1. 

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), yra susijęs su Direktyvos 2006/115/EB ( 2 ) 8 straipsnio 2 dalies ir panašiai suformuluotos Direktyvos 92/100/EEB ( 3 ) (toliau kartu – Nuomos direktyva) 8 straipsnio 2 dalies išaiškinimu. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi dėl šios nuostatos taikymo apimties „viešai skelbiant“ audiovizualinius kūrinius, kai jau sukurtos ir išleistos fonogramos buvo įrašytos į šiuos audiovizualinius kūrinius.

2. 

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjama byla susijusi su reikalavimais gauti atlygį, kuriuos pagal Ispanijos teisės aktus, kuriais įgyvendinama Nuomos direktyva, pateikė dvi kolektyvinio Ispanijos atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisių administravimo organizacijos. Šių organizacijų teigimu, atlygis turi būti sumokėtas už tai, kad televizijos bendrovė naudojo fonogramas, viešai jas paskelbdama. Televizijos bendrovė laikosi nuomonės, kad šiuo atveju kalbama ne apie „fonogramų“ ar „atgamintų fonogramų“ paskelbimą, bet apie „audiovizualinių kūrinių“ paskelbimą, ir kad už tokį turinį nereikia mokėti reikalaujamo atlygio net jeigu šiuose audiovizualiniuose kūriniuose yra įrašytos anksčiau sukurtos fonogramos, kurios buvo išleistos komerciniais tikslais kaip jų garso takeliai (jų dalis).

3. 

Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikės išanalizuoti ne tik atitinkamas ES direktyvas, bet taip pat tarptautinės teisės nuostatas, visų pirma tarptautinę konvenciją dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos (toliau – Romos konvencija) ( 4 ) ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartį (toliau – WPPT) ( 5 ).

4.

Romos konvencija buvo priimta Romoje 1961 m. spalio 26 d.

5.

Nors pati Romos konvencija nėra sudėtinė Europos Sąjungos teisės sistemos dalis, tačiau ji Europos Sąjungoje veikia netiesiogiai ( 6 ).

6.

Romos konvencijos 3 straipsnyje pateikiamos tam tikrų terminų, kurie su tam tikrais skirtumais taip pat apibrėžti PINO sutartyje ir vartojami Nuomos direktyvoje, apibrėžtys. Pagal konvenciją šiame straipsnyje toliau nurodyti terminai apibrėžiami taip:

„<…>

<…>

<…>“

7.

Romos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šios Konvencijos suteikiama apsauga atlikėjams apima galimybę uždrausti:

<…>

8.

12 straipsnyje nustatyta, kad „jeigu komerciniais tikslais išleista fonograma ar jos kopija naudojama tiesioginiam transliavimui arba bet kokiam kitam viešam skelbimui, naudotojas išmoka vienkartinį teisingą atlyginimą atlikėjams ir / ar fonogramų gamintojams“. „Vienkartinio teisingo atlyginimo“ sąvoka pakartojama tiek WPPT, tiek Nuomos direktyvoje.

9.

Romos konvencijos 19 straipsnis suformuluotas taip:

„Nepaisant šios Konvencijos nuostatų, 7 straipsnis nebus taikomas, jei atlikėjas davė sutikimą užfiksuoti savo atlikimą vaizdo ir garso įraše.“

10.

WPPT buvo priimta 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje. 2000 m. kovo 16 d. Sprendimu 2000/278/EB ( 7 ) Taryba „patvirtino“ WPPT ir leido deponuoti sudarymo instrumentus. Europos Sąjunga ratifikavo WPPT 2009 m. gruodžio 14 d. ir ji įsigaliojo 2010 m. kovo 14 d. Taigi WPPT yra sudėtinė Europos Sąjungos teisės sistemos dalis.

11.

WPPT 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje sutartyje:

<…>

<…>

12.

Diplomatinėje konferencijoje ( 8 ) buvo priimti tam tikri WPPT „suderinti straipsnių paaiškinimai“ ( 9 ). 2 straipsnio b punkto suderintame paaiškinime nurodyta:

„2 straipsnio b punkte pateiktas fonogramos apibrėžimas nereiškia, kad teisės į fonogramas kaip nors paveikiamos jas užfiksuojant kinematografijos ar kitokio audiovizualinio kūrinio juostoje.“

13.

WPPT 15 straipsnis „Teisė į atlyginimą už transliavimą ir viešą paskelbimą“ suformuluotas taip:

„1.   Atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę į vienkartinį teisingą atlyginimą, kai komerciniais tikslais išleistos fonogramos tiesiogiai ar netiesiogiai transliuojamos ar kaip kitaip viešai skelbiamos.

2.   Susitariančiosios Šalys savo nacionaliniuose įstatymuose gali nustatyti, kad atlikėjas ar fonogramos gamintojas arba jie abu vienkartinio teisingo atlyginimo turi reikalauti iš naudotojo. Susitariančiosios Šalys gali priimti nacionalinius įstatymus, nustatančius tokio vienkartinio teisingo atlyginimo paskirstymo tarp atlikėjų ir fonogramų gamintojų sąlygas, jeigu atlikėjas ir fonogramos gamintojas tarpusavyje nesusitaria.

<…>“

14.

1996 m. gruodžio 20 d. Diplomatinėje konferencijoje priimta „Rezoliucija dėl audiovizualinių kūrinių atlikimo“, kurioje dalyvaujančios delegacijos nurodė apgailestaujančios dėl to, kad „[WPPT] nereglamentuoja atlikėjų teisių į atlikimą audiovizualiniuose įrašuose“, ir paragino imtis parengiamųjų protokolo dėl audiovizualinių kūrinių atlikimo priėmimo priemonių ne vėliau kaip 1998 m. Tokio protokolo nebuvo priimta ir ši problema nebuvo išspręsta WPPT taikymo srityje, tačiau galiausiai buvo atskirai išspręsta Pekino sutartyje dėl audiovizualinių kūrinių atlikimo apsaugos, kuri buvo priimta 2012 m. birželio 24 d.

