–

Stanleyparma Sas di Cantarelli Pietro & C., atstovaujamos avvocati D. Agnello, V. Varzi ir M. Mura,

–

Stanleybet Malta Ltd, atstovaujamos avvocati R. A. Jacchia, F. Ferraro, A. Terranova ir D. Agnello,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato P. G. Marrone ir S. Fiorentino,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck ir M. Jacobs, padedamų advocaten P. Vlaemminck ir R. Verbeke,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, O. Serdula ir J. Vláčil,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Rossi ir N. Gossement,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 52, 56 ir 57 straipsnių, taip pat dėl nediskriminavimo mokesčių srityje ir vienodo požiūrio principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Stanleyparma Sas di Cantarelli Pietro & C. ir Stanleybet Malta Ltd ginčą su Agenzia delle Dogane e dei Monopoli UM Emilia Romagna – SOT Parma (Muitų ir monopolijų agentūra, Monopolijų padalinys, Emilija-Romanija, Parmos veiklos buveinė, Italija; toliau – ADM) dėl pastarosios sprendimo, susijusio su prievole Italijoje mokėti bendrąjį lažybų mokestį (toliau – bendrasis mokestis), visų pirma tenkančia Centri Trasmissione Dati (duomenų perdavimo centrai, toliau – CTD), kaip antai Stanleyparma, ir – subsidiariai – Stanleybet Malta, kaip solidariai bendraskolei, teisėtumo.

3

Pagal 1998 m. gruodžio 23 d.decreto legislativo n. 504 – Riordino dell’imposta unica sui concorsi pronostici e sulle scommesse, a norma dell’articolo 1, comma 2, della legge 3 agosto 1998, n. 288 (Įstatyminis dekretas Nr. 504, nustatantis bendrojo spėjimu pagrįstų konkursų ir lažybų mokesčio reorganizavimą pagal 1998 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo Nr. 288 1 straipsnio 2 dalį; GURI, Nr. 27, 1999 m. vasario 3 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 504/1998) 1 straipsnį bendrasis mokestis mokėtinas už visų rūšių spėjimu pagrįstus konkursus ir lažybas, susijusius su bet kokiu renginiu, įskaitant vykstančius užsienyje.

4

Šio įstatyminio dekreto 3 straipsnis „Asmenys, turintys prievolę sumokėti mokestį“ suformuluotas taip:

„Prievolę mokėti bendrąjį mokestį turi asmenys, kurie, įskaitant atvejus, kai turi koncesiją, organizuoja spėjimu pagrįstus konkursus ir lažybas.“

5

2010 m. gruodžio 13 d.legge n. 220 – Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato (legge di stabilità 2011) (Įstatymas Nr. 220, kuriuo patvirtinamos metinio ir daugiamečio valstybės biudžeto sudarymo nuostatos (2011 m. Stabilumo įstatymas; GURI, Nr. 297, 2010 m. gruodžio 21 d., toliau – 2011 m. Stabilumo įstatymas) 1 straipsnio 66 dalyje numatyta:

„<…>

a) <…> bendrasis mokestis <…> mokėtinas bet kuriuo atveju, net ir tada, kai lošimų statymų priėmimas, kad ir nuotoliniu būdu, vyksta, kai Ekonomikos ir finansų ministerijos Valstybės monopolių autonominė administracija nėra suteikusi koncesijos arba ji neveiksminga;

b) Įstatyminio dekreto [Nr. 504/1998] 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, privalantis mokėti mokestį, yra asmuo, kuris, kai Ekonomikos ir finansų ministerijos Valstybės monopolių autonominė administracija nėra suteikusi koncesijos arba ji neveiksminga, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir telematiniu būdu, savo ar trečiųjų asmenų, įskaitant esančius užsienyje, vardu organizuoja bet kokius spėjimu pagrįstus konkursus ar lažybas. Kai veikla vykdoma trečiųjų šalių vardu, subjektas, kurio vardu vykdoma veikla, solidariai atsako už mokesčio ir su juo susijusių baudų sumokėjimą.“

6

2006 m. kovo 1 d.decreto del Ministero dell’Economia e delle Finanze n. 111 – Norme concernenti la disciplina delle scommesse a quota fissa su eventi sportivi diversi dalle corse dei cavalli e su eventi non sportivi da adottare ai sensi dell’articolo 1, comma 286, della legge 30 dicembre 2004, n. 311 (Ekonomikos ir finansų ministerijos dekretas, kuriuo nustatomos sporto renginiuose, išskyrus žirgų lenktynes ir ne sporto renginius, rengiamų fiksuoto laimėjimo lažybų taisyklės, kurios turi būti priimtos pagal 2004 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 311 1 straipsnio 286 dalį; GURI, Nr. 67, 2006 m. kovo 21 d.) 16 straipsnyje numatyta, kad koncesininkas sumoka mokėtinas bendrojo mokesčio sumas.

7

Pagal 2014 m. gruodžio 23 d.legge no 190 – Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato (legge di stabilità 2015) (Įstatymas Nr. 190, kuriuo patvirtinamos metinio ir daugiamečio valstybės biudžeto sudarymo nuostatos (2015 m. Stabilumo įstatymas; GURI, Nr. 300, paprastasis priedas, 2014 m. gruodžio 29 d.)) 1 straipsnio 644 dalies g punktą bendrasis mokestis mokamas „nuo fiksuotos apmokestinamosios sumos, t. y. provincijos, kurioje vykdoma veikla arba yra įsteigtas surinkimo punktas, surinktų įmokų, įregistruotų nacionaliniame totalizatoriuje per iki referencinio laikotarpio ėjusį mokestinį laikotarpį, vidurkio trigubos sumos“.

<…>

8

Stanleybet Malta vykdo veiklą Italijoje lažybų įmokų rinkimo srityje per CTD, kaip antai Stanleyparma, remdamasi pavedimo sutartimis. CTD yra viešosiose patalpose, juose lošėjams suteikiamas telematinis ryšys ir kiekvieno statymo duomenys perduodami jų įgaliotojui. Stanleybet Malta, kuri apie dvidešimt metų vykdo veiklą Italijoje, neturi nei koncesijos, nei policijos leidimo.

9

2016 m. rugsėjo 21 d. ADM priėmė sprendimą dėl mokesčio perskaičiavimo ir nusiuntė Stanleyparma ir – subsidiariai – Stanleybet Malta, kaip solidariai bendraskolei, pranešimą apie mokesčio išieškojimą, taikydama Įstatyminio dekreto Nr. 504/1998 3 straipsnį, kaip jis išaiškintas 2011 m. Stabilumo įstatymo 1 straipsnio 66 dalyje; šiame pranešime ji nurodė sumokėti 8422,60 EUR bendrojo mokesčio už Italijoje 2011 mokestiniais metais surinktas lažybų įmokas. ADM nusprendė, kad šis mokestis mokėtinas, nes Stanleyparma„trečiųjų asmenų vardu“ vykdė lažybų administravimo veiklą.

10

Stanleyparma ir Stanleybet Malta kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą – Commissione tributaria provinciale di Parma (Parmos provincijos mokestinių ginčų komisija, Italija) – prašydamos panaikinti šį sprendimą ir teigdamos, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose jų atžvilgiu nustatytas laisvės teikti paslaugas apribojimas.

11

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turintis tokių pačių abejonių kaip ir pareiškėjos, visų pirma kelia klausimą dėl nacionalinės teisės aktų atitikties Sąjungos teisei, be kita ko, SESV 52, 56 ir 57 straipsniams, taip pat vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principams.

12

Šis teismas mano, kad jeigu CTD privalėtų mokėti bendrąjį mokestį, tai reikštų neteisėtą laisvės teikti paslaugas apribojimą, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį, dėl dviejų priežasčių. Pirma, CTD, kurie veikia nacionalinių koncesininkų vardu, apmokestinimas šiuo mokesčiu, nors jų veikla panaši į Stanleyparma veiklą, nėra numatytas. Antra, įpareigojant Stanleyparma sumokėti šį mokestį, ji prilyginama šiems koncesininkams, kurių vykdoma veikla vis dėlto kitokia.

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nėra jokio galimo laisvės teikti paslaugas apribojimo pateisinimo, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais siekiama vien ekonominio tikslo. Grįsdamas savo požiūrį šis teismas nurodo 2018 m. sausio 23 d.Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) sprendimą, kuriame pastarasis pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai šiuos nacionalinės teisės aktus, susijusius su ankstesniais nei 2011 m. mokestiniais metais, kiek juose numatyta, kad CTD, veikiantys trečiųjų asmenų, kurie, kaip Stanleybet Malta, neturėjo koncesijos, vardu, apmokestinami bendruoju mokesčiu.

14

Šiomis aplinkybėmis Commissione tributaria provinciale di Parma (Parmos provincijos mokestinių ginčų komisija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

15

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 56 straipsniu draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos lažybų mokesčiu apmokestinami šioje valstybėje narėje įsteigti CTD ir – solidariai bei subsidiariai – kitoje valstybėje narėje įsteigti lažybų organizatoriai, jų įgaliotojai.

16

Pirmiausia reikia pažymėti, kad remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija azartiniams lošimams taikomos paslaugų teikimo taisyklės, todėl jie patenka į SESV 56 straipsnio taikymo sritį, kai bent vienas iš paslaugos teikėjų yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje paslauga teikiama (šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Lindman, C‑42/02, EU:C:2003:613, 19 punktą ir 2014 m. spalio 22 d. Sprendimo Blanco ir Fabretti, C‑344/13 ir C‑367/13, EU:C:2014:2311, 27 punktą). Taigi šią bylą reikia nagrinėti atsižvelgiant į laisvę teikti paslaugas.

17

Primintina, kad pagal SESV 56 straipsnyje numatytą laisvę teikti paslaugas reikalaujama ne tik panaikinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir bet kokį apribojimą, net vienodai taikomą ir nacionaliniams, ir kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu jis draudžia paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą, ją trukdo ar daro ne tokią patrauklią (2014 m. spalio 22 d. Sprendimo Blanco ir Fabretti, C‑344/13 ir C‑367/13, EU:C:2014:2311, 26 punktas).

18

Be to, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs pagrįstu koncesijų sistemos taikymą azartinių lošimų srityje ir konstatavęs, kad tokia sistema gali būti veiksminga kontroliuojant šiame sektoriuje veikiančius organizatorius, siekiant, kad ši veikla nebūtų naudojama kriminaliniams tikslams ar sukčiavimui (2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Stanley International Betting ir Stanleybet Malta, C‑375/17, EU:C:2018:1026, 66 punktas).

19

Siekiant nustatyti, ar yra diskriminacija, reikia patikrinti, ar panašios situacijos nėra vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks skirtingas vertinimas yra objektyviai pateisinamas (2019 m. birželio 6 d. Sprendimo P. M. ir kt., C‑264/18, EU:C:2019:472, 28 punktas).

20

Šiuo atveju, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, bendrasis mokestis taikomas lažybų įmokų rinkimo veiklai Italijoje. Pagal 2011 m. Stabilumo įstatymo 1 straipsnio 66 dalies a ir b punktus šį mokestį privalo mokėti visi organizatoriai, jeigu jie organizuoja lažybų konkursus, neatsižvelgiant į tai, ar jie veikia savo, ar trečiojo asmens vardu, ar jie turi koncesiją, arba į jų buveinės vietą, net jei ji yra užsienyje.

21

Atsižvelgiant į šias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas aplinkybes matyti, kad bendrasis mokestis taikomas visiems Italijos teritorijoje surenkamas lažybų įmokas administruojantiems ūkio subjektams, nedarant skirtumo pagal šių subjektų įsisteigimo vietą, todėl šio mokesčio taikymas Stanleybet Malta negali būti laikomas diskriminaciniu.

22

Iš tiesų reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nenumatyta skirtinga apmokestinimo tvarka, atsižvelgiant į tai, ar paslaugos teikiamos Italijoje, ar kitose valstybėse narėse.

23

Be to, kalbant apie Stanleybet Malta argumentus, susijusius su tuo, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus Italijos teisės aktus jai taikomas dvigubas apmokestinimas Maltoje ir Italijoje, reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į dabar galiojančią Sąjungos teisę, valstybės narės su sąlyga, kad laikosi Sąjungos teisės, turi tam tikrą autonomiją šioje srityje ir todėl neprivalo pritaikyti savo mokesčių sistemos prie kitų valstybių narių įvairių mokesčių sistemų, be kita ko, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo, atsirandančio šioms valstybėms tuo pat metu įgyvendinant mokestinę kompetenciją (pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio mėn. 1 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑253/09, EU:C:2011:795, 83 punktą).

24

Darytina išvada, kad Stanleybet Malta, palyginti su nacionaliniu organizatoriumi, vykdančiu savo veiklą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ši bendrovė, nepatiria jokio diskriminacinio apribojimo dėl to, kad jai taikomi nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje. Be to, minėtais teisės aktais nedraudžiama, netrukdoma ir nedaroma mažiau patraukli tokios bendrovės kaip Stanleybet Malta veikla atitinkamoje valstybėje narėje.

25

Kalbant apie Stanleyparma, ji, kaip Stanleybet Malta tarpininkė, už atlygį vykdo lažybų siūlymo ir lažybų įmokų rinkimo veiklą.

26

Ši bendrovė, kaip ir nacionaliniai lažybų organizatoriai, be kita ko, vykdo lažybų administravimo veiklą, o tai yra privaloma apmokestinimo bendruoju mokesčiu sąlyga. Todėl pagal 2011 m. Stabilumo įstatymo 1 straipsnio 66 dalies b punktą Stanleyparma solidariai su Stanleybet Malta apmokestinama šiuo mokesčiu.

27

Be to, iš 2006 m. kovo 1 d. Ekonomikos ir finansų ministerijos dekreto 16 straipsnio matyti, kad organizatoriai, turintys koncesiją organizuoti lažybas Italijoje, taip pat moka bendrąjį mokestį. Vis dėlto, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jų CTD, priešingai nei Stanleyparma, nėra solidariai apmokestinami šiuo mokesčiu.

28

Vis dėlto šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kitaip nei CTD, kurie perduoda lošimų duomenis nacionalinių lažybų organizatorių vardu, Stanleyparma renka lažybų įmokas Stanleybet Malta, įsteigtos kitoje valstybėje narėje, vardu. Todėl, atsižvelgiant į 2011 m. Stabilumo įstatymo tikslus, jos padėtis nėra panaši į nacionalinių organizatorių padėtį.

29

Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai nelemia jokio diskriminacinio apribojimo Stanleybet Malta ir Stanleyparma atžvilgiu ir nepažeidžia jų laisvės teikti paslaugas.

30

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos lažybų mokestis taikomas šioje valstybėje narėje įsteigtiems CTD ir – solidariai bei subsidiariai – kitoje valstybėje narėje įsteigtiems lažybų organizatoriams, jų įgaliotojams, neatsižvelgiant į šių organizatorių buveinės vietą ir koncesijos organizuoti lažybas nebuvimą.

31

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 56 straipsnį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas lažybų mokesčio padidinimas, nustatant fiksuotą mokesčio bazę, lygią trigubai vienoje valstybėje narėje esančio surinkimo punkto surinktų įmokų vidurkio sumai, šį mokestį taikant CTD, veikiantiems kitoje valstybėje narėje įsteigtų lažybų organizatorių, neturinčių koncesijos, vardu, ir patiems lažybų organizatoriams.

32

Italijos vyriausybė ir Komisija ginčija trečiojo klausimo priimtinumą, nes, jų nuomone, atsakymas į jį nėra būtinas pagrindinei bylai išspręsti.

33

Šiuo klausimu, remiantis suformuota jurisprudencija, Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 9 d. Sprendimo Grado ir Bashir, C‑291/96, EU:C:1997:479, 12 punktą ir 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 98 punktą).

34

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad nacionalinės nuostatos, išdėstytos 2014 m. gruodžio 23 d. Įstatyme Nr. 190/2014, netaikomos pagrindinėje byloje, nes joje ginčijamas sprendimas dėl mokesčio perskaičiavimo yra susijęs su 2011 mokestiniais metais. Todėl trečiasis klausimas, kuris nėra svarbus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamai bylai išspręsti, yra nepriimtinas.

35

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos lažybų mokestis taikomas šioje valstybėje narėje įsteigtiems duomenų perdavimo centrams ir – solidariai bei subsidiariai – kitoje valstybėje narėje įsteigtiems lažybų organizatoriams, jų įgaliotojams, neatsižvelgiant į šių organizatorių buveinės vietą ir koncesijos organizuoti lažybas nebuvimą.