–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos L. Noort ir K. Bulterman,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Roels ir L. Lozano Palacios,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1, toliau – PVM direktyva) III priedo 1 punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Staatssecretaris van Financiёn (Valstybės finansų sekretorius, Nyderlandai) ir X ginčą dėl maisto produktams nustatyto lengvatinio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo taikymo produktams, parduodamiems ir naudojamiems kaip afrodiziakai, iš esmės sudarytiems iš augalinės ar gyvulinės kilmės elementų ir suvartojamiems per burną.

3

2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (OL L 31, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 463), 1 straipsnyje „Tikslas ir taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Šis reglamentas užtikrina žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą maisto atžvilgiu, ypač atsižvelgiant į tiekiamo maisto įvairovę, įskaitant tradicinius produktus, ir kartu užtikrina veiksmingą vidaus rinkos veikimą. Jis nustato bendruosius principus ir atsakomybę, solidaus mokslinio pagrindo pateikimo priemones, veiksmingas organizacines priemones ir procedūras, padedančias priimti su maisto ir pašarų sauga susijusius sprendimus.

2.   Taikant šio straipsnio 1 dalį, šis reglamentas nustato [Europos Sąjungos] ir nacionalinius maisto bei pašarų principus apskritai ir ypač maisto ir pašarų saugos bendruosius reguliavimo principus.

Juo įsteigiama Europos maisto saugos tarnyba [(EFSA)].

Jis nustato klausimų, susijusių su tiesioginiu ir netiesioginiu poveikiu maisto bei pašarų saugai, sprendimo tvarką.

<…>“

4

Šio reglamento 2 straipsnyje „„Maisto“ apibrėžimas“ numatyta:

„Šiame reglamente „maistas“ (arba „maisto produktas“) – tai medžiaga arba produktas, perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas, kurį žmogus nur[i]s arba pagrįstai tikimasi, kad nur[i]s.

„Maistas“ – tai ir gėrimas, kramtomoji guma ar kuri nors kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant. Nepažeidžiant [1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 80/778/EEB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (OL L 229, 1980, p. 11)] ir [1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvos 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (OL L 330, 1998, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 90)] reikalavimų, maistui priskiriamas vanduo, esantis už Direktyvos 98/83/EB 6 straipsnyje apibrėžtos atitikties vietos.

<…> Į „maisto“ sąvoką neįeina:

5

To paties reglamento 5 straipsnio „Pagrindiniai tikslai“ 1 dalyje nustatyta:

„Maisto produktus reglamentuojančiais įstatymais siekiama vieno arba daugiau bendrųjų tikslų: aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugos ir vartotojų interesų apsaugos, įskaitant sąžiningos prekybos maistu praktiką, prireikus atsižvelgiant į gyvūnų sveikatos ir gerovės, augalų sveikatos ir aplinkos apsaugą.“

6

Pagal PVM direktyvos 96 straipsnį valstybės narės taiko standartinį PVM tarifą, kurį nustato kiekviena valstybė narė ir kuris turi būti toks pats ir tiekiamoms prekėms, ir teikiamoms paslaugoms.

7

Šios direktyvos 97 straipsnyje tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, buvo nustatyta, kad standartinis tarifas negalėjo būti mažesnis nei 15 %.

8

Minėtos direktyvos 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės gali taikyti vieną arba du lengvatinius tarifus.

2.   Lengvatiniai tarifai taikomi tik III priede nustatytoms kategorijoms priklausančių prekių tiekimui ar paslaugų teikimui.

<…>“

9

PVM direktyvos III priedo, kuriame pateiktas prekių tiekimo ir paslaugų teikimo, kuriam gali būti taikomi 98 straipsnyje nurodyti lengvatiniai PVM tarifai, sąrašas, 1–4 punktuose nustatyta:

<…>“

10

Pagal klostantis pagrindinėms bylos aplinkybėms galiojusio 1968 m. birželio 28 d.Wet houdende vervanging van de bestaande omzetbelasting door een omzetbelasting volgens het stelsel van heffing over de toegevoegde waarde (Įstatymas, kuriuo keičiamas galiojantis apyvartos mokestis į apyvartos mokestį pagal pridėtinės vertės mokesčio sistemą) (Stb. 1968, Nr. 329) 9 straipsnio 2 dalies a punktą šio įstatymo I priede išvardytam prekių tiekimui taikomas 6 % PVM tarifas.

11

Šios lentelės a.1 punkte nurodyta:

<…>“

12

PVM apmokestinamas verslininkas X savo parduotuvėje parduoda, be kita ko, kapsules, lašus, miltelius ir purškiklius, kurie pristatomi kaip afrodiziakai, didinantys libido. Šios prekės, kurias iš esmės sudaro augalinės ar gyvūninės kilmės elementai, skirtos žmonėms vartoti ir vartojamos per burną.

13

2009–2013 m. šis apmokestinamasis asmuo nurodytoms prekėms taikė lengvatinį PVM tarifą, taikomą maisto produktams.

14

Manydamas, kad tai nėra „maisto produktai“, kaip tai suprantama pagal atitinkamas PVM teisės aktų nuostatas, mokesčių administratorius ginčijo šio tarifo taikymą tiems patiems produktams ir nusprendė pateikti pranešimą apie mokesčio perskaičiavimą.

15

Apmokestinamasis asmuo apskundė tokį mokesčių administratoriaus sprendimą Rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai).

16

Apeliacinėje instancijoje Gerechtshof Den Haag (Hagos apeliacinis teismas, Nyderlandai) sutiko su apmokestinamojo asmens argumentais ir nusprendė, kad atsižvelgiant į nagrinėjamų produktų, kaip afrodiziakų, vartojimą juos galima apmokestinti maisto produktams taikomu tarifu. Šis teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjami produktai yra skirti vartoti per burną ir pagaminti iš sudedamųjų dalių, kurių gali būti maisto produktuose. Be to, jis nurodė, kad sąvokos „maisto produktai“ apibrėžimas yra toks platus, kad jis gali apimti produktus, kurie nėra tiesiogiai susiję su maisto produktais, kaip antai saldumynais, kramtomąja guma ar pyragais.

17

Valstybės finansų sekretorius pateikė kasacinį skundą dėl Gerechtshof Den Haag (Hagos apeliacinis teismas) sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas).

18

Manydamas, kad sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti būtinas PVM direktyvos nuostatų išaiškinimas, Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kaip reikia aiškinti PVM direktyvos III priedo 1 punkte numatytas sąvokas „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ ir „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“.

20

Pagal PVM direktyvos 96 straipsnį kiekviena valstybė narė prekių tiekimui ir paslaugų teikimui taiko tokį patį standartinį PVM tarifą.

21

Nukrypstant nuo šio principo, šios direktyvos 98 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms pripažįstama teisė taikyti vieną ar du lengvatinius PVM tarifus. Pagal minėtos direktyvos 98 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą lengvatiniai tarifai taikomi tik PVM direktyvos III priede nustatytoms kategorijoms priklausančių prekių tiekimui ar paslaugų teikimui.

22

Konkrečiai kalbant, PVM direktyvos III priedo 1 punkte leidžiama valstybėms narėms taikyti lengvatinį PVM tarifą, be kita ko, „maisto produktams (įskaitant gėrimus, bet išskyrus alkoholinius gėrimus), skirtiems žmonių ir gyvūnų maistui“, ir „produktams, paprastai naudojamiems papildyti arba pakeisti maisto produktus“.

23

PVM direktyvoje nepateiktos nei sąvokos „maisto produktai, skirti žmonių maistui“, nei sąvokos „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“ apibrėžtys, o 2011 m. kovo 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112 įgyvendinimo priemonės (OL L 77, 2011, p. 1), taip pat nepateikiama jokio šių sąvokų apibrėžimo. Be to, šiuo klausimu nei PVM direktyvoje, nei Įgyvendinimo reglamente Nr. 282/2011 nėra nuorodos į valstybių narių teisę.

24

Šiomis aplinkybėmis sąvokos „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ ir „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“, esančios PVM direktyvos III priedo 1 punkte, turi būti aiškinamos remiantis juos sudarančių žodžių įprasta reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant šios sąvokos vartojamos, ir teisės aktų, kuriuose minėtos sąvokos įtvirtintos, tikslus (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Spiegel Online, C‑516/17, EU:C:2019:625, 65 punktą).

25

Pirma, kalbant apie tas pačias sąvokas sudarančių žodžių įprastą reikšmę bendrinėje kalboje, viena vertus, reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 18, 19 ir 27 punktuose iš esmės pabrėžė generalinis advokatas, „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ iš esmės yra visi produktai, kurių sudėtyje yra maistinių, energetinių ir žmogaus organizmą reguliuojančių medžiagų, kurios reikalingos šiam organizmui palaikyti, jam funkcionuoti ir vystytis ir kurios vartojamos siekiant jam suteikti šių maistinių medžiagų.

26

Kadangi ši maistinė funkcija yra lemiama tam, kad produktą būtų galima laikyti „maisto produktu, skirtu žmonių maistui“, atsižvelgiant į įprastą šių žodžių reikšmę bendrinėje kalboje, neturi reikšmės tai, ar šis produktas daro teigiamą poveikį sveikatai, ar jį vartodamas vartotojas patiria malonumą ir ar jo vartojimas susijęs su tam tikru visuomenės kontekstu. Vadinasi, aplinkybė, kad šio produkto vartojimas daro teigiamą poveikį jį vartojančio asmens libido, šiuo požiūriu neturi reikšmės.

27

Kalbant apie žodžių „produktai, paprastai naudojami papildyti arba pakeisti maisto produktus“ įprastą reikšmę bendrinėje kalboje, reikia pažymėti, kad ši sąvoka apima produktus, kuriuos vartojant žmogaus organizmui taip pat suteikiama maistinių, energetinių ir reguliuojančiųjų medžiagų, būtinų šiam organizmui palaikyti, funkcionuoti ir vystytis.

28

Reikia konstatuoti, kad šios kategorijos produktams tokia maistinė funkcija yra būdinga, nes šie produktai yra skirti papildyti arba pakeisti maisto produktus.

29

Kadangi šių dviejų produktų kategorijų maistinė funkcija yra ta pati, nėra priežasčių taikyti skirtingas PVM sistemas.

30

Antra, kalbant apie kontekstą, kuriam esant PVM direktyvos III priedo 1 punkte vartojamos sąvokos „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ ir „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 20–22 punktų, šios dvi sąvokos reiškia produktus, kurių tiekimui taikomas lengvatinis PVM tarifas, o tai yra nukrypimas nuo standartinio PVM tarifo taikymo principo. Todėl jos turi būti aiškinamos siaurai (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Segler-Vereinigung Cuxhaven, C‑715/18, EU:C:2019:1138, 25 punktą).

31

Be to, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 178/2002 2 straipsnyje pateikta sąvokos „maisto produktas“ apibrėžtis neturi reikšmės apibrėžiant šias sąvokas, nes šis reglamentas, kurio tikslas, kaip matyti iš jo 1 straipsnio, yra sveikatos apsauga, susijęs su visomis medžiagomis, prisidedančiomis prie maisto saugos. Taigi šis reglamentas dėl ypač plačios sąvokos „maisto produktai“ taikomas bet kokiai medžiagai, kurią žmogus, įskaitant alkoholinius gėrimus ir vandenį, gali praryti arba pagrįstai tikimasi, kad ji bus praryta. Todėl šios sąvokos apimtis yra platesnė nei sąvokų „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ ir „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“, nurodytų PVM direktyvos III priedo 1 punkte.

32

Šio priedo 1 punkte įtvirtintos sąvokos „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ ir „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“ negali apimti vaistų, nes PVM direktyvos III priedo 3 punkte atskirai minimi „farmacijos gaminiai“.

33

Trečia, dėl PVM direktyvos III priedu siekiamo tikslo Teisingumo Teismas nusprendė, kad įtraukdamas šios direktyvos III priedą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad svarbiausioms prekėms bei socialiniams ir kultūriniams tikslams skirtoms prekėms ir paslaugoms, jeigu tai nekelia konkurencijos iškreipimo grėsmės ar kelia tik labai mažą, galėtų būti taikomas lengvatinis PVM tarifas (2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑161/14, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:355, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Teisingumo Teismas pridūrė, kad šio priedo tikslas yra toks, kad tam tikros prekės, kurios laikomos ypač būtinomis, būtų pigesnės, todėl prieinamesnės galutiniam vartotojui, kuriam galiausiai tenka PVM našta (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Oxycure Belgium, C‑573/15, EU:C:2017:189, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Šiomis aplinkybėmis bet kuris žmonėms vartoti skirtas produktas, tiekiantis žmogaus organizmui maistines medžiagas, reikalingas šiam organizmui palaikyti, funkcionuoti ir vystytis, priskiriamas prie PVM direktyvos III priedo 1 punkte nurodytos kategorijos, net jei šio produkto vartojimu taip pat siekiama kitokio poveikio.

36

Vis dėlto produktas, kurio sudėtyje nėra maistinių medžiagų ar jų yra labai mažai ir kurio vartojimas skirtas tik kitokiam poveikiui nei tas, kuris yra būtinas žmogaus organizmui palaikyti, funkcionuoti ar vystytis, nepatenka į šią kategoriją.

37

Nors, atrodo, iš Teisingumo Teismo turimos informacijos matyti, kad taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamų afrodiziakų atveju, tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

38

Be to, šį aiškinimą patvirtina PVM direktyvos III priedu siekiamas tikslas taikyti lengvatinį PVM tarifą esminėms prekėms, kad jos taptų labiau prieinamos galutiniam vartotojui.

39

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos III priedo 1 punkte nurodytos sąvokos „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ ir „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“ turi būti aiškinamos kaip apimančios visus produktus, kurių sudėtyje yra maistinių, energetinių ir žmogaus organizmą reguliuojančių medžiagų, reikalingų šiam organizmui palaikyti, jam funkcionuoti ir vystytis ir kurios vartojamos siekiant jam suteikti šių maistinių medžiagų.

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos III priedo 1 punkte nurodytos sąvokos „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ ir „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“ turi būti aiškinamos kaip apimančios visus produktus, kurių sudėtyje yra maistinių, energetinių ir žmogaus organizmą reguliuojančių medžiagų, reikalingų šiam organizmui palaikyti, jam funkcionuoti ir vystytis ir kurios vartojamos siekiant jam suteikti šių maistinių medžiagų.