–

Deutsche Post AG ir K. Leymann, atstovaujamų Rechtsanwälte T. Mayen ir B. Stamm,

–

Land Nordrhein-Westfalen, atstovaujamos A. Baron-Barth ir B. Spieles,

–

UPS Deutschland Inc. & Co. OHG, DPD Dynamic Parcel Distribution GmbH & Co. KG ir Bundesverband Paket & Expresslogistik e.V., atstovaujamų Rechtsanwälte S. Maaßen ir P. Pommerening,

–

Deutsche Post AG, atstovaujamos Rechtsanwalt K. Hamacher,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Mölls ir J. Hottiaux,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 (OL L 102, 2006, p. 1), iš dalies pakeisto 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 165/2014 (OL L 60, 2014, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 561/2006), 13 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant, pirma, pašto operatoriaus Deutsche Post AG ir jo padalinio Bonoje (Vokietija) už transportą atsakingo asmens K. Leymann (toliau kartu – Deutsche Post ir kt.) ginčą su Land Nordrhein-Westfalen (byla C‑203/18) ir, antra, UPS Deutschland Inc. & Co. OHG, DPD Dynamic Parcel Distribution GmbH & Co. KG ir Bundesverband Paket & Expresslogistik e.V. (toliau kartu – UPS Deutschland ir kt.) ginčą su pašto operatoriumi Deutsche Post (byla C‑374/18) dėl vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisyklių, kurių privalo laikytis krovinius ir keleivius keliais vežantys vairuotojai, taikymo Deutsche Post transporto priemonėmis atliekamam vežimui.

3

Reglamento Nr. 561/2006 4, 17, 22 ir 23 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šio reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„Siekiant suderinti konkurencijos sąlygas tarp sausumos transporto rūšių, ypač kelių transporto sektoriuje, bei pagerinti darbo sąlygas ir saugų eismą keliuose, šis reglamentas nustato vairavimo trukmių, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisykles vairuotojams, vežantiems keleivius ir krovinius keliais. Šiuo reglamentu taip pat siekiama skatinti valstybių narių stebėsenos ir vykdymo praktikos bei kelių transporto pramonės [sektoriaus] darbo pagerėjimą.“

5

Minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta:

„Šis reglamentas taikomas vežant keliais:

6

Šio reglamento 5–9 straipsniuose išdėstytos taisyklės, taikomos transporto priemonės ekipažui, vairavimo trukmei, pertraukoms ir poilsio laikotarpiams.

7

To paties reglamento IV skyriuje „Išimtys“ yra 13 straipsnis, kuriame nustatyta:

„1.   Jei nepažeidžiami 1 straipsnyje nustatyti tikslai, kiekviena valstybė narė savo teritorijoje arba, suinteresuotoms valstybėms sutikus, kitos valstybės narės teritorijoje gali leisti išimtis dėl 5–9 straipsnių ir nustatyti tokioms išimtims individualias sąlygas, kai vežama tokiomis transporto priemonėmis:

<…>

<…>

<…>

<…>“

8

Direktyvos 97/67, iš dalies pakeistos 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB (OL L 52, 2008, p. 3) (toliau – Direktyva 97/67), 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi atsižvelgiant į tai, jog pagrindinis skirtumas tarp pasiuntinių [greitojo siuntų pristatymo paslaugų] ir universaliųjų pašto paslaugų yra naudotojo gaunamos papildomos paslaugos (neatsižvelgiant į jų gavimo formą), kurių kainų nustatymo veiksmingiausias būdas yra įvertinti, kiek papildomai yra pasiruošę mokėti naudotojai, tačiau negali būti pažeidžiami rezervuotųjų paslaugų kainų limitai, į kuriuos privaloma atsižvelgti“.

9

Šios direktyvos 2 straipsnio 13 punkte nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos:

<…>

10

Šios direktyvos 3 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad naudotojai turėtų teisę į universaliąsias paslaugas, apimančias apibrėžtos kokybės visoje teritorijoje visiems naudotojams prieinamomis kainomis nenutrūkstamai teikiamas pašto paslaugas.

<…>

4.   Kiekviena valstybė narė užtikrina būtinas priemones šių universaliųjų paslaugų teikimui:

<…>

<…>

5.   Nacionalinės reguliavimo institucijos gali padidinti universaliosioms paslaugoms priskiriamų pašto siuntinių svorio ribą iki bet kurio svorio, neviršijančio 20 kg, bei nustatyti specialią tokių siuntinių pristatymo į namus tvarką.

<…>“

11

2005 m. birželio 27 d.Verordnung zur Durchführung des Fahrpersonalgesetzes (Nutarimas dėl vairuotojų įstatymo įgyvendinimo) (BGBl. 2005 I, p. 1882), pastarąjį kartą iš dalies pakeistą 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu (BGBl. 2017 I, p. 3158) (toliau – FPersV), priėmė Bundesministerium für Verkehr, Bau- und Stadtentwicklung (Federalinė transporto, statybos ir miestų plėtros ministerija, Vokietija), siekdama užtikrinti Reglamento Nr. 561/2006 įgyvendinimą Vokietijos teisės sistemoje.

12

FPersV 1 straipsnyje „Kelių transporto priemonių vairavimo trukmė ir poilsio laikotarpiai“ numatyta:

„(1)   Vairuotojai,

<…>

turi laikytis vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisyklių pagal [Reglamento Nr. 561/2006] 4, 6–9 ir 12 straipsnius.

(2)   1 dalies nuostatos netaikomos:

<…>

(6)   <…>

<…> Verslininkas privalo:

<…>“

13

FPersV 18 straipsnyje „Išimtys pagal Reglamentą (EB) Nr. 561/2006 ir Reglamentą (ES) Nr. 165/2014“ nustatyta:

„(1)   Pagal Reglamento (EB) Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalį ir Reglamento (ES) Nr. 165/2014 3 straipsnio 2 dalį [Fahrpersonalgesetz (Vairuotojų įstatymas)] taikymo srityje Reglamento (EB) Nr. 561/2006 5–9 straipsniai ir Reglamentas (ES) Nr. 165/2014 netaikomi šioms transporto priemonių rūšims:

<…>

<…>“

14

1997 m. gruodžio 22 d.Postgesetz (Pašto įstatymas) (BGBl. 1997 I, p. 3294), pastarąjį kartą iš dalies pakeisto 2017 m. kovo 29 d. įstatymo (BGBl. 2017 I, p. 626) (toliau – PostG) 169 straipsniu, 4 straipsnio 1 punkto b papunktyje numatyta:

„1.   Šiame įstatyme pašto paslaugomis laikomos šios komercinės paslaugos:

<…>

<…>“

15

PostG 11 straipsnyje nurodyta:

„(1)   Universaliosios paslaugos – tai 4 straipsnio 1 punkte numatytas minimalus apibrėžtos kokybės pašto paslaugų, teikiamų visoje teritorijoje už prieinamą kainą, spektras. Universaliosios paslaugos apsiriboja licencijuojamomis pašto paslaugomis ir pašto paslaugomis, kurios transportavimo atžvilgiu bent jau iš dalies gali būti teikiamos kartu su licencijuojamomis pašto paslaugomis. Universaliosios paslaugos apima tik tokias paslaugas, kurios visuotinai laikomos būtinomis.

(2)   Federalinė vyriausybė yra įgaliojama įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu, kuriam reikalingas Bundestago ir Bundesrato pritarimas, vadovaudamasi 1 dalimi nustatyti universaliųjų paslaugų turinį ir apimtį. <…>“

16

Remdamasi PostG 11 straipsnio 2 dalimi federalinė vyriausybė patikslino universaliųjų paslaugų apimtį, kiek tai susiję su 1999 m. gruodžio 15 d.Post-Universaldienstleistungsverordnung (Nutarimas dėl universaliųjų pašto paslaugų) (BGBl. I, p. 2418), pastarąjį kartą iš dalies pakeisto 2005 m. liepos 7 d. įstatymo (BGBl. 2005 I, p. 1970) 3 straipsnio 26 dalimi, 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų siuntų pristatymu:

„(1)   Universaliosiomis paslaugomis laikomos šios pašto paslaugos:

<…>

<…>“

17

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Deutsche Post yra paskirtas universaliųjų pašto paslaugos teikėju, kaip tai suprantama pagal PostG 11 straipsnio 1 dalį, todėl vykdo siuntų, kurių svoris neviršija 20 kg, vežimą pagal Nutarimo dėl universaliųjų pašto paslaugų, iš dalies pakeisto 2005 m. liepos 7 d. įstatymu, 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šias paslaugas jis teikia naudodamas transporto priemones ar transporto priemonių junginius, kurių leidžiama maksimali masė yra nuo 2,8 iki 3,5 tonos, ir transporto priemones ar transporto priemonių junginius, kurių leidžiama maksimali masė neviršija 7,5 tonos. Tuo pat metu, naudodamas tas pačias transporto priemones, Deutsche Post užtikrina ir siuntų, kurių svoris viršija 20 kg, t. y. siuntų, kurių pristatymas nepriskiriamas prie universaliųjų pašto paslaugų, pristatymą, tačiau, remiantis Deutsche Post pateikta informacija, šios siuntos sudaro ne daugiau kaip 5 % bendro transporto priemonių krovinio net tuo laikotarpiu, kai išvežiojama daug siuntų.

18

Deutsche Post mano, kad jam, kaip universaliųjų paslaugų teikėjui, turi būti taikoma FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pakartojančiame Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktą, esanti išimtis. Todėl, jo nuomone, jam negalioja pareiga taikyti įmonėms nustatytas taisykles dėl vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių, kurių turi laikytis vairuotojai, pagal minėtą reglamentą vežantys krovinius ir keleivius kelių transporto priemonėmis.

19

Vis dėlto, Vokietijos ir jos federalinių žemių kompetentingų valdžios institucijų manymu, ši išimtis Deutsche Post netaikytina, nes jis veža ir siuntas, kurių svoris viršija 20 kg ribą, taikytiną siuntoms pristatyti, teikiant universaliąsias pašto paslaugas. Šiomis aplinkybėmis Deutsche Post padaliniai jau buvo tikrinami ir prieš šį operatorių jau buvo pradėtos procedūros dėl administracinių nuobaudų skyrimo.

20

2015 m. sausio 21 d.Deutsche Post ir kt. kreipėsi į Verwaltungsgericht Köln (Kelno administracinis teismas, Vokietija) su prašymu pripažinti teisę; savo prašyme jis prašė patikslinti FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos išimties apimtį ir pripažinti, kad ši nuostata taikytina ir aptariamų paslaugų teikimui. 2016 m. vasario 2 d. sprendimu prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas, nes minėtas teismas pasirinko būtent Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė, Vokietija) aiškinimą, pagal kurį aptariama išimtis taikoma tik tuomet, jei transporto priemonės naudojamos „tik“ siuntoms pristatyti teikiant universaliąsias pašto paslaugas.

21

2016 m. kovo 7 d.Deutsche Post ir kt. apeliacine tvarka apskundė tą sprendimą Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija). Tas teismas nurodo, kad, priimdamas FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Vokietijos įstatymų leidėjas perėmė visą išimties, numatytos Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte, turinį, todėl aptariamos nacionalinės teisės nuostatos aiškinimas iš esmės priklauso nuo to, kaip turi būti aiškinama Sąjungos teisės išimtis.

22

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kadangi Teisingumo Teismas dar nėra išaiškinęs šios išimties apimties ir turinio, šiame etape negalima atmesti nei Deutsche Post ir kt. pateikto, nei Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė) ginamo aiškinimo. Šiuo klausimu jis pažymi, kad pastarosios siūlomas aiškinimas leistų išvengti situacijos, kai įmonė, Vokietijoje teikianti ir universaliąsias pašto paslaugas, galėtų pasinaudoti konkurenciniu pranašumu, palyginti su įmone, kuri neteikia tokių paslaugų ir todėl turi laikytis taisyklių, susijusių su vairavimo trukme, pertraukomis ir poilsio laikotarpiais. Tačiau, to teismo nuomone, gali būti ir taip, kad toks konkurencinis pranašumas numatytas siekiant kompensuoti nepalankią konkurencinę padėtį, kurioje universaliųjų paslaugų teikėjas atsiduria dėl to, kad valstybė reguliuoja tokių paslaugų teikimo kainas ir kokybę.

23

Be to, jeigu Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta išimtis nereikalautų, kad joje nurodytos transporto priemonės ar transporto priemonių junginiai būtų naudojami „tik“ siuntoms pristatyti teikiant universaliąją paslaugą, reikėtų išsiaiškinti, ar pagal šią nuostatą reikalaujama bent jau tam tikros dalies siuntų, kurias apima universaliosios paslaugos, kad transporto priemonės ar transporto priemonių junginiai galėtų būti atleisti nuo šiame reglamente nustatytų pareigų.

24

Šiomis aplinkybėmis Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės aukštesnysis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Kaip ir byloje C‑203/18, ginčas pagrindinėje byloje yra susijęs su tuo, ar Deutsche Post laikosi FPersV, į kurį perimtos tam tikros Reglamento Nr. 561/2006 nuostatos, numatytų pareigų. Vis dėlto byloje C‑374/18 faktinės aplinkybės skiriasi tuo, kad kalbama tik apie transporto priemones ar transporto priemonių junginius, kurių leidžiama maksimali masė yra nuo 2,8 iki 3,5 tonos.

26

Manydamos, jog tai, kad Deutsche Post nesilaiko šių pareigų, yra Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb ((Įstatymas dėl nesąžiningos konkurencijos draudimo, BGBl. 2010 I, p. 254) 3 ir 3a straipsnių pažeidimas, UPS Deutschland ir kt. pareiškė ieškinį Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas, Vokietija); jame prašė įpareigoti nutraukti šiuos veiksmus ir pripažinti pareigą atlyginti dėl to patirtą žalą.

27

Tas teismas linkęs manyti, kad Deutsche Post negali remtis FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta išimtimi, nes atsižvelgiant į šios nuostatos prasmę ir tikslą matyti, jog nagrinėjama išimtis gali būti taikoma, tik kai siuntos pristatomos teikiant universaliąją pašto paslaugą. To teismo teigimu, FPersV, kuriuo į Vokietijos teisės sistemą pažodžiui perimtas Reglamentas Nr. 561/2006, siekiamas tikslas pagerinti vairuotojų darbo sąlygas ir saugų eismą keliuose gali būti pasiektas tik tuomet, jeigu išimtys tokiame kaip pašto sektoriuje, kuriam būdinga didelė konkurencija, yra aiškinamos siaurai.

28

Be to, kadangi į FPersV taip pat buvo perkeltos Reglamento Nr. 561/2006 nuostatos dėl transporto priemonių, kurių leidžiama maksimali masė yra didesnė kaip 2,8 tonos, bet neviršija 3,5 tonos, kyla klausimas, ar reikia remtis Sąjungos teisės nuostatomis aiškinant nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ir kiek.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla abejonių, ar tai, kad kartu su pašto siuntų pristatymu yra teikiamos tam tikros papildomos paslaugos, yra kliūtis pripažinti, jog toks siuntų pristatymas vykdomas „teikiant universaliąją paslaugą“. To teismo nuomone, atsakymas į šį klausimą turi būti teigiamas. Vis dėlto jis mano, kad bylos baigtis priklauso visų pirma nuo to, kaip turi būti aiškinamos Reglamento Nr. 561/2006 nuostatos.

30

Šiomis aplinkybėmis Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Klausimai byloje C‑203/18 ir pirmasis, antrasis ir ketvirtasis klausimai byloje C‑374/18 pateikti iš esmės dėl Reglamento Nr. 561/2006 ir Direktyvos 97/67 nuostatų išaiškinimo.

32

Vis dėlto, kalbant apie trečiąjį klausimą, Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) byloje C‑374/18 išreikštos abejonės kyla dėl aplinkybės, kad ginčas pagrindinėje byloje yra susijęs su transporto priemonėmis ar transporto priemonių junginiais, kurių leidžiama maksimali masė yra nuo 2,8 iki 3,5 tonos, t. y. su transporto priemonėmis, kurios nepatenka į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį. Reglamentas Nr. 561/2006, remiantis jo 2 straipsnio 1 dalies a punktu, taikomas tik vežant keliais krovinius, kai maksimali leidžiama transporto priemonės masė viršija 3,5 tonos.

33

Vis dėlto Vokietijos įstatymų leidėjas, kuris FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte pasinaudojo Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta galimybe, glaudžiai prisirišdamas prie šios nuostatos teksto, minėtame Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnyje numatytas išimtis taiko ir transporto priemonėms, kurių masė nesiekia 3,5 tonos.

34

Šiomis aplinkybėmis, kaip savo išvados 39 ir 40 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, atsakymas į trečiąjį prejudicinį klausimą byloje C‑374/18 gali turėti pasekmių Teisingumo Teismo jurisdikcijai atsakyti į pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį klausimus šioje byloje, susijusius su Reglamento Nr. 561/2006 nuostatų išaiškinimu. Todėl šį trečiąjį klausimą reikia išnagrinėti pirmiausia.

35

Savo trečiuoju klausimu byloje C‑374/18 Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas) iš esmės siekia sužinoti, ar tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri pažodžiui perima Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas, nes taikoma transporto priemonėms, kurių leidžiama maksimali masė yra didesnė kaip 2,8 tonos, bet ne didesnė kaip 3,5 tonos, ir kurios dėl to nepatenka į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį, turi būti aiškinama remiantis išimtinai Sąjungos teise, ir ar nacionalinis teismas, aiškindamas tokią vidaus nuostatą, gali taikyti kriterijus, kurie skiriasi nuo Sąjungos teisės kriterijų.

36

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra pripažinęs turintis jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pateikto dėl Sąjungos teisės nuostatų, esant tokioms situacijoms, kai, net jeigu pagrindinės bylos aplinkybėmis Sąjungos teisė tiesiogiai netaikoma, minėtas Sąjungos teisės nuostatas leista taikyti pagal nacionalinę teisę, nes joje yra nuoroda į šių nuostatų turinį. Tokiomis aplinkybėmis egzistuoja aiškus Europos Sąjungos interesas vienodai aiškinti iš Sąjungos teisės perimtas nuostatas, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje (šiuo klausimu žr. 1990 m. spalio 18 d. Sprendimo Dzodzi, C‑297/88 ir C‑197/89, EU:C:1990:360, 37 punktą ir 2019 m. kovo 13 d. Sprendimo E., C‑635/17, EU:C:2019:192, 35 ir 36 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

37

Taigi Teisingumo Teismo atliekamas Sąjungos teisės nuostatų aiškinimas esant į jų taikymo sritį nepatenkančioms situacijoms pateisinamas, jei šios nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, yra tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms, siekiant užtikrinti šių situacijų ir į minėtų nuostatų taikymo sritį patenkančių situacijų vienodą vertinimą (2019 m. kovo 13 d. Sprendimo E., C‑635/17, EU:C:2019:192, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Nagrinėjamu atveju reikia patikrinti, ar FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateikta nuoroda į Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktą turi būti laikoma „tiesiogine ir besąlygiška“, kaip tai suprantama pagal ankstesniame punkte nurodytą jurisprudenciją, taigi ar minėta Sąjungos teisės nuostata tapo taikytina transporto priemonėms, kurios dėl to, kad leidžiama maksimali masė yra mažesnė nei minėtame reglamente nustatyta minimali 3,5 tonos riba, nepatenka į jo taikymo sritį.

39

Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 53 punkte, tiek FPersV 18 straipsnio pavadinime, tiek pirmajame sakinyje pateikus aiškią nuorodą į reglamentus Nr. 561/2006 ir Nr. 165/2014, 1 dalies 4 punkte pažodžiui, be jokių variacijų perteikiamas išimties, numatytos Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte, iš dalies pakeistame Reglamento Nr. 165/2014 45 straipsniu, turinys.

40

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris pagal SESV 267 straipsnyje nustatytą teisminio bendradarbiavimo sistemą vienintelis turi jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K ir B, C‑380/17, EU:C:2018:877, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodė, kad FPersV perima minėto reglamento nuostatas, kad jos būtų išplėstos taip, kad apimtų transporto priemones, kurių leidžiama maksimali masė yra nuo 2,8 iki 3,5 tonos, ir jame aiškiai nurodomi Sąjungos teisės reikalavimai. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑203/18, iš dokumentų, susijusių su FPersV 18 straipsnio 1 straipsnio 4 punkto geneze, aiškiai išplaukia, kad Vokietijos įstatymų leidėjas „ketino absoliučiai pasinaudoti Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta išimtimi“ ir nusprendė vienodai vertinti vidaus situacijas ir situacijas, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 561/2006.

41

Iš to matyti, kad, kaip savo išvados 57 punkte pažymėjo generalinis advokatas, FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto kontekstas – tai išsami nacionalinių taisyklių sistema, pagal kurią Sąjungos teisės sistemoje numatyta ir Reglamentu Nr. 561/2006 nustatyta tvarka dėl vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių išplečiama taip, kad tampa taikytina vežimui naudojant transporto priemones, kurių maksimali leidžiama masė yra mažesnė nei tų transporto priemonių, kurios patenka į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį.

42

Tokiomis aplinkybėmis FPersV 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateikta nuoroda į Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktą turi būti laikoma „tiesiogine ir besąlygiška“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 37 punkte nurodytą jurisprudenciją, todėl esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas pagal SESV 267 straipsnį turi jurisdikciją atsakyti į nacionalinio teismo pateiktus klausimus, taigi ir išaiškinti Reglamento Nr. 561/2006 nuostatas.

43

Be to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 36 punkte minėtos jurisprudencijos, egzistuoja aiškus interesas, jog tokia Sąjungos teisės nuostata, tapusi taikytina vidaus teisėje, būtų aiškinama vienodai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra saistomas Teisingumo Teismo pateikto pagrindinėje byloje nagrinėjamų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ir negali remtis kitais kriterijais.

44

Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri pažodžiui perima Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas, nes taikoma transporto priemonėms, kurių leidžiama maksimali masė yra didesnė kaip 2,8 tonos, bet ne didesnė kaip 3,5 tonos ir kurios dėl to nepatenka į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį, turi būti aiškinama remiantis išimtinai Sąjungos teise, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, jeigu šios nuostatos tokioms transporto priemonėms pagal nacionalinę teisę tapo taikytinos tiesiogiai ir besąlygiškai.

45

Klausimais byloje C‑203/18 ir pirmuoju bei antruoju klausimais byloje C‑374/18, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame numatyta išimtis taikoma tik transporto priemonėms ar transporto priemonių junginiams, kurie konkrečios vežimo operacijos metu naudojami tik siuntoms pristatyti teikiant universaliąją paslaugą, ir ar ši išimtis taikoma ir tuomet, kai atitinkamos transporto priemonės ar transporto priemonių junginiai naudojami daugiausia arba nustatytu santykiu siuntoms pristatyti teikiant universaliąją paslaugą.

46

Atsakant į šiuos klausimus reikia priminti, kad Reglamentu Nr. 561/2006, vadovaujantis jo 17 konstatuojamąja dalimi ir 1 straipsniu, siekiama suderinti konkurencijos sąlygas kelių transporto sektoriuje ir pagerinti darbo sąlygas bei kelių eismo saugą (2019 m. vasario 7 d. Sprendimo NK, C‑231/18, EU:C:2019:103, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47

Šiais tikslais šio reglamento 5–9 straipsniuose yra numatytos taisyklės, kurios reglamentuoja vairavimo trukmę, pertraukas ir poilsio laikotarpius ir kurių turi laikytis transporto priemonių, patenkančių į minėto reglamento taikymo sritį, vairuotojai.

48

Vis dėlto konkrečiai pagal Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktą valstybės narės gali leisti šio reglamento 5‑9 straipsniuose numatytas minėtų taisyklių išimtis, kai vežama, be kita ko, transporto priemonėmis ar transporto priemonių junginiais, kurių leidžiama maksimali masė neviršija 7,5 tonos ir kurias naudoja Direktyvos 97/67 2 straipsnio 13 punkte apibrėžti universaliųjų paslaugų teikėjai siuntoms pristatyti teikdami universaliąją paslaugą.

49

Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika pasinaudojo Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte suteikta galimybe, reikia nustatyti šioje nuostatoje numatytos išimties apimtį.

50

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip Reglamento Nr. 561/2006 5‑9 straipsnių išimtis, šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies d punkto pirmoje pastraipoje apibrėžtos taikymo sąlygos turi būti aiškinamos siaurai (dėl minėto reglamento 13 straipsnio 1 dalies d punkto antros pastraipos pagal analogiją žr. 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Seeger, C‑554/09, EU:C:2011:523, 33 punktą, o dėl Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies p punkto – 2019 m. vasario 7 d. Sprendimo NK, C‑231/18, EU:C:2019:103, 21 punktą). Be to, šios išimties apimtis turi būti nustatyta atsižvelgiant į pagrindinėse bylose nagrinėjamų teisės aktų tekstą, kontekstą ir tikslus.

51

Dėl Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkto teksto pažymėtina, kad ši nuostata aiškiai skirta transporto priemonėms, kurios naudojamos „siuntoms pristatyti, teikiant universaliąją paslaugą“. Todėl minėtoje nuostatoje įtvirtinta išimtis apibrėžta atitinkamomis transporto priemonėmis vežamų siuntų rūšimi; tai rodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas į šios išimties taikymo sritį norėjo įtraukti ne visas universaliųjų pašto paslaugų teikėjų transporto priemones, o tik tas, kuriomis vežamos siuntos, priskiriamos prie universaliųjų pašto paslaugų.

52

Taigi pagrindinėse bylose nagrinėjama išimtis negali būti aiškinama kaip apimanti transporto priemones, naudojamas pristatant ne tik universaliosioms pašto paslaugoms priskirtinas siuntas, bet ir kitas siuntas, nesusijusias su šiomis paslaugomis.

53

Šio aiškinimo negali paneigti Deutsche Post ir Lenkijos vyriausybės pateikti su šios išimties kontekstu susiję argumentai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas vartoti terminą „tik“, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies e, i ir o punktuose esančiomis išimtimis, rodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjo intencija, kiek tai susiję su šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies d punkte esančia išimtimi, buvo ne apriboti šios išimties taikymo sritį taip, kad į ją patektų tik vežimas transporto priemonėmis, kurios naudojamos išimtinai siuntoms pristatyti teikiant universaliąją paslaugą, bet ir priskirti jai atvejus, kai transporto priemonės tokioms siuntoms pristatyti naudojamos tik iš dalies.

54

Kaip iš esmės tvirtina Komisija savo rašytinėse pastabose, tai, kad vienos iš išimčių, išvardytų Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalyje, tekste nėra žodžio „tik“, nebūtinai reiškia, kad turi būti daroma a contrario išvada, jog ši išimtis turi būti aiškinama plačiai. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog transporto priemonių naudojimo (nors ir dalinio) kitiems tikslams nei aiškiai nurodytieji Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalyje atveju šioje nuostatoje numatytos išimtys netaikomos (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo A. Karuse, C‑222/12, EU:C:2014:142, 31 ir 35 punktus).

55

Be to, Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatytos išimties aiškinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė šio sprendimo 52 punkte, patvirtina šio reglamento tikslai, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant tokios išimties apimtį (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo A. Karuse, C‑222/12, EU:C:2014:142, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Šiuo klausimu primintina, kad, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 46 punkte, Reglamentu Nr. 561/2006, vadovaujantis jo 17 konstatuojamąja dalimi ir 1 straipsniu, siekiama suderinti konkurencijos sąlygas kelių transporto sektoriuje ir pagerinti darbo sąlygas bei kelių eismo saugą, nustatant, be kita ko, vairavimo trukmės, pertraukų ir poilsio laikotarpių taisykles, kurių privalo laikytis krovinius ir keleivius keliais vežantys vairuotojai.

57

Vis dėlto Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatytos išimties plataus aiškinimo pasekmė galėtų būti tai, kad, pirma, Deutsche Post vairuotojams, t. y. daugeliui vairuotojų, nebebūtų taikoma Reglamente Nr. 561/2006 numatyta jų darbo sąlygų apsauga, o tai prieštarautų tikslui pagerinti šių darbuotojų darbo sąlygas. Antra, toks Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatytos išimties išplėtimas gali lemti tai, kad visas Deutsche Post transporto priemones, t. y. daugelį transporto priemonių, tokie vairuotojai galėtų teisėtai vairuoti ilgas valandas be poilsio, dėl to būtų labai nukrypta nuo tikslo pagerinti kelių eismo saugumą (pagal analogiją žr. 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Seeger, C‑554/09, EU:C:2011:523, 35 ir 36 punktus).

58

Be to, toks platus pagrindinėse bylose nagrinėjamos išimties aiškinimas taip pat galėtų pakenkti tikslui pašalinti skirtumus, dėl kurių gali būti iškreipta konkurencija vežimo keliais srityje. Taigi tokia įmonė kaip Deutsche Post, kuri vykdo veiklą universaliųjų pašto paslaugų srityje, tačiau kartu teikia ir kitas įprastas pašto paslaugas, būdama atleista nuo Reglamento Nr. 561/2006 5–9 straipsniuose numatytų pareigų, naudotųsi konkurenciniu pranašumu, palyginti su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis, pavyzdžiui, UPS Deutschland ir kt., kurios teikia tik įprastas pašto paslaugas (šiuo klausimu žr. visų pirma 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo A. Karuse, C‑222/12, EU:C:2014:142, 32 punktą).

59

Konkrečiai kalbant apie transporto priemones, patenkančias į Reglamento Nr. 561/2006 taikymo sritį, pažymėtina, kad tokia įmonė kaip Deutsche Post galėtų sutaupyti išlaidų, susijusių su tachografų savo naudojamose transporto priemonėse įrengimu ir aptarnavimu, palyginti su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis.

60

Remiantis tuo darytina išvada, kad į pirmąjį klausimą atitinkamai bylose C‑203/18 ir C‑374/18 reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame numatyta išimtis taikoma tik transporto priemonėms ar transporto priemonių junginiams, kurie konkrečios vežimo operacijos metu naudojami tik siuntoms pristatyti teikiant universaliąją paslaugą.

61

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į šiuos klausimus, į antrąjį prejudicinį klausimą atitinkamai bylose C‑203/18 ir C‑374/18 atsakyti nereikia.

62

Ketvirtuoju klausimu byloje C‑374/18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 97/67 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog tai, kad teikiamos su siunta susijusios papildomos paslaugos, pavyzdžiui, siuntos paėmimas per nustatytą laiko intervalą ar be jo, vizualus siuntos gavėjo amžiaus patikrinimas, siuntos išperkamasis mokestis, siuntos iki 31,5 kg siuntimas gavėjo sąskaita, siuntos peradresavimas, siuntos grąžinimas siuntėjui, jeigu ji nepristatoma, ir pageidaujama atsiėmimo diena ir laikas, yra kliūtis laikyti siuntą siunčiama teikiant „universaliąją paslaugą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, taigi siunta, pristatoma „teikiant universaliąją paslaugą“, siekiant taikyti Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą išimtį.

63

Iš Direktyvos 97/67 3 straipsnio 4 ir 5 dalių iškart matyti, kad universaliąsias pašto paslaugas, kurias valstybės narės privalo užtikrinti naudotojams, sudaro bent jau siuntinių iki 10 kg surinkimas, rūšiavimas, pervežimas ir pristatymas; ši svorio riba gali būti padidinta iki 20 kg.

64

Be to, dėl greitojo siuntų pristatymo paslaugų svarbu priminti, kad pagal Direktyvos 97/67 18 konstatuojamąją dalį pagrindinis skirtumas tarp greitojo siuntų pristatymo paslaugų ir universaliųjų pašto paslaugų yra naudotojo gaunamos papildomos paslaugos (neatsižvelgiant į jų gavimo formą). Todėl geriausias būdas nustatyti naudotojų gaunamą papildomą vertę yra įvertinti, kiek papildomai jie yra pasiruošę mokėti.

65

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas neseniai yra nusprendęs, kad siuntimas teikiant pridėtinę vertę, t. y. siuntimas teikiant papildomą paslaugą, turi būti skiriamas nuo universaliųjų paslaugų, kurios yra bazinės paslaugos. Greitojo siuntų pristatymo paslaugos nuo universaliųjų pašto paslaugų skiriasi savo pridėtine verte naudotojams, už kurią jie sutinka mokėti daugiau. Tokios paslaugos yra specifinės, nuo visuotinės svarbos paslaugų atsiejamos paslaugos, kurios tenkina specialius ūkio subjektų poreikius ir reikalauja tam tikrų papildomų paslaugų, kurių nesiūloma teikiant tradicines pašto paslaugas (2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Confetra ir kt., C‑259/16 ir C‑260/16, EU:C:2018:370, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

66

Kaip savo išvados 125 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nagrinėjamu atveju aišku, kad bazinės paslaugos, teikiamos kartu su papildomomis paslaugomis, kurias išvardijo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gali suteikti pridėtinę vertę klientams, kurie yra pasirengę mokėti didesnę kainą, kad gautų minėtas papildomas paslaugas.

67

Tuo remiantis darytina išvada, kad tokios paslaugos, kurios yra labiau greitojo siuntų pristatymo paslaugos, negali būti laikomos „universaliosiomis paslaugomis“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 97/67 3 straipsnio 1 dalį.

68

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 97/67 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog tai, kad yra teikiamos su siunta susijusios papildomos paslaugos, pavyzdžiui, siuntos paėmimas per nustatytą laiko intervalą ar be jo, vizualus siuntos gavėjo amžiaus patikrinimas, siuntos išperkamasis mokestis, siuntos iki 31,5 kg siuntimas gavėjo sąskaita, siuntos peradresavimas, siuntos grąžinimas siuntėjui, jeigu ji nepristatoma, ir pageidaujama atsiėmimo diena ir laikas, yra kliūtis laikyti siuntą siunčiama teikiant „universaliąją paslaugą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, taigi siunta, pristatoma „teikiant universaliąją paslaugą“, siekiant taikyti Reglamento Nr. 561/2006 13 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą išimtį.

69

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: