1.

Wikingerhof GmbH & Co. KG sudarė sutartį su Booking.com BV dėl informacijos apie jos valdomą viešbutį skelbimo to paties pavadinimo viešbučių rezervavimo internetinėje platformoje. Tačiau pirmoji bendrovė mano, kad antroji bendrovė nustato jos platformoje įregistruotiems viešbučių valdytojams neteisingas sąlygas, ir tai yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, galintis jiems padaryti žalą.

2.

Tokiomis aplinkybėmis Wikingerhof Vokietijos teisme pareiškė Vokietijos konkurencijos srities teisės taisyklėmis grindžiamą ieškinį dėl veiksmų nutraukimo prieš Booking.com. Tačiau atsakovė pagrindinėje byloje teigia, kad šis teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti minėto ieškinio. Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Vokietija), kuriam pateiktas kasacinis skundas dėl šio sprendimo, kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) išaiškinimo.

3.

Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar toks ieškinys, kokį Wikingerhof pareiškė Booking.com, grindžiamas teisės nuostatomis, kurios nacionalinėje teisėje laikomos deliktinėmis, yra ieškinys „dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ ( 3 ), kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 punktą, ir tokiu atveju teismas, į kurį kreiptasi, galėtų savo jurisdikciją pagrįsti šia nuostata, ar yra „kilęs iš sutarties“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 punktą, turint omenyje, kad tariami antikonkurenciniai veiksmai, kuriais pirmoji bendrovė kaltina antrąją, yra įforminti jų sutartiniu ryšiu – tokiu atveju Wikingerhof veikiausiai turėtų, vadovaudamasi pastarąja nuostata, ieškinį pareikšti Nyderlandų teisme. Taigi Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas) ragina Teisingumo Teismą patikslinti teisės kategorijų, prie kurių priskiriamos minėtos bylos, turinį bei šių kategorijų savitarpio sąsajas.

4.

Pirmesniame punkte suformuluoti klausimai keliami toli gražu ne pirmą kartą. Dėl jų jau buvo priimti sprendimai atitinkamoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 4 ), kuri pradėta formuoti prieš trisdešimt metų priėmus sprendimus Kalfelis ( 5 ) ir Handte ( 6 ). Nepaisant to, lieka dar daug netikrumo dėl tam tikrų kraštutinių šios kategorijos veiksmų, kaip antai susitariančiųjų šalių ieškinių viena kitai dėl civilinės atsakomybės, kvalifikavimo. Toks netikrumas visų pirma kyla dėl Sprendimo Brogsitter ( 7 ), kuriame Teisingumo Teismas siekė suformuluoti abstraktų tokių ieškinių priskyrimo metodą, bet kurio terminai reguliariai aptariami doktrinoje ir nacionaliniuose teismuose ( 8 ).

5.

Taigi šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui yra proga didžiojoje kolegijoje apibendrinti šią jurisprudenciją ir išaiškinti likusius didelius neaiškumus. Tai būtų dar labiau pagrįsta dėl to, kad nuo Reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ( 9 ) (toliau – reglamentas „Roma I“) ir Reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės ( 10 ) (toliau – reglamentas „Roma II“) įsigaliojimo Teisingumo Teismo priimtais sprendimais dėl jurisdikcijos remiamasi sprendžiant įstatymų kolizijos klausimus. Iš tikrųjų šioje srityje šie reglamentai yra atsvara reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktui ir 7 straipsnio 2 punktui ir visi kartu turi būti aiškinami kuo nuosekliau ( 11 ). Be to, Teisingumo Teismui išaiškinus šiuos bendro pobūdžio klausimus, paaiškės ir konkrečios tarptautinės privatinės teisės taisyklės, taikytinos ieškiniams dėl civilinės atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus ( 12 ).

6.

Šioje išvadoje paaiškinsiu, kad paprastai prašymo patraukti civilinėn atsakomybėn „bylose, kylančiose iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, arba „bylose dėl delikto“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 punktą, priskyrimas priklauso nuo jo priežasties, būtent pareigos – „sutartinės“ arba „deliktinės“, – kuria jis grindžiamas ir kuria ieškovas remiasi prieš atsakovą. Ta pati logika taikoma ir sutarties šalių savitarpio ieškiniams dėl civilinės atsakomybės. Taip paaiškinsiu, kodėl, taikant šiuos principus, ieškinys dėl veiksmų nutraukimo, kurį Wikingerhof pareiškė prieš Booking.com ir kuris grindžiamas konkurencijos teisės taisyklių pažeidimu, yra susijęs su „byla dėl delikto“, kaip tai suprantama pagal antrąją nuostatą.

7.

Reglamento „Briuselis Ia“ 16 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Glaudaus ryšio reikalavimas turėtų užtikrinti teisinį tikrumą ir padėti išvengti galimybės pareikšti atsakovui ieškinį valstybės narės, kurios jis negalėjo pagrįstai numatyti, teisme. <…>“

8.

Šio reglamento 7 straipsnis yra priskirtas jo II skyriaus 2 skirsniui „Specialioji jurisdikcija“. Šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

9.

Wikingerhof – Vokietijoje įsteigta bendrovė, kurios buveinė yra Krope (Vokietija), ji valdo vieną Šlėzvigo-Holšteino žemėje (Vokietija) esantį viešbutį. Booking.com, kurios buveinė yra Amsterdame (Nyderlandai), valdo to paties pavadinimo viešbučių rezervavimo internetu platformą.

10.

2009 m. kovo mėn. Wikingerhof pasirašė tipinę Booking.com pateiktą sutartį. Šioje sutartyje nustatyta, kad pastarosios bendrovės taikomos bendrosios sąlygos yra sudedamoji šios sutarties dalis. Minėtoje sutartyje taip pat nustatyta, kad ją pasirašydamas viešbučio valdytojas patvirtina, jog gavo šių bendrųjų sąlygų kopiją, jas perskaitė, suprato ir pasirašo.

11.

Booking.com bendrosiose sąlygose, be kita ko, numatyta, kad ši bendrovė suteikia jos platformoje įsiregistravusiems viešbučių valdytojams galimybę naudotis internetine sistema, vadinama „ekstranetu“, kurioje jie gali atnaujinti informaciją apie viešbutį ir peržiūrėti šioje platformoje atliktų rezervacijų duomenis. Šios bendrosios sąlygos taip pat apima susitarimą dėl jurisdikcijos, pagal kurį Amsterdamo teismai turi išimtinę kompetenciją nagrinėti visus iš sutarties kylančius ginčus.

12.

Booking.com ne kartą keitė savo bendrąsias sutarties sąlygas. Vienu 2015 m. birželio 30 d. raštu Wikingerhof užginčijo vieną iš šių pakeitimų. Paskui ši bendrovė, vadovaudamasi Vokietijos konkurencijos srities teisės taisyklėmis, pareiškė Landgericht Kiel (Kylio apygardos teismas, Vokietija) ieškinį dėl veiksmų nutraukimo prieš Booking.com ( 13 ). Jame Wikingerhof nurodė, kad tokie mažesni viešbučių valdytojai, kaip ji, yra priversti sudaryti sutartis su Booking.com dėl jos dominuojančios padėties tarpininkų paslaugų ir viešbučių rezervavimo portalų rinkoje. Wikingerhof mano, kad tam tikra Booking.com praktika, susijusi su viešbučių rezervavimo duomenų perdavimu, yra neteisinga ir kad piktnaudžiaujama padėtimi pažeidžiant konkurencijos teisę. Taigi Wikingerhof paprašė šio teismo uždrausti Booking.com imtis toliau nurodytų veiksmų (o nesilaikant draudimo skirti baudą):

13.

Booking.com išreiškė prieštaravimą, grindžiamą Landgericht Kiel (Kylio apygardos teismas) tarptautinės ir teritorinės jurisdikcijos nebuvimu. Dėl šios priežasties 2017 m. sausio 27 d. šis teismas nusprendė, kad Wikingerhof ieškinys yra nepriimtinas. Kalbant konkrečiau, jis nusprendė, kad Booking.com bendrosiose sąlygose nustatytas susitarimas dėl jurisdikcijos, pagal kurį išimtinę jurisdikciją turi Amsterdamo teismai, buvo šalių tinkamai sudarytas pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnį ir yra taikomas tokiam ieškiniui.

14.

Apeliacinėje instancijoje Oberlandesgericht Schleswig (Šlėzvigo žemės aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) 2018 m. spalio 12 d. sprendimu patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors rėmėsi kitokiais motyvais. Iš esmės šis teismas nusprendė, kad Landgericht Kiel (Kylio apygardos teismas) negalėjo savo jurisdikcijos pagrįsti reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punkte nustatyta „bylos dėl delikto“ taisykle, nes Wikingerhof pareikštas ieškinys yra susijęs su šio reglamento 7 straipsnio 1 punkte nustatyta „bylų, kylančių iš sutarčių“ taisykle. Teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcija negali būti nustatyta ir remiantis minėto 7 straipsnio 1 punktu, nes „atitinkamos prievolės įvykdymo vietos“ kriterijus, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, nepatenka į jo jurisdikcijos sritį ( 14 ). Todėl apeliacinis teismas nemanė esant būtina atsakyti į klausimą, ar Booking.com bendrosiose sąlygose įrašytas susitarimas dėl jurisdikcijos buvo pagrindinės bylos šalių tinkamai sudarytas.

15.

Wikingerhof pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas), kuris leido tai padaryti. Šiame skunde ši bendrovė teigia, kad apeliacinis teismas padarė teisės klaidą, atmesdamas galimybę minėtos bendrovės pareikštam ieškiniui pritaikyti reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punkte nustatytą „bylos dėl delikto“ jurisdikcijos taisyklę.

16.

Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas) pažymi, kad jam pateiktas kasacinis skundas nėra nukreiptas prieš apeliacinio teismo išvadą, kad pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą Landgericht Kiel (Kylio apygardos teismas) negali turėti jurisdikcijos nagrinėti Wikingerhof ieškinį. Booking.com bendrosiose sąlygose įrašyto susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimas taip pat nėra šio kasacinio skundo dalykas ( 15 ). Taigi minėto kasacinio skundo sėkmė priklauso tik nuo atsakymo į klausimą, ar toks ieškinys gali būti grindžiamas šio reglamento 7 straipsnio 2 punktu.

17.

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [reglamento „Briuselis Ia“] 7 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad bylų dėl civilinės teisės pažeidimų jurisdikcija taikoma ieškiniui, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą nutraukti tam tikrus veiksmus, jei veiksmai, kuriuos prašoma nutraukti, yra reglamentuoti sutartyje, bet ieškov[ė] teigia, kad šios sutarties nuostatos remiasi atsakovės piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi?“

18.

2018 m. gruodžio 11 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2019 m. sausio 29 d.Booking.com, Čekijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas. Wikingerhof, Booking.com ir Komisijai buvo atstovaujama 2020 m. sausio 27 d. surengtame teismo posėdyje.

19.

Šiuo atveju nagrinėjama byla yra grindžiama ieškiniais dėl civilinės atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus, vienų kitoms pareikštais privačių šalių, būdingais tam, kas visuotinai vadinama privačiu vykdymo užtikrinimu civilinės teisės priemonėmis (angl. private enforcement). Kalbant konkrečiau, Wikingerhof pareikštas ieškinys prieš Booking.com yra grindžiamas Vokietijos teisės normų, pagal kurias, kaip ir pagal SESV 102 straipsnį, draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, pažeidimu. Pirmoji bendrovė iš esmės teigia, kad antroji piktnaudžiauja tariama savo dominuojančia padėtimi tarpininkų paslaugų ir viešbučių rezervavimo portalų rinkoje, nustatydama neteisingas sandorių sąlygas ( 16 ) platformoje įregistruotiems mažiems viešbučiams. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas neraginamas tiksliau apibrėžti 102 straipsnio taikymo apimties. Tačiau jo prašoma išaiškinti tokiems ieškiniams taikytinas jurisdikcijos taisykles.

20.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ieškiniai dėl civilinės atsakomybės, grindžiami konkurencijos teisės nuostatų pažeidimu, priskiriami prie „civilinių ir komercinių bylų“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 1 straipsnio 1 dalį, vadinasi, patenka į materialinę šio reglamento taikymo sritį ( 17 ).

21.

Reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad jurisdikciją turi atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismai. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Booking.com buveinė, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą ( 18 ), yra Nyderlanduose, taigi Wikingerhof negalėjo kreiptis į Vokietijos teismą, vadovaudamasi šia nuostata.

22.

Vis dėlto reglamente „Briuselis Ia“ nustatytos ir kitos taisyklės, pagal kurias tam tikrais atvejais ieškovui leidžiama pareikšti ieškinį atsakovui kitos valstybės narės teismuose ( 19 ). Šiame reglamente, be kita ko, yra nustatyta specialioji jurisdikcija nagrinėti skirtingas bylas, todėl ieškovui suteikta galimybė pareikšti ieškinį papildomam teismui ar papildomiems teismams.

23.

Tokia specialioji jurisdikcija taikoma „byloms, kylančioms iš sutarčių“, ir „byloms dėl delikto“. Pirmosios kategorijos ieškinius pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą ieškovas gali pareikšti „atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose“. Antrosios kategorijos ieškiniai pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą gali būti pareikšti „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis“, teismuose.

24.

Taigi ieškovui suteikta teisė pasirinkti jurisdikciją priklauso nuo atitinkamo ieškinio kvalifikavimo. Bet nagrinėjamu atveju pagrindinės bylos šalys nesutaria dėl to, kuriai iš pirmesniame punkte nurodytų kategorijų reikėtų priskirti Wikingerhof pareikštą ieškinį. Iš tikrųjų nuo šio kvalifikavimo priklauso Booking.com jurisdikcijos nebuvimu grindžiamo prieštaravimo rezultatas: nors „vieta, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą, gali būti priskirta Vokietijos teismo, į kurį kreipėsi ieškovė pagrindinėje byloje ( 20 ), jurisdikcijai, apeliacinėje instancijoje buvo nustatyta, kad tai nėra „atitinkamos prievolės įvykdymo vieta“, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą ( 21 ).

25.

Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad iš principo konkurencijos teisės taisyklių pažeidimu grindžiami ieškiniai dėl civilinės atsakomybės priskiriami prie „bylų dėl delikto“, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą ( 22 ).

26.

Vis dėlto šioje byloje nagrinėjamas ieškinys yra ypatingas tuo, kad yra pareikštas vienos susitariančiosios šalies kitai, ir kad tariami antikonkurenciniai veiksmai, kuriais Wikingerhof kaltina Booking.com, materializuojasi jų sutartiniuose santykiuose, nes iš esmės, palaikant šiuos santykius, antroji bendrovė nustato pirmosios atžvilgiu neteisingas sandorių sąlygas. Beje, gali būti, kad kai kuriems, o gal net visiems ( 23 ) šiems ginčijamiems veiksmams yra taikomos minėtai sutarčiai taikytinos bendrosios sąlygos. Taigi reikia sužinoti, ar tokiomis aplinkybėmis, vadovaujantis reglamentu „Briuselis Ia“, kvalifikavimui, kad ieškinys „kyla iš sutarties“, reikia teikti pirmenybę prieš kvalifikavimą, kad tai yra ieškinys „dėl delikto“.

27.

Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas) mano, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai. Aš, kaip ir Wikingerhof bei Komisija, pritariu šiai nuomonei. Booking.com ir Čekijos vyriausybė laikosi priešingos pozicijos ir manau, kad tai rodo, jog Teisingumo Teismo jurisprudencijoje neaiškiai nustatyta riba, skirianti „bylas, kylančias iš sutarčių“ ir bylas „dėl delikto“. Kaip nurodžiau šios išvados įžangoje, nagrinėjama byla Teisingumo Teismui yra proga apibendrinti šią jurisprudenciją ir pašalinti šiuos neaiškumus. Taigi priminsiu šios jurisprudencijos bendrąsias gaires (A skirsnis), o vėliau konkrečiai išnagrinėsiu susitariančiųjų šalių savitarpio ieškinių dėl civilinės atsakomybės atvejį (B skirsnis). Atsižvelgdamas į tai, išplėtosiu tam tikrus argumentus, kuriuos pradėjau dėstyti savo išvadoje byloje Bosworth ir Hurley ( 24 ). Galiausiai minėta jurisprudencija grindžiamus analizės rezultatus pritaikysiu ieškiniui dėl atsakomybės, grindžiamam konkurencijos teisės taisyklių pažeidimu, kokį nagrinėjamu atveju Wikingerhof pareiškė Booking.com (C skirsnis).

28.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad reglamente „Briuselis Ia“ nėra pateikta nei „bylų, kylančių iš sutarčių“, apie kurias kalbama šio reglamento 7 straipsnio 1 punkte, nei „bylų dėl delikto“, apie kurias kalbama šio reglamento 7 straipsnio 2 punkte, apibrėžties. Tačiau nustatyti šių kategorijų turinį toli gražu nepaprasta. Nors jos atspindi gerai žinomas civilinės teisės sąvokas – sutartį ir deliktą, šių sąvokų apimtis skirtingose valstybėse narėse nevienoda. Be to, labai skiriasi pirmosios ( 25 ) ir antrosios ( 26 ) nuostatos formuluotės įvairiose šio reglamento kalbinėse versijose.

29.

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas pakartotinai nusprendė, kad terminai „bylos, kylančios iš sutarčių“ ir „bylos dėl delikto“, kaip jie suprantami pagal reglamentą „Briuselis Ia“, yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos, kurios turi būti aiškinamos daugiausia remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų užtikrintas vienodas jame nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymas visose valstybėse narėse ( 27 ). Taigi ieškinio priskyrimas vienai ar kitai kategorijai konkrečiai nepriklauso nuo teismo, į kurį kreiptasi, nacionalinėje teisėje (vadinamojoje lex fori) numatytų sprendimų.

30.

Kalbant apie reglamentu „Briuselis Ia“ sukurtą sistemą, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad ji yra grindžiama šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendrąja taisykle, kad jurisdikcija yra priskirta atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės narės teismams, o jo 7 straipsnio nuostatos dėl specialiosios jurisdikcijos yra nukrypti nuo šios bendrosios taisyklės leidžiančios nuostatos, todėl turi būti aiškinamos griežtai ( 28 ).

31.

Kalbant apie reglamento „Briuselis Ia“tikslus, reikia priminti, kad apskritai šiame reglamente nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis siekiama užtikrinti teisinį saugumą ir, atsižvelgiant į tai, sustiprinti valstybių narių teritorijoje gyvenančių asmenų teisinę apsaugą. Todėl šios taisyklės turi būti labai prognozuojamos: ieškovas turi galėti lengvai nustatyti teismus, kuriems gali pareikšti ieškinį, o atsakovas turi galėti pagrįstai iš anksto numatyti teismus, kuriuose gali būti patrauktas atsakomybėn. Be to, minėtomis taisyklėmis siekiama užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą ( 29 ).

32.

Specialiąja jurisdikcija „bylose, kylančiose iš sutarčių“ ir „bylose dėl delikto“, numatyta reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punkte ir 7 straipsnio 2 punkte, siekiama atitikti artumo kriterijų, pagal kurį abu pirmesniame punkte nurodyti uždaviniai sukonkretinami. Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad šiomis dviem nuostatomis jurisdikcijos pasirinkimo pagal pagrindą galimybė ieškovui suteikta siekiant ypač glaudaus ryšio tarp prašymo ir teismo, kuriam galima jį pateikti, kad procesas būtų organizuojamas veiksmingai ( 30 ). Iš tikrųjų „bylose, kylančiose iš sutarčių“ geriausias galimybes priimti sprendimą paprastai turi „atitinkamos prievolės įvykdymo vietos“ teismas, visų pirma dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo. Bylų „dėl delikto“ atveju tą patį galima pasakyti apie „vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis“, teismą ( 31 ). Šio glaudaus ryšio buvimas kartu užtikrina teisinį saugumą ir padeda išvengti ieškinio atsakovui pareiškimo teisme, kurio jis negalėjo pagrįstai numatyti.

33.

Atsižvelgdamas į šiuos bendro pobūdžio vertinimus Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje nustatė savarankiškas „bylų, kylančių iš sutarčių“ ir „bylų dėl delikto“ apibrėžtis. Šias apibrėžtis vieną po kitos nagrinėsiu dviejuose paskesniuose poskirsniuose.

34.

Pirmą kartą „bylos, kylančios iš sutarčių“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, Teisingumo Teismas bandė apibrėžti Sprendime Handte, pagal kurį ši sąvoka „negali būti suprantama kaip apimanti situaciją, kai nėra jokių vienos šalies laisvai prisiimtų įsipareigojimų kitai šaliai“ ( 32 ).

35.

Šią apibrėžtį Teisingumo Teismas įtvirtino Sprendime Engler ( 33 ). Remdamasis teiginiu, kad, siekiant taikyti minėto 7 straipsnio 1 punktą, būtina nustatyti tam tikrą prievolę, nes pagal šią nuostatą jurisdikcija priskiriama vietos, kurioje „prievolė, dėl kurios pareikštas ieškinys“, buvo arba turėjo būti įvykdyta, teismams, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši nuostata taikoma, kai yra „laisvai prisiimta vieno asmens kito asmens atžvilgiu teisinė prievolė, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys“ ( 34 ).

36.

Remiantis šia apibrėžtimi, kuri jau yra įtvirtinta Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje ( 35 ), galima suformuluoti dvi kumuliacines sąlygas: pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą prašymas priskiriamas „byloms dėl sutarties“, jeigu (1) yra susijęs su „sutartine prievole“, kuri suprantama kaip vieno asmens „laisvai prisiimta teisinė prievolė kito asmens atžvilgiu“ ( 36 ), ir (2) kai tas prašymas yra konkrečiai grindžiamas šia „prievole“.

37.

Kiek tai susiję su pirmąja sąlyga, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad prie „sutartinių prievolių“ pirmiausia priskiriamos prievolės, kylančios iš ( 37 ) sutarties ( 38 ), t. y. iš esmės iš suderintos šalių valios išraiškos ( 39 ). Galiausiai pagal analogiją Teisingumo Teismas prie sutarčių priskyrė santykius, kurie yra panašūs į sutartis tiek, kiek jais užmezgami „tokio pat tipo glaudūs ryšiai“, kokie užmezgami tarp susitariančiųjų šalių. Tokie ryšiai, be kita ko, gali būti tam tikros asociacijos ir jos narių ryšiai, taip pat pačių asociacijos narių tarpusavio ryšiai ( 40 ), bendrovės akcininkų tarpusavio ryšiai, akcininkų ryšiai su jų steigiama bendrove ( 41 ), įmonių teisėje numatytas bendrovės vadovo ryšys su bendrove ( 42 ) ar teisės aktuose nustatytos gyvenamojo namo bendraturčių prievolės jų bendrijai ( 43 ). Galiausiai, kadangi pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą „nereikalaujama sutarties sudarymo“, o tik „būtina identifikuoti prievolę“ ( 44 ), Teisingumo Teismas nusprendė, kad prie „bylų dėl sutarčių“ priskiriamos ir prievolės, kylančios ne dėl panašios suderintos šalių valios išraiškos, o dėl vienašalio savanoriško vieno asmens įsipareigojimo kitam asmeniui. Tokiu atveju, be kita ko, galima laikyti profesionalaus pardavėjo pažadą vartotojui įteikti laimėtą prizą ( 45 ) ir vekselio laiduotojo prievoles to vekselio gavėjui ( 46 ).

38.

Apskritai Teisingumo Teismas pasirinko „lankstesnį“ sąvokos „sutartinė prievolė“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, aiškinimą ( 47 ). Iš pirmo žvilgsnio tokia nuostata turėtų kelti nuostabą, turint omenyje, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši nuostata turi būti aiškinama griežtai. Iš tikrųjų, mano nuomone, dėl šio reikalavimo Teisingumo Teismas tiktai netenka teisės nepaisyti aiškios šios nuostatos formuluotės ir suteikti jai platesnės prasmės nei reikalinga, turint omenyje jos tikslą ( 48 ). Taigi, mano požiūriu, siekiant tinkamai spręsti tarptautinius ginčus, būtų pagrįsta „bylų dėl sutarties“ kategoriją aiškinti į ją įtraukiant sutartims gretimus institutus ( 49 ).

39.

Dėl antrosios sąlygos iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškėja, kad pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą prašymas negali būti priskirtas „byloms, kylančioms iš sutarčių“ vien tuo pagrindu, kad yra daugiau ar mažiau susijęs su „sutartine prievole“. Taip pat reikia, kad tokia prievolė būtų to prašymo pagrindas. Taigi, kaip neseniai nusprendė Teisingumo Teismas, šios nuostatos taikymas priklauso, nuo „ieškinio pagrindo“ ( 50 ). Kitaip sakant, ieškovas turi remtis tokia prievole, kad galėtų pagrįsti minėtą prašymą ( 51 ).

40.

Nustatydamas šią sąlygą Teisingumo Teismas, mano nuomone, teisingai taiko reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punkte nustatytą „bylų, kylančių iš sutarčių“ jurisdikcijos taisyklę sutartinio pobūdžio prašymams, t. y. prašymams, kuriuose iš esmės keliami sutarčių teisės ( 52 ) klausimai, arba, kitaip sakant, sutarčiai taikytinos teisės (vadinamosios lex contractus) sričiai, kaip tai suprantama pagal reglamentą „Roma I“, priskirti klausimai ( 53 ). Taigi Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į artumo tikslą, kurio siekiama šia nuostata, užtikrina, kad sprendimus tokiais klausimais iš esmės priimtų sutarties vietos teismas ( 54 ). Teisingumo Teismas iš esmės užtikrina „bylų, kylančių iš sutarčių“ vidinį nuoseklumą, kuris, kiek tai susiję su jurisdikcijos taisyklėmis, yra numatytas minėtoje 7 straipsnio 1 punkte, o įstatymų kolizijos atveju – reglamente „Roma I“ ( 55 ).

41.

Kalbant konkrečiai, be kita ko, šias dvi sąlygas atitinka, todėl „bylų, kylančių iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal minėto 7 straipsnio 1 punktą, sričiai priskiriami ieškiniai dėl priverstinio „sutartinės prievolės“ vykdymo ( 56 ) arba ieškiniai dėl civilinės atsakomybės, arba ieškiniai dėl sutarties nutraukimo dėl tokios prievolės neįvykdymo ( 57 ). Visais šiais atvejais atitinkama prievolė atitinka tam tikrą „sutartinę teisę“, kuria grindžiamas prašymas. Norėdamas nustatyti, ar jis yra tinkamai pagrįstas, teismas, į kurį kreipiamasi, iš esmės turi nagrinėti sutartinio pobūdžio klausimus – kaip antai susijusius su atitinkamos prievolės turiniu, jos vykdymo būdu, jos nevykdymo pasekmėmis ir pan. ( 58 ). „Bylų, kylančių iš sutarčių“ sričiai priklauso ieškiniai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, kai toks ieškinys yra grindžiamas sutarties sudarymo taisyklių pažeidimu ir kai teisėjas iš esmės turi priimti sprendimą dėl iš jos kylančių „sutartinių prievolių“ galiojimo ( 59 ). Skaitytoją, norintį gauti išsamesnės informacijos apie „bylas, kylančias iš sutarčių“, raginu susipažinti su išsamia doktrina šia tema ( 60 ).

42.

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, grindžiama jo Sprendimu Kalfelis, į „bylų dėl delikto“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą, patenka „bet koks reikalavimas, kuriuo siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kuris nėra priskirtinas prie „bylų dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 punktą ( 61 ).

43.

Šia apibrėžtimi grindžiamos dvi kumuliacinės sąlygos: pozityvioji, pagal kurią prašymu turi būti kvestionuojama atsakovo civilinė atsakomybė, ir negatyvioji, pagal kurią šis prašymas neturi būti susijęs su „bylomis dėl sutarties“.

44.

Pirmoji sąlyga susijusi su prašymo objektu. Juo iš principo turi būti siekiama teisminiu keliu priversti atsakovą nutraukti elgesį, kuriuo gali būti padaryta žala – tokiu atveju gali būti pateiktas prašymas dėl veiksmų nutraukimo, kokį nagrinėjamu atveju pareiškė Wikingerhof – arba atlyginti žalą, jeigu ji buvo padaryta – tokiu atveju gali būti pateiktas prašymas atlyginti žalą ( 62 ).

45.

Vis dėlto Teisingumo Teismas ir šiuo atveju renkasi „lankstesnį“ šios sąlygos aiškinimą. Iš tikrųjų ieškinys dėl pripažinimo, kuriuo ieškovas siekia, kad teismas konstatuotų atsakovo padarytą teisės aktuose nustatytos pareigos pažeidimą, arba ieškinys dėl pažeidimo nebuvimo konstatavimo, kuriuo ieškovas siekia, kad teismas pripažintų, kad jis nepadarė veiksmo ar neveikimo, dėl kurių užsitrauktų deliktinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu, taip pat gali patekti į reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punkto taikymo sritį ( 63 ).

46.

Antroji sąlyga, mano supratimu, yra Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl „bylų dėl sutarties“ nustatytos sąlygos veidrodinis atspindys. Šiuo atveju taip pat reikia nustatyti prašymo patraukti atsakomybėn priežastį. Kad šis prašymas patektų į „bylų dėl delikto“ sritį, jis turi būti grindžiamas ne „laisvai prisiimta teisine prievole“, o „deliktine prievole“, t. y. nesavanoriška prievole, kuri egzistuoja, nors atsakovas neketina prisiimti kokio nors įsipareigojimo ieškovui, ir kyla iš žalą sukėlusio įvykio, kuris yra teisės aktuose nustatytos visuotinės pareigos pažeidimas ( 64 ). Tokia sąlyga Teisingumo Teismas, siekdamas artumo tikslo, kuriuo grindžiamas reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktas, užtikrina, kad delikto vietos teismas priimtų sprendimą tik dėl deliktinio pobūdžio prašymų, t. y. prašymų, kuriuose iš esmės keliami klausimai, susiję su už tokias pareigas svarbesnėmis teisės normomis. Jis taip pat užtikrina „bylų dėl delikto“ vidinį nuoseklumą, kurio, kiek tai susiję su jurisdikcijos taisyklėmis, siekiama reglamento „Briuselis I“ 7 straipsnio 2 punkte, o įstatymų kolizijos atveju – reglamente „Roma II“ ( 65 ).

47.

Taigi negalima manyti, kaip kartais rašoma, kad reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktas yra „likutinė“ nuostata, apimanti visus prašymus, priskirtinus prie „bylų, kylančių iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 punktą. Atvirkščiai: yra prašymų, kurie nepriskiriami nė prie vienos iš šių dviejų nuostatų, nes yra grindžiami prievolėmis, kurios nėra nei „sutartinės“, nei „deliktinės“ ( 66 ).

48.

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktas apima labai įvairias atsakomybės rūšis ( 67 ) – dėl kaltės, be kaltės ir t. t. Be ieškinių dėl civilinės atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimą, jau paminėtų šios išvados 25 punkte, jai priskiriami prašymai dėl atsakomybės už nesąžiningos konkurencijos veiksmus ( 68 ), intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą ( 69 ) ar žalą, atsiradusią dėl netinkamo produkto tiekimo ( 70 ). Išsamesnės informacijos apie „bylas, kylančias iš sutarčių“, pageidaujantį skaitytoją dar kartą raginu susipažinti su plačia doktrina šiuo klausimu ( 71 ).

49.

Iš pirma išdėstytų argumentų aiškėja, kad tam tikri prašymai patraukti civilinėn atsakomybėn priskiriami prie „bylų, kylančių iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, o kiti – prie „bylų dėl delikto“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 punktą. Iš jų taip pat matyti, kad teoriškai tokio prašymo priskyrimas prie vienos ar kitos kategorijos priklauso nuo priežasties, kuria grindžiamas tas prašymas. Jeigu ši prievolė kyla iš sutarties ar kitos formos savanoriško vieno asmens įsipareigojimo kitam asmeniui, prašymas yra „sutartinis“. Jeigu, atvirkščiai, ta prievolė kyla iš nuo jokio savanoriško įsipareigojimo nepriklausančios pagal įstatymus nustatytos pareigos pažeidimo, prašymas yra „deliktinis“ ( 72 ).

50.

Atsižvelgiant į tai, tais atvejais, kai du asmenys yra saistomi sutarties ir vienas jų pateikia prašymą patraukti civilinėn atsakomybėn kitą, praktiškai gali būti sudėtinga atskirti, ar tai „byla, kylanti iš sutarties“, ar „byla dėl delikto“.

51.

Šiuo aspektu toks prašymas nebūtinai priskiriamas prie „bylų, kylančių iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą ( 73 ). Sutarties šalys gali pateikti viena kitai ir „deliktinius“ prašymus. Tai lengva suprasti pagalvojus apie prašymus, kurie visiškai nesusiję su šalis saistančia sutartimi ( 74 ) ir kuriems akivaizdžiai taikytinas šio reglamento 7 straipsnio 2 punktas.

52.

Sprendimas yra ne toks akivaizdus, kai, kaip pagrindinėje byloje, prašymą ir sutartį sieja tam tikras ryšys, visų pirma dėl to, kad prašymas susijęs su vykdant sutartį nutikusiu žalą sukėlusiu įvykiu. Tokiomis aplinkybėmis kartais nurodomas žalą sukėlęs įvykis yra tiek sutartinės prievolės nevykdymas, tiek įstatymuose nustatytos visuotinės pareigos pažeidimas. Tokiu atveju įvyksta atsakomybės sutapimas arba, kitaip sakant, sutartinė prievolė ir deliktinė prievolė, kurių kiekviena gali būti prašymo priežastis, sutampa ( 75 ).

53.

Situacijų, kai tas pats žalą sukėlęs įvykis gali nulemti panašų atsakomybės sutapimą, skaičius priklauso nuo nacionalinių teisės sistemų, t. y. nuo to, kaip jose suvokiama sutartinė ir deliktinė atsakomybė ( 76 ). Tačiau ieškinių dėl civilinės atsakomybės, paminėtų šios išvados 48 punkte – dėl konkurencijos teisės pažeidimo, dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamo produkto tiekimo, dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo – atveju, kai juos pareiškia viena sutarties šalis kitai, gali atsirasti toks atsakomybės sutapimas.

54.

Pavyzdžiui, kaip teisingai pažymėjo Wikingerhof, tiekėjo atsisakymas parduoti prekę savo platintojui gali būti vertinamas ne tik kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, bet ir kaip prievolių, kylančių iš pagrindinės sutarties, pažeidimas. Tą patį galima pasakyti apie situaciją, kai tiekėjas dirbtinai sudaro palankias sąlygas savo tinkle ir dėl to nukenčia platintojas: toks elgesys gali būti laikomas tiek sutarties pažeidimu, tiek piktnaudžiavimu ar nesąžiningos konkurencijos veiksmu ( 77 ). Be to, dėl gamintojo parduoto produkto trūkumo padaroma žala pirkėjui gali būti susijusi tiek su deliktine atsakomybe už teisės aktuose nustatytos pareigos, susijusios su produktų saugumu, pažeidimą, tiek su sutartine atsakomybe už sutartinės prievolės tiekti reikalavimus atitinkantį produktą ar net sutartinės prievolės užtikrinti saugumą pažeidimą. Galiausiai, kai sutartimi grindžiamos licencijos naudoti autorių teisių saugomą kūrinį turėtojas peržengia šios licencijos ribas, šis žalą sukėlęs įvykis kartu gali būti pripažintas tiek klastojimu – nes licencijos turėtojas pažeidė kitos sutarties šalies išimtines teises – tiek šios sutarties pažeidimu ( 78 ).

55.

Atsižvelgiant į tokį atsakomybės sutapimą, kai kuriose nacionalinėse teisės sistemose, kaip antai Anglijos ir Vokietijos teisėje, ieškovui paliekama galimybė pasirinkti, ar savo prašymą grįsti deliktine atsakomybe, ar sutartine atsakomybe, atsižvelgiant į tai, kas labiau atitinka jo interesus ( 79 ), ar net „sumuoti“ šiais dviem pagrindais grindžiamus prašymus ( 80 ).

56.

Bet kitose teisės sistemose, įskaitant Prancūzijos teisę ir Belgijos teisę, yra nustatyta atsakomybės paskirstymo taisyklė, vadinama „nesutapimo“ taisykle, pagal kurią ieškovui nepaliekama galimybės rinktis: kai žalą sukėlęs įvykis yra ir sutartinės prievolės nevykdymas, jis negali savo prašymo pagrįsti deliktine atsakomybe. Kitaip sakant, šiose sistemose „sutarčiai teikiama pirmenybė prieš deliktą“ ( 81 ).

57.

Remiantis reglamentu „Briuselis Ia“, reikia atsakyti į klausimą, ar (ir prireikus kiek) ieškovo pasirinkimas to paties žalą sukėlusio įvykio atveju remtis kitos sutarties šalies deliktine atsakomybe ir (arba) sutartine atsakomybe daro įtaką taikytinai jurisdikcijos taisyklei ( 82 ). Šiuo atžvilgiu priminsiu iki šiol Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje pasirinktus sprendimus (1 poskirsnis), paskui nagrinėsiu, kokį aiškinimą, mano požiūriu, reikėtų rinktis šioje srityje (2 ir 3 poskirsniai).

58.

Pirmą kartą Teisingumo Teismas šį klausimą gvildeno Sprendime Kalfelis. Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, privatus asmuo pareiškė ieškinį prieš savo banką, siekdamas, kad jam būtų atlyginta per biržos operacijas patirta žala, ir tuo tikslu pateikė kumuliacinius prašymus, pagrįstus skirtingomis Vokietijos teisės taisyklėmis, susijusiomis tiek su sutartine, tiek su deliktine atsakomybe ir galiausiai su nepagrįstu praturtėjimu, kurį galima priskirti kvazisutarčių sričiai. Taip pat kilo klausimas, ar teismas, pagal Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalį (dabar – reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktas) turintis jurisdikciją priimti sprendimus dėl prašymų, grindžiamų deliktine atsakomybe, papildomai turėjo jurisdikciją priimti sprendimus dėl sutartinių ir kvazisutartinių ieškinio pagrindų.

59.

Savo išvadoje generalinis advokatas M. Darmon pasiūlė, kad jurisdikcijos taisyklė „bylose, kylančiose iš sutarčių“ būtų taikoma visam ieškiniui, įskaitant deliktinius arba kvazisutartinius prašymus, siekiant racionalizuoti jurisdikciją ir centralizuoti ginčo nagrinėjimą sutarties vietos teisme, kuris, generalinio advokato nuomone, gali tinkamiausiai įvertinti jo kontekstą ir visą jo poveikį procesui ( 83 ).

60.

Spręsdamas šį klausimą Teisingumo Teismas nesivadovavo generalinio advokato išvada. Tiesa, kaip nurodžiau šios išvados 42 punkte, jis nusprendė, kad sąvoka „bylos dėl delikto“ apima bet kurį prašymą, kuriuo siekiama patraukti atsakomybėn atsakovą ir kuris nėra susijęs su „bylomis, kylančiomis iš sutarčių“. Tačiau Teisingumo Teismas, remdamasis išimtiniu specialiosios jurisdikcijos pobūdžiu, iškart pažymėjo, „kad teismas, pagal [reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą] turintis jurisdikciją nagrinėti deliktu grindžiamą [ieškinio] elementą, neturi jurisdikcijos nagrinėti kitų to paties [ieškinio] elementų, kurie grindžiami ne deliktu“ ( 84 ).

61.

Nepaisant kiek dviprasmiško šio atsakymo pobūdžio, Teisingumo Teismas neketino Sprendime Kalfelis nurodyti, kad reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktui turi būti teikiama pirmenybė prieš jo 7 straipsnio 2 punktą. Atvirkščiai, Teisingumo Teismas teigė, kad ieškinys dėl atsakomybės, susijęs su tuo pačiu žalą sukėlusiu įvykiu, gali būti nagrinėjamas bylą dėl sutarties nagrinėjančiame teisme ir (arba) bylą dėl delikto nagrinėjančiame teisme, atsižvelgiant į ieškovo nurodytus teisinius pagrindus, t. y. jo ieškinyje nurodytas materialinės teisės normas. Taigi, kai tame pačiame ieškinyje suformuluojami kumuliaciniai prašymai, prie „bylų dėl sutarties“ arba „bylų dėl delikto“ turi būti priskirtas ne visas ieškinys, o kiekvienas prašymas, atsižvelgiant į jo pagrindą: tas pats prašymas ir (arba) pagrindas negali būti vienu metu priskirtas abiem kategorijoms ( 85 ). Tokiomis aplinkybėmis bylą dėl sutarties nagrinėjantis teismas turi jurisdikciją nagrinėti sutartiniais pagrindais grindžiamus prašymus, o bylą dėl delikto nagrinėjantis teismas – deliktiniais pagrindais grindžiamus prašymus. Be to, nė vienas teismas neturi papildomos jurisdikcijos priimti sprendimus dėl to, kas nėra priskirta jo „sričiai“ ( 86 ).

62.

Pabrėžiu, kad pagal reglamentą „Briuselis Ia“ nereikia pasirinkti ieškovo nurodytų materialinės teisės normų kvalifikavimo nacionalinėje teisėje, iš kurios jos yra kilusios. Beje, jurisdikcijos nustatymo etapu teismas, į kurį kreiptasi, dar nebūna nustatęs taikytinos teisės. Todėl nėra aiškiai žinoma, ar prašymas bus nagrinėjamas būtent pagal šias normas. Vis dėlto materialinės teisės normose, kuriomis grindžiamas prašymas, pateikiami duomenys, reikalingi prievolės – savarankiška šio termino prasme – kuria remiasi ieškovas, ypatybėms nustatyti. Kaip matyti iš šios išvados 49 punkto, būtent ši prievolė, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytais kriterijais, pagal savo ypatybes turi būti kvalifikuota kaip „sutartinė“ arba „deliktinė“, taigi ji nulemia šiam prašymui taikytiną jurisdikcijos taisyklę ( 87 ). Kai ieškovas pateikia skirtingo pobūdžio materialinės teisės normomis grindžiamus kumuliacinius prašymus, jis gali remtis skirtingomis šių dviejų tipų „prievolėmis“ ( 88 ), kurios priskiriamos skirtingų teismų jurisdikcijai.

63.

Iš esmės pagal reglamentą „Briuselis Ia“ jurisdikcija nagrinėti prašymą dėl atsakomybės, vienos susitariančiosios šalies pareikštą kitai šaliai, gali priklausyti nuo materialinės teisės normų, kuriomis remiasi ieškovas. Taip pat pažymiu, kad Sprendime Melzer ( 89 ) dėl panašaus prašymo Teisingumo Teismas vadovavosi šiuo požiūriu. Tame sprendime jis jurisdikcijos nagrinėti „bylas dėl delikto“ taisyklę išaiškino taip, kaip prašė nacionalinis teismas, nenagrinėdamas jurisdikcijos nagrinėti „bylas, kylančias iš sutarčių“, nes tas prašymas buvo „pagrįstas tik deliktinės atsakomybės teise“ ( 90 ).

64.

Tokiomis aplinkybėmis šią problemą Teisingumo Teismas pakartotinai išnagrinėjo Sprendime Brogsitter. Byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, Vokietijoje įsisteigęs laikrodžių pardavėjas buvo sudaręs sutartį su tuo metu Prancūzijoje gyvenusiu laikrodininku dėl aukštos klasės laikrodžių mechanizmų, kuriuos pardavėjas ketino tiekti rinkai, kūrimo. Be darbų, kuriuos atliko pardavėjo pavedimu, laikrodininkas tuo pačiu metu kūrė kitus laikrodžių mechanizmus, kuriuos pateikė rinkai savo vardu ir sąskaita. Manydamas, kad šia paraleline veikla buvo pažeista sutartyje nustatyta išimtinumo prievolė, pardavėjas pareiškė ieškinį dėl kitos sutarties šalies veiksmų Vokietijos teisme. Tokiomis aplinkybėmis pardavėjas paprašė nutraukti ginčijamą veiklą ir įpareigoti kitą sutarties šalį atlyginti žalą, pateikdamas kumuliacinius prašymus, pagrįstus tiek sutartine, tiek deliktine atsakomybe, tiksliau – Vokietijos teisės normomis dėl nesąžiningos konkurencijos ir atsakomybės dėl kaltės. Dvejodamas, ar padalyti nagrinėjamą ginčą pagal ieškovo nurodytus teisinius pagrindus, nacionalinis teismas pateikė Teisingumo Teismui klausimą, kaip, turint omenyje bylos šalis siejančią sutartį, pagal reglamentą „Briuselis I“ reikia kvalifikuoti deliktiniais pagrindais grindžiamus prašymus.

65.

Išeities tašku laikydamas Sprendime Kalfelis išdėstytą dictum, pagal kurį sąvoka „bylos dėl delikto“ apima bet kurį prašymą, kuriuo siekiama patraukti atsakomybėn atsakovą ir kuris nėra susijęs su „bylomis dėl sutarties“, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, siekiant tokius prašymus priskirti prie vienos ar kitos kategorijos, reikia patikrinti, „ar, neatsižvelgiant į jų kvalifikavimą pagal nacionalinę teisę, jie yra sutartinio pobūdžio“ ( 91 ).

66.

Teisingumo Teismo teigimu, „[t]aip yra tik tuomet, kai elgesys, dėl kurio pareikštas ieškinys, gali būti pripažintas sutartinių įsipareigojimų, kuriuos galima nustatyti atsižvelgiant į sutarties dalyką, neįvykdymu“. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „[t]okia situacija a priori būtų konstatuota, jeigu, siekiant nustatyti elgesio, kuriuo ieškovas kaltina atsakovą, teisėtumą ar, priešingai, neteisėtumą, neišvengiamai reikia išaiškinti juos siejančią sutartį“. Todėl nacionalinis teismas turi „nustatyti, ar ieškovo pagrindinėje byloje pareikštų ieškinių dalyką sudaro reikalavimas atlyginti žalą, kurios priežastimi galima protingai laikyti teisių ir pareigų pagal <…> šalis siejančią sutartį pažeidimą, ir dėl to, kad būtų išnagrinėtas ieškinys, būtina į ją atsižvelgti“ ( 92 ).

67.

Mano nuomone, Sprendime Kalfelis įtvirtintas požiūris Sprendime Brogsitter buvo šiek tiek pakeistas. Iš tikrųjų atrodo, kad Teisingumo Teismas pakeitė ieškinių kvalifikavimo pagal reglamentą „Briuselis Ia“ metodą. Atrodo, jis nesirėmė materialinės teisės normomis, kurias ieškovas nurodė ieškinyje, ir veikiau norėjo pasirinkti objektyvesnį faktinių aplinkybių kvalifikavimą.

68.

Vis dėlto tiksli Sprendimo Brogsitter apimtis yra neaiški. Šiame sprendime išdėstytas atviras ir abstraktus argumentavimas iš tikrųjų gali būti aiškinamas dviem būdais.

69.

Pagal Sprendimo Brogsitter pirmąjį aiškinimą, kurį apibūdinsiu kaip „maksimalistinį“, šiuo sprendimu grindžiamas „kriterijus“ būtų teiginys, kad tam tikras prašymas yra „kylantis iš sutarties“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, „kai elgesys, dėl kurio pareikštas ieškinys, gali būti pripažintas sutartinių įsipareigojimų <…> neįvykdymu“. Šį teiginį reikėtų suprasti taip, kad deliktiniu pagrindu grindžiamas prašymas turėtų būti priskirtas prie „sutartinių“, kai yra susijęs su žalą sukėlusiu įvykiu, kuris (taip pat) gali būti laikomas „sutartinės prievolės“ nevykdymu. Kalbant konkrečiai, teismas, į kurį kreipiamasi, turėtų patikrinti, ar ieškovas hipotetiškai galėjo savo prašymą pagrįsti sutartinių prievolių pažeidimu, o dėl to reikėtų išnagrinėti, ar tariamai žalą sukėlęs įvykis ir šių prievolių turinys faktiškai gali sutapti. Dėl to darytina išvada, kad visose situacijose, kai tas pats žalą sukėlęs įvykis gali būti kvalifikuojamas ir kaip deliktas, ir kaip sutarties pažeidimas, pagal šį reglamentą „sutartiniam“ kvalifikavimui teikiama pirmenybė prieš „deliktinį“ ( 93 ).

70.

Vadovaujantis antruoju Sprendimo Brogsitter aiškinimu, kurį apibūdinsiu kaip „minimalistinį“, šiuo sprendimu grindžiamas kriterijus būtų teiginys, kad tam tikras prašymas yra „kylantis iš sutarties“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, kai, „siekiant nustatyti elgesio, kuriuo ieškovas kaltina atsakovą, teisėtumą ar, priešingai, neteisėtumą, neišvengiamai reikia išaiškinti juos siejančią sutartį“. Taigi Teisingumo Teismas „sutartiniais“ pripažino deliktiniu pagrindu suformuluotus prašymus, kurių pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į bylos šalis siejančias sutartines prievoles ( 94 ).

71.

Paskesnėje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ši dviprasmybė nebuvo panaikinta, nes jis tik pakartojo kelis Sprendimo Brogsitter sakinius, bet daugiau paaiškinimų nepateikė ( 95 ). Mano nuomone, šioje byloje Teisingumo Teismas turi išaiškinti savo jurisprudenciją dėl galimo atsakomybės sutapimo. Iš tikrųjų jis privalo apibrėžti aiškius ir nuspėjamus šios srities kriterijus, kad bylos šalys galėtų išvengti bet kokio teisinio nesaugumo.

72.

Iškart pažymėsiu, kad galimo atsakomybės sutapimo srityje keliami uždaviniai materialinėje teisėje ( 96 ) ir tarptautinėje privatinėje teisėje nebūtinai yra tokie patys. Taigi reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktas ir 7 straipsnio 2 punktas šiuo klausimu turi būti aiškinami atsižvelgiant tiktai į su šiuo reglamentu siejamus teisinio saugumo ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslus ( 97 ).

73.

Atsižvelgdamas į šiuos tikslus, siūlau Teisingumo Teismui atmesti „maksimalistinį“ Sprendimo Brogsitter aiškinimą (2 poskirsnis). Mano požiūriu, jis turėtų pasirinkti „minimalistinį“ šio sprendimo aiškinimą (3 poskirsnis).

74.

Aš, kaip ir Komisija, laikausi nuomonės, kad „maksimalistinis“ Sprendimo Brogsitter aiškinimas ne tik yra sunkiai suderinamas su Sprendimu Kalfelis, bet ir jokiu būdu neturėtų būti pasirinktas.

75.

Visų pirma primenu, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, siekiant reglamente „Briuselis Ia“ nustatyto tikslo užtikrinti teisinį saugumą, būtina, kad teismas, į kurį kreipiamasi, galėtų lengvai priimti sprendimą dėl savo jurisdikcijos, nebūdamas priverstas bylą išnagrinėti iš esmės ( 98 ).

76.

Taigi, „maksimalistiniu“ Sprendimo Brogsitter aiškinimu grindžiamas kriterijus, mano požiūriu, prieštarauja paprastumo reikalavimui. Reikalauti, kad teismas, į kurį kreiptasi, nustatytų, ar remiantis deliktiniu teisiniu pagrindu skundžiamas žalą sukėlęs įvykis (taip pat) galėtų būti laikomas sutarties pažeidimu, reikštų įpareigoti jį jurisdikcijos nustatymo etapu nuodugniai išnagrinėti prašymą iš esmės ( 99 ). Šiuo etapu tikrinti, ar žalą sukėlęs įvykis atitinka sutartines prievoles, nėra paprasta. Išskyrus (retus) atvejus, kai šalys susitaria dėl galimo atsakomybės sutapimo ( 100 ), šiuo etapu teisėjas pirmiausia privalėtų nustatyti šias prievoles.

77.

Iš tikrųjų, kaip paaiškinau šios išvados 53 punkte, sutartinės atsakomybės sritis skirtingose teisės sistemose skiriasi. Kai kuriose nacionalinės teisės sistemose į įvairias sutartis įtraukiamos prievolės užtikrinti saugumą, o kitose teisės sistemose jos laikomos teisės aktuose aiškiai nustatytomis pareigomis ( 101 ). Tą patį galima pasakyti apie reikalavimą sąžiningai vykdyti susitarimus, dėl kurio daugelyje teisės sistemų nustatomos papildomos sutartinės prievolės, o kitose teisės sistemose jis nenustatytas. Kalbant konkrečiai, daugeliu atvejų teismas negali žinoti ar net įsivaizduoti, ar esama galimo atsakomybės sutapimo, nenustatydamas atitinkamai sutarčiai taikytinos teisės, nes tik iš šios teisės aktų jis gali iš tikrųjų gauti informaciją apie iš sutarties kylančias prievoles ( 102 ). Be to, kartais net pagal šią teisę negalima iš tikrųjų nustatyti šių prievolių apimties. Dėl tokio sudėtingumo gali nukentėti jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumas ( 103 ). Bylos šalims atsiveria plati erdvė diskusijoms, o teismui paliekama atitinkama plati diskrecija, nors reglamentu „Briuselis Ia“ siekiama aiškiai apibrėžti jurisdikciją ( 104 ).

78.

Paskui, kaip Wikingerhof ir Komisija nurodė atsakydami į per posėdį pateiktus Teisingumo Teismo klausimus, mano požiūriu, nėra jokio pagrindo reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punkte nustatytai „bylų, kylančių iš sutarčių“ jurisdikcijos taisyklei teikti pirmenybę prieš šio reglamento 7 straipsnio 2 punkte nustatytą „bylų dėl delikto“ jurisdikcijos taisyklę.

79.

Tokia pirmenybė nebūtų pagrįsta pagal šio reglamento sistemą. Iš tikrųjų, kaip pabrėžė ieškovė pagrindinėje byloje, nors minėtame reglamente yra nustatytas tam tikrų jo straipsnių subsidiarumo santykis ( 105 ), pagal jį sutartis ir deliktus nagrinėjantys teismai yra to paties hierarchinio lygmens teismai. Taigi atrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino atmesti galimybės, kad šie du teismai lygiagrečiai nagrinėtų tą patį žalą sukėlusį įvykį.

80.

Šios pirmenybės negalima pagrįsti ir artumo tikslu, kurio siekiama reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktu ir 7 straipsnio 2 punktu. Iš tikrųjų, kaip nurodė Wikingerhof ir Komisija ir kaip matyti iš šios išvados 40 ir 46 punktų, artumas yra vertinamas atsižvelgiant į atitinkamame prašyme iš esmės keliamus pagrindinius klausimus. Tokiomis aplinkybėmis įstatymuose nustatytos visuotinės pareigos pažeidimu grindžiamame prašyme daugiausia keliami nesutartiniai klausimai, kurių pobūdis iš principo nepasikeičia, kai viena sutarties šalis pateikia prašymą kitai šaliai ir kai šis pažeidimas buvo padarytas vykdant sutartį.

81.

Galiausiai, jeigu būtų pasirinktas „maksimalistinis“ Sprendimo Brogsitter aiškinimas, susidarytų klaidingas nenuoseklumas tarp, viena vertus, reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punkto bei 7 straipsnio 2 punkto ir, kita vertus, reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“. Iš tikrųjų įvairiose pastarojo reglamento nuostatose ( 106 ) implicitiškai, bet neišvengiamai pripažįstama, kad tas pats žalą sukėlęs įvykis gali būti susijęs ir su „sutartine prievole“, kaip tai suprantama pagal reglamentą „Roma I“, ir tapti pagrindu „nesutartinei prievolei“, kaip tai suprantama pagal reglamentą „Roma II“, neteikiant pirmajam reglamentui pirmenybės prieš antrąjį.

82.

Priešingai, jeigu šią pirmenybės logiką reikėtų taikyti ir pagal reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“, dėl to reikėtų priimti sprendimus, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas negalėjo pageidauti. Pavyzdžiui, Reglamento „Roma I“ 6 straipsnyje teisės aktų leidėjas numatė specialias kolizines teisės normas, būdingas nesąžiningos konkurencijos veiksmams ir konkurenciją varžantiems veiksmams. Šiame straipsnyje numatyti siejamieji veiksniai – atitinkamai arba šalies, kurios teritorijoje konkurenciniai santykiai yra arba gali būti iškreipti, teisė, arba šalies, kurioje rinka yra arba gali būti iškreipta, teisė – atspindi viešąjį interesą. Tokiomis aplinkybėmis pagal minėto straipsnio 4 dalį šalims logiškai draudžiama pasirinkti jų ginčui taikyti kitos šalies teisę ( 107 ). Taigi, jeigu ieškinys dėl atsakomybės, grindžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmu ar konkurenciją varžančiu veiksmu, turėtų būti grindžiamas reglamentu „Roma I“ – kuriame kaip pagrindinis siejamasis veiksnys yra numatytas savarankiškumo principas ( 108 ) – dėl to, kad jis yra pareikštas vienos susitariančiosios šalies kitai ir dėl to, kad žalą sukėlęs įvykis (taip pat) gali būti laikomas sutarties nevykdymu, tas pats straipsnis prarastų dalį savo veiksmingumo ( 109 ).

83.

Be to, primenu, kad „bylose, kylančiose iš sutarčių“ pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, jurisdikcija suteikiama vietos, kurioje prievolė, dėl kurios pareikštas ieškinys, buvo arba turėjo būti įvykdyta, teismui. Todėl keliu klausimą, kaip reikėtų taikyti šią taisyklę, jeigu ieškovo prašymas nėra grindžiamas sutartine prievole ir priskirtas sutarčių „sričiai“ vien dėl to, kad hipotetiškai galėjo būti jai priskirtas ( 110 ).

84.

Mano įsitikinimui, kad būtina atmesti „maksimalistinį“ Sprendimo Brogsitter aiškinimą, neturi įtakos doktrinoje keliamas argumentas ( 111 ), pagal kurį, pasirinkus šį aiškinimą, būtų užtikrintas tinkamas teisingumo vykdymas. Šiuo atžvilgiu niekas neginčija aplinkybės, kad dėl šio sprendimo sutarties vietos teismas nagrinėtų visus iš jos vykdymo kylančius ginčus. Atvirkščiai, kai jurisdikcija nagrinėti ieškovo nurodytą (‑us) teisinį (‑ius) pagrindą (‑us) priklauso nuo Sprendime Kalfelis išdėstyto požiūrio, šios bylos gali būti padalytos, taigi tas pats žalą sukėlęs įvykis, nagrinėjamas remiantis skirtingu teisiniu pagrindu, gali priklausyti skirtingų teismų jurisdikcijai.

85.

Vis dėlto pirmesniame punkte aprašytos problemos svarba turi būti laikoma santykine. Darant prielaidą, kad nagrinėjamu atveju bylą dėl sutarties nagrinėjantis teismas ir bylą dėl delikto nagrinėjantis teismas nesutampa ( 112 ), ieškovas, vadovaudamasis reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalimi, bet kuriuo atveju gali pareikšti ieškinį atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismams, kurie tokiu atveju būtų kompetentingi priimti sprendimą dėl viso ieškinio ( 113 ). Antra, argumentas dėl tinkamo teisingumo vykdymo yra dvejopo poveikio. Nors pagal „maksimalistiniu“ Sprendimo Brogsitter aiškinimu grindžiamą sprendimą būtų galima bylą dėl sutarties nagrinėjančiame teisme nagrinėti įvairius ginčus dėl sutarties vykdymo, toks sprendimas būtų pagrindas suskaidyti dėl to paties delikto pradėtą procesą: jeigu, pavyzdžiui, toks deliktas būtų padarytas kartu veikiančių trijų asmenų ir jeigu vienas iš jų asmenų būtų sudaręs sutartį su nukentėjusiu asmeniu, pastarasis galbūt neturėtų galimybės pareikšti vieną ieškinį prieš visus pažeidimą padariusius asmenis bylą dėl delikto nagrinėjančiame teisme pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 punktą ( 114 ).

86.

„Maksimalistinio“ Sprendimo Brogsitter aiškinimo taip pat negalima pagrįsti argumentais, susijusiais su kova su forum shopping. Žinoma, tuo atveju, kai, esant atsakomybės sutapimui, nustatoma, kad jurisdikcija priklauso nuo pareiškėjo nurodyto (‑ų) materialiojo (‑iųjų) teisinio (‑ų) pagrindo (‑ų), tokio forum shopping galimybė atsiranda. Pirma, jis turi galimybę kreiptis ne tik į sutarties vietos teismą, bet ir į delikto vietos teismą arba galbūt į du papildomus teismus ( 115 ). Antra, jis tam tikra prasme gali, nurodydamas atitinkamus ieškinio pagrindus, „pasirinkti savo teismą“ ( 116 ).

87.

Vis dėlto, remiantis reglamentu „Briuselis Ia“, aplinkybė, kad ieškovas turi galimybę pasirinkti iš kelių teismų, visiškai nėra neįprasta. Numatydamas tokias jurisdikcijos pasirinkimo galimybes, Sąjungos teisės aktų leidėjas pats leido tam tikrą forum shopping. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, tai, kad ieškovas iš galimų teismų atsirenka tą, kuris labiau atitinka jo interesus, nes jis įgyja tam tikrų procesinių ir materialinių pranašumų, savaime nėra kritikuotina ( 117 ). Mano nuomone, forum shopping nekelia problemų, kol nevirsta piktnaudžiavimu ( 118 ).

88.

Tokio piktnaudžiaujamojo forum shopping riziką nulemia aplinkybė, kad, kaip pabrėžė Wikingerhof, atitinkama sutarties vietos teismo ir delikto vietos teismo jurisdikcija lieka ribota, nes, kaip nurodyta Sprendime Kalfelis, jie nagrinėja tik jų „sričiai“ priskirtus prašymus. Be to, kaip per posėdį nurodė Komisija, galimas piktnaudžiavimas ieškovui formuluojant savo prašymą sukelia tam tikrų pasekmių ir jam pačiam. Jeigu jis savo ieškinį reikštų remdamasis deliktu, vien siekdamas apeiti bylą dėl sutarties nagrinėjantį teismą, ir jeigu paaiškėtų, kad pagal taikytinos teisės aktus ( 119 ), kaip antai Prancūzijos teisę ir Belgijos teisę, „sumavimas“ yra draudžiamas, šis prašymas būtų iš esmės atmestas. Be to, jeigu ieškovas suformuluotų akivaizdžiai nepagrįstą prašymą vien siekdamas vilkinimo, jo elgesys iškart galėtų patekti į lex fori numatytų piktnaudžiavimą procesu reglamentuojančių teisės normų taikymo sritį.

89.

Dar primenu, kad susitariančiosioms šalims, norinčioms išvengti bet kokios forum shopping galimybės, galima leisti sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos, pagal kurį prireikus tam tikram teismui galėtų būti suteikta išimtinė jurisdikcija, kaip numatyta reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnyje. Iš tikrųjų, jeigu toks susitarimas būtų galiojantis ir suformuluotas pakankamai plačiai, jis būtų taikomas visiems esamiems ir būsimiems iš šalių sutartinio santykio kylantiems ginčams, įskaitant su šiuo santykiu susijusius ieškinius „dėl delikto“ ( 120 ).

90.

Kaip aiškėja iš ankstesnio poskirsnio, vienintelis galimas Sprendimo Brogsitter aiškinimas, mano požiūriu, yra šios išvados 70 punkte pateiktas „minimalistinis“ aiškinimas. Aš, kaip ir Komisija, laikausi nuomonės, kad šis aiškinimas yra suderinamas su Sprendimu Kalfelis. Iš tikrųjų, jeigu būtų pasirinktas minėtas aiškinimas, šie du sprendimai iš esmės yra grindžiami ta pačia logika: vienos sutarties šalies prieš kitą pateikto prašymo patraukti atsakomybėn priskyrimas prie „bylų, kylančių iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, arba prie „bylų dėl delikto“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą, priklauso nuo šios prievolės – „sutartinės“ arba „deliktinės“ – kuri yra jo priežastis ( 121 ). Jeigu kumuliaciniai prašymai grindžiami skirtingomis „prievolėmis“, kiekviena iš jų turi būti atskirai priskirta vienai ar kitai kategorijai.

91.

Iš tikrųjų nėra priežasties nagrinėjant tokius prašymus atsiriboti nuo šios išvados 49 punkte išreikšto požiūrio. Paprastai teisėjui pateikto prašymo priežastis nulemia klausimus, į kuriuos jis turės atsakyti, taigi ir jo „sutartinį“ arba „deliktinį“ pobūdį.

92.

Sprendimas Kalfelis ir Sprendimas Brogsitter faktiškai skiriasi tiktai „prievolės“, kuri yra prašymo priežastis, nustatymo metodu. Pirmajame sprendime Teisingumo Teismas rėmėsi ieškovo ieškinyje nurodytomis materialinės teisės normomis. Antrajame sprendime jis pasiūlė kvalifikavimo metodą, kuris turėjo būti objektyvesnis, grindžiamą tuo, kad „siekiant nustatyti elgesio, kuriuo ieškovas kaltina atsakovą, teisėtumą ar, priešingai, neteisėtumą, neišvengiamai reikia išaiškinti“ sutartį arba į ją „atsižvelgti“ ( 122 ).

93.

Vis dėlto, mano nuomone, šie kvalifikavimo metodai yra suderinami ar net papildo vienas kitą.

94.

Iš tikrųjų logiška, kad siekdamas patikrinti savo jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą arba 7 straipsnio 2 punktą teismas pirmenybės tvarka vadovaujasi ieškovo ieškinyje nurodytomis materialinės teisės normomis. Kaip paaiškinau šios išvados 62 punkte, šiose teisės normose būna išdėstytas tam tikras požiūris į faktines aplinkybes ir „prievolę“, kurią ieškovas kildina iš jų. Beje, panašia logika, pagal kurią siekiant kvalifikuoti prašymą reikia išnagrinėti materialinės teisės normas, kuriomis jis pagrįstas, grindžiama jurisprudencija dėl kitų šio reglamento nuostatų ( 123 ).

95.

Kalbant konkrečiai, jeigu ieškovas remiasi sutarties nuostatomis ir (arba) teisės normomis, kurios taikomos tik pagal šią sutartį, kaip antai teisės normomis dėl privalomojo susitarimų poveikio ir skolininko atsakomybės už savo sutartinių prievolių nevykdymą ( 124 ), vadinasi, ieškinys yra grindžiamas „sutartine prievole“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Tačiau jeigu jis vadovaujasi teisės normomis, kuriomis, neatsižvelgiant į savanorišką įsipareigojimą, nustatoma teisės aktuose numatyta visuotinė pareiga, prašymas iš principo grindžiamas „deliktine prievole“, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją.

96.

Tuo atveju, jeigu ieškovas savo ieškinyje nenurodo materialinės teisės normų ( 125 ), metodas iš esmės nesikeičia. Iš tikrųjų, kaip jau nurodžiau, šios teisės normos savaime nėra kvalifikavimo objektas. Jos paprasčiausiai yra faktinių aplinkybių vertinimo prizmė ir jose nurodoma „prievolė“, kurią ieškovas kildina iš tų faktinių aplinkybių. Kalbant konkrečiai, jeigu ieškinyje nenurodomos materialinės teisės normos, teisėjas privalo pagal kitus jo elementus – faktines aplinkybes arba reikalavimus – nustatyti „prievoles“, kuriomis remiasi ieškovas.

97.

Tokiomis aplinkybėmis kilus abejonių, Sprendime Brogsitter nustatytas kriterijus gali padėti teismui nustatyti prievolę (‑es), kuria (‑omis) grindžiamas prašymas, žvelgiant iš kitos perspektyvos. Jeigu, „siekiant nustatyti elgesio, kuriuo ieškovas kaltina atsakovą, teisėtumą ar, priešingai, neteisėtumą“, jam „neišvengiamai reikia išaiškinti“ sutartį (ar kitą savanoriško įsipareigojimo formą) arba į ją atsižvelgti, jis iš to padaro išvadą, kad prašymas yra grindžiamas „sutartinės prievolės“ pažeidimu: tame prašyme inkriminuojamas elgesys yra neteisėtas ir atsakovas turi būti patrauktas atsakomybėn tiek, kiek jis pažeidžia tokią „prievolę“, o tai priklauso nuo atitinkamos sutarties nuostatų ir jai taikytinos teisės. Bet tuo atveju, jeigu prašymas yra grindžiamas teisės aktuose nustatytos visuotinės pareigos pažeidimu, siekiant nustatyti, ar tame prašyme inkriminuojamas elgesys yra neteisėtas, nereikėtų „aiškinti“ sutarties ar į ją „atsižvelgti“, nes ši pareiga nepriklauso nuo šios sutarties: šio elgesio neteisėtumas priklauso nuo teisės normos (‑ų), kurioje (‑ose) nustatyta minėta pareiga ( 126 ).

98.

Kaip nurodė Komisija, taip Sprendimas Brogsitter padeda teismui nustatyti, ar prašymas turi būti kvalifikuojamas kaip „sutartinis“, ar „deliktinis“, remiantis „atskaitos tašku“, pagal kurį teismas turės įvertinti elgesio, kuriuo ieškovas kaltina atsakovą, teisėtumą, atsižvelgdamas į tai, ar tai yra sutartis (ir jai taikytina teisė), ar teisės norma, kurioje nustatoma nuo tokios sutarties nepriklausanti visuotinė teisinė pareiga. Mano nuomone, taikant tokį aiškinimą, Sprendimu Kalfelis grindžiamas metodas ir Sprendimu Brogsitter grindžiamas metodas dauguma atvejų lemia tą patį rezultatą, nes aptariamas elgesys ir atskaitos taškas, pagal kuriuos galima įvertinti jo teisėtumą, iš principo priklauso nuo to, ką ieškovas nurodo savo ieškinyje.

99.

Atsižvelgiant į tai, Sprendimas Brogsitter gali būti pataisos priemonė tais konkrečiais atvejais, kai ieškovas remiasi teisės normomis, kurios nacionalinėje teisėje laikomos deliktinėmis, pagal kurias privaloma paisyti sutartinių įsipareigojimų ir kurių nepaisymas reiškia sutarties pažeidimą. Kalbant konkrečiai, turiu omenyje atvejus, kai tam tikros „sutartinės prievolės“ pažeidimas savaime laikomas deliktu ( 127 ). Tokiais atvejais, siekiant priimti sprendimą dėl prašymo, visų pirma reikia „išaiškinti“ atitinkamą sutartį ir į ją „atsižvelgti“ siekiant nustatyti tokį pažeidimą, vadinasi, ir išsiaiškinti, ar tariamas deliktas padarytas. Taigi iš tikrųjų tokiame prašyme daugiausia keliami sutartiniai klausimai. Dėl to reikia laikytis nuomonės, kad iš esmės toks prašymas grindžiamas „sutartinės prievolės“ pažeidimu, o „deliktinė prievolė“, kuria remiasi ieškovas, savarankiškai neegzistuoja.

100.

Apibendrinant darytina išvada: tais atvejais, kai ieškovas savo ieškinyje remiasi materialinės teisės normomis, kuriose nustatoma visuotinė pareiga, ir kai neatrodo, kad, siekiant įvertinti atsakovui inkriminuojamo elgesio teisėtumą ar neteisėtumą, „neišvengiamai reikia“ nustatyti sutarties turinį, prašymas yra grindžiamas „deliktine prievole“ ir dėl to priklauso „bylų dėl delikto“ jurisdikcijos sričiai, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą ( 128 ).

101.

Vis dėlto tais atvejais, kai, neatsižvelgdamas į nurodytas teisės normas, inkriminuojamo elgesio teisėtumą teismas gali įvertinti tik remdamasis tam tikra sutartimi, prašymas iš esmės yra grindžiamas „sutartine prievole“, todėl priskiriamas prie „bylų, kylančių iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 punktą.

102.

Vis dėlto reikia patikslinti porą dalykų. Pirma, pažymiu, kad, remiantis pažodiniu aiškinimu, būtų galima teigti, kad Sprendime Brogsitter nurodoma, jog tam, kad prašymas patraukti atsakomybėn būtų priskirtas „bylų dėl delikto“ sričiai, nagrinėjant deliktą jokiu etapu neturėtų būti atliekamas sutarties „aiškinimas“ ar į ją „atsižvelgiama“.

103.

Taigi gali atsitikti, kad nagrinėjant prašymą patraukti deliktinėn atsakomybėn iškils ir preliminarus arba šalutinis sutartinio pobūdžio klausimas. Kaip pažymėsiu šios išvados 123 punkte, taip yra ir pagrindinėje byloje. Iš tikrųjų nagrinėjamu atveju Wikingerhof ir Booking.com siejančią sutartį reikia išaiškinti siekiant nustatyti tam tikrų pirmosios bendrovės antrajai inkriminuojamų veikų pasireiškimą konkurencijos teisės aspektu ( 129 ).

104.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, vadovaujantis reglamentu „Briuselis Ia“, prašymas turi būti kvalifikuojamas pagal pagrindinį jame keliamą teisės klausimą. Vien preliminarus arba šalutinis sutartinio pobūdžio klausimas, į kurį teismas turi atsakyti, siekdamas išspręsti ginčą, negali nulemti jo kvalifikavimo ( 130 ). Jeigu taip nebūtų, sutartį nagrinėjančiam teismui būtų suteikta jurisdikcija nagrinėti klausimą, kuris iš esmės neapima sutartinių aspektų ir dėl to neturi ypač glaudaus ryšio su šiuo teismu. Toks rezultatas būtų priešingas artumo tikslui, o kartu ir tinkamo teisingumo vykdymo tikslui ( 131 ). Taigi Sprendimas Brogsitter negali būti aiškinamas priešingai.

105.

Antra, iš Sprendimo Brogsitter aiškiai nematyti, ar tai, ar sutartį išaiškinti arba į ją atsižvelgti „neišvengiamai reikia“ tuo atveju, kai siekiama nustatyti, ar prašymas patraukti atsakomybėn patenka į „bylų, kylančių iš sutarčių“, ar į „bylų dėl delikto“ sritį, vertinama atsižvelgiant tik į ieškovo suformuluotą prašymą, ar taip pat į galimą gynybos pagrindą, kurį atsakovas pateikė bylą nagrinėjančiame teisme, kad jį atremtų.

106.

Turiu omenyje, pavyzdžiui, situaciją, kai ieškovas pareiškia ieškinį dėl deliktinės atsakomybės, susijusį su autorių teisių pažeidimu, į kurį atsakovas atsakytų, remdamasis šalių sudaryta licencijos sutartimi. Kadangi klastojimo atveju daroma prielaida, kad trečioji šalis naudosis saugomu kūriniu, iš anksto negavusi pagal įstatymus išimtines teises į kūrinį turinčio autoriaus leidimo ( 132 ), teismas, siekdamas priimti sprendimą dėl šio ieškinio, turėtų nustatyti, ar pagal šią sutartį inkriminuojamas naudojimas buvo leidžiamas, ar ne. Taip pat galima paminėti pavyzdį, kai asmuo, kuris susižalojo, naudodamas sporto įrangą, pareiškė ieškinį tos įrangos nuomotojui, į kurį šis atsakė, remdamasis nuomos sutarties sąlyga, pagal kurią jis tariamai atleidžiamas nuo atsakomybės už tokią žalą.

107.

Šiuo atveju iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad jurisdikcijos tikrinimo etapu teismas, į kurį kreipiamasi, turi ne įvertinti prašymo priimtinumą ar pagrįstumą, o tik nustatyti jo sąsajas su teismo vietos valstybe, kurios pagrįstų jo jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ nuostatą. Šiuo tikslu tas teismas gali atitinkamus ieškovo teiginius laikyti įrodytais ( 133 ). Kitaip sakant, teismas, į kurį kreiptasi, savo jurisdikciją turi nustatyti remdamasis ieškovo suformuluotu prašymu, o atsakovo gynybos pagrindai šiuo atžvilgiu nesvarbūs ( 134 ).

108.

Vadovaudamasis šia logika Teisingumo Teismas nustatė, kad teismas, nagrinėjantis ieškinį dėl sutarties vykdymo, turi jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, net jeigu ieškovas savo gynybą grindžia šios sutarties nebuvimu (arba negaliojimu) ( 135 ). Pagal analogiją teismas, kuriam pareiškiamas „deliktine prievole“ grindžiamas ieškinys, negali manyti, kad jis priklauso „byloms, kylančioms iš sutarčių“, vien dėl to, kad atsakovas rėmėsi šalių sutarties buvimu kaip gynybos pagrindu. Šiuo aspektu Sprendimo Brogsitter taip pat negalima aiškinti priešingai. Galimo sutartinio pagrindimo arba atleidimo nuo atsakomybės už inkriminuojamą elgesį klausimas irgi yra paprastas šalutinis klausimas, kylantis nagrinėjant deliktą.

109.

Šiuo aiškinimu, mano nuomone, užtikrinamas teisinis saugumas, nes juo remdamasis teismas, į kurį kreipiamasi, gali patikrinti savo jurisdikciją ab initio, atsižvelgdamas į prašymą, nebūdamas priverstas nuodugniai nagrinėti bylos esmės ir nepriklausydamas nuo atsakymo į klausimą, ar atsakovas dalyvauja procese ( 136 ). Ir atvirkščiai, jeigu tokios teisinės gynybos priemonės, kuria atsakovas galėtų pasinaudoti vėlyvu etapu, buvimas galėtų nulemti reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punkto arba 7 straipsnio 2 punkto taikymą, tai prieštarautų teisinio saugumo principui ir tikslui užtikrinti aukštą jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo laipsnį ( 137 ). Be to, tai reikštų, kad, siekiant atmesti 7 straipsnio 2 punkte nustatytą jurisdikcijos nagrinėti „bylas dėl delikto“ taisyklę, atsakovui pakaktų remtis jo ir ieškovo sudaryta sutartimi ( 138 ).

110.

Minėtą aiškinimą, mano požiūriu, patvirtina Sprendimas Hi Hotel HCF ( 139 ). Byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, paskelbtas praėjus nedaug laiko po Sprendimo Brogsitter, ieškovas pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą pareiškė ieškinį dėl deliktinės atsakomybės, pagrįstą jam priklausančių autorių teisių pažeidimu. Atsiliepime į šį ieškinį atsakovas rėmėsi anksčiau šalių sudaryta sutartimi, kurioje, jo nuomone, buvo numatytas atitinkamų autorių teisių perleidimas jam, ir šiuo pagrindu ginčijo delikto buvimą ir šios nuostatos tinkamumą. Teisingumo Teismas iš esmės priminė, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi nustatyti savo jurisdikciją pagal ieškovo pateiktą deliktinio pobūdžio prašymą, neatsižvelgdamas į atsakovo pateiktą sutartinį gynybos pagrindą ( 140 ).

111.

Prieš užbaigiant šį skirsnį, reikia išnagrinėti dar du punktus. Pirma, kaip per posėdį nurodė Komisija, prašymo kvalifikavimas priklauso nuo to, ar šalis saisto draudimo, vartojimo ar darbo sutartis. Iš tikrųjų, priešingai reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnyje nustatytoms specialiosios jurisdikcijos taisyklėms ( 141 ), šio reglamento II skyriaus 3, 4 ir 5 skirsnių nuostatomis, susijusiomis su ieškiniais, pareikštais atitinkamai „dėl bylų, susijusių su draudimu“, „dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis“, ir „dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis“, siekiama apsaugoti silpnesniąją sutarties šalį – apdraustąjį, vartotoją arba darbuotoją ( 142 ) – ir jos yra privalomojo pobūdžio. Taigi reikia, kad kita sutarties šalis negalėtų apeiti šių skirsnių, savo prašymą grįsdama deliktine atsakomybe. Be to, šiais skirsniais siekiama ne paties artumo tikslo ir sutartinės prievolės, kuria grindžiamas atitinkamas prašymas, nustatymas nėra reikalingas tam, kad veiktų juose numatytos jurisdikcijos taisyklės. Taigi visi panašių sutarčių šalių prašymai dėl ginčų, kilusių dėl šių sutarčių vykdymo, iš principo yra susiję su tais pačiais skirsniais, neatsižvelgiant į šių prašymų priežastį ( 143 ).

112.

Antra, reikia sužinoti, ar, kaip siūloma vienoje doktrinos dalyje ( 144 ), pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą sutarties vietos teismui turėtų būti suteikta papildoma jurisdikcija nagrinėti su „sutartiniais“ prašymais glaudžiai susijusius „deliktinius“ prašymus, visų pirma tais atvejais, kai ginčuose galimas atsakomybės sutapimas. Taigi reikia sužinoti, ar šiuo klausimu derėtų patikslinti Sprendime Kalfelis nustatytą aiškinimo kryptį.

113.

Pabrėžiu, kad šis klausimas skiriasi nuo pirmesniuose šios išvados punktuose aptarto kvalifikavimo klausimo. Iš tikrųjų, kai prašymas, pagal nacionalinę teisę grindžiamas deliktiniu teisiniu pagrindu, turi būti kvalifikuojamas kaip „sutartinis“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, remiantis Sprendimu Brogsitter, jis negali būti teikiamas deliktą nagrinėjančiam teismui pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 punktą. Tačiau, jei pripažintume sutarties vietos teismo jurisdikciją nagrinėti „deliktinius“ prašymus savarankiška šio termino prasme, kurie yra papildomi „sutartinių“ prašymų atžvilgiu, tai netrukdytų ieškovui pateikti pirmųjų prašymų tam pačiam delikto vietos teismui. Jis paprasčiausiai turėtų galimybę pateikti visus prašymus sutarties vietos teismui.

114.

Žinoma, accessorium sequitur principale principas nėra visiškai svetimas Teisingumo Teismo jurisprudencijai dėl reglamento „Briuselis Ia“ ( 145 ). Be to, tokia papildoma jurisdikcija suteiktų naujų pranašumų tinkamo teisingumo vykdymo srityje, nes padėtų užtikrinti tam tikrą proceso ekonomiškumą.

115.

Vis dėlto, mano požiūriu, pagal dabartinę reglamento „Briuselis Ia“ redakciją panašus sprendimas negalimas. Primenu, kad šiame reglamente nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės priklauso nuo ginčo „srities“. Šio reglamento 7 straipsnio 1 punkte ir 7 straipsnio 2 punkte aiškiai išskiriami „sutartinio“ ir „deliktinio“ pobūdžio prašymai. Todėl negalima, nepaisant šios sistemos, antrajai kategorijai priklausančių prašymų priskirti šio 7 straipsnio 1 punktui, neišplečiant pastarosios nuostatos taikymo srities (primenu, kad ji iš principo turi būti aiškinama siaurai) daugiau, nei apima jos tikslas užtikrinti, kad sutartiniai klausimai ieškovo sprendimu galėtų būti nagrinėjami teisme, kurio jurisdikcija labiausiai susijusi su ginčijama sutartine prievole ( 146 ). Todėl, mano supratimu, Sąjungos teisės aktų leidėjas turėtų numatyti tokią papildomą jurisdikciją, arba tuo tikslu pakeisdamas minėtą 7 straipsnio 1 punktą, arba reglamento „Briuselis Ia“ 30 straipsnyje nustatytą susiejimo taisyklę pakeisdamas jurisdikcijos pagrindu ( 147 ). Kol kas, kaip nurodžiau šios išvados 85 punkte, proceso ekonomiškumo siekiantis ieškovas gali pasirinkti galimybę visus savo prašymus pateikti atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams, kaip numatyta šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje.

116.

Atsižvelgiant į dviejuose pirmesniuose šios išvados skirsniuose išaiškintą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, man nekyla daug abejonių dėl ieškinio dėl civilinės atsakomybės, kokį nagrinėjamu atveju Wikingerhof pareiškė prieš Booking.com, kvalifikavimo.

117.

Primenu, kad faktinės aplinkybės, jog šias dvi bendroves sieja sutartis, negali pakakti tam, kad šis prašymas būtų priskirtas prie „bylų, kylančių iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą. Klausimas, ar ieškovė pagrindinėje byloje hipotetiškai galėjo remtis šios sutarties pažeidimu ( 148 ), šiuo aspektu irgi nėra lemiamas.

118.

Iš tikrųjų, kaip nurodžiau šioje išvadoje, prašymo priskyrimas prie „bylų, kylančių iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, arba prie „bylų dėl delikto“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 punktą, priklauso nuo jo priežasties, t. y. nuo prievolės, kuria šis prašymas (iš tikrųjų) grindžiamas.

119.

Nagrinėjamu atveju Wikingerhof savo ieškinyje rėmėsi Vokietijos konkurencijos teisės taisyklėmis. Šiomis taisyklėmis siekiama apsaugoti rinką, todėl jose nustatomos visoms įmonėms privalomos pareigos. Neatsižvelgiant į klausimą, ar Vokietijos teisės aktai iš tikrųjų taikytini pagrindinėje byloje nagrinėjamam ieškiniui (tai nebuvo nustatyta jurisdikcijos nagrinėjimo etapu ( 149 )), tai, kad nurodomos šios taisyklės, rodo, jog minėta bendrovė remiasi tariamai Booking.com padarytu teisės aktuose nustatytos ir nuo sutarties ar kito savanoriško įsipareigojimo nepriklausančios pareigos pažeidimu. Taigi šis ieškinys grindžiamas „deliktine prievole“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą ( 150 ).

120.

Šios prievolės „deliktinis“ pobūdis, kaip teisingai pažymėjo Wikingerhof ir Komisija, buvo patvirtintas Sprendime CDC Hydrogen Peroxide ( 151 ). Šiame sprendime, kuris, primenu, buvo priimtas dėl vieno chemijos produkto pirkėjų ( 152 ) prašymų atlyginti žalą, pateiktų šį produktą gaminančioms įmonėms pagal konkurencijos teisės taisykles, kadangi šios įmonės dalyvavo kartelyje ir nustatė minėto produkto kainas, Teisingumo Teismas konstatavo, kad, nors pirkėjai iš tikrųjų įsigijo prekių, palaikydami sutartinius santykius su skirtingais nagrinėjamo kartelio dalyviais, „nurodytą žalą sukėlęs faktas [buvo] ne galimas sutartinių įsipareigojimų pažeidimas, o sutartinės laisvės apribojimas dėl šio kartelio, nes dėl šio apribojimo pirkėjas negalėjo įsigyti prekių už kainą, nustatytą pagal rinkos taisykles“ ( 153 ).

121.

Panašiai ir nagrinėjamu atveju Wikingerhof remiasi ne jos sutarties su Booking.com pažeidimu, o aplinkybe, kad pastaroji bendrovė piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi, nustatydama jai neteisingas sandorių sudarymo sąlygas, visų pirma jų santykiams taikomas bendrąsias taisykles.

122.

Be to, kaip pabrėžia Komisija, siekiant atsakyti į šiuos konkrečius klausimus ir „nustatyti, ar inkriminuojamas elgesys yra teisėtas, ar, atvirkščiai, neteisėtas“, neatrodo „neišvengiamai būtina“ išaiškinti pagrindinės bylos šalis siejančią sutartį, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Brogsitter, nepaisant to, kad tariamas antikonkurencinis elgesys materializuojasi jų sutartiniuose santykiuose ( 154 ).

123.

Žinoma, kadangi įvairūs veiksmai, kuriais Wikingerhof kaltina Booking.com ( 155 ), yra jų sutartinių santykių dalis, siekiant nustatyti, kaip šie veiksmai materializavosi, gali prireikti tiksliai nustatyti jų įsipareigojimų turinį. Šiuo atžvilgiu pažymėsiu, kad Wikingerhof, be kita ko, nurodo, jog Booking.com pateikia jos viešbučio kainas kaip palankesnes, nors sutartinio pagrindo tokiai praktikai nėra. Tiek, kiek šalys šiuo klausimu nesutaria ( 156 ), teismas turės išaiškinti Booking.com bendrąsias sąlygas, kad nustatytų jų turinį, ir tai nepaneigiamai bus sutarčių teisės klausimas, priskiriamas lex contractus sričiai.

124.

Vis dėlto tai yra paprastas preliminarus klausimas, todėl jis negali nulemti prašymo kvalifikavimo. Atsakęs į šį preliminarų klausimą ir nustatęs, kaip inkriminuojamas elgesys, kuriuo Wikingerhof kaltina Booking.com, materializavosi, teismas turės atsakyti į pagrindinį klausimą dėl šio elgesio teisėtumo, kuris nulems teisės į žalos atlyginimą egzistavimą ir apimtį ( 157 ).

125.

Atskaitos taškas, pagal kurį vertintinas šio elgesio teisėtumas, yra ne sutartis ar jai taikytinos bendrosios sąlygos ir teisė, o kartoju, konkurencijos teisės taisyklės. Pagrindinis klausimas, ar Booking.com veiksmai yra pagrindas patraukti ją atsakomybėn, priklauso nuo pastarosiose taisyklėse nustatytų draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi kriterijų.

126.

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taip pat Wikingerhof ir Komisija, klausimas, ar Booking.com piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal minėtas konkurencijos teisės taisykles, skirstomas į kelias dalis, siekiant iš esmės išsiaiškinti, pirma, kaip apibrėžti atitinkamą rinką, antra, kokie yra įmonių galios santykiai šioje rinkoje – siekiant sužinoti, ar Booking.com padėtis joje yra dominuojanti, ir, trečia, koks yra galimas šiai bendrovei inkriminuojamų veiksmų poveikis – siekiant nustatyti, ar ši bendrovė piktnaudžiauja šia galima padėtimi.

127.

Taigi tai yra konkurencijos teisės klausimai, į kuriuos reikia atsakyti atsižvelgiant į nacionalinės teisės normas, nustatytas pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 3 dalį.

128.

Sutarties reikšmė nustatant, ar elgesys, kurį skundžia Wikingerhof, yra teisėtas, ar neteisėtas, yra dar mažesnė dėl to, kad, kaip pabrėžia Komisija, šiuo atžvilgiu ši sutartis netgi nėra Booking.com gynybos pagrindas ( 158 ). Priešingai nei šios išvados 106 punkte minėtu ieškinio dėl klastojimo atveju, kai atsakovas rėmėsi licencijos sutartimi, ginčijami veiksmai, darant prielaidą, kad jie neteisėti, netaptų teisėti dėl to, kad būtų iš dalies ar visiškai numatyti sutarties arba jai taikytinų bendrųjų sąlygų nuostatose, nes sutartimi negali būti „leidžiamas“ konkurencijos teisei priešingas elgesys.

129.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, laikausi nuomonės, kad toks ieškinys, kokį pareiškė Wikingerhof, priskiriamas prie „bylų dėl delikto“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą.

130.

Kaip pabrėžė Wikingerhof ir Komisija, šis aiškinimas atitinka artumo tikslą, kurio siekiama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą ir 7 straipsnio 2 punktą. Iš tikrųjų delikto vietos teismas gali geriausiai priimti sprendimą panašiame ieškinyje keliamais pagrindiniais klausimais, visų pirma susijusiais su atitinkamų įrodymų rinkimu ir vertinimu – tiek kalbant apie atitinkamą rinką, tiek galios santykius šioje rinkoje ar ginčijamų veiksmų poveikį šiai rinkai ( 159 ).

131.

Be to, vadovaujantis šiuo aiškinimu užtikrinamas reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punkto ir reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 3 dalies materialiosios taikymo srities nuoseklumas.

132.

Šioje išvadoje siūlomo aiškinimo nepaneigia Booking.com ir Čekijos vyriausybės pateiktas argumentas, kad toks ieškinys, kokį pareiškė Wikingerhof, turėtų būti priskirtas prie „bylų, kylančių iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, nes prašydama nutraukti tariamą antikonkurencinį elgesį Wikingerhof iš tikrųjų bando pasiekti, kad Booking.com bendrosios sąlygos būtų pakeistos jos naudai, ir taip įgyti naujų sutartinių teisių.

133.

Iš tikrųjų, kadangi savo ieškiniu Wikingerhof ketina ne nutraukti sutartinius santykius su Booking.com, o užtikrinti, kad jie tęstųsi laikantis konkurencijos teisės principų, jeigu šis ieškinys būtų pripažintas pagrįstu, Booking.com privalės iš esmės pakeisti savo elgesį ieškovės pagrindinėje byloje atžvilgiu, įskaitant bendrąsias sąlygas, kurias ji taiko, palaikydama šiuos santykius, ir paisyti šioje teisėje nustatytų apribojimų. Mano žiniomis, nėra neįprasta, kad, pavyzdžiui, tais atvejais, kai piktnaudžiavimas yra atsisakymas parduoti arba nesąžiningų kainų nustatymas, nutraukus piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ieškovui suteikiama naujų teisių. Pirmuoju atveju piktnaudžiavimo nutraukimas konkrečiai paskatins dominuojančią įmonę sudaryti sutartį su ieškovu, o antruoju atveju – šiek tiek supaprastinant – sumažinti savo kainas ieškovo naudai.

134.

Šio aiškinimo nepaneigia ir Booking.com argumentas, kad Wikingerhof prašymu siekiama pripažinti šias dvi bendroves saistančią sutartį iš dalies negaliojančia, nes juo remiantis reikės patikrinti, ar tam tikros pirmosios bendrovės bendrųjų sąlygų nuostatos prieštarauja konkurencijos teisei ir dėl šios priežasties negalioja.

135.

Žinoma, ieškiniui dėl sutarties negaliojimo iš tikrųjų taikytinas reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktas ( 160 ). Tačiau, kaip per posėdį atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą nurodė Wikingerhof, savo prašymu ši bendrovė nesiekia, kad jos sutartis su Booking.com būtų pripažinta negaliojančia remiantis sutarčių teisės taisyklėmis dėl sutarčių sudarymo sąlygų. Tokiomis aplinkybėmis aptariamų bendrųjų sąlygų negaliojimas daugių daugiausia būtų netiesioginė šio prašymo pasekmė ( 161 ).

136.

Tokio išaiškinimo juo labiau nepaneigia ir Booking.com argumentas, pagal kurį Wikingerhof prašymas priklauso „bylų, kylančių iš sutarčių“ sričiai, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, nes ši bendrovė esą „laisva valia sutiko“ su Booking.com bendrosiomis sąlygomis, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją dėl šios nuostatos, net jei tarsime, kad pastaroji bendrovė užima dominuojančią padėtį.

137.

Mano nuomone, jeigu proceso kontekstas būtų priešingas, Booking.com argumentas būtų pagrįstas. Jeigu ši bendrovė būtų pareiškusi ieškinį dėl iš bendrųjų sąlygų kylančių prievolių vykdymo, o Wikingerhof kaip gynybos argumentu remtųsi teiginiu, kad ji „laisva valia“ nesutiko su šiomis bendrosiomis sąlygomis, kurias nustatydama Booking.com piktnaudžiauja, pažeisdama konkurencijos teisę, šis ieškinys būtų priskirtas prie „bylų, kylančių iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą ( 162 ). Kaip jau nurodžiau, šis kvalifikavimas priklauso nuo ieškovo suformuluoto prašymo, o ne nuo atsakovo pateiktų gynybos pagrindų.

138.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju Wikingerhof, kaip ieškovė, remiasi „deliktine prievole“, kylančia iš tariamo konkurencijos teisės taisyklių pažeidimo. Procesiniame kontekste teismas, į kurį kreiptasi, nustatydamas savo jurisdikciją privalo laikyti Wikingerhof teiginius įrodytais, įskaitant aplinkybę, kad dėl Booking.com dominuojančios padėties ji buvo priversta pasirašyti šios bendrovės nustatytas bendrąsias sąlygas. Taigi pastaroji bendrovė negali pakeisti ieškovės pagrindinėje byloje prašymo kvalifikavimo, kaip gynybos pagrindu remdamasi argumentu, kad Wikingerhof„laisva valia“ sutiko su šiomis bendrosiomis sąlygomis.

139.

Galiausiai šioje išvadoje siūlomo išaiškinimo nepaneigia Sprendimas Apple Sales International ir kt. ( 163 ), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad susitarimas dėl jurisdikcijos, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnį, išdėstytas platintoją ir tiekėją saistančioje sutartyje, gali būti taikomas platintojui pagal SESV 102 straipsnį pareiškus ieškinį tiekėjui dėl žalos atlyginimo, kai piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi materializuojasi jų sutartiniuose santykiuose, kaip yra šioje byloje ( 164 ).

140.

Kaip jau pažymėjau šios išvados 89 punkte, susitarimas dėl jurisdikcijos, atsižvelgiant į jo formuluotę, gali būti taikomas visiems ginčams, kylantiems ar kilusiems dėl konkrečių teisinių santykių ( 165 ). Pagal šį kriterijų reikalaujama, kad atitinkamą sutartį ir nagrinėjamą prašymą sietų – nei daugiau, nei mažiau – tiktai viena (pakankamai tiesioginė) sąsaja. Tokiomis aplinkybėmis prašymo priežastis neturi lemiamos reikšmės. Taigi, jeigu tokia sąsaja yra, panašus susitarimas gali būti taikomas tiek prašymams, teikiamiems „bylose, kylančiose iš sutarčių“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punktą, tiek „bylose dėl delikto“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 punktą ( 166 ). Todėl aiškinimas, pagal kurį ieškinys dėl civilinės atsakomybės, kokį Wikingerhof pareiškė prieš Booking.com, priskirtinas prie „bylų dėl delikto“, yra visiškai suderinamas su Sprendimu Apple Sales International ir kt. ( 167 ).

141.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Vokietija) pateiktą klausimą:

2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad ieškinys dėl civilinės atsakomybės, grindžiamas konkurencijos teisės taisyklių pažeidimu, priskirtinas prie „bylų dėl delikto ar kvazidelikto“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, įskaitant atvejus, kai ieškovas ir atsakovas yra tos pačios sutarties šalys ir kai tariamas antikonkurencinis elgesys, kuriuo pirmasis kaltina antrąjį, materializuojasi jų sutartiniuose santykiuose.