1.

Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra penktasis prašymas, kuriuo Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones ( 2 ). Jis skiriasi nuo kitų prašymų tuo, kad įmonė laikinojo darbo naudotoja, kuriai ieškovus laikinuosius darbuotojus E. S., M. L., M. P., V. V. ir R. V. (toliau – ieškovai) ( 3 ) paskyrė darbdavė UAB „Manpower Lit“ (toliau – darbdavė atsakovė) ( 4 ), yra Europos Sąjungos agentūra, t. y. Europos lyčių lygybės institutas ( 5 ) (toliau – EIGE).

2.

Ieškovai tvirtino, kad, pažeidžiant nacionalinę teisę ir Direktyvą 2008/104, atsakovė darbdavė juos diskriminavo, nes, remiantis pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis, EIGE jiems mokami atlyginimai buvo mažesni už atlyginimus, mokėtinus tuo atveju, jeigu jie būtų įdarbinti tiesiogiai EIGE pagal EEB / EAEB Tarybos reglamentą Nr. 31 (EEB), 11 (EAEB), nustatantį Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas ( 6 ).

3.

Pateiktais šešiais prejudiciniais klausimais siekiama įsitikinti, ar (ir kiek) faktas, kad įmonė laikinojo darbo naudotoja, kuriai atsakovė darbdavė paskyrė ieškovus, yra Europos Sąjungos agentūra, turi įtakos sprendimui pagrindinėje byloje.

4.

Padariau išvadą, kad EIGE, kaip Europos Sąjungos agentūros, statusas nėra reikšmingas sprendimui pagrindinėje byloje priimti, nes iš bylos medžiagos nematyti, kad EIGE administracinį savarankiškumą ( 7 ) paveiktų Lietuvos teismo nutartis, pagal kurią darbdavė atsakovė turėtų sumokėti darbo užmokesčio nepriemoką ieškovams; tokia nutartis taip pat neturėtų poveikio Pareigūnų tarnybos nuostatams ( 8 ). Tai svarbu, nes pagrindinė byla susijusi su dviejų privačių šalių ginču, kuriame iš esmės reikia įvertinti faktines aplinkybes ir nustatyti, ar laikomasi vienodo požiūrio principo, konkrečiai išreikšto Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje ( 9 ), ir kuriame EIGE yra tik įstojęs į bylą trečiasis asmuo.

5.

Be to, EIGE patenka į Direktyvos 2008/104 taikymo sritį ratione personae, nes jį apima sąvoka „įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į tai, kad šios direktyvos negalima aiškinti taip, kad į jos taikymo sritį nepatenka ES institucijos, įstaigos, biurai ir agentūros.

6.

Direktyvos 2008/104 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant.

2.   Ši direktyva taikoma valstybinėms ir privačioms įmonėms, kurios yra laikinojo įdarbinimo įmonės ar įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno.

3.   Valstybės narės, pasikonsultavusios su socialiniais partneriais, gali numatyti, kad ši direktyva netaikoma darbo sutartims, sudarytoms pagal konkrečią viešą ar viešai remiamą profesinio mokymo, integracijos ar perkvalifikavimo programą, ar pagal tokią programą atsiradusiems santykiams.“

7.

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas 5 straipsnyje nustatytas vienodo požiūrio principas ir kad laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdaviais, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo.“

8.

Direktyvos 2008/104 3 straipsnio „Sąvokų apibrėžtys“, 1 dalies d ir f punktuose ir 2 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

2.   Ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose pateikto darbo užmokesčio, darbo sutarties, darbo santykių ar darbuotojo apibrėžimo.

<…>“

9.

Direktyvos 2008/104 5 straipsnis „Vienodo požiūrio principas“ yra jos II skyriuje, skirtame darbo sąlygoms. 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Laikinųjų darbuotojų pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos jų paskyrimo į įmonę laikinojo darbo naudotoją laikotarpiu yra bent tokios, kokios būtų taikomos, jei ta įmonė būtų juos tiesiogiai įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti.

<…>“

10.

Reglamento Nr. 1922/2006 2 straipsnyje „Tikslai“ nustatyta:

„Bendri Instituto tikslai – prisidėti prie lyčių lygybės skatinimo ir ją stiprinti, įskaitant lyčių aspekto integravimą į visas Bendrijos politikos kryptis ir pagal ją parengtas nacionalinės politikos kryptis bei kovą su diskriminacija dėl lyties, bei ugdyti ES piliečių sąmoningumą lyčių lygybės klausimu teikiant techninę pagalbą Bendrijos institucijoms, visų pirma Komisijai, ir valstybių narių valdžios institucijoms, kaip nustatyta 3 straipsnyje.“

11.

Reglamento Nr. 1922/2006 3 straipsnyje „Uždaviniai“ nustatyta:

„1.   Siekdamas 2 straipsnyje nustatytų tikslų, Institutas:

2.   Institutas skelbia savo veiklos metinę ataskaitą.“

12.

Nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas), galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatyme pateikiama ši nuostata:

„2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

<…>

3. Laikinojo darbo naudotojas (toliau – darbo naudotojas) – fizinis, juridinis asmuo ar kita organizacinė struktūra, kurių naudai ir kuriems prižiūrint ir vadovaujant laikinai dirba laikinieji darbuotojai.“

13.

2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Darbo kodekso 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai pagal neterminuotą laikinojo darbo sutartį dirbantys laikinieji darbuotojai tarp siuntimų gauna darbo užmokestį iš laikinojo įdarbinimo įmonės ir šio darbo užmokesčio dydis tarp siuntimų dirbti yra toks pats kaip ir siuntimų dirbti metu. Už pareigos mokėti laikinajam darbuotojui už darbą laikinojo darbo naudotojui tokį darbo užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, įvykdymą laikinojo darbo naudotojas atsako subsidiariai.“ ( 10 )

14.

2017 m. birželio 6 d., atsižvelgiant į tam tikrus Darbo kodekso pakeitimus, kuriuos padarė Lietuvos Respublikos teisės aktų leidėjas, 75 straipsnio 2 dalis buvo papildyta taip:

„2.   <…> Laikinojo darbo naudotojas, vykdydamas šią pareigą, laikinojo įdarbinimo įmonės pareikalavimu turi pateikti informaciją apie jo įdarbintiems atitinkamos kategorijos darbuotojams mokamą darbo užmokestį.“

15.