15.

Direktyva 92/100 priimta 1992 m. lapkričio 19 d. ir po įvairių nuostatų dalinių pakeitimų ji buvo pakeista Direktyva 2006/115, kuria kodifikuota taip pakeista direktyva.

16.

Pirminės versijos Direktyvos 92/100 7 straipsnyje („Atgaminimo teisė“) buvo nustatyta:

„1.   Valstybės narės suteikia išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti:

<…>

2.   Šio straipsnio 1 dalyje numatyta atgaminimo teisė gali būti perduodama, suteikiama arba įgyjama pagal sutartines licencijas.“

17.

Direktyvos 92/100 8 straipsnis liko iš esmės nepakeistas nuo direktyvos priėmimo ir pakartotas šio sprendimo 20 punkte išdėstytoje Direktyvoje 2006/115.

18.

Direktyvos 92/100 7 straipsnis buvo pataisytas ir pakeistas Direktyvos 2001/29/EB 2 straipsniu („Atgaminimo teisė“) ( 10 ). Jame numatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

<…>

<…>“

19.

Direktyvos 2006/115 nuostatomis kodifikuota iš dalies pakeista Direktyva 92/100 po to, kai pastaroji buvo kelis kartus pakeista. Nors Direktyvos 92/100 7 straipsnis buvo, inter alia, išbrauktas ir pakeistas Direktyvos 2001/29 2 straipsniu, 8 straipsnis liko iš esmės nepakeistas nuo tada, kai jis buvo išdėstytas Direktyvoje 92/100.

20.

8 straipsnyje („Transliavimas ir viešas kūrinio paskelbimas“): nustatyta

„<…>

2.   Valstybės narės numato teisę į naudotojo mokamą [vienkartinį] teisingą atlyginimą už fonogramos, kuri buvo išleista komerciniais tikslais, ar [atgamintos fonogramos] naudojimą transliavimui bevielio ryšio priemonėmis arba kitokiam viešam paskelbimui, ir užtikrina tokio atlyginimo paskirstymą atitinkamiems atlikėjams ir fonogramos gamintojams. Jeigu atlikėjai ir fonogramų gamintojai nesusitaria dėl atlyginimo pasidalinimo, valstybės narės gali nustatyti atlyginimo padalijimo sąlygas.

<…>“

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Texto Refundido de la Ley de Propiedad Intelectual (naujos redakcijos Įstatymas dėl intelektinės nuosavybės) 108 straipsnio 4 dalies ir 116 straipsnio 2 dalies formuluotės yra vienodos. Pirmoji šių nuostatų susijusi su atlikėjų teisėmis, antroji – su fonogramų gamintojų teisėmis. Abiejų nuostatų tekste, pateiktame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, nurodyta:

„Už fonogramos, kuri buvo išleista komerciniais tikslais, ar atgamintos fonogramos naudojimą viešam paskelbimui naudotojai privalo sumokėti vienkartinį teisingą atlyginimą atlikėjams ir fonogramų gamintojams, kurį jie pasidalija. Jeigu jiems nepavyksta susitarti dėl pasidalijimo, padalijama lygiomis dalimis <…>“

22.

To paties įstatymo 114 straipsnio 1 dalyje pateikta tokia apibrėžtis:

„Fonograma“ – bet koks išimtinai garsinis kokio nors kūrinio ar kitų garsų įrašas.“

23.

Ginčas pagrindinėje byloje susijęs su kolektyvinių teisių administravimo asociacijų Asociación de Gestión de Derechos Intelectuales (toliau – AGEDI) ir Artistas Intérpretes o Ejecutantes, Sociedad de Gestión de España (toliau – AIE) pateiktais ieškiniais Atresmedia Corporación de Medios de Comunicación S.A. (toliau – Atresmedia), juose reikalaujama sumokėti kompensaciją už viešą fonogramų (ar jų kopijų) paskelbimą ( 11 ) komerciniais tikslais 2003 m. birželio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. per televizijos kanalus, kuriuos valdo Atresmedia, ir už neleistiną fonogramų atgaminimą minėtais viešo paskelbimo veiksmais.

24.

2010 m. liepos 29 d. AGEDI ir AIE Juzgado Mercantil de Madrid (Madrido komercinis teismas, Ispanija, toliau – Juzgado Mercantil) pareiškė ieškinį Atresmedia, reikalaudamos, kad būtų sumokėta kompensacija dėl ankstesniuose šios išvados punktuose nurodytų viešo paskelbimo ir atgaminimo veiksmų. Juzgado Mercantil nusprendė, kad nėra pagrindo skirti kompensaciją už viešo fonogramų, kurios buvo įrašytos ar „sinchronizuotos“ audiovizualiniuose kūriniuose, paskelbimo veiksmus arba už jų „instrumentinį“ atgaminimą. Tas teismas nusprendė, kad pagal atitinkamą atlygintinę licenciją audiovizualiniame kūrinyje jau sinchronizuota fonograma lemia tai, kad atsiranda naujas ir savarankiškas išvestinis kūrinys, ir kad teisės į atlyginimą už viešą fonogramos paskelbimą ir instrumentinį jos atgaminimą (kurį prašyme priimti prejudicinį sprendimą Juzgado Mercantil vadina „kūriniu“) „baigiasi“ sumokėjus už sinchronizavimą <…>. Tas teismas nusprendė nurodyti Atresmedia sumokėti kompensaciją, remdamasis kitais pagrindais.

25.

AGEDI ir AIE apeliacine tvarka apskundė Juzgado Mercantil sprendimą Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas, Madridas, Ispanija, toliau – Audiencia Provincial), prašydamos nurodyti Atresmedia taip pat sumokėti kompensaciją už audiovizualiniuose kūriniuose sinchronizuotų fonogramų viešą paskelbimą, jas transliuojant visuomenei per Atresmedia televizijos kanalus. Audiencia Provincial patenkino apeliacinį skundą ir savo sprendime konstatavo:

„<…> fonograma nėra kūrinys <…> [tai] tik laikmena, kurioje užfiksuotas konkretus [kūrinio atlikimas]. <…> Taigi, jei fonograma nėra kūrinys, neįmanoma dėl jo įgyvendinti tokių veiksmų, kaip pakeitimas, kaip tai suprantama technine teisine prasme, ir atitinkamai neįmanoma, kad iš fonogramos atsirastų išvestinis kūrinys <…>. [A]išku tai, kad fonogramoje įrašytos garsų savybės prieš ir po sinchronizavimo yra objektyviai tokios pačios <…> Kadangi [audiovizualiniame kūrinyje įrašytas skambesys] yra tik paprastas sinchronizuotoje fonogramoje įrašytų garsų atgaminimas, [jis gali būti laikomas tik] pačios fonogramos atgaminimu. Dėl atgamintos fonogramos, kaip ir pačios fonogramos, viešo paskelbimo kyla teisės į teisingą atlyginimą, įtvirtintą [atitinkamose Ispanijos teisės nuostatose].“

26.

Remdamasis šiais argumentais Audiencia Provincial panaikino Juzgado Mercantil sprendimą ir visiškai patenkino AGEDI ir AIE reikalavimus.

27.

Atresmedia pateikė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis teismas, Ispanija, toliau – Tribunal Supremo) kasacinį skundą, susijusį tik su klausimu, ar dėl viešo audiovizualinių kūrinių paskelbimo, kurį atliko Atresmedia per savo televizijos kanalus, atitinkamiems atlikėjams ir fonogramų gamintojams suteikiama teisė į teisingą atlyginimą pagal Ispanijos teisės aktų nuostatas, kuriomis įgyvendinama Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalis, t. y. pagal Įstatymo dėl intelektinės nuosavybės 108 straipsnio 4 dalį ir 116 straipsnio 2 dalį.

28.

Tokiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29.

Rašytines pastabas pateikė Atresmedia, AGEDI, AIE, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2020 m. sausio 30 d. posėdyje visos paminėtos šalys pateikė pastabas žodžiu.

30.

Pirmuoju iš Teisingumo Teismui pateiktų klausimų šioje byloje prašoma išaiškinti sąvoką „atgaminta komerciniais tikslais išleista fonograma ( 12 )“, kaip tai nurodyta Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį klausimą formuluoja „sinchronizavimo“ proceso, kuris vyksta kuriant audiovizualinį kūrinį, požiūriu. Atrodo, kad tai nėra procesas, kuriame Atresmedia dalyvautų kaip televizijos signalų transliuotoja.

31.

Taip suformuluotas klausimas tampa klausimu, susijusiu su atgaminimo veiksmu; vis dėlto 8 straipsnio 2 dalis yra susijusi su objekto„fonogramos <…> ar [atgamintos fonogramos]“„[paskelbimo viešai]“veiksmu. Pagal galiojančias teisės nuostatas Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje (Atgaminimo teisė) reglamentuojami atgaminimo veiksmai. Tokį pirmojo klausimo aiškinimą patvirtina tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta Atresmedia argumentų santrauka ( 13 ), tiek jo pateikta AAGEDI ir AIE suformuluotų argumentų santrauka ( 14 ).

32.

Savo antruoju klausimu, jį siejant su pirmuoju klausimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar televizijos kanalas, kuris kaip naudotojas viešai paskelbia audiovizualinį kūrinį su įrašyta komerciniais tikslais išleista fonograma arba tokia atgaminta fonograma, turi sumokėti vienkartinį teisingą atlyginimą, numatytą Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nurodyta, kad nagrinėjama fonograma buvo „sinchronizuota“ gavus tinkamą leidimą ( 15 ). Todėl siūlau Teisingumo Teismui performuluoti pateiktus klausimus ir išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ar į Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje pateiktas sąvokas „fonograma“ ir „atgaminta fonograma“ patenka audiovizualinis kūrinys, į kurį įrašyta fonograma – gavus atitinkamo teisės į fonogramą turėtojo tinkamą leidimą, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio c punktą – ir ar pagal Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų reikalavimą mokėti teisės į fonogramą turėtojui „vienkartinį teisingą atlyginimą“ tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

33.

Pirmiausia išnagrinėsiu audiovizualinio turinio gamintojo atlikto „sinchronizavimo“ veiksmo pobūdį, tada išanalizuosiu audiovizualinio turinio, į kurį įrašyta jau išleista fonograma, pobūdžio klausimą.

34.

Pelham byloje ( 16 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio c punktą fonogramos gamintojo teisė į fonogramą leidžia jam neleisti trečiajai šaliai paimti jo fonogramos garsinio fragmento, net ir labai trumpo, siekiant įrašyti šį fragmentą į kitą fonogramą, nebent fragmentas yra įrašytas pakeista forma, kurios neįmanoma atpažinti klausantis, būtent todėl, kad toks garsinių fragmentų ėmimas yra dalinis fonogramos, iš kurios fragmentas yra paimtas, „atgaminimas“. Todėl atgaminimo teisės, kuri šiuo metu numatyta Direktyvos 2001/29 2 straipsnio c punkte, požiūriu, remiantis suformuota jurisprudencija reikėtų daryti išvadą, kad sinchronizavimas (kuris praktiškai visada reikštų atpažįstamą fonogramos atgaminimą) yra atgaminimo (veiksmas).

35.

Nors toks „sinchronizavimo“ veiksmas tikrai yra „atgaminimas“ kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio c punktą, ir jam reikalingas atitinkamo teisės turėtojo, t. y. fonogramos gamintojo, sutikimas ir leidimas ( 17 ), tai nebūtinai reiškia, kad tokio fonogramos atgaminimo naujame didesniame kūrinyje rezultatas taip pat turėtų būti laikomas „atgaminta fonograma“ pagal Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalį.

36.

Direktyvoje 92/100 nebuvo pateikta daugelio pagrindinių joje esančių sąvokų apibrėžčių. Manyta, kad būtina apibrėžti žodžius „nuoma“, „panauda“ ir „filmas“ ( 18 ), tačiau dauguma terminų – pavyzdžiui, „atgaminimas“ arba „fonograma“ – nebuvo direktyvoje aiškiai apibrėžti. Pirminio pasiūlymo dėl Direktyvos 92/100 aiškinamajame memorandume buvo aiškiai nurodyta ( 19 ), kad Komisija buvo sąmoningai nusprendusi išsamiai neapibrėžti direktyvoje vartotų terminų ir kad buvo norima, kad direktyvos nuostatos būtų aiškinamos laikantis Berno konvencijos ( 20 ) ir Romos konvencijos ( 21 ).

37.

Kaip nurodyta pakeistame pasiūlyme dėl Direktyvos 92/100 ( 22 ), pirminis pasiūlymas dėl Direktyvos 92/100 buvo susijęs tik su „piratavimo formomis, susijusiomis su materialiu išnaudojimu“, ir, laikantis Žaliosios knygos dėl autorių teisių ( 23 ), nebuvo numatyta jokios gretutinių teisių apsaugos, panašios į tą, kuri galiausiai buvo numatyta direktyvos 8 straipsnyje. Pakeistame pasiūlyme buvo atsižvelgta į Europos Parlamento nuomonę dėl teksto, įtvirtinto Nuomos direktyvos 8 straipsnyje, ir su nedideliais formulavimo pakeitimais įtrauktas Parlamento pasiūlymas kaip pakeisto pasiūlymo 6a straipsnis. Aiškinamajame memorandume nurodyta, kad 6a straipsnyje iš esmės buvo perteikti minimalūs Romos konvencijos reikalavimai, tačiau valstybėms narėms palikta laisvė vadovautis tokiomis nuostatomis arba nustatyti didesnę apsaugą užtikrinančias nuostatas ( 24 ).

38.

Trumpoje aiškinamojo memorandumo dalyje dėl 6a straipsnio 2 punkto (kuris galiausiai tapo Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalimi) nurodyta, kad šią nuostatą „savo teisėje įgyvendino iš esmės dauguma valstybių narių – tai minimalus reikalavimas“. Aiškinamajame memorandume nepateikta tokių valstybių narių teisės aktų pavyzdžių ir, nors Pirminiame pasiūlyme išsamiai diskutuota apie tuometinį autorių teisių ir gretutinių teisių teisinį reglamentavimą valstybėse narėse, jame nėra nuostatos, panašios į 8 straipsnį; atrodo, kad jame nėra aptartos panašios nuostatos valstybių narių teisės aktuose. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu gretutinės teisės nebuvo pakankamai išplėtotos nei tarptautiniuose, nei valstybių narių teisės aktuose, galima teigti, kad mažai tikėtina, jog 1992 m. daugumos valstybių narių teisės aktuose būtų įtvirtintos tokios AGEDI ir AIE reikalaujamos fonogramų gamintojų ir atlikėjų, kurių įrašai buvo įrašyti į audiovizualinius kūrinius, turtinės teisės, susijusios su tokių audiovizualinių kūrinių „viešu paskelbimu“. Taip pat atrodo mažai tikėtina, kad rengdama naują nuostatą, pagrįstą Parlamento nuomone, Komisija būtų norėjusi nustatyti tokias teises.

39.

Pakeisto pasiūlymo 6a straipsnio 2 dalis galiausiai buvo įtvirtinta kaip Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalis, atlikus tik nedidelius ir neesminius teksto pakeitimus. Todėl iš su šia nuostata susijusios teisėkūros istorijos aiškiai matyti, kad pagal 8 straipsnio 2 dalį užtikrinama apsauga nebuvo siekiama iš esmės padidinti apsaugos, kuri tuo metu jau buvo užtikrinama daugumoje valstybių narių. 10 konstatuojamosios dalies tekstas ir aiškūs Pirminio pasiūlymo aiškinamojo memorandumo teiginiai bei Pakeisto pasiūlymo aiškinamajame memorandume pateiktos pastabos dėl 6a straipsnio patvirtina, kad 8 straipsnio 2 dalies nuostatos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į panašias Romos konvencijos nuostatas.

40.

Romos konvencijos 12 straipsnyje „Antrinis fonogramos naudojimas“ nustatyta, kad „jeigu komerciniais tikslais išleista fonograma ar jos kopija naudojama tiesioginiam transliavimui arba bet kokiam kitam viešam skelbimui, naudotojas išmoka vienkartinį teisingą atlyginimą atlikėjams ir / ar fonogramų gamintojams“.

41.

Tai nuostata, kuri buvo Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalies įkvėpimo šaltinis. Nors Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalis tam tikrais aspektais skiriasi nuo Romos konvencijos 12 straipsnio (direktyvoje nenumatytos išlygos, panašios į tas, kurios leidžiamos pagal Romos konvencijos 16 straipsnio 1 dalies a punktą, nes pagal ją reikalaujama vienkartinį teisingą atlyginimą sumokėti tiek fonogramos gamintojams, tiek atlikėjams ( 25 ), ir ji taikoma tiek tiesioginiam, tiek netiesioginiam naudojimui), šios bylos požiūriu reikšmingiausios tos nuostatos dalys („fonograma, kuri buvo išleista komerciniais tikslais, ar atgaminta fonograma“) ir konvencijoje, ir direktyvoje suformuluotos vienodai. Vėliau 12 straipsnis buvo WPPT 15 straipsnio, kuris aptartas 3 dalyje, pagrindas. WPPT aptartas toliau.

42.

Romos konvencijoje (taigi, darytina prielaida, kad ir Direktyvoje 92/100) terminas „fonograma“ jos 3 straipsnio b punkte apibrėžtas kaip „bet kok[s] išimtinai garsin[is] kokio nors atlikimo ar kitų garsų įraš[as]“. Leidinyje „Guide to the Rome Convention and to the Phonograms Convention“ ( 26 ) aiškiai nurodyta, jog „[tam, kad jis būtų laikomas fonograma] įrašas turi būti išimtinai garsinis. Tai netaikoma <…> vaizdo (pavyzdžiui, kino) arba vaizdo ir garso (televizija) įrašymui“.

43.

Pagal šią apibrėžtį atrodo, kad į Romos konvencijos 12 straipsnyje nurodytą „fonogramą“ ir, darytina prielaida, į Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį nurodytą „fonogramą“ audiovizualinis įrašas nepatenka. Todėl, vadovaujantis tokiu aiškinimu, nei pagal Romos konvencijos 12 straipsnį, nei pagal Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį vienkartinio teisingo atlygio nereikalaujama sumokėti už audiovizualinio įrašo viešą paskelbimą, nebent įrašas yra atgaminta komerciniais tikslais išleista „fonograma“.

44.

Romos konvencijos 3 straipsnio e punkte „atgaminimas“ apibrėžtas kaip „vieno ar kelių įrašo egzempliorių pagaminim[as]“. Atsižvelgiant į 1961 m. Romos konvencijos kontekstą ir to laikmečio technologinę pažangą, „kopija“ buvo suprantama kaip fizinis daiktas ( 27 ). Nors pagal Romos konvenciją atgaminimas nebūtinai turi būti visiškai tiksli viso kopijuojamo daikto kopija, bet koks žodžio aiškinimas, pagal kurį fonogramos atgaminimo sąvoka būtų aiškinama taip, kad ji taip pat apima ir kažką, kas savaime nėra fonograma, prieštarautų Konvencijos sistemai ir logikai, taip pat įprastai atgaminimo arba kopijos žodžių prasmei.

45.

Manau, kad Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalies aiškinimas atsižvelgiant į Romos konvencijos nuostatas aiškiai patvirtina išvadą, kad pagal 8 straipsnio 2 dalį nereikalaujama, kad valstybės narės nustatytų teisę į vienkartinį teisingą atlyginimą už audiovizualinio kūrinio, į kurį įrašyta komerciniais tikslais išleista fonograma (arba jos dalys), viešą paskelbimą.

46.

Bendrija WPPT pasirašė 1996 m. gruodžio 20 d., o ji buvo „patvirtinta“ Sprendimu 2000/278. Europos Sąjunga ją ratifikavo 2009 m. gruodžio 14 d. ir Europos Sąjungai ji įsigaliojo nuo 2010 m. kovo 14 d.

47.

Teisingumo Teismas jau nagrinėjo WPPT taikymo Europos Sąjungos teisės sistemoje klausimą. Byloje SCF ( 28 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad WPPT „yra privaloma Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms“, nes Europos Sąjunga pasirašė WPPT ir ji patvirtinta Sprendimu 2000/278. WPPT nuostatos yra sudėtinė Europos Sąjungos tesės sistemos dalis, todėl jos taikomos Europos Sąjungai ( 29 ).

48.

Pagal WPPT 1 straipsnio 1 dalį nė viena šios Sutarties nuostata nenukrypsta nuo galiojančių įsipareigojimų, kuriuos pagal Romos konvenciją prisiėmė Susitariančiosios Šalys. Šiuo pagrindu byloje SCF Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nors Europos Sąjunga nėra Romos konvencijos šalis, ji privalo „netrukdyti valstybėms narėms vykdyti įsipareigojimų, kylančių iš šios konvencijos“, ir kad dėl šios priežasties Romos konvencija Europos Sąjungoje veikia netiesiogiai ( 30 ). Šiame sprendime Teisingumo Teismas nekalbėjo apie Romos konvencijos poveikį Nuomos direktyvos taikymo apimčiai ir turiniui, kai joje vartojami terminai, kurie faktiškai yra apibrėžti remiantis ta konvencija, kaip nurodyta šios išvados 36 ir paskesniuose punktuose, kur aptarta direktyvos teisėkūros istorija.

49.

WPPT 2 straipsnyje pateikiamos tam tikrų pagrindinių terminų apibrėžtys. „Fonograma“ apibrėžiama kaip „atlikimo, kitų garsų ar garsų išraiškos įrašas, užfiksuotas kita forma nei įrašas kinematografijos ar kitokio audiovizualinio kūrinio juostoje“. Apibrėžtis grindžiama Romos konvencijoje apibrėžta „fonogramos“ sąvoka ir ji dvejopai išplečiama. Technologijų pažanga muzikos srityje atsispindi WPPT pateiktoje apibrėžtyje, kuri apima „garsų išraišką“, pavyzdžiui, dirbtinių garsų, kaip sintezatorių garsai, įrašus, kurie niekada neskambėjo, kaip tikri garsai prieš juos įrašant.

50.

Be to, WPPT pateikta „fonogramos“ apibrėžtis taip pat apima garsų arba garsų išraiškos, įrašytos į audiovizualinį kūrinį, įrašus, kurie autorių teisių požiūriu nelaikomi „kūriniu“. Tai esminis skirtumas.

51.

Suderintuose paaiškinimuose dėl 2 straipsnio b punkto taip pat nurodyta, kad „fonogramos apibrėžimas nereiškia, kad teisės į fonogramas kaip nors paveikiamos jas ( 31 ) užfiksuojant kinematografijos ar kitokio audiovizualinio kūrinio juostoje“.

52.

AGEDI ir AIE teigė, kad šį paaiškinimą reikėtų suprasti kaip reiškiantį, jog fonogramų turėtojai teises išsaugo po fonogramos įrašymo į audiovizualinį kūrinį, lyg audiovizualinis kūrinys (taip pat) būtų fonograma. Manau, kad tas argumentas ir suderintas paaiškinimas nėra teisingi.

53.

WPPT 2 straipsnio b punkto ir 15 straipsnio logika ir sistema, taip pat derybos, po kurių buvo priimta galutinė šių nuostatų versija, nepatvirtina tokio aiškinimo arba nelogiškos sąvokos, kad fonograma, kuri įrašyta į audiovizualinį kūrinį, taip ją užfiksavus, kartu būtų laikoma „fonograma“.

54.

Kaip nurodyta „Guide to the Copyright and Related Rights Treaties Administered by WIPO“ ( 32 ), PINO parengtame aiškinamajame dokumente, kuris, nors ir nėra teisiškai privalomas, vis dėlto padeda Teisingumo Teismui aiškinti WPPT ( 33 ), suderintais paaiškinimais dėl 2 straipsnio b punkto siekta dar kartą patvirtinti, kad audiovizualiniuose kūriniuose fonogramos gali būti naudojamos tik pagal tinkamus sutartinius susitarimus, kuriuose būtų tinkamai atsižvelgta į fonogramų gamintojų teises; ir kad jeigu fonogramos dar kartą naudojamos atskirai nuo audiovizualinio kūrinio, jos (vėl) turi būti laikomos fonogramomis, o tai reiškia, kad į audiovizualinį kūrinį įrašyta fonograma praranda savo, kaip fonogramos, statusą tol, kol ji yra audiovizualinio kūrinio dalis (ir kad pagal suderintą paaiškinimą ji vėl įgyja fonogramos statusą, jeigu vėl atskiriama nuo audiovizualinio kūrinio) ( 34 ). Taip pat žr. Diplomatinės konferencijos Pagrindinio I komiteto diskusiją, kurioje paaiškinta, kad filmo garso takeliai, išleisti kaip garso įrašai, turėtų būti laikomi fonogramomis ( 35 ).

55.

Tokia nuomonė taip pat patvirtinta literatūroje. Žr., pavyzdžiui, „The WIPO Treaties 1996“, p. 258, 35 dalies pirmą ir antrą punktus dėl WPPT 2 straipsnio, kur paaiškinta: „[Fonogramos] apibrėžtis netaikoma tik tuo atveju, kai garso takelis leidžiamas kartu arba kitaip yra [susietas] su vaizdo takeliu. <…> [n]eturi reikšmės, ar garso takelis buvo iš pradžių sukurtas, siekiant jį panaudoti <…> kaip fonogramą <…> Tas pats galioja ir dėl įrašymo laiko: neturi reikšmės, ar filmo garso takelis yra paimtas iš ankstesnio įrašo, ar įrašytas kartu su vaizdu <…> Panaudojimo būdas – kaip neatskiriamos audiovizualinio kūrinio dalies arba kaip atskiro garsų įrašo – yra itin svarbus.

Kai jau sukurtas garso įrašas arba garsų išraiška vėliau įrašomi į audiovizualinį kūrinį, kūrinio pobūdis nepasikeičia, ir tai išlieka „fonograma“; galima manyti, kad jis nelaikomas fonograma, kol vyksta įrašymas“.

56.

Literatūroje pasirodė ir kitokių nuomonių. Žr. tų pačių autorių „The WIPO Treaties on Copyright“ ( 36 ), p. 272, 8.2.41 ir 8.2.42 punktus, kuriuose aptariama nuomonė, kad jau sukurtos fonogramos gali išlikti fonogramos net tada, kai jos įrašomos į audiovizualinį kūrinį, ir p. 489, 9.2.8 ir 9.2.9 punktus, kuriuose išdėstyti skirtingi Susitariančiųjų šalių WPPT 2 straipsnio c punkto išaiškinimai, pateikti per 2000 m. Diplomatinę konferenciją, vykstant deryboms, po kurių galiausiai buvo priimta Pekino sutartis ( 37 ).

57.

1996 m. gruodžio 20 d. Diplomatinėje konferencijoje priimtoje rezoliucijoje dėl audiovizualinių kūrinių atlikimo, kurioje dalyvaujančios delegacijos apgailestavo, kad „[WPPT] neapima atlikėjų teisių į jų atlikimo audiovizualinį įrašą“, taip pat pritarta nuomonei, kad WPPT 15 straipsnyje nėra numatyta teisės į vienkartinį teisingą atlyginimą už audiovizualinių kūrinių, į kuriuos įrašyta jau pagaminta fonograma, viešą paskelbimą.

58.

Manau, kad Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalies aiškinimas atsižvelgiant į WPPT nuostatas, kuriuo siekiama direktyvos nuostatas aiškinti remiantis šios sutarties nuostatomis, aiškiai patvirtina išvadą, kad pagal 8 straipsnio 2 dalį nereikalaujama, kad valstybės narės nustatytų teisę į vienkartinį teisingą atlyginimą už audiovizualinio kūrinio, kurio garso takelyje buvo sinchronizuota komerciniais tikslais išleista fonograma (arba jos dalys), viešą paskelbimą.

59.

Byloje Re:Sound prieš Motion Picture Theatre Associations of Canada ( 38 ) Kanados Aukščiausiojo Teismo buvo prašoma išaiškinti šios šalies teisės aktų nuostatas, įtvirtintas siekiant įvykdyti Kanados įsipareigojimus pagal Romos konvencijos 12 straipsnį. Nors aptariamuose Kanados teisės aktuose vartoti terminai šiek tiek skiriasi nuo Romos konvencijoje ir Nuomos direktyvoje vartotos terminologijos, Kanados teismo spręsti klausimai yra labai panašūs į šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktus klausimus.

60.

Kanados teisės aktuose „garso įrašas“ buvo apibrėžtas kaip garsų įrašas, tačiau ši apibrėžtis nebuvo taikoma „jokiems kinematografijos kūrinių garso takeliams, kuriais papildomas kinematografijos kūrinys“. Reikia pažymėti, kad tokia apibrėžtis atrodo panašesnė į „fonogramos“ apibrėžtį pagal WPPT nei į šio termino apibrėžtį pagal Romos konvenciją, nes išimtis dėl garso takelių taikoma tik garso įrašams, kurie papildo kinematografijos „kūrinius“.

61.

Kanados Aukščiausiasis Teismas vienbalsiai nusprendė, kad tokia „garso įrašo“ apibrėžtis reiškia, kad neatsiranda jokios teisės į teisingą atlyginimą, kai garso takeliu papildomas kino filmas, tačiau toks atlyginimas turi būti sumokėtas, jeigu garso takelis buvo „grojamas atskirai nuo filmo arba [televizijos] programos“, ir kad toks aiškinimas dera su Romos konvencijos 3 straipsnyje pateikta „fonogramos“ apibrėžtimi, nes pagal Kanadoje taikomą išimtį dėl „garso takelių“ nebuvo numatyta taikyti išimties „išimtinai garsiniam[s] įrašam[s]“ ( 39 ).

62.

Bylos analizė suteikia informacijos, tačiau, žinoma, tai neturi lemiamos įtakos Teisingumo Teisme nagrinėjamoje byloje.

63.

Atrodytų, kad loginiu ir lingvistiniu požiūriu atgaminimo veiksmo rezultatą dera laikyti atgaminamo elemento „atgaminimu“.

64.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytu sinchronizavimo procesu ne tik atgaminama fonograma, bet padaroma kur kas daugiau. Turi būti pagaminta visa vizualinė audiovizualinio kūrinio dalis – paprastai galima tikėtis, kad tai daroma pirmiausia – o garso takelis, kuriame yra fonograma (arba jos dalys), turės būti pritaikytas prie vizualinės dalies. Gali būti įrašytas dialogas, taip pat kitos muzikos arba ne muzikos dalys. Tos kitos audiovizualinio kūrinio dalys turi būti pakankamai originalios, kad autorių teisių požiūriu bendras rezultatas įgytų audiovizualinio „kūrinio“ statusą tam, kad nepatektų į fonogramos sąvoką, kaip tai apibrėžta WPPT ( 40 ).

65.

Atsižvelgiant į tai, kad nei Nuomos direktyvoje, nei Direktyvoje 2001/29 nepateikta žodžių junginio „komerciniais tikslais išleista fonograma arba tokios fonogramos atgaminimas“ apibrėžties, taip pat nėra tokiame žodžių junginyje pavartotų žodžių „fonograma“ ir „atgaminimas“ apibrėžčių, šių terminų ir šio žodžių junginio prasmė ir taikymo apimtis turi būti nustatytos atsižvelgiant į jų įprastą prasmę kasdienėje kalboje, taip pat į jų kontekstą ( 41 ). Šie terminai, siekiant nustatyti jų prasmę ir taikymo apimtį, kaip ir terminai nuostatos, kurioje nėra aiškios nuorodos į valstybės narės teisę, turi būti aiškinami savarankiškai ir vienodai visoje Europos Sąjungoje, kaip to reikalaujama atsižvelgiant į būtinybę vienodai taikyti ES teisę ir į lygybės principą ( 42 ).

66.

Pradedant nuo minėto žodžių junginio ir konteksto, žodis „atgaminimas“ yra ne tik Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat Direktyvos 92/100 7 straipsnyje ir vėlesnėje šios nuostatos versijoje Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje.

67.

Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į reikalavimus dėl ES teisės sistemos vienovės ir nuoseklumo, direktyvose 2001/29 ir 2006/115 vartojamos sąvokos turi turėti tą pačią reikšmę, nebent Sąjungos teisės aktų leidėjas konkrečiame teisiniame kontekste pareiškė kitokią valią ( 43 ).

68.

Šiuo klausimu svarbu atsižvelgti į skirtingus tikslus ir skirtingus interesus, kurie saugomi, pirma, ES teisės aktais (ir atitinkamomis tarptautinės teisės nuostatomis), kuriais atlikėjams ir gamintojams suteikiama išimtinė (tačiau perduodama) teisė leisti arba drausti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, gamintojų teisė leisti arba drausti atgaminti jų fonogramas, ir, antra, teisėmis į teisingą atlyginimą už nuomą arba panaudą, taip pat už transliavimą ar viešą paskelbimą, kurios iš esmės yra turtinės teisės ( 44 ).

69.

Teise leisti arba drausti tam tikrus veiksmus siekiama atlikėjams ir fonogramų gamintojams suteikti priemones kontroliuoti konkrečią jų darbo rezultato naudojimo formą, taip jiems suteikiant galimybę derėtis dėl užmokesčio už tokį naudojimą, o teisėmis į teisingą atlyginimą siekiama atlyginti atlikėjams arba gamintojams už jų atlikimą arba investicijas, kai tai naudojama aplinkybėmis, kurių jie nekontroliuoja.

70.

Dėl Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje ir Nuomos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje pateiktos „viešo paskelbimo“ sąvokos Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad šiomis nuostatomis siekiama tam tikra prasme skirtingų tikslų, nes pagal minėtą 3 straipsnį autoriams suteikiama teisė, kuri yra prevencinio pobūdžio ( 45 ). Ta pati logika būtų taikoma Direktyvos 2001/29 2 straipsnio atveju: pagal šią nuostatą subjektams, kuriems ji taikoma, suteikiama prevencinio pobūdžio teisė, t. y. teisė leisti arba drausti atgaminti.

71.

Be to, žodis „atgaminimas“ gali būti suprantamas kaip tam tikro objekto atgaminimas arba kaip tokio atgaminimo rezultatas. Pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio c punktą draudžiamas neleistinas atgaminimo veiksmas, o 8 straipsnio 2 dalyje kalbama apie atgaminamą fonogramą kaip apie fonogramos kopiją, t. y. apie objekto naudojimą. Tai dvi skirtingos to paties žodžio prasmės.

72.

Šiuo atveju nagrinėjama byla skiriasi nuo atvejo, analizuoto byloje Reha Training ( 46 ), kurioje priimto sprendimo 31 ir 32 punktuose Teisingumo Teismas nenustatė, kad ES teisės aktų leidėjas siekė, jog „viešo paskelbimo“ sąvokos prasmė Direktyvoje 2001/29 ir Direktyvoje 2006/115 būtų skirtinga, ir kurioje teises, nustatytas šiose dviejose direktyvose, lemia tas pats veiksnys (aptariama sąvoka buvo to veiksnio dalis).

73.

Dėl „atgaminimo“ įprastos reikšmės kasdienėje kalboje galėčiau teigti, kad paprastas asmuo įprasto audiovizualinio kūrinio nelaikytų fonogramos, kuri naudojama kaip to kūrinio (ar jo dalies) garso takelis, „atgaminimu“. Tik kaip pavyzdį paminėsiu, kad tokio filmo, kaip „Mirtis Venecijoje“ ( 47 ), nelaikyčiau – ir nemanau, kad kas nors laikytų – Mahlerio penktosios simfonijos ar bet kurio kito muzikos kūrinio, kuris buvo įtrauktas į to filmo garso takelį ( 48 ), įrašo (arba jo dalių) „atgaminimu“, taip pat filmo „Absolventas“ ( 49 ) nelaikyčiau Simon & Garfunkel atliekamos dainos „The Sound of Silence“„atgaminimu“, kaip šis žodis suprantamas kasdienėje kalboje.

74.

Jau sukurto dainos įrašo kopijavimas į filmo garso takelį yra atgaminimo veiksmas, nes tai ir daroma. Daina atgaminama ir įrašoma į audiovizualinį kūrinį. Kaip aptarta šios išvados 33–35 punktuose, aišku, kad toks atgaminimo veiksmas, kaip jis suprantamas pagal atgaminimo teisę reglamentuojančias nuostatas, atliekamas tada, kai fonograma sinchronizuojama.

75.

Vis dėlto vien dėl to, kad jau sukurto įrašo sinchronizavimas yra fonogramos atgaminimas, taip sukurtas audiovizualinis kūrinys (kuriame, galima daryti prielaidą, daina sudaro kur kas mažesnę ir ne tokią reikšmingą dalį) netampa atgaminta daina. Tai vargu ar derėtų su įprasta šio žodžio reikšme kasdienėje kalboje.

76.

Sprendime Pelham Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti Nuomos direktyvos 9 straipsnyje nustatytą „platinimo teisę“. Pagal šią nuostatą, inter alia, fonogramų gamintojams suteikiama išimtinė teisė savo fonogramas, „įskaitant jų kopijas“, parduoti arba kitu būdu viešai pateikti. Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar fonograma, kurioje yra iš kitos fonogramos perkeltų garsinių fragmentų (tuo atveju – be teisių į fonogramą, iš kurios imami garsiniai fragmentai, turėtojų sutikimo), yra fonogramos, iš kurios imami garsiniai fragmentai, „kopija“, kaip tai suprantama pagal Nuomos direktyvos 9 straipsnio 1 dalį. Teisingumo Teismas neigiamai atsakė į šį klausimą. Jis pateikė argumentus, iš dalies grindžiamus fonogramos gamintojų turimos platinimo teisės tikslu (užtikrinant tinkamą teisinę teisės turėtojų intelektinės nuosavybės apsaugą suteikti gamintojui galimybę susigrąžinti investicijas ir kovoti su piratavimu), iš dalies – panašia (tačiau skirtingai suformuluota) Ženevos konvencijos ( 50 ) 1 straipsnio c punkto nuostata, kad fonograma, kurioje yra iš kitos fonogramos perkeltų garsinių fragmentų, nėra šios fonogramos „kopija“, nes „joje nėra įtraukti visi toje kitoje fonogramoje įrašyti garsai ar esminė jų dalis“ ( 51 ).

77.

Reikia pažymėti, kad byla Pelham buvo susijusi su atveju, kai atgaminta arba nukopijuota dalis buvo kur kas mažesnė nei visas kūrinys, nes buvo atgaminta tik maža originalios fonogramos dalis. Nagrinėjamoje byloje sinchronizavimo procese gali būti atgaminta visa aptariama fonograma arba jos dalis. Vis dėlto, net jeigu sinchronizacijos procese atgaminama visa fonograma, reikalavimas, kad audiovizualinis produktas būtų laikomas „kūriniu“, reiškia, kad pakeista visuma turi atitikti tam tikrą originalumo lygį. Taigi negalima teigti, kad fonograma ir audiovizualinis kūrinys yra tas pats arba kad audiovizualinis kūrinys yra atgaminta fonograma arba jos kopija.

78.

Tokiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad nors žodžiai „atgaminimas“ ir „kopija“ nėra identiški pagal prasmę, jie yra susiję. Romos konvencijos 3 straipsnio e punkte „atgaminimas“ iš tikrųjų apibrėžtas kaip „vieno ar kelių įrašo egzempliorių pagaminim[as]“. Šiuo požiūriu manau, kad pasiūlytas sprendimas taip pat yra toks, kuris labiausiai atitinka ankstesnę Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

79.

Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus:

Sąvokos „fonograma“ ir „atgaminta fonograma“, nurodytos 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 8 straipsnio 2 dalyje ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 8 straipsnio 2 dalyje, neapima audiovizualinio kūrinio, į kurį buvo įrašyta fonograma, gavus atitinkamo teisės (‑ių) į fonogramą turėtojo (‑jų) tinkamą leidimą, kaip to reikalaujama pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 2 straipsnio c punktą.

Kai viešai paskelbtas kūrinys yra pats audiovizualinis kūrinys, tai nėra „fonograma“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį, kuri „naudojama“ arba paskelbiama viešai.

Vadinasi, pagal Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį nereikalaujama, kad valstybės narės nustatytų reikalavimą mokėti „vienkartinį teisingą atlyginimą“ teisės (‑ių) į įrašytą fonogramą turėtojui (‑ams) audiovizualinį kūrinį „paskelbus viešai“.