–

Komisia za protivodeystvie na koruptsiyata i za otnemane na nezakonno pridobitoto imushtestvo, atstovaujamos S. Tsatsarov,

–

ZV, AX ir „Meditsinski tsentar po dermatologia i estetichna meditsina PRIMA DERM“ ООD, atstovaujamų advokati S. Kostov ir G. Atanasov,

–

Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Mitova ir M. Georgieva,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir T. Machovičová,

–

Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos N. Nikolova, I. Zaloguin ir M. Wilderspin, vėliau – N. Nikolova ir I. Zaloguin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje (OL L 127, 2014, p. 39; klaidų ištaisymas OL L 138, 2014, p. 114) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 ir 48 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Komisia za protivodeystvie na koruptsiyata i za otnemane na nezakonno pridobitoto imushtestvo (Kovos su korupcija ir neteisėtai įgyto turto konfiskavimo komisija, Bulgarija; toliau – Turto konfiskavimo komisija) ginčą su ZV, AX ir „Meditsinski tsentar po dermatologia i estetichna meditsina PRIMA DERM“ ООD dėl prašymo konfiskuoti ZV ir jos šeimos narių tariamai neteisėtai įgytą turtą.

3

Direktyvos 2014/42 9, 15 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šia direktyva nustatomos būtiniausios taisyklės, reglamentuojančios turto įšaldymą, siekiant jį prireikus vėliau konfiskuoti, ir turto konfiskavimą baudžiamosiose bylose.“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnis suformuluotas taip:

„Ši direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, kurių atžvilgiu taikoma:

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio „Konfiskavimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai arba iš dalies konfiskuoti nusikaltimo priemones ir pajamas arba turtą, kurio vertė atitinka tokias nusikaltimo priemones arba pajamas, jeigu yra priimtas galutinis apkaltinamais nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, kuris taip pat gali būti priimtas pritaikius in absentia procedūrą.“

7

Zakon za otnemane v polza na darzhavata na nezakono pridobito imushestvo (Neteisėtai įgyto turto konfiskavimo valstybės naudai įstatymas; DV, Nr. 38, 2012 m. gegužės 18 d., toliau – 2012 m. turto konfiskavimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2012 m. lapkričio 19 d., buvo panaikintas Zakon za protivodeystvie na korupsiata i za otnemane na nezakonno pridobitoto imushestvo (Kovos su korupcija ir neteisėtai įgyto turto konfiskavimo įstatymas; DV, Nr. 7, 2018 m. sausio 19 d.), tačiau, kaip prašyme priimti prejudicinį sprendimą pažymėjo jį pateikęs teismas, lieka ratione temporis taikytinas nagrinėjamu atveju.

8

2012 m. turto konfiskavimo įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Šis įstatymas reglamentuoja neteisėtai įgyto turto konfiskavimo valstybės naudai sąlygas ir tvarką.

2.   1 dalyje nurodytas turtas – tai turtas, dėl kurio nenustatyta, kad jis įgytas teisėtomis pajamomis.“

9

Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta:

„Pagal šį įstatymą pradėtas procesas vykdomas neatsižvelgiant į asmeniui, dėl kurio atliekamas tyrimas, ir (arba) su juo susijusiems asmenims iškeltą baudžiamąją bylą.“

10

To įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Tyrimas pagal 21 straipsnio 2 dalį pradedamas atitinkamos teritorinės direkcijos direktoriaus sprendimu, jei asmuo kaltinamas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos:

Nakazatelen kodeks [(Baudžiamasis kodeksas)]

<…>

8. 201–203 straipsniuose;

<…>

20. 282, 283 ir 283a straipsniuose

<…>“

11

2015 m. gegužės 5 d.Voenno okrazhna prokuratura – Sofia (Sofijos regiono karinė prokuratūra, Bulgarija) pranešė Turto konfiskavimo komisijai apie tai, kad ZV atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 282 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje, siejamame su šio kodekso 282 straipsnio 1 dalimi.

12

Kalbant konkrečiai, ZV persekiojama dėl to, kad būdama tarnautoja, vadovaujančia Sofijos (Bulgarija) Voennomeditsinska akademia (Karo medicinos akademija) Dermatologijos, venerologijos ir alergologijos padaliniui, nuo 2004 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. atliko veiksmus, viršijančius jai vykdant pareigas suteiktus įgaliojimus, siekdama turtinės naudos sau arba DERMA PRIM-MK OOD – bendrovei, kurios dauguma kapitalo dalių jai priklausė.

13

Baudžiamoji byla prieš ZV šiuo metu nagrinėjama Sofiyski voenen sad (Sofijos karo teismas, Bulgarija).

14

Remdamasi Sofijos regiono karinės prokuratūros pranešimu Turto konfiskavimo komisija dėl ZV pradėjo tyrimą pagal 2012 m. turto konfiskavimo įstatymo 22 straipsnį.

15

Baigusi tyrimą ši komisija konstatavo, kad tarp ZV ir jos sutuoktinio turto ir jų pajamų yra didelis neproporcingumas. Todėl 2017 m. sausio 18 d. ji prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė prašymą konfiskuoti valstybės naudai ZV bei fizinių ir juridinių asmenų, kurie laikomi susijusiais su ZV arba kuriuos ji kontroliuoja, neteisėtai įgytą turtą.

16

Minėtai komisijai paprašius, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones turtui, kurį buvo prašoma konfiskuoti.

17

Atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad šis prašymas yra nepriimtinas, ir remiasi tuo, kad 2012 m. turto konfiskavimo įstatymas neatitinka Direktyvos 2014/42. Jie tvirtina, kad ši direktyva taip pat taikoma ne baudžiamosiose bylose ir kad ji nebuvo teisingai perkelta į Bulgarijos teisę, nes, be kita ko, minėtame įstatyme nenumatyta procesinių garantijų atsakovams ir tretiesiems asmenims, kuriems taikomos taisyklės, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių nustatymu ar neteisėtai įgyto turto konfiskavimu.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma pažymi, jog 2012 m. turto konfiskavimo įstatymo 2 straipsnyje buvo aiškiai numatyta, kad civilinių bylų teisme pradėto konfiskavimo proceso eiga nepriklauso nuo baudžiamosios bylos, iškeltos asmeniui, dėl kurio atliekamas tyrimas, arba su juo susijusiems ar jo kontroliuojamiems asmenims. Iš tiesų pagal nacionalinę jurisprudenciją vien tai, kad asmeniui pareikšti kaltinimai, yra pakankama sąlyga pradėti tyrimą dėl šio asmens. Taigi pagal šį įstatymą pradėtas procesas vyksta neatsižvelgiant į tai, ar dėl asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis.

19

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2012 m. turto konfiskavimo įstatymu perkelta įrodinėjimo pareiga. Iš tiesų pakanka, kad Turto konfiskavimo komisija nurodytų pagrįstas priežastis manyti, jog turtas buvo įgytas neteisėtai. Taigi nacionalinės teisės aktų leidėjas įtvirtino įgyto turto, kurio kilmė nenustatyta arba neįrodyta, neteisėtumo prezumpciją ir kaip vienintelį ir lemiamą neteisėtai įgyto turto egzistavimo įrodymą nustatė sąvoką „turto neproporcingumas“. Vadinasi, konfiskuojamas gali būti ne tik iš nusikalstamos veiklos ar padarius sunkų administracinį nusižengimą gautas turtas, bet ir visas turtas, kurio kilmė nustatyta arba neįrodyta.

20

Galiausiai, to teismo teigimu, net jeigu prašymas konfiskuoti turtą turi būti nagrinėjamas pagal civilinio proceso teisę, neteisėtai įgyto turto konfiskavimo priemonė dėl savo pobūdžio yra baudžiamoji priemonė, patenkanti į Direktyvos 2014/42 taikymo sritį.

21

Kadangi 2012 m. turto konfiskavimo įstatyme nenumatytos minimalios garantijos, kurių reikalaujama pagal Direktyvą 2014/42, jis prieštarauja šiai direktyvai. Be to, pernelyg didelė įrodinėjimo našta atitinkamam asmeniui taip pat prieštarauja Chartijos 48 straipsniui.

22

Vis dėlto vis dar abejodamas dėl Direktyvos 2014/42 nuostatų aiškinimo Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija), nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Turto konfiskavimo komisija tvirtina, kad atsakymas į prejudicinius klausimus neturi reikšmės sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje, nes Direktyva 2014/42 šioje byloje netaikytina, todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas. Kalbant konkrečiai, šios komisijos teigimu, prašymas konfiskuoti turtą grindžiamas Baudžiamojo kodekso 282 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika. Ši veika nėra viena iš veikų, nurodytų Direktyvos 2014/42 3 straipsnyje, kuriame apibrėžiama šios direktyvos materialinė taikymo sritis.

24

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2008 m. birželio 24 d. Sprendimo Commune de Mesquer, C‑188/07, EU:C:2008:359, 30 punktas ir 2020 m. kovo 19 d. Sprendimo „Agro In 2001“, C‑234/18, EU:C:2020:221, 43 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

25

Vis dėlto, jeigu, kaip šioje byloje, nėra akivaizdu, kad Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, šios teisės nuostatos netaikymu pagrindinėje byloje grindžiamas prieštaravimas sietinas ne su prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu, bet su pateiktų klausimų esme (2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Agro In 2001, C‑234/18, EU:C:2020:221, 44 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

26

Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas.

27

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma valstybės narės teisės aktui, kuriame numatyta, kad nacionalinis teismas nurodo konfiskuoti neteisėtai įgytą turtą vykstant procesui, nesusijusiam su vienos ar kelių nusikalstamų veikų konstatavimu, ar po jo.

28

Pirmiausia reikia pažymėti, jog iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, priešingai nuo veikų, nagrinėtų byloje, kurioje priimtas 2020 m. kovo 19 d. Sprendimas Agro In 2001 (C‑234/18, EU:C:2020:221, 47 punktas), nusikalstamos veikos, už kurias persekiojama ZV, patenka į nusikalstamos veikos sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2014/42 3 straipsnio a punkte nurodytą konvenciją.

29

Aplinkybė, jog kai kurie suinteresuotieji asmenys Teisingumo Teisme tvirtina, kad iš tikrųjų minėti pažeidimai nepatenka į tos konvencijos taikymo sritį, ir jog pagrindinės bylos faktinės aplinkybės susiklostė prieš įsigaliojant Direktyvai 2014/42 arba prieš pasibaigiant jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, negali paneigti šios prielaidos.

30

Iš tiesų, kadangi Teisingumo Teismas, remdamasis šio sprendimo 24 punkte nurodyta jurisprudencija, negali patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų teisinių pagrindų ir faktinių aplinkybių tikslumo, jis turi remtis prielaida, kad ši direktyva gali būti taikoma pagrindinėje byloje.

31

Atsižvelgiant į tai, dar reikia patikrinti, ar pagal Direktyvą 2014/42 reglamentuojamas neteisėtos veiklos priemonių ir pajamų iš jos konfiskavimas, kurį valstybės narės teismas skiria vykstant procesui, nesusijusiam su vienos ar kelių nusikalstamų veikų konstatavimu, ar po jo.

32

Šiuo tikslu reikia priminti, kad Direktyva 2014/42 grindžiama SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies 4 skyriaus „Teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose“ nuostatomis, konkrečiai – SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir 83 straipsnio 1 dalimi.

33

Šiomis nuostatomis Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai leidžiama nustatyti minimalias taisykles, viena vertus, kokių reikia nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimui bei policijos ir teisminiam bendradarbiavimui tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiose bylose palengvinti, ir, kita vertus, dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo ypač sunkių nusikaltimų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį, pasireiškiantį dėl tokių nusikaltimų pobūdžio arba poveikio, arba ypatingo poreikio kovoti su jais remiantis bendru pagrindu, srityse.

34

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, nors turėtų būti galima konfiskuoti nusikaltimo priemones ir pajamas arba turtą, kurio vertė atitinka šių priemonių ar pajamų vertę, iš šios direktyvos 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad taip turėtų būti tik tuo atveju, jei yra priimtas galutinis apkaltinamais nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, kuris taip pat gali būti priimtas išnagrinėjus bylą kaltinamajam nedalyvaujant.

35

Vadinasi, pagal Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai arba iš dalies konfiskuoti nusikaltimo priemones ir pajamas arba turtą, kurio vertė atitinka tokias nusikaltimo priemones arba pajamas, jeigu yra priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, kuris taip pat gali būti priimtas išnagrinėjus bylą kaltinamajam nedalyvaujant.

36

Taigi, atsižvelgiant į Direktyvos 2014/42 nuostatų tikslus ir formuluotę bei jos priėmimo aplinkybes, reikia konstatuoti, kad ši direktyva, kaip ir joje nurodytas Pamatinis sprendimas 2005/212, kurio nuostatas, remiantis jos 9 konstatuojamąja dalimi, ja siekiama praplėsti, yra teisės aktas, skirtas įpareigoti valstybėms narėms nustatyti bendras minimalias taisykles, reglamentuojančias nusikaltimo priemonių ir pajamų iš nusikaltimų konfiskavimą, be kita ko, siekiant palengvinti baudžiamosiose bylose priimtų teismo sprendimų konfiskuoti tarpusavio pripažinimą (pagal analogiją, kiek tai susiję su Pamatiniu sprendimu 2005/212, žr. 2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Agro In 2001, C‑234/18, EU:C:2020:221, 56 punktą).

37

Taigi pagal Direktyvą 2014/42 nereglamentuojamas neteisėtos veiklos priemonių ir pajamų iš šios veiklos konfiskavimas, kurį valstybės narės teismas skiria vykstant procesui, nesusijusiam su vienos ar kelių nusikalstamų veikų konstatavimu, ar po jo (pagal analogiją žr. 2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Agro In 2001, C‑234/18, EU:C:2020:221, 57 punktą). Tokiam konfiskavimui netaikomos pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį nustatytos minimalios taisyklės, todėl jo reglamentavimas priskiriamas valstybių narių kompetencijai, nurodytai minėtos direktyvos 22 konstatuojamojoje dalyje, savo nacionalinėje teisėje numatyti platesnės apimties įgaliojimus.

38

Panašu, kad nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykstantis konfiskavimo procesas yra civilinio pobūdžio ir kad nacionalinėje teisėje jis egzistuoja kartu su baudžiamosios teisės konfiskavimo sistema. Tiesa, pagal 2012 m. Turto konfiskavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį tokį procesą inicijuoja Turto konfiskavimo komisija, kai jai pranešama apie tai, kad asmuo kaltinamas padaręs tam tikrą nusikalstamą veiką. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad, remiantis šio įstatymo nuostatomis, pradėtas šis procesas, susijęs tik su turtu, kuris, kaip teigiama, įgytas neteisėtai, vykdomas neatsižvelgiant į galimą baudžiamąjį procesą prieš asmenį, įtariamą padarius nusikalstamas veikas, ir tokio proceso baigtį, konkrečiai kalbant, galimą tokio asmens nuteisimą (2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Agro In 2001, C‑234/18, EU:C:2020:221, 60 punktas).

39

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad sprendimas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti pagrindinėje byloje, nėra priimamas vykstant procesui dėl vienos ar kelių nusikalstamų veikų ar po jo. Be to, konfiskavimas, kurį jis gali nurodyti vykdyti, išnagrinėjęs jam pateiktą prašymą, nepriklauso nuo to, ar atitinkamas asmuo nuteisiamas. Taigi toks procesas nepatenka į Direktyvos 2014/42 taikymo sritį (pagal analogiją žr. 2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Agro In 2001, C‑234/18, EU:C:2020:221, 61 punktą).

40

Šis aiškinimas negali būti paneigtas 2021 m. sausio 14 d. Sprendimu Okrazhna prokuratura – Haskovo et Apelativna prokuratura – Plovdiv (C‑393/19, EU:C:2021:8), kuriame Teisingumo Teismas atsižvelgė į Pamatinį sprendimą 2005/212. Iš tiesų pagrindinė byla skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, nes toje byloje nagrinėtas konfiskavimas buvo numatytas Baudžiamajame kodekse, jo taikymas buvo susijęs su šios nusikalstamos veikos, šiuo atveju – kontrabandos, padarymu ir atitinkamas asmuo buvo nuteistas už minėtos veikos padarymą.

41

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma valstybės narės teisės aktui, kuriame numatyta, kad nacionalinis teismas nurodo konfiskuoti neteisėtai įgytą turtą vykstant procesui, nesusijusiam su vienos ar kelių nusikalstamų veikų konstatavimu, ar po jo.

42

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį, trečiąjį, penktąjį ir septintąjį klausimus.

43

Ketvirtuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Chartiją, konkrečiai – jos 17 ir 48 straipsnius.

44

Remiantis Chartijos 51 straipsnio 1 dalimi, jos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę, o pagal suformuotą jurisprudenciją sąvoka „Sąjungos teisės įgyvendinimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, suponuoja sąsają tarp Sąjungos teisės akto ir aptariamos nacionalinės priemonės, kuri turi būti daugiau nei tik sričių panašumas arba vienos srities netiesioginis poveikis kitai, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo nustatytus vertinimo kriterijus (2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Profi Credit Slovakia, C‑485/19, EU:C:2021:313, 37 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

45

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 41 punkto, pagrindinėje byloje nagrinėjamas konfiskavimo procesas nepatenka į Direktyvos 2014/42 taikymo sritį, todėl Bulgarijos teisės aktai, kuriais reglamentuojamas šis procesas, negali būti laikomi įgyvendinančiais Sąjungos teisę.

46

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Chartija netaikytina pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į ketvirtąjį ir šeštąjį klausimus (šiuo kausimu žr. 2020 m. liepos 2 d. Nutarties S.A.D. Maler und Anstreicher, C‑256/19, EU:C:2020:523, 32–34 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma valstybės narės teisės aktui, kuriame numatyta, kad nacionalinis teismas nurodo konfiskuoti neteisėtai įgytą turtą vykstant procesui, nesusijusiam su vienos ar kelių nusikalstamų veikų konstatavimu, ar po jo.