–

Repsol Petróleo SA, atstovaujamos iš pradžių F. Bonastre Capell ir M. Muñoz Pérez, vėliau – advokatų F. Bonastre Capell ir M. Linares Gil,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, O. Serdula ir J. Vláčil,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Arenas ir A. Armenia,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, 2003, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 405), 21 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Repsol Petróleo SA (toliau – Repsol) ir Administración General del Estado (Valstybės centrinė administracija, Ispanija) ginčą dėl pastarosios sprendimo apmokestinti akcizu už mineralines alyvas, mineralinių alyvų, kurias Repsol pati pagamino, naudojimą, jeigu tokiu naudojimu be energetikos produktų buvo pagaminta kitų šalutinių produktų.

3

1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/81/EEB dėl akcizo už mineralines alyvas struktūrų derinimo (OL L 316, 1992, p. 12) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Mineralinių alyvų naudojimas mineralines alyvas gaminančioje įmonėje nelaikomas apmokestinamu įvykiu tais atvejais, kai šis naudojimas skirtas gamybai.

Vis dėlto, kai energetikos produktai naudojami ne gamybai, o, pavyzdžiui, transporto priemonių varymui, tai laikoma akcizu apmokestinamu įvykiu.“

4

Direktyvos 2003/96 3–5 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

5

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės energetikos produktus ir elektros energiją apmokestina pagal šią direktyvą.“

6

Direktyvos 2003/96 taikymo tikslais jos 2 straipsnio 1 dalyje išvardijami produktai, kurie laikomi „energetikos produktais“.

7

Pagal Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 4 dalies b punkto pirmą įtrauką ji netaikoma energetikos produktams, kurie naudojami ne variklių degalams ar krosnių kurui, o kitiems tikslams.

8

Šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalis suformuluota taip:

„Energetikos produktų naudojimas energetikos produktus gaminančioje įmonėje nelaikomas apmokestinamu įvykiu, dėl kurio reikia apmokestinti, jei naudojami šioje įmonėje pagaminti energetikos produktai. Valstybės narės taip pat gali manyti, kad elektros energijos ir kitų energetikos produktų, kurie nėra gaminami šioje įmonėje, naudojimas ir energetikos produktų bei elektros energijos naudojimas įmonėje, gaminančioje kurą elektros energijai gaminti, nėra apmokestinamas įvykis. Kai naudojimas nėra susijęs su energetikos produktų gamyba, ypač su transporto priemonių varymu, jis laikomas apmokestinamu įvykiu, dėl kurio reikia apmokestinti.“

9

Pagrindinėje byloje taikomoje 1992 m. gruodžio 28 d.Ley 38/1992, de Impuestos Especiales (Akcizų įstatymas Nr. 38/1992) (BOE, Nr. 312, 1992 m. gruodžio 29 d., p. 44305) (toliau – LIE) 47 straipsnio „Neapmokestinimo atvejai“ 1 dalies b punkto redakcijoje nustatyta:

„Neapmokestinamas toks pasigamintų produktų naudojimas savo reikmėms, kai:

<…>

10

Repsol Petróleo SA, pagal Ispanijos teisę įsteigta bendrovė (toliau – Repsol), vykdo veiklą, be kita ko, energetikos produktų gamybos perdirbant žalią naftą srityje. Perdirbant naftą, be energetikos produktų, susidaro daug kitų produktų, kurie parduodami ir naudojami chemijos pramonėje, taip pat iš dalies pakartotinai naudojami gamybos procese.

11

2012 m. balandžio 2 d. Ispanijos mokesčių administratorius priėmė sprendimą, juo įpareigojo Repsol už 2007 ir 2008 mokestinius metus sumokėti akcizą už bendrovės pasigamintas mineralines alyvas, kurios vėliau naudojamos jos įrenginiuose gamybos tikslais, nes jas gaminant, be energetikos produktų, pagaminama kitų šalutinių produktų, kaip antai sieros ir anglies dvideginio.

12

Ispanijos mokesčių administratoriaus manymu, tai, kad šie pasigaminti produktai naudojami savo reikmėms, nesuteikia pagrindo neapmokestinti jų akcizu už mineralines alyvas, kaip tai numatyta LIE 47 straipsnio 1 dalies b punkte, kiek tai susiję su šio pasigamintų produktų naudojimo savo reikmėms dalimi, skirta išgauti mineralinėmis alyvomis nelaikytiniems produktams.

13

2012 m. balandžio 25 d.Repsol pateikė skundą dėl šios Tribunal Económico‑Administrativo Central (Centrinis administracinis ekonominis teismas, Ispanija) nuomonės, teigdama, be kita ko, kad šis pasigamintų produktų naudojimas savo reikmėms yra neapmokestinamas akcizu už mineralines alyvas, įskaitant tą šių pasigamintų produktų naudojimo dalį, kuri skirta išgauti mineralinėmis alyvomis nelaikytiniems energetikos produktams.

14

2015 m. lapkričio 6 d. atmetus šį skundą, Repsol pateikė administracinį skundą Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas, Ispanija), jame teigė, kad gaminant mineralines alyvas produktai, kurie negali būti laikomi energetikos produktais, kaip antai siera, išgaunami kaip neišvengiamos šalutinės medžiagos. Sieros pagaminama ekstrahuojant šį produktą iš mineralinių alyvų, o šio proceso tikslas – tenkinti mineralinėms alyvoms taikomas technines specifikacijas, kuriose nustatytas maksimaliai leistinas sieros kiekis.

15

2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas) atmetė šį Repsol skundą tiek, kiek juo buvo siekiama ginčyti pasigamintų mineralinių alyvų naudojimo savo reikmėms, kuomet buvo išgauti ne energetikos produktai, apmokestinimą.

16

2017 m. liepos 10 d.Repsol pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija). Šiame teisme Repsol teigia, kad Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies tikslas – apmokestinti tik naudojimui pagamintus energetikos produktus, bet ne produktus, pasigamintus naudoti savo reikmėms, t. y. produktus, kurie naudojami kitų energetikos produktų gamyboje, net jeigu gaminant neišvengiamai gaunama šalutinių ne energetikos produktų. Taigi Ispanijos mokesčių administratoriaus praktika, kai apmokestinama naudoti savo reikmėms pasigamintų produktų dalis, pagaminant šalutinių produktų, prieštarauja Direktyvos 2003/96 tikslui.

17

Repsol teigimu, ši praktika gali būti pateisinama pagal Direktyvos 92/81 4 straipsnio 3 dalį, pagal kurią neapmokestinamas mineralinių alyvų naudojimas gaminant mineralines alyvas. Kita vertus, Direktyvos 2003/96, panaikinančios Direktyvą 92/81, 21 straipsnio 3 dalyje tik numatoma, kad energetikos produktų naudojimas, jeigu tai daroma energetikos produktus gaminančioje įmonėje, yra neapmokestinamas.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, kyla klausimas, ar Direktyvos 92/81 4 straipsnio 3 dalyje esančios frazės „gamybos tikslu“, išbraukimas iš Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies turi būti laikomas teisės akto daliniu pakeitimu, reiškiančiu, kad energetikos produktų naudojimas juos gaminančioje įmonėje gaminant galutinius energetikos produktus, kai neišvengiamai gaunami ir ne energetikos produktai, taip pat neapmokestinamas akcizo mokesčiu.

19

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad pagal ją leidžiama apmokestinti akcizu už mineralines alyvas tokią energetikos produktų naudojimo savo reikmėms operacijų, įvykdytų juos gaminančioje įmonėje, proporcijos dalį, kuri atitinka išgautus ne energetikos produktus?

Ar – atvirkščiai – šios nuostatos tikslas neapmokestinti energetikos produktų naudojimo, laikomo būtinu galutiniams energetikos produktams išgauti, kliudo apmokestinti tą šio pasigamintų produktų naudojimo savo reikmėms dalį, kuri skirta kitiems, ne energetikos produktams išgauti, net jei ši gavyba yra šalutinė ir kaip pirminio gamybos proceso dalis įvyksta neišvengiamai?“

20

Abiem savo prejudicinio sakinio dalimis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia iš esmės išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad kai mineralines alyvas, skirtas naudoti kaip krosnių kuras ar variklių degalai, gaminančioje įmonėje naudojamos joje pasigamintos mineralinės alyvos ir gaminant taip pat neišvengiamai gaunami ne energetikos produktai, tų produktų, kuriuos naudojant gaunami ekonominę vertę turintys ne energetikos produktai, daliai netaikoma šioje nuostatoje numatyta apmokestinamo įvykio, dėl kurio reikia apmokestinti energetikos produktų mokesčiu, išimtis.

21

Pirmiausia primintina, kad Direktyva 2003/96, kaip matyti iš jos 3–5 konstatuojamųjų dalių ir 1 straipsnio, siekiama nustatyti suderintą energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimo tvarką, pagal kurią apmokestinimas, laikantis šioje direktyvoje nustatytų sąlygų, yra bendra taisyklė.

22

Pagal Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį energetikos produktų naudojimas energetikos produktus gaminančioje įmonėje nelaikomas apmokestinamu įvykiu, dėl kurio reikia apmokestinti, jei naudojami šioje įmonėje pasigaminti energetikos produktai. Šios dalies trečiame sakinyje sukonkretinama, kad kai naudojimas nėra susijęs su energetikos produktų gamyba, jis laikomas apmokestinamu įvykiu, dėl kurio reikia apmokestinti.

23

Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalyje nepateikiama aiškaus atsakymo į klausimą, kiek energetikos produktų naudojimas gamybos procese, per kurį gaunami ir energetikos, ir kiti produktai, turi būti laikomas apmokestinamu įvykiu, dėl kurio reikia apmokestinti energetikos produktų mokesčiu.

24

Nustatydamas, kad energetikos produktų naudojimas juos gaminančioje įmonėje tam tikromis sąlygomis nėra laikomas apmokestinamu įvykiu, dėl kurio reikia apmokestinti šiuo mokesčiu, minėtos direktyvos 21 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys yra nuo šios apmokestinimo tvarkos nukrypti leidžianti nuostata, kuri turi būti aiškinama siaurai (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Petrotel-Lukoil, C‑68/18, EU:C:2019:933, 37 punktą).

25

Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad energetikos produktų naudojimui juos gaminančioje įmonėje apmokestinamojo įvykio išimtis pagal minėtos direktyvos 21 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį taikoma tik tuomet, kai jie kaip variklių degalai ar krosnių kuras naudojami gaminant produktus, kurie patys yra apmokestinami pagal Direktyvoje 2003/96 nustatytą suderintą sistemą, nes jie naudojami kaip variklių degalai ar krosnių kuras (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 6 d. Sprendimo Koppers Denmark, C‑49/17, EU:C:2018:395, 32 ir 37 punktus).

26

Šiuo atveju, kaip matyti, neginčijama, kad pagrindinėje byloje gauti energetikos produktai yra skirti naudoti kaip variklių degalai arba krosnių kuras, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje gautus ne energetikos produktus Repsol parduoda arba pakartotinai panaudoja gamyboje. Būtent remiantis šiais svarstymais reikia atsakyti į pateiktą klausimą.

27

Kita vertus, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tuo atveju, kai įmonėje gaminam keli produktai, norint įvertinti, ar įmonės gaminamų energetikos produktų naudojimui gali būti taikoma Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje numatyta išimtis, reikia atsižvelgti į tokio naudojimo tikslus (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Petrotel-Lukoil, C‑68/18, EU:C:2019:933, 25 punktą).

28

Iš tiesų reikia atskirti sunaudotų energetikos produktų dalis atsižvelgiant į jų naudojimą, siekiant apmokestinti akcizu. Tik tai energetikos produktų daliai, kuria siekiama pagaminti mineralinių alyvų, skirtų naudoti kaip krosnių kuras ar variklių degalai, taikoma apmokestinamojo įvykio išimtis, numatyta minėtos direktyvos 21 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Petrotel-Lukoil, C‑68/18, EU:C:2019:933, 26 ir 27 punktus).

29

Kita vertus, tokia išimtis negali būti taikoma šių energetikos produktų dalies, kuria siekiama pagaminti ne energetikos produktų arba energetikos produktų, kurie nėra skirti naudoti kaip variklių degalai arba krosnių kuras, naudojimui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši išimtis netaikoma energetikos produktų daliai, kuri naudojama gaminti šilumą, skirtą pastato patalpoms šildyti, arba reikalingą elektros energijai gaminti (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Petrotel-Lukoil, C‑68/18, EU:C:2019:933, 26 ir 33 punktus).

30

Darytina išvada, kad kai gamybos procese pagaminami, viena vertus, energetikos produktai, skirti naudoti kaip variklių degalai ar krosnių kuras, ir, kita vertus, ne energetikos produktai, iš principo manytina, jog energetikos produktų dalies, kuria šiame procese siekiama pagaminti kitų energetikos produktų, skirtų naudoti kaip variklių degalai ar krosnių kuras, naudojimui taikoma Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje numatyta išimtis, o kitos dalies, kuria siekiama pagaminti ne energetikos produktų, naudojimas turi būti laikomas apmokestinamu įvykiu, dėl kurio reikia apmokestinti energetikos produktų mokesčiu.

31

Atsižvelgiant į tai, reikia išnagrinėti, ar taip pat yra ir tada, kai, kaip šiuo atveju, ne energetikos produktų išgavimas yra ne gamybos proceso tikslas, o šio proceso šalutinė ir neišvengiama pasekmė, arba kai jų išgavimas yra privalomas pagal teisės aktus, kuriais siekiama apsaugoti aplinką, ir kai šie ne energetikos produktai turi ekonominę vertę.

32

Tiesa, Teisingumo Teismas 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Petrotel-Lukoil, C‑68/18, EU:C:2019:933, 30 punkte yra nusprendęs, kad iš neigiamos Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies trečio sakinio formuluotės galima daryti išvadą, kad ja siekiama tik netaikyti apmokestinamojo įvykio, dėl kurio reikia apmokestinti energetikos produktų mokesčiu, išimties energetikos produktų naudojimui, kuris niekaip nesusijęs su energetikos produktų gamyba.

33

Vis dėlto ta byla buvo susijusi su Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies taikymu energetikos produktams, naudojamiems vandens garų gamyboje, kurie savo ruožtu buvo naudojami, be kita ko, energetikos produktų gamyboje. Taigi pasigamintų energetikos produktų naudojimu savo reikmėms buvo siekiama gaminti energetikos produktus generuojant šilumos energiją, reikalingą minėtų produktų gamybos technologiniam procesui.

34

Šiomis aplinkybėmis šia išvada buvo siekiama atmesti aiškinimą, pagal kurį, kadangi energetikos produktų gamyba vykdoma gaminant tarpinį produktą, kaip antai vandens garus, šioje nuostatoje numatyta apmokestinamojo įvykio išimtis vien dėl šio tarpininkavimo netaikoma. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad energetikos produktų naudojimui vien dėl jo būdų negali būti netaikoma minėta išimtis, jeigu šiuo naudojimu prisidedama prie energetikos produktų gamybos technologinio proceso (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Petrotel-Lukoil, C‑68/18, EU:C:2019:933, 28 ir 30 punktus).

35

Vis dėlto, skirtingai nei byla, kurioje priimtas minėtas sprendimas, pagrindinė byla nėra susijusi su pasigamintų energetikos produktų naudojimu savo reikmėms, kuris leidžia gaminti energetikos produktus, gaminant tarpinį produktą. Ji susijusi su pasigamintų energetikos produktų naudojimu savo reikmėms, kuris leidžia tuo pat metu gaminti energetikos ir ne energetikos produktus, turinčius ekonominę vertę.

36

Pažymėtina, kad Repsol, atsižvelgdama į šią ekonominę vertę, vėliau nusprendė parduoti šiuos ne energetikos produktus arba panaudoti juos gamyboje. Šiomis aplinkybėmis, kaip savo išvados 40 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nėra labai svarbu, kad ne energetikos produktų išgavimas, kaip pagrindinėje byloje, buvo šalutinis ir neišvengiamas, nes jie yra būtina gamybos proceso pasekmė arba jų išgavimas yra privalomas pagal teisės aktus, kuriais siekiama apsaugoti aplinką.

37

Toks aiškinimas, pagal kurį, nors taip pagaminti ne energetikos produktai turi ekonominę vertę, visam energetikos produktų naudojimui gamyboje, prieštaraujant šio sprendimo 30 punkte nustatytiems principams, būtų taikoma apmokestinamojo įvykio išimtis, neatitiktų Direktyva 2003/96 siekiamų tikslų. Antra, pažymėtina, kad, numatant suderintą energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimo tvarką, Direktyva 2003/96, kaip matyti iš jos 3–5 konstatuojamųjų dalių, siekiama skatinti tinkamą energetikos sektoriaus vidaus rinkos veikimą, be kita ko, vengiant konkurencijos iškraipymo (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Autoservizi Giordano, C‑513/18, EU:C:2020:59, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Be to, kaip savo išvados 26–28 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, jeigu energetikos produktai, naudojami gamyboje, būtų neapmokestinami dėl to, kad išgauti produktai nėra energetikos produktai, Direktyvos 2003/96 nustatytoje apmokestinimo sistemoje atsirastų spraga ir energetikos produktai, kurie iš principo yra apmokestinami pagal šią sistemą, galėtų likti neapmokestinti. Šios energetikos produktų dalies naudojimui, nors jis turi būti apmokestinamas, būtų taikoma apmokestinamojo įvykio išimtis, numatyta šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje. Be to, minėtos energetikos produktų dalies naudojimo neapmokestinimo nekompensuotų vėlesnis iš tų produktų gautų galutinių produktų apmokestinimas, jeigu taip naudojant išgauti galutiniai produktai arba nebūtų energetikos produktai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 1 dalį, arba nebūtų skirti naudoti kaip variklių degalai arba krosnių kuras, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 4 dalies b punkto pirmą įtrauką (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 12 d. Sprendimo Oil Trading Poland, C‑349/13, EU:C:2015:84, 30 punktą ir 2018 m. birželio 6 d. Sprendimo Koppers Denmark, C‑49/17, EU:C:2018:395, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39

Taigi išvada, kad šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis taikytina esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pakenktų tinkamam vidaus rinkos energetikos sektoriuje veikimui, o tinkamas jos veikimas, kaip pažymėta šio sprendimo 37 punkte, yra vienas iš šia sistema siekiamų tikslų (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 6 d. Sprendimo Koppers Denmark, C‑49/17, EU:C:2018:395, 31 punktą).

40

Direktyvoje 2003/96 nustatytos suderintos energetikos produktų apmokestinimo sistemos vientisumas reikalauja, kad kai naudojant energetikos produktus juos gaminančioje įmonėje tuo pat metu pagaminama energetikos produktų, skirtų naudoti kaip variklių degalai arba krosnių kuras, ir ne energetikos produktų, kurie paskui ekonomiškai panaudojami, šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje numatyta apmokestinamojo įvykio išimtis taikoma tik sunaudotų energetikos produktų proporcijos daliai, atitinkančiai šiame gamybos procese gautų energetikos produktų, skirtų naudoti kaip variklių degalai arba krosnių kuras, dalį. Kadangi šiuo klausimu Direktyvoje 2003/96 konkrečiau nieko nenustatyta, valstybės narės turi nustatyti taisykles, kurios leistų įvertinti energetikos produktų, reikalingų pagaminti atitinkamam kito produkto, skirto naudoti kaip variklių degalai ar krosnių kuras, kiekiui (pagal analogiją žr. 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Cristal Union, C‑31/17, EU:C:2018:168, 45 punktą).

41

Galiausiai negalima pritarti Repsol nurodytam argumentui, kad jeigu nebūtų galima pasinaudoti šios direktyvos 21 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje numatyta apmokestinamojo įvykio išimtimi, tai lemtų dvigubą apmokestinimą. Iš tiesų, kadangi energetikos produktai juos gaminančioje įmonėje naudojami gaminant energetikos produktus, skirtus naudoti kaip krosnių kuras arba variklių degalai, ši išimtis yra visiškai taikytina tai energetikos produktų, kurie naudojami šiuo tikslu, daliai.

42

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad kai energetikos produktus, skirtus naudoti kaip krosnių kuras ar variklių degalai, gaminančioje įmonėje naudojami joje pasigaminti energetikos produktai ir gaminant taip pat neišvengiamai gaunami ne energetikos produktai, tai šių produktų, kuriuos naudojant gaunami ekonominę vertę turintys ne energetikos produktai, daliai netaikoma šioje nuostatoje numatyta apmokestinamojo įvykio, dėl kurio reikia apmokestinti energetikos produktų mokesčiu, išimtis.

43

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 21 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys turi būti aiškinamas taip, kad kai energetikos produktus, skirtus naudoti kaip krosnių kuras ar variklių degalai, gaminančioje įmonėje naudojami joje pasigaminti energetikos produktai ir gaminant taip pat neišvengiamai gaunami ne energetikos produktai, tai šių produktų, kuriuos naudojant gaunami ekonominę vertę turintys ne energetikos produktai, daliai netaikoma šioje nuostatoje numatyta apmokestinamojo įvykio, dėl kurio reikia apmokestinti energetikos produktų mokesčiu, išimtis.