1

Savo apeliaciniais skundais, pirma, ABLV Bank AS ir, antra, Ernests Bernis, Oļegs Fiļs, OF Holding SIA ir Cassandra Holding Company SIA prašo atitinkamai panaikinti 2019 m. gegužės 6 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį ABLV Bank / ECB (T‑281/18, EU:T:2019:296) (byla C‑551/19 P) ir 2019 m. gegužės 6 d. Nutartį Bernis ir kt. / ECB (T‑283/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:295) (byla C‑552/19 P) (toliau – skundžiamos nutartys); jomis Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtinus jų ieškinius, kuriais buvo siekiama panaikinti 2018 m. vasario 23 d. Europos Centrinio Banko (ECB) raštus, pripažįstančius, kad ABLV Bank ir jo filialas ABLV Bank Luxembourg SA žlunga arba gali žlugti, kaip tai suprantama 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1), 18 straipsnio 1 dalį (toliau – ginčijami aktai).

2

Reglamento Nr. 806/2014 8, 11, 24 ir 26 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>“

3

Reglamento Nr. 806/2014 7 straipsnyje „BPeM užduočių pasidalijimas“ nustatyta:

„1.   Valdyba atsako už veiksmingą ir nuoseklų BPeM veikimą.

2.   Taikant 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, Valdyba atsako už pertvarkymo planų parengimą ir visų pertvarkymo sprendimų priėmimą, kalbant apie:

3.   Kitų, nei nurodyti 2 dalyje, subjektų ir grupių atveju, nedarant poveikio Valdybos atsakomybei už jai šiuo reglamentu pavestas užduotis, nacionalinės pertvarkymo institucijos atlieka šias užduotis ir už jas atsako:

<…>

4.   Kai tai būtina siekiant užtikrinti nuoseklų aukštų pertvarkymo standartų pagal šį reglamentą taikymą, Valdyba gali:

<…>

5.   Neatsižvelgiant į šio straipsnio 3 dalį, dalyvaujančios valstybės narės gali nuspręsti, kad Valdyba turi naudotis visais jai šiuo reglamentu suteiktais įgaliojimais ir turi vykdyti visas jai šiuo reglamentu pavestas pareigas kitų nei 2 dalyje nurodytų subjektų ir grupių, įsteigtų jų teritorijoje, atžvilgiu. <…>“

4

Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnis „Pertvarkymo procedūra“ suformuluotas taip:

„1.   Valdyba patvirtina pertvarkymo schemą pagal 6 dalį dėl 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų bei grup[ių] ir 7 straipsnio 4 dalies b punkte ir 5 dalyje nurodytų subjektų bei grupių, kai tenkinamos tose dalyse nustatytos sąlygos tik tada, kai gavusi pranešimą pagal ketvirtą pastraipą arba savo iniciatyva per savo vykdomąjį posėdį ji nustato, kad tenkinamos šios sąlygos:

Tai, ar tenkinama pirmos pastraipos a punkte nurodyta sąlyga, įvertina ECB, pasikonsultavęs su Valdyba. Valdyba per savo vykdomąjį posėdį gali nustatyti šį faktą tik prieš tai informavusi ECB apie savo ketinimus ir tik tada, jeigu ECB per tris kalendorines dienas nuo tos informacijos gavimo dienos nenustato tokio fakto. ECB nedelsdamas pateikia Valdybai visą svarbią informaciją, kurios prašo Valdyba, kad Valdyba galėtų atlikti informacija pagrįstą vertinimą.

Kai ECB nustato, kad pirmoje pastraipoje nurodytas subjektas ar grupė atitinka pirmos pastraipos a punkte nurodytą sąlygą, apie tai jis nedelsdamas praneša Komisijai ir Valdybai.

Tai, ar tenkinama pirmos pastraipos b punkte nurodyta sąlyga, įvertina Valdyba per savo vykdomąjį posėdį arba, kai taikytina, nacionalinės pertvarkymo institucijos, glaudžiai bendradarbiaudamos su ECB. ECB taip pat gal[i] informuoti Valdybą arba atitinkamas nacionalines pertvarkymo institucijas, jeigu mano, kad tame punkte nustatyta sąlyga yra tenkinama.

2.   Nedarant poveikio atvejams, kai ECB yra nusprendęs tiesiogiai vykdyti priežiūros užduotis kredito įstaigų atžvilgiu pagal Reglamento <…> Nr. 1024/2013 6 straipsnio 5 dalies b punktą, gavusi pranešimą pagal 1 dalį arba kai Valdyba ketina pagal 1 dalį savo iniciatyva pateikti įvertinimą 7 straipsnio 3 dalyje nurodyto subjekto arba grupės atžvilgiu, Valdyba nedelsdama praneša apie savo įvertinimą ECB.

<…>

4.   1 dalies a punkto tikslais laikoma, kad subjektas žlunga arba galėtų žlugti, jei susidaro viena ar daugiau iš šių aplinkybių:

5.   Šio straipsnio 1 dalies c punkto tikslais pertvarkymo veiksmai laikomi atitinkančiais viešąjį interesą, jei jie yra būtini tam, kad būtų pasiekti vienas ar daugiau 14 straipsnyje nurodytų pertvarkymo tikslų[,] ir yra proporcingi tiems tikslams, o subjektą likvidavus iškeliant įprastinę bankroto bylą tie pertvarkymo tikslai būtų pasiekti ne tokiu pačiu mastu.

6.   Jei įvykdomos 1 dalyje nustatytos sąlygos, Valdyba patvirtina pertvarkymo schemą. Pertvarkymo schemoje nurodoma:

7.   Patvirtinusi pertvarkymo schemą, Valdyba nedelsiant ją perduoda Komisijai.

Per 24 valandas po to, kai Valdyba perduoda pertvarkymo schemą, Komisija pritaria pertvarkymo schemai arba nepritaria pertvarkymo schemos diskreciniams aspektams tais atvejais, kurie neįtraukti į šios dalies trečią pastraipą.

Per 12 valandų po to, kai Valdyba perduoda pertvarkymo schemą, Komisija gali Tarybai pasiūlyti:

Trečios pastraipos tikslais Taryba sprendimus priima paprasta balsų dauguma.

Pertvarkymo schema gali įsigalioti tik tuo atveju, jeigu Taryba ar Komisija nepareiškia prieštaravimų per 24 valandas po to, kai Valdyba ją perduoda.

<…>

9.   Valdyba užtikrina, kad būtų imtasi reikalingų pertvarkymo veiksmų, jog atitinkamos nacionalinės pertvarkymo institucijos įgyvendintų pertvarkymo schemą. Pertvarkymo schema skiriama atitinkamoms nacionalinėms pertvarkymo institucijoms ir joje pateikiami nurodymai toms institucijoms, kurios imasi visų būtinų priemonių jai įgyvendinti pagal 29 straipsnį, pasinaudodamos pertvarkymo įgaliojimais. Kai teikiama valstybės arba Fondo pagalba, Valdyba laikosi Komisijos priimto sprendimo dėl tos pagalbos.

<…>“

5

Reglamento Nr. 806/2014 86 straipsnyje „Ieškinių pareiškimas Teisingumo Teisme“ numatyta:

„1.   Pagal SESV 263 straipsnį Teisingumo Teisme gali būti inicijuotas procesas ginčijant Apeliacinės komisijos priimtą sprendimą arba, tais atvejais, kai teisė kreiptis apeliacine tvarka į Apeliacinę komisiją nesuteikta – Valdybos priimtą sprendimą.

2.   Pagal SESV 263 straipsnį valstybės narės, Sąjungos institucijos ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo gali inicijuoti procesą Teisingumo Teisme dėl Valdybos sprendimų.

3.   Jeigu Valdyba yra įpareigota veikti, bet nepriima sprendimo, Teisingumo Teisme gali būti pareikštas ieškinys dėl neveikimo pagal SESV 265 straipsnį.

4.   Valdyba imasi priemonių, būtinų Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti.“

6

ABLV Bank, ieškovė byloje C‑551/19 P, yra Latvijoje įsteigta kredito įstaiga ir ABLV grupės patronuojančioji bendrovė. ABLV Bank Luxembourg – Liuksemburge įsteigta kredito įstaiga, kuri yra viena iš ABLV grupės patronuojamųjų bendrovių ir kurios vienintelė akcininkė yra ABLV Bank.

7

A. Bernis ir J. Fiļs, OF Holding ir Cassandra Holding Company, ieškovai byloje C‑552/19 P, yra tiesioginiai ir netiesioginiai ABLV Bank akcininkai.

8

ABLV Bank ir ABLV Bank Luxembourg buvo laikomi svarbiais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnio 4 dalį, todėl jiems taikyta ECB priežiūra pagal BPM.

9

2018 m. vasario 13 d.United States Department of the Treasury (Jungtinių Amerikos Valstijų iždo departamentas) Financial Crimes Enforcement Network paskelbė, kad ketina imtis specialių priemonių, siekdamas uždrausti grupei ABLV patekti į Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (USD) finansinę sistemą.

10

2018 m. vasario 18 d. ECB kreipėsi į Finanšu un kapitāla tirgus komisija (Finansų rinkų ir kapitalo komisija, Latvija, toliau – CMFC), Latvijos nacionalinė pertvarkymo instituciją (toliau – NPI), kad būtų sustabdyti ABLV Bank finansinių įsipareigojimų mokėjimai. ECB paragino Liuksemburgo Commission de surveillance du secteur financier (Finansų sektoriaus priežiūros komisija), Liuksemburgo NPI, imtis panašių priemonių dėl ABLV Bank Luxembourg.

11

2018 m. vasario 22 d. ECB pranešė Valdybai, kad planuoja įvertinti, ar ABLV Bank ir ABLV Luxembourg iš tikrųjų žlunga arba galėtų žlugti, siekdamas pasikonsultuoti su ja pagal Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

12

2018 m. vasario 23 d. ECB padarė išvadą, kad ABLV Bank ir ABLV Luxembourg žlunga arba galėtų žlugti, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punktą. Apie ECB įvertintą ABLV Bank ir ABLV Luxembourg situaciją tą pačią dieną buvo pranešta Valdybai. Šis įvertinimas pateiktas ginčijamuose aktuose.

13

Tą pačią dieną dviejuose sprendimuose, atitinkamai susijusiuose su ABLV Bank ir ABLV Bank Luxembourg, Valdyba nusprendė, kad, nepaisant ECB įvertinimo dėl šių kredito įstaigų žlugimo ar galimo žlugimo, joms nereikia priimti pertvarkymo schemos, nes, atsižvelgiant į jų ypatumus ir finansinę bei ekonominę padėtį, pertvarkymo priemonė nebuvo būtina dėl viešojo intereso, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą ir 18 straipsnio 5 dalį.

14

2018 m. vasario 23 d. apie šiuos Valdybos sprendimus buvo pranešta atitinkamiems adresatams, t. y. CMFC ir Finansų sektoriaus priežiūros komisijai.

15

2018 m. vasario 26 d.ABLV Bank akcininkai pradėjo procedūrą, kad bankas pats galėtų likviduotis, ir pateikė CMFC prašymą patvirtinti savanoriško likvidavimo planą.

16

2018 m. liepos 11 d. ECB, gavęs atitinkamą CMFC pasiūlymą, priėmė sprendimą panaikinti ABLV Bank leidimą.

17

2018 m. gegužės 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo, pirma, ieškovės byloje C‑551/19 P ir, antra, ieškovų byloje C‑552/19 P ieškinius dėl ginčijamų aktų panaikinimo. Šie du ieškiniai buvo įregistruoti numeriais T‑281/18 ir T‑283/18.

18

2018 m. gegužės 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo, pirma, ieškovės byloje C‑551/19 P ir, antra, ieškovų byloje C‑552/19 P ieškinius dėl 2018 m. vasario 23 d. Valdybos sprendimų, nurodytų šio sprendimo 13 punkte, panaikinimo. Šie du ieškiniai įregistruoti numeriais T‑280/18 ir T‑282/18 ir yra nagrinėjami Bendrajame Teisme.

19

Grįsdami savo ieškinius, nurodytus šio sprendimo 17 punkte, apeliantai nurodė dešimt tokių pačių pagrindų, atitinkamai susijusių: pirmasis – su klaidingu žlugimo arba galimo žlugimo kriterijaus vertinimu, antrasis – su teisės būti išklausytam ir kitų susijusių teisių pažeidimu, trečiasis – su pareigos motyvuoti pažeidimu, ketvirtasis – su tuo, kad nebuvo atliktas išsamus ir nešališkas visų reikšmingų bylos aspektų nagrinėjimas, penktasis – su proporcingumo principo pažeidimu, šeštasis – su vienodo požiūrio principo pažeidimu, septintasis – su nuosavybės teisės ir laisvės užsiimti verslu pažeidimu, aštuntasis – su nemo auditur principo pažeidimu, devintasis – su piktnaudžiavimu įgaliojimais ir dešimtasis – su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio pažeidimu.

20

Atskiru dokumentu ECB dėl kiekvieno ieškinio pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo, kurį sudarė dvi dalys.

21

Pirma, ECB teigė, kad ginčijami aktai yra tik parengiamosios priemonės ir kad juose nurodytas faktų vertinimas neturi jokios privalomos galios. Jis pridūrė, kad Reglamente Nr. 806/2014 nenumatyta galimybės pareikšti ieškinį dėl subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimo panaikinimo. Galiausiai ECB priminė, kad ieškovai pareiškė ieškinius dėl Valdybos sprendimų panaikinimo, todėl tariamais teisės pažeidimais, padarytais ginčijamais aktais, galėjo būti remiamasi šiuose ieškiniuose, taip ieškovams užtikrinant pakankamą teisminę apsaugą.

22

Antra, ECB teigė, kad ieškovai nėra tiesiogiai susiję su ginčijamais aktais.

23

Skundžiamomis nutartimis Bendrasis Teismas patenkino šį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą ir atmetė abu ieškinius kaip nepriimtinus.

24

Priminęs, kad tik aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti ieškovo interesus ir aiškiai pakeisti jo teisinę padėtį, gali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas, ir kad, kiek tai susiję su keliais vidaus procedūros etapais priimamais aktais, iš esmės aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, gali būti tik aktai, kuriais galutinai nustatoma institucijos pozicija pasibaigus procedūrai, o ne dėl tarpinių priemonių, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą, Bendrasis Teismas nusprendė, jog ginčijami aktai yra parengiamosios priemonės per procedūrą, kuria siekiama, kad Valdyba priimtų teigiamą arba neigiamą sprendimą dėl aptariamų bankų pertvarkymo, todėl dėl jų nebuvo galima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo.

25

Byloje C‑551/19 P apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

26

Byloje C‑552/19 P apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

27

ECB prašo Teisingumo Teismo atmesti visus apeliacinius skundus kaip akivaizdžiai nepagrįstus arba, nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti juos kaip iš dalies nepriimtinus ir iš dalies nepagrįstus ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.

28

ECB reikalavimus palaikyti įstojusi į bylą Komisija prašo, kad apeliaciniai skundai būtų atmesti kaip nepagrįsti ir kad Teisingumo Teismas pakeistų skundžiamų nutarčių 34 punkte išdėstytus argumentus, „paaiškindamas, ar ECB vertinimas dėl žlugimo ar galimo žlugimo, kurį turi stebėti Valdyba ir Komisija, yra privalomas, jei galiausiai Valdybai, Komisijai ar prireikus Tarybai įvertinus kitas pertvarkymo sąlygas priimama pertvarkymo priemonė“.

29

2019 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑551/19 P ir C‑552/19 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

30

Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė byloje C‑551/19 P nurodo du pagrindus, tapačius dviem apeliantų byloje C‑552/19 P pateiktiems apeliacinio skundo pagrindams.

31

Pateikdami pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė SESV 263 straipsnį, nes skundžiamų nutarčių negrindė ECB realiai priimtais sprendimais, nors turėjo įvertinti ieškinių priimtinumą, atsižvelgdamas į ECB šioje byloje atlikto vertinimo pobūdį. Kaip antrąjį pagrindą jie nurodo, kad šios nutartys taip pat grindžiamos klaidingu Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies aiškinimu.

32

Pirmiausia, prieš pradedant išsamią kiekvieno iš šių pagrindų analizę, reikia pažymėti, kad ECB teigia, jog visi apeliaciniai skundai yra akivaizdžiai nepagrįsti dėl šių pagrindų nereikšmingumo. Iš tiesų skundžiamose nutartyse Bendrasis Teismas tik dėl išsamumo konstatavo, kad ginčijamuose aktuose pateikti vertinimai dėl žlugimo arba galimo žlugimo nėra privalomi. Šiomis aplinkybėmis ECB pateikia keturis argumentus. Pirma, kadangi Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijami aktai yra parengiamosios priemonės, ir apeliantai neginčijo šio vertinimo, Valdybai neprivalomas ECB atliktas vertinimas dėl žlugimo ar galimo žlugimo neturi reikšmės taikant SESV 263 straipsnį. Antra, apeliantai neginčija Bendrojo Teismo vertinimo, kad ginčijamais aktais nebuvo pakeistas jų teisinis statusas. Trečia, klausimas, ar ECB atliktas subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimas Valdybai šiuo atveju yra privalomas, yra teorinis klausimas ir neturi reikšmės ginčo esmei. Ketvirta, Bendrasis Teismas atmetė ieškinius kaip nepriimtinus ir, remdamasis SESV 263 straipsniu, taip pat atsižvelgė į apeliantų ieškinius bylose T‑280/18 ir T‑282/18, o ieškovai tokio vertinimo neginčijo.

33

Nagrinėjamu atveju pakanka pažymėti: nors skundžiamų nutarčių 49 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ginčijami aktai yra parengiamieji aktai, kuriais nekeičiama ieškovų teisinė padėtis, nes juose pateiktas ECB faktinių aplinkybių vertinimas dėl ABLV Bank ir jos patronuojamosios bendrovės žlugimo ar galimo žlugimo, kuris nebuvo privalomas, jie šiuo atveju buvo pagrindas Valdybai priimti sprendimus, pagal kuriuos pertvarkymas nebuvo būtinas dėl viešojo intereso; šia išvada, pagal kurią ECB atliktas subjekto žlugimo ar galimo žlugimo vertinimas nėra privalomas Valdybai, aiškiai grindžiamos minėtos nutartys, nors ECB teigia atvirkščiai.

34

Iš to matyti, kad apeliacinis skundas negali būti atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad apeliantų nurodyti pagrindai yra nereikšmingi, todėl šiuos pagrindus reikia nagrinėti vieną po kito.

35

Pateikdami pirmąjį pagrindą, primintą šio sprendimo 31 punkte, apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas neatskyrė klausimo, ar ECB buvo įgaliotas atlikti privalomą vertinimą, nuo klausimo, ar nagrinėjamu atveju ECB ginčijamuose aktuose pateiktu vertinimu buvo siekiama sukelti privalomus padarinius. Jie iš esmės mano, kad skundžiamose nutartyse Bendrasis Teismas atmetė ieškinius kaip nepriimtinus, atsižvelgdamas ne į ECB priimtų ginčijamų aktų pobūdį, o į aktus, kuriuos, remdamasis Bendrojo Teismo Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio aiškinimu, ECB turėjo priimti. Vis dėlto pagal apeliantų pateiktą šios nuostatos aiškinimą tuo atveju, kai institucija priima privalomą aktą dėl to, kad mano, jog šis privalomasis pobūdis atitinka teisės aktus, tuomet ieškinys dėl šio akto panaikinimo yra priimtinas; klausimas, ar tokio akto priėmimas yra teisėtas, susijęs su tokio ieškinio vertinimu iš esmės, o ne su jo priimtinumu.

36

Siekdami įrodyti, kad priimdamas ginčijamus aktus ECB nagrinėjamu atveju, neatsižvelgdamas į tikslų Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio aiškinimą, priėmė privalomus aktus, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, apeliantai remiasi įvairiais elementais, kaip antai tuo, kad ECB pateikė faktinę informaciją, kad parengtų vėlesnį Valdybos sprendimą, tuo, kad pats ECB ginčijamuose aktuose ir su jais viešai paskelbtame pranešime nurodė, jog įvertino, ar subjektas žlunga ar galėtų žlugti, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punktą, tuo, kad ECB vertinimas buvo pateiktas atitinkamoms banko įstaigoms, arba Bendrojo Teismo 2018 m. kovo 9 d.tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas, Liuksemburgas) sprendimo, paminėto ginčijamose nutartyse, aiškinimu.

37

ECB ginčija apeliantų argumentus ir visų pirma teigia, kad pirmasis pagrindas nepriimtinas, nes jame nenurodomos skundžiamų nutarčių ginčijamos aplinkybės, ir subsidiariai – kad jis nepagrįstas. Pastaruoju klausimu jį palaiko Komisija, kuri tvirtina, kad subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimas yra parengiamoji priemonė.

38

Dėl pirmojo pagrindo priimtinumo reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ECB, apeliantų nurodyta teisės klaidą, skaitant įvairius argumentus, kuriais grindžiamas šis pagrindas ir kurių santrauka pateikta šio sprendimo 35 ir 36 punktuose, galima aiškiai nustatyti, todėl minėtas pagrindas yra priimtinas.

39

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad dėl Bendrojo Teismo argumento pateikti kaltinimai yra nepagrįsti. Jis teisingai priminė, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, gali ginčyti tik privalomų padarinių sukeliančius teisės aktus, kurie gali turėti įtakos ieškovo interesams ir iš esmės pakeisti jo teisinę padėtį (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 9 punktą; 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. / Komisija, C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 54 punktą ir 2019 m. sausio 31 d. Sprendimo International Management Group / Komisija, C‑183/17 P ir C‑184/17 P, EU:C:2019:78, 51 punktą). Be to, priemonės, kuriomis galutinai nustatoma institucijos pozicija pasibaigus administracinei procedūrai ir kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, darančių įtakos ieškovo interesams, iš principo pripažintinos aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą ir kuriomis tokios pasekmės nesukeliamos (2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo NDSHT / Komisija, C‑322/09 P, EU:C:2010:701, 48 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Tarpinės priemonės, kuriomis išreiškiamas institucijos vertinimas ir kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą, iš esmės nėra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 50 punktą ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija, C‑415/15 P, EU:C:2017:216, 44 punktą).

40

Siekiant nustatyti, ar ginčijami aktai yra parengiamieji aktai, kaip tai nusprendė Bendrasis Teismas, ar jie yra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, kaip nurodo apeliantai, svarbu atkreipti dėmesį į pačių šių aktų esmę (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo NDSHT / Komisija, C‑322/09 P, EU:C:2010:701, 46 punktą ir nurodytą jurisprudenciją) ir į autoriaus, šiuo atveju ECB, ketinimus (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 42 punktą ir 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 52 punktą).

41

Teisingumo Teismas patikslino, kad atkreipti dėmesį į akto esmę reiškia šiuos padarinius vertinti remiantis objektyviais kriterijais prireikus atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jis priimtas, ir Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo (akto autorių) įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, C‑31/13 P, EU:C:2014:70, 55 punktą ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 47 punktą); šie įgaliojimai turi būti vertinami ne abstrakčiai, o kaip aplinkybės, galinčios padėti išsamiai išanalizuoti tokio akto turinį, nes ši analizė yra esminė ir būtina (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, C‑599/15 P, EU:C:2017:801, 49, 51, 52 ir 55 punktus).

42

Kadangi apeliantai ECB ketinimą priimant ginčijamus aktus nurodo, kaip vieną iš svarbiausių pagrindo elementų, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas pabrėžė, jog nors jurisprudencijoje nurodyta, kad galima atsižvelgti ir į subjektyvų kriterijų, t. y. ketinimą, kuriuo vadovaudamasi Sąjungos institucija, įstaiga ar organas priėmė ginčijamą aktą, šis subjektyvus kriterijus gali būti tik papildomas, palyginti su ankstesniame punkte nurodytais objektyviais kriterijais, taigi negali būti už juos svarbesnis ar paneigti remiantis tais kriterijais atlikto ginčijamo akto padarinių vertinimo (2021 m. sausio 21 d. Sprendimo Vokietija / Esso Raffinage, C‑471/18 P, EU:C:2021:48, 65 punktas).

43

Bendrasis Teismas akivaizdžiai laikėsi šios jurisprudencijos, kai skundžiamų nutarčių 33–36 punktuose išsamiai išnagrinėjo ginčijamų aktų esmę, atsižvelgdamas į veiksnius, padedančius atlikti konkrečią šių aktų turinio analizę, kaip antai į ECB įgaliojimus, kai šis turi atlikti subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimą pagal Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnį, palyginti su tais, kurie suteikiami pagal šį straipsnį Valdybai, kai toks vertinimas jai perduodamas. Be to, šių nutarčių 47 punkte jis nurodė, kad ECB ketinimas priimant ginčijamus aktus nepaneigia jų pobūdžio kaip parengiamųjų aktų. Šis analizės metodas atitinka pirmesniame punkte primintą jurisprudenciją, pagal kurią akto, dėl kurio pareikštas ieškinys, autoriaus ketinimas yra tik papildomas aspektas nustatant, ar dėl šio akto galima pareikšti ieškinį.

44

Taigi apeliantai klaidingai kaltina Bendrąjį Teismą rėmusis in abstracto neprivalomu aktu, kurį, aiškinant pagal Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnį, turėjo priimti ECB, o ne dėl jo faktiškai priimtų priemonių.

45

Apeliantai siekia užginčyti Bendrojo Teismo vertinimus, nurodytus šio sprendimo 43 punkte, remdamiesi prezumpcija, kad bet koks institucijos vertinimas turi privalomą galią, nebent ši institucija aiškiai nurodo, kad tas vertinimas toks nėra. Jie paaiškina, kad pats ECB tiek ginčijamuose aktuose, tiek su jais pateiktame viešame skelbime nurodė, kad įvertino subjekto žlugimą arba galimą žlugimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punktą. Apeliantai taip pat nurodo kelias kitas aplinkybes, kaip antai ECB atliktą proporcingumo vertinimą, kuris reiškia, kad sprendimas, kuriame atliekamas toks vertinimas, sukelia privalomų teisinių pasekmių, viešą paskelbimą ir pranešimą apie ginčijamus aktus aptariamoms kredito įstaigoms arba viešą pareiškimą, kad šių kredito įstaigų likvidavimas buvo neišvengiamas. Be to, apeliantai pažymi, kad Bendrasis Teismas netinkamai aiškino sąvoką „privalomas“, kiek tai susiję su 2018 m. kovo 9 d.tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas) sprendimo analize, nes ši sąvoka iš tikrųjų reiškia, kad, atsižvelgiant į šio reglamento 18 straipsnį, ECB žlugimo arba galimo žlugimo vertinimas privalomas Valdybai, kadangi ji negali priimti pertvarkymo priemonės, jeigu ECB nusprendė, kad atitinkama banko įstaiga nežlunga arba negalėtų žlugti, ir atvirkščiai, privalo priimti tokią priemonę, kai ECB konstatuoja tokį žlugimą arba galimą žlugimą.

46

Vis dėlto prezumpcija (apeliantai norėtų, kad ji būtų pripažinta) neatitiktų reikalavimo tam tikro akto atveju nustatyti galimą jo privalomąjį pobūdį pagal esmę ir autoriaus ketinimus, ir tai atitinka šio sprendimo 40–42 punktuose primintą jurisprudenciją. Be to, ja iš esmės panaikinama SESV 263 straipsnio taikymo sritis, nes ją taikant Sąjungos teismas turėtų vadovautis principu, kad visi Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktai yra sprendžiamojo pobūdžio, nebent Sąjungos institucijos aiškiai nurodė, kad taip nėra konkretaus akto atveju. Be to, paliekant šioms institucijoms, įstaigoms ar organams teisę patiems kvalifikuoti savo aktus kaip sprendimus ar ne, teigiant, kad, jei nenurodyta kitaip, šie aktai privalomi, todėl yra sprendimai, tokia prezumpcija prieštarautų šio sprendimo 39 punkte nurodytai jurisprudencijai, pagal kurią nesvarbu, ar Sąjungos institucijos, įstaigos ir organo teisės aktas yra pavadintas „sprendimu“ (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo NDSHT / Komisija, C‑322/09 P, EU:C:2010:701, 47 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

47

Be to, nors tiesa, kad bet kuris Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo sprendimas turi atitikti bendruosius Sąjungos teisės principus, tarp kurių yra ir proporcingumo principas (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Nijemeisland, C‑170/08, EU:C:2009:369, 41 punktą ir nurodytą jurisprudenciją), todėl daugelis aktų, kuriuose pateikiama proporcingumo analizė, yra teisiškai privalomi, tokios analizės buvimas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu akto privalomąjį pobūdį, aiškinant a contrario. Iš tiesų atitinkama institucija tikrai gali išanalizuoti priemonės proporcingumą per administracinę procedūrą, kurią sudaro keli etapai, tačiau taip nepakeisdama akto, kuris turi būti tarpinis aktas, esmės.

48

Reikia atmesti apeliantų argumentą, susijusį su viešu paskelbimu ir pranešimu apie ginčijamus aktus atitinkamoms kredito įstaigoms. Iš tiesų iš skundžiamų nutarčių 45 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog jie „nebuvo paskelbti, tačiau ECB paskelbė du pranešimus, kurie visiškai nebuvo [ginčijami] aktai“. Vis dėlto toks vertinimas priklauso Bendrojo Teismo atliekamam faktinių aplinkybių vertinimui, kuris, išskyrus jų iškraipymą, kurio nenurodė apeliantai, negali būti kontroliuojamas nagrinėjant apeliacinį skundą (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 5 d. Nutarties Graikija / Komisija, C‑296/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:72, 32 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Be to, reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 63 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tai, jog ECB paskelbė pranešimus spaudai dėl subjekto žlugimo ar galimo žlugimo vertinimo, nereiškia, kad jis ketino šiam vertinimui suteikti privalomąjį pobūdį ar kad pats šis vertinimas yra tokio pobūdžio.

49

Dėl argumento, kad viešas ECB pareiškimas, jog nagrinėjamų kredito įstaigų likvidavimas buvo neišvengiamas, patvirtina ginčijamų aktų privalomąjį pobūdį, reikia pažymėti, kad jis nėra pagrįstas nei jų esme, nei juos priėmusio subjekto ketinimais. Be to, tokį likvidavimą pagal Latvijos teisę, kiek tai susiję su ABLV Bank, lėmė ne minėti aktai, o šios bendrovės akcininkų sprendimas, priimtas po Valdybos sprendimo, pagal kurį nebuvo būtina dėl viešojo intereso taikyti pertvarkymo schemas ABLV Bank ir ABLV Bank Luxembourg pagal Reglamentą Nr. 806/2014.

50

Galiausiai reikia atmesti argumentą, kad, kaip matyti iš skundžiamų nutarčių 48 punkto, Bendrasis Teismas rėmėsi netinkamu termino „privalomas“ aiškinimu, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsniu. Iš tiesų tame punkte Bendrasis Teismas tik pakartojo 2018 m. kovo 9 d.tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas) sprendimo motyvą, kuriame aiškiai nurodyta, kad „šalys sutar[ė], kad pagal šį reglamentą ECB ir Valdybos atliktas faktinių aplinkybių vertinimas ir išvados nėra privalomi teismui, į kurį kreiptasi su šiuo prašymu“, ir nurodė, kad, pačių ieškovų teigimu, vertinimas dėl žlugimo ar galimo žlugimo tėra paprastas faktinių aplinkybių vertinimas, nesukeliantis teisinių padarinių.

51

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti pirmąjį pagrindą.

52

Kaip antrąjį pagrindą apeliantai nurodo, kad skundžiamos nutartys grindžiamos klaidingu Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Šį antrąjį pagrindą iš esmės sudaro dvi argumentų grupės, susijusios, pirma, su minėto 18 straipsnio aiškinimu siaurąja prasme (kuriuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ginčijami aktai nėra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį) ir, antra, su Bendrojo Teismo padaryta klaida, kai jis konstatavo, kad ABLV Bank ir ABLV Bank Luxembourg padėtis dėl šių aktų nepasikeitė.

53

ECB, palaikomas Komisijos, teigia, kad antrasis pagrindas yra nepagrįstas.

54

Prieš nagrinėjant dvi argumentų, kuriuos apeliantai pateikė kaip antrąjį pagrindą, grupes reikia pateikti tam tikras pirmines pastabas.

55

Pirma, reikia pažymėti, kad Reglamentas Nr. 806/2014 buvo priimtas dėl Sąjungos teisės aktų leidėjo noro užkirsti kelią krizėms, kaip antai 2008 m. įvykusiai vadinamajai hipotekos paskolų krizei. Todėl šio reglamento tikslas, kaip nurodyta jo 8 konstatuojamojoje dalyje, yra nustatyti veiksmingesnius pertvarkymo mechanizmus, kurie turėtų būti pagrindinė priemonė siekiant išvengti žalos, patirtos praeityje žlugus bankams. Toks tikslas reiškia greito sprendimo priėmimą, kaip matyti iš minėto reglamento 18 straipsnyje numatytų trumpų terminų, kad nekiltų pavojus finansiniam stabilumui. Todėl aiškinant šią nuostatą negalima nepaisyti šio tikslo, kai siekiama nustatyti, ar ECB atliekamas subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimas vykstant pertvarkymo procedūrai yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, nes tokio vertinimo sprendžiamojo pobūdžio pripažinimas gali turėti didelę įtaką šios procedūros spartumui.

56

Antra, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 806/2014 86 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog valstybės narės ir Sąjungos institucijos, taip pat bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, remdamosi SESV 263 straipsniu, gali pareikšti ieškinį Europos Sąjungos Teisingumo Teisme dėl Valdybos sprendimų, išskyrus bet kurią kitą Sąjungos instituciją, įstaigą ar organą. Taigi jame niekur nenurodyti ECB, visų pirma subjekto žlugimo arba galimo žlugimo, vertinimai, kuriuos jis gali atlikti, ir tai, atrodo, patvirtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino suteikti ECB sprendimų priėmimo kompetencijos šioje srityje. Be to, dėl Valdybos priimtos pertvarkymo schemos pagal šio reglamento 18 straipsnio 6 dalį arba dėl sprendimo nepriimti tokios priemonės gali būti pareikštas ieškinys Sąjungos teismuose, per kurį gali būti atlikta ECB subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimo teisminė kontrolė.

57

Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia išnagrinėti dvi apeliantų pateiktų argumentų grupes.

58

Apeliantai iš esmės teigia, kad aiškindamas Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalį Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šios nuostatos antrą pastraipą, todėl klaidingai nusprendė, kad joje numatyta tik tai, kad ECB Valdybai teikia neprivalomą faktinę informaciją ir kad tik Valdyba turi kompetenciją nustatyti, ar įvykdytos trys sąlygos, nurodytos tos nuostatos pirmoje pastraipoje. Apeliantai priduria, kad žlugimo arba galimo žlugimo buvimas, atsižvelgiant į šio reglamento 18 straipsnio 4 dalyje pateiktą šios sąvokos apibrėžtį, reiškia teisinę analizę ir išvadą.

59

Apeliantai taip pat kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis skundžiamų nutarčių 46 punkte nepakankamai atsižvelgė į „funkcinį lygiavertiškumą“, egzistuojantį tarp subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimo ir jo leidimo panaikinimo. Atsisakydamas pripažinti, kad subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimas, kurį atlieka priežiūros institucija, yra privalomas, Bendrasis Teismas kelia abejonių dėl bankų priežiūros ir pertvarkymo sistemos nuoseklumo, nes Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pertvarkymo institucija būtų saistoma priežiūros institucijos atlikto subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimo.

60

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, Valdyba pagal Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 ir 6 dalis turi patvirtinti pertvarkymo schemą, kurią vėliau pagal šio reglamento 18 straipsnio 7 dalį turi patvirtinti Komisija arba prireikus Taryba, nes tokia priemonė gali įsigalioti tik šioms institucijoms nepateikus prieštaravimų. Be to, kaip aiškiai nurodyta minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a–c punktuose, pertvarkymo schema gali būti priimta tik tuo atveju, jei įvykdytos trys sąlygos, t. y. subjektas žlunga ar gali žlugti, nėra jokios pagrįstos tikimybės, kad per protingą terminą kitos priemonės užkirs kelią jo žlugimui, ir pertvarkymo priemonė yra būtina dėl viešojo intereso, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 18 straipsnio 5 dalį.

61

Pirmiausia reikia pažymėti, kaip tai daro ECB ir Komisija, kad atsižvelgiant į tai, jog pertvarkymo schemos patvirtinimas siejamas su trijų sąlygų, nurodytų pirmesniame punkte, įvykdymu, ir ECB atliekamas subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimas susijęs tik su pirmąja iš šių sąlygų, šis vertinimas negali lemti pertvarkymo procedūros baigties, nes ji taip pat priklauso nuo kitų dviejų sąlygų.

62

Šiuo klausimu, kiek tai susiję su pirmąja sąlyga, pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ECB suteikiamas prioritetinis vaidmuo, net jeigu jis nėra išimtinis, nes paprastai ECB turi atlikti subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimą. Nors Valdyba gali atlikti šį vertinimą, tai ji gali daryti tik prieš tai informavusi ECB apie savo ketinimus ir tik tada, kai ECB per tris kalendorines dienas nuo tos informacijos gavimo dienos neatlieka tokio vertinimo. ECB yra pripažinta prioritetinė kompetencija atlikti tokį vertinimą, kuris, kaip pabrėžia Komisija, grindžiamas jo, kaip priežiūros institucijos, turimomis eksperto žiniomis, nes dėl šio statuso galėdamas susipažinti su visa rizikos ribojimu pagrįsta informacija apie atitinkamą subjektą jis gali geriausiai nustatyti, ar pagal šio reglamento 18 straipsnio 4 dalyje pateiktą žlugimo ar galimo žlugimo apibrėžimą, kuriame nurodomi su rizikos ribojimu susiję elementai, kaip antai leidimo išdavimo sąlygos, turimo turto suma, palyginti su įsipareigojimais ir esamomis arba būsimomis skolomis, įvykdyta su tokiais įsipareigojimais susijusi sąlyga.

63

Šį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta ECB pareiga nedelsiant suteikti Valdybai, jeigu ši ketina pati įvertinti subjekto žlugimą arba galimą žlugimą, bet kokią jos prašomą naudingą informaciją. Vis dėlto dėl kitų dviejų sąlygų, numatytų šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, Valdyba turi išimtinę kompetenciją priimti sprendimą dėl to, ar jos įvykdytos.

64

Be to, Reglamento Nr. 806/2014 26 konstatuojamojoje dalyje patvirtinama ir ECB, priežiūros institucijos BPM ir Valdybos, kuri yra pertvarkymo institucija, pasidalyta kompetencija vertinant, ar kredito įstaiga žlugs arba galėtų žlugti, ir išimtinė Valdybos kompetencija vertinti, ar įvykdytos kitos pertvarkymo schemos patvirtinimo sąlygos.

65

ECB vaidmuo yra tik įvertinti pirmąją iš Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytų sąlygų ir pranešti Valdybai apie šį vertinimą arba, jeigu ji pareiškė ketinanti pati atlikti tokį vertinimą, padėti jai vykdyti šią užduotį.

66

Nagrinėjamu atveju ECB atliktas ABLV Bank ir ABLV Bank Luxembourg žlugimo arba galimo žlugimo vertinimas savaime nesukelia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti ieškovų interesus ir aiškiai pakeisti jų teisinę padėtį, nes tik pertvarkymo schemos priėmimas, o vėliau ir pertvarkymo priemonių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 806/2014 22 straipsnio 2 dalį, įgyvendinimas gali pakeisti jų teisinę padėtį. Taigi pertvarkymo procedūra turi būti laikoma sudėtinga administracine procedūra, per kurią dalyvauja kelios institucijos ir kurios tik galutiniam rezultatui, priklausančiam nuo to, kaip Valdyba įgyvendins savo kompetenciją, gali būti taikoma šio reglamento 86 straipsnio 2 dalyje numatyta teisminė kontrolė.

67

Priešingai, nei teigia apeliantai, ECB atliktas Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkte nurodytos sąlygos vertinimas nėra privalomas aktas ir Valdybos kompetencija neapribojama, kiek tai susiję su šiuo vertinimu. Iš tiesų ECB savo vertinime mano, kad arba subjektas žlugs arba gali žlugti, todėl pradeda šio reglamento 18 straipsnyje numatytą procedūrą, arba taip nėra, todėl procedūra nepradedama. Šios nuostatos formuluotėje nėra nieko, kas rodytų, kad vienu ar kitu iš šių atvejų Valdyba netenka diskrecijos, susijusios su atitinkamo subjekto žlugimo ar galimo žlugimo situacija.

68

Iš tiesų, pirmuoju ankstesniame punkte nurodytu atveju, atsižvelgiant į ECB pateiktą vertinimą ir jį pagrindžiančią bylos medžiagą, negalima atmesti galimybės, kad Valdyba nepritaria arba nevisiškai pritaria ECB analizei arba kad joje gali būti nustatytas trūkumas, kurį ji turi ištaisyti, siekdama išvengti to, kad Sąjungos teismas prireikus nebaustų jo vėliau, nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, kaip numatyta Reglamento Nr. 806/2014 86 straipsnio 2 dalyje. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad, kaip priminta šio sprendimo 62 punkte, Valdyba turi kompetenciją, kai nusprendžia įvertinti pirmą iš minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų sąlygų, todėl šiuo tikslu gali naudoti ECB pateiktus dokumentus.

69

Savaime suprantama, kad faktiškai dėl ECB eksperto žinių ir turimos su rizikos ribojimais susijusios informacijos apie atitinkamą subjektą Valdyba veikiausiai pateiks ECB vertinimą. Vis dėlto, kaip savo išvados 111 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nors „reikia pripažinti, kad ECB vertinimas gali turėti auctoritas, kaip tai suprantama pagal įprastą sąvokos reikšmę, ir kad Valdyba negali nepaisyti šio vertinimo ar nekritiškai atmesti jo turinį“, „tai nereiškia, kad šis vertinimas taip pat turi potestas, kalbant apie teisinius sprendimus, kurie turi būti priimami palaikant institucijų santykius“.

70

Antruoju iš šio sprendimo 67 punkte nurodytų atvejų Valdybos teisiškai nesaisto ECB vertinimas. Žinoma, jeigu ECB padaro išvadą, kad atitinkamas subjektas nežlunga arba negalėtų žlugti, Valdybai nepateikiama jokio vertinimo, todėl pertvarkymo procedūra nepradedama, nes Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad ECB turi pateikti savo vertinimą Komisijai ir Valdybai tik tuo atveju, jeigu mano, kad subjektas žlugs arba galėtų žlugti.

71

ECB atliktas Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkte numatytos sąlygos vertinimas Valdybai nėra privalomas, juo labiau kad gavusi šį vertinimą ir nagrinėdama šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodytą sąlygą ši Valdyba turi pati įvertinti, ar yra pagrįsta tikimybė, kad dėl kitos priemonės atitinkamas subjektas nežlugs.

72

Antra, kalbant apie apeliantų argumentus, grindžiamus kredito įstaigų priežiūros ir pertvarkymo atskyrimu, reikia pažymėti, kaip tai daro ECB, kad jis, kaip Reglamento Nr. 1024/2013 6 straipsnio 4 dalyje nurodytų svarbių subjektų ir grupių, kaip antai ABLV Bank ir ABLV Bank Luxembourg, priežiūros institucija, iš esmės geriausiai gali atlikti subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimą. Vis dėlto, kaip priminta šio sprendimo 62, 68 ir 70 punktuose, Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 1 dalyje ECB nesuteikiama išimtinė kompetencija atlikti tokį vertinimą, nes Valdyba taip pat gali tai daryti, jei tik informuoja ECB apie savo ketinimą ir jeigu ECB per tris kalendorines dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos neatlieka šio vertinimo.

73

Be to, ECB dalyvavimas vykdant Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnyje numatytą procedūrą grindžiamas ne tiek priežiūros ir pertvarkymo funkcijų atskyrimu, kiek konkrečiomis eksperto žiniomis, kurias ši institucija turi kaip priežiūros institucija. Todėl, nors tiesa, kad bankų teisės aktuose daromas skirtumas tarp kredito įstaigų priežiūros ir pertvarkymo ir šiuo tikslu nustatytas ECB ir Valdybos funkcijų atskyrimas, ši dichotomija neturi įtakos ECB atliekamo subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimo, kuris yra parengiamasis aktas, pobūdžiui.

74

Dėl argumento, grindžiamo subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimo ir šio subjekto leidimo panaikinimo funkciniu lygiavertiškumu, reikia priminti, kad skundžiamų nutarčių 46 punkte Bendrasis Teismas, atsakydamas į šį argumentą, pažymėjo, kad nors toks vertinimas gali būti grindžiamas tuo, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 4 dalies a punktą nėra tenkinamos leidimo palikimo galioti sąlygos, šie du veiksmai nėra lygiaverčiai.

75

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors tiesa, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 18 straipsnio 4 dalį laikoma, kad subjektas žlunga arba galėtų žlugti, jeigu atsiduria vienoje ar keliose nurodytose situacijose, dėl jo žlugimo arba galimo žlugimo vertinimo formaliai nereikia priimti sprendimo dėl to, ar leidimas šiam subjektui turi būti panaikintas. Vadinasi, priešingai, nei teigia apeliantai, pirmesniame punkte pateiktas argumentas visiškai nereiškia, kad subjekto žlugimo arba galimo žlugimo vertinimas yra išimtinai ir neišvengiamai susijęs su ECB kaip priežiūros institucija, nes jį taip pat gali atlikti Valdyba – kaip pertvarkymo institucija.

76

Šiuo klausimu apeliantai pateikia tris argumentus.

77

Pirma, apeliantai tvirtina, kad ABLV Bank ir ABLV Bank Luxembourg situacija pasikeitė paskelbus ECB atliktą šių subjektų žlugimo arba galimo žlugimo vertinimą. Vis dėlto pirmiausia reikia konstatuoti, kad apeliantai nepateikė jokių patikslinimų šiuo klausimu. Bet kuriuo atveju, nors neatmetama galimybė, kad minėtas paskelbimas turėjo pasekmių, be kita ko, tų pačių subjektų ekonominei padėčiai, vis dėlto jis niekaip nepakeitė jų teisinės padėties.

78

Antra, dėl apeliantų argumento, susijusio su skundžiamų nutarčių 47 punktu, pakanka konstatuoti, kad jis pagrįstas neteisingu šio 47 punkto supratimu. Iš tiesų siekdamas atmesti ieškovų argumentą, pagrįstą tariamu ECB interneto svetainėje paskelbto ir ginčijamų aktų teksto skirtumu, Bendrasis Teismas tik priminė, kad, atsižvelgiant į turinį, šie aktai turėjo būti laikomi parengiamosiomis priemonėmis, kaip tai matyti iš minėtų nutarčių 32–36 punktų.

79

Trečia, apeliantai mano, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes rėmėsi nereikšminga jurisprudencija – ji taikoma tik tais atvejais, kai atitinkami aktai nėra privalomojo pobūdžio, o nagrinėjamu atveju taip nėra.

80

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors su šiuo argumentu susijusi jurisprudencija, kaip teigia apeliantai, buvo suformuota kitokiomis aplinkybėmis nei nagrinėjamos šioje byloje, vis dėlto ji yra reikšminga nustatant, ar ginčijami aktai yra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį. Konkrečiai kalbant, prielaida, kuria grindžiamas minėtas argumentas, t. y. kad ginčijami aktai yra privalomojo pobūdžio, laikytina klaidinga, kaip matyti išnagrinėjus pirmą argumentų grupę, pateiktą nagrinėjant šį pagrindą.

81

Kadangi dvi argumentų grupės, nurodytos pateikiant antrąjį pagrindą, buvo atmestos, jį reikia atmesti.

82

Kadangi nė vienam iš dviejų apeliacinių skundų pagrindų nebuvo pritarta, reikia atmesti visus apeliacinius skundus.

83

Dėl Komisijos reikalavimo, kad Teisingumo Teismas paaiškintų du skundžiamų nutarčių 34 punkto aspektus, reikia priminti, jog iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 129 ir 132 straipsnių, taikomų apeliaciniam procesui Teisingumo Teisme pagal šio reglamento 190 straipsnį, nedviprasmiškai matyti, kad įstojusios į bylą šalies reikalavimai gali būti skirti tik visiškai ar iš dalies paremti kitų šalių reikalavimus. Taigi prašydama Teisingumo Teismo išaiškinti skundžiamų nutarčių 34 punktą Komisija viršijo ECB reikalavimus, nes šis tik prašė atmesti apeliacinius skundus ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Komisijos reikalavimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

84

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal minėto reglamento 140 straipsnio 1 dalį, taip pat taikomą apeliacinėse bylose pagal minėtą 184 straipsnio 1 dalį, įstojusios į bylą valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

85

Kadangi ECB reikalavo priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas, o šie pralaimėjo bylą, jie turi padengti ne tik savo, bet ir ECB patirtas bylinėjimosi išlaidas. Komisija, įstojusi į bylą palaikyti ECB reikalavimų, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: