–

Frank Peterson, atstovaujamo Rechtsanwälte P. Wassermann ir J. Schippmann,

–

Elsevier Inc., atstovaujamos Rechtsanwälte K. Bäcker, U. Feindor-Schmidt ir M. Lausen,

–

Google LLC, YouTube Inc., YouTube LLC ir Google Germany GmbH, atstovaujamų Rechtsanwälte J. Wimmers ir M. Barudi,

–

Cyando AG, atstovaujamos Rechtsanwälte H. Waldhauser ir M. Junker,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, M. Hellmann ir E. Lankenau,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A.-L. Desjonquères, A. Daniel ir R. Coesme,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos T. Scharf, S. L. Kalėdos ir J. Samnadda,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 17 sk., 1 t., p. 230; toliau – Autorių teisių direktyva) 3 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies, 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) 14 straipsnio 1 dalies ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32; toliau – Teisių gynimo direktyva) 11 straipsnio pirmo sakinio ir 13 straipsnio išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant Frank Peterson ginčą su Google LLC ir YouTube LLC (byla C‑682/18) bei Elsevier Inc. ginčą su Cyando AG (byla C‑683/18) dėl kelių F. Peterson ir Elsevier turimų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų, kuriuos padarė atitinkamai YouTube eksploatuojamos vaizdo įrašų dalijimosi platformos ir Cyando eksploatuojamos failų prieglobos ir dalijimosi platformos naudotojai.

3

1996 m. gruodžio 20 d. Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) Ženevoje priėmė PINO autorių teisių sutartį (toliau – ATS). Ši sutartis Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208) ir Europos Sąjungai įsigaliojo 2010 m. kovo 14 d. (OL L 32, 2010, p. 1).

4

ATS sutarties 8 straipsnyje „Teisė viešai paskelbti“ nustatyta:

„Nepažeidžiant [1886 m. rugsėjo 9 d. Berne pasirašytos] Berno konvencijos [dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas) redakcijos su pakeitimais, padarytais 1979 m. rugsėjo 28 d.] 11 straipsnio 1 dalies ii punkto, 11a straipsnio 1 dalies i ir ii punktų, 11b straipsnio 1 dalies ii punkto, 14 straipsnio 1 dalies ii punkto ir 14a straipsnio 1 dalies nuostatų, literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai paskelbti savo kūrinius, paskelbiant juos laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant tų kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“

5

1996 m. gruodžio 20 d. diplomatinėje konferencijoje buvo priimti ATS suderinti paaiškinimai.

6

Suderintas paaiškinimas dėl šios sutarties 8 straipsnio yra suformuluotas taip:

„Vien tik nuostata dėl fizinių priemonių, kurios leidžia kūriniui būti viešai prieinam[am] ar viešai paskelbiam[am], negali būti suvokiama kaip kūrinio paskelbimas pagal šią Sutartį arba Berno konvenciją. <…>“

7

Autorių teisių direktyvos 4, 5, 8–10, 16, 23, 27, 31 ir 59 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

8

Šios direktyvos 3 straipsnio „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“ 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinam[ų] tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“

9

Šios direktyvos 8 straipsnyje „Nuobaudos ir teisių gynimo būdai“ numatyta:

„1.   Valstybės narės nustato atitinkamas nuobaudas ir teisių gynimo būdus, jei pažeidžiamos šioje direktyvoje nustatytos teisės ir pareigos, bei imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad tos nuobaudos ir teisių gynimo būdai būtų taikomi. Šitaip nustatytos nuobaudos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

2.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, reikalingų užtikrinti, kad teisių turėtojai, kurių interesus paveikia jos teritorijoje atliekama pažeidžianti veikla, galėtų pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir (arba) prašyti teismo draudimo, prireikus teises pažeidžiančios medžiagos konfiskavimo, taip pat 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų įtaisų, gaminių ar jų sudedamųjų dalių konfiskavimo.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad teisių turėtojai turėtų galimybes prašyti teismo draudimo tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti.“

10

Elektroninės komercijos direktyvos 41–46, 48 ir 52 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

11

Šios direktyvos 14 straipsnyje „Informacijos pateikimas internete“ nurodyta:

„1.   Kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas [saugojimas] ryšio tinklu, valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu, tik tada, jei:

2.   Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai paslaugos gavėjas veikia pagal teikėjo įgaliojimus arba jo kontroliuojamas.

3.   Šis straipsnis neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią, jis taip pat neturi įtakos valstybių narių galimybei nustatyti procedūras, reglamentuojančias informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą.“

12

Šios direktyvos 15 straipsnio „Bendros stebėjimo prievolės nebuvimas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nenustato teikėjams nei bendros prievolės teikiant 12, 13 ir 14 straipsnių reglamentuojamas paslaugas stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą.“

13

Elektroninės komercijos direktyvos 18 straipsnio „Teisminės priemonės“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad pagal nacionalinę teisę galimos teisminės priemonės dėl informacinės visuomenės paslaugų veiklos leistų greitai imtis priemonių, įskaitant laikinų, skirtų nutraukti bet kokį įtariamą pažeidimą ir užkirsti kelią tolesniam susijusių interesų pažeidimui.“

14

Teisių gynimo direktyvos 17, 22 ir 23 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

15

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Bendrasis įsipareigojimas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą [apsaugą]. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.

2.   Priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“

16

Šios direktyvos 11 straipsnyje „Draudimai“ nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad priimdamos teismo sprendimą dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, teismo institucijos galėtų pažeidėjui taikyti draudimą tęsti pažeidimą. Jei tai yra numatyta nacionalinėje teisėje, už tokio draudimo nesilaikymą, jeigu reikalinga, skiriama pakartotinė nuobauda, siekiant priversti jo laikytis. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad teisių turėtojai galėtų prašyti taikyti tokį draudimą, nepažeidžiant [Autorių teisių direktyvos] 8 straipsnio 3 dalies, tarpininkams, kurių paslaugas naudoja trečioji šalis, pažeisdama intelektinės nuosavybės teises.“

17

Teisių gynimo direktyvos 13 straipsnyje „Žala“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos teismo institucijos nukentėjusiojo asmens prašymu, reikalautų pažeidėjo, kuris žinodamas arba turėdamas pakankamą pagrindą žinoti, dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje, atlyginti teisių turėtojui žalą, kuri atitiktų faktiškai jo patirtus nuostolius dėl pažeidimo.

Nustatydamos nuostolių dydį, teismo institucijos:

arba

2.   Kai pažeidėjas dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje nežinodamas arba neturėdamas pagrindo žinoti, valstybės narės gali nustatyti, kad teismo institucijos galėtų reikalauti atiduoti pelną arba atlyginti žalą, ir tai galėtų būti iš anksto nustatyta.“

18

F. Peterson yra muzikos prodiuseris ir teigia, kad yra bendrovės Nemo Studios savininkas.

19

YouTube eksploatuoja tokio paties pavadinimo interneto platformą, kurioje naudotojai gali nemokamai įkelti (upload) savo vaizdo įrašus ir padaryti juos viešai prieinamus kitiems interneto vartotojams. Google yra vienintelė YouTube akcininkė ir teisinė atstovė. YouTube Inc. ir Google Germany GmbH nebėra ginčo šalys.

20

1996 m. gegužės 20 d. bendrovė Nemo Studio Frank Peterson su atlikėja Sarah Brightman sudarė išimtinę pasaulinę atlikėjos sutartį dėl jos pasirodymų garso ir vaizdo įrašų naudojimo. 2005 m. prie šios sutarties buvo sudarytas papildomas susitarimas. 2000 m. rugsėjo 1 d. F. Peterson savo ir bendrovės Nemo Studios vardu sudarė licencinę sutartį su Capitol Records Inc. dėl Capitol Records Inc. išimtinio Sarah Brightman įrašų ir pasirodymų platinimo.

21

2008 m. lapkričio mėn. šios atlikėjos atliekamų kūrinių albumas „A Winter Symphony“ buvo išleistas į rinką. 2008 m. lapkričio 4 d. Sarah Brightman pradėjo turą „Symphony Tour“, per jį atliko tame albume įrašytus kūrinius.

22

2008 m. lapkričio 6 ir 7 d. šio albumo kūriniai ir privatūs šio turo koncertų įrašai tapo prieinami YouTube interneto platformoje ir susieti su nejudamais ir judamais vaizdais. 2008 m. lapkričio 7 d. laišku su pateiktomis momentinėmis ekrano kopijomis, kad įrodytų skundžiamus veiksmus, F. Peterson kreipėsi į Google Germany ir grasindamas sankcijomis pareikalavo iš jos ir Google pateikti pareiškimus dėl veiksmų nutraukimo. Tada Google Germany kreipėsi į YouTube, kuri, pasinaudodama F. Peterson persiųstomis momentinėmis ekrano kopijomis, rankiniu būdu ieškojo tų vaizdo įrašų interneto adresų (URL) ir užblokavo prieigą prie jų. Šalys nesutaria dėl šio blokavimo masto.

23

2008 m. lapkričio 19 d. atlikėjos pasirodymų garso įrašai, susieti su nejudamais ir judamais vaizdais, vėl tapo prieinami YouTube interneto platformoje.

24

Tada F. Peterson Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas, Vokietija) pareiškė Google ir YouTube (toliau kartu – atsakovės pagrindinėje byloje) ieškinį dėl veiksmų nutraukimo, informacijos atskleidimo ir pripažinimo, kad jos privalo atlyginti žalą. Grįsdamas šį ieškinį jis rėmėsi tiek savo, kaip albumo „A Winter Symphony“ prodiuserio, teisėmis, tiek teisėmis, kylančiomis iš atlikėjo teisių, susijusių su šiame albume esančių kūrinių, sukurtų jam dalyvaujant kaip atlikėjui – prodiuseriui ir choristui – atlikimu. Be to, dėl „Symphony Tour“ turo koncertų įrašų jis tvirtina, kad yra įvairių albumo kūrinių kompozitorius ir tekstų autorius. Be to, kaip leidėjas, jis turi išvestines autorių teises į įvairius muzikos kūrinius.

25

2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu tas teismas patenkino ieškinio dalį, susijusią su trimis muzikos kūriniais, o likusią ieškinio dalį atmetė.

26

F. Peterson ir atsakovės pagrindinėje byloje pareiškė apeliaciją dėl šio sprendimo Oberlandesgericht Hamburg (Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija). F. Peterson prašė, kad atsakovėms pagrindinėje byloje būtų uždrausta viešai skelbti atlikėjos Sarah Brightman albume „A Winter Symphony“ esančių dvylikos garso įrašų ar atlikimų sinchronizuotas arba kitaip su trečiųjų asmenų turiniu susietas jo prodiusuotas versijas ar naudoti jas reklamos tikslais, taip pat jo komponuotų dvylika muzikos kūrinių, paimtų iš „Symphony Tour“ turo koncertų, o nepatenkinus šių reikalavimų – uždrausti tretiesiems asmenims šiuos kūrinius padaryti viešai prieinamus. Be to, jis prašė pateikti informacijos apie neteisėtą veiklą ir apyvartą arba iš šios veiklos gautą pelną. Jis taip pat prašė priteisti iš YouTube žalos atlyginimą, o iš Google – nepagrįstai gautas pajamas. Papildomai jis prašė suteikti informacijos apie interneto platformos YouTube naudotojus, kurie nagrinėjamus kūrinius įkėlė naudodami pseudonimus.

27

2015 m. liepos 1 d. sprendimu Oberlandesgericht Hamburg (Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) iš dalies pakeitė pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą ir nurodė atsakovėms pagrindinėje byloje neleisti tretiesiems asmenims padaryti viešai prieinamas iš albumo „A Winter Symphony“ paimtas atlikėjos garso įrašų ar atlikimų sinchronizuotas arba kitaip su trečiųjų asmenų turiniu susietas versijas ar jas naudoti reklamos tikslais, kiek tai susiję su septyniais muzikos kūriniais. Be to, jis įpareigojo atsakoves pagrindinėje byloje nurodyti platformos naudotojų, kurie į ją įkėlė muzikos kūrinius naudodamiesi pseudonimu, pavardes ir pašto adresus arba, jei nėra pašto adreso, – šių naudotojų elektroninio pašto adresą. Likusią apeliacinio skundo dalį apeliacinis teismas atmetė kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

28

Dėl septynių muzikos kūrinių, paimtų iš albumo „A Winter Symphony“, apeliacinis teismas nusprendė, kad F. Peterson teisės buvo pažeistos dėl to, kad šie kūriniai be leidimo buvo įkelti į YouTube vaizdo įrašų dalijimosi platformą ir susieti su judamais vaizdais, kaip antai filmais iš atlikėjos reklaminio klipo. Jis nusprendė, kad YouTube nėra atsakinga už šiuos pažeidimus kaip vykdytoja ar bendrininkė, nes nevaidino jokio aktyvaus vaidmens kuriant ar įkeliant ginčijamą turinį į platformą ir nepasisavino šio iš trečiųjų asmenų kildinamo turinio. Be to, ji neturėjo ketinimo, kuris yra būtinas, siekiant pripažinti jos atsakomybę kaip bendrininkės, nes nežinojo apie konkrečius pažeidimus. Vis dėlto YouTube yra atsakinga kaip „trikdytoja“ (vok. k. „Störerin“), nes pažeidė jai tenkančias elgesio pareigas. Dėl minėtų kūrinių pažymėtina, kad, nors apie su jais susijusią neteisėtą veiklą jai buvo pranešta, ji iš karto neištrynė neteisėto turinio ir neužblokavo prieigos prie jo.

29

Vis dėlto, kiek tai susiję su „Symphony Tour“ turo koncertų įrašais, YouTube nepažeidė jokios elgesio pareigos. Žinoma, vaizdo įrašus, kuriuose yra nurodyti muzikos kūriniai, tretieji asmenys į vaizdo įrašų dalijimosi platformą įkėlė neteisėtai. Vis dėlto YouTube nebuvo pakankamai informuota apie šiuos pažeidimus arba, kaip ir reikėjo, laiku užblokavo prieigą prie šio turinio ir net negali būti kaltinama pažeidusi pareigą nedelsiant užblokuoti šį turinį.

30

Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nustatė šias faktines aplinkybes:

31

Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) leido pateikti kasacinį skundą dėl šio apeliacinio sprendimo, tačiau apribojo jį pagrindais, kuriuos apeliacinis teismas pripažino priimtinais. F. Peterson palaiko savo ieškinio pagrindus kasacinėje byloje tiek, kiek apeliacinis teismas juos atmetė kaip nepagrįstus. Savo kasaciniuose skunduose atsakovės pagrindinėje byloje prašo atmesti visą ieškinį.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad F. Peterson kasacinio skundo pagrįstumas pirmiausia priklauso nuo to, ar YouTube veiksmai pagrindinėje byloje atitinka viešą paskelbimą, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Jis mano, kad viešas paskelbimas galėtų būti tik septynių muzikos kūrinių iš albumo „A Winter Symphony“, kurių YouTube nedelsdama nepašalino arba neužblokavo, atveju, nors ji buvo informuota apie faktą, kurį nustatė apeliacinis teismas, kad šie kūriniai per jos platformą buvo neteisėtai padaryti viešai prieinami.

33

Eksploatuodama savo platformą YouTube neatlieka neišvengiamo vaidmens, kaip jis suprantamas pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kuris būtinas, kad jos veiksmai galėtų būti laikomi viešu paskelbimu, jeigu, sužinojusi apie autorių teises pažeidžiančio turinio viešą paskelbimą, ji nedelsdama jį ištrina arba užblokuoja prieigą prie jo. Manyti, kad YouTube atlieka tokį vaidmenį, būtų galima tik tada, jeigu ji puikiai suprastų savo elgesio ir, be kita ko, teisių turėtojo leidimo nebuvimo pasekmes. Kadangi vaizdo įrašai siunčiami automatiškai, YouTube nežino, ar autorių teises pažeidžiantis turinys padaromas viešai prieinamas, tol, kol teisių turėtojas apie tai jos neinformuoja. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad YouTube savo bendrosiose naudojimo sąlygose, o vėliau per įkėlimo procedūrą informuoja naudotojus, kad jiems draudžiama pažeisti autorių teises jos platformoje, ir suteikia teisių turėtojams priemonių, su kuriomis jie gali imtis veiksmų prieš tokius pažeidimus.

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, nors pagrindinėje byloje nagrinėjami YouTube veiksmai negali būti laikomi viešu paskelbimu, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, reikia išsiaiškinti, antra, ar tokio vaizdo įrašų dalijimosi platformos valdytojo, kaip YouTube, veikla patenka į Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, todėl toks valdytojas gali būti atleistas nuo atsakomybės, susijusios su jo platformoje saugoma informacija. Tas teismas pažymi, kad, kaip matyti iš apeliacinio teismo konstatuotų aplinkybių, YouTube nesusiejo reklamos su vaizdo įrašais, kuriais pažeidžiamos F. Peterson autorių teisės. Vis dėlto kyla klausimas, ar atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, apibendrintas šio sprendimo 30 punkte, YouTube vis dėlto atliko aktyvų vaidmenį, todėl negalima taikyti šios nuostatos.

35

Jei YouTube vaidmenį reikėtų laikyti neutraliu ir jeigu jos veikla patenka į Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, trečia, kyla klausimas, ar „[faktinės] žinios apie neteisėtą veiklą arba informaciją“ ir „faktų ir aplinkybių, rodančių, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija, žinojimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti susiję su konkrečia neteisėta veikla ar informacija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Iš šios nuostatos teksto ir struktūros matyti, jog nepakanka, kad paslaugų teikėjas bendrai žinotų, kad jo paslaugos naudojamos kokiai nors neteisėtai veiklai vykdyti. Taigi apie pažeidimą reikėtų pranešti konkrečiai ir tiksliai paslaugų teikėjui, kad jis galėtų konstatuoti pažeidimą, neatlikęs išsamaus teisinio ir faktų tyrimo.

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjamas YouTube elgesys patenka į Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ketvirta, taip pat kyla klausimas, ar su Autorių teisių direktyvos 8 straipsnio 3 dalimi suderinama yra tai, kad autorių teisių turėtojas gali prašyti, kad teismas nustatytų draudimą vaizdo įrašų dalijimosi platformos valdytojui, kurio paslauga naudojasi tretieji asmenys, siekdami pažeisti autorių arba gretutines teises, tik tada, kai pranešus, kad tokia teisė buvo akivaizdžiai pažeista, valdytojas nedelsdamas neištrina tokio turinio arba neužblokuoja prieigos prie jo ir nesiima veiksmų, kad tokie pažeidimai nesikartotų. To teismo nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai, nes iš Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies matyti, kad teismo draudimas tokiam valdytojui gali būti numatytas valstybių narių nacionalinėje teisėje tik jeigu jis iš tikrųjų žino apie neteisėtą veiklą arba informaciją.

37

Penkta, jei YouTube elgesys nepatenka į Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kyla klausimas, ar YouTube, net ir nesant viešo paskelbimo, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, turi būti laikoma „pažeidėja“, kuriai, kitaip nei „tarpininkei“, pagal Teisių gynimo direktyvos 11 ir 13 straipsnius galima pareikšti ieškinį ne tik dėl veiksmų nutraukimo, bet ir dėl žalos atlyginimo ir pelno grąžinimo.

38

Taip pat pirmesniame punkte nurodytu atveju ir, jei Teisingumo Teismas šiuo klausimu laikytųsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonės, kad YouTube turi būti laikoma pažeidėja, kiltų šeštasis ir paskutinis klausimas, ar tokios pažeidėjos pareiga atlyginti žalą pagal Teisių gynimo direktyvos 13 straipsnio 1 dalį gali būti siejama su sąlyga, kad ji turi veikti tyčia tiek, kiek tai susiję ir su jos pačios neteisėta veikla, ir konkrečia neteisėta trečiojo asmens veikla.

39

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

40

Elsevier yra specializuota tarptautinė leidykla, turinti išimtines teises naudoti pagrindinėje byloje nagrinėjamus kūrinius.

41

Cyando eksploatuoja failų prieglobos ir dalijimosi platformą „Uploaded“, prie kurios ji turi prieigą per interneto svetaines Uploaded.net, Uploaded.to ir ul.to. Ši platforma teikia visiems interneto vartotojams nemokamą saugojimo vietą, skirtą įkelti (upload) bet kokio turinio failams. Norint įkelti failus į šią platformą būtina susikurti paskyrą, nurodant naudotojo vardą ir slaptažodį ir e. pašto adresą. Naudotojo įkeltas failas į internetą patenka automatiškai, Cyando prieš tai jo neperžiūri ir netikrina. Kiekvienam įkeltam failui Cyando automatiškai sukuria parsisiuntimo nuorodą (download-link), kuris leidžia tiesiogiai atsidaryti atitinkamą failą, ir automatiškai persiunčia jį įkėlusiam naudotojui.

42

Cyando nesiūlo nei jos platformoje saugomų failų turinio sąrašo, nei paieškos funkcijos. Vis dėlto naudotojai gali dalytis internete Cyando jiems pateiktomis parsisiuntimo nuorodomis, pavyzdžiui, tinklaraščiuose, forumuose arba „nuorodų rinkiniuose“. Šiuose rinkiniuose, kuriuos siūlo trečiosios šalys, indeksuojamos šios nuorodos, pateikiama informacija apie failų, į kuriuos šios nuorodos nusiunčia, turinį, o tai leidžia interneto vartotojams ieškoti norimų parsisiųsti failų. Taip kiti interneto vartotojai gali prieiti prie Cyando platformoje saugomų failų.

43

Failų parsisiuntimas (download) iš Cyando platformos yra nemokamas. Vis dėlto parsisiunčiamos informacijos kiekis ir parsisiuntimo greitis yra riboti neregistruotiems ir nemokamą abonementą turintiems naudotojams. Naudotojai, turintys mokamą abonementą, gali per dieną parsisiųsti 30 GB informacijos kiekį, kuris gali būti sumuojamas daugiausiai iki 500 GB, neribojant parsisiuntimo greičio. Jie gali vienu metu vykdyti neribotą parsisiuntimo operacijų skaičių ir neturi laukti tarp skirtingų parsisiuntimų. Tokio abonemento kaina yra nuo 4,99 EUR už dvi dienas iki 99,99 EUR už dvejus metus. Cyando moka failus įkėlusiems naudotojams atlyginimą, priklausantį nuo šių failų parsisiuntimų skaičiaus. Už 1000 parsisiuntimų gali būti mokama iki 40 eurų.

44

Pagal Cyando bendrąsias sąlygas jos platformos naudotojams draudžiama joje pažeisti autorių teises.

45

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ši platforma naudojama tiek legaliems, tiek autorių teises pažeidžiantiems tikslams. Cyando buvo informuota, kad į jos platformą buvo įkelta daugiau kaip 9500 kūrinių, kurių parsisiuntimo nuorodomis, pažeidžiant autorių teises, buvo dalijamasi internete maždaug 800 įvairių svetainių (nuorodų rinkiniuose, tinklaraščiuose, forumuose).

46

Visų pirma remdamasi 2013 m. gruodžio 11–19 d. atliktais tyrimais Elsevier dviem 2014 m. sausio 10 ir 17 d. laiškais pranešė Cyando, kad platformoje Uploaded, pasinaudojant nuorodų rinkiniais rehabgate.com, avaxhome.ws ir bookarchive.ws, galima kaip failus atsidaryti tris kūrinius – „Gray’s Anatomy for Students“, „Atlas of Human Anatomy“ ir „Campbell-Walsh Urology“, kurių išimtines naudojimo teises turi Elsevier.

47

Landgericht München I (I-asis Miuncheno apygardos teismas, Vokietija) Elsevier pareiškė ieškinį Cyando. Elsevier prašė, be kita ko, įpareigoti Cyando, kaip pažeidėją, nutraukti autorių teisių pažeidimus, susijusius su pagrindinėje byloje nagrinėjamais kūriniais; nepatenkinus šio reikalavimo – įpareigoti ją tokius pažeidimus nutraukti kaip šių pažeidimų bendrininkę, o jei ir šis reikalavimas nebūtų patenkintas – įpareigoti ją juos nutraukti kaip „trikdytoją“ („Störerin“). Elsevier taip pat prašė įpareigoti Cyando pateikti jai tam tikrą informaciją ir atlyginti žalą už šiuos pažeidimus.

48

2016 m. kovo 18 d. sprendimu Landgericht München I (I-asis Miuncheno apygardos teismas) įpareigojo Cyando, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamų autorių teisių pažeidimų bendrininkę, nutraukti veiksmus, kurie nurodyti 2014 m. sausio 10 ir 17 d. laiškuose.

49

Abi – Elsevier ir Cyando – dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Oberlandesgericht München (Miuncheno apeliacinis apygardos teismas, Vokietija).

50

2017 m. kovo 2 d. sprendimu apeliacinis teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jis įpareigojo Cyando kaip „trikdytoją“ nutraukti veiksmus, kiek jie susiję su autorių teisių pažeidimais dėl 2014 m. sausio 10 ir 17 d. laiškuose nurodytų trijų kūrinių, ir atmetė likusią apeliacinio skundo dalį.

51

Apeliacinis teismas, be kita ko, nusprendė, kad Elsevier negali reikalauti, kad Cyando būtų taikoma atsakomybė kaip autorių teisių pažeidėjai. Cyando veiksmai apsiriboja techninių priemonių, leidžiančių padaryti tuos kūrinius viešai prieinamus, suteikimu. Nežinodama apie tokius jos platformos naudotojų padarytus pažeidimus Cyando taip pat negali būti laikoma bendrininke. Vis dėlto Cyando, kaip „trikdytoja“, privalo nutraukti autorių teisių pažeidimus, susijusius su trimis kūriniais, nurodytais 2014 m. sausio 10 d. ir sausio 17 d. laiškuose. Kita vertus, kiek tai susiję su kitu kūriniu „Robbins Basic Pathology“, kuris taip pat nagrinėjamas pagrindinėje byloje, Cyando nepažeidė savo kontrolės pareigų, nes naujas šio kūrinio paskelbimas įvyko tik praėjus dvejiems su puse metų po pirmojo pažeidimo, dėl kurio atsirado ši kontrolės pareiga, konstatavimo. Be to, Cyando, kaip „trikdytoja“, neprivalo atlyginti žalos.

52

Atlikdamas analizę apeliacinis teismas, be kita ko, konstatavo, kad Cyando, sukurdama atlyginimo sistemą (ji teikia parsisiuntimo nuorodas, kurios leidžiančia tiesiogiai prieiti prie įkeltų failų ir suteikia galimybę anonimiškai naudoti jos platformą), labai skatina jos naudojimą neteisėtais tikslais. Naudotojai, suinteresuoti failų parsisiuntimu, yra labiau linkę įsigyti mokamą abonementą, suteikiantį jiems privilegijuotą paskyrą, kai naudodamiesi šia platforma jie gali parsisiųsti autorių teisių saugomus patrauklius kūrinius. Cyando skatina savo naudotojus įkelti failus, kurie, tikėtina, bus dažnai parsisiunčiami, jiems atlygindama už dažną jų įkeltų failų parsisiuntimą ir dalydamasi su jais pajamomis, gautomis pritraukiant naujus naudotojus. Kadangi atlyginimas priklauso nuo failo parsisiuntimų skaičiaus, taigi, ir nuo jo patrauklumo visuomenei, naudotojai yra skatinami įkelti autorių teisių saugomą turinį, nes priešingu atveju šis turinys būtų prieinamas tik už pinigus. Be to, tai, kad parsisiuntimo nuorodos suteikia tiesioginę prieigą prie įkeliamų failų, leidžia juos įkėlusiems naudotojams lengvai jais dalytis (pavyzdžiui, per nuorodų rinkinius) su naudotojais, kurie norėtų juos parsisiųsti. Galiausiai platformos naudotojų anonimiškumas sumažina tikimybę, kad jie bus patraukti atsakomybėn už autorių teisių pažeidimus.

53

Vis dėlto, nors Elsevier apeliaciniame skunde teigė, kad autorių teises pažeidžiantis turinys sudaro nuo 90 iki 96 % failų, su kuriais galima susipažinti Cyando platformoje (pati Cyando tai ginčija), apeliacinis teismas nenurodė, kokia dalis šios platformos turinio yra naudojama teisėtai ir kokia neteisėtai.

54

Kasaciniame skunde, kurį leido pateikti Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) ir kurį Cyando prašo atmesti, Elsevier ir toliau palaiko savo reikalavimus.

55

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kasacinio skundo pagrįstumas pirmiausia priklauso nuo to, ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos, kaip antai Cyando, valdytojo veiksmai yra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Jis mano, kad Cyando gali būti laikoma atliekančia neišvengiamą vaidmenį, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurio reikalaujama, kad jos veiksmus būtų galima laikyti paskelbimo veiksmais. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad Cyando neabejotinai nežino apie neteisėtą saugomo turinio įkėlimą, kol teisių turėtojas apie tai jos neinformuoja, nes šį turinį įkelia tretieji asmenys. Be to, platformos naudojimo taisyklėse Cyando informuoja savo naudotojus, kad jiems draudžiama pasinaudojant platforma pažeisti autorių teises. Vis dėlto Cyando žino, kad jos platformoje didelis saugomos informacijos kiekis viešai skelbiamas neteisėtai. Be to, taikydama savo atlyginimo sistemą, pateikdama parsisiuntimo nuorodas, leidžiančias tiesiogiai prieiti prie įkeliamų failų, ir suteikdama galimybę naudotis jos platforma anonimiškai Cyando pastebimai padidina riziką, kad jos platforma bus naudojama neteisėtais tikslais.

56

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tokios failų prieglobos ir dalijimosi platformos, kaip eksploatuojamos Cyando, valdytojo veiksmai nėra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės pateikia tuos pačius klausimus kaip byloje C‑682/18 pateikti antrasis–šeštasis klausimai.

57

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

58

2018 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑682/18 ir C‑683/18 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

59

Pirmiausia reikia pažymėti, kad šiose bylose pateikti klausimai susiję su Autorių teisių direktyvos, Elektroninės komercijos direktyvos ir Teisių gynimo direktyvos redakcijomis, taikytinomis tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės. Teisingumo Teismo išaiškinimai, pateikti atsakant į šiuos klausimus, netaikomi sistemai, kuri pradėta taikyti vėliau ir nustatyta 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/790 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 96/9/EB ir 2001/29/EB (OL L 130, 2019, p. 92), 17 straipsniu.

60

Abiejose šiose bylose pateiktu pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pats vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos, kurioje naudotojai gali neteisėtai padaryti viešai prieinamą saugomą turinį, valdytojas tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose, „viešai skelbia“ šį turinį, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

61

Pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

62

Pagal šią nuostatą autoriai turi prevencinio pobūdžio teisę, kuri jiems suteikia galimybę įsiterpti tarp galimų jų kūrinio naudotojų ir viešo paskelbimo, kurį šie naudotojai gali ketinti atlikti, siekiant uždrausti tokį paskelbimą (2021 m. kovo 9 d. Sprendimo VG Bild-Kunst, C‑392/19, EU:C:2021:181, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, kaip pabrėžta šios direktyvos 23 konstatuojamojoje dalyje, turi būti suvokiama plačiai, kaip apimanti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją, visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Iš tos direktyvos 4, 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jos pagrindinis tikslas yra nustatyti aukšto lygio autorių apsaugą, leidžiančią jiems gauti teisingą atlygį už kūrinių naudojimą, visų pirma, kai jie viešai paskelbiami (2021 m. kovo 9 d. Sprendimo VG Bild-Kunst, C‑392/19, EU:C:2021:181, 26 ir 27 punktai).

64

Iš Autorių teisių direktyvos 3 ir 31 konstatuojamųjų dalių taip pat matyti, kad ja atliekamu suderinimu siekiama išlaikyti, visų pirma elektroninėje aplinkoje, deramą pusiausvyrą tarp, pirma, autorių ir gretutinių teisių turėtojų intereso apsaugoti savo intelektinę nuosavybę, užtikrinamą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 2 dalyje, ir, antra, saugomų objektų naudotojų interesų ir pagrindinių teisių, ypač jų saviraiškos ir informacijos laisvės, užtikrinamos Chartijos 11 straipsnyje, bei visuomenės intereso (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo GS Media, C‑160/15, EU:C:2016:644, 31 punktas ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Pelham ir kt., C‑476/17, EU:C:2019:624, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

65

Vadinasi, aiškinant ir taikant Autorių teisių direktyvą, visų pirma jos 3 straipsnio 1 dalį, deramą pusiausvyrą reikia užtikrinti taip pat atsižvelgiant į ypatingą interneto reikšmę saviraiškos ir informacijos laisvei, įtvirtintai Chartijos 11 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo GS Media, C‑160/15, EU:C:2016:644, 45 punktą).

66

Kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal šio 3 straipsnio 1 dalį, apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio „paskelbimą“ ir šio kūrinio paskelbimą „viešai“, ir juos reikia vertinti individualiai (2021 m. kovo 9 d. Sprendimo VG Bild-Kunst, C‑392/19, EU:C:2021:181, 29 ir 33 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

67

Atliekant tokį vertinimą svarbu atsižvelgti į kelis papildomus nesavarankiškus ir tarpusavyje susijusius kriterijus. Šiuos kriterijus reikia taikyti tiek atskirai, tiek atsižvelgiant į jų tarpusavio sąveiką, nes įvairiose konkrečiose situacijose jų intensyvumas gali labai skirtis (2021 m. kovo 9 d. Sprendimo VG Bild-Kunst, C‑392/19, EU:C:2021:181, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Iš šių kriterijų Teisingumo Teismas, pirma, išskyrė neišvengiamą platformos valdytojo vaidmenį ir jo veiksmų sąmoningumą. Platformos valdytojas atlieka „paskelbimo veiksmą“, kai veikia labai gerai žinodamas savo elgesio pasekmes ir suteikia savo klientams prieigą prie saugomo kūrinio, ir būtent tuomet, kai, nesant tokio veiksmo, klientai iš esmės negalėtų pasinaudoti skelbiamu kūriniu (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69

Antra, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sąvoka „viešas“ apima neribotą potencialių adresatų skaičių, todėl tai yra pakankamai didelis asmenų skaičius (2020 m. spalio 28 d. Sprendimo BY (Fotografiniai įrodymai), C‑637/19, EU:C:2020:863, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

70

Teisingumo Teismas taip pat yra priminęs, kad pagal suformuotą jo jurisprudenciją tam, kad būtų laikomas „viešai paskelbtu“, saugomas kūrinys turi būti paskelbtas taikant specialų techninį būdą, kuris skirtųsi nuo naudotų iki šiol, arba, jei nesiskiria, jis turi būti paskelbtas „naujai visuomenei“, t. y. visuomenei, į kurią teisės turėtojas dar neatsižvelgė, kai leido pradinį viešą savo kūrinio paskelbimą (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nederlands Uitgeversverbond ir Groep Algemene Uitgevers, C‑263/18, EU:C:2019:1111, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

71

Šiuo atveju iš karto reikia pažymėti, kad potencialiai neteisėtą turinį į atitinkamą platformą įkelia ne valdytojas, o naudotojai, kurie veikia savarankiškai ir savo atsakomybe.

72

Be to, būtent platformos naudotojai sprendžia, ar jų įkeltas turinys per šią platformą turi būti padarytas prieinamas kitiems interneto vartotojams, kad jie galėtų jį pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

73

Iš tiesų, kalbant apie Uploaded prieglobos ir dalijimosi platformą, neginčijama, kad parsisiuntimo nuoroda, leidžianti prieiti prie įkelto turinio, perduodama tik turinį įkėlusiam naudotojui ir kad pačioje platformoje nėra galimybės dalytis šia nuoroda ir įkeltu turiniu su kitais interneto vartotojais. Norėdamas pasidalyti turiniu naudotojas turi arba persiųsti įkėlimo nuorodą tiesiogiai asmenims, kuriems jis nori suteikti prieigą prie to turinio, arba paskelbti šią nuorodą internete, pavyzdžiui, tinklaraščiuose, forumuose arba „nuorodų rinkiniuose“.

74

Kalbant apie YouTube vaizdo įrašų dalijimosi platformą, atrodo, kad, nors pagrindinė šios platformos funkcija yra viešas dalijimasis vaizdo įrašais su visais interneto vartotojais, ji taip pat leidžia jos naudotojams į ją įkelti turinį „privačiai“ ir pasirinkti, ar nori juo dalytis su kitais, o jei taip, tai su kuo.

75

Taigi reikia manyti, viena vertus, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamų platformų naudotojai atlieka „paskelbimo veiksmą“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 68 punkte primintą jurisprudenciją, kai be teisių turėtojų sutikimo kitiems interneto vartotojams per šias platformas suteikia prieigą prie saugomų kūrinių, kuriais tie kiti interneto vartotojai nebūtų galėję pasinaudoti be šių naudotojų dalyvavimo. Kita vertus, tik tada, kai platformų naudotojai įkeltą turinį padaro „viešai“ prieinamą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 69 punkte primintą jurisprudenciją, dalydamiesi šiuo turiniu su visais interneto vartotojais YouTube platformoje arba internete paskelbdami parsisiuntimo nuorodas, suteikiančias prieigą prie to turinio Uploaded platformoje, šie naudotojai, taigi, ir platformos valdytojas, kuris yra turinio padarymo viešai prieinamu tarpininkas, gali atlikti „viešą paskelbimą“, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 sprendimo 1 dalį.

76

Abiejose bylose pateiktu pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojas pats atlieka „paskelbimo veiksmą“, kuris prisideda prie platformos naudotojo atlikto paskelbimo veiksmo.

77

Reikia pažymėti, kad tokios platformos valdytojas atlieka neišvengiamą vaidmenį, kai jo naudotojai potencialiai neteisėtą turinį padaro prieinamą. Jei tokia platforma neegzistuotų arba nebūtų eksploatuojama, laisvas dalijimasis internete šiuo turiniu būtų neįmanomas ar bent jau gerokai sunkesnis (pagal analogiją žr. 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 36 ir 37 punktus).

78

Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 67 ir 68 punktuose nurodytos jurisprudencijos, vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojo neišvengiamas vaidmuo nėra vienintelis kriterijus, į kurį reikia atsižvelgti atliekant individualų vertinimą; priešingai, jis turi būti taikomas kartu su kitais kriterijais, pavyzdžiui, kriterijumi, kad valdytojo dalyvavimas turi būti sąmoningas.

79

Iš tiesų, jei vien tai, kad platforma yra būtina, kad visuomenė galėtų veiksmingai naudotis kūriniu, ar tik palengvina tokį naudojimąsi, automatiškai lemtų platformos valdytojo dalyvavimo pripažinimą „paskelbimo veiksmu“, bet koks „fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui“ būtų laikomas tokiu veiksmu, tačiau Autorių teisių direktyvos 27 konstatuojamoji dalis, kurioje iš esmės pakartojami ATS suderinti paaiškinimai dėl 8 straipsnio, to aiškiai neleidžia.

80

Taigi vertinti, ar platformos valdytojo dalyvavimas, turint omenyje specifinį kontekstą, turi būti laikomas paskelbimo veiksmu, reikia tiek atsižvelgiant į tokio dalyvavimo svarbą, jos naudotojui skelbiant turinį, tiek į tokio dalyvavimo sąmoningumą.

81

Iš šio sprendimo 68 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad būtent tai, jog veikiama labai gerai žinant savo elgesio pasekmes ir siekiant suteikti visuomenei prieigą prie saugomų kūrinių, gali lemti tokio dalyvavimo pripažinimą „paskelbimo veiksmu“.

82

Taikydamas šią jurisprudenciją Teisingumo Teismas nusprendė, kad dalijimosi platformos The Pirate Bay, kuri indeksuoja su saugomais kūriniais susijusius metaduomenis, teikia paieškos paslaugą ir leidžia šios platformos naudotojams rasti tuos kūrinius ir jais dalytis lygiarangių (peer-to-peer) tinkle, sukūrimas internete ir valdymas yra viešas paskelbimas. Teisingumo Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad The Pirate Bay administratoriai veikė puikiai žinodami savo elgesio pasekmes, kurių gali kilti suteikus prieigą prie saugomų kūrinių, kad jie šioje platformoje esančiuose tinklaraščiuose ir forumuose aiškiai deklaravo tikslą pateikti saugomus kūrinius naudotojams ir skatino juos pasidaryti šių kūrinių kopijas (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 36, 45 ir 48 punktus).

83

Siekiant nustatyti, ar vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojas dalyvauja jos naudotojams neteisėtai skelbiant saugomą turinį, puikiai žinodamas visas savo elgesio pasekmes, kurių gali kilti interneto vartotojams suteikus prieigą prie saugomų kūrinių, reikia atsižvelgti į visas tokią situaciją apibūdinančias faktines aplinkybes, leidžiančias tiesiogiai ar netiesiogiai daryti išvadas dėl sąmoningo ar nesąmoningo dalyvavimo neteisėtai skelbiant šį turinį.

84

Tokios reikšmingos faktinės aplinkybės, be kita ko, yra tai, kad, nors valdytojas žino ar turėtų žinoti, kad saugomą turinį per jo platformą naudotojai apskritai neteisėtai padarė viešai prieinamą, vis dėlto nesiima tinkamų techninių priemonių, kurių galima tikėtis iš įprastai rūpestingo operatoriaus, kad patikimai ir veiksmingai užkirstų kelią autoriaus teisių pažeidimams šioje platformoje, ir tai, kad valdytojas dalyvauja atrenkant neteisėtai viešai paskelbtą saugomą turinį, kad savo platformoje teikia priemones, skirtas konkrečiai neteisėtai dalytis tokiu turiniu, ar sąmoningai skatina tokį dalijimąsi, ką gali rodyti tai, kad jis sukūrė ekonominį modelį, skatinantį jo platformos naudotojus joje neteisėtai viešai skelbti saugomą turinį.

85

Vis dėlto vien to, kad valdytojas apskritai žino, jog jo platformoje yra neteisėtai prieinamas tam tikras saugomas turinys, nepakanka, kad būtų galima teigti, jog jis dalyvauja siekiant suteikti interneto vartotojams prieigą prie jo. Tačiau kitaip yra tuo atveju, kai teisių turėtojas jam praneša apie tai, kad saugomas turinys yra neteisėtai paskelbtas per jo platformą, tačiau jis nedelsdamas nesiima būtinų priemonių, kad šis turinys taptų neprieinamas.

86

Be to, nors tai, kad tokio pobūdžio veiksmais siekiama pelno, turi reikšmės (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), vien aplinkybė, kad vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojas siekia pelno, neleidžia nei teigti, nei preziumuoti, kad jis sąmoningai dalyvavo neteisėtai skelbiant saugomą turinį. Tai, kad informacinės visuomenės paslaugos teikiamos siekiant pelno, visiškai nereiškia, kad tokių paslaugų teikėjas sutinka, kad šias paslaugas tretieji asmenys naudotų pažeisdami autorių teises. Be kita ko, iš Autorių teisių direktyvos 8 straipsnio, visų pirma jo 3 dalies, siejamos su šios direktyvos 27 konstatuojamąja dalimi, struktūros matyti, kad viešam paskelbimui reikalingas fizines priemones teikiantys asmenys ir kiti tarpininkai, kurių paslaugomis trečiasis asmuo naudojasi, kad pažeistų autorių teises, negali būti laikomi patys atliekančiais viešo paskelbimo veiksmą, nors paprastai jie veikia siekdami pelno.

87

Tokia prezumpcija negali būti grindžiama 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimu GS Media (C‑160/15, EU:C:2016:644).

88

Iš tiesų tame sprendime aiškindamas Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas apribojo asmenų, kurie pateikia hiperteksto saitus į saugomus kūrinius, atsakomybę dėl ypatingos tokių saitų svarbos keičiantis nuomonėmis ir informacija internete ir sunkumų patikrinti kūrinio paskelbimo kitoje interneto svetainėje teisėtumą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad hiperteksto saito pateikimas yra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, jei asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad jo pateiktas saitas suteikia prieigą prie internete neteisėtai paskelbto kūrinio, taip pat jeigu jis leidžia interneto svetainės, kurioje jis yra, vartotojams apeiti svetainės, kurioje saugomas kūrinys, nustatytas ribojamąsias priemones ir yra pateiktas komerciniais tikslais, nes saitą pateikęs asmuo turi atlikti reikiamus patikrinimus ir įsitikinti, kad atitinkamas kūrinys nėra neteisėtai paskelbtas svetainėje, į kurią nukreipia šie saitai (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo GS Media, C‑160/15, EU:C:2016:644, 44–55 punktus).

89

Hipertekso saitą pateikiančio asmens, kuris veikia savo iniciatyva ir kuris jo pateikimo momentu žino turinį, į kurį turi nukreipti tas saitas, situacija nėra panaši į vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojo situaciją, nes jis neturi konkrečių žinių apie saugomą turinį, kurį naudotojai įkelia į šią platformą, ir tik suteikia pačią platformą, tačiau neprisideda prie tokių duomenų padarymo viešai prieinamų pažeidžiant autoriaus teises. Todėl tame sprendime Teisingumo Teismo pateiktas aiškinimas negali būti taikomas tokiam valdytojui, siekiant įrodyti, kad jis sąmoningai dalyvavo neteisėtai viešai skelbiant saugomus kūrinius, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

90

Dėl abiejų pagrindinėse bylose nagrinėjamų platformų valdytojų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, į šio sprendimo 84 punkte nurodytus kriterijus, turi nustatyti, ar šie valdytojai patys viešai skelbia, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, saugomą turinį, kurį į jų platformą įkelia jų naudotojai.

91

Vis dėlto Teisingumo Teismas gali tam teismui pateikti kelis paaiškinimus dėl, be kita ko, klausimuose nurodytų faktinių aplinkybių.

92

Byloje C‑682/18 iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad YouTube nedalyvauja kuriant ar atrenkant platformos naudotojų į ją įkeltą turinį, jo neperžiūri ir nekontroliuoja prieš jį įkeliant į platformą, nes įkėlimas vyksta automatiškai.

93

Iš to taip pat matyti, kad YouTube savo bendrosiose naudojimo sąlygose ir per kiekvieną turinio įkėlimą aiškiai informuoja apie draudimą šioje platformoje talpinti saugomą turinį pažeidžiant autorių teises. „Bendruomenės gairėse“ ji taip pat ragina savo naudotojus gerbti autorių teises. Be to, jeigu vaizdo įrašas užblokuojamas remiantis teisių turėtojo perspėjimu, jį įkėlęs naudotojas įspėjamas apie tai, kad pažeidimo pasikartojimo atveju jo paskyra bus užblokuota.

94

Be to, YouTube įdiegė įvairias technines priemones, kad užkirstų kelią autorių teisių pažeidimams jos platformoje ir juos nutrauktų, pavyzdžiui, pranešimo mygtuką ir specialią įspėjimo sistemą pranešti apie neteisėtą turinį ir jį pašalinti, taip pat turinio patikros programą ir turinio atpažinimo programinę įrangą, palengvinančią tokio turinio nustatymą ir pažymėjimą. Taigi atrodo, kad šis valdytojas ėmėsi techninių priemonių, kuriomis siekiama patikimai ir veiksmingai užkirsti kelią autorių teisių pažeidimams jo platformoje.

95

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nors YouTube, viena vertus, savo platformoje tvarko paieškos rezultatus, juos reitinguodama ir suskirstydama pagal turinio rubrikas, ir, kita vertus, registruojamiems naudotojams pateikia rekomenduojamų vaizdo įrašų apžvalgą, pagrįstą jų anksčiau žiūrėtais vaizdo įrašais, šie reitingų sąrašai, turinio rubrikos ir rekomenduojamų vaizdo įrašų apžvalgos nėra skirtos tam, kad būtų palengvintas ar skatinamas neteisėtas dalijimasis saugomu turiniu.

96

Be to, nors YouTube gauna pajamų iš reklamos savo platformoje ir leidžia autorių teisių saugomą turinį perkėlusiems naudotojams ir jo savininkams gauti dalį šių pajamų, neatrodo, kad šios platformos ekonominis modelis grindžiamas neteisėtu jos turiniu, kad šiuo modeliu siekiama skatinti naudotojus perkelti tokį turinį ar kad pagrindinis YouTube tikslas arba paskirtis yra neteisėtas dalijimasis saugomu turiniu.

97

Byloje C‑683/18 iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Cyando, Uploaded failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojas, taip pat nekuria, neatrenka ir netikrina į jos platformą įkelto turinio. Be to, savo platformos naudojimo sąlygose ji informuoja naudotojus, kad jiems draudžiama naudojantis jos platforma pažeisti autorių teises.

98

Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 73 punkte, naudotojams įkėlus saugomą turinį į Uploaded platformą, jis netampa tiesiogiai viešai prieinamas, nes prie įkelto turinio galima prieiti tik per įkėlimo nuorodą, kuri yra persiunčiama tik įkėlimą atlikusiam naudotojui. Taip pat neginčijama, kad pati platforma neleidžia dalytis šia nuoroda, taigi, ir įkeltu turiniu, su kitais interneto vartotojais. Vadinasi, Cyando ne tik neteikia priemonių, skirtų konkrečiai tam, kad būtų lengviau jos platformoje neteisėtai dalytis saugomu turiniu ar skatinti tokį dalijimąsi, bet apskritai joje nėra jokių priemonių, leidžiančių kitiems interneto vartotojams sužinoti, koks turinys joje saugomas, ir prie jo prieiti. Be to, Cyando nedalyvauja trečiųjų asmenų šaltiniuose, kaip antai tinklaraščiuose, forumuose ar „nuorodų rinkiniuose“, pateikiant parsisiuntimo nuorodas. Be to, tokia failų prieglobos ir dalijimosi platforma, kaip Uploaded, savo naudotojams siūlo įvairias teisėtas naudojimo galimybes.

99

Vis dėlto Elsevier tvirtina, kad failai, kurių turinys neteisėtas, sudaro nuo 90 iki 96 % Uploaded prieinamų failų; Cyando su tuo nesutinka ir teigia, kad tik 1,1 % visų faktiškai atidaromų failų yra susiję su autorių teisių saugomu turiniu, o tai sudaro 0,3 % visų saugomų duomenų kiekio.

100

Reikia priminti, pirma, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 75 punkte, tik tada, kai platformos naudotojas nusprendžia įkeltą turinį padaryti „viešai“ prieinamą, jis ir platformos valdytojas, veikiantis kaip tarpininkas, gali turinį „viešai paskelbti“, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Antra, reikia pabrėžti, kad jei paaiškėtų, jog pagrindinis ar svarbiausias Cyando eksploatuojamos platformos naudojimo tikslas yra neteisėtai padaryti saugomą turinį viešai prieinamą, ši aplinkybė būtų viena iš svarbių veiksnių nustatant šio valdytojo veiksmų tyčinį pobūdį. Tokios aplinkybės reikšmingumas būtų dar didesnis, jei valdytojas neįgyvendintų tinkamų techninių priemonių, kurių galima tikėtis iš įprastai rūpestingo operatoriaus, kad patikimai ir veiksmingai užkirstų kelią autoriaus teisės pažeidimams savo platformoje.

101

Galiausiai, nepaisant Elsevier teiginio dėl didelės saugomo turinio, kuris neteisėtai skelbiamas viešai per Uploaded, dalies pagrįstumo, šios platformos valdytojo dalyvavimo sąmoningumą galėtų rodyti aplinkybė, kurią turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad šio valdytojo taikomas ekonominis modelis grindžiamas neteisėto turinio buvimu jo platformoje ir juo siekiama skatinti naudotojus dalytis tokiu turiniu per ją.

102

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į abiejose bylose pateiktą pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos, kurioje naudotojai gali neteisėtai padaryti viešai prieinamą saugomą turinį, valdytojas „viešai neskelbia“ šio turinio, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nebent jis ne tik suteikia pačią platformą, bet ir prisideda prie toki o turinio padarymo viešai prieinamo pažeidžiant autoriaus teises. Taip yra, be kita ko, tada, kai valdytojas konkrečiai žino, kad jo platformoje yra neteisėtai prieinamas saugomas turinys, tačiau nedelsiant jo nepašalina ir neužblokuoja prieigos prie jo, arba kai jis žino ar turėtų žinoti, kad saugomą turinį per jo platformą naudotojai apskritai neteisėtai padarė viešai prieinamą, tačiau nesiima įgyvendinti tinkamų techninių priemonių, kurių galima tikėtis iš įprastai rūpestingo operatoriaus, kad patikimai ir veiksmingai užkirstų kelią autoriaus teisės pažeidimams šioje platformoje, arba kai jis dalyvauja atrenkant neteisėtai viešai paskelbtą saugomą turinį, savo platformoje teikia priemones, skirtas konkrečiai neteisėtai dalytis tokiu turiniu, ar sąmoningai skatina tokį dalijimąsi, ką gali rodyti tai, kad jis sukūrė ekonominį modelį, skatinantį platformos naudotojus joje neteisėtai viešai skelbti saugomą turinį.

103

Abiejose bylose pateiktais antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad į šios nuostatos taikymo sritį patenka vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojo veikla, kiek ji susijusi su platformos naudotojų į ją įkeltu turiniu. Jei taip, tas teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, jog valdytojas neatleidžiamas nuo atsakomybės, kaip numatyta šio 14 straipsnio 1 dalyje, jeigu jis žino apie konkrečius neteisėtus naudotojų veiksmus, susijusius su jo platformoje įkeltu saugomu turiniu.

104

Pagal Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu, valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu, su sąlyga, kad teikėjas neturi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją ir, kiek tai susiję su reikalavimu atlyginti žalą, nežino apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija, arba kad teikėjas, gavęs tokių žinių arba apie tai sužinojęs, nedelsdamas panaikina šią informaciją arba atima galimybę ją pasiekti.

105

Remiantis suformuota jurisprudencija, šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2021 sausio 26 d. Sprendimo Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie, C‑16/19, EU:C:2021:64, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kad paslaugos internetu teikėjas patektų į Direktyvos taikymo sritį, svarbu, kad jis būtų „tarpinis teikėjas“, kaip šią sąvoką Elektroninės komercijos direktyvos II skyriaus 4 skirsnyje norėjo apibrėžti teisės aktų leidėjas. Iš šios direktyvos 42 konstatuojamosios dalies matyti, kad šioje direktyvoje numatytos atsakomybės išimtys taikomos tik tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veikla yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad tokių paslaugų teikėjas neturi žinių apie perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 23 d. Sprendimo Google France ir Google, C‑236/08 – C‑238/08, EU:C:2010:159, 112 ir 113 punktus).

106

Taigi siekiant išsiaiškinti, ar vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojas pagal Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį gali būti atleistas nuo atsakomybės už saugomą turinį, kurį naudotojai neteisėtai teikia visuomenei per jo platformą, reikia išnagrinėti, ar valdytojo vaidmuo yra neutralus, t. y. ar jo elgesys yra visiškai techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio ir jis nežino apie saugomą turinį ir jo nekontroliuoja, ar atvirkščiai – jo vaidmuo yra aktyvus ir tai jam leidžia žinoti arba kontroliuoti turinį (pagal analogiją žr. 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C‑324/09, ECLI:EU:C:2011:474, 113 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

107

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėdamas Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, konstatuotų, kad YouTube ar Cyando ne tik suteikia pačią platformą, bet ir prisideda prie saugomo turinio padarymo viešai prieinamo pažeidžiant autoriaus teises, toks valdytojas negalėtų remtis Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje numatytu atleidimu nuo atsakomybės.

108

Žinoma, kaip savo išvados 138–140 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, tai, ar toks valdytojas atlieka „viešą paskelbimą“, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, savaime neturi lemiamos reikšmės vertinant, ar taikoma Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalis. Vis dėlto toks valdytojas, kuris ne tik suteikia pačią platformą, bet ir prisideda prie tokio turinio padarymo viešai prieinamo pažeidžiant autoriaus teises, negali būti laikomas atitinkančiu pastarojoje nuostatoje nustatytas taikymo sąlygas, primintas šio sprendimo 105 ir 106 punktuose.

109

Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų priešingą išvadą, nei išdėstyta šio sprendimo 107 punkte, reikėtų pažymėti: be to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų platformų valdytojai nekuria, neatrenka ir netikrina į jų platformą įkelto turinio (tai, beje, nurodyta šio sprendimo 92 ir 97 punktuose), to teismo nurodyta aplinkybė, kad tokios vaizdo įrašų dalijimosi platformos, kaip YouTube, valdytojas taiko technines priemones, kuriomis siekiama tarp per jo platformą viešai paskelbtų vaizdo įrašų rasti turinį, kuris gali pažeisti autorių teises, nereiškia, kad taip elgdamasis toks valdytojas vaidina aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam žinoti ar kontroliuoti tų vaizdo įrašų turinį, ir kad dėl šios priežasties informacinės visuomenės paslaugų teikėjams, kurie imasi tokių priemonių kaip tik siekdami kovoti su tokiais pažeidimais, negalima taikyti Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje numatytos atleidimo nuo atsakomybės sistemos.

110

Dar reikia, kad valdytojas laikytųsi sąlygų, kurios pagal šią nuostatą taikomos jo atleidimui nuo atsakomybės.

111

Kalbant apie Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą sąlygą, pažymėtina, kad ji negali būti laikoma netenkinama vien dėl to, kad valdytojas apskritai žino, kad jo platforma taip pat naudojama siekiant dalytis turiniu, galinčiu pažeisti intelektinės nuosavybės teises, ir kad jis abstrakčiai žino apie tai, kad saugomas turinys yra neteisėtai prieinamas jo platformoje.

112

Kaip savo išvados 172–190 punktuose ir 196 punkte pažymėjo generalinis advokatas, iš Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies formuluotės, tikslo, struktūros ir bendro konteksto, kurio dalis ji yra, matyti, kad joje apibrėžti atvejai, kai atitinkamų paslaugų teikėjas turi „faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją“ ir kai jis „[žino] apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija“, rodo, kad kalbama apie konkrečią veiklą ir konkrečią neteisėtą informaciją.

113

Šiuo klausimu pažymėtina ne tik tai, kad pagal Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotę neteisėtą veiklos ar informacijos pobūdį turi lemti faktinis žinojimas arba neteisėtas pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. jis turi būti konkrečiai nustatytas arba lengvai nustatomas, bet ir tai, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 41 ir 46 konstatuojamųjų dalių, ši 14 straipsnio 1 dalis yra įvairių konkuruojančių interesų, tarp kurių – Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintas saviraiškos laisvės gerbimas, pusiausvyros, kurią siekiama nustatyti, išraiška. Pirma, pagal šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalį paslaugų teikėjams negali būti nustatoma bendra pareiga stebėti jų perduodamą ar saugomą informaciją arba bendra pareiga aktyviai domėtis faktais ar aplinkybėmis, rodančiomis neteisėtą veiklą. Antra, pagal Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą paslaugų teikėjai, sužinoję arba gavę faktinių žinių apie neteisėtą informaciją, privalo skubiai imtis veiksmų šiai informacijai pašalinti arba padaryti ją neprieinamą, laikydamiesi saviraiškos laisvės principo. Kaip taip pat pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šią pareigą paslaugų teikėjas gali įvykdyti tik atsižvelgdamas į konkretų turinį.

114

To, kad dalijimosi internete turiniu platformos valdytojas automatiškai indeksuoja į šią platformą įkeltą turinį, kad toje platformoje yra paieškos funkcija ir kad ji rekomenduoja vaizdo įrašus pagal naudotojų profilį ar pomėgius, negali pakakti, kad būtų galima daryti išvadą, jog valdytojas turi „konkrečių“ žinių apie platformoje vykdomą neteisėtą veiklą ar joje saugomą neteisėtą informaciją.

115

Konkrečiai dėl antrojo atvejo, numatyto Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punkte, t. y. „nežino[jimo] apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija“, Teisingumo Teismas konstatavo, jog pakanka, kad paslaugų teikėjas vienaip ar kitaip būtų sužinojęs apie faktus ar aplinkybes, kurių pagrindu rūpestingas ūkio subjektas turėtų konstatuoti neteisėtumą ir imtis veiksmų pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą. Visų pirma tai yra situacija, kai paslaugų teikėjas sužino apie neteisėtą veiklą ar informaciją savo iniciatyva atlikęs tyrimą, ir situacija, kai apie tokią veiklą ar informaciją jam pranešama. Antruoju atveju, nors aišku, kad dėl tokio pranešimo negali būti automatiškai atimama galimybė remtis šiame 14 straipsnyje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, nes gali paaiškėti, kad pranešimai apie tariamai neteisėtą veiklą ar informaciją yra nepakankamai tikslūs ir pagrįsti, vis dėlto toks pranešimas paprastai yra faktas, į kurį nacionalinis teismas turi atsižvelgti, kai vertina, ar, remiantis tokia paslaugų teikėjui perduota informacija, jis realiai žinojo apie faktus ir aplinkybes, kurių pagrindu rūpestingas ūkio subjektas būtų turėjęs konstatuoti pažeidimą (2011 m. liepos 12 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C‑324/09, ECLI:EU:C:2011:474, 122 punktą).

116

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad pranešime apie saugomo turinio neteisėtą viešą paskelbimą per vaizdo įrašų dalijimosi platformą ar failų prieglobos ir dalijimosi platformą turi būti pakankamai informacijos, kad šios platformos valdytojas, neatlikdamas išsamios teisinės analizės, galėtų įsitikinti neteisėtu šio paskelbimo pobūdžiu ir galimo šio turinio pašalinimo atitiktimi saviraiškos laisvei.

117

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į abiejose bylose pateiktus antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojo veikla patenka į šios nuostatos taikymo sritį, jeigu toks valdytojas neatlieka aktyvaus vaidmens, kuris leistų jam žinoti ar kontroliuoti į jo platformą įkeltą turinį.

118

Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, jog valdytojas neatleidžiamas nuo atsakomybės, kaip numatyta šio 14 straipsnio 1 dalyje, jeigu jis žino apie konkrečius neteisėtus naudotojų veiksmus, susijusius su jo platformoje įkeltu saugomu turiniu.

119

Ketvirtuoju abiejose bylose pateiktu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar Autorių teisių direktyvos 8 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad su ja nėra suderinama tai, kad teisių turėtojo prašymu teismo draudimas būtų nustatytas tarpininkui, kurio paslaugomis trečiasis asmuo naudojasi pažeisdamas šias teises, tik po to, kai apie tokį pažeidimą tarpininkui pranešama ir jis pasikartoja.

120

Iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiuo klausimu jį pateikęs teismas kvestionuoja Vokietijos teisėje numatytos „trikdytojo atsakomybės“ (vok. k. „Störerhaftung“) sistemos taikymo tokioms situacijoms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atitiktį Autorių teisių direktyvos 8 straipsnio 3 daliai, jeigu būtų konstatuota, kad pačios YouTube ir Cyando viešai neskelbia jų atitinkamos platformos naudotojų įkelto neteisėto turinio ir kad jos patenka į Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje numatyto atleidimo nuo atsakomybės taikymo sritį.

121

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal jo jurisprudenciją tarpininkams, kurių paslaugomis naudojasi tretieji asmenys intelektinės nuosavybės teisėms pažeisti, galima pareikšti ieškinį kaip „trikdytojams“ dėl veiksmų nutraukimo. Tokio pažeidimo atveju kaip „trikdytojas“ gali būti traukiamas atsakomybėn asmuo, kuris nėra šio pažeidimo vykdytojas ar bendrininkas, tačiau kuris vienaip ar kitaip sąmoningai prisideda prie šio pažeidimo, esant tinkamam priežastingumo ryšiui, nors teisiškai ir faktiškai turėjo galimybę užkirsti jam kelią. „Trikdytojo atsakomybės“ atsiradimas suponuoja pareigų elgtis tam tikru būdu pažeidimą, kurio apimtis priklauso nuo to, ar galima (ir kiek galima) pagrįstai reikalauti, kad „trikdytojas“ kontroliuotų arba stebėtų trečiuosius asmenis tam, kad užkirstų kelią intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams.

122

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tuo atveju, kai „trikdytojas“ yra paslaugų teikėjas, kurio teikiama paslauga yra naudotojo pateiktos informacijos saugojimas, jam iš esmės gali būti taikomas draudimas nutraukti veiksmus tik jei pranešus apie akivaizdų intelektinės nuosavybės teisės pažeidimą ši teisė yra iš naujo arba ir toliau pažeidžiama dėl to, kad gavęs pranešimą paslaugų teikėjas nedelsdamas nesiėmė veiksmų, kad pašalintų tokį turinį arba užblokuotų prieigą prie jo ir užtikrintų, kad tokie pažeidimai nesikartotų.

123

Be to, iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ši sistema taikoma tik tada, kai paslaugų teikėjas iki pranešimo apie tokį pažeidimą nežinojo apie jį, kaip numatyta Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punkte.

124

Vadinasi, savo ketvirtuoju abiejose bylose pateiktu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Autorių teisių direktyvos 8 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad su ja yra nesuderinama tai, kad teisių turėtojas, remdamasis nacionaline teise, gali prašyti teismo nustatyti draudimą tarpininkui, kurio paslauga trečiasis asmuo naudojosi pažeisdamas jo teises šiam nežinant, kaip numatyta Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punkte, tik tada, kai prieš pradedant teismo procesą apie šį pažeidimą buvo pranešta tarpininkui, tačiau jis nedelsdamas nesiėmė veiksmų, kad pašalintų atitinkamą turinį arba užblokuotų prieigą prie jo ir užtikrintų, kad tokie pažeidimai nesikartotų.

125

Pagal Autorių teisių direktyvos 8 straipsnio 3 dalį „[v]alstybės narės užtikrina, kad teisių turėtojai turėtų galimybes prašyti teismo draudimo tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti“.

126

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal šia teisės nuostata nacionaliniams teismams suteiktą kompetenciją jie gali įpareigoti tokius tarpininkus imtis priemonių, kuriomis būtų siekiama ne tik nutraukti autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimus, jau padarytus pasinaudojant tarpininkų teikiamomis informacinės visuomenės paslaugomis, bet ir užkirsti kelią naujiems pažeidimams (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo SABAM, C‑360/10, EU:C:2012:85, 29 ir jame nurodytą jurisprudenciją).

127

Kaip matyti iš Autorių teisių direktyvos 59 konstatuojamosios dalies, teismo draudimų taisyklės, kaip antai susijusios su tenkintinomis sąlygomis ir taikytinomis procedūromis, kurias pagal šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalį turi numatyti valstybės narės, turi būti nustatytos nacionalinėje teisėje (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo SABAM, C‑360/10, EU:C:2012:85, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją)

128

Vis dėlto valstybių narių nustatytos taisyklės ir šių taisyklių taikymo nacionaliniuose teismuose praktika turi atitikti Autorių teisių direktyvos tikslus (pagal analogiją žr. 2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Tommy Hilfiger Licensing ir kt., C‑494/15, ECLI:EU:C:2016:528, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), joje numatytus apribojimus ir nurodytus teisės šaltinius. Pagal šios direktyvos 16 konstatuojamąją dalį šios taisyklės negali turėti įtakos Elektroninės komercijos direktyvos nuostatoms dėl atsakomybės, konkrečiai – jos 12–15 straipsniams (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo SABAM, C‑360/10, EU:C:2012:85, 31 ir 32 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

129

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Vokietijos teisėje nustatyta sąlyga, pagal kurią teisių turėtojas, manantis, kad paslaugų teikėjo saugojimo vietoje viešai paskelbus jo kūrinį buvo pažeistos jo autoriaus ar gretutinės teisės, pirmiausia turi apie tai informuoti paslaugų teikėją, kad jam suteiktų galimybę nedelsiant nutraukti pažeidimą ir užkirsti kelią to pasikartojimui nepatiriant teismo išlaidų, kaip tik ir siekiama atsižvelgti į Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies vidinę logiką ir šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą nustatyti paslaugų teikėjui bendrą pareigą stebėti saugomą informaciją ar aktyviai ieškoti neteisėtą veiklą rodančių faktų ar aplinkybių.

130

Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnis nereikalauja iš valstybių narių numatyti tokios sąlygos.

131

Iš Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 3 dalies, siejamos su jos 45 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad šio 14 straipsnio 1 dalyje numatytas atleidimas nuo atsakomybės neturi įtakos nacionalinių teismų ir administracinių institucijų galimybei reikalauti, kad atitinkamas paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią, pašalindamas neteisėtą informaciją arba padarydamas ją neprieinamą. Vadinasi, paslaugų teikėjui gali būti nustatomi įpareigojimai pagal valstybės narės nacionalinę teisę, net jeigu jis atitinka vieną iš šio 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų, t. y. net ir tuo atveju, kai jis nelaikomas atsakingu (2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Glawischnig-Piesczek, C‑18/18, EU:C:2019:821, 24 ir 25 punktai).

132

Atsižvelgiant į tai, reikia pabrėžti, kad Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms taip pat suteikta galimybė numatyti procedūras, reglamentuojančias neteisėtos informacijos pašalinimą, ar veiksmus, padarančius prieigą prie jos neįmanomą. Taigi, nors pagal Autorių teisių direktyvos 8 straipsnio 3 dalį valstybės narės privalo užtikrinti šioje direktyvoje nurodytų teisių turėtojams teisę pareikšti ieškinį paslaugų teikėjams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi pažeisdami šias teises, valstybės narės vis dėlto gali numatyti išankstinę procedūrą, vykdomą prieš naudojantis šia teise pareikšti ieškinį, kuria atsižvelgiama į tai, kad atitinkamas paslaugų teikėjas nėra atsakingas už pažeidimą pagal Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį.

133

Vykstant tokiai išankstinei procedūrai valstybė narė gali numatyti tokią sąlygą, kokia nurodyta šio sprendimo 129 punkte. Iš tiesų tokia sąlyga, kuri leidžia pašalinti ar blokuoti neteisėtą informaciją, siekiama įpareigoti teisių turėtoją pirmiausia suteikti paslaugų teikėjui galimybę nedelsiant nutraukti pažeidimą ir užkirsti kelią jo pasikartojimui, kad paslaugų teikėjas, kuris nėra atsakingas už pažeidimą pagal Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nepatirtų teismo išlaidų, ir, antra, kad teisių turėtojas tuo atveju, jei paslaugų teikėjas nevykdo jam tenkančių pareigų, turėtų galimybę prašyti teismo nustatyti draudimą paslaugų teikėjui pagal Autorių teisių direktyvos 8 straipsnio 3 dalį.

134

Toliau dėl Elektroninės komercijos direktyvos 15 straipsnio 1 dalies pažymėtina, kad ji valstybėms narėms draudžia informacijos paslaugų teikėjui nustatyti bendrą pareigą stebėti jo saugomą informaciją arba aktyviai ieškoti faktų ar aplinkybių, atskleidžiančių neteisėtus veiksmus.

135

Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad priemonės, kuriomis paslaugų teikėjas būtų įpareigotas savo lėšomis įdiegti filtravimo sistemą ir bendrai bei nuolat stebėti duomenų turinį, kad užkirstų kelią bet kokiam būsimam intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui, yra nesuderinamos su Elektroninės komercijos direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Scarlet Extended, C‑70/10, EU:C:2011:771, 36–40 punktus ir 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo SABAM, C‑360/10, EU:C:2012:85, 34–38 punktus).

136

Tokia sąlyga, kaip nustatytąja Vokietijos teisėje dėl teismo draudimo, būtent siekiama išvengti, kad paslaugų teikėjui, kaip antai turinio dalijimosi internete platformos valdytojui, būtų nustatyti tokie įpareigojimai ir jis turėtų patirti su tuo susijusių teismo išlaidų, jei prieš pradedant teismo procesą jis nebuvo informuotas apie šios platformos naudotojo padarytą intelektinės nuosavybės teisės pažeidimą, neturėjo galimybės jį ištaisyti ir imtis būtinų priemonių užkirsti kelią naujiems pažeidimams. Jei tokios sąlygos nebūtų nustatyta, toks valdytojas, siekdamas užkirsti kelią tokio pobūdžio pažeidimams ir išvengti, kad jam būtų nustatytas toks teismo draudimas ir jis patirtų šių išlaidų, būtų priverstas aktyviai stebėti visą tos platformos naudotojų įkeltą turinį.

137

Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad tokia sąlyga, kokia nustatyta nacionalinėje teisėje pagrindinėse bylose, yra suderinama su Elektroninės komercijos direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi.

138

Galiausiai dėl sąlygos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, suderinamumo su Autorių teisių direktyvos siekiamais tikslais reikia priminti, kad iš šio sprendimo 63 ir 64 punktų ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog įgyvendindami teisių turėtojams apsaugoti skirtas priemones nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai privalo užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp, viena vertus, intelektinės nuosavybės teisės, kuria pagal Chartijos 17 straipsnio 2 dalį naudojasi teisių turėtojai, apsaugos ir, kita vertus, laisvės užsiimti verslu, kuria naudojasi paslaugų teikėjai pagal Chartijos 16 straipsnį, apsaugos bei saviraiškos ir informacijos laisvės, kurią interneto vartotojams užtikrina Chartijos 11 straipsnis, apsaugos (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Scarlet Extended, C‑70/10, EU:C:2011:771, 45 ir 46 punktus ir 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo SABAM, C‑360/10, EU:C:2012:85, 43 ir 44 punktus).

139

Taigi tokia Vokietijos teisėje teismo draudimui nustatyta sąlyga nepažeidžia šios pusiausvyros.

140

Konkrečiai kalbant, tokia sąlyga apsaugo paslaugų teikėją nuo šio sprendimo 136 punkte nurodytų pasekmių ir neatima iš teisių turėtojo galimybės veiksmingai nutraukti trečiųjų asmenų pasinaudojant atitinkama paslauga padarytus autorių teisių ar gretutinių teisių pažeidimus ir užkirsti kelią naujiems. Teisių turėtojui pakanka pranešti paslaugų teikėjui apie tokį pažeidimą, o jis privalo nedelsdamas pašalinti atitinkamą turinį arba užblokuoti prieigą prie jo bei imtis tinkamų priemonių, kad užkirstų kelią naujiems pažeidimams; to nepadarius, teisių turėtojas turi teisę prašyti teismo nustatyti draudimą.

141

Vis dėlto taikydami šią sąlygą ir ypač aiškindami pusdalyvį „nedelsdamas“ nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į tai, kaip greitai teikiant informacinės visuomenės paslaugas gali atsirasti žala, ir į geografinį jos mastą (tai pabrėžiama Elektroninės komercijos direktyvos 52 konstatuojamoje dalyje), turi užtikrinti, kad dėl tokios sąlygos nebūtų taip vėluojama faktiškai nutraukti autorių teisių ar gretutinių teisių pažeidimą, kad būtų padaryta neproporcingos žalos teisių turėtojui.

142

Tokiomis aplinkybėmis reikia taip pat priminti, kad, remiantis Elektroninės komercijos direktyvos 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės užtikrina, kad pagal nacionalinę teisę galimos teisminės priemonės dėl informacinės visuomenės paslaugų veiklos leistų greitai imtis priemonių, įskaitant laikinąsias apsaugos priemones, skirtų nutraukti bet kokiam įtariamam pažeidimui ir užkirsti keliui tolesniam susijusių interesų pažeidimui.

143

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą, pateiktą abiejose bylose, reikia atsakyti: Autorių teisių direktyvos 8 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad su ja yra suderinama tai, kad autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojas, remdamasis nacionaline teise, gali prašyti, kad teismas nustatytų draudimą tarpininkui, kurio paslauga trečiasis asmuo naudojosi pažeisdamas jo teises šiam nežinant, kaip numatyta Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punkte, tik tada, kai prieš pradedant teismo procesą apie šį pažeidimą buvo pranešta tarpininkui, tačiau jis nedelsdamas nesiėmė veiksmų, kad pašalintų tokį turinį arba užblokuotų prieigą prie jo, taip pat užtikrintų, kad tokie pažeidimai nesikartotų. Vis dėlto nacionaliniai teismai turi užtikrinti, kad taikant tokią sąlygą nebūtų taip vėluojama faktiškai nutraukti pažeidimą, kad būtų padaryta neproporcingos žalos teisių turėtojui.

144

Kadangi šie klausimai pateikti tik tuo atveju, jei į pirmąjį ir antrąjį klausimus būtų atsakyta neigiamai, į juos atsakyti nereikia.

145

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: