1.

Ar tam, kad nacionalinei elektros energijos reguliavimo institucijai galėtų būti pateiktas skundas dėl nacionalinio perdavimo sistemos operatoriaus, reikia būti prisijungusiam prie tokios sistemos, t. y. turi egzistuoti tiesioginiai sutartiniai santykiai su šiuo operatoriumi?

2.

Tai iš esmės yra šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktas klausimas, susijęs su College van Beroep voor het bedrijfsleven (toliau – Administracinis apeliacinis ekonominių bylų teismas, Nyderlandai) pateiktu prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB ( 2 ), 37 straipsnio 11 dalies išaiškinimo.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas iškilo sprendžiant bylą dėl bendrovės Crown Van Gelder BV (toliau – Crown) pareikšto ieškinio dėl Autoriteit Consument en Markt (Vartotojų ir rinkų priežiūros tarnyba, Nyderlandai, toliau – ACM) sprendimo pripažinti nepriimtinu Crown skundą, kuris buvo pateiktas po to, kai didelėje teritorijoje nutrūko elektros energijos tiekimas, ir kuriuo buvo prašoma pripažinti, kad Nyderlandų elektros energijos perdavimo sistemos operatorius neįvykdė įpareigojimų pagal Direktyvą 2009/72. ACM pripažino tą skundą nepriimtinu, nes nėra tiesioginio ryšio tarp Crown, kuri yra prisijungusi prie regioninės skirstymo sistemos, ir minėto perdavimo sistemos operatoriaus.

4.

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę išaiškinti, kokie asmenys turi teisę pateikti skundą nacionalinėms elektros energijos reguliavimo institucijoms pagal Direktyvos 2009/72 ( 3 ) 37 straipsnio 11 dalį.

5.

Direktyvos 2009/72 34, 37, 42, 51 ir 54 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

6.

Pagal Direktyvos 2009/72 1 straipsnį „[š]ia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas [Europos Sąjungos] elektros energijos rinkas. <…> Be to, direktyvoje nustatomi visuotinių paslaugų teikimo įpareigojimai ir elektros energijos vartotojų teisės bei išaiškinami konkurencijos reikalavimai.“

7.

Direktyvos 2009/72 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

8.

Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi tinkamų priemonių galutiniams vartotojams apsaugoti ir visų pirma užtikrina, kad būtų taikomos adekvačios priemonės pažeidžiamiems vartotojams apsaugoti. <…> Jos užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypač susijusį su <…> ginčų sprendimo [mechanizmais]. <…>“

9.

Direktyvos 2009/72 12 straipsnyje „Perdavimo sistemos operatorių užduotys“ nurodyta:

„Kiekvienas perdavimo sistemos operatorius:

<…>“

10.

Minėtos direktyvos 32 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Perdavimo ar skirstymo sistemos operatorius gali atsisakyti suteikti prieigą, jeigu trūksta reikiamų pajėgumų. <…> Reguliavimo institucijos, jei valstybės narės yra taip nustačiusios, arba valstybės narės užtikrina, kad tie kriterijai būtų nuosekliai taikomi ir kad sistemos naudotojas, kuriam atsisakyta suteikti prieigą, galėtų pasinaudoti ginčų sprendimo procedūra. <…>“

11.

Direktyvos 2009/72 37 straipsnyje „Reguliavimo institucijos pareigos ir įgaliojimai“ nustatyta:

„1.   Reguliavimo institucijos pareigos yra šios:

<…>

<…>

<…>

<…>

4.   Valstybės narės užtikrina, kad reguliavimo institucijoms būtų suteikti įgaliojimai, kuriais naudodamosi jos galėtų efektyviai ir operatyviai vykdyti 1, 3 ir 6 dalyse nurodytas pareigas. Šiuo tikslu reguliavimo institucija turi bent šiuos įgaliojimus:

<…>

<…>

11.   Bet kuri šalis, turinti nusiskundimų perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus veiksmais, susijusiais su to operatoriaus įpareigojimais pagal šią direktyvą, gali pateikti skundą reguliavimo institucijai, kuri, veikdama kaip ginčų sprendimo institucija, priima sprendimą per dviejų mėnesių laikotarpį nuo skundo gavimo dienos. Jei reguliavimo institucijai reikia papildomos informacijos, tas laikotarpis gali būti pratęstas dviem mėnesiais. Tą pratęstą laikotarpį galima dar pratęsti, jei su tuo sutinka skundą pateikusi šalis. Reguliavimo institucijos sprendimas yra privalomas, nebent ir iki tol, kol jis panaikinamas apeliacine tvarka.

12.   Šalis, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas ir kuri turi teisę pateikti skundą, susijusį su sprendimu dėl pagal šį straipsnį priimtų metodikų, arba kai reguliavimo institucija privalo konsultuotis – dėl pasiūlytų tarifų ar metodų, ne vėliau kaip per du mėnesius arba per valstybių narių nustatytą trumpesnį laikotarpį nuo sprendimo ar jo pasiūlymo paskelbimo dienos pateikia skundą dėl peržiūros. Toks skundas nesustabdo sprendimo įgyvendinimo.

<…>

17.   Valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniu lygmeniu veiktų tinkami mechanizmai, kuriuos taikant šalis, kurios atžvilgiu reguliavimo institucija priima sprendimą, turėtų teisę paduoti apeliaciją nuo suinteresuotųjų šalių ir nuo bet kokios Vyriausybės nepriklausomai įstaigai.“

12.

Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalis į Nyderlandų nacionalinę teisę perkelta 1998 m. liepos 2 d.Wet houdende regels met betrekking tot de productie, het transport en de levering van elektriciteit (Elektriciteitswet 1998) ( 4 ) (Įstatymas dėl elektros energijos gamybos, tiekimo ir perdavimo (1998 m. Įstatymas dėl elektros energijos)) 51 straipsnio 1 dalimi.

13.

2015 m. kovo 27 d. dėl gedimo Dimeno (Nyderlandai) aukštos įtampos (380 kV) pastotėje elektros energijos tiekimas nutrūko didelėje teritorijoje. Ši pastotė priklauso Nyderlandų aukštosios įtampos sistemai, kurios operatorė yra bendrovė TenneT TSO B.V. (toliau – TenneT). Dėl minėto gedimo pastotė visiškai išsijungė, todėl didelei Šiaurės Olandijos provincijos daliai ir nedidelei Flevolando provincijos daliai kelioms valandoms nutrūko elektros energijos tiekimas.

14.

Crown – bendrovė, valdanti popieriaus gamyklą Šiaurės Olandijos provincijoje. Ši gamykla yra prijungta prie Liander N. V. eksploatuojamos skirstymo sistemos, kuriai elektros energija savo ruožtu tiekiama iš TenneT eksploatuojamos nacionalinės aukštosios įtampos perdavimo sistemos. Dėl minėto elektros energijos tiekimo pertrūkio Crown gamyklai 2015 m. kovo 27 d. kelioms valandoms buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas.

15.

Crown pateikė skundą ACM, prašydama šios konstatuoti, kad, pirma, TenneT nesiėmė visų turimų pagrįstų priemonių, kad išvengtų energijos tiekimo nutraukimo, ir, antra, kad Dimeno aukštos įtampos pastotės sistemos struktūra neatitiko įstatymais nustatytų reikalavimų. Crown iš esmės teigė, kad elektros energijos tiekimas buvo nutrauktas dėl to, kad TenneT, kaip nacionalinės perdavimo sistemos, kurioje įvyko gedimas, operatorius, nesilaikė minėtų pareigų.

16.

2018 m. balandžio 30 d. sprendimu ACM pripažino Crown skundą dėl TenneT nepriimtinu, nes nebuvo tiesioginio ryšio tarp Crown ir TenneT, kadangi Crown gamykla buvo susijusi tik su Liander eksploatuojama skirstymo sistema, o ne su TenneT eksploatuojama perdavimo sistema. Taigi tuo remdamasi ACM atmetė galimybę, kad Crown gali būti laikoma „šalimi“, kaip ji suprantama pagal Elektriciteitswet 1998 51 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalį.

17.

Tokiomis aplinkybėmis Crown Van Gelder pareiškė ieškinį dėl minėto ACM sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

18.

Minėtas teismas pažymi, kad šalys nesutaria dėl Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalyje vartojamos sąvokos „šalis, turinti nusiskundimų“ aiškinimo, konkrečiau kalbant – dėl asmenų, turinčių teisę pateikti skundą, apibrėžties. Tas teismas turi abejonių dėl minėtos sąvokos prasmės ir jam kyla klausimas, ar jo nagrinėjamoje byloje nurodytu atveju toks subjektas kaip Crown gali pateikti skundą ACM.

19.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2009/72] 37 straipsnio 11 dalis turi būti aiškinama taip, kad šia nuostata teisė pateikti skundą dėl nacionalinės sistemos operatoriaus (perdavimo sistemos operatoriaus) taip pat suteikiama asmeniui, kuris nėra prisijungęs prie šio sistemos operatoriaus (perdavimo sistemos operatoriaus) sistemos, bet yra prisijungęs tik prie regioninės sistemos (skirstymo sistemos), kurioje elektros energijos tiekimas sutrinka dėl elektros energijos tiekimo gedimo nacionalinėje sistemoje (perdavimo sistemoje), iš kurios elektros energija tiekiama į regioninę sistemą (skirstymo sistemą)?“

20.

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalyje vartojama sąvoka „šalis, turinti nusiskundimų“ turi būti aiškinama taip, kad galutinis klientas turi teisę pateikti skundą nacionalinei reguliavimo institucijai dėl nacionalinės perdavimo sistemos operatoriaus, jeigu šis galutinis vartotojas nėra tiesiogiai prisijungęs prie minėtos perdavimo sistemos, bet yra prisijungęs tik prie skirstymo sistemos, kuriai elektros energija tiekiama iš minėtos perdavimo sistemos, ir jeigu energijos perdavimo nutraukimas įvyksta perdavimo sistemoje, kuri tiekia elektros energiją skirstymo sistemai, prie kurios yra prisijungęs galutinis vartotojas.

21.

Pagal Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalį bet kuri šalis, turinti nusiskundimų perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus veiksmais, susijusiais su to operatoriaus įpareigojimais pagal šią direktyvą, gali pateikti skundą reguliavimo institucijai, kuri, veikdama kaip ginčų sprendimo institucija, priima sprendimą per dviejų mėnesių laikotarpį nuo skundo gavimo dienos.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su šios nuostatos taikymo apimtimi asmenims, konkrečiai – su joje esančios sąvokos „šalis, turinti nusiskundimų“ taikymo apimtimi.

23.

Teisingumo Teismui pastabas pateikusios šalys nesutaria dėl šios sąvokos aiškinimo. Viena vertus, Crown ir Europos Komisija siūlo platų aiškinimą ir mano, kad galutinis vartotojas turi teisę pateikti skundą dėl perdavimo sistemos operatoriaus, net jei tarp jų nėra tiesioginio ryšio ar sutartinių santykių. Kita vertus, Nyderlandų vyriausybė, Suomijos vyriausybė ir TenneT, priešingai, siūlo siauriau aiškinti šią sąvoką ir mano, kad Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalyje numatytai teisei pateikti skundą atsirasti reikia tiesioginio skundą teikiančio asmens ir perdavimo sistemos operatoriaus, dėl kurio teikiamas skundas, ryšio.

24.

Taigi, siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinį klausimą, reikia išaiškinti sąvoką „šalis, turinti nusiskundimų“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalį.

25.

Pirmiausia pažymiu, kad šioje direktyvoje nepateikta nei šios sąvokos kaip visumos, nei atskirai ją sudarančių žodžių, t. y. „šalies“ ir „nusiskundimo“, apibrėžtis ( 5 ).

26.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad tais atvejais, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos sąvokos visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinamos savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos tekstą, bet ir jos kontekstą ir atitinkama teisės norma siekiamą tikslą ( 6 ).

27.

Visų pirma dėl Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalies formuluotės reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje vartojama labai plati formuluotė, pagal kurią bet kuri šalis, turinti nusiskundimų dėl perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus, kiek tai susiję su jo įpareigojimais pagal šią direktyvą, gali kreiptis į reguliavimo instituciją.

28.

Iš šios nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad ja nustatoma reguliavimo institucijos kompetencija nagrinėti skundą, jei yra dvi sąlygos: pirma, skundas turi būti pateiktas dėl perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus ir, antra, šis skundas turi būti susijęs su minėto operatoriaus įpareigojimais pagal Direktyvą 2009/72. Tačiau šioje nuostatoje nenumatyta, kad Direktyvoje 2009/72 įtvirtinta teisė pateikti skundą ( 7 ) priklauso nuo to, ar yra tiesioginis ryšys tarp asmens, turinčio nusiskundimų, ir operatoriaus, dėl kurio teikiamas skundas. Priešingai, aiškus žodžių „bet kuri“ vartojimas reiškia plačią nagrinėjamos nuostatos taikymo sritį asmenų atžvilgiu.

29.

Be abejo, nagrinėjamoje nuostatoje vartojamas žodis „šalis“ gali lemti tam tikrą dviprasmiškumą, nes šį žodį galima aiškinti taip, kad teisę pateikti skundą turi tik sutarties šalys.

30.

Vis dėlto manau, kad toks aiškinimas nėra teisingas.

31.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad, pažodžiui aiškinant sąvoką „šalis“, ji nebūtinai reiškia tik sutarties šalį, bet taip pat gali būti suprantama „procesiniu“ požiūriu, kaip nurodanti asmenis, kurie yra suinteresuoti kreiptis į reguliavimo instituciją.

32.

Antra, reikia pažymėti, kad ne visose nagrinėjamos nuostatos kalbinėse versijose vartojamas terminas, galintis sukelti minėtą dviprasmiškumą. Iš tikrųjų, nors, pavyzdžiui, versijose anglų, prancūzų, ispanų ir nyderlandų kalbomis vartojamas terminas, atitinkantis itališkąjį terminą „šalis“ ( 8 ), kitose versijose, pavyzdžiui, vokiečių ir portugalų kalbomis, vartojami žodžiai, kurie neturi jokios galimos sutartinio pobūdžio reikšmės, tačiau juose aiškiai atsispindi subjekto interesas kreiptis į reguliavimo instituciją ( 9 ). Ši aplinkybė patvirtina, kad sąvoka „šalis“ turėtų būti aiškinama kitaip nei „sutarties šalis“, todėl reikėtų pritarti tokiam nagrinėjamos nuostatos aiškinimui, pagal kurį galimybė pateikti skundą nesiejama su sutartinių santykių tarp skundą teikiančio asmens ir perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus, dėl kurio pateiktas skundas, buvimu.

33.

Atrodo, tokį aiškinimą patvirtina kontekstinė analizė.

34.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad sąvoka „šalis“, be Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalies, vartojama ir kitose dviejose to paties straipsnio dalyse, t. y. 12 ir 17 dalyse ( 10 ).

35.

Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 12 dalyje numatyta procedūra, pagal kurią bet kuri nukentėjusioji šalis, turinti teisę pateikti skundą, susijusį su sprendimu dėl pagal šios direktyvos 37 straipsnį priimtų metodikų, arba kai reguliavimo institucija privalo konsultuotis dėl pasiūlytų tarifų ar metodų, gali pateikti skundą dėl sprendimo peržiūros ( 11 ).

36.

Tačiau Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 17 dalyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniu lygmeniu veiktų tinkami mechanizmai, kuriuos taikant šalis, kurios atžvilgiu reguliavimo institucija priima sprendimą, turėtų teisę paduoti apeliaciją nuo suinteresuotųjų šalių ir nuo bet kokios vyriausybės nepriklausomai įstaigai.

37.

Iš šių dviejų nuostatų analizės matyti, jog nė viena iš jų nerodo, kad Direktyvos 2009/72 37 straipsnyje vartojama sąvoka „šalis“, kuri, kaip nurodyta šios išvados 26 punkte, turi būti aiškinama vienodai, turėtų būti aiškinama taip, kad ji taikoma tik asmenims, kurie yra tiesiogiai ar sutartiniais santykiais susiję su perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriumi.

38.

Priešingai, reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2009/72 konkrečiai numatytas bent vienas atvejis, kai asmuo, sutartiniais santykiais nesaistomas su perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriumi, turi turėti galimybę kreiptis į reguliavimo instituciją ir pagal šios direktyvos 37 straipsnio 11 dalį pateikti skundą dėl šio operatoriaus. Iš tikrųjų Direktyvos 2009/72 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai perdavimo ar skirstymo sistemos operatorius atsisako suteikti prieigą prie jo eksploatuojamos sistemos, atitinkamas naudotojas turi turėti galimybę pasinaudoti ginčų sprendimo procedūra šio operatoriaus atžvilgiu.

39.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas 2009 m. spalio 29 d. Sprendime Komisija / Belgija (C‑474/08, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:681) nurodė, kad valstybės narės privalo numatyti, jog atsisakymo suteikti prieigą prie skirstymo ar perdavimo tinklo atvejai gali būti perduoti nagrinėti reguliavimo institucijai, pateikiant skundą pagal Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalies nuostatas ( 12 ).

40.

Taigi kontekstinė analizė taip pat patvirtina, kad nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama taip, kad teisė pateikti skundą reguliavimo institucijai dėl perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus neturi priklausyti nuo sutartinių santykių su šiuo operatoriumi buvimo.

41.

Be to, teleologiniu požiūriu manau, kad Nyderlandų bei Suomijos vyriausybių ir TenneT pasiūlytas siauras sąvokos „šalis, turinti nusiskundimų“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalį, aiškinimas prieštarauja Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos nuostatos tikslui, taip pat funkcijoms ir užduotims, kurios šia direktyva priskiriamos reguliavimo institucijoms, ir kad jis taip pat gali neatitikti šia direktyva siekiamo bendro tikslo užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį.

42.

Pirma, kiek tai susiję su Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalies tikslu, pažymėtina, kad šia nuostata siekiama suteikti galimybę šalims, nukentėjusioms nuo perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus veiksmų ar neveikimo, kreiptis į neteisminę, nepriklausomą ir specializuotą instituciją, kuri priimtų privalomą sprendimą dėl operatoriaus, konstatuotų ir, jei reikia, nustatytų atsakomybę ar paskirtų sankcijas už Direktyvos 2009/72 nuostatų pažeidimus.

43.

Kaip teisingai pažymėjo Komisija, Nyderlandų bei Suomijos vyriausybių ir TenneT pasiūlytas siauras sąvokos „šalis, turinti nusiskundimų“ aiškinimas galėtų pakenkti Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalyje numatyto ginčų sprendimo mechanizmo veiksmingumui. Iš tiesų, susiejus galimybę pateikti skundą su sutartiniais santykiais tarp pareiškėjo ir atitinkamo perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus, dėl tokio aiškinimo iš teisės pateikti skundą reguliavimo institucijai taikymo srities būtų pašalinta didelė dalis vartotojų, t. y. visi vartotojai, kurie nesaistomi sutartiniais santykiais su perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriumi, tačiau kurie vis dėlto galėjo nukentėti dėl to, kad šis operatorius galimai pažeidė jam pagal Direktyvą 2009/72 nustatytus įpareigojimus.

44.

Antra, manau, kad toks siauras aiškinimas taip pat nesuderinamas su užduotimis ir funkcijomis, pagal Direktyvą 2009/72 priskirtomis reguliavimo institucijoms, kurios, kaip matyti iš šios direktyvos 34 ir 37 konstatuojamųjų dalių ir 37 straipsnio, atlieka esminį vaidmenį šios direktyvos sistemoje.

45.

Konkrečiau kalbant, manau, kad tokiu aiškinimu pažeidžiama Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 1 dalies b punkte reguliavimo institucijoms priskirta pagrindinė funkcija užtikrinti, kad perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriai laikytųsi įpareigojimų pagal šią direktyvą ir kitas atitinkamų Sąjungos teisės aktų nuostatas.

46.

Nustačius, kad vartotojai turi galimybę kreiptis į reguliavimo instituciją pateikdami skundą tik tais atvejais, kai yra tiesioginis ryšys su atitinkama sistema arba sutartiniai atitinkamų asmenų santykiai, neišvengiamai sumažėtų šių reguliavimo institucijų gebėjimas užtikrinti, kad perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriai laikytųsi jiems pagal Direktyvą 2009/72 tenkančių įpareigojimų. Toks požiūris iš tiesų apribotų šių institucijų galimybę nagrinėti ir konstatuoti minėtų operatorių galbūt įvykdytus atitinkamų Sąjungos teisės aktų pažeidimus, taigi ir jų galimybę priimti privalomus sprendimus dėl sankcijų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 4 dalies a ir d punktus, šiuos teisės aktus pažeidusiems operatoriams.

47.

Šiuo klausimu, mano manymu, svarbu pabrėžti, kad, priešingai nei TenneT nurodė savo pastabose, Direktyva 2009/72 yra nustatomos funkcijos ir pareigos perdavimo sistemos operatoriams ne tik vartotojų, prisijungusių prie jų sistemos, atžvilgiu. Iš šios direktyvos 12 straipsnio, kuriame konkrečiai išvardijamos perdavimo sistemos operatorių užduotys, aiškiai matyti, kad jie atlieka sisteminio pobūdžio funkcijas vykdydami įpareigojimus, susijusius, pavyzdžiui, su elektros energijos tiekimo saugumu arba sujungtų sistemų veikimo saugumu ir veiksmingumu, kurie gerokai viršija įsipareigojimus, kylančius iš sutartinių santykių su jų klientais, prijungtais prie perdavimo tinklo. Taigi perdavimo sistemos operatoriams tenkančių pareigų apimtimi negalima remtis siekiant pagrįsti tokį siaurą teisės pateikti skundus, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalį, apimties aiškinimą.

48.

Analizuojant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamą atvejį, taip pat pažymėtina, kad Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 1 dalies h ir m punktuose reguliavimo institucijoms konkrečiai pavedamos užduotys „stebėti, ar laikomasi tinklo saugumo ir patikimumo taisyklių, ir peržiūrėti, kaip jų buvo laikomasi praeityje“, ir „stebėti, per kiek laiko perdavimo <…> sistemos operatoriai sujungia linijas ir atlieka remonto darbus“.

49.

Trečia, manau, kad Nyderlandų bei Suomijos vyriausybių ir TenneT pasiūlytas siauras sąvokos „šalis, turinti nusiskundimų“ aiškinimas gali neatitikti Direktyvos 2009/72 tikslo užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, kuriam šioje direktyvoje skiriamas pagrindinis dėmesys ( 13 ).

50.

Kaip matyti iš Direktyvos 2009/72 37, 42, 51 ir 54 konstatuojamųjų dalių ir 1 straipsnio, vienas iš pagrindinių šios direktyvos tikslų yra nustatyti vartotojų apsaugos nuostatas ir apibrėžti elektros energijos vartotojų teises užtikrinant aukštą jų apsaugos lygį. Taigi Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 7 dalį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypatingą dėmesį kreipiant į ginčų sprendimo mechanizmus ( 14 ).

51.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš minėtos direktyvos 37 straipsnio 11, 16 ir 17 dalių aiškiai matyti, kad namų ūkio vartotojo kaip šalies statusas ir jo teisė teismine tvarka apskųsti reguliavimo institucijos sprendimą turi būti pripažįstami, jei valstybė narė nusprendžia patikėti kompetenciją ne teismo būdu spręsti vartotojų ginčus reguliavimo institucijai ( 15 ).

52.

Pirmesniame punkte nurodytu atveju, kai reguliavimo institucijai suteikiama kompetencija ne teismo būdu spręsti ginčus, susijusius su vartotojais, siauras Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalies nuostatos aiškinimas, kaip pažymėta šios išvados 43 punkte, reikštų, kad galimybė pateikti skundą reguliavimo institucijai būtų apribota ir suteikta tik tiems vartotojams, kurie yra saistomi sutartiniais santykiais su perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriumi, kuris tariamai neįvykdė pagal šią direktyvą jam nustatytų įpareigojimų, iš šios teisės gynimo priemonės taikymo srities pašalinant visus vartotojus, kurie, nors ir nesant tokių sutartinių santykių, vis dėlto nukentėjo nuo tokio įpareigojimų neįvykdymo. Aiškinimas, kuriuo ribojama vartotojų galimybė pasinaudoti Direktyvoje 2009/72 numatytais ginčų sprendimo mechanizmais, neatitiktų nurodyto tikslo, kuris dar kartą patvirtintas minėtoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, t. y. užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypatingą dėmesį kreipiant į ginčų sprendimo mechanizmus.

53.

Šiuo požiūriu toks aiškinimas neatitinka įvairiose Direktyvos 2009/72 ( 16 ) nuostatose reguliavimo institucijoms aiškiai priskirtos funkcijos užtikrinti vartotojų apsaugą ir visišką šioje direktyvoje tuo tikslu numatytų priemonių veiksmingumą ( 17 ).

54.

Galiausiai iš pateiktos analizės matyti, kad, mano nuomone, Direktyvos 2009/72 37 straipsnio 11 dalyje vartojama sąvoka „šalis, turinti nusiskundimų“ turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta teisė pateikti skundą dėl perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus nepriklauso nuo to, ar yra tiesioginis ryšys ar sutartiniai santykiai tarp galutinio vartotojo, kuris ketina pateikti skundą, ir skunde nurodyto operatoriaus.

55.

Šiuo klausimu dar reikėtų pažymėti, kad, kaip patvirtinta teismo posėdyje vykusiose diskusijose, tuo atveju, kai tenkinamos dvi šios išvados 28 punkte nurodytos sąlygos (t. y. pirma, skundas teikiamas dėl perdavimo ar skirstymo sistemos operatoriaus veiksmų ir, antra, šis skundas yra susijęs su šio operatoriaus įpareigojimais, kylančiais iš Direktyvos 2009/72), nagrinėjant skundo priimtinumą subjektyvioji priežastis, paskatinusi galutinį vartotoją pateikti skundą, neturi reikšmės. Konkrečiai kalbant, niekas netrukdo galutiniam vartotojui, kuris teigia, jog patyrė žalą, atsiradusią dėl to, kad perdavimo sistemos operatorius pažeidė Direktyvos 2009/72 nuostatas, pateikti skundo dėl tokio operatoriaus veiksmų kompetentingai reguliavimo institucijai, kad gautų įrodymų, kurie prireikus būtų panaudoti nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo kompetentinguose nacionaliniuose teismuose.

56.

Šiuo klausimu papildomai pažymiu, kad nė vienoje Direktyvos 2009/72 nuostatoje nėra reglamentuojama galimo reguliavimo institucijos pagal šią direktyvą priimto sprendimo įrodomoji galia nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo civiliniuose teismuose. Taigi tokia įrodomoji galia reglamentuojama kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės aktais. Vis dėlto, kaip posėdyje pažymėjo Komisija, šios institucijos turi specifinių sektorinių ir techninių žinių, dėl kurių jų padėtis yra palankesnė konstatuojant pagal Direktyvą 2009/72 nustatytų įpareigojimų pažeidimą. Taigi, esant galimybei pateikti skundą šioms institucijoms, palengvinamos galimybės kreiptis į nacionalinį teismą dėl reikalavimų atlyginti žalą, todėl teisminė gynyba Sąjungos teisės pažeidimų atveju galiausiai tampa veiksmingesnė.

57.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į College van Beroep voor het bedrijfsleven (Administracinis apeliacinis ekonominių bylų teismas, Nyderlandai) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB, 37 straipsnio 11 dalis turi būti aiškinama taip, kad galutinis klientas turi teisę pateikti skundą nacionalinei reguliavimo institucijai dėl nacionalinės perdavimo sistemos operatoriaus, jeigu šis galutinis vartotojas nėra tiesiogiai prisijungęs prie minėtos perdavimo sistemos, bet yra prisijungęs tik prie skirstymo sistemos, kuriai elektros energija tiekiama iš minėtos perdavimo sistemos, ir jeigu energijos perdavimo nutraukimas įvyksta perdavimo sistemoje, kuri tiekia elektros energiją skirstymo sistemai, prie kurios yra prisijungęs galutinis vartotojas.