1.

Apeliaciniame skunde, dėl kurio teikiama ši išvada, bendrovė NeXovation Inc. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti 2019 m. birželio 19 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą NeXovation / Komisija (T‑353/15, EU:T:2019:434, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas atmetė jos ieškinį dėl 2014 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimo (ES) 2016/151 dėl valstybės pagalbos SA.31550 (2012/C) (ex 2012/NN), kurią Vokietija suteikė Nürburgring (toliau – galutinis sprendimas“), panaikinimo ( 2 ).

2.

Šioje byloje kyla klausimų dėl Bendrajam Teismui tenkančios pareigos motyvuoti sprendimus apimties ir dėl suinteresuotųjų šalių, pateikusių skundą Komisijai dėl valstybės pagalbos, procesinių teisių apimties.

3.

Skundžiamo sprendimo 1–15 punktuose išdėstytas ginčo aplinkybes šio proceso tikslais galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

4.

Nürburgring kompleksą (toliau – Nürburgring), esantį Vokietijos Reino krašto-Pfalco federalinėje žemėje, sudaro automobilių lenktynių žiedinė trasa, pramogų parkas, viešbučiai ir restoranai.

5.

2002–2012 m. Nürburgring savininkai (toliau – pardavėjai) gavo (daugiausia iš Reino krašto-Pfalco federalinės žemės) paramą pramogų parko, viešbučių ir restoranų statybai ir „Formulės 1“ lenktynių organizavimui.

6.

Gavusi skundą dėl šios pagalbos 2012 m. Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

7.

Tais pačiais metais Amtsgericht Bad Neuenahr-Ahrweiler (Bad Arveilerio Nojenaro apylinkės teismas, Vokietija) konstatavo, kad pardavėjai yra nemokūs, ir nusprendė parduoti jų turtą (toliau – Nürburgring turtas). Buvo pradėta viešojo pirkimo procedūra (toliau – „konkurso procedūra“), kuri baigėsi šį turtą pardavus įmonei Capricorn Nürburgring Besitzgesellschaft GmbH (toliau – Capricorn).

8.

2014 m. balandžio 10 d. apeliantė pateikė Komisijai skundą, kuriame teigė, kad konkurso procedūra nebuvo atvira, skaidri, nediskriminacinė ir besąlyginė ir kad Nürburgring turtas nebuvo parduotas už rinkos kainą, nes buvo perleistas konkurso dalyviui Capricorn, kuris pasiūlė mažesnę kainą nei ji ir kuris buvo palankiau įvertintas per konkurso procedūrą. Remiantis šiuo skundu, Capricorn gavo pagalbą, atitinkančią skirtumą tarp Nürburgring turto rinkos kainos ir už tą turtą sumokėtos kainos, ir užtikrino pardavėjų ekonominės veiklos tęstinumą. Todėl nurodymas grąžinti pardavėjų gautą pagalbą turėjo būti taikomas ir šiai bendrovei.

9.

2014 m. spalio 1 d. Komisija priėmė galutinį sprendimą. Pirma, šiame sprendime Komisija konstatavo, kad tam tikros Vokietijos pardavėjams skirtos priemonės yra neteisėtos ir nesuderinamos su vidaus rinka ir, kita vertus, Capricorn ir jos patronuojamosios bendrovės nėra atsakingos už šios pagalbos susigrąžinimą ( 3 ) (toliau – pirmasis ginčijamas sprendimas).

10.

Antra, galutiniame sprendime Komisija padarė išvadą, kad Nürburgring turto pardavimas Capricorn nėra valstybės pagalba ( 4 ). Komisija nusprendė, kad šis pardavimas įvyko per atvirą, skaidrią ir nediskriminacinę konkurso procedūrą ir kad per šią procedūrą tas turtas buvo parduotas rinkos kaina (toliau – antrasis ginčijamas sprendimas).

11.

Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. birželio 26 d., apeliantė pareiškė ieškinį dėl pirmojo ir antrojo ginčijamo sprendimo panaikinimo.

12.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pirmiausia atmetė ieškinį kaip nepriimtiną tiek, kiek juo buvo siekiama panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą. Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantė neįrodė, jog šis sprendimas yra konkrečiai susijęs su ja, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą ( 5 ).

13.

Dėl prašymo panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą Bendrasis Teismas visų pirma nurodė, kad apeliantė, kaip suinteresuotoji šalis, turi teisę pareikšti ieškinį dėl procesinių teisių, kurias jai garantuoja SESV 108 straipsnio 2 dalis, apsaugos ( 6 ) ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Todėl Bendrasis Teismas iš esmės išnagrinėjo šiam prašymui pagrįsti nurodytus pagrindus ir visus juos atmetė, taigi atmetė visą ieškinį ( 7 ).

14.

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir pirmąjį bei antrąjį ginčijamus sprendimus arba, nepatenkinus šio reikalavimo, sugrąžinti bylą Bendrajam Teismui ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

15.

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

16.

Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė remiasi šešiais pagrindais.

17.

Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas pateiktas dėl skundžiamo sprendimo dalies, susijusios su pirmuoju ginčijamu sprendimu. Apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog šis sprendimas nėra su ja konkrečiai susijęs.

18.

Kiti penki apeliacinio skundo pagrindai pateikti dėl skundžiamo sprendimo dalies, susijusios su antruoju ginčijamu sprendimu. Konkrečiau kalbant, antrasis pagrindas susijęs su klaidingu valstybės pagalbos sąvokos taikymu, trečiasis pagrindas susijęs su klaidingu sąvokos „rimti sunkumai“ taikymu, ketvirtasis pagrindas susijęs su klaidingu Reglamento Nr. 659/1999 ( 8 ) 20 straipsnio 2 dalies taikymu, penktasis pagrindas susijęs su klaidingu apeliantės pateikto skundo nagrinėjimo nešališkumo įvertinimu, galiausiai šeštajame pagrinde apeliantė nurodo teisės klaidas vertinant antrojo ginčijamo sprendimo motyvavimo tinkamumą.

19.

Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo prašymą, savo analizę sutelksiu į antrąjį–šeštąjį pagrindus, susijusius su prašymu panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą.

20.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad neginčijama, jog antrasis ginčijamas sprendimas yra sprendimas, priimtas pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui ( 9 ), ir kad jame Komisija konstatavo, jog nagrinėjamos priemonės nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, todėl nusprendė nepradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytos oficialios tyrimo procedūros ( 10 ).

21.

Šiuo klausimu taip pat pažymėtina, kad, kaip priminta skundžiamo sprendimo 77–82 punktuose, iš jurisprudencijos matyti, jog tuo atveju, kai apeliantas prašo panaikinti pasibaigus preliminariam tyrimui priimtą sprendimą, kuriame nurodoma, kad nagrinėjama priemonė nėra valstybės pagalba, ar sprendimą nepateikti prieštaravimų, jis iš esmės tvirtina, kad Komisija nepradėjo oficialios tyrimo procedūros ir taip pažeidė apelianto procesines teises toje byloje. Siekdamas, kad jo prašymas panaikinti būtų patenkintas, apeliantas gali nurodyti bet kokį pagrindą, kuriuo remiantis būtų galima įrodyti, kad Komisijai vertinant informaciją ir įrodymus, kuriuos turėjo ar galėjo turėti, jai turėjo kilti abejonių dėl galimybės priemonę kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą arba dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka ( 11 ).

22.

Apeliacinio skundo antrąjį pagrindą sudaro keturios dalys.

23.

Pirmoje dalyje apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 122–128 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog Komisijai neturėjo kilti abejonių dėl to, ar Deutsche Bank2014 m. kovo 10 d. raštas, kurį Capricorn pateikė kaip finansinę garantiją grįsdama savo pasiūlymą, yra privalomojo pobūdžio. Apeliantė tvirtina, kad iš kelių aplinkybių, visų pirma iš šio rašto priede pateiktos aiškios nuorodos į šio rašto neprivalomumą, matyti, kad tai buvo tik ketinimų raštas. Dublike apeliantė nurodo, kad šio rašto privalomojo pobūdžio nustatymo klausimas yra teisės klausimas, kurį Teisingumo Teismas gali nagrinėti nagrinėdamas apeliacinį skundą, ir subsidiariai teigia, kad Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju iškreipė šį raštą.

24.

Antra dalimi siekiama užginčyti Bendrojo Teismo išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog Komisijai turėjo kilti abejonių dėl konkurso procedūros skaidrumo, kiek tai susiję su pasiūlymų pateikimo terminais.

25.

Pirma, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, jog ją suklaidino pardavėjai, kurie jai pranešė apie šių terminų pratęsimą iki 2014 m. kovo 31 d. Bendrasis Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad šios procedūros sąlygos turėjo būti pakeistos visiems konkurso dalyviams.

26.

Antra, Bendrasis Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad, kaip teigia apeliantė, vykdant tokią konkurso procedūrą buvo nukrypta nuo įprasto privataus investuotojo požiūrio. Tai patvirtinama Komisijos pranešimo dėl valstybės pagalbos sąvokos ( 12 ) 93 punkte, iš kurio matyti, kad Sąjungos viešųjų pirkimų srities taisyklių nesilaikymas turėtų sukelti abejonių dėl suderinamumo su teisės nuostatomis dėl valstybės pagalbos. Nagrinėjamu atveju šių nuostatų nesilaikyta, nes pagal Sąjungos teisę derybos negali būti pradedamos pasibaigus terminui. Bendrasis Teismas į šiuos klausimus neatsižvelgė.

27.

Trečia, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad, kaip teigia apeliantė, galutinio sprendimo 272 konstatuojamosios dalies ir 275 konstatuojamosios dalies c punkto tekste yra prieštaringų teiginių dėl klausimo, ar pardavėjai pratęsė pasiūlymų pateikimo terminą, ar ne.

28.

Trečioje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tris jos argumentus, susijusius su trimis per konkurso procedūrą padarytais pakeitimais, apie kuriuos vis dėlto nebuvo pranešta visiems potencialiems konkurso dalyviams.

29.

Pirma, nors iš pradžių apeliantei buvo pasiūlyta įsigyti Nürburgring turtą remiantis „sutvarkytu balansu“ (angl. clean balance sheet), t. y. neprivalant perimti esamų ir buvusių su turtu susijusių skolų ir įsipareigojimų, vėliau būtų paaiškėję, kad visus esminius susitarimus dėl Nürburgring valdymo buvo sudaręs trečiasis asmuo pagal verslo nuomos (angl. business lease) sutartį su pardavėjais; ją Nürburgring įsigijimo atveju apeliantė turėjo priimti tokią, kokia ji buvo. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas visiškai neatsižvelgė į šiuo klausimu pateiktą argumentą.

30.

Antra, Bendrasis Teismas nemanė, kad apeliantės argumentas, susijęs su verslo nuomos sutartimi (angl. business lease), kuri buvo sudaryta Capricorn naudai, iš pradžių buvo suvokiamas kaip „atsarginis variantas“, kuris būtų pasirinktas tuo atveju, jeigu konkurso procedūra nebūtų tinkamai užbaigta arba jeigu būtų užginčytas Komisijos priimtas sprendimas dėl jos. Nors ši atsarginis variantas akivaizdžiai buvo svarbus nustatant galutinę kainą, kitiems konkurso dalyviams apie jį nebuvo pranešta. Todėl vykstant konkurso procedūrai pateikta informacija nebuvo išsami, taigi minėta procedūra neatitiko skaidrumo reikalavimo, kaip tai suprantama pagal teisės aktus dėl valstybės pagalbos.

31.

Trečia, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo apeliantės argumento, kad pardavėjai per konkurso procedūrą nustatė aplinkos atrankos kriterijų, apie kurį nebuvo pranešta visiems konkurso dalyviams.

32.

Ketvirtoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į kelis jos pateiktus argumentus, susijusius, pirma, su konkurso procedūros skaidrumu ir, antra, su jos diskriminaciniu pobūdžiu.

33.

Komisija mano, kad reikia atmesti visą apeliacinio skundo antrąjį pagrindą. Pirma dalis ir antroje dalyje išdėstyti argumentai nepriimtini, nes jais iš dalies siekiama ginčyti Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes ir juose iš dalies nenurodomos ginčijamos skundžiamo sprendimo dalys. Dėl trečios dalies Komisija mano, kad du pirmieji argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu. Dėl trečiojo argumento pažymėtina, kad Bendrasis Teismas neprivalėjo į jį atsakyti, nes savo išvadą dėl apeliantės pasiūlymo patikimumo ir neprivalomumo grindė kitais įrodymais. Ketvirtoje dalyje apeliantės pateikti argumentai yra nepriimtini arba netinkami.

34.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalimi siekiama užginčyti skundžiamo sprendimo 124–127 punktuose Bendrojo Teismo išdėstytą analizę, kuria remdamasis sprendimo 128 punkte jis padarė išvadą, kad Komisijai neturėjo kilti abejonių dėl 2014 m. kovo 10 d.Deutsche Bank rašto, susijusio su Capricorn pasiūlymo finansavimu, privalomumo.

35.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas konstatuoti ir vertinti faktines aplinkybes ir iš principo nagrinėti įrodymus, kuriais tos faktinės aplinkybės grindžiamos. Iš tikrųjų, jeigu šie įrodymai buvo gauti teisėtai, paisyta bendrųjų teisės principų ir procesinių nuostatų, susijusių su įrodinėjimo pareiga ir įrodymų rinkimu, tik Bendrasis Teismas gali įvertinti jam pateiktus įrodymus. Todėl toks vertinimas pats savaime, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį turi nagrinėti Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą ( 13 ).

36.

Šioje byloje argumentais, kuriuos apeliantė pateikė dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, siekiama užginčyti Bendrojo Teismo pateiktą Deutsche Bank2014 m. kovo 10 d. rašto privalomumo įvertinimą. Taigi apeliantė Teisingumo Teismo iš esmės prašo apeliaciniame procese iš naujo įvertinti Bendrajam Teismui pateiktą įrodymą, o tai, remiantis ankstesniame punkte minėta jurisprudencija, nepriimtina.

37.

Taip pat reikia pažymėti, kad apeliaciniame skunde apeliantė nenurodė, jog Bendrasis Teismas iškreipė šį įrodymą. Tik dublike ir, be to, tik subsidiariai apeliantė nurodė, kad Bendrasis Teismas iškreipė šio rašto turinį. Šiuo klausimu vis dėlto reikia priminti, kad iš Procedūros reglamento 127 straipsnio, apeliaciniam procesui taikomo pagal to paties reglamento 190 straipsnio 1 dalį, matyti, jog vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui ( 14 ), o nagrinėjamu atveju taip nėra.

38.

Iš to, kas išdėstyta, mano nuomone, matyti, kad antrojo pagrindo pirmą dalį reikia pripažinti nepriimtina.

39.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje, trečioje ir ketvirtoje dalyse apeliantė, atsižvelgdama į kelis aspektus, teigia, kad Bendrasis Teismas nepaisė kelių argumentų, kuriuos ji pateikė pirmojoje instancijoje, ir į juos neatsižvelgė. Manau, kad prieš nagrinėjant šias dalis reikėtų priminti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuluotus principus dėl Bendrajam Teismui tenkančios pareigos motyvuoti sprendimus apimties.

40.

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad dėl Bendrojo Teismo pareigos motyvuoti, kylančios iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio, kuris šiam teismui taikomas pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą ir Procedūros reglamento 117 straipsnį, reikalaujama, kad skundžiamo sprendimo motyvuose būtų aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti Bendrojo Teismo argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimto sprendimo motyvus, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę ( 15 ).

41.

Iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad pagrindas, susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas neatsakė į pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus, iš esmės yra susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu ( 16 ) ir kad klausimas, ar Bendrojo Teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi arba nepakankami, yra teisės klausimas, kuris gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą ( 17 ).

42.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo vykdoma kontrole visų pirma siekiama patikrinti, ar Bendrasis Teismas pateikė tinkamą atsakymą į visus apeliantės išdėstytus argumentus ( 18 ).

43.

Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad pareiga motyvuoti neįpareigoja Bendrojo Teismo pateikti išsamaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą, todėl Bendrojo Teismo motyvavimas gali būti numanomas, jeigu juo remdamiesi suinteresuotieji asmenys gali suprasti priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismas – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę ( 19 ). Bendrasis Teismas šiaip ar taip neprivalo pateikti savo pozicijos dėl akivaizdžiai nereikšmingų elementų ir paneigti galimų prieštaravimų ( 20 ).

