1.

Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateikė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) 1 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 5 punkto išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas vykdant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą, kurią pradėjo tarptautinė organizacija Supreme Headquarters Allied Powers Europe (toliau – SHAPE), siekdama, kad būtų panaikintas areštas, taikytas sąlyginio deponavimo sąskaitai Supreme Site Services GmbH, Supreme Fuels GmbH & Co KG ir Supreme Fuels Trading Fze, t. y. trijų atitinkamai Šveicarijoje, Vokietijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsteigtų bendrovių (toliau kartu – Supreme) prašymu, ir nustatytas draudimas Supreme prašyti naujo arešto, remiantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Gavęs Supreme prašymą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas leido taikyti areštą, kol bus išspręstas sutartiniais santykiais grindžiamas ginčas su SHAPE dėl apmokėjimo už degalus, tiektus Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) vykdytai taikos palaikymo operacijai Afganistane.

3.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikė kelis klausimus. Konkrečiau kalbant, šiais klausimais tas teismas siekia išsiaiškinti, ar atsižvelgiant į tai, kad sąlyginio deponavimo sąskaita, kuri areštuota, buvo atidaryta Belgijos banke, Belgijos teismai turi išimtinę jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 5 punktą ( 3 ) priimti sprendimą dėl šio arešto panaikinimo.

4.

Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, priskiriamas prie „civilin[ių] ir komercin[ių] byl[ų]“, todėl patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 materialinę taikymo sritį, apibrėžtą jo 1 straipsnio 1 dalyje. Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kylančias abejones lemia tai, kad grįsdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo SHAPE rėmėsi imunitetu nuo vykdymo, kurį ji turi pagal tarptautinę teisę.

5.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje dėmesys sutelktas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą dėl Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

6.

Šioje išvadoje Teisingumo Teismui siūlysiu nuspręsti, kad tai, ar prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama panaikinti areštą, priskiriamas prie „civilin[ių] ir komercin[ių] byl[ų]“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį, priklauso nuo teisės, kurią siekta apsaugoti šiuo areštu, pobūdžio ir to, ar ši teisė atsirado dėl viešosios valdžios veiksmų arba kilo iš teisinių santykių, kur panaudoti viešosios valdžios įgaliojimai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į šioje nuostatoje nurodytą išimtį, susijusią su „veiksm[ais] ir neveikim[u] vykdant valstybės įgaliojimus“.

7.

Konkrečiau kalbant, nurodysiu, kodėl manau, jog aplinkybė, kad tarptautinė organizacija remiasi imunitetu, kurį ji teigia turinti pagal tarptautinę teisę, šiai analizei neturi lemiamos reikšmės ir nėra kliūtis nacionaliniam teismui nuspręsti, kad jis turi tarptautinę jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 1215/2012.

8.

Reglamento Nr. 1215/2012 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„šio reglamento taikymo sritis turėtų apimti visas pagrindines civilines ir komercines bylas, išskyrus kai kurias aiškiai nustatytas bylas <…>“

9.

Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii).“

10.

Nederlandse Wetboek van Burgerlijke Rechtsvordering (Nyderlandų civilinio proceso kodeksas; toliau – Civilinio proceso kodeksas) 700 straipsnyje nustatyta:

„1.   Areštui taikyti būtinas teismo, kurio veiklos teritorijoje yra vienas ar daugiau areštuotinų daiktų ir, jei areštas taikomas ne daiktams, vietos, kur yra skolininko ar kito asmens ar vieno iš asmenų, kuriam taikomas areštas, nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismo laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo leidimas.

<…>“

11.

Civilinio proceso kodekso 705 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Areštą leidęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, gavęs bet kurio suinteresuotojo asmens prašymą, vykdydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą gali panaikinti areštą, jeigu jurisdikciją turi bendrosios kompetencijos teismas.“

12.

SHAPE yra tarptautinė organizacija, įsteigta remiantis 1952 m. rugpjūčio 28 d. Paryžiuje pasirašyto Protokolo dėl tarptautinių karinių vadaviečių, įsteigtų įgyvendinant Šiaurės Atlanto sutartį, statuso (toliau – Paryžiaus protokolas) ( 4 ). Briunsiume (Nyderlandai) įsteigta SHAPE pavaldi regioninė vadavietė Allied Joint Force Command Brunssum (Briunsiumo jungtinių pajėgų vadovybė; toliau – JFCB).

13.

Remdamasi dviem bendraisiais susitarimais dėl užsakymų (Basic Ordering Agreements, toliau – BOA), Supreme tiekė SHAPE degalus NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgų (toliau – ISAF) misijai Afganistane.

14.

2013 m. lapkričio mėnesį JFCB ir Supreme pasirašė susitarimą dėl sąlyginio deponavimo, kuriame nustatyta, kad Belgijos banke turi būti atidaryta sąlyginio deponavimo sąskaita, iš kurios atlyginami reikalavimai kompensuoti ar sumokamos kitos tikslinamosios sumos, kurias įgaliotieji NATO klientai gali turėti sumokėti Supreme.

15.

2015 m. pabaigoje Supreme pareiškė ieškinį SHAPE ir JFCB rechtbank Limburg (Limburgo apygardos teismas, Nyderlandai), prašydamos, kad būtų sumokėtos įvairios sumos iš lėšų, pervestų į sąlyginio deponavimo sąskaitą (toliau – byla dėl esmės). Supreme prašymą grindė tuo, kad ji pagal BOA tiekė SHAPE degalus, skirtus ISAF misijai Afganistane, o SHAPE ir JFCB neįvykdė pareigos sumokėti.

16.

SHAPE ir JFCB netiesiogiai pateikė kompetencijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą, remdamosi tuo, kad joms, kaip tarptautinėms organizacijoms, pagal tarptautinę teisę taikomas imunitetas nuo jurisdikcijos. 2017 m. vasario 8 d. sprendime rechtbank Limburg konstatavo, kad jis turi jurisdikciją nagrinėti Supreme prašymą. 2017 m. gegužės 4 d. SHAPE pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo.

17.

Tuo metu, kai buvo nagrinėjama byla dėl esmės, Supreme, paskui ir SHAPE pateikė prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rechtbank Limburg.

18.

Pirma, rechtbank Limburg laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, gavęs Supreme prašymą, remdamasis Civilinio proceso kodekso 700 straipsniu, 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu leido Supreme naudai taikyti sąlyginio deponavimo sąskaitoje esančių lėšų areštą. Areštas įvykdytas 2016 m. balandžio 18 d.

19.

Antra, 2017 m. kovo 17 d. SHAPE tam pačiam teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kad būtų panaikintas sąlyginio deponavimo sąskaitos areštas ir Supreme nustatytas draudimas prašyti naujo arešto, remiantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Grįsdama prašymą SHAPE rėmėsi imunitetu nuo vykdymo pagal Paryžiaus protokolo XI straipsnio 2 dalį, kurioje iš esmės nustatyta, kad pagal Šiaurės Atlanto sutartį įsteigtoms vadavietėms negali būti taikomos jokios vykdymo priemonės.

20.

2017 m. birželio 12 d. sprendimu rechtbank Limburg tenkino SHAPE prašymą.

21.

2017 m. birželio 27 d.Gerechtshof ’s-Hertogenbosch (Hertogenboso apeliacinis teismas, Nyderlandai) tą sprendimą paliko galioti.

22.

2017 m. rugpjūčio 21 d.Supreme dėl to sprendimo pateikė kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas); šis teismas savo iniciatyva iškėlė klausimą dėl Nyderlandų teismų tarptautinės jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 nagrinėti SHAPE prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

23.

Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti būtent Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24.

Teisingumo Teisme Supreme, SHAPE, Nyderlandų, Belgijos, Graikijos, Italijos, Austrijos vyriausybės ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

25.

Supreme, SHAPE, Nyderlandų, Belgijos, Graikijos, Austrijos vyriausybės ir Komisija dalyvavo 2019 m. gruodžio 12 d. teismo posėdyje.

26.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu, kurį sudaro dvi dalys, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip antai pateiktas SHAPE, priskiriamas prie „civilin[ių] ir komercin[ių] byl[ų]“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį, todėl patenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį.

27.

Konkrečiau kalbant, tas teismas iš esmės teiraujasi, ar atsakymą į klausimą, ar toks prašymas patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 materialinę taikymo sritį, lemia tai, ar pati byla dėl esmės patenka į šią materialinę taikymo sritį (pirmojo klausimo b punktas). Be to, jis siekia išsiaiškinti, ar tada, kai tarptautinė organizacija remiasi pagal tarptautinę teisę jai suteiktu imunitetu nuo vykdymo, šis imunitetas savaime yra kliūtis jos prašymą priskirti prie šio reglamento materialinės taikymo srities arba turi lemti bent jau tai, kad prašymui būtų taikoma išimtis, susijusi „veiksm[ais] ir neveikim[u] vykdant valstybės įgaliojimus“, kaip tai suprantama pagal to reglamento 1 straipsnio 1 dalį (pirmojo klausimo a punktas).

28.

Prieš nagrinėdamas kiekvieną iš šių problemų pateiksiu kelias trumpas pastabas dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.

29.

Rašytinėse pastabose SHAPE tvirtina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, konkrečiau kalbant, prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelti pirmasis ir antrasis klausimai, nepriimtini tiek, kiek jie susiję su jos prašymu panaikinti Supreme naudai įvykdytą sąlyginio deponavimo sąskaitos areštą. Šie klausimai tapo iš dalies hipotetiniai, nes Belgijos teismas jau leido vykdyti 2017 m. birželio 12 d.rechtbank Limburg ir 2017 m. birželio 27 d.Gerechtshof ‘s-Hertogenbosch sprendimus pagal Belgijos ir Nyderlandų pasirašytą konvenciją ( 5 ), ir Supreme naudai įvykdytas sąlyginio deponavimo sąskaitos areštas jau buvo panaikintas.

30.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog, remiantis suformuota jurisprudencija, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas ar galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku arba jeigu problema hipotetinė ( 6 ).

31.

Manau, kad šiuo atveju taip nėra. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad vykdydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, į kurį dėl jos kreiptasi, kaip kasacinė instancija, turi priimti sprendimą dėl dviejų nurodytų sprendimų, kuriuos vykdant buvo panaikintas Supreme naudai įvykdytas sąlyginio deponavimo sąskaitų areštas. Šiomis aplinkybėmis klausimas, ar Nyderlandų teismai turi tarptautinę jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 priimti sprendimą dėl šio panaikinimo, neatrodo nei hipotetinis, nei visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku.

32.

Toliau kyla klausimas ir dėl to, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą laikytinas nepriimtinu, nes nebeliko pagrindinės bylos ginčo dalyko po to, kai 2019 m. gruodžio 10 d.Gerechtshof ‘s-Hertogenbosch priėmė sprendimą, apie kurį šalys pranešė per teismo posėdį.

33.

Pažymiu, jog tame sprendime teismas patvirtino rechtbank Limburg jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės ir konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog SHAPE ir JFCB nurodytas imunitetas nuo jurisdikcijos susijęs su jų oficialių funkcijų vykdymu, šis imunitetas turi būti laikomas absoliučiu. Be to, kad sąlyginio deponavimo sąskaitai taikytas areštas jau panaikintas, kyla klausimas, ar dar yra galimybė Nyderlandų teismams ateityje leisti taikyti naujus sąlyginio deponavimo sąskaitos areštus.

34.

Iš tikrųjų šiuo klausimu pats Teisingumo Teismas kai kuriose bylose yra konstatavęs, kad nacionaliniame teisme nagrinėjamas ginčas neteko dalyko, ir, remdamasis šiuo pagrindu, nusprendė, kad prejudiciniai klausimai, dėl kurių į jį kreiptasi, nepriimtini ( 7 ).

35.

Vis dėlto šiuo atveju iš informacijos, šalių pateiktos per teismo posėdį, matyti, jog dėl 2019 m. gruodžio 10 d.Gerechtshof ‘s-Hertogenbosch sprendimo pateiktas kasacinis skundas, nagrinėjamas Hoge Raad der Nederlanden. Kadangi prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių SHAPE Nyderlandų teismų aiškiai prašė uždrausti Supreme vykdyti naujus sąlyginio deponavimo sąskaitos areštus, abejoju, kad tol, kol šis teismas galutinai nenuspręs dėl to, ar SHAPE pagrįstai gali remtis imunitetu nuo jurisdikcijos byloje dėl esmės ir ar šis imunitetas savaime yra kliūtis leisti naujus sąlyginio deponavimo sąskaitos areštus, bus galima nuspręsti, kad ginčas pagrindinėje byloje neteko dalyko.

36.

Šiomis aplinkybėmis manau, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.

37.

Pirmojo klausimo b punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės abejoja, ar, siekdamas nustatyti, ar prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kaip antai pateiktas SHAPE, laikytinas pateiktu „civilinėse ir komercinėse bylose“, todėl patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 materialinę taikymo sritį, jis turi atsižvelgti į tai, ar pati byla dėl esmės patenka į šią materialinę taikymo sritį.

38.

Primenu, jog, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, areštas, kurį SHAPE prašė panaikinti pateikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo įvykdytas atsižvelgiant į SHAPE nesumokėtą skolą, kaip tvirtina Supreme iš esmės nagrinėjamoje byloje dėl sutartinių santykių.

39.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad „laikinosiomis ir apsaugos priemonėmis“ laikytinos priemonės, kuriomis siekiama išsaugoti faktinę arba teisinę situaciją tam, kad būtų apsaugotos teisės, kurias, be kita ko, prašoma pripažinti bylą iš esmės nagrinėjančiame teisme ( 8 ).

40.

Mano nuomone, vargu ar galima abejoti, kad šis apibrėžimas apima tokį, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, Supreme naudai įvykdytą areštą ir bet kurį areštą, kurį ji gali prašyti leisti taikyti ateityje Nyderlandų teismuose, remdamasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis.

41.

Manau, jog atsižvelgiant į šį paaiškinimą prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip antai pateiktas SHAPE, jeigu juo siekiama, kad būtų panaikintas Supreme naudai įvykdytas areštas ir nustatytas draudimas šios šalies naudai vykdyti kitus areštus, remiantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytinas susijusiu su „laikinosiomis apsaugos priemonėmis“ ( 9 ).

42.

Dėl metodo, skirto nustatyti, ar prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, siejamas su „laikinosiomis apsaugos priemonėmis“, patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 materialinę taikymo sritį, konstatuoju, kad per teismo posėdį buvo pasiūlyti trys skirtingi požiūriai.

43.

Pirma, Supreme, kuriai šiuo klausimu pritarė Graikijos vyriausybė, iš esmės teigė, jog Reglamento Nr. 1215/2012 taikymą prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kaip antai pateiktam SHAPE, lemia tai, ar pati byla dėl esmės patenka į šio reglamento taikymo sritį, ir todėl šią bylą apibūdinantys požymiai ( 10 ).

44.

Antra, SHAPE tvirtino, kad tokio prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kokį ji pateikė, civilinio ar komercinio pobūdžio negali lemti bylos dėl esmės civilinis ar komercinis pobūdis ir jis turi būti nustatomas neatsižvelgiant į tą bylą.

45.

Trečia, Nyderlandų, Belgijos vyriausybių ir Komisijos nuomone, jeigu bylos dėl esmės požymiai ir kvalifikavimas nėra lemiami, reikia nagrinėti, ar teisės, kurių apsaugą siekta užtikrinti areštu vykdant šią procedūrą, siejamos su „civilinė[mis] ir komercinė[mis] bylo[mis]“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį.

46.

Pritariu trečiajam požiūriui.

47.

Iš tikrųjų primintina, jog dėl ankstesnių nei Reglamentas Nr. 1215/2012 teisės aktų, visų pirma dėl Briuselio konvencijos ( 11 ), aiškinimo Teisingumo Teismas nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės gali apsaugoti labai skirtingo pobūdžio teises, tai, ar tos priemonės patenka į šios konvencijos taikymo sritį, turi būti nustatoma ne pagal jų pačių pobūdį, o pagal teisių, kurių apsauga jomis užtikrinama ir kurios yra bylos dėl esmės dalykas, pobūdį ( 12 ).

48.

Nenukrypdamas nuo šios taisyklės ( 13 ) Teisingumo Teismas patikslino, kad, priešingai, nei mano Supreme ir Graikijos vyriausybė, jis nesiekė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių rezultato susieti su bylos dėl esmės baigtimi ( 14 ).

49.

Sprendime de Cavel II ( 15 ) Teisingumo Teismas priminė, kad Sprendime de Cavel I ( 16 ) jis nusprendė: prašymas užplombuoti turtą, pateiktas santuokos nutraukimo byloje, nepatenkančioje į Briuselio konvencijos taikymo sritį, pats į šios konvencijos taikymo sritį nepatenka ne todėl, kad yra pagalbinio pobūdžio, o todėl, kad dėl savo dalyko šiuo atveju jis susijęs su sutuoktinių turto teisiniu režimu. Be to, jis nusprendė, kad kitos laikinosios priemonės, nors ir susijusios su ta pačia byla dėl esmės, rezultatas gali būti kitoks, nes ja siekta užtikrinti sutuoktinio aprūpinimą, todėl ji priskiriama prie bylų dėl išlaikymo prievolių, kurios patenka į šios konvencijos taikymo sritį ( 17 ).

50.

Be to, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad prašymo dėl laikinųjų priemonių taikymo dalykas susijęs su klausimu, patenkančiu į Briuselio konvencijos materialinę taikymo sritį, ta konvencija taikoma, net jeigu bylos nagrinėjimas iš esmės jau buvo ar galėjo būti pradėtas ir net jeigu šią bylą turėjo nagrinėti arbitražas ir dėl šios priežasties ji negalėjo patekti į šios konvencijos taikymo sritį ( 18 ).

51.

Atsižvelgdamas į šią iš jurisprudencijos kylančią bendrą tendenciją ( 19 ), manau, jog teisių, kurias prašoma pripažinti byloje dėl esmės ir kurios apsaugomos prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pobūdis yra lemiamas. Visų pirma negalima nuspręsti, kad kiekvienas prašymas dėl „laikinųjų apsaugos priemonių“, atsižvelgiant į tai, ar iš esmės nagrinėjama byla patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, ar ne, savaime turi būti priskirtas arba nepriskirtas prie šio reglamento taikymo srities vien dėl to, kad jis yra pagalbinio pobūdžio ( 20 ). Reikia tikrinti ir tai, ar šių priemonių dalykas, t. y. teisės, kurias siekiama apsaugoti byloje dėl esmės, yra susijusios su „civilinėmis ir komercinėmis bylomis“, patenkančiomis į šią taikymo sritį.

52.

Be to, manau, jog toks požiūris atitinka jurisprudenciją, pagal kurią Briuselio konvencijos 24 straipsniu (dabar – Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnis), kuriame nustatyta, kad susitariančiosios valstybės narės teismas gali nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nors jis neturi jurisdikcijos nagrinėti bylos iš esmės, galima remtis tik siekiant, kad tokios priemonės būtų taikomos į šios konvencijos materialinę taikymo sritį, kaip ji apibrėžta šios konvencijos 1 straipsnyje, patenkančiose srityse ( 21 ).

53.

Atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes, nurodytas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktoje informacijoje, t. y. kad areštą leista taikyti dėl skolos, kurios, kaip tvirtina Supreme, nesumokėjo SHAPE, dėl sutartinių santykių iškeltoje byloje dėl esmės, manau, jog, remiantis būtent reikalavimo teisės, kurią šioje procedūroje nustatytu areštu siekta apsaugoti, pobūdžiu, reikia nustatyti, ar prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip antai pateiktas SHAPE, kuriuo siekiama panaikinti tą areštą, patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį.

54.

Pirmojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmė siekia, kad Teisingumo Teismas nustatytų, ar tai, kad grįsdama tokį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, tarptautinė organizacija remiasi imunitetu nuo vykdymo, savaime yra kliūtis taikyti Reglamentą Nr. 1215/2012, ar turi lemti bent tai, kad tokiam prašymui taikoma išimtis, susijusi su „veiksm[ais] ir neveikim[u] vykdant valstybės įgaliojimus“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį.

55.

Konkrečiai manau, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui problema kyla būtent dėl to, kad Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalyje suformuluota išimtis, susijusi su „veiksm[ais] ir neveikim[u] vykdant valstybės įgaliojimus“, siejama su sąvoka „acta iure imperii“, vartojama ir tarptautinėje teisėje dėl valstybių imuniteto principo.

56.

Analizę sudarys toliau nurodyti etapai. Pirma, bendrai priminsiu sąvoką „acta iure imperii“ ir valstybių imunitetų ir tarptautinių organizacijų imunitetų atskyrimą tarptautinėje teisėje. Antra, nagrinėsiu, ar šis atskyrimas turi lemti tai, kad bylos, kurių šalis yra tarptautinė organizacija, savaime nepatenka į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį. Atsakysiu neigiamai ir pabrėšiu, kad, trečia, manau, kad tarptautinių organizacijų veiksmams ar neveikimui gali būti taikoma išimtis, susijusi su „veiksm[ais] ir neveikim[u] vykdant valstybės įgaliojimus“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį. Galiausiai nurodysiu jurisprudencijoje nustatytus kriterijus, taikomus siekiant nuspręsti, kad veiksmai ar neveikimas susiję su viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu, paskui paaiškinsiu priežastis, dėl kurių manau, jog tai, kad tarptautinė organizacija remiasi imunitetu nuo jurisdikcijos ar vykdymo, nėra lemiama aplinkybė vertinant šiuos kriterijus.

57.

Pirmiausia pažymėtina, jog rašytinėse pastabose Supreme tvirtina, kad imunitetas nuo vykdymo, kuriuo SHAPE grindžia savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi reikšmės. Tačiau ji kelia klausimą, ar, jeigu Reglamento Nr. 1215/2012 taikytinumą tokiam prašymui, kokį pateikė SHAPE, lemia tai, ar pati byla dėl esmės patenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį, tariamas imunitetas nuo jurisdikcijos šioje procedūroje yra kliūtis tokį prašymą laikyti pateiktu „civilinėse ir komercinėse bylose“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį.

58.

Šiuo klausimu pažymiu, jog manau, kad nereikia pateikti skirtingų atsakymų į klausimą dėl imunitetus reglamentuojančios tarptautinės teisės poveikio Reglamento Nr. 1215/2012 materialinei taikymo sričiai atsižvelgiant į tai, ar ši tarptautinė organizacija remiasi imunitetu nuo vykdymo ar jurisdikcijos. Galiausiai būtent tai stengsiuosi pabrėžti, analizuodamas šią problemą.

59.

Rašytinėse pastabose Nyderlandų, Belgijos ir Austrijos vyriausybės nurodo, kad sąvoka „acta iure imperii“, tarptautinėje teisėje leidžianti atskirti vykdant viešuosius įgaliojimus atliktus veiksmus nuo valdymo veiksmų (acta iure gestionis), yra reikšminga tik tada, kai remiamasi valstybių imunitetu. Konkrečiau kalbant, šios vyriausybės mano, kad tarptautinių organizacijų imunitetas taikomas visiems jų atliktiems veiksmams, jeigu jie glaudžiai susiję su jų siekiamais tikslais arba yra būtini jų funkcijoms vykdyti.

60.

Primenu, jog dėl valstybių imuniteto Sprendime Mahamdia ( 22 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal dabartinę tarptautinę praktiką imunitetas nuo jurisdikcijos, kuriuo siekiama užkirsti kelią tam, kad vienai valstybei galėtų būti pareikštas ieškinys kitos valstybės teisme, nėra absoliutus ir gali būti netaikomas, jei teisme pareikštas ieškinys susijęs su jure gestionis veiksmais, kurie nesiejami su viešosios valdžios įgyvendinimu.

61.

Kaip teisingai pažymėjo generalinis advokatas M. Szpunar byloje Rina pateiktoje išvadoje ( 23 ), Teisingumo Teismas netiesiogiai pripažino tarptautinėje paprotinėje teisėje jau įtvirtintą principą, pagal kurį valstybės turi santykinį imunitetą nuo jurisdikcijos, grindžiamą iure imperii ir iure gestionis veiksmų atskyrimu; pastariesiems imunitetas nuo jurisdikcijos paprastai nesukelia pasekmių.

62.

Be to, pažymėtina, jog tam tikrų niuansų dėl valstybių imuniteto nuo vykdymo taip pat yra doktrinoje ir tarptautinėje teisėje. Taigi, nors su valstybės suverenitetu siejami valstybės turtas ir lėšos saugomi nuo bet kokio kitos valstybės institucijų nustatyto priverstinio vykdymo, tai netaikoma komerciniams tikslams naudojamiems ar skirtiems naudoti turtui ir lėšoms ( 24 ).

63.

Vis dėlto, kiek tai susiję su tarptautinių organizacijų imunitetu, iure imperii ir iure gestionis veiksmų atskyrimas turi tik ribotą reikšmę ( 25 ).

64.

Iš tikrųjų, kaip teisingai pažymi Nyderlandų, Belgijos ir Austrijos vyriausybės, tarptautinių organizacijų imunitetams taikomas kitoks pagrindimas nei valstybių imunitetams. Priešingai nei valstybių imunitetai, kylantys iš par in parem non habet imperium principo ( 26 ), tarptautinių organizacijų imunitetai paprastai įtvirtinti šių organizacijų steigimo sutartyse, daugiašalėse konvencijose arba tos pačios organizacijos valstybių narių sudarytose dvišalėse sutartyse ( 27 ). Šie imunitetai yra funkcinio pobūdžio, nes jais siekiama užtikrinti, kad šios organizacijos galėtų visiškai nepriklausomai vykdyti užduotis, dėl kurių jos įsteigtos ( 28 ).

65.

Atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių organizacijų imunitetas skiriasi nuo valstybių imuniteto ir yra funkcinio pobūdžio, o tai reiškia, kad teoriškai jis gali būti taikomas visiems šių organizacijų vykdant jų funkcijas atliktiems veiksmams, kyla klausimas, ar, kaip teigia Austrijos vyriausybė, tarptautinės organizacijos dalyvavimas ginče visada turėtų lemti tai, kad jis nepatenka į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį.

66.

Sunku suprasti, kokiais principais ar pareigomis remiantis ginčai, kurių šalis yra tarptautinė organizacija, kaip siūlo ši vyriausybė, turėtų būti savaime pašalinti iš Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo srities. Visų pirma neatrodo, kad galimybė taikyti šį reglamentą tokiems ginčams pažeidžia ESS 3 straipsnio 5 dalyje nustatytą Sąjungos pareigą priimant aktą paisyti visos tarptautinės teisės ( 29 ).

67.

Kiek tai susiję su tarptautinės organizacijos ir privatinės teisės reglamentuojamų asmenų ginču, kaip antai nagrinėjamu pagrindinėje byloje, manau, jog vien tai, kad nacionalinis teismas nusprendžia turįs tarptautinę jurisdikciją dėl to, kad toks ginčas patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 materialinę taikymo sritį, negali pakenkti šio ginčo šalimi esančios tarptautinės organizacijos tarptautine teise grindžiamo imuniteto apsaugai.

68.

Vis dėlto siekdamas užtikrinti imuniteto nuo jurisdikcijos paisymą nacionalinis teismas neturi naudotis pagal šį reglamentą turima jurisdikcija, kai to reikalauja toks imunitetas ( 30 ). Be to, išanalizavęs bylą dėl esmės arba taikydamas laikinąsias priemones jis turi atsisakyti tarptautinei organizacijai taikyti priverstinio vykdymo priemones, jeigu tai yra būtina atsižvelgiant į šiai organizacijai taikomą imunitetą nuo vykdymo ( 31 ).

69.

Šiuo klausimu pažymėtina ir tai, kad, kaip rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį tvirtino Supreme, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija, klausimas, ar tarptautinės organizacijos nurodytas imunitetas yra kliūtis tokios organizacijos atžvilgiu naudotis jurisdikcija arba prieš ją imtis vykdymo priemonių, mano nuomone, kyla ne jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 nustatymo etape ir turi reikšmės tik po to, kai teismas nusprendžia, kad turi tarptautinę jurisdikciją ( 32 ).

70.

Iš tikrųjų šis klausimas reikalauja apibrėžti tarptautinei organizacijai suteikto imuniteto nuo jurisdikcijos ar vykdymo ribas ir įvertinti šiuo klausimu šalių pateiktų prieštaravimų pagrįstumą. Tam būtent reikia patikrinti, ar nurodytas imunitetas egzistuoja. Taigi jis skiriasi nuo klausimo, ar ginčas laikytinas civiline ar komercine byla ir patenka į Reglamento Nr. 1215/2012 materialinę taikymo sritį, į kurį turi būti atsakyta pirma, ir nacionalinis teismas neprivalo bylos nagrinėti iš esmės ( 33 ).

71.

Manau, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, siekiant pašalinti Austrijos vyriausybės išdėstytas abejones pažymėtina, kad vien Reglamento Nr. 1215/2012 taikymas netrukdytų būtent Nyderlandų teismams, kuriems pateiktas SHAPE prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatyti draudimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galinčias galbūt daryti poveikį jos imunitetui nuo vykdymo.

72.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad remiantis tarptautine teise tarptautinės organizacijos nurodytas imunitetas savaime nėra kliūtis taikyti Reglamentą Nr. 1215/2012. Tačiau siekiant nustatyti, ar ginčas, kurio šalis yra tarptautinė organizacija, patenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį, reikia patikrinti, ar šiam ginčui taikoma viena iš to reglamento 1 straipsnyje nustatytų išimčių.

73.

Primintina, jog, remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalimi, jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose. Tačiau šis reglamentas netaikomas, be kita ko, „valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii)“.

74.

Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kyla klausimas, ar ši išimtis taikoma tik valstybėms, ar ji gali apimti ir tarptautinių organizacijų, kaip antai SHAPE, veiksmus ar neveikimą.

75.

Šiuo klausimu, manau, tikslinga priminti, jog Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išplėtota sąvoka „viešosios valdžios įgaliojimai“ jau pagal Briuselio konvenciją apėmė situacijas, kai tarptautinė organizacija veikia naudodamasi viešosios valdžios įgaliojimais ( 34 ).

76.

Be to, pažymiu, kad iš pradžių jurisprudencijoje suformuluota sąvoka „viešosios valdžios įgaliojimai“ buvo siejama ne tik su „valstybės atsakomybe“, kaip dabar nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalyje, bet apskritai su situacijomis, kai „valdžios institucija“ naudojasi viešosios valdžios įgaliojimais ( 35 ).

77.

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalyje pridėta formuluote „valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus“, kuri buvo vienintelis šiuo reglamentu padarytas Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalies pakeitimas, siekta tik paaiškinti sąvoką „civilinėse ir komercinėse bylose“ ( 36 ).

78.

Be to, prieš Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalyje pateiktą išvardijimą yra žodžiai „visų pirma“. Todėl manau, jog šioje nuostatoje pateiktą nuorodą į „valstybės atsakomybę“ galima suprasti kaip iliustruojančią situacijas, kurias galima apibūdinti kaip susijusias su naudojimusi viešosios valdžios įgaliojimais, nepateikiant baigtinio tokių situacijų sąrašo ( 37 ).

79.

Šiuo klausimu pažymiu, jog šio reglamento 10 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nustatytas teisės aktų leidėjo siekis į reglamento taikymo sritį įtraukti „visas pagrindines civilines ir komercines bylas, išskyrus kai kurias aiškiai nustatytas bylas“, atrodo, veikiau daroma nuoroda į to paties reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis, o ne į 1 straipsnio 1 dalyje išvardytas bylas, bet kuriuo atveju nepatenkančias į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, nes jos nėra civilinės ir komercinės bylos.

80.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, jog Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalyje vartojama „valstybės įgaliojimų“ sąvoka gali apimti tarptautinių organizacijų veiksmus ar neveikimą. Kai taip yra, tokie veiksmai ar neveikimas nesiejami su „civilinėmis ar komercinėmis bylomis“ ir nepatenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį.

81.

Toliau analizėje pirmiausia nurodysiu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytus kriterijus, taikomus siekiant nustatyti, ar veiksmai ar neveikimas susiję su viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu. Paskui nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, jog tarptautinės organizacijos, kaip antai SHAPE, nurodytas imunitetas nėra lemiamas, siekiant nustatyti, ar taikoma išimtis, susijusi su „veiksm[ais] ir neveikim[u] vykdant valstybės įgaliojimus“.

82.

Primintina, jog, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, tai, ar ieškinys patenka, ar ne į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, turi būti vertinama remiantis teisinius santykius tarp ginčo šalių ar jo objektą apibūdinančiomis aplinkybėmis ( 38 ).

83.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nors tam tikri valdžios institucijos ir privatinės teisės subjekto ginčai gali patekti į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, taip nėra tais atvejais, kai viešoji institucija vykdo viešosios valdžios funkcijas ( 39 ). Iš tiesų, kai viena iš ginčo šalių naudojasi viešosios valdžios funkcijų prerogatyvomis, įgyvendindama įgaliojimus, kurių nereglamentuoja santykiams tarp privačių asmenų taikomos taisyklės, toks ginčas nepriskiriamas prie civilinių ir komercinių bylų, kaip tai suprantama pagal to reglamento 1 straipsnio 1 dalį ( 40 ).

84.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad, norint nustatyti, ar taip yra, reikia išsiaiškinti bylos šalis siejančius teisinius santykius ir išnagrinėti pateikto reikalavimo pagrindą ir jo pateikimo sąlygas ( 41 ). Atrodo, remiantis šia jurisprudencija, šie trys „šalis siejančių teisinių santykių“, „reikalavimo pagrindo“ ir „reikalavimo pateikimo sąlygų“ kriterijai turėtų būti nagrinėjami kumuliatyviai. Vis dėlto kai kuriuose sprendimuose nenurodytas ginčo šalis siejančių teisinių santykių kriterijus ( 42 ). Beje, dar kituose sprendimuose Teisingumo Teismas pateikto reikalavimo teisinio pagrindo ir šalis siejančių teisinių santykių kriterijus nagrinėjo kaip sutampančius ( 43 ). Todėl manau, jog Teisingumo Teismas ne visada išskiria „šalis siejančių teisinių santykių“, „reikalavimo pagrindo“ ir „ginčo dalyko“ kriterijus ( 44 ).

85.

Galiausiai, be šiuose sprendimuose Teisingumo Teismo nurodytų motyvų, manau, lemiamos reikšmės turi būtent tai, kad reikalavimas grindžiamas teise, atsirandančia dėl viešosios valdžios veiksmų ar teisinių santykių, kur panaudoti viešosios valdžios įgaliojimai ( 45 ).

86.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog „fakto, kad susigrąžindama <…> išlaidas administravimo įstaiga veikia atsižvelgdama į skolą, susidariusią dėl valdžios institucijos veiksmų, pakanka, kad ieškinys būtų laikomas nepatenkančiu į Briuselio konvencijos taikymo sritį, nesvarbu, kokio pobūdžio procesas numatytas tuo tikslu nacionalinėje teisėje“ ( 46 ).

87.

Mano nuomone, iš šios jurisprudencijos matyti ir tai, kad reikalavimo pateikimo sąlygų kriterijus ne visada yra reikšmingas ( 47 ).

88.

Taigi manau, jog aplinkybė, kad ieškiniui yra būdingos klasikinės civilinės teisės formos, netrukdo jo neįtraukti į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį, kai atsižvelgiant į kitas aplinkybes galima nustatyti, kad ieškinys grindžiamas teise, atsiradusia dėl viešosios valdžios veiksmų arba teisinių santykių, kuriuose panaudoti viešosios valdžios įgaliojimai ( 48 ).

89.

Šiuo klausimu, manau, būtina pabrėžti, kad ieškinio pateikimo sąlygų kriterijus įvestas Sprendime Baten ( 49 ) ir pakartotas, be kita ko, sprendimuose Sapir ( 50 ), Sunico ( 51 ), Pula Parking ( 52 ) ir Gradbeništvo Korana ( 53 ), ypatingomis bylų aplinkybėmis, kai atsižvelgiant į kitus veiksnius nebuvo matyti, kad ieškinys grindžiamas teise, atsiradusia dėl viešosios valdžios veiksmų arba teisinių santykių, kuriuose panaudoti viešosios valdžios įgaliojimai, siekiant išvengti, kad situacijos, kai viešosios valdžios subjektas turi galimybę priimti savaime vykdytiną viešosios teisės aktą ir taip įgyja prerogatyvų, leidžiančių išvengti bendrųjų teisės normų, būtų įtrauktos į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį.

90.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad apskritai siekiant nustatyti, ar ginčas neturi būti įtrauktas į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį dėl to, kad jis susijęs su „veiksm[ais] ir neveikim[u] vykdant valstybės įgaliojimus“, reikia išnagrinėti, ar reikalavimas grindžiamas teise, atsiradusia dėl viešosios valdžios veiksmų arba teisinių santykių, kur panaudoti viešosios valdžios įgaliojimai. Šiuo atveju įrodymas gali būti, be kita ko, aplinkybė, kad viešosios valdžios institucija gali priimti viešosios teisės aktą, kuris savaime yra vykdytinas, todėl ji yra teisinėje padėtyje, kai nukrypstama nuo bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių atitinkamo reikalavimo pateikimo sąlygas. Tačiau aplinkybė, kad reikalavimas pateiktas naudojantis įprastomis teisių gynimo priemonėmis, nėra lemiama.

91.

Manau, jog šiame analizės etape tikslinga atsakyti į Graikijos vyriausybės ir SHAPE argumentus, kad tarptautinėms organizacijoms taikomas imunitetas nuo jurisdikcijos ar vykdymo yra dalis privilegijų, kuriomis nukrypstama nuo įprastų privatinės teisės subjektų santykius reglamentuojančių normų, todėl šios organizacijos neginčytinai atsiduria dominuojančioje padėtyje, palyginti su jų kontrahentais. Tokiam ginčui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame tarptautinė organizacija remiasi imunitetu nuo jurisdikcijos ar vykdymo, jų nuomone, taikoma išimtis, susijusi su „valstybės įgaliojimų vykdymu“.

92.

Šiuo klausimu primintina, kad, kaip matyti iš šios išvados 90 punkto, tai, ar viešasis subjektas yra teisinėje padėtyje, kai nukrypstama nuo bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių atitinkamo reikalavimo pateikimo sąlygas, lemia to subjekto turima galimybė priimti savaime vykdytiną viešosios teisės aktą. Kitaip tariant, reikia išnagrinėti, ar šis subjektas turi prerogatyvų, leidžiančių jam priimti privatiems asmenims privalomus sprendimus naudojant kitas nei įprastas teisines priemones.

93.

Vis dėlto nei imunitetu nuo vykdymo, nei imunitetu nuo jurisdikcijos nesiekiama suteikti tokių prerogatyvų. Iš tikrųjų, kaip konstatuota šios išvados 68 punkte, imunitetas nuo jurisdikcijos reikalauja tik to, kad nacionalinis teismas nesinaudotų pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 ar kitus teisės aktus turima jurisdikcija. Konkrečiau ir vaizdžiau kalbant, tai lyg imuniteto turėtojo „skydas“, apsaugantis nuo galimybės jam pareikšti ieškinį teisme, tačiau jam pačiam nesuteikia jokių sprendimų priėmimo įgaliojimų. Tas pats pasakytina ir dėl imuniteto nuo vykdymo, kuris tik įpareigoja teismą šio imuniteto turėtojui netaikyti priverstinių vykdymo priemonių.

94.

Vadinasi, jeigu neklystu, kai viena iš ginčo šalių remiasi imunitetu nuo jurisdikcijos ar vykdymo, tai nebūtinai reiškia, kad ginčo šalių teisiniuose santykiuose panaudoti viešosios valdžios įgaliojimai. Pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis vien iš to, kad Nyderlandų teismuose SHAPE remiasi imunitetu nuo jurisdikcijos ar vykdymo, negalima daryti išvados, kad jos ir Supreme sutartinės pareigos buvo prisiimtos ne laisvai, o dėl naudojimosi vienašališko sprendimų priėmimo ( 54 ) ar specialiaisiais įgaliojimais ( 55 ).

95.

Taigi nepritariu Graikijos vyriausybės ir SHAPE nuomonei. Manau, jog vien tai, kad tarptautinė organizacija remiasi imunitetu, nereiškia, kad ji turi specialius įgaliojimus, palyginti su privačių asmenų santykiams taikomomis normomis.

96.

Be to, net jeigu imunitetas, kuriuo rėmėsi valstybė, galėtų rodyti, kad ji veikė vykdydama viešosios valdžios įgaliojimus ( 56 ), bet kuriuo atveju taip nėra, kai tarptautinė organizacija remiasi savo imunitetu nuo jurisdikcijos ar vykdymo. Kadangi šis imunitetas susijęs ne tik su acta iure imperii, manau, kad jis visiškai nepadeda atsakyti į klausimą, ar ši organizacija veikė naudodamasi viešosios valdžios įgaliojimais.

97.

Pirma, primintina, kad, kaip nurodyta šios išvados 90 punkte, siekiant nustatyti, ar ginčas neturi būti įtrauktas į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį dėl to, kad jis susijęs su „veiksm[ais] ir neveikim[u] vykdant valstybės įgaliojimus“, reikia išnagrinėti, ar reikalavimas grindžiamas teise, atsiradusia dėl viešosios valdžios veiksmų arba teisinių santykių, kur panaudoti viešosios valdžios įgaliojimai. Antra, tai, ar prašymas dėl „laikinųjų apsaugos priemonių“ patenka į šio reglamento taikymo sritį, kaip nurodyta šios išvados 47 punkte, lemia teisių, kurias šiomis priemonėmis siekiama apsaugoti, pobūdis.

98.

Tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, abu šie kriterijai reikalauja patikrinti, ar areštu, kuris yra SHAPE pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalykas, siekta užtikrinti teisės, atsiradusios dėl viešosios valdžios veiksmų arba teisinių santykių, kuriuose panaudoti viešosios valdžios įgaliojimai, apsaugą.

99.

Šiuo klausimu primintina, jog pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad šiuo areštu siekta užtikrinti iš sutartinių santykių kylančios reikalavimo teisės, kurią Supreme teigia turinti pagal su SHAPE sudarytus BOA, apsaugą.

100.

Manau, jog šie sutartiniai santykiai nesusiję su naudojimusi viešosios valdžios įgaliojimais, nebent būtų įrodyta, kad iš ginčijamų sutartinių nuostatų matyti, jog naudotasi specialiais įgaliojimais, palyginti su privačių asmenų santykiams taikomomis normomis, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

101.

Iš tikrųjų pati Supreme pripažįsta, kad šalys įsipareigojo laisva valia. Be to, šalys neginčijo, kad BOA yra rinkos sąlygas atspindintys susitarimai, sudaryti įvykdžius viešojo pirkimo procedūrą.

102.

Neatrodo, kad šias konstatuotas aplinkybes galėtų paneigti tai, kad Supreme pagal šiuos susitarimus tiekė SHAPE degalus NATO vadovaujamų taikos ir saugumo palaikymo Afganistane karinių operacijų reikmėms.

103.

Kaip teisingai teigia Komisija, tai, kaip vėliau SHAPE naudojo patiektus degalus, nedaro poveikio šalių teisiniams sutartiniams santykiams. Šios aplinkybės leidžia suprasti kontekstą, kuriam esant užsimezgė šie santykiai, bet savaime neįrodo, kad juose panaudoti specialūs įgaliojimai, palyginti su privačių asmenų santykiams taikomomis normomis.

104.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip antai pateiktas SHAPE, kuriuo siekiama panaikinti areštą, turi būti priskiriamas prie „civilin[ių] ir komercin[ių] byl[ų]“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 1 dalį, jeigu šiuo areštu siekta užtikrinti teisės, kylančios iš sutartinių teisinių santykių, kur nesinaudota viešosios valdžios įgaliojimais, apsaugą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

105.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą: