienas iš tokių nenagrinėjimo pagrindų numatytas šio reglamento 16 straipsnio 1 dalies e punkte, kuriame nurodyta, kad pagal minėtą reglamentą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė privalo atsiimti trečiosios šalies pilietį, kurio prašymą ji atmetė ir kuris be leidimo yra kitoje valstybėje narėje.

41

Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kartu taikant Direktyvą 2005/85 ir Reglamentą „Dublinas II“, pagal minėtos direktyvos 25 straipsnio 2 dalies a punktą leidžiamą atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną tik jeigu prašytojui buvo suteiktas pabėgėlio statusas kitoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Ibrahim ir kt., C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17, EU:C:2019:219, 58 ir 71 punktus). Vadinasi, valstybė narė, gavusi prieglobsčio prašymą, kurį pateikė papildomą apsaugą įgijęs trečiosios šalies pilietis, kuriam taikoma papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje, negali atmesti šio prašymo kaip nepriimtino pagal Direktyvos 25 straipsnio 2 dalies a punktą. Tačiau ši pirmoji valstybė narė visada turi galimybę pradėti atsiėmimo procedūrą pagal Reglamento „Dublinas II“ 16 straipsnio 1 dalies e punktą.

42

Vis dėlto reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 28 punkto, Airija, kuriai ir toliau taikoma Direktyva 2005/85, panaikinta Direktyva 2013/32, nusprendė dalyvauti priimant ir taikant Reglamentą „Dublinas III“, kuriuo buvo panaikintas Reglamentas „Dublinas II“. Todėl negalima manyti, kad šiai valstybė narei taikoma Direktyva 2013/32 ar Reglamentas „Dublinas II“.

43

Taigi, Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 1 dalyje esančią nuorodą į Reglamentą „Dublinas II“ reikia suprasti vadovaujantis Reglamento „Dublinas III“ 48 straipsniu – kaip nuoroda į pastarąjį reglamentą. Beje, pagal Reglamento „Dublinas III“ II priede esančią atitikties lentelę Reglamento „Dublinas II“ 16 straipsnio 1 dalies e punkte nustatytas prašymo nenagrinėjimo pagrindas nuo šiol numatytas Reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies d punkte.

44

Dėl Reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies d punkte esančio prašymo nenagrinėjimo pagrindo tuo atveju, kai kartu taikoma Direktyva 2013/32 ir Reglamentas „Dublinas III“, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė negali pagrįstai kreiptis į kitą valstybę narę su prašymu, kad ji pagal šiame reglamente nustatytą tvarką perimtų tarptautinės apsaugos prašymą pirmojoje iš šių valstybių narių pateikusį trečiosios šalies pilietį po to, kai antrojoje iš šių valstybių narių jam buvo suteikta papildoma apsauga. Iš tiesų, esant tokiai situacijai, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad reikia užtikrinti, kad toks tarptautinės apsaugos prašymas būtų veikiau atmestas pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą priimant sprendimą dėl nepriimtinumo nei pagal Reglamento „Dublinas III“ 26 straipsnį priimant sprendimą perduoti prašytoją ir nenagrinėti jo prašymo (žr. 2017 m. balandžio 5 d. Nutarties Ahmed, C‑36/17, EU:C:2017:273, 39 ir 41 punktus bei 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Ibrahim ir kt., C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17, EU:C:2019:219, 78 ir 79 punktus).

45

Taigi, kadangi Airija nėra saistoma nei Direktyvos 2013/32, nei Reglamento „Dublinas II“ tokiu atveju, kai prieglobsčio prašytojui suteikiama papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje, Airijos kompetentingos institucijos negali nei priimti sprendimo dėl nepriimtinumo pagal Direktyvą 2013/32, nei pradėti perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūros pagal Reglamentą „Dublinas II“, todėl šios institucijos iš principo privalo išnagrinėti prieglobsčio prašymą.

46

Vis dėlto tokia išvada, net jei išplaukia iš Airijos pasirinkimo netaikyti tam tikrų bendros Europos prieglobsčio sistemos priemonių, būtų nesuderinama ne tik su šios sistemos logika, bet ir Direktyva 2005/85 bei Reglamentu „Dublinas III“ siekiamais tikslais.

47

Kaip matyti iš šio sprendimo 41 ir 44 punktų, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad tiek tuo atveju, kai kartu taikomi Direktyva 2005/85 ir Reglamentas „Dublinas II“, tiek tuo atveju, kai kartu taikomi Direktyva 2013/32 ir Reglamentas „Dublinas III“, valstybė narė neprivalo nagrinėti prieglobsčio prašymo, jeigu kita valstybė narė prašytojui jau suteikė papildomą apsaugą. Ši išvada, be kita ko, kyla iš Direktyvos 2005/85 22 konstatuojamosios dalies, pagal kurią valstybės narės neturėtų būti įpareigotos įvertinti prieglobsčio prašymo turinio, kai pirmoji prieglobsčio šalis suteikė prašytojui pabėgėlio statusą ar kitą pakankamą apsaugą ir prašytojas bus grąžintas į tą šalį.

48

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui, kuriuo grindžiama bendra Europos prieglobsčio sistema, Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jis leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Ibrahim ir kt., C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17, EU:C:2019:219, 84 punktą).

49

Pagal Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies b ir c punktus valstybė narė gali atmesti trečiosios šalies piliečio pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną, jeigu trečiojoje šalyje jam jau suteikta pakankama apsauga.

50

Tokiomis aplinkybėmis, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 70 punkte, būtų nenuoseklu, jeigu būtų galima įpareigoti Airiją, kuriai taikomos Reglamento „Dublinas III“ nuostatos, išnagrinėti trečiosios šalies piliečio, kuriam prieš tai kitoje valstybėje narėje jau suteikta papildoma apsauga, pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, tačiau ji galėtų atmesti kaip nepriimtiną tokį trečiosios šalies piliečio, kuriam suteikta pakankama apsauga trečiojoje šalyje, pateiktą prašymą.

51

Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2005/85 6 konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio, šios direktyvos tikslas – nustatyti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, siekiant, be kita ko, apriboti prieglobsčio prašytojų papildomą judėjimą tarp valstybių narių tais atvejais, kai tokį judėjimą gali lemti jų teisinių sistemų skirtumai. Dėl Reglamento „Dublinas III“ Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad juo konkrečiai siekiama išvengti tokio judėjimo įtvirtinant valstybės narės, atsakingos už pateikto tarptautinė apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo H. ir R., C‑582/17 ir C‑583/17, EU:C:2019:280, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52

Jeigu valstybė narė, kuriai privaloma Direktyva 2005/85 ir Reglamentas „Dublinas III“, kaip antai Airija, privalėtų nagrinėti trečiųjų šalių piliečių, kuriems kitoje valstybėje narėje jau suteikta papildoma apsauga, pateiktus prieglobsčio prašymus, tokia situacija galėtų paskatinti papildomą judėjimą, kurio būtent ir siekiama išvengti šia direktyva ir šiuo reglamentu (pagal analogiją dėl Reglamento „Dublinas III“ žr. 2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Mirza, C‑695/15 PPU, EU:C:2016:188, 52 punktą).

53

Tuo remiantis darytina išvada, kad jeigu valstybės narės gali atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną, kai prašytojui suteikta pakankama apsauga trečiojoje šalyje, atsižvelgdamos į bendros Europos prieglobsčio sistemos kontekstą ir tikslus jos a fortiori turi galėti tai padaryti, kai prašytojui jau buvo suteikta papildoma apsauga valstybėje narėje.

54

Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, į pirmąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad pagal ją nedraudžiamas valstybės narės, kuriai taikomas Reglamentas „Dublinas III“, bet netaikoma Direktyva 2013/32, teisės aktas, pagal kurį tarptautinės apsaugos prašymas laikytinas nepriimtinu, jeigu kitoje valstybėje narėje prašytojui jau suteikta papildoma apsauga.

55

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį ir trečiąjį klausimus, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, 25 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiamas valstybės narės, kuriai taikomas 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, bet netaikoma 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos, teisės aktas, pagal kurį tarptautinės apsaugos prašymas laikytinas nepriimtinu, jeigu kitoje valstybėje narėje prašytojui jau suteikta papildoma apsauga.