44.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors pagal jurisprudenciją šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas gali įvykdyti pareigą numanomai motyvuoti sprendimus, jis vis dėlto negali „tiesiog“ nepateikti aiškaus ar numanomo atsakymo į jam pateiktus argumentus, kurie nėra akivaizdžiai nereikšmingi, arba iškreipti šių argumentų turinį. Toks neatsakymas iš tikrųjų yra nepakankamas motyvavimas, prieštaraujantis Bendrojo Teismo pareigai motyvuoti, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu užtikrinamos teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimas ( 21 ).

45.

Taigi apeliantės argumentus, pateiktus antrojo pagrindo antroje, trečioje ir ketvirtoje dalyse, reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus.

46.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į įvairius jos pateiktus argumentus dėl pasiūlymų pateikimo termino nustatymo vykstant konkurso procedūrai, t. y. argumentus, kuriais siekiama įrodyti šios procedūros neskaidrumą.

47.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 119–121 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo argumentą, kad konkurso procedūra buvo neskaidri. Kalbant konkrečiau, to sprendimo 119 punkte Bendrasis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad iš 2013 m. gruodžio 17 d. KPMG rašto matyti, jog galutinių pasiūlymų pateikimo terminas buvo 2014 m. vasario 17 d. Tačiau Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad šiame rašte buvo nurodyta, jog bus atsižvelgta ir į pasiūlymus, pateiktus pasibaigus terminui, tačiau pardavėjai galėjo priimti sprendimą dėl atrankos iškart po pasiūlymų pateikimo termino. Taigi skundžiamo sprendimo 120 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad visi konkurso dalyviai žinojo apie galimybę pateikti pasiūlymą po 2014 m. vasario 17 d.

48.

Apeliantė teigia, kad, pirma, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, jog pardavėjai, kurie jai pranešė apie minėtų terminų pratęsimą iki 2014 m. kovo 31 d., jai nurodė klaidingus terminus ir kad, be to, Bendrasis Teismas nepaisė nuostatos, jog toks procedūros sąlygų pakeitimas turėjo būti taikomas visiems konkurso dalyviams.

49.

Mano nuomone, šie du argumentai nepriimtini, nes jais iš esmės siekta užginčyti šios išvados 47 punkte nurodytas ir skundžiamo sprendimo 119 ir 120 punktuose Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes, susijusias su galutinio pasiūlymų pateikimo termino nustatymu ir visų dalyvių informavimu apie šį terminą. Šiuo klausimu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantė nesirėmė faktinių aplinkybių iškraipymu ir šį pagrindą nurodė tiktai dublike, t. y., kaip matyti iš šio sprendimo 37 punkto, pavėluotai.

50.

Antra, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į argumentus, kuriais ji teisiškai nurodė, kad per viešojo pirkimo procedūrą taikytas požiūris, nurodytas galutiniame sprendime ( 22 ), neatitiko skaidrumo reikalavimų ir kad joks privatus investuotojas nebūtų laikęsis tokio požiūrio.

51.

Iš tikrųjų iš pirmojoje instancijoje nagrinėtos bylos medžiagos matyti, kad ieškinyje apeliantė ginčijo konkurso procedūros atitiktį procedūros skaidrumo reikalavimams, nes nebuvo nustatytas jos tikrasis terminas, t. y. tikrasis procedūros galutinis taškas, bet pardavėjai turėjo teisę greitai atrinkti kvalifikuotus konkurso dalyvius praėjus datai, kuri buvo nurodyta kaip terminas, o kvalifikuotiems konkurso dalyviams nebuvo draudžiama iš dalies pakeisti savo pasiūlymus ar pateikti finansavimo įrodymus net ir po tos datos.

52.

Šiuo klausimu pažymiu, kad iš skundžiamo sprendimo, visų pirma jo 119–121 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas išdėstė sprendimą dėl argumento, susijusio su konkurso procedūros neskaidrumu, nematyti, kad Bendrasis Teismas atsakė į šį teisinį argumentą, kuriuo apeliantė iš esmės ginčijo taikytos konkurso procedūros atitiktį Sąjungos teisei, kiek tai susiję su pasiūlymų pateikimo termino nustatymu. Skundžiamo sprendimo 119–121 punktuose išdėstytuose Bendrojo Teismo argumentuose taip pat nėra net ir numanomo atsakymo į šį argumentą. Iš tikrųjų, siekiant atsakyti į teisinį argumentą, kad tikro termino nenurodymas viešojo pirkimo procedūroje neatitinka skaidrumo principo, mano nuomone, nepakanka konstatuoti, kad visi konkurso dalyviai žinojo apie galimybę pateikti pasiūlymą net ir pasibaigus pratęstam terminui.

53.

Todėl manau, kad skundžiamas sprendimas šiuo klausimu nėra pakankamai motyvuotas.

54.

Trečia, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į jos argumentą, kad galutiniame sprendime, atitinkamai 272 konstatuojamojoje dalyje ir 275 konstatuojamosios dalies c punkte, yra prieštaringų teiginių dėl pardavėjų atlikto pasiūlymų pateikimo termino pratęsimo.

55.

Šiuo klausimu pažymiu, kad nors skundžiamame sprendime iš tikrųjų nėra aiškaus atsakymo į šį argumentą, iš skundžiamo sprendimo 119 punkto galima daryti išvadą, jog Bendrasis Teismas faktiškai konstatavo, jog šis terminas iš tikrųjų buvo pratęstas laikantis jame nurodytos tvarkos ir sąlygų, o to, mano nuomone, pakanka, kad būtų atsakyta į argumentą, susijusį su nepakankamu skundžiamo sprendimo motyvavimu dėl nagrinėjamo termino pratęsimo. Tačiau tiek, kiek šiuo argumentu apeliantė siekia įrodyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neįžvelgė prieštaravimų antrojo ginčijamo sprendimo motyvuose, reikia pažymėti, kad šis argumentas susijęs su šeštuoju apeliacinio skundo pagrindu, aptariamu šios išvados 118 ir paskesniuose punktuose.

56.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tris argumentus, kuriuos ji pateikė grįsdama argumentą, kad konkurso procedūra nebuvo skaidri. Šie trys argumentai buvo susiję su trimis per šią procedūrą atliktais pakeitimais, apie kuriuos, pasak apeliantės, visi galimi konkurso dalyviai nebuvo informuoti, taip pažeidžiant skaidrumo reikalavimą.

57.

Vertinant pirmąjį argumentą, iš pirmojoje instancijoje nagrinėtos bylos medžiagos matyti, kad Bendrajame Teisme apeliantė teigė, jog Komisija padarė klaidą, kai galutinio sprendimo 275 konstatuojamosios dalies a punkte nusprendė, jog per konkurso procedūrą pardavimo sąlygos nebuvo pakeistos. Apeliantės teigimu, iš tikrųjų pradžioje pardavimo sandoris buvo grindžiamas „sutvarkytu balansu“ (angl. clean balance sheet), bet vėliau šio sandorio struktūra buvo pakeista apie tai nepranešus konkurso dalyviams, taigi pažeidžiant skaidrumo reikalavimus.

58.

Kalbant apie antrąjį argumentą reikia pažymėti, kad iš pirmojoje instancijoje nagrinėtos bylos medžiagos matyti, jog apeliantė Bendrajame Teisme teigė, kad per konkurso procedūrą pateikta informacija nebuvo išsami, todėl ši procedūra neatitiko skaidrumo reikalavimų, kaip tai suprantama pagal valstybės pagalbą reglamentuojančius teisės aktus. Ji nurodė, kad visiems konkurso dalyviams nebuvo suteikta informacija apie verslo nuomos (angl. business lease) sutartį, sudarytą su Capricorn, kuri pradžioje buvo suvokiama kaip „atsarginis variantas“, kuris būtų pasirinktas tuo atveju, jeigu konkurso procedūra nebūtų tinkamai užbaigta arba jei būtų užginčytas Komisijos priimtas sprendimas dėl jos. Apeliantė tvirtino, kad Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad per konkurso procedūrą ši informacija nebuvo suteikta kitiems konkurso dalyviams, nors ji buvo svarbi nustatant pasiūlymo kainą.

59.

Dėl trečiojo argumento pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Bendrajame Teisme apeliantė teigė, kad galutinio sprendimo 275 konstatuojamosios dalies i punkte Komisijos pateiktas aplinkos apsaugos aspektų įvertinimas yra klaidingas, nes, jos nuomone, pardavėjai konkurso procedūros metu nustatė aplinkosauginį atrankos kriterijų, bet apie jį nepranešė visiems konkurso dalyviams, todėl buvo pažeisti skaidrumo reikalavimai.

60.

Perskaičius skundžiamą sprendimą neatrodo, kad Bendrasis Teismas būtų aiškiai atsakęs į bent vieną iš šių argumentų, kuriais siekiama paneigti viešojo pirkimo procedūros atitiktį skaidrumo reikalavimui. Be to, mano nuomone, iš šio sprendimo motyvų negalima net netiesiogiai sužinoti priežasčių, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė šiuos argumentus. Iš tikrųjų, remiantis skundžiamo sprendimo 119–121 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas išdėstė sprendimą dėl argumento, susijusio su konkurso procedūros neskaidrumu, niekaip negalima suformuluoti numanomo atsakymo į šiuos argumentus, ypač pirmąjį ir antrąjį. Tokio atsakymo taip pat negalima numanyti remiantis skundžiamo sprendimo 146–150 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas bent iš dalies aptarė su verslo nuomos sutartimi susijusius argumentus.

61.

Priešingai, nei teigia Komisija, net netiesioginio atsakymo į pirmąjį iš šių argumentų nerasime ir skundžiamo sprendimo 9 punkto ketvirtoje įtraukoje, pagal kurią konkurso dalyviai galėjo pateikti pasiūlymus dėl viso turto, dėl konkrečių turto grupių ar atskiro turto. Ši konkurso procedūros aprašomojoje dalyje esanti nuoroda visiškai, net ir netiesiogiai, neatsako į apeliantės argumentą dėl konkurso procedūros neskaidrumo.

62.

Iš to, kas išdėstyta, mano nuomone, matyti: kadangi Bendrasis Teismas nei tiesiogiai, nei implicitiškai neatsižvelgė į kai kuriuos apeliantės argumentus, pateiktus pagrindžiant argumentą, susijusį su tariamu konkurso procedūros neskaidrumu, remdamiesi skundžiamo sprendimo motyvais suinteresuotieji asmenys negali suprasti priežasčių, dėl kurių Bendrasis Teismas nepritarė šiam argumentui, o Teisingumo Teismas negali gauti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti savo kontrolę. Todėl manau, kad skundžiamas sprendimas šiuo klausimu yra nepakankamai motyvuotas.

63.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo dviejų argumentų grupių, kurių viena, kaip antai trečioje dalyje nurodyti argumentai, yra susijusi su tariamai neskaidria konkurso procedūra, o kita – su tariamai diskriminaciniu minėtos procedūros pobūdžiu.

64.

Vertinant argumentus, susijusius su konkurso procedūros neskaidrumu, iš pirmojoje instancijoje nagrinėtos bylos medžiagos matyti, kad apeliantė Bendrajame Teisme teigė: pirma, kad apie konkurso procedūrą nebuvo pranešta už Europos Sąjungos ribų; antra, kad nebuvo pateikti arba buvo per vėlai ar klaidinančiai pateikti įvairūs pardavimui svarbūs dokumentai; trečia, Komisija klaidingai nusprendė, jog turto pirkimo sutarties pakeitimų pateikimas buvo glaudžiai susijęs su komercinėmis derybomis, todėl nebuvo svarbus vertinant valstybės pagalbą; ketvirta, Komisija klaidingai nusprendė, kad pavėluotas informacijos pateikimas per konkurso procedūrą neturėjo įtakos galutinio konkurso dalyvių pasiūlymo pateikimui ar šiuo tikslu būtinų ekonominių skaičiavimų išvadai; penkta, Komisija klaidingai nusprendė, kad KPMG visiems konkurso dalyviams suteikė visą informaciją, reikalingą tam, kad jie galėtų tinkamai įvertinti Nürburgring turtą.

65.

Kaip ir vertinant šio apeliacinio skundo pagrindo trečioje dalyje nurodytus argumentus, skaitant skundžiamą sprendimą neatrodo, kad Bendrasis Teismas aiškiai atsakė į kokį nors ankstesniame punkte nurodytą argumentą, o remiantis šio sprendimo motyvais negalima netiesiogiai suprasti priežasčių, dėl kurių Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šiuos argumentus. Kalbant konkrečiai, atsakymo į šiuos argumentus niekaip negalima numanyti atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 119–121 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas atsakė į argumentą, kad konkurso procedūra buvo neskaidri, prieš tai išnagrinėjęs tiktai nustatyto pasiūlymų pateikimo termino klausimą.

66.

Antra, nagrinėjant argumentus, susijusius su konkurso procedūros diskriminaciniu pobūdžiu, iš pirmojoje instancijoje nagrinėtos bylos medžiagos matyti, kad apeliantė Bendrajame Teisme teigė, jog Komisija neištyrė: pirma, aplinkybės, kad apeliantė buvo diskriminuojama, nes nebuvo pateikta visų konkurso procedūros dokumentų kopija anglų kalba; antra, aplinkybės, kad įmonei Capricorn buvo suteikta privilegijuota prieiga prie informacijos, palyginti su kitais dalyviais, trečia, aplinkybės, kad tas pats svarbios JAV advokatų kontoros narys pirmiausia teikė teisinę pagalbą pardavėjams, o paskui – Capricorn; ketvirta, aplinkybės, kad Capricorn buvo suteikta privilegijuota parama po 2014 m. vasario 17 d. ir siekiant gauti finansavimą iš Deutsche Bank.

67.

Dėl šių argumentų pažymėtina, jog skaitant skundžiamą sprendimą neatrodo, kad Bendrasis Teismas aiškiai ir iš esmės atsakė į bent vieną iš minėtų argumentų, o remiantis šio sprendimo motyvais negalima netiesiogiai sužinoti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas į juos neatsižvelgė. Be kita ko, mano nuomone, numanomas atsakymas į šiuos argumentus nėra pateiktas skundžiamo sprendimo dalyje, t. y. 122–134 punktuose, kurioje Bendrasis Teismas nagrinėjo argumentą, susijusį su viešojo pirkimo procedūros diskriminaciniu pobūdžiu, apsiribodamas tiktai reikalavimu, kad įsipareigojimas finansuoti būtų privalomas. Taigi manau, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ir šiuo atžvilgiu.

68.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, mano nuomone, skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas keliais aspektais, todėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrai, trečiai ir ketvirtai dalims reikia pritarti.

69.

Trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą sudaro trys dalys.

70.

Pirmoje dalyje apeliantė teigia, kad nors skundžiamo sprendimo 91 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog preliminaraus tyrimo etapas truko mažiau nei šešis mėnesius (nuo skundo pateikimo 2014 m. balandžio mėn. iki galutinio sprendimo priėmimo 2014 m. spalio mėn.) ir kad tai nerodo rimtų sunkumų, kuriais būtų galima pagrįsti oficialios tyrimo procedūros pradėjimą, jis vis dėlto neatsakė į tam tikrus ieškinyje pateiktus rimtus argumentus, kuriais siekta įrodyti, kad tokių rimtų sunkumų yra. Iš tikrųjų apeliantė padarė išvadą, kad didelius sunkumus taip pat lemia, pirma, tai, kad galutinio sprendimo priėmimas turėjo būti kelis kartus atidėtas, ir aplinkybė, kad 2015 m. balandžio 13 d. Komisija paskelbė sprendimo klaidų ištaisymą, ir, antra, aplinkybė, kad Nürburgring turto pardavimo procedūrą Komisija pradėjo nagrinėti dar 2012 m. rudenį ir nuo 2013 m. glaudžiai palaikė ryšius su pardavėjais. Tokiomis aplinkybėmis apeliantė teigė, kad papildomas šešių mėnesių terminas priimti sprendimą dėl viešojo pirkimo procedūros vykdymo yra per ilgas, o Bendrasis Teismas šio argumento nenagrinėjo.

71.

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antroje dalyje apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 98 punkte išdėstytus Bendrojo Teismo argumentus, susijusius su 2014 m. kovo 10 d.Deutsche Bank raštu. Ji teigia, kad šiame skundžiamo sprendimo punkte išdėstyti teiginiai turi būti ištaisyti keliais požiūriais. Komisija padarė klaidą vertindama atviros, skaidrios ir besąlyginės konkurso procedūros egzistavimo sąlygas ir iš tikrųjų susidūrė su rimtais sunkumais. Kalbant konkrečiau, 2014 m. liepos mėn. Komisija turėjo iš dalies pakeisti šio rašto versiją; ji pripažino nežinanti, ar šis ketinimų raštas buvo pasirašytas, ar atšauktas, ir pripažino, kad išnagrinėjo tiktai konkurso procedūros struktūrą; be to, Vokietijos prokuratūra nesutiko, kad šis raštas yra privalomas.

72.

Trečioje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į jos argumentą dėl Nürburgring turto pardavimo proceso tęsimo, kuriame buvo atskleista, kad preliminaraus tyrimo etapu buvo iškilę didelių sunkumų. Skundžiamo sprendimo 102–104 punktuose Bendrasis Teismas tik pažymėjo, kad šis pardavimas įvyko 2014 m. spalio 28 d., remiantis 2014 m. spalio 5 d. patikos sutartimi, t. y. po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas. Vis dėlto Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad informaciją šiuo klausimu apeliantė Komisijai pateikė 2014 m. rugsėjo 22 d. ir kad ji pasirodė straipsnyje, spaudoje paskelbtame 2014 m. rugsėjo 30 d., prieš priimant galutinį sprendimą. Be to, vėliau Komisija pažadėjo atsižvelgti į tolesnę bylos eigą.

73.

Komisija tvirtina, kad šį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

74.

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmoje dalyje, kaip ir apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje, trečioje ir ketvirtoje dalyse, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tam tikrus jos pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus. Šiuo atveju ji turi omenyje argumentus, susijusius su preliminaraus tyrimo etapo trukme, kuriuose ji atskleidė, kad esama didelių sunkumų.

75.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, skirtingai nuo minėtose antrojo pagrindo dalyse nurodytų argumentų, apie kuriuos skundžiamame sprendime neužsiminta, Bendrasis Teismas šio sprendimo 88 punkte nurodė, jog apeliantė tvirtino, pirma, kad sprendimo priėmimas buvo kelis kartus atidėtas ir, antra, kad galutinis sprendimas buvo ištaisytas praėjus daugiau nei vieniems metams nuo jos skundo Komisijai pateikimo.

76.

Atsakydamas į argumentą, susijusį su preliminaraus tyrimo etapo trukme, pateiktą nagrinėjant pagrindą, susijusį su dideliais Nürburgring turto pardavimo vertinimo sunkumais, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 91 punkte vis dėlto aiškiai neatsakė į šiuos argumentus, o tik konstatavo, kad galutinis sprendimas buvo priimtas 2014 m. spalio 1 d., t. y. praėjus mažiau nei šešiems mėnesiams po apeliantės skundo pateikimo, tokia preliminaraus tyrimo etapo trukmė negalėjo tapti įrodymu, kad būta rimtų vertinimo sunkumų, kuriais būtų galima pagrįsti sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

77.

Šiomis aplinkybėmis skundžiamą sprendimą, mano manymu, galima suprasti taip, kad, net jei Bendrasis Teismas aiškiai neatmetė abiejų argumentų, nurodytų šio sprendimo 75 punkte, turėdamas omenyje, kad preliminaraus tyrimo etapas truko trumpiau nei šešis mėnesius, jis nusprendė, kad siekiant nustatyti, ar yra didelių vertinimo sunkumų, nėra svarbu atsižvelgti į abi apeliantės nurodytas aplinkybes, t. y., pirma, kad tuo laikotarpiu galutinio sprendimo priėmimas buvo kelis kartus atidėtas ir, antra, kad praėjus vieniems metams šis sprendimas buvo pataisytas.

78.

Manau, kad ši analizė, kurią galima netiesiogiai kildinti iš skundžiamo sprendimo, nėra klaidinga. Iš tikrųjų, pirma, tai, kad sprendimo priėmimas buvo kelis kartus atidėtas dėl skirtingų priežasčių, savaime nėra rimtų vertinimo sunkumų, kuriais galima pagrįsti formalios tyrimo procedūros pradėjimą, įrodymas. Tai pasakytina visų pirma atsižvelgiant į tokią ribotą preliminaraus etapo, po kurio buvo priimtas galutinis sprendimas, trukmę.

79.

Antra, sprendimo klaidų ištaisymas yra aktas, skirtas dėl neapdairumo padarytoms ar rašybos klaidoms, kaip antai spausdinimo klaidoms ištaisyti, bet ne sprendimo turiniui pakeisti; todėl dėl jo visiškai negalima prailginti procedūros trukmės. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį šiuo klausimu.

80.

Galiausiai apeliantės nurodyta aplinkybė, kad Nürburgring turto pardavimo procedūrą Komisija pradėjo nagrinėti dar 2012 m., neatitinka Bendrojo Teismo faktiškai padarytos išvados, kad preliminaraus tyrimo etapo trukmė buvo trumpesnė nei šeši mėnesiai, o to apeliantė neginčija.

81.

Mano nuomone, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

82.

Dėl trečiojo pagrindo antros dalies pažymiu, kad skundžiamo sprendimo 98 punkte, kurį apeliantė ginčija, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Komisija įrodė, jog 2014 m. kovo 10 d.Deutsche Bank raštą turėjo nuo 2014 m. balandžio mėn., todėl nereikia abejoti jos teiginiu, kad ji buvo išnagrinėjusi minėtą raštą, kai nusprendė, kad jis yra finansavimo garantija, kurios privalomumą patvirtino Vokietijos valdžios institucijos.

83.

Tai yra faktinės išvados dėl minėto Deutsche Bank rašto privalomumo, kurios, kaip nurodyta šio sprendimo 34–37 punktuose, negali būti ginčijamos apeliaciniame skunde nesiremiant faktinių aplinkybių iškreipimu, o šį pagrindą apeliantė pavėluotai nurodė tiktai dublike, be kita ko, net nepatikslindama, kokiais įrodymais grindžia galimą iškraipymą. Taigi, mano nuomone, šią dalį reikia pripažinti nepriimtina.

84.

Vis dėlto trečiojo pagrindo trečia dalimi siekiama užginčyti skundžiamo sprendimo 104 punkte Bendrojo Teismo padarytą išvadą, kad Komisijos negalima kritikuoti dėl to, kad galutiniame sprendime ji nepriėmė sprendimo dėl pardavimo procedūros tęsimo perpirkėjui perleidžiant Capricorn turėtas akcijas kaip priemonę įgyti Nürburgring turtą, nes šis perleidimas įvyko tik priėmus galutinį sprendimą.

85.

Šiuo klausimu pažymiu, pirma, kad Bendrasis Teismas neignoravo apeliantės argumento, susijusio su Nürburgring turto pardavimo proceso tęsimu, bet faktiškai konstatavo, kad šis pardavimas įvyko po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas, ir remdamasis tuo padarė išvadą, kad pagal to paties sprendimo 102 punkte nurodytą jurisprudenciją Komisijos negalima kritikuoti dėl to, kad ji nepriėmė sprendimo dėl šios aplinkybės po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas.

86.

Antra, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, jog ji informavo Komisiją apie nagrinėjamo turto pardavimo perpirkėjui procedūros tęsimą likus kelioms dienoms iki galutinio sprendimo priėmimo, ir kad apie šį pardavimą buvo pranešta straipsnyje, taip pat paskelbtame spaudoje prieš kelias dienas iki minėto sprendimo priėmimo. Vis dėlto šiuo klausimu reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 165 punkte Bendrasis Teismas atsakė į šį argumentą ir konstatavo, jog apeliantė neįrodė, kad Komisija tuo metu, kai priėmė galutinį sprendimą, turėjo ar galėjo turėti šią informaciją. Tai taip pat yra faktinių aplinkybių vertinimas, kurio apeliaciniame skunde apeliantė negali ginčyti, nebent jos būtų iškreiptos ( 23 ). Apeliantė iškreipimą nurodė tik dublike, taigi pavėluotai, be to, tiksliai nenurodydama, kokie įrodymai buvo iškreipti ir kokia yra iškreipimo esmė. Taigi, mano nuomone, trečiojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.

87.

Iš to, kas išdėstyta, mano nuomone, matyti, kad reikia atmesti visą apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą.

88.

Pateikdama apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo dalį, kurioje Bendrasis Teismas atmetė jos argumentą, kad buvo pažeista Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalis, nes Komisija neinformavo jos apie savo ketinimą atmesti jos skundą ir neparagino pateikti pastabų šiuo klausimu ( 24 ).

89.

Apeliantės teigimu, pirma, Bendrasis Teismas neteisingai taikė Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalį, nes iš šios nuostatos aiškiai matyti, jog Komisija privalo informuoti atitinkamą šalį apie ketinimą atmesti jos skundą ir paprašyti jos pateikti pastabas šiuo klausimu. Šioje byloje nepranešusi apeliantei apie savo preliminarų įvertinimą, Komisija atėmė iš apeliantės galimybę daryti įtaką sprendimo priėmimui ir prireikus kitomis aplinkybėmis pagrįsti Komisijos tyrimą. Nagrinėjamoje nuostatoje numatytos teisės pateikti pastabas tikslas – apsaugoti šalių teises kuo anksčiau vykstant procedūrai, todėl jos pažeidimas buvo rimtas trūkumas, dėl kurio nukentėjo apeliantė.

90.

Antra, skundžiamo sprendimo 188 punkte daroma nuoroda į 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimą NDSHT / Komisija (C-322/09 P, EU:C:2010:701) yra klaidinga ir klaidinanti. Iš tikrųjų, apeliantės teigimu, toje byloje Teisingumo Teismas nesiėmė spręsti klausimo, ar būtina leisti pateikti papildomų pastabų prieš priimant sprendimą. Be to, remiantis 2008 m. liepos 17 d. Sprendimu Athinaïki Techniki / Komisija (C-521/06 P, EU:C:2008:422), suinteresuotosios šalys turi teisę būti tinkamai įtrauktos į procedūrą, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

91.

Komisija nesutinka su apeliantės argumentais ir teigia, kad apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

92.

Galiausiai apeliantė nurodo teisės klaidą, padarytą taikant Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalį.

93.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad nagrinėjamai bylai taikytinos Reglamentu (ES) Nr. 734/2013 ( 25 ) iš dalies pakeistos Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies ( 26 ) redakcijos pirmoje pastraipoje buvo nustatyta, kad „[b]et kuri suinteresuotoji šalis gali pateikti skundą, kad praneštų Komisijai apie įtariamą neteisėtą pagalbą ar įtariamą netinkamą pagalbos taikymą. Tuo tikslu suinteresuotoji šalis tinkamai užpildo formą, kuri nustatyta <…>, ir pateikia joje nurodytą būtiną informaciją“, o antroje pastraipoje nurodyta, kad „jeigu Komisija mano, kad suinteresuotoji šalis nesilaiko privalomos skundo formos arba kad suinteresuotosios šalies pateiktais faktais ir teisiniais argumentais nesuteiktas pakankamas pagrindas per prima facie nagrinėjimą įrodyti neteisėtos pagalbos buvimo arba netinkamo pagalbos taikymo, ji praneša apie tai suinteresuotajai šaliai ir ragina pateikti pastabas per nustatytą laikotarpį, kuris paprastai yra ne ilgesnis kaip vienas mėnuo. Jeigu suinteresuotoji šalis nepareiškia savo nuomonės per nustatytą laikotarpį, skundas laikomas atsiimtu. Komisija informuoja atitinkamą valstybę narę, kai skundas laikomas atsiimtu.“ Pagal tos pačios nuostatos trečią pastraipą „Komisija išsiunčia skundo pateikėjui sprendimo, priimto dėl su skundo dalyku susijusios bylos, kopiją“.

94.

Apeliantė teigia, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalį ir konkrečiai jos antrą pastraipą turi procesinę teisę, kad prieš priimdama sprendimą Komisija jai praneštų apie savo ketinimą atmesti jos pateiktą skundą ir paragintų pateikti pastabų šiuo klausimu. Kadangi Komisija neinformavo apeliantės ir neleido jai pateikti pastabų prieš priimdama sprendimą atmesti jos skundą, Komisija pažeidė nagrinėjamą nuostatą, o Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nepripažindamas šio pažeidimo.

95.

Nepritariu apeliantės siūlomam Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies antros pastraipos aiškinimui.

96.

Šiuo aspektu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus. Sąjungos teisės nuostatos genezėje taip pat gali būti jai aiškinti svarbios informacijos ( 27 ).

97.

Pažodinis, kontekstinis, teleologinis iš dalies pakeistos Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies antros pastraipos nuostatos aiškinimas atsižvelgiant į jos genezę mane verčia manyti, kad ja nesiekiama, kaip teigia apeliantė, suteikti pareiškėjui procesinę teisę būti informuotam apie Komisijos ketinimą priimti šį sprendimą ir pateikti pastabas šiuo klausimu prieš Komisijai priimant neigiamą sprendimą dėl jo skundo. Tačiau, mano nuomone, ši nuostata taikoma labai ankstyvame procedūros etape ir ja siekiama suteikti Komisijai galimybę siekiant administravimo veiksmingumo greitai išnagrinėti skundus, kurie akivaizdžiai (prima facie) neatitinka būtiniausių formos ar turinio reikalavimų, siekiant pradėti administracinę procedūrą valstybės pagalbos srityje, taigi net ne preliminariu galimai ginčytinų priemonių tyrimo etapu.

98.

Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies antros pastraipos turinio matyti, kad ji taikoma dviem atvejais: pirma, kai nevykdomi formalūs skundo pateikimo reikalavimai, t. y. nesilaikoma „privalomos skundo formos“, antra, kai skundas neatitinka minimalių turinio reikalavimų, nes „suinteresuotosios šalies pateiktais faktais ir teisiniais argumentais nesuteiktas pakankamas pagrindas per „prima facie“ nagrinėjimą įrodyti neteisėtos pagalbos buvimo arba netinkamo pagalbos taikymo“.

99.

Nagrinėjamoje nuostatoje abiem atvejais (būtiniausių formos ar turinio reikalavimų netenkinimo) yra numatytas tas pats procesinis požiūris ir tos pačios teisinės pasekmės. Pirma, abu atvejai procesiniu požiūriu vertinami vienodai, t. y. skundo pateikėjui suteikiama galimybė pateikti pastabas, siekiant pašalinti formos arba turinio trūkumą, ar svarbią informaciją, kuria remiantis būtų galima pradėti nagrinėti valstybės pagalbą. Antra, skundo pateikėjo neveikimas arba nuolatinis skundo pateikimo formos ar turinio reikalavimų nesilaikymas lemia tai, kad Komisija gali laikyti skundą atsiimtu.

100.

Toks nagrinėjamos nuostatos aiškinimas taip pat patvirtinamas jos teleologine analize, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 734/2013 atlikto nagrinėjamos nuostatos pakeitimo genezę. Iš tikrųjų iš Komisijos pateikto Tarybos reglamento projekto, kuriuo remiantis buvo priimtas minėtas reglamentas ( 28 ), matyti, kad atliekant pakeitimą siekta, pirma, nustatyti formos reikalavimus, kurių reikėtų paisyti pateikiant Komisijai skundą dėl valstybės pagalbos, ir, antra, kad Komisija galėtų greitai ir veiksmingai išnagrinėti daugelį gaunamų skundų dėl valstybės pagalbos, kurie „nėra motyvuoti tikromis konkurencijos problemomis arba yra nepakankamai pagrįsti“ ( 29 ). Remiantis šiuo požiūriu, vadovaudamasi nagrinėjama nuostata Komisija gali būtiniausių formos ir turinio reikalavimų neatitinkančių pranešimų nelaikyti skundais tikrąja šio žodžio prasme, prieš tai suteikusi juos pateikusiam asmeniui galimybę „ištaisyti“ neatitiktį jo pranešimui taikomiems būtiniausiems formos ir turinio reikalavimams. Taigi, gavusi tokius pranešimus, Komisija neprivalo priimti oficialaus sprendimo; jie laikomi atsiimtais skundais ir prireikus užregistruojami kaip informacija apie rinką, kurią Komisija vėliau gali pakartotinai naudoti savo iniciatyva atlikdama tyrimus ( 30 ).

101.

Toks nagrinėjamos nuostatos aiškinimas taip pat patvirtintas Geriausios praktikos vykdant valstybės pagalbos kontrolės procedūras kodekso 2009 m. redakcijos ( 31 ) 48 punkto b papunktyje, kurį Bendrasis Teismas, mano nuomone, teisingai nurodė skundžiamo sprendimo 187 punkte ir kuris taip pat cituojamas pirmesniame šios išvados punkte paminėtame reglamento projekte ( 32 ).

102.

Dėl sprendimų Athinaïki Techniki / Komisija ir NDSHT / Komisija, kuriais remiasi apeliantė, pakanka pažymėti, kad jie susiję su nagrinėjamos nuostatos redakcija, galiojusia iki Reglamentu Nr. 734/2013 atlikto dalinio pakeitimo, todėl, mano nuomone, jais negalima remtis ginčijant pakeistos šios nuostatos redakcijos aiškinimą ar pirmesniame punkte nurodytą išvadą.

103.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog reikia atmesti aiškinimą, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalį, visų pirma jos antrą pastraipą, suinteresuotosioms šalims suteikiama procesinė teisė į tai, kad prieš priimdama sprendimą Komisija jas informuotų apie savo ketinimą atmesti jų skundus ir pasiūlytų pateikti pastabų šiuo klausimu.

104.

Taip pat reikia priminti, kad bylose dėl valstybės pagalbos suinteresuotieji asmenys neturi teisės į gynybą ar teisės tiesiogiai dalyvauti rungimosi principu grindžiamuose ginčuose su Komisija, o jų funkcija yra tik pateikti visą Komisijai reikalingą informaciją ( 33 ).

105.

Pagal jurisprudenciją per valstybės pagalbos kontrolės procedūrą suinteresuotosios šalys, išskyrus atitinkamą valstybę narę, turi ribotas procesines teises, todėl negali tiesiogiai dalyvauti rungimosi principu pagrįstoje diskusijoje su Komisija, kaip tai gali daryti valstybė narė, ir turi tik teisę dalyvauti Komisijos administracinėje procedūroje tiek, kiek tai tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes ( 34 ).

106.

Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 20 punkte, aišku, kad antrasis ginčijamas sprendimas yra po preliminaraus tyrimo etapo priimtas sprendimas, ir neginčijama, kad, kaip, be kita ko, matyti iš galutinio sprendimo 13 konstatuojamosios dalies, apeliantė aktyviai dalyvavo šioje procedūroje, pasibaigusioje sprendimu, kuriuo jos skundas iš esmės buvo atmestas ir jokiu būdu nepripažintas atsiimtu. Mano nuomone, iš to darytina išvada, kad Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies antros pastraipos nuostata netaikytina apeliantės situacijai, todėl ji negali remtis nei tuo, kad Komisija pažeidė šią nuostatą, nei atitinkama Bendrojo Teismo padaryta klaida.

107.

Iš to, kas išdėstyta, mano nuomone, matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos taikydamas Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

108.

Penktuoju pagrindu apeliantė ginčija tai, kad skundžiamo sprendimo 209–212 punktuose Bendrasis Teismas atmetė jos apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su tuo, kad jis tariamai neatliko nešališkos skundo analizės. Apeliantės teigimu, Bendrasis Teismas klaidingai ir nepagrįstai nusprendė, kad jurisprudencija konkurencijos srityje pagal analogiją taikytina valstybės pagalbos procedūroms.

109.

Bet kuriuo atveju, net jei ši jurisprudencija būtų taikytina, apeliantė pabrėžia, kad ji rėmėsi požymiais, įrodančiais, jog Komisija neketino nei tęsti bylos nagrinėjimo, nei gauti tikslesnės ar papildomos informacijos.

110.

Komisija mano, kad penktąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

111.

Skundžiamo sprendimo 207–213 punktuose Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentą, kad Komisijos atliktas nešališkas jos skundo tyrimas tapo neįmanomas dėl už konkurenciją atsakingo Komisijos nario atstovo spaudai pareiškimo, kad Vokietijos valdžios institucijos laikėsi šio Komisijos nario pateiktų rekomendacijų dėl Nürburgring turto pardavimo ir kad šis turtas geriausiu atveju buvo parduotas po teisėtos konkurso procedūros ir už rinkos kainą.

112.

Bendrasis Teismas iš esmės atmetė šį pagrindą, pagal analogiją taikydamas jurisprudenciją, pagal kurią konkurencijos taisyklių pažeidimų srityje dėl tokio pažeidimo Sąjungos teismas gali panaikinti jam apskųstą sprendimą tiktai tuo atveju, jeigu įrodoma, kad nepadarius šio pažeidimo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks. Remiantis šia jurisprudencija, reikia pažymėti, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, jog nepadarius ginčijamo pareiškimo galutinio sprendimo turinys galėjo būti kitoks.

113.

Apeliantė visų pirma ginčija analogišką šios konkurencijos srityje išplėtotos jurisprudencijos taikymą valstybės pagalbos srityje. Vis dėlto šiuo klausimu pažymėtina, kad ši jurisprudencija, susijusi su klaidingo net ir esminių Komisijos priimsimų sprendimų elementų atskleidimo teisinėmis pasekmėmis, yra bendro pobūdžio, todėl nėra pagrindo ją taikyti tiktai konkurencijos sektoriuje ( 35 ).

114.

Be to, ši jurisprudencija laikoma bendrojo pobūdžio jurisprudencijos, pagal kurią procedūros pažeidimas iš principo lemia visišką arba dalinį sprendimo panaikinimą, pritaikymu konkrečiam atvejui, tik jeigu įrodoma, kad nesant šio pažeidimo ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks; ši jurisprudencija neabejotinai taikoma ir valstybės pagalbos srityje ( 36 ).

115.

Antra, informacija, kurią apeliantė teigia pateikusi Bendrajam Teismui kaip požymius, galinčius įrodyti, kad nesant nurodyto pažeidimo antrojo ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks, jokiu būdu neįrodo tariamo Komisijos nešališkumo trūkumo. Iš tikrųjų turimas omenyje apeliantės advokatų ir Komisijos tarnybų susirašinėjimas elektroniniu paštu, tariamas minėtų tarnybų neveikimas, susijęs su pranešimais, apeliantės pateiktais 2014 ir 2015 m., t. y. po galutinio sprendimo priėmimo, ir tariamas galimybės pateikti papildomų komentarų pagal Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalį nesuteikimas, kurio tariamas neteisėtumas jau buvo atmestas nagrinėjant ketvirtąjį ieškinio pagrindą ( 37 ).

116.

Tokie įrodymai, mano nuomone, visiškai nesusiję su tariamai nepakankamu Komisijos nešališkumu ir negali tapti įrodymu, kad, jeigu už konkurenciją atsakingo Komisijos nario atstovas spaudai nebūtų padaręs apeliantės nurodyto pareiškimo, antrojo ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks. Pažymėtina, kad Bendrojo Teismo atliktas minėto keitimosi elektroniniais pranešimais vertinimas, remiantis šio sprendimo 35 punkte nurodyta jurisprudencija, negali būti ginčijamas apeliaciniame procese nesiremiant įrodymų iškraipymu.

117.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, mano nuomone, apeliacinio skundo penktasis pagrindas turi būti atmestas.

118.

Šeštajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo dalį ( 38 ), kurioje Bendrasis Teismas atmetė jos pirmojoje instancijoje nurodytą pagrindą, kad antrasis ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą taikydamas SESV 296 straipsnio 2 dalį. Apeliantė pažymi, kad pirmojoje instancijoje ji pateikė pavyzdžių, įrodančių keturias Komisijos neveikimo rūšis: Komisija neatsakė į kai kuriuos apeliantės pagrindinius reikalavimus; nenurodė aiškių ir nedviprasmiškų motyvų; nepateikė išsamesnių argumentų, susijusių su piktnaudžiavimu sprendimų priėmimo praktika; galiausiai neatsižvelgė į reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes.

119.

Dėl pirmojo iš šių pirmojoje instancijoje pateiktų prieštaravimo pasakytina, kad apeliantė visų pirma ginčija skundžiamo sprendimo 179 punkte išdėstytus Bendrojo Teismo argumentus, jog Komisija turėjo mažai laiko preliminariam tyrimui atlikti. Iš tikrųjų, apeliantės teigimu, pardavimo procesą Komisija pradėjo analizuoti jau 2012 m., t. y. gerokai anksčiau, nei buvo pateikti skundai. Bendrasis Teismas taip pat neatsižvelgė į apeliantės išdėstytą esminę kritiką, t. y. kad Komisija nepadarė savo išvadų ir rėmėsi tik kitų asmenų pareiškimais.

120.

Į kitus tris prieštaravimus ir juose nurodytus argumentus Bendrasis Teismas visiškai neatsižvelgė.

121.

Komisija teigia, kad apeliacinio skundo šeštasis pagrindas turi būti atmestas.

122.

Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal SESV 296 straipsnį reikalaujamas Sąjungos institucijų teisės aktų motyvavimas turi atitikti ginčijamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti jį priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – įvertinti jos teisėtumą. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas aktas, ar kitų asmenų, kurie konkrečiai ir tiesiogiai su juo susiję, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai atskleisti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes vertinimas, ar išdėstyti motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti atliekamas ne tik pagal jo turinį, bet ir pagal kontekstą bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas ( 39 ).

123.

Kalbant konkrečiai apie Komisijos sprendimą, kuriame daroma išvada, jog valstybės pagalba, apie kurią pranešė skundą padavęs asmuo, nebuvo suteikta, reikia konstatuoti, kad Komisija bet kuriuo atveju turi šiam asmeniui aiškiai nurodyti priežastis, dėl kurių skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių nepakako įrodyti, jog buvo suteikta valstybės pagalba. Tačiau Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl aplinkybių, kurios yra nesusijusios su ginču, nereikšmingos arba akivaizdžiai antraeilės ( 40 ).

124.

Nors reikalaujama, kad skundą pateikusio asmens nurodyti motyvai būtų susiję su Komisijos sprendimo motyvais, negali būti reikalaujama, kad Komisija atmestų kiekvieną argumentą, nurodytą grindžiant minėtus motyvus. Pakaktų, kad ji pateiktų sprendimo aplinkybėms lemiamą reikšmę turinčius faktus ir teisinius argumentus ( 41 ).

125.

Be to, reikia priminti, kad pareiga motyvuoti sprendimus yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, iš esmės susijusio su ginčijamo akto teisėtumu. Iš tikrųjų sprendimas motyvuojamas specialiai nurodant priežastis, kuriomis jis grindžiamas. Jeigu motyvuose yra klaidų, jos lemia esminį sprendimo neteisėtumą, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvavimo gali pakakti net tuo atveju, jei pateikiami klaidingi motyvai, todėl negalima teigti, kad Bendrasis Teismas neturi jokių galimybių vykdyti teisminės kontrolės ( 42 ).

126.

Pateikdama šį pagrindą apeliantė ginčija, pirma, Bendrojo Teismo nuorodą į tai, kad Komisija, pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui, turėjo priimti sprendimą „per trumpą terminą“, nes, kaip mano apeliantė, Komisija buvo pradėjusi analizuoti nagrinėjamą pardavimo procedūrą gerokai anksčiau, nei buvo pateikti skundai ( 43 ). Vis dėlto šiuo klausimu pritariu Komisijos pozicijai, kad šis argumentas bet kuriuo atveju netinkamas, nes juo ginčijamas perteklinis Bendrojo Teismo sprendimo punktas. Tačiau vien šiuo argumentu negalima paneigti skundžiamo sprendimo 176 ir 178 punktuose padarytos Bendrojo Teismo išvados, kad galutinio sprendimo 266–281 konstatuojamosiose dalyse pateiktos santraukos pakanka, kad būtų galima suprasti priemonės priėmimo priežastis, ir kad dėl to Komisija, neatsakydama į tam tikrus prieštaravimus, nepažeidė pareigos motyvuoti, nes nusprendė, kad jie sprendimo sistemoje nėra esminiai.

127.

Antra, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į jos išdėstytą esminę kritiką, t. y. kad Komisija nepadarė savo išvadų ir rėmėsi tik kitų subjektų pareiškimais. Be to, kad šis argumentas Teisingumo Teismui pateiktas labai bendrai ir abstrakčiai ir tai trukdo tiksliai apibrėžti Bendrojo Teismo tariamai padarytą klaidą, šiuo klausimu pažymėtina, jog bet kuriuo atveju tai, kad kitų asmenų pareiškimus jis pateikė kaip savus, savaime nereiškia, kad motyvai yra nepakankami ar turi trūkumų. Taigi šis argumentas, be to, kad jis tikriausiai yra nepriimtinas, taip pat yra nereikšmingas.

128.

Trečia, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsakė į tam tikrus jos pirmojoje instancijoje pateiktus prieštaravimus.

129.

Šiuo klausimu manau, kad tiek, kiek pateikdama šį argumentą apeliantė siekia remtis skundžiamo sprendimo motyvavimo stoka, argumentas turi būti atmestas. Iš tikrųjų iš skundžiamo sprendimo 175–180 punktų aiškiai ir nedviprasmiškai matyti Bendrojo Teismo argumentai, kuriais jis rėmėsi atmesdamas apeliantės nurodytą pagrindą, t. y. jis nusprendė, kad galutinio sprendimo 266–281 konstatuojamosiose dalyse pateiktos santraukos pakanka motyvams, pagrindžiantiems priimtą priemonę, sužinoti ir kad Komisija išdėstė faktines aplinkybes bei teisinius argumentus, turinčius esminę reikšmę antrojo ginčijamo sprendimo sistemoje.

130.

Tačiau tiek, kiek šiuo argumentu apeliantė siekia įrodyti, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 296 straipsnio 2 dalį, kai neatsižvelgė į tai, jog galutinis sprendimas nepakankamai motyvuotas, nes pati Komisija neatsižvelgė į pirmojoje instancijoje pateiktuose antrajame, trečiajame ir ketvirtajame prieštaravimuose nurodytas aplinkybes, šiam argumentui galima pritarti tik tuo atveju, jei šios aplinkybės turėtų būti laikomos faktinėmis aplinkybėmis ar teisiniais argumentais, turinčiais esminę reikšmę sprendimo sistemoje. Tokiu atveju, remiantis šios išvados 123 ir 124 punktuose nurodyta jurisprudencija, Komisija privalėjo į juos atsižvelgti.

131.

Vis dėlto, pirma, apeliantė visiškai nepaaiškina, kodėl pirmojoje instancijoje nagrinėjant antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prieštaravimus pateikti argumentai turėtų būti laikomi faktinėmis aplinkybėmis ar teisiniais argumentais, kurie turi esminę reikšmę sprendimo sistemoje ir į kuriuos Komisija būtinai turėjo atsižvelgti. Antra, šiuose prieštaravimuose nurodytais argumentais iš esmės siekiama užginčyti motyvavimo pagrįstumą, susijusį su nagrinėjamo sprendimo teisėtumu iš esmės, o ne su jo motyvavimu. Nors Bendrasis Teismas tam tikromis sąlygomis gali perkvalifikuoti šalies argumentus, pateiktus grindžiant kitą apeliacinio skundo pagrindą ( 44 ), nesu įsitikinęs, kad tuo atveju, kai apeliantas nurodo argumentus, kuriais grindžiamas jo pagrindas, susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, galima priekaištauti Bendrajam Teismui padarius teisės klaidą dėl to, kad nekvalifikavo šių argumentų kaip susijusių su motyvavimo pagrįstumu, nes tai, kaip matyti iš šios išvados 125 punkto, yra atskiras klausimas.

132.

Iš to, kas išdėstyta, mano nuomone, darytina išvada, kad apeliacinio skundo šeštąjį pagrindą pagrindžiantį trečiąjį argumentą, taigi ir visą šį pagrindą taip pat reikia atmesti.

133.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui: