1.

Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Italijos Respublika, taikydama regioniniuose teisės aktuose, kuriuos priėmė Friulio‑Venecijos Džulijos regionas (Italija), numatytą sumažintą akcizo normą benzino ir dyzelinių variklių degalams, kai šie produktai parduodami šio regiono gyventojams, neįvykdė įsipareigojimų pagal 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 4 ir 19 straipsnius ( 2 ).

2.

Komisija iš esmės laikosi nuomonės, kad Friulio‑Venecijos Džulijos regiono nustatyta kompensacijos degalams įsigyti sistema pažeidžiamas minimalaus ir vienodo apmokestinimo lygio, atsižvelgiant į produktą ir panaudojimą, visoje Italijos Respublikos teritorijoje principas, nes pagal šią sistemą šiame regione sumažinamas degalų apmokestinimo lygis. Atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos lygmeniu nebuvo leista nustatyti pagal šią sistemą taikomos sumažintos akcizo normos, Teisingumo Teismas turėtų konstatuoti, kad ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2003/96 4 ir 19 straipsnius.

3.

Šioje išvadoje priminsiu, kad pareiga įrodyti įsipareigojimų nevykdymą tenka Komisijai, tada paaiškinsiu, kodėl manau, kad šį ieškinį reikėtų atmesti.

4.

Direktyvos 2003/96 2–5, 9, 13 ir 15 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

5.

Pagal šios direktyvos 1 straipsnį „[v]alstybės narės energetikos produktus ir elektros energiją apmokestina pagal šią direktyvą“.

6.

Direktyvos 2003/96 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Apmokestinimo lygiai, kuriuos valstybės narės taiko 2 straipsnyje išvardytiems energetikos produktams ir elektros energijai, negali būti mažesni už šioje direktyvoje nurodytus minimalius apmokestinimo lygius.

2.   Šioje direktyvoje „apmokestinimo lygis“ yra visas mokestis, taikomas visų netiesioginių mokesčių [išskyrus [pridėtinės vertės mokestį] (PVM)] atžvilgiu, atidavimo naudojimui metu tiesiogiai ar netiesiogiai paskaičiuotų pagal energetikos produktų ir elektros energijos kiekį.“

7.

Direktyvos 2003/96 6 straipsnis suformuluotas taip:

„Valstybės narės gali savarankiškai atleisti nuo šioje direktyvoje nustatytų mokesčių ar juos sumažinti:

8.

Pagal Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalį, nukrypstant nuo jos nuostatų, valstybėms narėms leidžiama ir toliau taikyti II priede nurodytus sumažintus apmokestinimo lygius ar atleidimą nuo mokesčių. Šis leidimas baigia galioti 2006 m. gruodžio 31 d. arba II priede nurodytą dieną, jeigu jį iš anksto patvirtina Europos Sąjungos Taryba, remdamasi Komisijos pateiktu pasiūlymu.

9.

Šios direktyvos 19 straipsnyje nustatyta:

„1.   Be ankstesniuose straipsniuose išdėstytų nuostatų, ypač 5, 15 ir 17 straipsniuose, Taryba, Komisijai pasiūlius, bet kuriai valstybei narei gali vieningai leisti toliau atleisti nuo mokesčių ar juos sumažinti remiantis konkrečios politikos sumetimais.

Valstybė narė, norinti taikyti šią priemonę, apie tai atitinkamai praneša Komisijai ir taip pat jai pateikia visą tiesiogiai susijusią ir būtiną informaciją.

Komisija išnagrinėja prašymą, atsižvelgdama, inter alia, į tinkamą vidaus rinkos funkcionavimą, poreikį užtikrinti sąžiningą konkurenciją bei [Sąjungos] sveikatos, aplinkos apsaugos, energetikos ir transporto politiką.

Per tris mėnesius nuo visos tiesiogiai susijusios ir būtinos informacijos gavimo dienos Komisija pateikia Tarybai pasiūlymą leisti tokią priemonę arba praneša Tarybai priežastis, dėl kurių nepateikė pasiūlymo leisti šią priemonę.

2.   1 dalyje nurodyti leidimai suteikiami maksimaliam 6 metų laikotarpiui, kurį galima atnaujinti 1 dalyje nustatyta tvarka.

3.   Jei Komisija nusprendžia, kad 1 dalyje numatyti atleidimai daugiau nebėra subalansuoti, ypač kalbant apie sąžiningą konkurenciją ar vidaus rinkos veiklos iškraipymą, arba [Sąjungos] sveikatos, aplinkos apsaugos, energetikos ir transporto politikos sričių atžvilgiu, ji Tarybai pateikia atitinkamus pasiūlymus. Taryba vienbalsiai priima sprendimą dėl šių pasiūlymų.“

10.

Direktyvos 2003/96 II priede „18 straipsnio 1 dalyje nurodytas apmokestinimo normų sumažinimas ir atleidimas nuo apmokestinimo“ numatyta Italijai leisti sumažinti tam tikrus apmokestinimo lygius, įskaitant „sumažinam[ą] akcizo norm[ą] už benziną, naudojamą Friuli‑Venezia Giulia [Friulio-Venecijos Džulijos] teritorijoje, su sąlyga, kad normos atitinka šioje direktyvoje nustatytus įpareigojimus, ypač minimalias akcizo normas“.

11.

Pagal ginčui taikomos redakcijos Statuto speciale della Regione autonoma Friuli Venezia Giulia (Friulio‑Venecijos Džulijos regiono specialusis statutas), patvirtinto 1963 m. sausio 31 d.legge costituzionale (Konstituciniu Įstatymu) ( 3 ), 5 straipsnio 3 punktą šis regionas, be kita ko, turi teisėkūros teisę dėl šio statuto 51 straipsnyje numatytų regiono rinkliavų.

12.

Pagal Friulio‑Venecijos Džulijos regiono specialiojo statuto 49 straipsnio 7a punktą regionui skiriama 29,75 proc. iš benzino ir 30,34 proc. iš dyzelino, sunaudojamų šiame regione transporto reikmėms, akcizų gautų pajamų, surinktų jo teritorijoje.

13.

Šio statuto 51 straipsnio ketvirtos pastraipos a punkte numatyta, kad laikydamasis Sąjungos taisyklių valstybės pagalbos srityje Friulio‑Venecijos Džulijos regionas gali, jeigu tokią galimybę valstybė suteikia mokestinių pajamų srityje, pakoreguoti apmokestinimo lygį jį sumažindamas pagal tuo metu galiojančius ribojimus arba jį padidindamas, bet neviršydamas valstybės teisės aktuose nustatyto maksimalaus apmokestinimo lygio, taip pat nustatyti atleidimo nuo mokesčių atvejus arba mokesčių lengvatas ir neapmokestinamąją sumą nuo apmokestinamosios vertės.

14.

2010 m. rugpjūčio 11 d.Legge regionale n. 14, norme per il sostegno all’acquisto dei carburanti per autotrazione ai privati cittadini residenti in Regione e di promozione per la mobilità individuale ecologica e il suo sviluppo (Regioninis įstatymas Nr. 14, kuriuo nustatomos taisyklės dėl paramos teikimo regiono gyventojams įsigyjant degalų transporto reikmėms ir individualaus ekologiško judumo skatinimo ir jo vystymo) ( 4 ) su pakeitimais (toliau – Regioninis įstatymas Nr. 14/2010) 1 straipsnyje „Tikslai“ nustatyta:

„1.   Siekdamas kovoti su didele ekonomikos krize Friulio‑Venecijos Džulijos regionas šiuo įstatymu nustato papildomas išskirtines priemones, kuriomis siekiama skatinti susisiekimą keliais ir sumažinti aplinkos taršą. Jame, be kita ko:

15.

Regioninio įstatymo Nr. 14/2010 2 straipsnyje „Apibrėžtys“ nustatyta:

„1.   Šiame įstatyme:

<…>

16.

Šio regioninio įstatymo 3 straipsnyje „Kompensacijos degalams įsigyti sistema“ nurodyta:

„1.   Regioninės valdžios institucijos, atsižvelgdamos į kiekvienu atskiru atveju įsigyjamų degalų kiekį, gali skirti kompensaciją degalams įsigyti transporto reikmėms, kai degalų įsigyja kompensacijos gavėjai.

2.   Įsigyjant benzino ir dyzelino skiriama atitinkamai 12 centų už litrą ir 8 centų už litrą kompensacija.

3.   Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta kompensacijos benzinui ir dyzelinui įsigyti suma padidinama atitinkamai 7 centais už litrą ir 4 centais už litrą kompensacijos gavėjams, gyvenantiems kalnuotose arba pusiau kalnuotose vietovėse esančiose komunose, kurios pagal 1975 m. balandžio 28 d. Tarybos direktyvą 75/373/EEB dėl žemės ūkio vietovių, kurios pagal Direktyvą 75/268/EEB (Italija) laikomos esančiomis nepalankioje padėtyje, Bendrijos sąrašo[ ( 5 )] laikomos esančiomis nepalankioje arba iš dalies nepalankioje padėtyje, taip pat gyvenantiems [įvairiuose Komisijos sprendimuose dėl regioninės pagalbos] nurodytose komunose.

4.   Pasitarus su kompetentinga vykdomosios valdžios komisija, šio straipsnio 2 dalyje nurodytos kompensacijos ir 3 dalyje nurodytas didėjimo lygis regiono vykdomosios valdžios sprendimu, kuris ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas, priimamas atskirai dėl benzino ir dėl dyzelino, gali būti patikslinti dėl ekonominių priežasčių arba dėl regioninių biudžetų privalomųjų reikalavimų, neviršijant atitinkamai 10 ir 8 centų už litrą skirtumo. Sprendimas skelbiamas regiono oficialiajame leidinyje.

4a.   Nedarydama įtakos bendram biudžeto subalansavimui regiono vykdomoji valdžia, siekdama kovoti su išimtiniais ekonominiais sunkumais, gali sprendimu, kuris taikomas iki 2012 m. rugsėjo 30 d., padidinti 3 dalyje nurodytą kompensaciją iki 10 centų už litrą.

5.   Kompensacijos gavėjai turi teisę gauti šio straipsnio 2 dalyje nurodytą kompensaciją dėl visų įsigijimų visose regiono teritorijoje esančiose pardavimo vietose, jei buvo naudotasi šiame įstatyme nustatytomis elektroninėmis priemonėmis.

5a.   8 straipsnio 5 dalyje nurodytuose susitarimuose gali būti nustatytos sąlygos, kuriomis paramos gavėjams suteikiama kompensacija tais atvejais, kai kuro įsigyta už regiono teritorijos ribų.

6.   Kompensacija neskiriama, kai atskiru atveju įsigyjant degalų bendra kompensacijos suma nesiekia 1 euro.

7.   Šiame straipsnyje numatyta kompensacija padidinama 5 centais už litrą, jeigu motorinėje transporto priemonėje, į kurią pilami degalai, yra įrengtas bent vienas netaršus variklis, sujungtas arba suderintas su benzininiu arba dyzeliniu varikliu.

8.   Nuo 2015 m. sausio 1 d. šio straipsnio 2 dalyje numatyta kompensacija 50 proc. sumažinama motorinėms transporto priemonėms, išskyrus tas, kurios numatytos 7 dalyje ir sertifikuotos pagal „Euro 4“ arba žemesnį ekologinį standartą.

9.   Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta kompensacija neskiriama naujoms ir naudotoms transporto priemonėms, įsigytoms po 2015 m. sausio 1 d., jeigu jos skiriasi nuo tų, kurios nurodytos 7 dalyje ir yra sertifikuotos pagal „Euro 4“ arba žemesnį ekologinį standartą.

9a.   Bet kokia kita regioninio lygmens parama, susijusi su degalų įsigijimu, yra nesuderinama su pagal šį straipsnį skiriamomis kompensacijomis.“

17.

Regioninio įstatymo Nr. 14/2010 4 straipsnio „Leidimo išdavimo reikalavimai ir sąlygos“ 1 ir 3 dalyse numatyta, kad leidimas pasinaudoti sumažinta kaina išduodamas asmenims, kurie yra provincijos, kurioje jie gyvena, Camera di commercio, industria, artigianato ed agricoltura (Prekybos, pramonės, amatų ir žemės ūkio rūmai, Italija) ( 6 ) nariai, ir kad identifikacinis kodas gali būti naudojamas išimtinai tik pilant degalų į transporto priemonę, kuriai suteiktas leidimas, jais gali naudotis tik paramos gavėjas arba kitas asmuo, kuriam paramos gavėjas formaliai leido naudotis minėta transporto priemone, tačiau paramos gavėjas išlieka atsakingas dėl bet kokio piktnaudžiavimo identifikaciniu kodu.

18.

Šio regioninio įstatymo 5 straipsnyje „Elektroninių mokėjimų sąlygos“ nustatyta:

„1.   Kad elektroniniu būdu gautų kompensaciją transporto reikmėms naudojamiems degalams įsigyti, kompensacijos gavėjas pateikia Friulio‑Venecijos Džulijos regiono teritorijoje esančių įrenginių, kuriuose yra POS, valdytojui (toliau – valdytojai) identifikacinį kodą, susijusį su transporto priemone, kuriai jis buvo išduotas.

2.   Valdytojas privalo patikrinti, kad transporto priemonė, į kurią pilami degalai, yra būtent ta, kuri nurodyta identifikaciniame kode. Patikrinimą taip pat galima atlikti pasitelkiant vizualiąją ir elektroninę įrangą arba priemones, leidžiančias elektroniniu būdu patikrinti, kad transporto priemonės, į kurią pilami degalai, atitinka naudojamos kortelės duomenis.

3.   Įpylus degalų valdytojas, pasinaudodamas POS priemonėmis, privalo nedelsiant nurodyti įpiltų degalų kiekį litrais ir šią informaciją užregistruoti elektroniniu būdu, taip pat paramos gavėjui pateikti dokumentus, kuriuose nurodytos B priedo 3 punkte išvardytos procedūros ir informacija.

4.   Paramos gavėjas privalo patikrinti, kad įpiltų degalų kiekis litrais atitinka tą, kuris nurodytas gautuose dokumentuose.

5.   Išskyrus 3 straipsnio 5a dalyje nurodytą atvejį, apskaičiuotą kompensacijos sumą valdytojas tiesiogiai perveda atitinkamai sumažindamas degalų kainą.

<…>“

19.

Minėto regioninio įstatymo 6 straipsnio „Pervedimo ne elektroninėmis priemonėmis tvarka“ 1 ir 2 dalyse numatyta, kad galima pasinaudoti kompensacijų pervedimo ne elektroninėmis priemonėmis tvarka, kai kompensacijos gavėjai degalų transporto reikmėms įsigyja ne Friulio‑Venecijos Džulijos regiono teritorijoje, ir kad tokiais atvejais kompensacijos gavėjas pateikia prašymą Prekybos rūmams, į kurių teritorinę kompetenciją patenka komuna, kurioje jis gyvena.

20.

Regioninio įstatymo Nr. 14/2010 9 straipsnyje „Kompensacijos pervedimas“ nustatyta:

„1.   Prekyviečių, kuriose įrengtos POS, valdytojai turi teisę elektroniniu būdu pervesti kompensaciją degalams įsigyti transporto reikmėms.

2.   Valdytojai neperveda kompensacijos degalams transporto reikmėms įsigyti, jeigu paaiškėja, kad įsigyjant degalų pateiktas identifikacinis kodas buvo išduotas dėl kitos transporto priemonės nei ta, į kurią turi būti pilami degalai, arba kad šis identifikacinis kodas yra negaliojantis.

3.   Valdytojai privalo tą pačią dieną arba kitą darbo dieną elektroniniu būdu perduoti pagal teritoriją kompetentingiems Pramonės rūmams <…> duomenis apie transporto reikmėms parduotų degalų kiekį.

4.   3 dalyje nurodytos informacijos perdavimo tikslais valdytojai, pasinaudodami POS, turi užregistruoti duomenis apie bendrą transporto reikmėms parduotų degalų kiekį, nurodytą sąskaitos skiltyse ir įtrauktą į Ufficio tecnico di finanza (Finansų biuras, Italija) registrą.“

21.

Regioninio įstatymo Nr. 14/2010 10 straipsnio „Kompensacijų grąžinimas“ 1, 2 ir 7 dalyse numatyta:

„1.   Regioninės valdžios institucijos iš esmės kas savaitę grąžina valdytojams kompensacijų gavėjams išmokėtas kompensacijas degalams įsigyti.

2.   Kompensacijos išmokamos pagal duomenis, saugomus informacinėje duomenų bazėje, tačiau kompensacijų mokėjimas gali būti sustabdytas arba susigrąžinta nepagrįstai gauta kompensacija.

<…>

7.   Kiekvienais finansiniais metais regioninės valdžios institucijos atsitiktine tvarka atlieka vieną ar kelis valdytojų, susijusių su finansiniais sandoriais, sudarytais dėl kompensacijos degalams įsigyti, patikrinimus, be kita ko, siekiant įsitikinti, kad valdytojai turi dokumentus, kurių reikalaujama teikiant prašymus dėl kompensacijų grąžinimo. Bet kokiu atveju suinteresuotieji asmenys, kurie nėra galutiniai kompensacijų gavėjai, turi ne mažiau kaip dvejus metus nuo atitinkamų prašymų dėl kompensacijų grąžinimo pateikimo saugoti dokumentus, susijusius su finansiniais sandoriais.“

22.

2008 m. gruodžio 1 d. Komisija, remdamasi SESV 258 straipsniu, išsiuntė Italijos Respublikai oficialų pranešimą dėl sumažintų akcizo normų taikymo degalams, naudojamiems benzinui ir dyzelinui, kai šie produktai parduodami Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojams. Komisija mano, kad teisės aktai, kuriuose numatytas toks akcizo normos sumažinimas, prieštarauja Sąjungos teisės aktams, susijusiems su energetikos produktų apmokestinimu, nes tai nėra vienas iš Direktyvoje 2003/96 numatytų atleidimo nuo mokesčių arba jų sumažinimo atvejų.

23.

Komisija ginčijo sistemą, kuri nustatyta 1995 m. gruodžio 28 d.Legge n. 549, Misure di razionalizzazione della finanza pubblica (Įstatymas Nr. 549 dėl viešųjų finansų racionalizavimo priemonių) ( 7 ) ir 1996 m. lapkričio 12 d.Legge regionale n. 47, Disposizioni per l’attuazione della normativa nazionale in materia di riduzione del prezzo alla pompa dei carburanti per autotrazione nel territorio regionale e per l’applicazione della Carta del cittadino nei vari settori istituzionali (Regioninis įstatymas Nr. 47 dėl nacionalinių teisės aktų, susijusių su degalų motorinėms transporto priemonėms kainos degalinėje sumažinimu, įgyvendinimo ir Piliečių chartijos taikymo įvairiose institucinėse srityse nuostatų) ( 8 ), kuriais Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojams suteikiama teisė „degalinėse“ benziną (nuo 2002 m. ir dyzeliną) piltis sumažinta kaina. Pagal nagrinėjamą sistemą numatyta, kad galutiniams šiame regione gyvenantiems degalų vartotojams suteikiama nuolaida. Įgyvendinant šią sistemą degalų tiekėjai degalinių valdytojams sumokėdavo kainų sumažinimo lygį atitinkančias sumas ir vėliau minėtam regionui pateikdavo prašymą jas grąžinti.

24.

Komisijos nuomone, pagal šią sistemą buvo neteisėtai sumažinti akcizai – jie buvo kompensuojami. Ji pažymėjo, kad, pirma, kompensacijos gavėjas buvo tas pats asmuo kaip ir akcizų mokėtojas, antra, tarp akcizų mokėtojų, kurie buvo degalų tiekėjai, valstybei mokamų akcizų sumų ir su jomis susijusių kompensacijų degalinių valdytojams buvo tiesioginis ryšys ir, trečia, sistema buvo siekiama panaikinti didelius kainos skirtumus su kaimynine Slovėnijos Respublika, kuri Regioninio įstatymo Nr. 47/96 įsigaliojimo momentu dar nebuvo Sąjungos valstybė narė.

25.

Siekdama užkirsti kelią kelionėms, kuriomis siekiama Slovėnijoje pripildyti pilną baką benzino geresne kaina („degalų turizmas“), Italijos Respublika 1996 m. paprašė pritaikyti jai išimtį pagal Direktyvos 92/81/EEB 8 straipsnio 4 dalį ( 9 ), kad būtų galima taikyti sumažintą akcizo degalams normą Friulio‑Venecijos Džulijos regione ( 10 ), ir šis prašymas buvo patenkintas. Vėliau, remiantis Direktyvos 2003/96 18 straipsniu, Italijos Respublikai buvo leista iki 2006 m. gruodžio 31 d. toliau taikyti sumažintą šio regiono teritorijoje sunaudojamo benzino akcizo normą. 2006 m. spalio 17 d. Italijos Respublika pateikė prašymą dėl išimties taikymo Friulio‑Venecijos Džulijos regione pagal Direktyvos 2003/96 19 straipsnį. Vėliau 2006 m. gruodžio mėn. šis prašymas buvo atsiimtas.

26.

2009 m. balandžio 1 d. raštu Italijos Respublika atsakė į oficialų pranešimą, paaiškindama, kad Regioniniu įstatymu Nr. 47/96 nustatyta tvarka, kurią kritikuoja Komisija, buvo pertvarkyta 2008 m. gruodžio 5 d.Legge regionale n. 14, norme speciali in materia di impianti di distribuzione di carburanti e modifiche alla legge regionale 12 novembre 1996, n. 47 in materia di riduzione del prezzo alla pompa dei carburanti per autotrazione nel territorio regionale (Regioninis įstatymas Nr. 14, kuriuo nustatomos specialios taisyklės dėl degalų platinimo įrenginių, kuriuo iš dalies keičiamas 1996 m. lapkričio 12 d. Regioninis įstatymas Nr. 47 dėl degalų kainos degalinėse sumažinimo regiono teritorijoje) ( 11 ). Šiuo įstatymu numatyta, kad kompensacijos skiriamos tiesiogiai degalų platinimo įrenginių valdytojams, o ne degalų tiekėjams.

27.

Be to, Regioniniu įstatymu Nr. 14/2010 Italijos Respublika įvedė naują kompensacijų skyrimo sistemą, pagal kurią numatyta fiksuota kompensacijos suma (už litrą) įsigyjant benzino ir dyzelino, nustatyta atsižvelgiant į degalų rūšį ir degalų įsigyjančio asmens gyvenamąją vietą.

28.

2013 m. balandžio 12 d. Komisija paprašė, kad Italijos Respublika pateiktų paaiškinimus dėl Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojų perkamų degalų kainos kompensacijos apskaičiavimo metodikos.

29.

2013 m. gegužės 16 d. raštu Italijos Respublika pateikė paaiškinimus dėl Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojams skiriamos kompensacijos perkant degalus ir dėl šio regiono padalijimo į dvi teritorines zonas, kuriose taikomi skirtingi kompensacijų dydžiai.

30.

2014 m. liepos 11 d. Komisija išsiuntė Italijos Respublikai papildomą oficialų pranešimą dėl Regioninio įstatymo Nr. 14/2010, nes pagal naują Prekybos rūmų mokėjimų degalinių valdytojams schemą sumažinami akcizai – jie kompensuojami, o tai nėra nei numatyta Direktyvoje 2003/96, nei leista Tarybos pagal šios direktyvos 19 straipsnį.

31.

2014 m. rugsėjo 4 d. raštu Italijos Respublika pateikė pastabas dėl šio papildomo oficialaus pranešimo.

32.

2015 m. gruodžio 11 d. Komisija pateikė Italijos Respublikai pagrįstą nuomonę, į ją ji atsakė 2016 m. vasario 11 d.

33.

Kadangi šis atsakymas Komisijos netenkino, ji, įsitikinusi, kad Regioniniu įstatymu Nr. 47/96 ir Regioniniu įstatymu Nr. 14/2010 numatyta tvarka yra nuosekli ir iš esmės vienoda, pareiškė šį ieškinį pagal SESV 258 straipsnį.

34.

Šiame ieškinyje Komisija Teisingumo Teismo prašo:

35.

Italijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

36.

2019 m. birželio 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Ispanijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Italijos Respublikos.

37.

Komisija pažymi, kad akcizai yra netiesioginiai mokesčiai, kurie taikomi tam tikrų produktų vartojimui, ir kad šių mokesčių ekonominė našta tenka galutiniam vartotojui. Nekyla jokių abejonių, kad Friulio‑Venecijos Džulijos regiono patvirtintos priemonės tikslas ir poveikis yra būtent sumažinti galutinio vartotojo mokamą kainą, taip sumažinant mokestinę naštą šioje srityje.

38.

Siekdama įrodyti, kad pagal nagrinėjamus teisės aktus yra numatytas akcizo normos sumažinimas, kuris nėra leidžiamas pagal Direktyvą 2003/96, Komisija pažymi, kad, remiantis šios direktyvos struktūra, reikalaujama, kad kiekvienos valstybės narės visoje teritorijoje būtų taikomas vienodas apmokestinimo lygis, atsižvelgiant į produktą ir panaudojimą. Kita vertus, Komisija pažymi, kad pagal šią direktyvą nereikalaujama, jog pardavimo galutiniam vartotojui kaina būtų tokia pati visoje valstybės narės teritorijoje, nes minėta direktyva susijusi su energetikos produktų apmokestinimu, tačiau ja nereglamentuojama šių produktų pardavimo kaina.

39.

Ji paaiškina, kad Direktyvoje 2003/96 pateiktos visos nuostatos, pagal kurias valstybėms narėms leidžiama tam tikriems produktams arba tam tikram naudojimui numatyti mažesnį apmokestinimo lygį, netaikyti apmokestinimo arba nustatyti diferencijuotą apmokestinimo lygį. Šiuo klausimu Komisija remiasi, be kita ko, šios direktyvos 5, 7 ir 15–19 straipsniais. Valstybės narės gali sumažinti apmokestinimo lygį, netaikyti apmokestinimo arba taikyti diferencijuotas apmokestinimo normas pagal minėtos direktyvos 6 straipsnyje nustatytas sąlygas. Nukrypti nuo vienodo apmokestinimo lygmens, atsižvelgiant į produktą ir panaudojimą, principo galima tik Direktyvoje 2003/96 numatytais atvejais. Tai taikoma nepaisant to, kad atsižvelgiama į minimalius šioje direktyvoje numatytus apmokestinimo lygius.

40.

Komisija mano, kad kai valstybė narė nori regioniniu lygmeniu taikyti sumažintą apmokestinimo lygį, vienintelė galimybė yra pasinaudoti Direktyvos 2003/96 19 straipsniu, taigi paprašyti leidimo pagal šią nuostatą. Negavus tokio leidimo, dėl akcizo degalams, kurių įsigyja Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojai, sumažinimo nukrypus nuo vienodos apmokestinimo normos, atsižvelgiant į produktą ir panaudojimą, būtų pažeisti šios direktyvos 4 ir 19 straipsniai. Ji tvirtina, kad reikėtų atmesti Italijos Respublikos argumentus, pateiktus siekiant įrodyti, kad skiriant kompensaciją degalams įsigyti nebuvo pažeistos minėtos direktyvos nuostatos.

41.

Dėl kompensacijos degalams įsigyti pripažinimo akcizo normos sumažinimu Komisija laikosi nuomonės, kad tada, kai valstybė narė skiria pagal Sąjungos teisę neleistiną subsidiją, atidavimo naudojimui metu tiesiogiai ar netiesiogiai paskaičiuotą pagal energetinio produkto, kuris patenka į Direktyvos 2003/96 taikymo sritį, kiekį, tokia subsidija lemia neteisėtą šiam energetikos produktui taikomos mokestinės naštos sumažinimą. Iš tikrųjų tokiu atveju skyrus minėtą subsidiją visiškai arba iš dalies būtų kompensuoti akcizai, kuriais apmokestinamas aptariamas produktas. Kaip vadinama nagrinėjama priemonė, neturi reikšmės. Svarbus yra šios priemonės pobūdis, ypatybės ir jos poveikis.

42.

Siekdama pagrįsti savo nuomonę Komisija pažymi, kad kompensacija degalams įsigyti skiriama kaip fiksuota suma už įsigytų degalų kiekį, o tai atitinka akcizų dydžio apskaičiavimo metodiką.

43.

Komisija primena, kad, kaip matyti iš 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Airija ( 12 ), vienas iš būdų, kaip valstybės narės gali atleisti nuo mokesčių arba sumažinti apmokestinimo lygį, yra „grąžin[ti] visą mokesčio sumą arba jos dalį“, laikantis Direktyvos 2003/96 6 straipsnio c punkto. Tam, kad būtų konstatuotas akcizų kompensavimas, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą, neturi reikšmės tai, kad, pirma, produktą naudojimui atiduodantis asmuo, taigi asmuo, kuriam keliamas reikalavimas sumokėti akcizą, šiuo atveju – degalų tiekėjas, yra ne tas pats, kuris gauna regioninę kompensaciją, šiuo atveju – degalinės valdytojas, taip pat kad, antra, galiausiai ši kompensacija yra naudinga galutiniam vartotojui, kuriam kaina degalinėje dėl to sumažėja. Šis aiškinimas grindžiamas būtinybe užtikrinti, kad Direktyvos 2003/96 nuostatos išliktų veiksmingos. Vis dėlto, jeigu kompensacija degalams įsigyti būtų laikoma akcizų sugrąžinimu, tai nereikštų, kad yra įrodyta, jog nagrinėjama priemone siekiama tik apeiti šios direktyvos nuostatas.

44.

Be to, Komisija laikosi nuomonės, kad kompensaciją degalams įsigyti pripažįstant „akcizų grąžinimu“ esminę reikšmę turi teiginys, kad ši kompensacija pervedama kaip valstybės lėšos arba, kaip ir nagrinėjamu atveju, kaip regiono lėšos. Iš tikrųjų akcizą grąžinant iš valstybės lėšų būtų panaikintas produkto apmokestinimas.

45.

Šiuo klausimu neturi reikšmės tai, kad kompensacijoms degalams įsigyti lėšos skiriamos iš bendrųjų Friulio‑Venecijos Džulijos regiono pajamų, o ne konkrečiai iš akcizų gaunamų lėšų, kurias šiam regionui perveda valstybė, kai jas surenka, dalies. Taip pat neturi reikšmės tai, kad kompensacija degalams įsigyti taip pat mokama Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojams, degalų įsigijusiems ne šio regiono teritorijoje.

46.

Nors Komisija pripažįsta, kad tam tikromis Regioninio įstatymo Nr. 14/2010 nuostatomis siekiama aplinkosaugos arba socialinių ir ekonominių tikslų, ji laikosi nuomonės, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios toliau taikoma nagrinėjama priemonė, yra siekis užkirsti kelią „degalų turizmui“, t. y. Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojų kelionėms į kitą valstybę narę, šiuo atveju – Slovėniją, kad prisipiltų pilną baką benzino geresne kaina.

47.

Bet kokiu atveju tikslais, kuriais Italijos Respublika remiasi siekdama pateisinti kompensaciją degalams įsigyti, turėjo būti remtasi taikant Direktyvos 2003/96 19 straipsnyje numatytą išimtinę tvarką. Komisija pažymi, kad 2006 m. gruodžio 11 d. Italijos valdžios institucijos atsiėmė prašymą dėl išimties taikymo, kurį pagal minėtą straipsnį jos buvo pateikusios dėl ankstesnės tvarkos, kurios struktūra ir poveikis, tos pačios institucijos manymu, yra iš esmės tokie patys. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad šis prašymas dėl išimties taikymo buvo susijęs su Friulio‑Venecijos Džulijos regiono teritorijoje sunaudoto benzino akcizo normos sumažinimu. Ji taip pat nurodo, kad Taryba, vadovaudamasi Direktyvos 2003/96 19 straipsniu, jau yra leidusi sumažinti tam tikrus akcizus valstybių narių regionuose arba konkrečiose vietovėse ( 13 ).

48.

Galiausiai, kalbant apie ryšį tarp Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojams suteiktos kompensacijos ir degalų kainos sudedamosios dalies, susijusios su akcizais, Komisija pažymi, kad tai, jog akcizų normos ir kompensacija nesutampa, neturi reikšmės, nes taip pat gali būti grąžinta dalis akcizų. Taip pat neturi reikšmės tai, kad dalis degalų kainos, kurią sudaro jų gamybos sąnaudos, būtų didesnė už nagrinėjamą pervedamą kompensacijos sumą, ir tai neturi jokios įtakos aplinkybei, kad pervedant šią kompensaciją gražinami akcizai.

49.

Italijos Respublika atmeta teiginį, kad ankstesnės tvarkos ir tos, dėl kurios pateiktas šis ieškinys, ypatybės ir poveikis yra iš esmės tie patys, todėl dėl antrosios tvarkos, kaip ir dėl pirmosios, turėtų būti vykdoma leidimo suteikimo Sąjungos lygmeniu procedūra pagal Direktyvos 2003/96 nuostatas. Todėl ši valstybė narė primygtinai teigia, kad šios dvi tvarkos skiriasi. Pagal ankstesniąją tvarką benzino ir dyzelino kainos degalinėse sumažinimas buvo finansuojamas regionų iš jiems skirtos akcizų dalies. Taigi šiai daliai akcizų buvo taikomas asignavimo reikalavimas, nes ji buvo skirta nagrinėjamai priemonei finansuoti. Italijos Respublika nurodo, kad pagal naują tvarką kompensacija, kaip ir visos kitos išlaidos, vis dėlto yra finansuojama iš Friulio‑Venecijos Džulijos regiono bendrųjų biudžeto pajamų. Taigi valstybės šiam regionui pervestai akcizų daliai konkretaus asignavimo reikalavimas, kad iš jos finansuojama nagrinėjama priemonė, jau netaikomas ir iš jos finansuojamos visos minėto regiono išlaidos.

50.

Be to, Italijos Respublika pažymi, kad pagal ankstesnę tvarką kompensacija buvo nustatoma remiantis regione taikomos degalų kainos ir žemesnės degalų kainos kitapus sienos su Slovėnijos Respublika skirtumu. Nuolaida, kuri turėjo būti taikoma, taip pat buvo diferencijuojama atsižvelgiant į atstumą nuo sienos. Priešingai, pagal naująją tvarką kompensacija buvo atsieta nuo kainų pokyčių Slovėnijoje ir nustatyta fiksuota suma, atsižvelgiant į dvi geografines zonas.

51.

Be to, Italijos Respublika pažymi, kad tiek pagal ankstesniąją, tiek pagal naująją tvarką kompensacijos gavėjai yra Friulio‑Venecijos Džulijos regione gyvenantys piliečiai. Vis dėlto, nors pagal ankstesniąją tvarką naftos bendrovės buvo atsakingos už kompensacijos pervedimą ir vėliau turėjo teisę prašyti ją sugrąžinti, pagal naująją tvarką šią kompensaciją jos gavėjams sumoka degalų platinimo įrenginių valdytojai, kuriems vėliau regionas kompensuoja patirtas sąnaudas.

52.

Italijos Respublika pripažįsta, kad principas, pagal kurį apmokestinimo lygis turi būti vienodas, atsižvelgiant į produktą ir panaudojimą, visoje tos pačios valstybės narės teritorijoje, grindžiamas sisteminiu Direktyvos 2003/96 aiškinimu. Italijos Respublika taip pat pripažįsta, kad „lankstumas, būtinas [valstybių narių] nacionalines sąlygas atitinkančioms politikos sritims nustatyti ir įgyvendinti“, kuris pripažįstamas valstybėms narėms pagal šios direktyvos 9 konstatuojamąją dalį, nereiškia, kad pastarosios gali savo nuožiūra nustatyti diferencijuotą apmokestinimo lygį, nes tą jos gali daryti tik laikydamosi minėtos direktyvos nuostatų, kuriose numatytos tokios išimtys. Taigi reikėtų, kad siekiamas tikslas atitiktų, be kita ko, Direktyvos 2003/96 5, 15 ir 17 straipsniuose nurodytus atvejus. Jei kalbama apie skirtingus tikslus, susijusius su „konkrečios politikos sumetimais“, atitinkama valstybė narė turėtų, vadovaudamasi šios direktyvos 19 straipsnio nuostatomis, paprašyti leidimo Tarybos, kuri vienbalsiai gali leisti atleisti nuo mokesčių arba papildomai juos sumažinti. Italijos Respublika tvirtina, kad šie apribojimai taikomi, tik jeigu valstybė narė ketina nustatyti priemonę, pagal kurią „būtų atleidžiama nuo [energetikos produktų] apmokestinimo arba sumažinamas tokio apmokestinimo lygis“, ir kad dėl to akivaizdu, jog nacionalinei priemonei, kuri tokio poveikio neturi, nebus taikomi minėti apribojimai.

53.

Šiuo klausimu Italijos Respublika mano, kad esminė nuostata siekiant išspręsti nagrinėjamą ginčą yra Direktyvos 2003/96 6 straipsnio c punktas, pagal kurį į šios direktyvos taikymo sritį patenka atvejai, kai šioje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčių arba jų lygio sumažinimas vykdomas „grąžinant visą mokesčio sumą arba jos dalį“. Ši valstybė narė laikosi nuomonės, kad Komisija pernelyg plačiai aiškina minėtos direktyvos 6 straipsnio c dalį, manydama, kad bet kokios formos subsidijos arba kompensacijos, susijusios su prekėmis, kurios apmokestinamos akcizu, taikymas yra akcizo grąžinimas vien dėl to, kad jos yra finansuojamos iš viešųjų lėšų, taigi taip yra apeinamos šios direktyvos nuostatos.

54.

Italijos Respublika laikosi nuomonės, kad mokesčio suma visiškai arba iš dalies grąžinama, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/96 6 straipsnio c punktą, kai mokesčių administratorius apmokestinamajam asmeniui grąžina jo anksčiau sumokėtą akcizą. Taigi ji tvirtina, kad nacionalinės arba regioninės priemonės, kurios neturi šios direktyvos 6 straipsnio c punkte nurodytų ypatybių, turi būti laikomos nepatenkančiomis į minėtos direktyvos taikymo sritį ir priskirtinos valstybių narių diskrecijai. Taigi Direktyva 2003/96 netaikoma.

55.

Italijos Respublika mano, kad vadovaujantis itin plačiu Komisijos pateikiamu Direktyvos 2003/96 6 straipsnio c punkto aiškinimu neliktų jokios galimybės imtis ekonominių priemonių, susijusių su akcizais apmokestinamomis prekėmis, taip ribojant fiskalinį valstybių narių suverenumą srityje, kuri yra tik iš dalies suderinta.

56.

Priešingai nei byloje, kurioje priimtas 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimas Komisija / Airija ( 14 ), kai nacionaliniuose teisės aktuose buvo aiškiai nurodyta, kad sugrąžinama suma buvo degalų kainos „akcizo“ dalis, Teisingumo Teismas negalėtų remtis tokia prielaida nagrinėdamas šią bylą. Komisija turi įrodyti, kad šiame ieškinyje nagrinėjamos kompensacijos suma yra sugrąžinamas akcizas. Tačiau Komisija nepateikė tokių įrodymų.

57.

Italijos Respublika mano, kad, norint nagrinėjamą priemonę laikyti akcizo sugrąžinimu pagal Direktyvą 2003/96, reikėtų įrodyti, kad, pirma, šia priemone pasiekiamas tas pats rezultatas kaip ir mokesčio grąžinimu anksčiau jį sumokėjusiam apmokestinamajam asmeniui ir, antra, minėtos priemonės vienintelis arba pagrindinis tikslas būtų apeiti šios direktyvos nuostatas, visų pirma jos 5, 15, 16, 17 ir 19 straipsnius. Priešingai, jeigu nacionalinė priemonė neatitinka šių kriterijų, ji nepatenka į minėtos direktyvos taikymo sritį ir neturtėtų būti keliamas reikalavimas dėl jos gauti kokį nors leidimą.

58.

Šiuo klausimu Italijos Respublika paaiškina, kad remiantis 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimu Komisija / Airija ( 15 ) gali būti daroma ne išvada, kad Direktyvos 2003/96 6 straipsnio c punktas apima visus subsidijų arba kompensacijų iš viešųjų lėšų atvejus, susijusius su akcizais apmokestinamomis prekėmis, o veikiau išvada, kad į šios nuostatos taikymo sritį patenka tik lėšų pervedimai, kurie vienaip ar kitaip išlieka susiję su anksčiau sumokėtais akcizais.

59.

Remdamasi šiais argumentais Regioniniame įstatyme Nr. 14/2010 numatytos kompensacijos degalams įsigyti atžvilgiu Italijos Respublika pažymi, kad ginčijama nuolaida suteikiama galutiniams vartotojams ir, be to, nėra jokio ryšio tarp anksčiau apmokestinamųjų asmenų sumokėto mokesčio ir vėliau Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojams iš regiono biudžeto skiriamos pinigų sumos. Nagrinėjama kompensacija grindžiama teisėtais tikslais ir jos tikslas nėra apeiti Direktyvos 2003/96 nuostatas ir toks nėra jos poveikis.

60.

Šiuo klausimu Italijos Respublika nurodo, kad Regioniniu įstatymu Nr. 14/2010 nustatyta tvarka, kaip matyti iš šio įstatymo 1 straipsnio pirmo sakinio, siekiama kovoti su užsitęsusia gilia ekonomikos krize Friulio‑Venecijos Džulijos regione. Pagal šią tvarką nustatyta suderinta daugelio priemonių, susijusių su judumu, sistema, apimanti priemones, kuriomis siekiama paskatinti judumą keliuose, šiuo atveju – pagalbos priemones privatiems asmenims įsigyjant degalų, su jomis taip pat susiejant priemones, kuriomis siekiama sumažinti aplinkos taršą, kurią lemia šis judumas. Kompensacija degalams įsigyti, kartu nuosekliai įgyvendinant visas aplinkosaugos priemones, siekiama sumažinti eismą į ir iš savivaldybių, kuriose kaina degalinėje yra mažesnė, – tai ne tik Slovėnija, bet ir tam tikri Italijos regionai, kuriuose infrastruktūra yra veiksmingesnė ir dėl kurios degalų gamybos sąnaudos gali būti mažesnės. Taigi šia kompensacija siekiama skatinti ekonomiką, Friulio‑Venecijos Džulijos regione gyvenantiems fiziniams asmenims taikant nuolaidą nuo degalų kainos, kurios sudedamoji dalis, kurią sudaro „gamybos sąnaudos“, yra itin didelė dėl šio regiono infrastruktūrinio neišsivystymo, kartu skatinant tvarų judumą ir kovos su tarša priemonių įgyvendinimą.

61.

Siekdama įrodyti, kad nėra ryšio tarp apmokestinamųjų asmenų anksčiau sumokėtų akcizų ir Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojams teikiamos kompensacijos degalams įsigyti, Italijos Respublika trumpai išdėsto visus šiuos aspektus:

62.

Italijos Respublika taip pat cituoja 2011 m. birželio 7 d.Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) sprendimą Nr. 185/2011, kuriame šis teismas nusprendė, kad anksčiau sumokėto akcizo sumažinimas nėra kompensacijos degalams įsigyti tikslas ar poveikis. Ši valstybė narė nurodo, kad šiame sprendime, kuriame pabrėžiamas esminis ankstesnės tvarkos ir tos, kuri numatyta Regioniniame įstatyme Nr. 14/2010, skirtumas, Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) konstatavo, kad visas akcizas sumokamas degalų atidavimo naudojimui metu, kad nėra jokio apmokestinimo lygio sumažinimo ir kad kompensacijos gavėjams skiriama kompensacija negali būti laikoma akcizo sugrąžinimu, nes galutiniai degalų vartotojai nėra apmokestinami šiuo mokesčiu.

63.

Ispanijos Karalystė mano, kad ginčijamais regioniniais teisės aktais numatyta parama Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojams įsigyjant degalų sumažinamos degalų gamybos sąnaudos. Iš tikrųjų degalų kainos sudedamoji dalis, kurią sudaro gamybos sąnaudos, yra didesnė nei ginčijama kompensacija, ir nėra kliūčių teigti, kad ja siekiama sumažinti šią sudedamąją dalį.

64.

Ši valstybė narė pritaria Italijos Respublikos argumentams, kad nagrinėjama byla aiškiai skiriasi nuo tos, kurioje priimtas 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimas Komisija / Airija ( 17 ) ir kurioje pagal Airijos teisės aktus Minister for Finance (finansų ministras, Airija) buvo suteikta galimybė būtent leisti susigrąžinti akcizą, taikomą degalams, kuris skirtas transporto priemonėms, kuriomis naudojasi neįgalieji.

65.

Ispanijos Karalystė mano, kad fiksuotos vertės regioninė parama, kuri yra mažesnė už degalų gamybos sąnaudas ir kurią reglamentuoja ne mokesčių teisės aktai, negali būti laikoma priemone, kuria siekiama sumažinti degalų apmokestinimo lygį. Ji pateikia informaciją, kuri, kaip ji mano, leidžia patvirtinti, kad ginčijama kompensacija yra visiškai nepriklausoma nuo akcizo:

66.

Ši valstybė narė paaiškina, kad degalų pardavimo galutiniams vartotojams kainą sudaro keli elementai, t. y. pirma, žalios naftos kaina ir rafinavimo marža, antra, rinkodaros ir pervežimo iki pardavimo vietos išlaidos ir, trečia, su mokesčiais susijusios sudedamosios kainos dalys (akcizas, PVM). Ji pažymi, kad pardavimo kainos skirtumus tos pačios valstybės skirtingose vietovėse lemia šie atskiri elementai. Pagal Direktyvą 2003/96 tikrai nereikalaujama, kad pardavimo galutiniam vartotojui kaina būtų tokia pati visoje valstybės teritorijoje.

67.

Šiomis aplinkybėmis Ispanijos Karalystė laikosi nuomonės, kad neįmanoma sugretinti akcizo, kurį apmokestinamasis asmuo sumoka Erario (Iždas, Italija) už bendrą naudoti atiduotą degalų kiekį, ir kompensacijos sumos, kurią Friulio‑Venecijos Džulijos regionas sumoka gyventojams už jų įsigytus degalus.

68.

Pagal Regioninį įstatymą Nr. 47/96 Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojai turėjo teisę degalinėje benziną pirkti sumažinta kaina (nuo 2002 m. – ir dyzeliną). Degalų tiekėjai degalinių valdytojams sumokėdavo kainų sumažinimo lygį atitinkančias sumas ir vėliau pateikdavo prašymą šiam regionui jas grąžinti. Komisijos nuomone, tokia sistema, kai atitinkamos sumos yra grąžinamos, laikytina akcizo sumažinimu. Vis dėlto ši sistema, dėl kurios Komisija pradėjo ikiteisminę procedūrą, neįtraukta į šią pažeidimo procedūrą, nes ji buvo pakeista kita kompensacijų sistema, įsigaliojusia 2011 m. lapkričio 1 d.

69.

Regioniniu įstatymu Nr. 14/2010 reglamentuojama kompensacijų degalams įsigyti skyrimo sistema, kuri yra šio ieškinio dalykas.

70.

Reikia priminti, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad kompensacijos degalams įsigyti gavėjai yra regione gyvenantys fiziniai asmenys, kurie yra variklinių transporto priemonių ir motociklų savininkai arba bendraturčiai.

71.

Minėto įstatymo 3 straipsnyje nustatyta fiksuota kompensacija už litrą įsigyto benzino ir dyzelino, kuri sumokama degalų įsigijimo degalinėje momentu. Įvykdžius Regioniniame įstatyme Nr. 14/2010 numatytas sąlygas kompensaciją tiesiogiai sumoka degalų platinimo įrenginių valdytojai, atitinkamai sumažindami už degalus mokėtiną kainą. Todėl iš esmės degalinių valdytojai kompensacijų gavėjams kainą sumažina degalinėje. Kompensacija skiriasi atsižvelgiant į degalų rūšį ir degalų įsigyjančio asmens gyvenamąją vietovę. Kompensacijos suma taip pat gali būti pakoreguota dėl ekonominių priežasčių arba dėl regioninių biudžetų privalomųjų reikalavimų.

72.

Regioninio įstatymo Nr. 14/2010 10 straipsnyje numatyta, kad regioninės valdžios institucijos iš esmės kas savaitę grąžina degalinių valdytojams kompensacijų gavėjams degalams įsigyti išmokėtas kompensacijas. Kompensacijos grąžinamos remiantis informacinėje sistemoje saugomais duomenimis.

73.

Taigi kompensaciją gauna galutiniai degalų vartotojai, gyvenantys Friulio‑Venecijos Džulijos regione. Šios kompensacijos šis regionas neišmoka tiesiogiai šiems vartotojams, ji kompensacijos gavėjams išmokama per platinimo vietą, kurios valdytojui minėtas regionas vėliau grąžina patirtas išlaidas.

74.

Nors Komisija mano, kad dėl sistemos, susijusios su kompensacija degalams įsigyti, turėjo būti suteiktas leidimas pagal Direktyvos 2003/96 19 straipsnį tam, kad ji šią direktyvą atitiktų, Italijos Respublika mano, kad ši tvarka tikrai nelaikytina akcizo sumažinimu, taigi dėl jos neturėjo būti suteiktas leidimas pagal šias nuostatas.

75.

Komisija ir Italijos Respublika, palaikoma Ispanijos Karalystės, gina skirtingas nuomones dėl Regioniniame įstatyme Nr. 14/2010 numatytos kompensacijos degalams įsigyti kvalifikavimo. Nors Komisija tvirtina, kad tai yra akcizo sumažinimas, kai jis sumažinamas akcizą grąžinant ir dėl to iš dalies panaikinamas pirminis degalų apmokestinimas, Italijos Respublika neigia bet kokį anksčiau degalų tiekėjų sumokėtų akcizų ir šios kompensacijos ryšį.

76.

Iškart reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, susijusią su įrodinėjimo pareiga procese dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį, Komisija turi įrodyti tvirtinamą įsipareigojimų neįvykdymą ir Teisingumo Teismui pateikti reikalingus įrodymus, kad šis galėtų patikrinti šio įsipareigojimo neįvykdymo buvimą, nesiremdamas jokia prielaida ( 18 ). Komisija negali nesilaikyti pareigos pateikti tvirtinamo įsipareigojimų neįvykdymo įrodymų, remdamasi konkrečiais duomenimis, patvirtinančiais konkrečių nuostatų, kuriomis ji remiasi, pažeidimą, ir remtis vien prielaidomis ar scheminiais priežastiniais ryšiais ( 19 ).

77.

Taigi šioje byloje Komisija turi įrodyti, kad Italijos Respublika, sumažinusi akcizo normą, neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2003/96 4 ir 19 straipsnius.

78.

Kaip matyti iš Direktyvos 2003/96 2–5 ir 24 konstatuojamųjų dalių, šia direktyva, kurioje numatyta suderinta energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimo tvarka, siekiama skatinti tinkamą energetikos sektoriaus vidaus rinkos funkcionavimą, visų pirma vengiant konkurencijos iškraipymų ( 20 ). Kad šis tikslas būtų pasiektas, šioje direktyvoje siekiama sumažinti nacionaliniu lygiu taikomų energijos apmokestinimo lygių skirtumus, nes tai turi neigiamą poveikį tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui. Siekiant šio tikslo joje numatyta, kad Sąjungos lygmeniu nustatomas vienodas apmokestinimo lygis kaip priemonė, siekiant sumažinti nacionalinių apmokestinimo lygių skirtumus. Tai tik iš dalies suderinta sritis, nes minėta direktyva tik nustatomi suderinti minimalūs apmokestinimo lygiai, tačiau nėra visiškai suderintos energetikos produktų ir elektros energijos akcizo normos ( 21 ).

79.

Reikia priminti, kad Direktyvos 2003/96 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas principas, kad „apmokestinimo lygiai, kuriuos valstybės narės taiko <…> energetikos produktams ir elektros energijai, negali būti mažesni už šioje direktyvoje nurodytus minimalius apmokestinimo lygius“. Šios direktyvos 19 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad, „[b]e ankstesniuose straipsniuose išdėstytų nuostatų, ypač 5, 15 ir 17 straipsniuose, Taryba, Komisijai pasiūlius, bet kuriai valstybei narei gali vieningai leisti toliau atleisti nuo mokesčių ar juos sumažinti remiantis konkrečios politikos sumetimais“.

80.

Šalys neginčija, kad Direktyvoje 2003/96 nustatomas reikalavimas laikytis minimalaus ir vienodo, atsižvelgiant į produktą ir panaudojimą, apmokestinimo lygio visoje tos pačios valstybės narės teritorijoje, kuris kildinamas tiek iš šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies, tiek iš sisteminio jos aiškinimo.

81.

Šis reikalavimas laikytis vienodo apmokestinimo lygio visoje valstybės narės teritorijoje galioja neatsižvelgiant į Direktyvoje 2003/96 nustatytą reikalavimą laikytis minimalaus apmokestinimo lygio. Taigi šia direktyva valstybėms narėms nepaliekama diskrecija savo nuožiūra nustatyti, kaip jos pačios mano, tinkamas diferencijuotas apmokestinimo normas, remiantis tik tuo, kad taikoma norma išlieka didesnė nei nustatyta minimali norma.

82.

Nuo vienodo apmokestinimo, atsižvelgiant į produktą ir panaudojimą, principo valstybė narė gali nukrypti tik Direktyvoje 2003/96 aiškiai nustatytais atvejais. Šiuo klausimu šios direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[g]alimybė tam pačiam produktui taikyti diferencijuotas nacionalines apmokestinimo normas turėtų būti leidžiama konkrečiomis aplinkybėmis ar ilgalaikėmis sąlygomis, jei laikomasi [Sąjungos] minimalių apmokestinimo lygių ir vidaus rinkos bei konkurencijos taisyklių“.

83.

Keliose Direktyvos 2003/96 nuostatose valstybėms narėms suteikta galimybė atleisti nuo mokesčių, sumažinti apmokestinimo lygį ir taikyti diferencijuotą akcizais apmokestinamų produktų apmokestinimo lygį. Tai nustatyta visų pirma šios direktyvos 5, 7 ir 15–19 straipsniuose. Šios nuostatos patvirtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas paliko valstybėms narėms tam tikrą diskreciją akcizų srityje ( 22 ). Vis dėlto tai yra ribota diskrecija, nes šia valstybėms narėms suteikta galimybe nustatyti diferencijuotas apmokestinimo normas, neapmokestinti akcizais arba juos sumažinti gali būti pasinaudota tik laikantis atitinkamose minėtos direktyvos nuostatose griežtai nustatytų sąlygų.

84.

Taigi norėdama nustatyti diferencijuotą normą atitinkamame regione valstybė narė turi vadovautis Direktyvos 2003/96 19 straipsniu ir pagal šią nuostatą paprašyti leidimo. Neginčijama, kad Italijos Respublika nepaprašė tokio leidimo, kai nustatė kompensacijos degalams įsigyti tvarką, numatytą Regioniniame įstatyme Nr. 14/2010. Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad dėl priemonės, kurią ji laiko Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojų įsigyjamų degalų akcizo sumažinimu, nustatymo nukrypus nuo vienodos apmokestinimo normos, atsižvelgiant į produktą ir panaudojimą, principo buvo pažeisti Direktyvos 2003/96 4 ir 19 straipsniai.

85.

Norint konstatuoti, kad Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, kurie jai nustatyti pagal šias nuostatas, pirmiausia reikia įvertinti, ar Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojams skirtina kompensacija degalams įsigyti gali būti prilyginama neapmokestinimui arba apmokestinimo lygio sumažinimui.

86.

Šiuo klausimu Direktyvos 2003/96 6 straipsnio c punkte, kurio Komisija aiškiai nenurodo savo ieškinio reikalavimuose, tačiau kuriam skiriamas pagrindinis dėmesys šalių pateiktuose argumentuose, kalbama apie „vis[o] mokesčio sum[os] arba jos dal[ies grąžinimą]“ kaip vieną iš būdų, kaip valstybės narės gali atleisti nuo šioje direktyvoje numatyto apmokestinimo arba sumažinti jo lygį ( 23 ). Kaip matyti iš minėtos direktyvos 6 straipsnio teksto, „atleisti“ nuo mokesčių ar juos „sumažinti“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, valstybės narės gali ne tiesiogiai, bet juos grąžindamos ( 24 ). Teisingumo Teismas mano, kad jeigu būtų laikomasi nuomonės, kad grąžinimas nėra atleidimo nuo akcizo arba jo normos sumažinimo forma, „būtų apeinamos Direktyvos 2003/96 6, 18 ir 19 straipsniuose ir pastarosios II priede numatytos teisinės išimties taikymo normos“ ( 25 ).

87.

Remdamasis Direktyvos 2003/96 6 straipsniu Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad „valstybės narės gali atleisti nuo mokesčio arba sumažinti apmokestinimo lygį tik šioje direktyvoje nustatytais atvejais“ ( 26 ).

88.

Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas leidžia išvengti pagal Direktyvą 2003/96 valstybėms narėms nustatytų įsipareigojimų apėjimo. Tokiu atveju, jeigu akcizo suma, kuria apmokestinami degalai, vėliau grąžinama galutiniams vartotojams, reikia konstatuoti, kad toks grąžinimas panaikina pirminio apmokestinimo poveikį. Todėl negalima laikytis nuomonės, kad akcizai, kuriais buvo apmokestinti degalai, atitinka Direktyvoje 2003/96 nustatytas taisykles ( 27 ).

89.

Ar atsižvelgus į šiuos aspektus ir šalių tarpusavio argumentus galima konstatuoti, jog Komisija pateikė teisiniu požiūriu pakankamų įrodymų, kad kompensacija degalams įsigyti gali būti pripažįstama „akcizo sumažinimu“? Tiksliau tariant, ar Komisija įrodė, kad ši kompensacija gali būti prilyginama „mokesčio sumos grąžinimui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/96 6 straipsnio c punktą?

90.

Aš taip nemanau.

91.

Reikia pripažinti, kad pritariu Komisijos nuomonei, jog dvejopa aplinkybė, kad, pirma, akcizais apmokestintas ekonominės veiklos vykdytojas (degalų tiekėjas) yra ne tas, kuriam išmokama regiono skirta kompensacija (degalinės valdytojas), ir, antra, ši kompensacija yra naudinga galutiniams vartotojams, neprieštarauja teiginiui, kad minėta kompensacija galėtų būti prilyginama akcizo grąžinimui ir dėl to galėtų būti sumažintas apmokestinimo lygis.

92.

Iš tikrųjų iš 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija / Airija ( 28 ) aiškiai matyti, kad atvejis, kai naftos bendrovės akcizą jau yra sumokėjusios anksčiau ir išlaidos, susijusios su akcizu, taikomu įsigyjant degalus, grąžinamos tam tikrai vartotojų grupei, gali būti pripažįstamas „atleidimu nuo mokesčių“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/96 nuostatas. Ta pati išvada darytina dėl lėšų išmokėjimo pripažinimo akcizo normos sumažinimu.

93.

Kitaip tariant, tai, kad akcizu apmokestinamas asmuo, kompensaciją sumokėjęs asmuo, kuriam lėšos grąžinamos, ir galutinis vartotojas, kuris yra nustatytas šios kompensacijos gavėjas, yra skirtingi asmenys, savaime netrukdo konstatuoti, kad pirminio apmokestinimo poveikis yra panaikintas arba bent jau pakeistas.

94.

Taip pat turi būti nustatyta, kad į šiuo atveju nagrinėjamą grąžinamą sumą yra įtrauktos išlaidos, susijusios su akcizais, taikomais įsigyjant degalų. Taigi turi būti įrodyta, kad tarp anksčiau sumokėtų akcizų ir nagrinėjamos regiono skiriamos kompensacijos yra ryšys. Šalys iš esmės diskutuoja būtent dėl to, ar yra toks ryšys.

95.

Taigi šiuo atžvilgiu šiame ieškinyje yra tam tikras neapibrėžtumas. Būtent tuo šis ieškinys ir skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas 2013 m. balandžio 25 d. Sprendimas Komisija / Airija ( 29 ).

96.

Kaip buvo nustatyta Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje ir jos II priede, toje byloje Airija, nukrypdama nuo šios direktyvos nuostatų, leido taikyti sumažintą apmokestinimo normą ir neapmokestinti degalų, skirtų transporto priemonėms, kurias naudoja neįgalieji. Neginčyta, kad akcizas, kuriuo apmokestintas tokioms transporto priemonėms skirti degalai, kuris buvo grąžinamas pagal Airijos teisės aktus, toliau buvo grąžinamas po 2006 m. gruodžio 31 d. ir ši valstybė narė nebuvo gavusi tam leidimo ( 30 ). Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad nuo tada, kai 2006 m. gruodžio 31 d. baigė galioti išimtis, pagal Airijos teisės aktus numatytas akcizo grąžinimas neatitiko Direktyvos 2003/96 4 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatytas reikalavimas laikytis minimalaus energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimo lygio ( 31 ).

97.

Nebuvo ginčyta, kad nagrinėtų teisės aktų reglamentavimo objektas buvo akcizo, kuriuo apmokestinti neįgaliųjų transporto priemonėms skirti degalai, grąžinamas. Siekta nustatyti, ar toks grąžinimas galėjo būti prilyginamas neleistinam atleidimui nuo akcizo mokesčio, kuris prieštarauja Direktyvos 2003/96 nuostatoms.

98.

Nagrinėjant šį ieškinį Italijos Respublika ginčija paties grąžinimo, susijusio konkrečiai su degalų kainos dalimi, siejama su akcizu, egzistavimo faktą.

99.

Reikia pripažinti, kad pritariu Komisijos nuomonei, kad svarbu ne tai, kaip valstybė narė teisiškai pavadina nagrinėjamą sistemą, bet tokios sistemos pobūdis, ypatybės ir poveikis.

100.

Atsižvelgiant į tai, reikia konstatuoti, kad Italijos Respublika iš esmės ir išsamiai ginčija Komisijos pateiktus argumentus jos ieškiniui pagrįsti. Ši valstybė narė išsamiai apibūdina tam tikras kompensacijos degalams įsigyti ypatybes, siekdama užginčyti Komisijos teiginį, kad šiuo atveju kalbama apie akcizo sugrąžinimą. Šiuo klausimu, kaip matyti iš jos pateiktų argumentų, Italijos Respublika pagrįstai tvirtina, kad nėra ryšio tarp apmokestinamojo asmens sumokamų akcizų ir kainos degalinėje sumažinimo po to, kai sumokama galutiniams vartotojams naudinga kompensacija. Manau, kad atsižvelgiant į šios valstybės narės pateiktą informaciją kyla abejonių dėl šios kompensacijos pripažinimo akcizo sumažinimu.

101.

Taigi, atsižvelgęs į Italijos Respublikos pateiktus paaiškinimus, manau, kad Komisijos ginama nuomonė, kad iš valstybės ar regiono lėšų finansuojama kompensacija, kurios suma apskaičiuojama pagal energetikos produkto, kuris apmokestinamas akcizu pagal Direktyvą 2003/96, kiekį, laikytina akcizo sumažinimu, nėra pakankamai pagrįsta.

102.

Visų pirma, kaip ir Italijos Respublika, manau, kad teiginio, jog kompensacija degalams įsigyti skiriama iš regiono lėšų, nepakanka, kad būtų konstatuota, jog sumažinamas akcizas. Be to, reikia pažymėti, kad, priešingai nei ankstesnės sistemos atveju, Regioniniu įstatymu Nr. 14/2010 nustatytoje tvarkoje nekalbama apie šios kompensacijos finansavimą iš Friulio‑Venecijos Džulijos regionui valstybės pervedamos akcizų dalies.

103.

Teiginys, kad kompensacija taip pat skiriama Friulio‑Venecijos Džulijos regione gyvenantiems fiziniams asmenims, kai jie degalų įsigyja kituose regionuose, yra papildomas veiksnys, kuris verčia abejoti tuo, kad, kaip teigia Komisija, ši kompensacija turėtų būti prilyginama anksčiau sumokėto akcizo grąžinimui. Iš tikrųjų šiuo atveju tikrai nėra jokio ryšio tarp akcizo, kurį valstybė perveda kitam regionui, ir kompensacijos, kurią Friulio‑Venecijos Džulijos regionas išmoka savo gyventojams, kai jie įsigyja degalų kitame regione. Kaip iš esmės pažymi Ispanijos Karalystė, jeigu sistema būtų buvusi grindžiama siekiu sugrąžinti anksčiau sumokėtą akcizą siekiant išvengti jo naštos galutiniam vartotojui, kompensacijos skyrimo kriterijus būtų Friulio‑Venecijos Džulijos regionas kaip degalų įsigijimo vieta, o ne šio vartotojo gyvenamoji vieta.

104.

Be to, kaip tvirtina Italijos Respublika ir Ispanijos Respublika, atsižvelgiant į tai, kad degalų kainos sudedamoji dalis, kurią sudaro „gamybos sąnaudos“, yra didesnė nei pagal Regioninį įstatymą Nr. 14/2010 numatyta kompensacija, matematiniu požiūriu nedraudžiama tvirtinti, kad šia kompensacija siekiama sumažinti šią sudedamąją dalį. Priešingai, nėra įrodyta, kad, kaip teigia Komisija, minėta kompensacija būtų siekiama sumažinti degalų kainos sudedamąją dalį, kurią sudaro „akcizas“. Direktyva 2003/96 būtų pažeista tik sumažinus šią dalį negavus leidimo, suteikiamo pagal jos nuostatas.

105.

Atsižvelgiant į tai, kad tiek degalų kainos sudedamoji dalis, kurią sudaro „gamybos sąnaudos“, tiek ir dalis, kurią sudaro „akcizas“, yra didesnės už kompensacijos degalams įsigyti sumą, galima teigti, kad ši kompensacija turi įtakos tiek vienos, tiek kitos sudedamosios dalies požiūriu. Remdamasis informacija, kurią Komisija pateikė Teisingumo Teismui savo ieškiniui pagrįsti, negaliu tvirtai daryti išvados, kad nagrinėjama kompensacija daro poveikį degalų pardavimo kainos sudedamajai daliai, kurią sudaro mokesčiai.

106.

Taip pat reikia pažymėti, kad Komisija pritarė Ispanijos Karalystės pateiktam argumentui, kad pagal Direktyvą 2003/96 tikrai nereikalaujama, jog visoje valstybės teritorijoje pardavimo galutiniam vartotojui kaina būtų vienoda. Kaip pagrįstai teigia Komisija, dėl to, kad valstybė narė savo teritorijoje nustato skirtingą mažmeninę atitinkamo energetikos produkto pardavimo kainą, savaime nekyla problemos Direktyvos 2003/96 požiūriu, nors viena iš šio produkto kainos sudedamųjų dalių yra su jo apmokestinimu susijusi sudedamoji dalis.

107.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2003/96 13 konstatuojamąją dalį „[a]pmokestinimas iš dalies lemia energetikos produktų ir elektros energijos kainą“. Manau, kad šiame ieškinyje Komisija neįrodė, jog nagrinėjama kompensacija daro poveikį būtent šios mokestinės degalų kainos sudedamosios dalies požiūriu.

108.

Kad konstatuotų, jog Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2003/96 4 ir 19 straipsnius, Teisingumo Teismas vis dėlto negali remtis tik teiginiu, kad matematiniu požiūriu kompensacija degalams įsigyti sumažina kainos dalį, kurią sudaro akcizas. Komisijos teiginys, kad šia kompensacija sumažinama vartotojui tenkanti našta įsigyjant degalų, nėra pakankamas įrodymas, kad taip sumažinama vartotojui tenkanti mokestinė našta. Toks teiginys, jeigu jis nėra grindžiamas tiksliais ir pagrįstais įrodymais, gali būti prilyginamas prielaidai.

109.

Taigi atsižvelgiant į įrodymus, kuriuos Komisija pateikė Teisingumo Teismui, galima teigti, jog nagrinėjama priemonė laikytina degalų kainos degalinėje sumažinimu Friulio‑Venecijos Džulijos regiono gyventojams, tačiau, mano manymu, negalima daryti tvirtos išvados, jog toks sumažinimas iš tikrųjų laikytinas akcizo normos sumažinimu.

110.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad jeigu neįrodyta, kad nagrinėjama priemonė laikytina apmokestinimo lygio sumažinimu, negalima daryti išvados, jog Italijos Respublika turėjo pagal Direktyvos 2003/96 19 straipsnį paprašyti leidimo atleisti nuo akcizo mokesčio arba sumažinti jo sumą.

111.

Reikia pridurti, kad teiginys, kuriuo iš esmės grindžiamas Komisijos ieškinys, t. y. kad Regioniniame įstatyme Nr. 47/96 nustatyta tvarka, kurios atžvilgiu leidimas suteiktas Sąjungos lygmeniu, ir Regioniniame įstatyme Nr. 14/2010 nustatyta tvarka yra vienodos, buvo įtikinamai paneigtas remiantis Italijos Respublikos paaiškinimais dėl pastarosios tvarkos ypatybių ir tikslų.

112.

Be to, vien tik argumento, kad tiek akcizai, tiek kompensacija yra apskaičiuojami atsižvelgiant į degalų kiekį, nepakanka, kad būtų galima įrodyti, jog skyrus kompensaciją sumažėja degalų mokestinės sąnaudos.

113.

Galiausiai reikia pažymėti, kad Direktyva 2003/96 vykdomas dalinis energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimo lygių suderinimas turi, kaip matyti iš jos 9 konstatuojamosios dalies, būti derinamas su būtinybe „[v]alstybėms narėms <…> suteikt[i] lankstum[ą], būtin[ą] jų nacionalines sąlygas atitinkančioms politikos sritims nustatyti ir įgyvendinti“. Manau, kad šios direktyvos 6 straipsnio c punktą aiškinant plačiai, kaip to nori Komisija, nebūtų laikomasi tokios reikalaujamos pusiausvyros tarp iš dalies suderintų apmokestinimo lygių ir valstybių narių siekiamų bendrojo intereso tikslų. Iš tikrųjų manau, kad taip aiškinant nuostatas pernelyg būtų ribojami valstybių narių veiksmai, be kita ko, socialinėje ir aplinkosaugos srityse, nes šie veiksmai susiję su produktais, kurie patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį.

114.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Italijos Respublika pateikė Teisingumo Teismui tikslią ir pagrįstą informaciją, siekdama įrodyti, kad kompensacija degalams įsigyti yra visiškai atsieta nuo pirminio mokestinio ryšio, o Komisija, mano manymu, neįrodė, kad esama ryšio tarp akcizo, kurį anksčiau valstybei sumokėjo degalų tiekėjai, ir tokios kompensacijos. Todėl negalima teigti, kad Komisija pateikė pakankamai teisiniu požiūriu pagrįstų įrodymų, kad Italijos Respublika pažeidė Direktyvos 2003/96 4 ir 19 straipsnius.

115.

Kadangi, mano nuomone, Komisija neįvykdė jai nustatytos įrodinėjimo pareigos nagrinėjant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pripažinimo, šį ieškinį Teisingumo Teismas turėtų atmesti.

116.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi, mano nuomone, Teisingumo Teismas turėtų patenkinti Italijos Respublikos reikalavimus, iš Komisijos turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

117.

Pagal šio reglamento 140 straipsnio 1 dalį Ispanijos Karalystė, į bylą įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

118.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: