–

N. Aubriet, atstovaujamo advokato S. Jacquet,

–

Liuksemburgo vyriausybės, atstovaujamos D. Holderer, padedamos advokato P. Kinsch,

–

Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Nymann‑Lindegren ir M. Wolff,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Van Hoof ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 45 straipsnio ir 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, 2011, p. 1) 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Nicolas Aubriet (toliau – Aubriet sūnus) ginčą su ministre de l’Enseignement supérieur et de la Recherche (Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų ministerija) dėl Liuksemburgo valdžios institucijų atsisakymo suteikti finansinę pagalbą aukštojo mokslo studijoms Strasbūre (Prancūzija) 2014–2015 akademinių metų laikotarpiui.

3

Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnyje numatyta:

„1.   Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam ta[pus] bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2.   Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.

<…>”

4

Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies formuluotė yra tokia pati kaip ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, 1968, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15), iš dalies pakeisto 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46, ir klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47), 7 straipsnio 2 dalies.

5

Valstybės finansinė pagalba aukštojo mokslo studijoms, kuri Liuksemburge teikiama kaip stipendija ir paskola ir kurios galima prašyti nepriklausomai nuo valstybės, kurioje pareiškėjas ketina tęsti studijas, iki 2014 m. buvo reglamentuojama 2000 m. birželio 22 d. Įstatymu dėl valstybės finansinės pagalbos aukštojo mokslo studijoms (Mémorial A 2000, p. 1106), kuris buvo keletą kartų iš dalies pakeistas.

6

Pagal 2000 m. birželio 22 d. įstatymą, iš dalies pakeistą 2010 m. liepos 26 d. įstatymu (Mémorial A 2010, p. 2040), kuris galiojo pagrindinės bylos, kurioje buvo priimtas 2013 m. birželio 20 d. Sprendimas Giersch ir kt. (C‑20/12, EU:C:2013:411), faktinių aplinkybių klostymosi metu, finansinė pagalba aukštojo mokslo studijoms buvo teikiama visiems į aukštojo mokslo studijas priimtiems studentams, kurie buvo Liuksemburgo piliečiai ar jų šeimos nariai ir turėjo gyvenamąją vietą Liuksemburge arba buvo kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, kurie gyveno Liuksemburge kaip pagal darbo sutartį dirbantys asmenys, savarankiškai dirbantys asmenys, asmenys, kurie išlaikė šį statusą, ar asmenų, kurie priklausė vienai iš pirmiau nurodytų kategorijų, šeimos nariai, ar buvo įgiję teisę nuolat gyventi šalyje.

7

2000 m. birželio 22 d. įstatymu, iš dalies pakeistu 2010 m. liepos 26 d. įstatymu, nustatyta Liuksemburgo finansinės pagalbos aukštojo mokslo studijoms sistema buvo pripažinta nesuderinama su Sąjungos teise 2013 m. birželio 20 d. Sprendimu Giersch ir kt. (C‑20/12, EU:C:2013:411), todėl šios pagalbos teikimo sąlygos buvo iš dalies pakeistos 2013 m. liepos 19 d. įstatymu (Mémorial A 2013, p. 3214). Pagal 2000 m. birželio 22 d. įstatymą, iš dalies pakeistą 2013 m. liepos 19 d. įstatymu, finansinės pagalbos aukštojo mokslo studijoms suteikimas buvo siejamas su studento nuolatinės gyvenamosios vietos Liuksemburgo teritorijoje sąlyga arba, kai studentas nuolat negyveno šioje teritorijoje, su sąlyga, kad jis yra darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį ar vykdančių savo profesinę veiklą Liuksemburge nepertraukiamą bent penkerių metų laikotarpį finansinės pagalbos prašymo pateikimo metu, vaikas.

8

Iš dalies pakeistas 2000 m. birželio 22 d. įstatymas buvo panaikintas 2014 m. liepos 24 d. Įstatymu dėl valstybės finansinės pagalbos aukštojo mokslo studijoms (Mémorial A 2014, p. 2188; toliau – 2014 m. liepos 24 d. įstatymas).

9

2014 m. liepos 24 d. Įstatymo dėl valstybės finansinės pagalbos aukštojo mokslo studijoms 3 straipsnyje numatyta:

„Valstybės finansinę pagalbą aukštojo mokslo studijoms gali gauti 2 straipsnyje apibrėžti studentai ir mokiniai, toliau vadinami „studentais“, atitinkantys vieną iš toliau nurodytų sąlygų:

<…>

<…>”

10

Aubriet sūnus, 1995 m. gimęs Prancūzijos pilietis, su savo tėvu Bruno Aubriet (toliau – Aubriet tėvas) gyvena Prancūzijoje.

11

2014–2015 mokslo metų pradžioje Aubriet sūnus įstojo į Strasbūro licėjų pagal aukštojo mokslo studijų programą brevet de technicien supérieur (BTS).

12

2014 m. rugsėjo 29 d. Aubriet sūnus paprašė ministère de l’Enseignement supérieur et de la Recherche luxembourgeois (Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų ministerija) Finansinės pagalbos tarnybos suteikti finansinę pagalbą aukštojo mokslo studijoms 2014–2015 akademinių metų laikotarpiui, kaip numatyta 2014 m. liepos 24 d. įstatyme.

13

Šį prašymą Aubriet sūnus pateikė kaip darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį Liuksemburgo Didžiosios Hercogystėje, vaikas.

14

Prancūzijoje gyvenantis Aubriet tėvas yra pasienio darbuotojas, jis dirbo Liuksemburge pagal darbo sutartį nuo 1991 m. spalio 1 d su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis. Jis išdirbo pagal darbo sutartį Liuksemburge kaip darbuotojas dešimt metų – nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d. Aubriet tėvas iki 2002 m. vasario 5 d. buvo bedarbis, o po to dar šešerius metus, t. y. nuo 2002 m. vasario 6 d. iki 2008 m. sausio 14 d., dirbo Liuksemburgo teritorijoje. Nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2012 m. gruodžio 16 d. jis dirbo Prancūzijoje. Po naujo darbo laikotarpio Liuksemburge, trukusio nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., jis vėl buvo atleistas iš darbo dėl ekonominių priežasčių.

15

2014 m. lapkričio 5 d. Liuksemburgo valdžios institucija atmetė Aubriet sūnaus prašymą suteikti finansinę pagalbą tolimesnėms jo studijoms Strasbūre pagal 2014 m. liepos 24 d. įstatymo 3 straipsnio 5 dalies b punktą, nes Aubriet tėvas nedirbo Liuksemburge bent penkerius metus per referencinį septynerių metų laikotarpį, skaičiuojamą atgaline data nuo 2014 m. rugsėjo 29 d., t. y. nuo prašymo suteikti finansinę pagalbą pateikimo dienos.

16

2015 m. gegužės 6 d. Aubriet sūnus pateikė skundą dėl šio atsisakymo Tribunal Administratif (Administracinis teismas, Liuksemburgas). Šio skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurioje priimtas 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Bragança Linares Verruga ir kt. (C‑238/15, EU:C:2016:949).

17

2016 m. liepos 1 d. Aubriet sūnus įsidarbino Liuksemburge pas darbdavį, pas kurį stažavosi studijų metu. Jis toliau gyvena Prancūzijoje.

18

Savo ruožtu Aubriet tėvas vėl įsidarbino Liuksemburge. Jis buvo apdraustas kaip Liuksemburgo socialinio draudimo sistemos dalyvis nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d. ir nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 15 d.

19

Šiomis aplinkybėmis Tribunal administratif (Administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar 2014 m. liepos 24 d. įstatymo 3 straipsnio 5 [dalies] b [punkte] numatyta sąlyga, taikoma Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje nuolat negyvenantiems studentams, neatsižvelgiant į jokius kitus sąsajos kriterijus, kad jie turi būti darbuotojų, prašymo suteikti finansinę pagalbą pateikimo metu dirbusių ar vykdžiusių veiklą Liuksemburge bent penkerius metus per referencinį septynerių metų laikotarpį, vaikai, yra būtina Liuksemburgo teisės aktų leidėjo nurodytam tikslui – padidinti aukštojo mokslo diplomą turinčių asmenų skaičių – pasiekti?”

20

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad net jeigu formaliai savo klausimu nacionalinis teismas prašo Teisingumo Teismo ne išaiškinti konkrečią Sąjungos teisės nuostatą, o tik pareikšti poziciją dėl to, ar nacionalinėje teisėje numatyta sąlyga, taikoma Liuksemburge nuolat negyvenantiems studentams, norintiems gauti valstybės finansinę pagalbą aukštojo mokslo studijoms, yra būtina Liuksemburgo teisės aktų leidėjo nurodytam tikslui pasiekti, o tai susiję su Sąjungos teisėje įtvirtintu proporcingumo principu, ši aplinkybė nekliudo Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui visų Sąjungos teisės aiškinimo aspektų, kurie gali būti svarbūs sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, nesvarbu, ar jie buvo nurodyti nacionalinio teismo pateiktame klausime.

21

Pirmiausia, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo EN.SA., C‑712/17, EU:C:2019:374, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą akivaizdu, kad prejudicinis klausimas yra tęsinys 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt. (C‑20/12, EU:C:2013:411) ir 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Bragança Linares Verruga ir kt. (C‑238/15, EU:C:2016:949), priimtų dėl to paties nacionalinio teismo pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodo (ne prejudicinio klausimo formuluotėje, bet paties sprendimo dėl prašymo pateikimo tekste) su laisvu darbuotojų ir jų šeimos narių judėjimu Sąjungoje susijusias teisės nuostatas, t. y. Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį, taikomą kartu su SESV 45 straipsniu. Galiausiai tas teismas nurodo pakankamai priežasčių, paskatinusių ieškoti šių Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo, ir nustatytą ryšį tarp šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų.

23

Vadinasi, pateiktą klausimą reikia suprasti taip, kad juo siekiama sužinoti, ar SESV 45 straipsnis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami kaip draudžiantys valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos finansinė pagalba aukštojo mokslo studijoms studentams nerezidentams teikiama su sąlyga, kad finansinės pagalbos prašymo pateikimo dieną vienas iš studento tėvų būtų įdarbintas arba vykdęs veiklą toje valstybėje narėje bent penkerius metus per referencinį septynerių metų laikotarpį, kuris skaičiuojamas atgaline data nuo finansinės pagalbos prašymo pateikimo dienos, neatsižvelgiant į jokius kitus sąsajos kriterijus, kai tokia sąlyga netaikoma studentams, gyvenantiems tos valstybės narės teritorijoje.

24

Pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį darbuotojas, kuris yra valstybės narės pilietis, kitose valstybėse narėse naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai. Ši nuostata vienodai taikoma ir priimančiojoje valstybėje narėje gyvenantiems darbuotojams migrantams, ir pasienio darbuotojams, kurie, nors ir dirba šioje valstybėje narėje, gyvena kitoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Meints, C‑57/96,EU:C:1997:564, 50 punktą; 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C‑20/12, EU:C:2013:411, 37 punktą ir 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Bragança Linares Verruga ir kt., C‑238/15, EU:C:2016:949, 39 punktą).

25

Pagal suformuotą jurisprudenciją išlaikymo ir mokymo parama, teikiama universitetinių studijų, kurias baigus įgyjama profesinė kvalifikacija, laikotarpiu, yra socialinė lengvata darbuotojui migrantui, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį, kuria darbuotojo migranto vaikas gali pats pasinaudoti, jeigu pagal nacionalinę teisę ši parama teikiama tiesiogiai studentui (2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C‑20/12, EU:C:2013:411, 38 ir 40 punktai ir 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Bragança Linares Verruga ir kt., C‑238/15, EU:C:2016:949, 40 punktas).

26

Pagal vienodo požiūrio principą, įtvirtintą tiek SESV 45 straipsnyje, tiek Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnyje, draudžiama ne tik tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, pasiekiamas toks pat rezultatas (žr. 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimo Bressol ir kt., C‑73/08, EU:C:2010:181, 40 punktą ir 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Bragança Linares Verruga ir kt., C‑238/15, EU:C:2016:949, 41 punktą).

27

Pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus finansinės pagalbos aukštojo mokslo studijoms suteikimas siejamas su studento nuolatinės gyvenamosios vietos Liuksemburgo teritorijoje sąlyga arba, kai studentas nuolat negyvena šioje teritorijoje, su sąlyga, kad jis yra darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį ar vykdančių savo profesinę veiklą Liuksemburge bent jau penkerius metus per referencinį septynerių metų laikotarpį iki finansinės pagalbos prašymo pateikimo, vaikas. Nors ji taikoma tiek Liuksemburgo piliečiams, tiek kitų valstybių narių piliečiams, tokia minimalios darbo trukmės sąlyga nėra numatyta studentams, kurie nuolat gyvena Liuksemburgo teritorijoje.

28

Dėl gyvenamąja vieta grindžiamo skirtumo grėsmė atsidurti blogesnėje padėtyje pirmiausia kyla kitų valstybių narių piliečiams dėl to, kad nerezidentai dažniausiai neturi priimančiosios valstybės pilietybės (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑542/09, EU:C:2012:346, 38 punktą; 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C‑20/12, EU:C:2013:411, 44 punktą ir 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Bragança Linares Verruga ir kt., C‑238/15, EU:C:2016:949, 43 punktą), o tai yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, kuri gali būti pateisinama tik objektyviomis priežastimis.

29

Tam, kad galėtų būti pateisinama, ji turi būti tinkama užsibrėžtam tikslui pasiekti ir ja neturi būti reikalaujama daugiau, nei reikia tokiam tikslui.

30

Šiuo klausimu pirmiausia reikėtų pažymėti, kad, kaip nurodė Liuksemburgo vyriausybė, 2014 m. liepos 24 d. įstatymu, kaip ir 2000 m. birželio 22 d. įstatymu, iš dalies pakeistu 2010 m. liepos 26 d. įstatymu, siekiama gerokai padidinti aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų skaičių Liuksemburge.

31

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tikslas skatinti aukštojo mokslo studijas yra Sąjungos lygmeniu pripažįstamas bendrojo intereso tikslas ir kad veiksmais, kurių valstybė narė imasi siekdama užtikrinti aukštą jos nuolatinių gyventojų mokymosi lygį, siekiama teisėto tikslo, kuriuo galima pateisinti netiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės (2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C‑20/12, EU:C:2013:411, 53 ir 56 punktai ir 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Bragança Linares Verruga ir kt., C‑238/15, EU:C:2016:949, 46 punktas).

32

Antra, siekiant išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga, pagal kurią reikalaujama minimalaus penkerių metų išdirbto laikotarpio prašymo gauti paramą studijoms pateikimo metu, yra tinkama pasiekti tokį tikslą, reikia priminti, kad, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, darbuotojai migrantai ir pasienio darbuotojai, patekę į valstybės narės darbo rinką, iš principo sukūrė pakankamą integracijos šios valstybės visuomenėje ryšį, dėl kurio jiems galima taikyti vienodo požiūrio, palyginti su darbuotojais tos valstybės piliečiais, principą, kiek tai susiję su socialinėmis lengvatomis (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑542/09, EU:C:2012:346, 65 punktą ir 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C‑20/12, EU:C:2013:411, 63 punktą).

33

Integracijos ryšys, be kita ko, atsiranda dėl to, kad priimančiojoje valstybėje narėje mokėdami mokesčius ir socialinio draudimo įmokas dėl pagal darbo sutartį dirbamo darbo darbuotojai migrantai prisideda prie šios valstybės socialinės politikos finansavimo. Taigi jie turi galėti pasinaudoti šia politika tomis pačiomis sąlygomis kaip vietiniai darbuotojai (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑542/09, EU:C:2012:346, 66 punktą ir 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C‑20/12, EU:C:2013:411, 63 punktą).

34

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad nacionalinės teisės aktai, netiesiogiai diskriminuojantys ir ribojantys socialinių lengvatų, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį, suteikimą pasienio darbuotojams, nesant pakankamo ryšio su visuomene, kurioje jie vykdo veiklą nuolat negyvendami, gali būti objektyviai pateisinami (žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Geven, C‑213/05, EU:C:2007:438, 26 punktą ir 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Bragança Linares Verruga ir kt., C‑238/15, EU:C:2016:949, 51 punktą).

35

Kalbėdamas konkrečiai apie valstybės finansinės pagalbos darbuotojų migrantų ir pasienio darbuotojų vaikų nerezidentų aukštojo mokslo studijoms suteikimą, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad atitinkamo studento tėvų darbas ilgą laiką valstybėje narėje, teikiančioje prašomą pagalbą, gali būti tinkamas įrodyti realų ryšio su šios valstybės visuomene ar darbo rinka laipsnį (2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C‑20/12, EU:C:2013:411, 78 punktas ir 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Bragança Linares Verruga ir kt., C‑238/15, EU:C:2016:949, 55 punktas).

36

2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Bragança Linares Verruga ir kt. (C‑238/15, EU:C:2016:949) 58 punkte Teisingumo Teismas šiuo klausimu pripažino, jog reikalavimas, kad, norint pasienio darbuotojo vaikams pretenduoti į valstybės finansinę pagalbą aukštojo mokslo studijoms, vienas iš jų tėvų, pasienio darbuotas, turi būti išdirbęs mažiausiai penkerius metus valstybėje narėje, teikiančioje pagalbą, gali padėti įrodyti tokį šių darbuotojų ryšį su šios valstybės narės visuomene ir pagrįstą tikimybę, kad studentas, baigęs studijas, grįš į pagalbą teikiančią valstybę narę.

37

Taigi, nors sąlyga dėl minimalios darbo trukmės prašymo gauti finansinę pagalbą pateikimo dieną, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra tinkama įgyvendinti tikslui skatinti siekti aukštojo mokslo studijų ir gerokai padidinti aukštojo mokslo diplomą turinčių Liuksemburgo gyventojų skaičių, trečia, būtina išsiaiškinti, ar 2014 m. liepos 24 d. įstatymo 3 straipsnio 5 dalies b punkte numatytas referencinis septynerių metų laikotarpis iki prašymo dėl finansinės pagalbos padavimo, pagal kurį skaičiuojamas minimalus penkerių metų darbo laikotarpis, neviršija to, kas būtina nustatytam tikslui pasiekti.

38

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad byloje, kurioje priimtas 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Bragança Linares Verruga ir kt. (C‑238/15, EU:C:2016:949), buvo nagrinėjami teisės aktai, pagal kuriuos finansinė pagalba studentų nerezidentų aukštojo mokslo studijoms buvo teikiama su sąlyga, kad finansinės pagalbos prašymo pateikimo momentu vienas iš jų tėvų būtų dirbęs Liuksemburge minimalų ir nepertraukiamą penkerių metų laikotarpį.

39

Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokie teisės aktai numato apribojimą, kuriuo viršijama tai, kas būtina norint pasiekti teisėtą tikslą padidinti aukštojo mokslo diplomą turinčių nuolatinių šalies gyventojų skaičių, kiek pagal juos kompetentingoms valdžios institucijoms neleidžiama teikti šios pagalbos, jei tėvai, išskyrus kelias trumpas pertraukas, dirbo Liuksemburge ilgą laiką, minėtu atveju apie aštuonerius metus, laikotarpiu iki finansinės pagalbos prašymo pateikimo, nes tokios pertraukos negali nutraukti ryšio tarp finansinės pagalbos prašytojo ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės (2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Bragança Linares Verruga ir kt., C‑238/15, EU:C:2016:949, 69 punktas).

40

Šioje byloje Liuksemburgo vyriausybė teigia, kad 2014 m. liepos 24 d. įstatymo 3 straipsnio 5 dalies b punkte numatytas referencinis septynerių metų laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojama minimali penkerių metų darbo trukmė, leidžia atsižvelgti į tėvų, pasienio darbuotojų, trumpus nedarbo laikotarpius, nes jis apima tuos atvejus, kai vienas iš tėvų, pasienio darbuotojas, nedirba Liuksemburge dvejus metus per visą septynerių metų laikotarpį. Kita vertus, nacionalinis teisės aktų leidėjas turi teisę nuspręsti, kad ryšys tarp pasienio darbuotojų ir jų vaikų su Liuksemburgu nutraukiamas ir šios valstybės narės suinteresuotumas teikti paramą tokiems studentams išnyksta dėl reikšmingesnių pertraukų nei trumpi nedarbo laikotarpiai. Konkrečiai kalbant, beveik penkerių metų trukmės Aubriet tėvo nedarbo pertrauka galėtų būti pagrįstai laikoma turinčia tokį poveikį.

41

Be to, Liuksemburgo vyriausybė mano, kad, siekiant sudaryti galimybę administracijai, atsakingai už didelės apimties standartizuotą procedūrą, tvarkyti finansinės pagalbos prašymus, būtina nustatyti objektyvų ir neutralų kriterijų, kaip antai minimalų darbo laikotarpį per atitinkamą referencinį laikotarpį, ir neatsižvelgti į jokius kitus kriterijus, kurie galėtų pagrįsti pasienio darbuotojo pakankamą ryšį su Liuksemburgo visuomene.

42

Anot šios vyriausybės, atsižvelgimas į kitus kriterijus faktiškai reikštų, kad už finansinės pagalbos prašymų tvarkymą atsakinga administracija turėtų nagrinėti konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes ir kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar egzistuoja subjektyvus elementas, t. y. pasienio darbuotojo, dirbančio Liuksemburge mažiau nei penkerius metus per referencinį septynerių metų laikotarpį, „pakankamas ryšys su Liuksemburgo visuomene“. Vis dėlto nediskriminavimo ir proporcingumo principai negali būti aiškinami taip, kad iš jų kyla pareiga už didelės apimties standartinę procedūrą atsakingai viešajai administracijai kiekvienu konkrečiu atveju atlikti tokį vertinimą.

43

Svarbu pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju valstybės finansinė pagalba aukštojo mokslo studijoms Aubriet sūnui nebuvo skirta nepaisant to, kad jo tėvas iki sūnaus finansinės pagalbos prašymo pateikimo be pertraukų dirbo pagal darbo sutartį Liuksemburge reikšmingą laiką, kuris gerokai viršijo nustatytą minimalų penkerių metų laikotarpį. Iš tiesų, Aubriet tėvas Liuksemburge mokėjo mokesčius ir buvo apdraustas socialiniu draudimu daugiau nei 17 metų per 23 metus, t. y. nuo 1991 iki 2014 m., iki sūnaus finansinės pagalbos prašymo pateikimo.

44

Kita vertus, Aubriet tėvas neatitiko minimalios darbo trukmės per referencinį laikotarpį sąlygos, numatytos 2014 m. liepos 24 d. įstatyme, nes, norėdamas susirasti darbą savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, jis turėjo nutraukti darbinę veiklą Liuksemburge nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2012 m. gruodžio 16 d.

45

Kaip matyti iš Aubriet tėvo situacijos, nepakanka atsižvelgti tik į pasienio darbuotojo darbo Liuksemburge trukmę per septynerių metų referencinį laikotarpį iki finansinės pagalbos prašymo pateikimo, siekiant visapusiškai įvertinti to pasienio darbuotojo ryšio su Liuksemburgo darbo rinka svarbą, ypač tada, kai jis jau buvo išdirbęs reikšmingą laikotarpį iki referencinio laikotarpio.

46

Taigi tokia taisykle, kokia yra nustatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, pagal kurią finansinė pagalba studentų nerezidentų aukštojo mokslo studijoms teikiama su sąlyga, kad vienas iš jų tėvų būtų išdirbęs Liuksemburge bent penkerius metus per referencinį septynerių metų laikotarpį, kuris skaičiuojamas atgaline data nuo finansinės pagalbos prašymo pateikimo dienos, nustatomas apribojimas, kuriuo viršijama tai, kas būtina norint pasiekti teisėtą tikslą – padidinti aukštojo mokslo diplomą turinčių asmenų skaičių šalyje nuolat gyvenančioje visuomenėje.

47

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SESV 45 straipsnis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos finansinės pagalbos aukštojo mokslo studijoms suteikimas studentams nerezidentams siejamas su sąlyga, kad bent vienas iš jų tėvų būtų dirbęs ar vykdęs veiklą šioje valstybėje narėje minimalų penkerių metų laikotarpį per septynerių metų referencinį laikotarpį, skaičiuojama atgaline data nuo finansinės pagalbos prašymo pateikimo dienos, nes šie teisės aktai neleidžia pakankamai plačiai įvertinti galimo pakankamo ryšio su šios valstybės narės darbo rinka.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

SESV 45 straipsnis ir 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos finansinės pagalbos aukštojo mokslo studijoms suteikimas studentams nerezidentams siejamas su sąlyga, kad bent vienas iš jų tėvų būtų dirbęs ar vykdęs veiklą šioje valstybėje narėje minimalų penkerių metų laikotarpį per septynerių metų referencinį laikotarpį, skaičiuojamą atgaline data nuo finansinės pagalbos prašymo pateikimo dienos, nes šie teisės aktai neleidžia pakankamai plačiai įvertinti galimo pakankamo ryšio su šios valstybės narės darbo rinka.