–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir I. Galindo Martín,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant MO ir Subdelegación del Gobierno en Toledo (Vyriausybės atstovybė Toledo provincijoje, Ispanija) ginčą dėl šio asmens neteisėto buvimo Ispanijos teritorijoje.

3

Direktyvos 2008/115 1 straipsnyje „Objektas“ nurodyta:

„Šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>“

5

Minėtos direktyvos 4 straipsnio „Palankesnės nuostatos“ 2 ir 3 dalyse įtvirtinta:

„2.   Ši direktyva nepažeidžia jokių trečiosios šalies piliečiui galimai palankesnių nuostatų, numatytų Bendrijos acquis, susijusioje su imigracija ir prieglobsčiu.

3.   Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės priimti ar taikyti palankesnes nuostatas asmenims, kuriems ji yra taikoma, jei tokios nuostatos neprieštarauja šiai direktyvai.“

6

Šios direktyvos 6 straipsnis „Sprendimas grąžinti“ išdėstytas taip:

„1.   Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

2.   Reikalaujama, kad neteisėtai valstybės narės teritorijoje esantys trečiosios šalies piliečiai, kurie turi kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar kitą teisę joje būti suteikiantį leidimą, nedelsdami vyktų į tos kitos valstybės narės teritoriją. Kai suinteresuotas trečiosios šalies pilietis nesilaiko šio reikalavimo arba kai trečiosios šalies piliečio neatidėliotinas išvykimas yra būtinas viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais, taikoma 1 dalis.

3.   Valstybės narės gali nepriimti sprendimo grąžinti jų teritorijoje neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį, jei atitinkamą trečiosios šalies pilietį priima atgal kita valstybė narė pagal šios direktyvos įsigaliojimo dieną galiojančius dvišalius susitarimus ar nuostatas. Tuo atveju valstybė narė, kuri priima atgal atitinkamą trečiosios šalies pilietį, taiko 1 dalį.

4.   Valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas leidimo gyventi arba kito leidimo, suteikiančio teisę pasilikti, galiojimo laikotarpiui.

5.   Jei yra pradėta procedūra valstybės narės teritorijoje neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui siekiant pratęsti leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti, ta valstybė narė, nepažeisdama 6 dalies, apsvarsto galimybę nepriimti sprendimo grąžinti, kol bus baigta pradėta procedūra.

<…>“

7

Direktyvos 2008/115 7 straipsnio „Savanoriškas išvykimas“ 1 ir 4 dalyse nustatyta:

„1.   Sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. <…>

<…>

4.   Jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti <…>“

8

Šios direktyvos 8 straipsnio „Išsiuntimas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti pagal 7 straipsnio 4 dalį arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, numatytą pagal 7 straipsnį.“

9

2000 m. sausio 11 dLey Orgánica 4/2000, sobre derechos y libertades de los extranjeros en España y su integración social (Pagrindinis įstatymas Nr. 4/2000 dėl užsieniečių laisvių ir teisių Ispanijoje bei jų socialinės integracijos) (BOE, Nr. 10, 2000 m. sausio 12 d., p. 1139), iš dalies pakeisto 2009 m. gruodžio 11 d.Ley Orgánica 2/2009 (Pagrindinis įstatymas 2/2009) (BOE, Nr. 299, 2009 m. gruodžio 12 d., p. 104986) (toliau – Įstatymas dėl užsieniečių), 53 straipsnio 1 dalies a punkte „sunkus“ pažeidimas apibrėžtas kaip „[n]eteisėtas buvimas Ispanijos teritorijoje be leidimo gyventi šalyje ar jo nepratęsus arba praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo jo galiojimo pabaigos, jeigu suinteresuotasis asmuo neprašė jo atnaujinti per teisės aktuose nustatytus terminus“.

10

Įstatymo dėl užsieniečių 55 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad už sunkų pažeidimą skiriama nuo 501 iki 10000 eurų bauda.

11

Šio įstatymo 57 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Jei pažeidėjas yra užsienio pilietis ir jo veiksmai pagal įstatymą kvalifikuojami kaip labai sunkus ar sunkus pažeidimas, kaip numatyta šio Pagrindinio įstatymo 53 straipsnio 1 dalies a, b, c, d ir f punktuose, atsižvelgiant į proporcingumo principą, vietoje baudos pasibaigus atitinkamai administracinei procedūrai ir priėmus motyvuotą sprendimą, kuriuo įvertinamos pažeidimą sudarančios veikos, gali būti taikomas išsiuntimas iš Ispanijos teritorijos.

<…>

3.   Jokiais atvejais bauda ir išsiuntimas negali būti taikomi kartu.

<…>“

12

Šio įstatymo 63 straipsnyje reglamentuojama „pagreitinta procedūra“, jo 7 straipsnyje numatyta:

„Šiame straipsnyje nurodytais atvejais įsakymas išsiųsti vykdomas nedelsiant.“

13

To paties įstatymo 63bis straipsnio 2 dalyje įtvirtinta:

„Sprendime taikyti išsiuntimo priemonę, priimtame pasibaigus įprastai procedūrai, nurodomas savanoriško išvykimo terminas, per kurį suinteresuotasis asmuo turi palikti valstybės teritoriją. Šis terminas trunka nuo septynių iki trisdešimties dienų ir pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo apie nurodytą sprendimą dienos. Įsakyme išsiųsti nurodytas savanoriško išvykimo terminas gali būti pratęstas pagrįstos trukmės laikotarpiu atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, kaip antai buvimo šalyje trukmę, mokyklą lankančius išlaikomus vaikus arba kitus šeiminius ar socialinius ryšius.“

14

2017 m. sausio 14 d.Comisaría de Talavera de la Reina (Talavera de la Reinos policijos komisariatas, Ispanija) nusprendė pradėti Kolumbijos piliečio MO išsiuntimo pagreitinta tvarka procedūrą dėl to, kad jis pažeidė Įstatymo dėl užsieniečių 53 straipsnio 1 dalies a punktą.

15

Vykstant šiai procedūrai MO pareiškė, jog atvyko į Ispaniją 2009 m., būdamas 17 metų ir turėdamas vizą ir leidimą gyventi šalyje, išduotą šeimos susijungimo su motina pagrindu. Jis pateikė iki 2018 m. gruodžio 24 d. galiojantį pasą, leidimo gyventi šalyje kortelę, galiojusią iki 2013 m., ir registracijos (2015 m.) Talavera de la Reinos komunoje pažymą. MO teigė, jog būdamas Ispanijoje dažnai dirbo, ir pateikė kelias darbo sutartis, išrašą apie darbo patirtį ir banko pažymą. Jis pareiškė, jog anksčiau nebuvo teistas, ir turi Talavera de la Reinos komunoje fiksuotą gyvenamąją vietą. MO taip pat pateikė kitus dokumentus: komunos bibliotekos kortelę, sveikatos draudimo kortelę, taip pat pažymas apie lankytus kursus ir užbaigtų mokymų pažymėjimus.

16

2017 m. vasario 3 d.Subdelegado del Gobierno en Toledo (Vyriausybės atstovas Toledo provincijoje, Ispanija) (toliau – Vyriausybės atstovas) priėmė sprendimą išsiųsti MO iš šalies, remdamasis Įstatymo dėl užsieniečių 53 straipsnio 1 dalies a punktu; šiame sprendime taip pat jam nustatytas draudimas atvykti į Ispanijos teritoriją penkerius metus. Priimdamas tokį sprendimą Vyriausybės atstovas rėmėsi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudencija, pagal kurią išsiųsti iš šalies leidžiama, kai neteisėto buvimo šalyje faktą papildo neigiamas atitinkamo asmens elgesys. Pagrindinėje byloje tokiu neigiamu elgesiu pripažintos aplinkybės, jog asmuo neįrodė, kad atvyko į Ispaniją per pasienio postą, nenurodė buvimo šioje valstybėje narėje trukmės ir neturėjo jokio tapatybės dokumento. Be to, Vyriausybės atstovas konstatavo, jog išsiuntus MO iš šalies jis nebus atskirtas nuo šeimos, nes jis neįrodė, jog palaiko ryšius su teisėtai Ispanijoje gyvenančiais tiesiosios aukštutinės ar žemutinės linijos giminaičiais.

17

MO apskundė Vyriausybės atstovo sprendimą jį išsiųsti Juzgado de lo Contencioso-Administrativo de Toledo (Toledo provincijos administracinis teismas, Ispanija). Šis teismas skundą atmetė.

18

MO pateikė apeliacinį skundą dėl nurodyto teismo sprendimo Tribunal Superior de Justicia de Castilla-La Mancha (Kastilija-La Mančos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija).

19

Šis teismas patikslina, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateiktu nacionalinės teisės nuostatos išaiškinimu (žr. šio sprendimo 16 punktą) Ispanijos teisės aktu leidėjas rėmėsi Pagrindiniu įstatymu Nr. 2/2009 iš dalies pakeisdamas nagrinėjamą nacionalinės teisės nuostatą.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog Vyriausybės atstovas klaidingai nusprendė dėl neigiamo MO elgesio. Suinteresuotasis asmuo vykstant procesui pateikė galiojantį pasą, atvykimo į Ispanijos teritoriją vizą ir iki 2013 m. galiojusius leidimus gyventi šalyje. Be to, MO turėjo Ispanijoje tiek socialinių, tiek šeiminių ryšių.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismas nurodo, jog iš jam pateiktos bylos medžiagos, be MO neteisėto gyvenimo Ispanijoje fakto, negalima nustatyti jokių neigiamų aplinkybių.

22

Esant tokiai situacijai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų išsiaiškinti, kokias išvadas turėtų padaryti iš 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260), vertindamas MO situaciją. Šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyva 2008/115 turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia valstybės narės teisės aktą, pagal kurį neteisėto trečiųjų šalių piliečių buvimo šios valstybės teritorijoje atveju, atsižvelgiant į aplinkybes, skiriama bauda arba išsiunčiama iš šalies, taikant tik vieną iš dviejų priemonių.

23

Nagrinėjamoje byloje MO situacijai taikomas toks pat nacionalinės teisės aktas kaip ir byloje, kurioje buvo priimtas nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas. Be to, remiantis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) išaiškinimu, pateiktu prieš priimant nurodytą Teisingumo Teismo sprendimą, išsiųsti iš valstybės teritorijos trečiosios šalies pilietį, neteisėtai esantį Ispanijoje, galėjo būtų nuspręsta tik jeigu buvo papildomų sunkinančių aplinkybių.

24

Paskelbus 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimą Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260), Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė (2019 m. gegužės 30 d. sprendimas), kad Ispanijos administracinės valdžios ir teisėsaugos institucijos turi netaikyti Įstatymo dėl užsieniečių nuostatų, pagal kurias pirmenybė teikiama baudos skyrimui ir reikalaujama, kad išsiuntimo iš šalies priemonė būtų aiškiai pagrįsta sunkinančiomis aplinkybėmis. Taip Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) tiesiogiai taikė Direktyvos 2008/115 nuostatas atitinkamo asmens nenaudai, apsunkindamas jo baudžiamąją atsakomybę. Priėmus 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimą Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260) Ispanijos teismai pradėjo taip tiesiogiai taikyti šią direktyvą, net jeigu tai buvo nenaudinga atitinkamiems asmenims.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl galimybės tiesiogiai remtis Direktyvos 2008/115 nuostatomis pagrindinėje byloje priimant sprendimą išsiųsti MO iš šalies net tuo atveju, kai nėra kitų sunkinančių aplinkybių, išskyrus suinteresuotojo asmens neteisėtą buvimą Ispanijos teritorijoje. Šiuo aspektu jis primena Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią direktyvos nuostatos negali būti taikomos tiesiogiai asmeniui, būtent 1986 m. vasario 26 d. Sprendimą Marshall (152/84, EU:C:1986:84) ir 1987 m. birželio 11 d. Sprendimą X (14/86, EU:C:1987:275). Be to, šis teismas daro nuorodą į 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimą M.A.S. ir M.B. (C‑42/17, EU:C:2017:936), kuriame įtvirtinti direktyvas atitinkančio aiškinimo pareigos apribojimai, taikomi atsižvelgiant į nullum crimen, nulla poena sine lege principą.

26

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Superior de Justicia de Castilla-La Mancha (Kastilija-La Mančos aukštesnysis teisingumo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar 2015 m. balandžio 23 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260) aiškinimas, pagal kurį Ispanijos administracinės valdžios institucijos ir teismai gali tiesiogiai taikyti Direktyvą 2008/115 trečiosios šalies piliečio nenaudai, nepaisydami ir netaikydami palankesnių sankcijas nustatančių nacionalinės teisės nuostatų, taip sunkindami jo atsakomybę ir galbūt nesilaikydami bausmių skyrimo pagal įstatymą principo, atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl tiesioginio direktyvų veikimo apribojimų ir ar Ispanijos teisės nuostatų neatitikties direktyvai [2008/115] klausimas turėtų būti sprendžiamas ne taikant ją tiesiogiai, o keičiant teisės aktą arba taikant vieną iš [Sąjungos] teisėje numatytų priemonių, kad įpareigotų valstybes nares tinkamai perkelti direktyvas į nacionalinę teisę?“

27

Pateikdamas prejudicinį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą patekęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvą 2008/115 reikia aiškinti taip, kad, kai nacionalinės teisės nuostatoje numatyta, jog už trečiosios šalies piliečio neteisėtą buvimą valstybės narės teritorijoje skiriama bauda arba išsiunčiama iš šalies, tačiau pastarąją priemonę galima taikyti tik jeigu, be neteisėto buvimo šalyje, yra kitų su šiuo asmeniu susijusių sunkinančių aplinkybių, kompetentinga nacionalinė institucija gali tiesiogiai remtis šios direktyvos nuostatomis, priimdama sprendimą grąžinti šį asmenį, ir įvykdyti šį sprendimą net nesant tokių sunkinančių aplinkybių.

28

Pirmiausia primintina, kad, kaip matyti ir iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šia nacionalinės teisės nuostata, taikoma priėmus Pagrindinį įstatymą Nr. 2/2009, kuriuo iš dalies pakeistas Pagrindinis įstatymas Nr. 4/2000, patvirtinta Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pozicija, paminėta šio teismo sprendimo 23 punkte.

29

Ši nacionalinės teisės nuostata buvo nagrinėta 2015 m. balandžio 23 d. Sprendime Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260). To sprendimo 31 ir 32 punktuose nurodyta, kad Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalyje visų pirma numatyta valstybių narių pareiga priimti sprendimą grąžinti kiekvieną trečiosios šalies pilietį, kuris neteisėtai yra jų teritorijoje. Nustačius, kad asmuo šalyje yra neteisėtai, kompetentingos nacionalinės institucijos, remdamosi šiuo straipsniu ir nepažeisdamos jo 2–5 dalyse nustatytų išimčių, turi priimti sprendimą grąžinti.

30

Teisingumo Teismas nusprendė, kad Ispanijos teisės nuostata, pagal kurią už neteisėtą trečiųjų šalių piliečių buvimą šios valstybės teritorijoje, atsižvelgiant į aplinkybes, skiriama bauda arba išsiunčiama iš šalies, taikant tik vieną iš dviejų priemonių, gali tapti kliūtimi taikyti Direktyvoje 2008/115 nustatytus bendrus standartus ir tvarką, ir tam tikrais atvejais grąžinimas gali užsitęsti, taip pažeidžiant tos direktyvos veiksmingą poveikį (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Zaizoune, C‑38/14, EU:C:2015:260, 40 punktą).

31

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyva 2008/115, būtent jos 6 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis, siejamos su jos 4 straipsnio 2 ir 3 dalimis, turi būti aiškinama, kaip draudžianti tokią nuostatą (2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Zaizoune, C‑38/14, EU:C:2015:260, 41 punktas).

32

Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismui paskelbus nurodytą sprendimą, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė, kad Ispanijos administracinės valdžios ir teisėsaugos institucijos turi netaikyti šios Direktyvos 2008/115 neatitinkančios nacionalinės teisės nuostatos ir tiesiogiai remtis pačia direktyva, kai skiria išsiuntimo iš šalies priemonę už neteisėtą buvimą Ispanijos teritorijoje, net jeigu nėra kitų sunkinančių aplinkybių.

33

Šiuo klausimu primintina, kad nacionaliniai teismai, taikydami vidaus teisę ir laikydamiesi bendrųjų teisės principų, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į aptariamos direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas toje direktyvoje numatytas rezultatas (2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Sánchez Ruiz ir kt., C‑103/18 ir C‑429/18, EU:C:2020:219, 121 punktas).

34

Nagrinėjamu atveju atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris turi nuspręsti, ar nagrinėjamą nacionalinės teisės nuostatą galima aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, atmeta tokią galimybę. Jis mano, jog šiuo atveju reikia nustatyti, ar šią direktyvą galima taikyti tiesiogiai, jeigu tai būtų nenaudinga atitinkamam asmeniui.

35

Šiuo aspektu primintina, jog remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija direktyva negali savaime sukurti pareigų asmeniui ir dėl to nacionaliniame teisme valstybė narė negali remtis direktyvos nuostata prieš tokį asmenį (šiuo klausimu žr. 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshall, 152/84, EU:C:1986:84, 48 punktą ir 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Portgás, C‑425/12, EU:C:2013:829, 22 punktą).

36

Taigi, kadangi pagrindinėje byloje MO taikytoje nacionalinės teisės nuostatoje numatyta, jog trečiosios šalies pilietis iš Ispanijos teritorijos gali būti išsiųstas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tik jeigu, be jo neteisėto buvimo šalyje, yra kitų su šiuo asmeniu susijusių sunkinančių aplinkybių, nesant galimybės šios nuostatos aiškinti taip, kad jį atitiktų Direktyvą 2008/115, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ši valstybė narė negali remtis nurodyta direktyva, kad priimtų sprendimą grąžinti MO, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, ir jį įvykdyti, jeigu nėra minėtų sunkinančių aplinkybių.

37

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyva 2008/115 aiškintina taip, kad, kai nacionalinės teisės nuostatoje numatyta, jog už trečiosios šalies piliečio neteisėtą buvimą valstybės narės teritorijoje skiriama bauda arba išsiunčiama iš šalies, tačiau pastarąją priemonę galima taikyti tik jeigu, be neteisėto buvimo šalyje, yra kitų su šiuo asmeniu susijusių sunkinančių aplinkybių, kompetentinga nacionalinė institucija negali tiesiogiai remtis šios direktyvos nuostatomis, priimdama sprendimą grąžinti šį asmenį, ir įvykdyti šį sprendimą, jeigu nėra tokių sunkinančių aplinkybių.

38

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse aiškintina taip, kad, kai nacionalinės teisės nuostatoje numatyta, jog už trečiosios šalies piliečio neteisėtą buvimą valstybės narės teritorijoje skiriama bauda arba išsiunčiama iš šalies, tačiau pastarąją priemonę galima taikyti tik jeigu, be neteisėto buvimo šalyje, yra kitų su šiuo asmeniu susijusių sunkinančių aplinkybių, kompetentinga nacionalinė institucija negali tiesiogiai remtis šios direktyvos nuostatomis, priimdama sprendimą grąžinti šį asmenį, ir įvykdyti šį sprendimą, jeigu nėra tokių sunkinančių aplinkybių.