1

Apeliaciniu skundu Région de Bruxelles-Capitale (Briuselio sostinės regionas) prašo panaikinti 2019 m. vasario 28 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Région de Bruxelles-Capitale / Komisija (T‑178/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:130, toliau – skundžiama nutartis), kuria Bendrasis Teismas jo ieškinį atmetė kaip nepriimtiną; ieškinyje buvo prašoma panaikinti 2017 m. gruodžio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2017/2324, kuriuo pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką pratęsiamas veikliosios medžiagos glifosato patvirtinimo galiojimas ir iš dalies keičiamas Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 540/2011 priedas (OL L 333, 2017, p. 10, toliau – ginčijamas teisės aktas).

2

2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinančio Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB (OL L 309, 2009, p. 1) 10, 23, 24 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

3

Šio reglamento 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Pagal 79 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą priimamas reglamentas, kuriame nustatoma, kad:

2.   <…>

Jei patvirtinimas panaikinamas arba neatnaujinamas dėl susirūpinimą keliančių klausimų, susijusių su žmonių ar gyvūnų sveikata arba aplinka, atitinkamas augalų apsaugos produktas nedelsiant pašalinamas iš rinkos.“

4

Minėto reglamento 36 straipsnyje nustatyta:

„1.   Paraišką nagrinėjanti valstybė narė atlieka nepriklausomą, nešališką ir skaidrų vertinimą, atsižvelgdama į dabartines mokslo ir technikos žinias, naudodamasi paraiškos pateikimo metu turimais rekomendaciniais dokumentais. Visoms toje pačioje zonoje esančioms valstybėms narėms ji suteikia galimybę pateikti pastabas, kurios apsvarstomos atliekant įvertinimą.

<…>

2.   Susijusios valstybės narės atitinkamai sutinka arba atsisako atlikti autorizaciją remdamosi paraišką nagrinėjusios valstybės narės vertinimo išvadomis, kaip numatyta 31 ir 32 straipsniuose.

3.   Nukrypstant nuo 2 dalies ir laikantis Bendrijos teisės, 31 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytiems reikalavimams ir kitoms rizikos mažinimo priemonėms, susijusioms su specifinėmis naudojimo sąlygomis, gali būti nustatyta atitinkamų papildomų sąlygų.

Kai valstybėms narėms rūpimi klausimai, susiję su žmonių ar gyvūnų sveikata arba aplinka, negali būti kontroliuojami [išsprendžiami] nustatant pirmoje dalyje nurodytas nacionalines rizikos mažinimo priemones, valstybė narė, atsižvelgusi į specifines jos aplinkos ar žemės ūkio sąlygas, gali atsisakyti autorizuoti augalų apsaugos produktą savo teritorijoje, jei ji turi pagrįstų priežasčių manyti, jog nagrinėjamas produktas vis dar kelia nepriimtiną riziką žmonių ar gyvūnų sveikatai arba aplinkai.

<…>“

5

Šio reglamento 40 straipsnyje „Abipusis pripažinimas“ numatyta, kad, kai tenkinamos jame numatytos sąlygos, pagal 29 straipsnį suteiktos autorizacijos turėtojas gali teikti paraišką dėl to paties augalų apsaugos produkto autorizacijos kitoje valstybėje narėje.

6

Reglamento Nr. 1107/2009 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybė narė, kuriai pateikta paraiška pagal 40 straipsnį, išnagrinėjusi paraišką ir prie jos pridėtus dokumentus, nurodytus 42 straipsnio 1 dalyje, ir atitinkamai atsižvelgdama į sąlygas savo teritorijoje, autorizuoja atitinkamą augalų apsaugos produktą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir paraišką nagrinėjanti valstybė narė, išskyrus atvejus, kai taikoma 36 straipsnio 3 dalis.“

7

Šio reglamento 43 straipsnyje nustatyta:

„1.   Autorizacija atnaujinama autorizacijos turėtojui pateikus atitinkamą paraišką, jei 29 straipsnyje nustatytos sąlygos tebetenkinamos.

2.   Atnaujinus augalų apsaugos produkte esančios veikliosios medžiagos, apsauginės medžiagos ar sinergiklio patvirtinimą, pareiškėjas per tris mėnesius pateikia šią informaciją:

<…>

5.   Valstybės narės priima sprendimą dėl autorizacijos atnaujinimo ne vėliau kaip per dvylika mėnesių po atitinkamame produkte esančios veikliosios medžiagos, apsauginės medžiagos ar sinergiklio patvirtinimo atnaujinimo.

6.   Jei dėl autorizacijos turėtojo nevaldomų priežasčių sprendimas atnaujinti autorizaciją nepriimamas iki jo galiojimo pabaigos, atitinkama valstybė narė pratęsia autorizaciją laikotarpiui, kurio reikia nagrinėjimui užbaigti ir sprendimui dėl atnaujinimo priimti.“

8

Minėto reglamento 78 straipsnio 3 dalyje numatyta priimti reglamentą, į kurį būtų įtrauktas 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL L 230, 1991, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 332) I priede nurodytų veikliųjų medžiagų sąrašas; šios medžiagos laikomos patvirtintomis pagal šį reglamentą.

9

2011 m. gegužės 25 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 540/2011, kuriuo dėl patvirtintų veikliųjų medžiagų sąrašo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 1107/2009 (OL L 153, 2011, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 26, 2012, p. 38), buvo priimtas Reglamento Nr. 1107/2009 78 straipsnio 3 dalyje numatytas sąrašas. Į šį sąrašą buvo įtrauktas glifosatas, nurodant, kad jo patvirtinimo laikotarpis baigiasi 2015 m. gruodžio 31 d.

10

2015 m. spalio 20 d. Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2015/1885, kuriuo dėl veikliųjų medžiagų <…> glifosato <…> patvirtinimo laikotarpių pratęsimo iš dalies keičiamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 540/2011 (OL L 276, 2015, p. 48), ir 2016 m. birželio 29 d. Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/1056, kuriuo dėl veikliosios medžiagos glifosato patvirtinimo galiojimo pratęsimo iš dalies keičiamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 540/2011 (OL L 173, 2016, p. 52), Komisija paeiliui pratęsė veikliosios medžiagos glifosato patvirtinimo laikotarpį iki 2016 m. birželio 30 d., o vėliau – iki 2017 m. gruodžio 15 d.

11

2017 m. gruodžio 12 d. priimtu ginčijamu teisės aktu Komisija, nustačiusi tam tikras sąlygas, pratęsė veikliosios medžiagos glifosato patvirtinimo laikotarpį iki 2022 m. gruodžio 15 d.

12

Briuselio sostinės regiono kompetencija augalų apsaugos produktų srityje aprašyta skundžiamos nutarties 9–17 punktuose. Šie nagrinėjamame apeliaciniame skunde neginčyti punktai suformuluoti taip:

13

2018 m. kovo 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Briuselio sostinės regiono ieškinį dėl ginčijamo teisės akto panaikinimo.

14

Atskiru dokumentu Komisija pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnį pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą dėl ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo.

15

Skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas pritarė šiam prieštaravimui ir atmetė ieškinį kaip nepriimtiną motyvuodamas tuo, kad Briuselio sostinės regionas nėra tiesiogiai susiję su ginčijamu teisės aktu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

16

Apeliaciniame skunde Briuselio sostinės regionas Teisingumo Teismo prašo:

17

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

18

Primintina, kad regioninio ar vietos vieneto ieškinys negali būti prilyginamas valstybės narės ieškiniui, todėl jis turi atitikti SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytas priimtinumo sąlygas (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo Regione Siciliana / Komisija, C‑417/04 P, EU:C:2006:282, 21–24 punktus).

19

Pagal šią nuostatą fizinio ar juridinio asmens ieškinys dėl sprendimo, kurio adresatas jis nėra, kaip antai nagrinėjamu atveju Briuselio sostinės regiono, laikomas priimtinu, jeigu tas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, o reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto atveju – jeigu yra tiesiogiai su juo susijęs ir dėl jo nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

20

Šiuo atveju Bendrasis Teismas, gavęs nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, paremtą tuo, kad Briuselio sostinės regionas neturi suinteresuotumo prašyti panaikinti ginčijamą teisės aktą, išanalizavo tik tai, ar minėtas aktas buvo tiesiogiai susijęs su regionu, ir skundžiamoje nutartyje nusprendė, kad ši sąlyga netenkinama.

21

Grįsdamas dėl šios nutarties paduotą apeliacinį skundą, Briuselio sostinės regionas remiasi dviem pagrindais: pirma, Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais, 1998 m. birželio 25 d. pasirašytos Orhuse ir Europos bendrijos vardu patvirtintos 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, 2005, p. 1, toliau – Orhuso konvencija), nepaisymu ir, antra, klaidinga Bendrojo Teismo išvada, kad ginčijamas teisės aktas nėra tiesiogiai su juo susijęs.

22

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Briuselio sostinės regionas teigia, kad Bendrasis Teismas, skundžiamos nutarties 34–36 punktuose nagrinėdamas jo ieškinio priimtinumo klausimą, atsisakė atsižvelgti į Orhuso konvencijos 9 straipsnį. Kadangi ieškinys patenka į šios konvencijos taikymo sritį, SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytos priimtinumo sąlygos, jo nuomone, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 9 straipsnį, reglamentuojantį teisę kreiptis į teismą.

23

Pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantas tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 37 punkte vadovavosi nuostata, jog jis pakankamai tiksliai nepaaiškino, kaip nuoroda į Orhuso konvenciją gali turėti įtakos jo tiesioginės ir konkrečios sąsajos vertinimui šioje byloje.

24

Komisija prašo visą šį pagrindą atmesti.

25

Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies primintina, kad pagal SESV 216 straipsnio 2 dalį Sąjungos institucijoms yra privalomi Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai ir dėl to jie turi viršenybę prieš institucijų priimtus teisės aktus (2008 m. birželio 3 d. Sprendimo Intertanko ir kt., C‑308/06, EU:C:2008:312, 42 punktas; 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of Americair kt., C‑366/10, EU:C:2011:864, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Stichting Natuur en Milieu ir Pesticide Action Network Europe, C‑404/12 P ir C‑405/12 P, EU:C:2015:5, 44 punktas), vis dėlto tokie susitarimai negali turėti viršenybės prieš Sąjungos pirminę teisę.

26

Tai reiškia, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnis negali pakeisti SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytų ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo sąlygų.

27

Šiomis aplinkybėmis pirmojo pagrindo pirma dalis, grindžiama tuo, kad Bendrasis Teismas ieškinio priimtinumą vertino neatsižvelgdamas į Orhuso konvenciją, turi būti atmesta.

28

Be to, kadangi argumentas, pagrįstas Bendrojo Teismo atsisakymu atsižvelgti į Orhuso konvencijos 9 straipsnį, turi būti atmestas, motyvų, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 37 punkte atmetė šį argumentą, kritika neduoda rezultatų. Vadinasi, pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

29

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

30

Pirmiausia primintina, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, „tiesioginės sąsajos“ sąlyga reiškia, kad priemonė, viena vertus, turi daryti tiesioginę įtaką asmens teisinei padėčiai ir, kita vertus, nepalikti jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams, nes ji yra visiškai automatinė ir išplaukia tik iš Sąjungos teisės aktų, netaikant kitų tarpinių normų (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Glencore Grain / Komisija, C‑404/96 P, EU:C:1998:196, 41 punktą ir 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimo BCE ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt., C‑663/17 P, C‑665/17 P ir C‑669/17 P, EU:C:2019:923, 103 punktą).

31

Taigi antrąjį pagrindą, suskaidytą į keturias dalis, reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šią jurisprudenciją.

32

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje Briuselio sostinės regionas teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 50–55 punktuose klaidingai pripažino, jog ginčijamas teisės aktas nelėmė tolesnio esamos augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra veiklios medžiagos glifosato, pateikimo rinkai autorizacijos galiojimo. Šis teisės aktas faktiškai sudarė sąlygas tam, kad autorizacija ir toliau galiotų, o, neatnaujinus šios veikliosios medžiagos patvirtinimo, tokia autorizacija ipso facto būtų netekusi galios.

33

Komisija prašo atmesti antrojo pagrindo pirmą dalį.

34

Iš Reglamento Nr. 1107/2009 20 straipsnio 2 dalies antros pastraipos matyti, kad tais atvejais, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas panaikina veikliosios medžiagos patvirtinimą dėl susirūpinimą keliančių klausimų, susijusių su žmonių ar gyvūnų sveikata arba aplinka, valstybių narių suteikta augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra veiklios medžiagos glifosato, pateikimo rinkai autorizacija netenka galios ir tokie produktai nedelsiant pašalinami iš rinkos.

35

Vis dėlto veikliosios medžiagos patvirtinimo atnaujinimas nesukelia tokio poveikio kaip neatnaujinimas. Jis nelemia augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra šios veiklios medžiagos, pateikimo rinkai autorizacijos patvirtinimo, pratęsimo ar tolesnio galiojimo, nes jos turėtojas pagal Reglamento Nr. 1107/2009 43 straipsnio 2 dalį per tris mėnesius nuo veikliosios medžiagos patvirtinimo turi pateikti paraišką dėl jos atnaujinimo, o valstybės narės pagal šio straipsnio 5 dalį per dvylika mėnesių turi priimti dėl jos sprendimą.

36

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nusprendęs, kad ginčijamas teisės aktas nelėmė augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra veiklios medžiagos glifosato, pateikimo rinkai autorizacijos galiojimo patvirtinimo.

37

Antrojo pagrindo antroje dalyje Briuselio sostinės regionas kritikuoja motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 56–59 punktuose atmetė jo argumentą, grindžiamą tiesiogine jo sąsaja su ginčijamu teisės aktu, nes šiame teisės akte buvo nustatyta jo pareiga pagal Reglamento Nr. 1107/2009 43 straipsnio 5 dalį priimti sprendimą dėl augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra glifosato, pateikimo rinkai autorizacijos atnaujinimo ne vėliau kaip per dvylika mėnesių nuo jo įsigaliojimo.

38

Pirma, Bendrasis Teismas suklydo skundžiamos nutarties 57 punkte nusprendęs, kad pareiga priimti sprendimą dėl paraiškų, paduotų dėl augalų apsaugos produktų pateikimo rinkai autorizacijos atnaujinimo, tenka Belgijos federalinei valdžiai, o ne Briuselio sostinės regionui. Regionas privalo dalyvauti sprendimo priėmimo procedūroje, nes pagal nacionalinę teisę posėdžiauja Patvirtinimo komitete, kurio nuomonę turi gauti už minėtos autorizacijos atnaujinimą atsakingas ministras.

39

Antra, Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, skundžiamos nutarties 58 punkte pripažinęs, kad Briuselio sostinės regiono dalyvavimas nagrinėjant paraiškas dėl augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra glifosato, pateikimo rinkai autorizacijos atnaujinimo yra tiesioginė Reglamento Nr. 1107/2009 43 straipsnio 5 ir 6 dalių, o ne ginčijamo teisės akto pasekmė. Iš tiesų ne vienoje byloje tiesioginė ieškovo sąsaja buvo preziumuojama, nors ieškovo ginčytas aktas su juo buvo susijęs tik per kitą Sąjungos teisės aktą (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Deza / ECHA, T‑115/15, EU:T:2017:329, 30–35 punktus).

40

Komisija prašo atmesti antrojo pagrindo antrą dalį.

41

Pirma, neginčijama, kad pagal Reglamento Nr. 1107/2009 43 straipsnio 5 ir 6 dalis valstybėms narėms nustatyta pareiga, viena vertus, priimti sprendimą dėl augalų apsaugos produktų pateikimo rinkai autorizacijos atnaujinimo paraiškos ne vėliau kaip per dvylika mėnesių nuo minėtame produkte esančios veikliosios medžiagos patvirtinimo atnaujinimo, turint galvoje, kad ši paraiška turi būti pateikta per tris mėnesius nuo minėtos veikliosios medžiagos patvirtinimo atnaujinimo, ir, kita vertus, pratęsti autorizaciją reikiamam laikotarpiui tuo atveju, kai nėra priimta jokio sprendimo atnaujinti autorizaciją iki jos galiojimo pabaigos, Belgijoje tenka federalinei valdžiai, kuri pagal nacionalinę teisę yra kompetentinga „nustatyti produktų standartus“, o ne regionams, kaip antai apeliantui.

42

Tiesa, nacionalinėje teisėje numatyta, kad regionai „dalyvauja rengiant federalinę reglamentavimo tvarką produktų standartų srityje“ ir kad visų pirma pateikti rinkai ir naudoti žemės ūkyje skirtą naudoti pesticidą pagal 1994 m. vasario 28 d. Karaliaus dekreto 7 straipsnį kompetentingas federalinis ministras gali leisti tik gavęs komiteto, kuriame Briuselio sostinės regionui atstovauja ekspertas, nuomonę, vis dėlto ši konsultacinio pobūdžio kompetencija nėra tiesioginė Reglamento Nr. 1107/2009 43 straipsnio 5 ir 6 dalių pasekmė. Šiomis aplinkybėmis apelianto išreikšta kritika dėl skundžiamos nutarties 57 punkto turi būti atmesta.

43

Antra, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia apeliantas, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 58 punkte nenurodė, jog Briuselio sostinės regiono dalyvavimas nagrinėjant paraiškas dėl augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra glifosato, pateikimo rinkai autorizacijos atnaujinimo yra tiesioginė Reglamento Nr. 1107/2009 43 straipsnio 5 ir 6 dalių, o ne ginčijamo teisės akto pasekmė. Bendrasis Teismas šiuo klausimu iš esmės tik pažymėjo, kad apelianto pateiktas argumentas buvo nukreiptas ne į paties ginčijamo teisės akto, o tik į šio reglamento 43 straipsnio 5 ir 6 dalių poveikį. Todėl apelianto kritika dėl skundžiamos nutarties 58 punkto neduoda rezultatų.

44

Be to, kadangi skundžiamos nutarties 57 punkte nurodytas pirmasis Bendrojo Teismo motyvas atmesti apelianto argumentus yra pagrįstas, kaip nurodyta šio sprendimo 42 punkte, antrajam skundžiamos nutarties 58 punkte dėl to paties argumento atmetimo nurodytam motyvui tenka antraeilė reikšmė. Dėl šios priežasties apelianto dėl šio argumento išreikšta kritika taip pat neduoda rezultatų (žr. pagal analogiją 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Common Market Fertilizers / Komisija, C‑443/05 P, EU:C:2007:511, 137 punktą), todėl turi būti atmesta.

45

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad antrojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

46

Antrojo pagrindo trečioje dalyje apeliantas kritikuoja motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 60–63 punktuose atmetė jo argumentą, grindžiamą tuo, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1107/2009 40–42 straipsniuose numatytą abipusio pripažinimo procedūrą, ginčijamas teisės aktas iš esmės neutralizuoja Patvirtinimo komiteto įgaliojimus, taigi ir jo paties galimybę prieštarauti augalų apsaugos produkto, kurio sudėtyje yra glifosato, autorizacijai, jeigu jį jau autorizavo kita valstybė narė.

47

Pirma, Briuselio sostinės regionas teigia, kad Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, jog abipusio pripažinimo procedūra nesukuria automatizmo, o Reglamento Nr. 1107/2009 41 straipsnio 1 dalyje ir 36 straipsnio 3 dalyje paliekama diskrecija valstybėms narėms, kurioms pateikta paraiška dėl abipusio pripažinimo. Be to, šis Bendrojo Teismo vertinimas nebuvo motyvuotas.

48

Antra, Briuselio sostinės regionas mano, kad Bendrasis Teismas padarė akivaizdžią klaidą skundžiamos nutarties 63 punkte nurodęs, kad abipusio pripažinimo procedūros poveikis nėra tiesioginė ginčijamo teisės akto pasekmė.

49

Komisija prašo atmesti antrojo pagrindo trečią dalį.

50

Pirma, iš šio sprendimo 30 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad viena iš dviejų kumuliacinių sąlygų, leidžiančių nustatyti, ar priemonė daro tiesioginę įtaką asmeniui, yra reikalavimas, kad priemonė nepaliktų jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams.

51

Kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamos nutarties 61 punkte, tuo atveju, jei valstybė narė gauna paraišką dėl augalų apsaugos produkto, jau autorizuoto tai pačiai paskirčiai kitoje valstybėje narėje, pateikimo rinkai autorizacijos, ji neprivalo jos tenkinti, nes, pirma, Reglamento Nr. 1107/2009 41 straipsnio 1 dalyje jai leidžiama atsižvelgti į jos teritorijoje vyraujančias sąlygas ir, antra, šio reglamento 36 straipsnio 3 dalyje, į kurią daroma nuoroda 41 straipsnyje, patikslinta, kad ji gali nustatyti rizikos, susijusios su žmonių ar gyvūnų sveikata arba aplinka, mažinimo priemones ir, atsižvelgusi į specifines savo aplinkos ar žemės ūkio sąlygas, netgi gali atsisakyti autorizuoti produktą, jei rizikos mažinimo priemonės nepadeda išspręsti šiai valstybei narei rūpimų klausimų. Taigi Bendrasis Teismas priėjo prie teisingos išvados, kad abipusio pripažinimo procedūra nesukuria automatizmo ir palieka diskreciją valstybei narei, kuriai pateikta paraiška dėl abipusio pripažinimo.

52

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantas nepagrįstai teigė, jog Bendrasis Teismas šiuo klausimu padarė teisės klaidą ir nepakankamai motyvavo savo vertinimą.

53

Antra, priešingai, nei tvirtina apeliantas, Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju teisingai vadovavosi nuostata, kad abipusio pripažinimo procedūros poveikis nėra tiesioginė ginčijamo teisės akto pasekmė. Pažymėtina, kad veikliosios medžiagos patvirtinimas tėra tik vienas iš Reglamento Nr. 1107/2009 29 straipsnio 1 dalyje išvardytų reikalavimų, su kuriais siejama augalų apsaugos produkto, kurio sudėtyje yra šios veikliosios medžiagos, pateikimo rinkai autorizacija. Be to, tokios autorizacijos suteikimas vienoje valstybėje narėje savaime nelemia autorizacijos kitose valstybėse narėse, nes šio reglamento 40 straipsnyje numatyta, kad, kai tenkinamos jame numatytos sąlygos, vienoje valstybėje narėje suteiktos autorizacijos turėtojas pagal abipusio pripažinimo procedūrą gali teikti paraišką dėl to paties augalų apsaugos produkto autorizacijos kitoje valstybėje narėje. Galiausiai, kaip nurodyta pirmesniame punkte, pastaroji valstybė narė neprivalo bet kuriomis aplinkybėmis suteikti šią autorizaciją.

54

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad antrojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.

55

Antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantas kritikuoja skundžiamos nutarties 66–77 punktuose išdėstytus motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas atmetė jo argumentą, grindžiamą ginčijamo teisės akto poveikiu 2016 m. lapkričio 10 d. nutarimo galiojimui ir jo pasekmėmis ginčui dėl šio nutarimo.

56

Pirma, Briuselio sostinės regionas mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai tiesioginės sąsajos sąlygai taikė 2005 m. spalio 5 d. Sprendime Land Oberösterreich ir Austrija / Komisija (T‑366/03 ir T‑235/04, EU:T:2005:347) išplėtotą testą dėl konkrečios sąsajos kriterijaus ir taip supainiojo du SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytus reikalavimus.

57

Antra, Briuselio sostinės regionas teigia, kad Bendrasis Teismas neįvertino rizikos, kurią ginčijamas teisės aktas kelia jo 2016 m. lapkričio 10 d. nutarime nustatyto draudimo naudoti glifosato turinčius pesticidus galiojimui.

58

Trečia, Briuselio sostinės regionas tvirtina, kad, nepaisant nepalankios teisinės padėties, 2016 m. lapkričio 10 d. nutarimo priėmimą lėmė politinio pobūdžio bendrojo intereso sumetimai, o ne vien teisinės priežastys.

59

Ketvirta, Briuselio sostinės regionas mano, kad skundžiama nutartis akivaizdžiai prieštarauja 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimui Ville de Paris, Ville de Bruxelles ir Ayuntamiento de Madrid / Komisija (T‑339/16, T‑352/16 ir T‑391/16, EU:T:2018:927). Tame sprendime Bendrasis Teismas pripažino, kad miestai ieškovai, kurie savo teritorijoje ėmėsi priemonių automobilių keliamai oro taršai mažinti, buvo tiesiogiai susiję su reglamentu, kuriuo lengvosioms keleivinėms ir komercinėms transporto priemonėms buvo nustatytos didžiausios leistinos išmetamų azoto oksidų kiekio vertės įprastomis važiavimo sąlygomis, viršijančios nustatytąsias euro 6 standarte. Kitaip tariant, Bendrasis Teismas vadovavosi nuostata, kad vien virtualaus, t. y. teismo sprendimu nekonstatuoto, tokių priemonių neteisėtumo šio reglamento atžvilgiu pakako, kad šie miestai būtų pripažinti tiesiogiai susijusiais su tuo reglamentu. O skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad virtualaus 2016 m. lapkričio 10 d. nutarimo neteisėtumo ginčijamo teisės akto atžvilgiu nepakako, kad būtų įrodyta tiesioginė šio sprendimo sąsaja su apeliantu.

60

Penkta, Briuselio sostinės regionas teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė motyvų, kai nenagrinėjo jo argumento, kad ginčijamas teisės aktas daro tiesioginę įtaką jo teisinei padėčiai, nes išlaiko ieškinių dėl panaikinimo pareiškėjų suinteresuotumą kreiptis į teismą dėl 2016 m. lapkričio 10 d. nutarimo.

61

Komisija prašo atmesti antrojo pagrindo ketvirtąją dalį.

62

Pirma, tai, kad Bendrasis Teismas, anot apelianto, klaidingai aiškino savo jurisprudenciją, savaime nėra teisės klaida, kuria galėtų būti grindžiamas apeliacinis skundas. Be to, dėl teiginio, kad buvo supainioti tiesioginės sąsajos ir konkrečios sąsajos kriterijai, nebuvo pateikta jokių patikslinimų, leidžiančių įvertinti jo pagrįstumą, todėl jis turi būti atmestas.

63

Antra, pažymėtina, kad ginčijamas teisės aktas bet kuriuo atveju nedarė įtakos 2016 m. lapkričio 10 d. nutarimo, ginčyto Conseil d’État (Valstybės taryba) pareikštame ieškinyje, teisėtumui, nes buvo priimtas vėliau nei minėtas nutarimas. Be to, nei grėsmė, kad Komisija inicijuos ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, apie kurią apeliaciniame skunde užsimenama užuominomis, nei abejonės dėl draudimo naudoti glifosato turinčius pesticidus tvarkos galiojimo Belgijos Konstitucijos atžvilgiu, kurių ryšio su ginčijamu teisės aktu apeliantas nepaaiškina, neįrodo to akto tiesioginės sąsajos su apeliantu. Šiomis aplinkybėmis apeliantas neįrodė, kad ginčijamas aktas kelia grėsmę šiai draudimo tvarkai.

64

Trečia, iš šio sprendimo 30 punkte primintos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „tiesioginės sąsajos“ sąlyga, be kita ko, reiškia, kad aptariama priemonė turi daryti tiesioginę įtaką teisinei fizinio ar juridinio asmens, kuris siekia pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, padėčiai. Taigi tokia sąlyga turi būti vertinama tik atsižvelgiant į teisinį priemonės poveikį, o galimas jos politinis poveikis šiam vertinimui įtakos neturi. Todėl šis argumentas turi būti atmestas.

65

Ketvirta, apelianto argumentai dėl 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Ville de Paris, Ville de Bruxelles ir Ayuntamiento de Madrid / Komisija (T‑339/16, T‑352/16 ir T‑391/16, EU:T:2018:927) neatskleidžia, kaip aplinkybė (jei ji būtų nustatyta), kad skundžiamoje nutartyje priimtas sprendinys prieštarauja tam teismo sprendimui, gali nulemti tos nutarties neteisėtumą. Taigi šis teiginys taip pat turi būti atmestas.

66

Penkta, nors Briuselio sostinės regionas teigia, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo jo argumento, pagal kurį ginčijamas teisės aktas turėjo tiesioginės įtakos jo teisinei padėčiai, nes išlaikė ieškinių dėl panaikinimo pareiškėjų suinteresuotumą kreiptis į teismą dėl 2016 m. lapkričio 10 d. nutarimo, pažymėtina, kad šį argumentą apeliantas nurodė tik atsakydamas į Komisijos pareikštą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą. Todėl jis nelaikytinas pagrindu, kurį Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti. Vadinasi, šį teiginį reikia atmesti.

67

Iš viso to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad antrojo pagrindo ketvirta dalis ir visas apeliacinis skundas turi būti atmesti.

68

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti iš Briuselio sostinės regiono išlaidas ir jis pralaimėjo, apeliantas turi padengti išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: