Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. balandžio 11 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2003/88/EB – Darbo laiko organizavimas – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Maksimalus savaitės darbo laikas – Pamatinis laikotarpis – Slankusis ar fiksuotasis pobūdis – Leidžianti nukrypti nuostata – Policijos pareigūnai“

Byloje C‑254/18

dėl 2018 m. balandžio 4 d. Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. balandžio 12 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Syndicat des cadres de la sécurité intérieure

prieš

Premier ministre,

Ministre de l’Intérieur,

Ministre de l’Action et des Comptes publics,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, teisėjai T. von Danwitz, E. Levits, C. Vajda (pranešėjas) ir P. G. Xuereb,

generalinis advokatas G. Pitruzzella,

posėdžio sekretorė V. Giacobbo-Peyronnel, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. lapkričio 29 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Syndicat des cadres de la sécurité intérieure, atstovaujamos advokato P. Gernez,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Coesme, A.‑L. Desjonquères ir E. de Moustier,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos C. Valero ir M. van Beek,

susipažinęs su 2019 m. vasario 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) 6 straipsnio b punkto, 16 straipsnio b punkto, 17 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Syndicat des cadres de la sécurité intérieure (Vidaus saugumo sistemų darbuotojų profesinė sąjunga, toliau – SCSI) ginčą su Premier ministre (Ministras pirmininkas, Prancūzija), ministre de l’Intérieur (Vidaus reikalų ministras, Prancūzija) bei ministre de l’Action et des Comptes publics (Veiksmų ir biudžeto ministras, Prancūzija) dėl pamatinio laikotarpio, naudojamo apskaičiuoti dirbančių nacionalinės policijos pareigūnų vidutinį savaitės darbo laiką.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 89/391/EEB

3        1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (OL L 183, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 349) 2 straipsnyje nustatyta:

„1.      Ši direktyva taikoma visiems veiklos sektoriams, tiek valstybiniam, tiek privačiam (pramonės, žemės ūkio, prekybos, administravimo, paslaugų, švietimo, kultūros, poilsio ir kt.).

2.      Ši direktyva netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja.

Tuo atveju darbuotojų sauga ir sveikata turi būti užtikrinama kiek galima labiau atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus tikslus.“

 Direktyva 2003/88

4        Direktyvos 2003/88 15 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Atsižvelgiant į klausimą, kuris gali būti keliamas dėl darbo laiko organizavimo įmonėje, pageidautina, kad tam tikros šios direktyvos nuostatos būtų taikomos lanksčiau, kartu užtikrinant principų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos laikymąsi.“

5        Direktyvos 2003/88 1 straipsnyje numatyta:

„<...>

2.      Ši direktyva taikoma:

a)      minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui ir

b)      tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams.

3.      Ši direktyva taikoma visoms Direktyvos 89/391/EEB 2 straipsnyje apibrėžtoms veiklos sritims, viešoms ir privačioms, nepažeidžiant šios direktyvos 14, 17, 18 ir 19 straipsnių.

<...>

4.      Direktyvos 89/391/EEB nuostatos visapusiškai taikomos šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems klausimams, nepažeidžiant griežtesnių ir (arba) specialių šios direktyvos nuostatų.“

6        Direktyvos 2003/88 3 straipsnyje dėl dienos poilsio nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką per parą.“

7        Šios direktyvos 5 straipsnyje „Savaitės poilsio laikas“ nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad per kiekvieną septynių dienų laikotarpį kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką ir 3 straipsnyje nurodytų 11 kasdienio poilsio valandų.

<...>“

8        Minėtos direktyvos 6 straipsnis „Maksimalus savaitės darbo laikas“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės imasi priemonių užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą:

<...>

b)      vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos.“

9        Tos pačios direktyvos 16 straipsnyje „Pamatiniai laikotarpiai“ nustatyta:

„Valstybės narės gali nustatyti:

<...>

b)      taikydamos 6 straipsnį (maksimalus savaitės darbo laikas), ne ilgesnį kaip keturių mėnesių pamatinį laikotarpį.

Pagal 7 straipsnį suteiktas mokamų kasmetinių atostogų laikas ir atostogų dėl ligos laikas yra neįtraukiamas apskaičiuojant vidurkį arba jam nedaro įtakos;

<...>“

10      Direktyvos 2003/88 17 straipsnyje pateikiamos šios leidžiančios nukrypti nuostatos:

„<...>

2.      3, 4 ir 5 dalyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos gali būti priimtos įstatymais ir kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis ar darbdavių ir darbuotojų susitarimais, su sąlyga, kad darbuotojams suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas arba, išskirtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių suteikti lygiavertį kompensuojamojo poilsio laiką neįmanoma, suinteresuotiems darbuotojams suteikiama atitinkama apsauga.

3.      Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nuo 3, 4, 5, 8 ir 16 straipsnių leidžiama nukrypti:

<...>

b)      su apsauga ir sekimu susijusiai veiklai, reikalaujančiai nuolatinio buvimo, kad būtų apsaugotas turtas ir asmenys, ypač apsaugos darbuotojams, prižiūrėtojams ir apsaugos firmoms;

c)      veiklai, susijusiai su nepertraukiamomis paslaugomis arba nenutrūkstama gamyba <...>

<...>“

11      Šios direktyvos 19 straipsnio „Nukrypimo nuo pamatinių laikotarpių apribojimai“ pirmoje ir antroje pastraipose numatyta:

„Naudojantis 17 straipsnio 3 dalyje ir 18 straipsnyje numatyta galimybe nukrypti nuo 16 straipsnio b punkto, negali būti nustatytas didesnis kaip šešių mėnesių pamatinis laikotarpis.

Tačiau laikydamosi bendrųjų principų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos, valstybės narės gali leisti dėl objektyvių arba techninių, arba darbo organizavimo priežasčių kolektyvinėse sutartyse arba susitarimuose, sudarytuose tarp darbdavių ir darbuotojų, nustatyti jokiu būdu ne ilgesnius kaip 12 mėnesių pamatinius laikotarpius.“

 Prancūzijos teisė

12      2000 m. rugpjūčio 25 d. Décret relatif à l'aménagement et à la réduction du temps de travail dans la fonction publique de l'Etat et dans la magistrature (Dekretas dėl valstybės viešosios tarnybos ir teismų sistemos personalo darbo laiko pritaikymo ir sutrumpinimo) (JORF, 2000 m. rugpjūčio 29 d., p. 13301), iš dalies pakeistas 2011 m. vasario 15 d. Dekretu Nr. 2011–184 (JORF, 2011 m. vasario 17 d., p. 2963) 3 straipsnyje nustatyta:

„I.- Darbo organizavimas turi užtikrinti toliau apibrėžtas būtiniausias garantijas.

Faktinis savaitės darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, negali viršyti nei keturiasdešimt aštuonių valandų per savaitę, nei keturiasdešimt keturių valandų vidurkio per bet kurį viena po kitos einančių dvylikos savaičių laikotarpį, o savaitės poilsio laikas, į kurį įprastai įskaičiuojamas sekmadienis, negali būti trumpesnis nei trisdešimt penkios valandos.

<...>

II.- Leidžiama nukrypti nuo taisyklių, išdėstytų I dalyje tik šiais atvejais ir šiomis sąlygomis:

a)      kai tai nuolat reikalinga atitinkamiems viešosios tarnybos uždaviniams vykdyti, įskaitant asmenų ir turto apsaugą, kai tai nustatoma Conseil d’État [(Valstybės Tarybos)] dekretu, priimtu po konsultacijų su, nelygu koks atvejis, higienos ir saugos reikalų komitetu, ministerijos techniniu komitetu ir Conseil supérieur de la fonction publique [(Aukščiausioji viešosios tarnybos taryba)], kuri nustato atitinkamoms kategorijoms priskirtiems tarnautojams skirtinas kompensacijas:

<...>“

13      2002 m. spalio 23 d. Décret no 2002-1279, portant dérogations aux garanties minimales de durée du travail et de repos applicables aux personnels de la police nationale (JORF du 25 octobre 2002, p. 17681), tel que modifié par le décret no 2017-109, du 30 janvier 2017 (JORF du 31 janvier 2017) (Dekretas Nr. 2002-1279 dėl nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo nacionalinės policijos darbuotojams taikomos minimalios garantuojamos darbo ir poilsio laiko trukmės (2002 m. spalio 25 d., p. 17681), iš dalies pakeistas 2017 m. sausio 30 d. Dekretu Nr. 2017-109 (JORF, 2017 m. sausio 31 d.)) 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Organizuojant dirbančių nacionalinės policijos pareigūnų darbą, nukrypstama nuo minėto 2000 m. rugpjūčio 25 d. dekreto 3 straipsnio I dalyje nustatytų būtiniausių garantijų, kai tai reikalinga jiems patikėtiems visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, teisėsaugos, žvalgybos ir informavimo veiklos uždaviniams vykdyti.

Ši leidžianti nukrypti nuostata turi atitikti toliau išvardytas sąlygas:

1.      Apskaičiuotas savaitės darbo laikas per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, įskaitant viršvalandžius, negali viršyti vidutiniškai 48 valandų per kalendorinių metų pusmetį;

<...>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14      Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Dekretu Nr. 2002–1279, iš dalies pakeisto Dekretu Nr. 2017–109, nustatomos konkrečios taisyklės, susijusios su Prancūzijos nacionalinės policijos darbuotojų darbo ir poilsio laiku. Šio dekreto 1 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad apskaičiuotas savaitės darbo laikas per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, įskaitant viršvalandžius, negali viršyti vidutiniškai 48 valandų per kalendorinių metų pusmetį.

15      2017 m. kovo 28 d. SCSI pateikė Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) ieškinį, kuriuo prašo panaikinti šią nuostatą. Be kita ko, SCSI teigia, kad vidutiniam savaitės darbo laikui apskaičiuoti nustačius fiksuotąjį laikotarpį, apibrėžtą kalendorinių metų pusmečiais, o ne šešių mėnesių pamatinį laikotarpį, kurio pradžia ir pabaiga kistų bėgant laikui, minėta nuostata pažeidžiamos Direktyvos 2003/88 nuostatos.

16      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 6 ir 16 straipsnių nuostatas kartu reikia aiškinti taip, kad pagal jas privaloma nustatyti slankųjį pamatinį laikotarpį, ar taip, kad valstybėms narėms paliekama galimybė pasirinkti, ar nustatyti slankųjį, ar fiksuotąjį laikotarpį.

17      Taip pat jis siekia išsiaiškinti, ar, darant prielaidą, kad įmanomas tik slankusis pamatinis laikotarpis, jis gali likti slankusis, net kai pagal Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 3 dalies b punkte numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą jis būtų pratęstas iki šešių mėnesių.

18      Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar Direktyvos [2003/88] 6 ir 16 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas privaloma nustatyti slankųjį pamatinį laikotarpį, ar taip, kad valstybėms narėms paliekama galimybė pasirinkti, ar nustatyti slankųjį, ar fiksuotąjį laikotarpį?

2)      Jeigu tas nuostatas reikėtų aiškinti taip, kad pagal jas turi būti nustatytas slankusis pamatinis laikotarpis, ar 17 straipsnyje numatyta galimybė nukrypti nuo 16 straipsnio b punkto nuostatų taikytina ne tik pamatinio laikotarpio trukmei, bet ir jo slankumui?“

 Dėl prejudicinių klausimų

19      Savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punktas, 16 straipsnio b punktas ir 19 straipsnio pirmoji pastraipa turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės aktus, kuriuose, kiek tai susiję su vidutiniu savaitės darbo laiko apskaičiavimu, numatyti pamatiniai laikotarpiai, kurie prasideda ir baigiasi fiksuotomis kalendorinėmis datomis, o ne slankieji pamatiniai laikotarpiai.

20      Minėtos direktyvos 6 straipsnio b punkte numatyta, kad „vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos“.

21      Tos pačios direktyvos 16 straipsnio b dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali nustatyti ne ilgesnį kaip keturių mėnesių pamatinį laikotarpį, kai siekiama apskaičiuoti vidutinį savaitės darbo laiką.

22      Remiantis Direktyvos 2003/88 19 straipsnio pirma pastraipa, pamatinis laikotarpis, nurodytas šios direktyvos 16 straipsnio b punkte, gali būti išimtinai pratęstas iki šešių mėnesių, kiek tai susiję su tam tikrais atvejais ar tam tikromis veiklomis, numatytomis, be kita ko, minėtos direktyvos 17 straipsnio 3 dalyje, pavyzdžiui „su apsauga ir sekimu susijusi veikla, reikalaujančiai nuolatinio buvimo, kad būtų apsaugotas turtas ir asmenys“ ir „veikla, susijusi su nepertraukiamomis paslaugomis arba nenutrūkstama gamyba“. Pagrindinėje byloje Prancūzijos Respublika pritaikė šias leidžiančias nukrypti nuostatas dirbantiems nacionalinės policijos pareigūnams.

23      Taigi iš šio sprendimo 21 ir 22 punktuose nurodytų nuostatų matyti, kad vidutinis savaitės darbo laikas gali būti apskaičiuojamas atsižvelgiant ne į septynių dienų laikotarpį, bet į taip vadinamuosius „pamatinius“ laikotarpius, kurie gali būti iki 4 mėnesių trukmės taikant bendrą tvarką arba iki 6 mėnesių, kai taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos. Apskaičiuojant vidutinį savaitės darbo laiką remiantis tokiais pamatiniais laikotarpiais, kaip matyti iš Direktyvos 2003/88 15 konstatuojamosios dalies, siekiama suteikti tam tikrą lankstumą šios direktyvos 6 straipsnio b dalies taikymui, kad, viršijus maksimalų savaitės darbo laiką tam tikrais pamatinio laikotarpio momentais, tai galėtų būti kompensuojama atitinkamai sumažinant darbo laiką kitais to laikotarpio momentais. Taigi vienodo darbo valandų padalijimo per visą pamatinį laikotarpį nereikalaujama (2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Maio Marques da Rosa, C‑306/16, EU:C:2017:844, 43 punktas).

24      Iš šio sprendimo 21 ir 22 punktuose nurodytų nuostatų matyti, kad sąvoka „pamatinis laikotarpis“ yra, viena vertus, vienoda ir turinti tokią pačią reikšmę tiek taikant bendrą tvarką, tiek leidžiančias nukrypti nuostatas, ir, kita vertus, yra sąvoka, kuri neapima jokios nuorodos į valstybių narių nacionalinę teisę ir kuri turi būti vertinama kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir aiškinama vienodai, nepaisant jos kvalifikavimo valstybėse narėse ir atsižvelgiant į nagrinėjamos nuostatos formuluotę, kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (pagal analogiją žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Maio Marques da Rosa, C‑306/16, EU:C:2017:844, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25      Vadinasi, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/88 16 ir 19 straipsnių terminus ir kontekstą bei šia direktyva siekiamus tikslus, būtina nustatyti, ar pamatiniai laikotarpiai gali būti apibrėžiami kaip periodai, kurie prasideda ir baigiasi nustatytomis kalendorinėmis dienomis, t. y. kaip fiksuotieji laikotarpiai, ar kaip laikotarpiai, kurių pradžia ir pabaiga pasislenka einant laikui, t. y. kaip slankieji pamatiniai laikotarpiai.

26      Pirma, reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 46 punkte nurodė generalinis advokatas, Direktyvos 2003/88 16 ir 19 straipsnyje nieko nenurodoma apie tai, ar pamatiniai laikotarpiai turėtų būti laikomi fiksuotaisiais ar slankiaisiais ir kad šių straipsnių formuluotė neprieštarauja kurio nors vieno iš šių būdų naudojimui labiau, nei kitam.

27      Antra, kaip savo išvados 58 punkte nurodė generalinis advokatas, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/88 16 ir 19 straipsnių kontekstą, taip pat negalima atsakyti į šį klausimą.

28      Tiesa, kaip savo pastabose raštu pažymėjo Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija, kiek tai susiję su „septynių dienų laikotarpiu“, minimu Direktyvos 2003/88 5 straipsnyje dėl savaitės poilsio laiko ir Teisingumo Teismo laikytu „pamatiniu laikotarpiu“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, Teisingumo Teismas nustatė, kad pamatinis laikotarpis šiame kontekste gali būti apibrėžiamas kaip „nustatytas laikotarpis“, per kurį turi būti suteiktas tam tikras iš eilės einančių poilsio valandų skaičius, neatsižvelgiant į momentą, kada šis poilsis suteikiamas (2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Maio Marques da Rosa, C‑306/16, EU:C:2017:844, 43 punktas). Atsižvelgiant į tai kad minėto sprendimo 43 punkte vartojamas terminas „nustatytas“, Prancūzijos vyriausybė daro išvadą, kad sąvoka „pamatinis laikotarpis“ turėtų būti suprantama kaip fiksuotasis laikotarpis.

29      Vis dėlto, kaip savo išvados 55 punkte nurodė generalinis advokatas, negalima pritarti tokiam 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo Maio Marques da Rosa (C‑306/16, EU:C:2017:844) 43 punkto aiškinimui. Žodis „nustatytas“, vartojamas minėtame sprendime, turi būti suprantamas ne kaip „laikotarpis, sutampantis su kalendoriniu laikotarpiu“, bet kaip „laiko matavimo vienetas“, t. y. minėtoje byloje – septynių dienų laikotarpis.

30      Iš tiesų byloje, kurioje buvo priimtas 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Maio Marques da Rosa (C‑306/16, EU:C:2017:844) Teisingumo Teismo nagrinėtas klausimas buvo susijęs ne su pamatinio laikotarpio slankiu ar fiksuotu pobūdžiu, bet tik su klausimu, ar privaloma savaitės poilsio diena, numatyta Direktyvos 2003/88 5 straipsnyje, turi būti suteikiama ne vėliau kaip kitą dieną po šešių darbo dienų iš eilės, ar ji turi būti suteikiama per kiekvieną septynių dienų laikotarpį. Pasirinkdamas pastarąjį sprendimą, Teisingumo Teismas „nustatytu laikotarpiu“ apibrėžė nustatytos trukmės laikotarpį, tačiau nenusprendė, ar šio laikotarpio pradžia ir pabaiga turi sutapti su kalendorine data ar, bendrai kalbant, atitikti nustatytas datas, pavyzdžiui kalendorinę savaitę.

31      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, nesant jokių nuorodų Direktyvos 2003/88 16 ir 19 straipsniuose ir su jais susijusiose aplinkybėse, valstybės narės iš principo yra laisvos nustatyti pamatinius laikotarpius taikant jų pasirinktą metodą, su sąlyga, kad laikomasi šios direktyvos tikslų.

32      Trečia, kiek tai susiję su Direktyvos 2003/88 siekiamais tikslais, reikia priminti, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad šia direktyva siekiama užtikrinti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą numatant, be kita ko, 6 straipsnio b punkte maksimalią vidutinio savaitės darbo laiko ribą. Ši maksimali riba yra Sąjungos socialinės teisės norma, kuria gali pasinaudoti kiekvienas darbuotojas kaip būtiniausiu reikalavimu, skirtu jo saugai ir sveikatos apsaugai užtikrinti (2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Fuß, C‑243/09, EU:C:2010:609, 32 ir 33 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C‑266/14, EU:C:2015:578, 23 ir 24 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

33      Be to, svarbu, kad būtų visapusiškai užtikrintas Direktyva 2003/88 darbuotojams suteiktų teisių veiksmingumas, o tai būtinai reiškia, kad valstybės narės turi pareigą užtikrinti visų šioje direktyvoje nustatytų būtiniausių reikalavimų laikymąsi ir užkirsti kelią situacijoms, kai viršijama maksimali vidutinio savaitės darbo laiko riba, nustatyta minėtos direktyvos 6 straipsnio b punkte. Šis aiškinimas yra vienintelis, kuris atitinka minėtos direktyvos tikslą užtikrinti veiksmingą darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, jiems faktiškai leidžiant pasinaudoti vidutiniu darbo laiku, neviršijančiu maksimalaus 48 valandų per savaitę darbo laiko per visą pamatinį laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Komisija / Didžioji Britanija, C‑484/04, EU:C:2006:526, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Fuß, C‑243/09, EU:C:2010:609, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į šį pagrindinį tikslą, kiekvienam darbuotojui reikia suteikti atitinkamus poilsio laikotarpius, kurie turi būti ne tik veiksmingi, t. y. per juos atitinkami asmenys galėtų pailsėti nuo dirbant patirto nuovargio, bet ir prevencinio pobūdžio, t. y. kuo labiau sumažintų pavojaus, kad bus pakenkta darbuotojų saugai ir sveikatai, riziką, kuri gali kilti, jei darbuotojas be būtino poilsio dirbs keletą darbo laikotarpių (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Komisija / Didžioji Britanija, C‑484/04, EU:C:2006:526, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35      Taip pat reikėtų pažymėti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2003/88 15 konstatuojamosios dalies, šia direktyva suteikiamas 16 ir 19 straipsnių taikymo lankstumas, ypač kiek susiję su jos 6 straipsnio b punkto taikymu, nepažeidžia darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos principų laikymosi.

36      Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Direktyvos 2003/88 17 straipsnyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jų taikymo sritis būtų apribota tuo, kas tikrai būtina norint apginti pagal tas nuostatas saugomus interesus (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Hälvä ir kt., C‑175/16, EU:C:2017:617, 31 punktą, taip pat 2018 m. vasario 21 d. Sprendimo Matzak, C‑518/15, EU:C:2018:82, 38 punktą).

37      Būtent atsižvelgiant į šiuos samprotavimus reikia nustatyti, ar fiksuotieji bei slankieji pamatiniai laikotarpiai atitinka Direktyvos 2003/88 tikslą užtikrinti veiksmingą darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą.

38      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad fiksuotasis ir slankusis pamatiniai laikotarpiai atitinka pirmiau minėtą Direktyvos 2003/88 tikslą, tiek, kiek jais leidžiama tikrinti, ar per visą atitinkamą laikotarpį darbuotojas nedirba vidutiniškai daugiau kaip 48 valandas per savaitę ir ar laikomasi reikalavimų, susijusių su jų sveikata ir sauga. Šiuo tikslu nėra svarbu tai, kad pamatinio laikotarpio pradžia ir pabaiga nustatomos pagal fiksuotas kalendorines datas arba kinta einant laikui.

39      Visgi fiksuotųjų pamatinių laikotarpių poveikis darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai priklauso nuo visų susijusių aplinkybių, pavyzdžiui, darbo pobūdžio ir darbo sąlygų, taip pat nuo maksimalaus savaitės darbo laiko ir atitinkamos valstybės narės nustatyto pamatinio laikotarpio trukmės. Iš tiesų, kaip visos proceso šalys sutarė, skirtingai nei slankiųjų pamatinių laikotarpių atveju, esant fiksuotiesiems pamatiniams laikotarpiams, gali susidaryti situacijų, kai darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos tikslas nebus pasiektas.

40      Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad remiantis fiksuotuoju pamatiniu laikotarpiu grindžiamu metodu gali būti sudaryta galimybė darbdaviui per dvejus iš eilės einančius pamatinius laikotarpius nustatyti darbuotojui intensyvaus darbo laiką ir, nors būtų laikomasi Direktyvos 2003/88 3 ir 5 straipsniuose nustatyto poilsio laiko, taip peržengti maksimalią vidutinio savaitės darbo laiko ribą per tarp dviejų fiksuotųjų laikotarpių esantį laiko tarpą, atitinkantį tokios pačios trukmės slankųjį laikotarpį. Tokia padėtis negali susidaryti, jei pamatinis laikotarpis yra slankusis, nes iš jo apibrėžimo matyti, kad slankiojo pamatinio laikotarpio atveju vidutinis savaitės darbo laikas nuolat yra perskaičiuojamas.

41      Taigi, nors slankieji ir fiksuotieji pamatiniai laikotarpiai, vertinami atskirai, atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos tikslą, du vienas po kito einantys fiksuotieji laikotarpiai, atsižvelgiant į maksimalų savaitės darbo laiką ir valstybės narės nustatytą pamatinio laikotarpio trukmę, gali sukurti situacijų, kai šis tikslas nebus pasiektas, nors ir būtų laikomasi šios Direktyvos 3 ir 5 straipsniuose nustatyto poilsio laiko.

42      Nagrinėjamu atveju Prancūzijos Respublika, kiek tai susiję su maksimaliu savaitės darbo laiku, nustatydama 48 valandų darbo laiką, ne tik išnaudojo Direktyva 2003/88 jai suteiktą maržą, bet ji taip pat rėmėsi šios direktyvos 17 straipsnio 3 dalyje, siejamoje su jos 19 straipsnio pirma pastraipa, esančia nukrypti leidžiančia nuostata siekdama pratęsti pamatinio laikotarpio, naudojamo vidutiniam maksimaliam savaitės darbo laikui apskaičiuoti, trukmę iki šešių mėnesių. Tokiomis aplinkybėmis fiksuotųjų pamatinių laikotarpių naudojimas neleidžia užtikrinti, kad bus paisoma vidutinio 48 valandų maksimalaus savaitės darbo laiko per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį tarp dviejų vienas po kito einančių pamatinių laikotarpių.

43      Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 32 ir 33 punktuose nurodytą jurisprudenciją, reikia konstatuoti, kad būtų pakenkta Direktyvos 2003/88 tikslui, jei naudojant fiksuotuosius pamatinius laikotarpius nebūtų taikomi mechanizmai, leidžiantys užtikrinti, kad vidutinė 48 valandų maksimalaus savaitės darbo laiko trukmė nėra viršijama per kiekvieną šešių mėnesių laikotarpį tarp dviejų vienas po kito einančių pamatinių laikotarpių.

44      Taip pat reikėtų priminti, kad pagal Direktyvos 2003/88 19 straipsnio antrą pastraipą, jei valstybė narė nori pratęsti pamatinį laikotarpį ilgiau nei šešis mėnesius, tokiu atveju reikalinga kolektyvinė sutartis arba susitarimas, sudarytas tarp darbdavių ir darbuotojų. Jei pamatinis laikotarpis, nurodytas šios direktyvos 19 straipsnio pirmoje pastraipoje yra fiksuotasis, tai gali reikšti, kad per šešių mėnesių laikotarpį tarp dviejų vienas po kito einančių pamatinių laikotarpių darbuotojas gali būti priverstas dirbti ilgiau nei vidutiniškai 48 valandas per savaitę, nesant šiuo klausimu kolektyvinės sutarties ar susitarimo, sudaryto tarp darbdavių ir darbuotojų. Taigi toks tarpinis laikotarpis gali lemti tokias situacijas, kurios galimos tik esant minėtos direktyvos 19 straipsnio antroje pastraipoje nustatytam pamatiniam laikotarpiui. Toks rezultatas pakenktų šioje nuostatoje numatytai leidžiančiai nukrypti nuostatai.

45      Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose yra numatyti mechanizmai, kurie, kaip matyti iš šio sprendimo 43 punkto, leidžia užtikrinti, kad vidutinė 48 valandų maksimalaus savaitės darbo laiko trukmė nėra viršijama per kiekvieną šešių mėnesių laikotarpį tarp dviejų vienas po kito einančių pamatinių laikotarpių.

46      Be to, reikia priminti, kad ieškinių, skirtų užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (2018 m. spalio 24 d. Sprendimo BXC ir kt., C‑234/17, EU:C:2018:853, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47      Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, be kita ko, patikrinti, remiantis nacionaline teise atitinkamiems darbuotojams prieinamų teisių gynimo priemonių, siekiant nedelsiant, jei reikia taikant pagreitintas procedūras arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūras, nutraukti bet kokią praktiką, neatitinkančią teisingai į nacionalinę teisę perkeltų Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkto reikalavimų, veiksmingumą.

48      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punktą, 16 straipsnio b punktą ir 19 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad jais nėra draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose, kiek tai susiję su vidutiniu savaitės darbo laiko apskaičiavimu, numatyti pamatiniai laikotarpiai, kurie prasideda ir baigiasi nustatytomis kalendorinėmis datomis, jeigu tokiuose teisės aktuose yra numatyti mechanizmai, kurie leidžia užtikrinti, kad vidutinė 48 valandų maksimalaus savaitės darbo laiko trukmė nėra viršijama per kiekvieną šešių mėnesių laikotarpį tarp dviejų vienas po kito einančių pamatinių laikotarpių.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

49      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 6 straipsnio b punktą, 16 straipsnio b punktą ir 19 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad jais nėra draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose, kiek tai susiję su vidutiniu savaitės darbo laiko apskaičiavimu, numatyti pamatiniai laikotarpiai, kurie prasideda ir baigiasi nustatytomis kalendorinėmis datomis, jeigu tokiuose teisės aktuose yra numatyti mechanizmai, kurie leidžia užtikrinti, kad vidutinė 48 valandų maksimalaus savaitės darbo laiko trukmė nėra viršijama per kiekvieną šešių mėnesių laikotarpį tarp dviejų vienas po kito einančių pamatinių laikotarpių.

Parašai.

*      Proceso kalba: prancūzų.