2012 m. darbdavė atsakovė laimėjo 2012 m. EIGE, trečiojo asmens pagrindinėje byloje, paskelbtą viešąjį konkursą dėl laikinųjų darbuotojų paslaugų teikimo ( 11 ). Darbdavė atsakovė sudarė su EIGE sutartį, joje buvo nurodytos aplinkybės, kurioms susiklosčius EIGE reikėjo laikinųjų darbuotojų, įskaitant reikalingų darbuotojų profilių tipus ir kategorijas bei darbo sąlygas. Sutartimi buvo siekiama šių tikslų: padėti EIGE statutiniams darbuotojams; vietoj įprastų konkrečių projektų užduočių laikinai atlikti papildomas užduotis; susidoroti su dideliu darbo krūviu tam tikrais laikotarpiais; pašalinti darbuotojų trūkumą, kai EIGE darbuotojai nedarbingi dėl tam tikrų priežasčių. Laikinieji darbuotojai nėra EIGE statutiniai darbuotojai, t. y. jie nepatenka į Pareigūnų tarnybos nuostatų taikymo sritį ir nėra įdarbinti pagal šiuos nuostatus ( 12 ).

16.

Darbdavė atsakovė skelbė konkursus EIGE poreikius atitinkančioms darbo vietoms užimti ir paskelbė apie įdarbinimą savo interneto svetainėje bei darbo skelbimuose. Ten buvo glaustai nurodomas darbo pobūdis ir reikalavimai atitinkamoms pareigoms užimti ( 13 ).

17.

Ieškovai sudarė laikinojo darbo sutartis su darbdave atsakove, buvo susitarta dėl valandinio darbo užmokesčio, kuris keitėsi darbo santykių laikotarpiu. Susitarta dėl šio valandinio darbo užmokesčio: 5,20 EUR dokumentacijos skyriaus asistentei; 5,20 EUR komunikacijos skyriaus asistentei; 4,34 EUR administracijos asistentei; 5,20 EUR IT specialistui ir 4,34 EUR personalo skyriaus asistentei ( 14 ).

18.

Prie laikinojo darbo sutarčių buvo sudaryti priedai, kuriuose nurodyta, kad laikinojo darbo naudotojas yra EIGE. Taip pat prieduose nurodytas EIGE darbuotojas, atsakingas už nurodymus, kaip atlikti sutartą darbą ( 15 ).

19.

Sutartys turėjo galioti tol, kol bus nutrauktos laikinojo darbo naudotojo EIGE nurodymu. 2019 m. sausio 1 d. sutartys su visais ieškovais buvo nutrauktos. Vėliau ieškovai kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio nepriemokos išieškojimo.

20.

2018 m. birželio 20 d. sprendimu Darbo ginčų komisija, remdamasi Direktyva 2008/104 ir Darbo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, pripažino, kad atsakovė diskriminavo ieškovus, mokėdama mažesnį darbo užmokestį, nei būtų mokėtinas tuo atveju, jeigu jie būtų įdarbinti tiesiogiai EIGE. Darbo ginčų komisija nustatė, kad darbuotojai, kurie buvo įdarbinti pagal laikinojo darbo sutartis, atliko nuolatinių EIGE darbuotojų darbo funkcijas. Darbo ginčų komisija pripažino, kad ieškovams turėjo būti mokamas darbo užmokestis, atitinkantis II pareigų grupės 4 kategorijos EIGE sutartininkų, kaip jie suprantami pagal KTĮS, darbo užmokestį (kanceliarinės ir sekretorių užduotys, raštinės valdymas ir kitos lygiavertės užduotys, atliekamos prižiūrint pareigūnams ar laikiniesiems darbuotojams) ( 16 ). Ji nurodė išieškoti iš darbdavės atsakovės darbo užmokesčio nepriemoką už 2018 m. šešių mėnesių laikotarpį ( 17 ).

21.

Darbdavė atsakovė nesėkmingai apskundė Darbo ginčų komisijos sprendimą Vilniaus miesto apylinkės teisme; 2019 m. vasario 20 d. sprendimu tas teismas skundą atmetė. Vėliau darbdavė atsakovė pateikė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teisme. Šis teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.

22.

Darbdavė atsakovė pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. 2019 m. gruodžio 30 d. šis teismas nusprendė, kad pagrindinėje byloje kyla klausimų dėl ES teisės išaiškinimo ir taikymo. Jis pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

23.

Rašytines pastabas Teisingumo Teisme pateikė ieškovai, Lietuvos Respublika ir Komisija. Teismo posėdžio nesurengta, tačiau Teisingumo Teismas pateikė rašytinius klausimus. EIGE ir Komisija į juos atsakė.

24.

Ieškovai pabrėžia, kad EIGE nėra nei pagrindinės bylos šalis, nei atsakovas, todėl nėra atsakingas pagal Darbo kodekso 75 straipsnio 2 dalį už darbo užmokesčio mokėjimą ieškovams. Abi šalys yra Lietuvos subjektai, o EIGE tarptautinis statusas nereiškia, kad Direktyva 2008/104 suteikiama apsauga gali būti sumažinta. Sumažinus apsaugą, atsirastų socialinė įtampa.

25.

Pagal suformuotą jurisprudenciją ir Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį nesiekiantys pelno subjektai nėra automatiškai priskiriami prie nevykdančių „ekonominės veiklos“ subjektų ( 18 ). „Ekonominė veikla“ labiau reiškia bet kokią veiklą, susijusią su ekonominėmis operacijomis, neatsižvelgiant į interesus, kuriais ji pagrįsta. Įvairi EIGE veikla (pvz., švietimas, informacija, statistinių duomenų rinkimas) yra ekonominio pobūdžio, nes jai vykdyti reikalingos ekonominės operacijos, kaip antai mokėjimai. Tik savanoriška veikla nėra „ekonominė veikla“.

26.

Direktyvos 2008/104 išaiškinimas, pagal kurį tokioms Europos Sąjungos agentūroms kaip EIGE leidžiama diskriminuoti laikinuosius darbuotojus, nes pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus įdarbintiems EIGE darbuotojams suteikiamas specialus statusas, kuris nėra panašus į laikinųjų darbuotojų statusą, prieštarautų Direktyva 2008/104 siekiamiems tikslams.

27.

Tai, kad Lietuvos teisėje, t. y. Darbo kodekso 75 straipsnyje, kuriuo įgyvendinama Direktyva 2008/104, nėra pateikta „ekonominės veiklos“ sąvokos, neprieštarauja ES teisei ( 19 ). Devyniolika valstybių narių įgyvendino Direktyvą 2008/104 taip pat kaip Lietuva.

28.

Ieškovai teigia, kad akivaizdu, jog EIGE galėjo tiesiogiai, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, įdarbinti darbuotojus, kurie atliktų tas pačias administracines užduotis, kurioms atlikti buvo įdarbinti ieškovai ( 20 ). Įgaliojimai tiesiogiai įdarbinti apima tiek fizinius darbus atliekančius darbuotojus, pavyzdžiui, nešikus ir valytojus, tiek aukšto lygio vadovus. Laikinųjų darbuotojų atliekamas funkcijas reikėtų lyginti su nuolatinių EIGE darbuotojų funkcijomis.

29.

Ieškovai valstybės narės teismuose pateikė pakankamai įrodymų (elektroniniai laiškai, ataskaitos ir pan.), kad faktiškai ne tik atliko papildomas funkcijas, bet ir vykdė užduotis, kurias turėjo vykdyti tik tiesiogiai EIGE įdarbinti darbuotojai (pvz., planavimas ir biudžeto valdymas). Šiuo atveju spręstinas fakto klausimas, net jei EIGE nuolatinių darbuotojų ir ieškovų funkcijos teisiniu požiūriu yra nepalyginamos.

30.

Galiausiai ieškovai nurodo, kad kaip laikinieji darbuotojai jie buvo įdarbinti 22–36 mėnesių laikotarpiui. EIGE nutraukė sutartis, kai ieškovai pareikalavo sumokėti darbo užmokesčio nepriemoką. Ieškovų gautas darbo užmokestis siekė nuo 700 EUR iki 800 EUR ir sudarė maždaug trečdalį EIGE darbuotojų, kurie buvo įdarbinti tiesiogiai ir atliko panašias funkcijas, darbo užmokesčio.

31.

Kiek tai susiję su pirmuoju prejudiciniu klausimu, Lietuvos Respublika pažymi, kad laikinųjų darbuotojų nediskriminavimo principas yra ES socialinės teisės principas, kurio negalima aiškinti siaurai ( 21 ). Plati Direktyvos 2008/104 taikymo sritis atsispindi plačiai aiškinant „darbuotojo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį ( 22 ). Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl ES teisės, kuria apsaugomos darbuotojų teisės, nuostatų išaiškinimo, leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos griežtai apsiribojant tik tuo, kas būtina interesams apsaugoti, kurie ginami šia leidžiančia nukrypti nuostata ( 23 ).

32.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, bet koks pašalinimas ratione personae iš Direktyvos 2008/104 taikymo srities turi būti aiškiai ir tiksliai apibrėžtas ( 24 ). Viešosios teisės subjektams, kaip antai EIGE, apribojus naudojimąsi laikinųjų darbuotojų paslaugomis, nebūtų atsižvelgiama į Direktyvos 2008/104 4 straipsnio 1 dalyje nurodytas priežastis, dėl kurių galimi naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones draudimai ar apribojimai ( 25 ). Sumažinus laikinųjų darbuotojų apsaugą vien todėl, kad įmonė laikinojo darbo naudotoja įsteigta kitu teisiniu pagrindu, nei numatyta valstybės narės viešojoje teisėje, atsirastų dar vienas pagrindas nepagrįstai diskriminacijai. Praktiniu požiūriu jau nustatyta, kad, kai institucijos ar agentūros įdarbina laikinuosius darbuotojus, jos turi laikytis valstybių narių, kurioje yra įsikūrusios, teisės aktų ( 26 ).

33.

Lietuvos Respublika tvirtina, kad Direktyva 2008/104 įgyvendinamos pagrindinės teisės, užtikrinamos pagal Chartijos 31 straipsnį, vadinasi, abi šios nuostatos taikomos EIGE, kaip „laikinojo darbo naudotojui“, pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Laikydamosi lojalumo pareigos, institucijos, kaip darbdavės, turi atsižvelgti į ES lygmeniu priimtas teisės aktų nuostatas ( 27 ).

34.

Dėl antrojo ir trečiojo klausimo Lietuvos Respublika pritaria Komisijos nuomonei ( 28 ). Valstybėms narėms, kaip antai Lietuvai, leidžiama pasirinkti platesnę Direktyvos 2008/104 (minimalaus suderinimo direktyvos) taikymo sritį ir išplėsti ją įmonėms laikinojo darbo naudotojoms, kurios nevykdo ekonominės veiklos ( 29 ), todėl nebūtina nuspręsti, ar EIGE vykdo ekonominę veiklą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį.

35.

Dėl ketvirtojo ir penktojo klausimų Lietuvos Respublika nurodo, kad nėra konkrečios taisyklės Pareigūnų tarnybos nuostatuose, todėl laikinųjų darbuotojų paskyrimas į ES agentūrą, kaip „laikinojo darbo naudotoją“, yra reglamentuojamas Direktyvos 2008/104 5 straipsnyje ir valstybių narių teisės aktuose, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva (remiantis, inter alia, SESV 335 straipsniu). Tai Audito Rūmų pozicija, nes jie kėlė klausimą dėl septynių ES agentūrų, įskaitant EIGE, veiklos teisėtumo atsižvelgiant į atitiktį Direktyvai 2008/104 ( 30 ).

36.

Lietuvoje įgyvendinant Direktyvą 2008/104 nebuvo pažeistas Europos Sąjungos institucijų autonomijos principas ir Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytos darbo užmokesčio apskaičiavimo taisyklės. Bet koks skirtingas požiūris į Sąjungos institucijas, organus ir agentūras turi būti numatytas tiesiogiai taikomuose ES teisės aktuose.

37.

Dėl šeštojo klausimo Lietuvos Respublika pabrėžia, kad Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje konkrečiai išreiškiamas bendrasis vienodo požiūrio principas ( 31 ). 5 straipsnio 1 dalyje žodžiai „tai pačiai darbo vietai užimti“ leidžia teoriškai palyginti darbuotojus. Jų negalima aiškinti siaurai, kad jie reikštų, pvz., tapatų darbą, priešingu atveju būtų pernelyg lengva išvengti šioje nuostatoje numatytos pareigos. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą konstatuota, kad EIGE siekė įdarbinti laikinuosius darbuotojus, kurie padėtų EIGE statutiniams darbuotojams ir atliktų, inter alia, papildomas užduotis bei pašalintų darbuotojų trūkumą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, atsižvelgiant į ieškovų darbo sutartis ir faktiškai atliktas užduotis, visi laikinieji darbuotojai vykdė EIGE nuolatinių darbuotojų funkcijas – iš dalies arba visos apimties. Faktas, kad laikinieji darbuotojai gali užimti pareigūnų ar tarnautojų pareigas šių nedarbingumo dėl ligos atveju ar per vaiko priežiūros atostogas, prieštarauja argumentui, kad draudžiama patikėti teisės aktuose numatytas funkcijas asmenims, kuriems netaikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai.

38.

Kalbėdama apie pirmąjį ir antrąjį klausimus Komisija tvirtina, kad pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį ir laikinojo įdarbinimo įmonė, ir įmonės laikinojo darbo naudotojos privalo vykdyti ekonominę veiklą. Šį aiškinimą taip pat patvirtina šio straipsnio priešistorė ( 32 ).

39.

Vis dėlto Komisija pripažįsta, kad remiantis Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalies tekstu EIGE negali būti išbrauktas iš jos taikymo srities argumentuojant, kad šis institutas yra valstybinė įmonė. Komisija teigia, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją EIGE nevykdo ekonominės veiklos ( 33 ) iš esmės todėl, kad EIGE konkrečioje rinkoje nesiūlo prekių ar paslaugų ir nekonkuruoja su kitos įmonės siūlomomis prekėmis ar paslaugomis.

40.

Kalbėdama apie trečiąjį klausimą Komisija jį siūlo šitaip performuluoti: „ar Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias Direktyva 2008/104 yra taikoma laikinojo įdarbinimo įmonėms ir įmonėms laikinojo darbo naudotojoms, kurios nevykdo ekonominės veiklos?“ Komisija siūlo į šį klausimą atsakyti neigiamai ( 34 ).

41.

Dėl ketvirtojo ir penktojo klausimo Komisija laikosi pozicijos, kad remiantis vienodo požiūrio principu pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad ieškovai būtų vertinami taip pat, kaip ir pagal Lietuvos teisę EIGE tiesiogiai įdarbinti darbuotojai (kaip priešprieša įdarbinimui per laikinojo įdarbinimo įmones), tačiau ne taip pat, kaip pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus įdarbinti darbuotojai ( 35 ). EIGE nusprendė įdarbinti laikinuosius darbuotojus pagal valstybės narės teisę ir šis pasirinkimas yra teisėtas pagal ES teisę, t. y. pagal SESV 272 ir 335 straipsnius. Juose pripažįstama teisė užmegzti sutartinius santykius apima ir darbo sutarčių ar paslaugų teikimo sutarčių sudarymą ( 36 ). Toks įdarbinimas yra neteisėtas tik tuomet, kai įdarbinama siekiant išvengti Pareigūnų tarnybos nuostatų taikymo ( 37 ), tačiau institucijos turi didelę veiksmų laisvę rinktis priemones, geriausiai pritaikytas įdarbinimui. Taip užtikrinamas didesnis lankstumas, palyginti su sąlygomis, taikomomis darbuotojams, priskiriamiems prie sutartininkų kategorijos ( 38 ).

42.

Be to, Komisija konstatuoja, kad direktyvos yra skirtos valstybėms narėms ir jomis nėra nustatomos pareigos institucijoms jų santykiuose su savo darbuotojais ( 39 ). Pagal SESV 336 straipsnį tokiems santykiams taikomas taisykles priima ES institucijos, todėl direktyvos netiesiogiai taikomos tik išskirtiniais atvejais ( 40 ), nors jos gali būti įkvėpimo šaltinis apibrėžiant ES institucijų pareigas Europos Sąjungos viešųjų funkcijų srityje ( 41 ), o institucijos, veikdamos kaip darbdavės, turi atsižvelgti į ES teisės nuostatas ( 42 ). Tai taikoma tik pareigūnams ir kitiems tarnautojams, kurie patenka į Pareigūnų tarnybos nuostatų taikymo sritį, t. y. ne ieškovams.

43.

Būtent dėl to pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalį ieškovų padėtis turi būti lyginama su darbuotojų, kuriuos tiesiogiai įdarbino EIGE pagal Lietuvos teisę, t. y. ne per laikinojo įdarbinimo įmonę, o ne su ES statutinių darbuotojų padėtimi. Šis požiūris suderinamas su ES institucijų autonomijos principu. Asmuo, kurį įdarbino ne ES institucija, o juridinis asmuo, kaip antai laikinojo įdarbinimo įmonė, pagal valstybės narės teisę, negali būti laikomas lygiaverčiu asmeniui, kurį įdarbino administracinė institucija, ir įgyti Europos Sąjungos tarnautojo statuso ( 43 ). Direktyvos 2008/104 aiškinimas, pagal kurį laikinieji darbuotojai laikomi lygiaverčiais sutartininkams, sukeltų pavojų, kad bus pažeista Europos Sąjungos autonomija ( 44 ), ir lemtų neįveikiamas praktines problemas ( 45 ). Komisija kelia klausimą, ar turėtų būti taikomas Protokolas (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų ( 46 ).

44.

Dėl šeštojo klausimo Komisija teigia, kad valstybės narės teismas turi išsiaiškinti, ar ieškovai atliko administracines užduotis, o gal užduotis, susijusias su EIGE „pagrindine veikla“ ir užduotimis pagal jo įsteigimo reglamentą, ir patikrinti, ar buvo siekiama išvengti Pareigūnų tarnybos nuostatų taikymo. Vis dėlto ji teigia, kad EIGE neperžengė savo diskrecijos ribų, kai įdarbino laikinuosius darbuotojus pagal Lietuvos teisę. Administracinė pagalba nelaikytina užduotimi, kurią turi atlikti pats EIGE kaip „pagrindinę veiklą“ ( 47 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra kompetentingas perkvalifikuoti aptariamų sutarčių į sutartis, reglamentuojamas pagal KTĮS, nes ieškovai sudarė sutartis ne su EIGE, bet su darbdave atsakove (laikinojo įdarbinimo įmone), be to, pagrindinėje byloje EIGE yra trečiasis asmuo.

45.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, vykdant SESV 267 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju prireikus Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus ( 48 ).

46.

Šioje byloje iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą akivaizdu, kad į Teisingumo Teismą kreipiamasi prašant priimti sprendimą, ar ES agentūra, kaip antai EIGE, patenka į Direktyvoje 2008/104 vartojamos sąvokos „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ taikymo sritį; jeigu taip, ar Lietuvos Respublikoje sąvokos „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ įgyvendinimas taip, kad ji apimtų įmones, kurios nevykdo ekonominės veiklos, reiškia, kad laikinųjų darbuotojų paskyrimas į tokias įmones yra reglamentuojamas Direktyvoje 2008/104; jeigu ne, ar EIGE „vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jis veikia siekdamas pelno“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį; ir jeigu taip, ar Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalies dėl vienodo požiūrio taikymas EIGE, veikiančiam kaip „laikinojo darbo naudotojas“, vykstant dviejų privačių asmenų ginčui, kuriame EIGE yra įstojęs į bylą trečiasis asmuo, nebūtų pažeistas EIGE administracinis savarankiškumas ( 49 ) ir Pareigūnų tarnybos nuostatai?

47.

Dėl šių priežasčių siūlau performuluoti šešis prejudicinius klausimus ir juos pakeisti šiais keturiais klausimais:

48.

Į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai. Europos Sąjungos agentūros, kaip antai EIGE, yra „įmonės laikinojo darbo naudotojos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį ir apibrėžtos šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies d punkte.

49.

Bendrasis Teismas jau konstatavo, kad ES institucija, t. y. Europos Centrinis Bankas, yra „įmonė laikinojo darbo naudotoja“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį, nors ir nepateikė išsamesnių motyvų ( 51 ). Tikriausiai buvo padaryta loginė išvada remiantis faktu, kad gerokai prieš paskelbiant Direktyvą 2008/104 ES institucijos, siekdamos patenkinti laikinųjų darbuotojų poreikius, naudojosi laikinojo įdarbinimo agentūrų paslaugomis, sudarydamos darbo sutartis pagal atitinkamos ES institucijos buveinės vietos nacionalinę teisę ( 52 ).

50.

Be to, 2006 m. Tarnautojų teismas nusprendė, kad aplinkybės, jog terminuota darbo sutartis buvo sudaryta su įstaiga, kuriai taikoma tarptautinė viešoji teisė, savaime nepakanka, kad būtų galima atmesti Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kurioje aiškinama Direktyva 1999/70 ir prie jos pridedamas Bendrasis susitarimas, reikšmę ginčui ( 53 ). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes sutinku su Lietuvos Respublikos argumentais (žr. 32 punktą), kad reikia aiškių formuluočių, norint iš Direktyvos 2008/104 taikymo srities išbraukti arba ES institucijas, kaip jos apibrėžtos ESS 13 straipsnyje, arba ES agentūras ( 54 ).

51.

Tokių aiškių formuluočių Direktyvoje 2008/104 nėra. Priešingai, Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies d punkte „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ plačiai apibrėžiama kaip „fizinis ar juridinis asmuo, kuriam ir kurio prižiūrimas bei vadovaujamas laikinai dirba laikinasis darbuotojas“, o Reglamento Nr. 1922/2006 5 straipsnyje nustatyta, kad „institutas yra juridinis asmuo. Kiekvienoje valstybėje narėje jis naudojasi didžiausiu subjektiškumu, kuris suteikiamas juridiniams asmenims pagal jų teisės aktus. Visų pirma jis gali įsigyti kilnojamojo ar nekilnojamojo turto bei juo disponuoti ir būti šalimi teismo procese“. Vadinasi, kontekstinė analizė, pagal kurią Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies d punktas ir 1 straipsnio 2 dalis aiškinami atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1922/2006, taip pat leidžia daryti prielaidą, kad agentūros, kaip antai EIGE, atitinka „įmonės laikinojo darbo naudotojos“ kriterijus pagal Direktyvą 2008/104 ( 55 ).

52.

Vienintelis sąvokos „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ apribojimas teksto požiūriu yra 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje pridedami žodžiai „vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno“ (žr. šios išvados 64–71 punktus). Nė viena iš dviejų leidžiančių nukrypti nuostatų Direktyvoje 2008/104 nėra specialiai ar konkrečiai susieta su Europos Sąjungos agentūromis; konkrečiai kalbant, šios leidžiančios nukrypti nuostatos yra 1 straipsnio 3 dalis, taikoma „darbo sutartims, sudarytoms pagal konkrečią viešą ar viešai remiamą profesinio mokymo, integracijos ar perkvalifikavimo programą“, ir 4 straipsnio 1 dalis, taikoma „dėl bendrojo intereso, visų pirma susijusio su laikinųjų darbuotojų apsauga, darbuotojų sveikatos ir saugos darbe reikalavimais arba poreikiu užtikrinti, kad darbo rinka veiktų tinkamai ir kad būtų užkirstas kelias pažeidimams“. Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 2–4 dalyse, kuriose kalbama apie vienodo požiūrio principo ribojimus, taip pat neminimos ES agentūros.

53.

Direktyvos 2008/104 tikslais ir uždaviniais taip pat negalima pagrįsti sąvokos „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ netaikymo ES agentūroms. Dvejopas direktyvos tikslas yra sukurti lanksčias darbo formas, kartu siekiant labiau suderinti joms taikytinas socialinės teisės nuostatas. Šiomis socialinės teisės nuostatomis paremtos darbo rinkos lankstumo ir saugumo pusiausvyros paieškos, kurios pavadintos „flexicurity“ (darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra) ( 56 ). Direktyvos 2008/104 2 straipsnyje iš esmės iškeliami keturi tikslai: užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą, garantuoti vienodo požiūrio principo taikymą, prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo. Vadinasi, direktyva siekiama padidinti laikinųjų darbuotojų galimybes gauti nuolatinį darbą įmonėje laikinojo darbo naudotojoje ( 57 ). Pagrindiniai tikslai yra darbo vietų kūrimas ir dalyvavimas darbo rinkoje bei integracija į ją ( 58 ). Iš bylos medžiagos nematyti, kad šie tikslai ir ES agentūrų siūlomi darbai būtų nesuderinami. EIGE aktyviai veikia Lietuvos darbo rinkoje, o 1 straipsnio 2 dalies priešistorė taip pat neleidžia daryti prielaidos, kad agentūros, kaip antai EIGE, būtų neįtrauktos į jos taikymo sritį ( 59 ).

54.

Sąvoka „įmonės laikinojo darbo naudotojos“ turi būti aiškinama plačiai ( 60 ), kad nekiltų pavojus Direktyvos 2008/104 tikslui ir nesumažėtų jos veiksmingumas pernelyg bei nepagrįstai susiaurinant jos taikymo sritį. Taip yra todėl, kad Teisingumo Teismas padarė tą pačią išvadą dėl „laikinojo darbuotojo“ sąvokos pagal Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies c punktą ir 1 straipsnio 2 dalį reikšmės ( 61 ). Tas pats imperatyvas taikytinas Direktyvos 2008/104 nuostatoms, kurias reikia išaiškinti pagrindinėje byloje.

55.

Atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas. Direktyva 2008/104 aiškintina kaip draudžianti taikyti Direktyvą 2008/104 paskiriant laikinuosius darbuotojus įmonėms laikinojo darbo naudotojoms, kurios nevykdo ekonominės veiklos.

56.

Akivaizdu, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs priimtinais prašymus priimti prejudicinį sprendimą, pateiktus dėl ES teisės nuostatų, esant tokioms situacijoms, kai pagrindinės bylos aplinkybės nepateko į šios teisės taikymo sritį, tačiau šios nuostatos tapo taikytinos dėl to, kad nacionalinėje teisėje buvo nuoroda į tų nuostatų turinį ( 62 ). Taip atsitinka tokiomis aplinkybėmis, kai taikant valstybės narės teisės aktus sprendžiamas nacionalinis klausimas ir dėl visiškai su vidaus klausimais susijusių situacijų laikomasi ES teisėje įtvirtinto požiūrio ( 63 ). Kaip neseniai pažymėjo generalinis advokatas M. Bobek, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kai nacionalinės teisės aktų leidėjas nusprendžia į atitinkamo ES teisės akto taikymo sritį nepatenkančias situacijas reglamentuoti taip pat, kaip nustatyta tame teisės akte, akivaizdu, kad yra Europos Sąjungos interesas vienodai aiškinti iš tokio teisės akto perimtas nuostatas, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje ( 64 ).

57.

Vis dėlto, priešingai, nei teigia Lietuvos Respublika ir Komisija (žr. atitinkamai 34 ir 40 punktus), yra bent keturios kliūtys, trukdančios pagrindinėje byloje taikyti vadinamąją Dzodzi jurisprudenciją, kurioje šis principas buvo įtvirtintas ( 65 ).

58.

Pirma, jurisprudencijoje vyraujanti tema yra valstybės narės teisės nuostatos, kuria ES priemonė „tiesiogiai ir besąlygiškai“ taikoma toje priemonėje nenumatytoms aplinkybėms, nustatymas ( 66 ). Tokios aiškiai suformuluotos nuostatos bylos medžiagoje nėra, o šiam reikalavimui įvykdyti nepakanka iš Darbo kodekso 75 straipsnio 2 dalies tik išbraukti žodžius „vykdo ekonominę veiklą“ ( 67 ).

59.

Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Dzodzi taisyklė negali būti taikoma situacijoms, kurioms atitinkamoje direktyvoje numatyta išimtis iš jos taikymo srities ( 68 ). Apibrėžtis „įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno“ Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalyje netektų prasmės, jei Direktyva 2008/104 pagrįsti teisės aktai būtų išplėsti ir apimtų laikinųjų darbuotojų paskyrimą į įmones laikinojo darbo naudotojas, kurios nevykdo ekonominės veiklos.

60.

Trečia, išsamiau nagrinėjant jurisprudenciją ir vėl taikant generalinio advokato M. Bobek požiūrį, svarbiausia yra tai, ar ES teisės nuostatą, kurią prašoma išaiškinti, teisės aktų leidėjas taikė aplinkybėmis, kurios pernelyg skyrėsi nuo pirminių ( 69 ). Pirminės aplinkybės taikomos tik ekonomine veikla užsiimančioms įmonėms laikinojo darbo naudotojoms, tačiau jos susiaurinamos Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalyje pateiktu patikslinimu, „neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno“ ( 70 ). Jeigu Direktyva 2008/104 taikoma nepaisant šių kriterijų ribų, ji išplečiama tolimoms ir neapibrėžtoms aplinkybėms, o tai tiesiogiai prieštarauja šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies formuluotei.

61.

Ketvirta, pažymėtina, kad Direktyva 2008/104 sukuria teises ginančią sistemą ( 71 ), gerinančią laikinųjų darbuotojų būtiniausią apsaugą ( 72 ) atsižvelgiant į jų pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas ( 73 ). Teisingumo Teismo didžioji kolegija nusprendė, kad, kiek tai susiję su minimalaus suderinimo direktyvomis, jeigu valstybė narė nusprendžia pasinaudoti diskrecija ir viršyti minimalius reikalavimus ( 74 ), tuomet nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį ( 75 ). Todėl Direktyva 2008/104 taip pat negali būti reikšminga aiškinant Lietuvos teisę, kiek tai susiję su įmonėmis, kurios nevykdo ekonominės veiklos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį, ir į kurias buvo paskirti laikinieji darbuotojai ( 76 ). Tai taikoma visoms 19 valstybių narių, kurios įgyvendino Direktyvą 2008/104 taip pat kaip Lietuva (žr. 27 punktą).

62.

Į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. EIGE veiklos sritys ir funkcijos, apibrėžtos Reglamento Nr. 1922/2006 3 ir 4 straipsniuose, laikytinos ekonomine veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį.

63.

Taip yra dėl toliau nurodytų priežasčių.

64.

Pirma, aptardamas kitą ES socialinės politikos priemonę, 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvą 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo ( 77 ), Teisingumo Teismas siaurai aiškino aplinkybes, kuriomis valstybinės įmonės nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, nes nevykdo „ekonominės veiklos“, ir nusprendė, kad tokios aplinkybės apsiriboja „viešosios institucijos struktūriniu pertvarkymu arba administracinių funkcijų perdavimu iš vienos viešosios institucijos kitai“ ( 78 ). Faktas, kad EIGE yra viešosios valdžios institucija, savaime nereiškia, kad EIGE neatitinka Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalies kriterijų, taikomų „įmonei laikinojo darbo naudotojai“ ( 79 ). Kaip matyti iš šios išvados 67 ir 68 punktuose aprašytos diskusijos dėl EIGE užduočių ir veiklos sričių (atitinkamai žr. Reglamento Nr. 1922/2006 3 ir 4 straipsnius) ir dėl jo tikslų (2 straipsnis), negalima laikyti, kad EIGE vykdo veiklą, susijusią su viešosios valdžios prerogatyvų vykdymu ( 80 ).

65.

Antra, Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalies priešistorė pagrindžia platų šios direktyvos aiškinimą siekiant išvengti nesąžiningos konkurencijos ( 81 ); be to, suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje sąvoka „ekonominė veikla“ yra aiškinama plačiai ( 82 ), neatsižvelgiant į ES kompetencijos sritį, kurioje keliamas klausimas ( 83 ). Į tai reikia atsižvelgti pagrindinėje byloje taikant reikšmę, kurią 2016 m. lapkričio 17 d. Sprendime Betriebsraat der Ruhrlandklinik ( 84 ) Teisingumo Teismas suteikė Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalyje esantiems žodžiams „ekonominė veikla“. Todėl reikia atsakyti į klausimą, ar EIGE vykdo veiklą, kurios atveju konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos ( 85 ).

66.

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1922/2006 14 straipsnio 3 dalies b punktą instituto pajamas sudaro „mokėjimai už suteiktas paslaugas“, taigi ES teisės aktų leidėjas numatė, kad EIGE veiks kaip rinkos dalyvis, nors iki šiol, ir kaip EIGE nurodė savo atsakyme į Teisingumo Teismo rašytinius klausimus, jį finansavo tik Komisija.

67.

Be to, pagal Reglamento Nr. 1922/2006 2 straipsnyje nurodytus tikslus galima identifikuoti įvairias rinkas, kuriose galima siūlyti prekes ar paslaugas; poveikis nacionalinei ir ES politikai yra klasikinė komercinių lobistų veiklos sritis; Europoje EIGE nėra monopolizavęs techninės pagalbos ES institucijoms ir valstybių narių valdžios institucijoms siekiant ugdyti ES piliečių sąmoningumą lyčių lygybės klausimu; Reglamente Nr. 1922/2006 taip pat nenurodyta, kad pagalba integruojant lyčių aspektą į visas ES politikos kryptis ir pagal ją parengtas nacionalinės politikos kryptis yra išimtinai EIGE kompetencija, todėl ją teikia daugybė įvairių subjektų.

68.

Veiklos, kurią sudaro prekių ar paslaugų siūlymas ir kurioje dalyvauja komercinės įmonės, pavyzdžiai yra pateikiami nurodant įvairias EIGE užduotis, išvardytas 3 straipsnyje. Ryškiausi pavyzdžiai: duomenų ir informacijos apie lyčių lygybę platinimas, inter alia, mokslo tyrimų centrams ir nacionalinėms lygybės įstaigoms, nevyriausybinėms organizacijoms ir socialiniams partneriams (3 straipsnio 1 dalies a punktas); metodinių priemonių platinimas ES institucijoms ir valstybių narių valdžios institucijoms (3 straipsnio 1 dalies c punktas); padėties Europoje lyčių lygybės srityje apžvalga (3 straipsnio 1 dalies d punktas); konferencijų organizavimas (3 straipsnio 1 dalies g punktas); įvairių įstaigų dialogo plėtojimas (3 straipsnio 1 dalies i punktas). Kitų subjektų, visų pirma „kitų institucijų, įstaigų ir kompetentingų nacionalinių bei tarptautinių organizacijų“ veikla pripažįstama 4 straipsnio 3 dalyje.

69.

Pripažįstu, kad atsakydamas į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus EIGE patvirtino, kad jo pagrindinis tikslas yra rinkti duomenis, juos analizuoti bei platinti ir kad jis yra vienintelis palyginamų duomenų apie vyrų bei moterų lygybę ES ir nacionaliniu lygiu šaltinis. Vis dėlto pirma apibendrinti teisės aktai rodo, kad tai nėra vienintelė instituto veikla.

70.

Galiausiai, net jei iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo metu visa EIGE veikla yra finansuojama iš ES biudžeto, o ne iš pajamų už paslaugas, suteiktas pagal Reglamento Nr. 1922/2006 14 straipsnio 3 dalies b punktą, tai nedraudžia daryti išvados, kad jis vykdo „ekonominę veiklą“. Taip yra todėl, kad pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį nesvarbu, ar įmonė laikinojo darbo naudotoja siekia pelno ( 86 ). Pagal jurisprudenciją, suformuotą atsižvelgiant į Direktyvą 2001/23, Teisingumo Teismas nusprendė, kad paslaugos, kurios nėra susijusios su viešosios valdžios prerogatyvų vykdymu, kurios teikiamos siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir nesiekiant pelno bei konkuruoja su pelno siekiančių subjektų siūlomomis paslaugomis, laikomos ekonomine veikla ( 87 ). Vadinasi, priešingai, nei teigia EIGE ir Komisija savo atsakymuose į klausimus raštu, nesvarbu, ar EIGE savo veikloje siekia konkurencinių tikslų, ar ne; svarbu yra tai, kad atitinkamose rinkose yra paslaugų, konkuruojančių su kitomis įmonėmis, kurios siekia šių tikslų. Be to, priskyrus EIGE užduotis ES kompetencijai (Reglamento Nr. 1922/2006 4 straipsnio 1 dalis) nesumažėja EIGE dalyvavimas „ekonominėje veikloje“, atsižvelgiant į tai, kad ES kompetencija lyčių lygybės srityje yra labai plati, o lyčių lygybės skatinimas yra viešasis interesas.

71.

Galiausiai pažymėtina, kad užtikrinamas platus Direktyvos 2008/104 taikymo srities aiškinimas, kad būtų pasiektas direktyvos tikslas ir nesumažėtų jos veiksmingumas (žr. šios išvados 54 punktą).

72.

Į ketvirtąjį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai. Tuo atveju, kai atitinkamos valstybės narės teismai nustato, jog visos laikinųjų darbuotojų užimamos pareigybės ir atliekamos darbo funkcijos apima užduotis, kurias gali įgyvendinti išskirtinai tik darbuotojai, įdarbinti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, atitinkamos laikinųjų darbuotojų pareigybės ir darbo funkcijos laikytinos „ta pačia darbo vieta“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalį. Tai neprieštarauja EIGE administraciniam savarankiškumui ( 88 ) ir Pareigūnų tarnybos nuostatams.

73.

Taip yra dėl toliau nurodytų priežasčių.

74.

Pirma, pagrindinės bylos aplinkybėmis už Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje numatytos vienodo požiūrio pareigos pažeidimą atsakinga šalis yra darbdavė atsakovė. Kaip nurodė ieškovai (24 punktas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti 5 straipsnio 1 dalį, kad galėtų pagal Lietuvos teisę nustatyti darbdavės atsakovės, o ne EIGE, atsakomybę ieškovų atžvilgiu. Todėl rašytinėse pastabose aprašyta diskusija apie tai, kokiu mastu ES direktyvose nustatytos pareigos taikytinos ES institucijoms, kai jos veikia kaip darbdavės, tam tikra prasme yra nereikalinga ( 89 ), nes visi šie sprendimai yra susiję su Bendrajam Teismui pateiktais ieškiniais, kuriuose institucija buvo atsakovė pagal jos tarnautojų skundus ( 90 ). Šie sprendimai susiję su direktyvų poveikiu ES institucijoms „jų darbuotojų“ atžvilgiu ( 91 ).

75.

Antra, nekyla jokio klausimo dėl EIGE savarankiškumo ar Pareigūnų tarnybos nuostatų pažeidimo, nes ieškovai prašo tik atsakovės, o ne EIGE, sumokėti darbo užmokesčio nepriemoką, kuri, kaip jie teigia, jiems priklauso, o ne pakeisti jų laikinąsias darbo sutartis į nuolatines. Todėl nekeliama klausimo, ar Lietuvos teismai, pažeisdami Pareigūnų tarnybos nuostatus ir ES institucijų autonomiją, suteikė ieškovams ES pareigūno ar kito Europos Sąjungos tarnautojo statusą ( 92 ). Taigi, priešingai, nei teigia Komisija, pagrindinė byla skiriasi nuo sprendimo byloje Tordeur ( 93 ), kuriuo remiasi ši institucija, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimus raštu, nes toje byloje laikinasis darbuotojas prašyme priimti prejudicinį sprendimą norėjo remtis Belgijos teisės nuostata, pagal kurią būtų reikalaujama, kad Komisija pakeistų terminuotą sutartį į neterminuotą. Teisingumo Teismas nurodė:

„Laikinajam darbuotojui negali būti atsisakyta suteikti socialinę apsaugą vien todėl, kad jis buvo paskirtas į Bendrijos instituciją. Vis dėlto tokia apsauga negali būti užtikrinama priemonėmis, kuriomis kišamasi į Bendrijos institucijų autonomiją šioje srityje. <…> neįmanoma, kad neterminuota darbo sutartis būtų sudaryta ne paskirtos kompetentingos institucijos sprendimu, o dėl to, kad nesilaikyta tam tikrų valstybės narės, kurioje įsikūrusi institucija, įstatymų nuostatų, susijusių su laikinu darbu, net ir tuo atveju, kai tai patvirtinama nacionalinio teismo sprendimu“ ( 94 ).

76.

Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad kas nors kitas, išskyrus darbdavę atsakovę, būtų atsakingas arba už ieškovų reikalaujamą darbo užmokestį, arba už Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, kad „laikiniesiems darbuotojams taikomos pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos“„jų paskyrimo į įmonę laikinojo darbo naudotoją laikotarpiu būtų bent tokios, kokios būtų taikomos, jei ta įmonė būtų juos tiesiogiai įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti“ ( 95 ).

77.

Reikia pripažinti, kad toje Direktyvos 2008/104 nuostatoje „darbo užmokestis“ nėra apibrėžtas ( 96 ) ir kad yra kitų šios direktyvos nuostatų, kurios galbūt galėtų pažeisti EIGE savarankiškumą, kaip antai 10 straipsnis, leidžiantis nustatyti sankcijas įmonėms laikinojo darbo naudotojoms. Tai priklausytų nuo sankcijos pobūdžio ir konkretaus atvejo aplinkybių. Pagrindinėje byloje, priešingai, apsiribojama darbo ir įdarbinimo sąlygomis, susijusiomis su „darbo užmokesčiu“ pagal 3 straipsnio f punkto ii papunktį, ir klausimu, kaip apskaičiuoti „bent tok[ias] [mokėjimo sąlygas], kok[ios] būtų taikom[os]“, jeigu ieškovai būtų tiesiogiai įdarbinti pagal 5 straipsnio 1 dalį. Lietuvos teismų nuoroda į KTĮS 80 straipsnį yra logiška, turint omenyje nustatytas faktines aplinkybes, todėl nesutinku su Komisijos argumentais, jog dėl to kils neįveikiamų problemų (žr. šios išvados 45 išnašą).

78.

EIGE ir Komisija tvirtina, kad, remiantis Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje esančiais žodžiais „tiesiogiai įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti“, turi būti lyginami laikinieji darbuotojai, kuriuos EIGE tiesiogiai įdarbino laikinajam darbui pagal Lietuvos teisę, o ne per laikinojo įdarbinimo įmonę, o ieškovai ir Lietuvos Respublika teigia, kad atliekant lyginamąjį vertinimą reikėtų atsižvelgti į įdarbinimą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus.

79.

Nė vienas iš šių pasiūlymų neatspindi visos užduoties. Primintina, kad „Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje numatytu vienodo požiūrio principu siekiama <…>, [kad] laikinajam darbuotojui jo paskyrimo į įmonę laikinojo darbo naudotoją laikotarpiu [būtų] sudarytos bent tokios pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos, kokios jam būtų taikomos, jei ta įmonė būtų jį tiesiogiai įdarbinusi į tą pačią darbo vietą“ ( 97 ).

80.

Kaip paaiškinta ieškovų (žr. šios išvados 29 punktą) ir Lietuvos Respublikos (šios išvados 37 punktas) rašytinėse pastabose, pagal 5 straipsnio 1 dalį teismas turi atlikti faktinių aplinkybių tyrimą ( 98 ). Ar ieškovai savo darbe faktiškai vykdė funkcijas, kurios atitinka nuolatinio darbuotojo, įdarbinto pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus ir gaunančio didesnį darbo užmokestį nei pagal laikinojo darbo sutartį, funkcijas? Nagrinėjant šį klausimą darbo sutartys ir Pareigūnų tarnybos nuostatai yra reikšmingi labiau kaip įrodymai, o ne kaip teisės normos. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad būtent šį faktinių aplinkybių tyrimą atliko Darbo ginčų komisija (žr. šios išvados 20 punktą). Remdamasi įrodymais nustačiusi, kokias konkrečias funkcijas ir kokią veiklą vykdė laikinasis darbuotojas, taip pat išanalizavusi, dėl ko buvo susitarta, Darbo ginčų komisija nurodė darbdavei atsakovei sumokėti ieškovams darbo užmokestį, pagal KTĮS 80 straipsnį mokėtiną II pareigų grupės 4 kategorijos tarnautojams.

81.

Trečia, kaip jau nurodyta, vienodo požiūrio principo, kuris yra vienas iš kertinių Direktyvos 2008/104 principų, ribojimai leidžiami tik „tam tikrais ribotais atvejais“ ( 99 ), nustatytais Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 2–4 dalyse. Pagrindinėje byloje tokių atvejų nėra.

82.

Galiausiai gali kilti klausimas, ką daryti, jei EIGE viršijo savo diskreciją pagal Reglamento Nr. 1922/2006 4 straipsnio 5 dalį „sudaryti sutartis, visų pirma subrangos susitarimus, su kitomis organizacijomis, kad būtų įgyvendinti uždaviniai, kuriuos jis gali joms patikėti“ ( 100 ), arba veikė nesilaikydamas Pareigūnų tarnybos nuostatų, kurie pagal Reglamento Nr. 1922/2006 13 straipsnio 1 dalį yra privalomi EIGE? ( 101 )

83.

Jurisprudencijoje nustatyta, kad „laikinajam įdarbinimui būdingi trišaliai santykiai tarp darbuotojo, išorės įmonės ir Sąjungos institucijos ar įstaigos, o tai reiškia, kad sudaromos dvi sutartys: pirmoji sutartis – tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir Sąjungos institucijos ar įstaigos, antroji sutartis – tarp laikinojo darbuotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės. <…> Taigi, į šiuos santykius įtraukiama privati įmonė tarpininkė, kuri gauna pajamų iš to, kad siunčia darbuotoją dirbti į Sąjungos instituciją arba skiria jam atlikti konkrečias užduotis šioje institucijoje ar jos naudai. Dėl šių išorės įmonių dalyvavimo kaip tarpininkių negali būti laikoma, kad yra tiesioginis teisinis ryšys tarp suinteresuotojo asmens ir Sąjungos institucijos ar įstaigos“ ( 102 ).

84.

Taigi trišaliams santykiams reikalingas trišalis sprendimas: darbdavė atsakovė, o ne ieškovai turi kreiptis į Europos Sąjungos Bendrąjį Teismą, kad išieškotų iš EIGE Lietuvos teismo priteistą nepriemoką, jeigu, remdamiesi ES teise, jie tvirtina, kad EIGE viršijo savo įgaliojimus, susijusius su darbo, kurį jis faktiškai pavedė atlikti ieškovams, pobūdžiu. Kaip teigia Lietuvos Respublika (šios išvados 35 punktas), šis sprendimas yra tinkamas, nes Pareigūnų tarnybos nuostatuose nėra nuostatų dėl laikinųjų darbuotojų.

85.

Šią išvadą darau remdamasis Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje ( 103 ) įtvirtinta ieškovų teise į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, nes, nesant sutarties su EIGE, jiems būtų sunku užtikrinti locus standi Bendrajame Teisme ( 104 ).

86.

Taigi siūlau taip atsakyti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus prejudicinius klausimus: