1.

Advokato profesijos ištakas galima aptikti senovės Graikijoje ir Romoje ( 2 ). Tačiau asmenų, kurių atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas, teisė gauti advokato pagalbą, būtent kaip teisė, yra palyginti gana šiuolaikiška naujovė, atsiradusi XVIII ir XIX amžiais ( 3 ).

2.

Šiuo metu teisė turėti advokatą (dar kai kuriose jurisdikcijose vadinama teise gauti teisinę konsultaciją) vykstant baudžiamajam procesui laikoma pagrindiniu teisės į gynybą ir platesne prasme teisės į teisingą bylos nagrinėjimą elementu ( 4 ). Ši teisė yra, inter alia, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio antroje pastraipoje, Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – TPPTP) 14 straipsnio 3 dalies b punkte ( 5 ).

3.

Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti teisės turėti advokatą, kuri apibrėžta 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu, taikymo sritį ( 6 ). Teisingumo Teismui pateiktą prejudicinį klausimą galima šitaip apibendrinti: ar teisė turėti advokatą gali būti suteikta vėliau, t. y. tada, kai įtariamasis asmeniškai atvyks į teismą, jei jis prieš tai buvo šaukiamas į šį teismą, tačiau neatvyko, todėl buvo išduotas (nacionalinis) arešto orderis?

4.

Direktyvos 2013/48 12, 19 ir 38 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

5.

Direktyvos 2013/48 1 straipsnyje „Dalykas“ numatyta:

„Šia direktyva nustatomos būtiniausios taisyklės, reglamentuojančios įtariamųjų ir kaltinamųjų baudžiamajame procese ir asmenų, dėl kurių vyksta procesas pagal Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR (toliau – Europos arešto orderio vykdymo procedūros), teises turėti advokatą <…>“

6.

Tos pačios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma įtariamiesiems arba kaltinamiesiems baudžiamajame procese nuo to momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos oficialiu pranešimu arba kitu būdu jiems buvo pranešta, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, nepriklausomai nuo to, ar jų laisvė atimta. Ji taikoma iki proceso pabaigos, t. y. iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, įskaitant, atitinkamais atvejais, bausmės skyrimą ir sprendimą dėl apeliacinio skundo.“

7.

Direktyvos 2013/48 3 straipsnyje „Teisė turėti advokatą baudžiamajame procese“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę turėti advokatą tokiu laiku ir būdu, kad atitinkami asmenys galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą.

2.   Įtariamieji arba kaltinamieji turi teisę nepagrįstai nedelsiant turėti advokatą [Įtariamieji ir kaltinamieji turi teisę turėti advokatą be nepagrįsto delsimo]. Bet kuriuo atveju įtariamieji arba kaltinamieji turi teisę turėti advokatą nuo toliau išvardytų momentų, atsižvelgiant į tą, kuris yra anksčiausias:

3.   Teisę turėti advokatą sudaro šie elementai:

<…>

5.   Išimtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminiame [ikiteisminio tyrimo] etape valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo 2 dalies c punkto taikymo, kai dėl nuošalioje geografinėje vietovėje esančio įtariamojo arba kaltinamojo nepagrįstai nedelsiant [be nepagrįsto delsimo] po jo laisvės atėmimo neįmanoma užtikrinti jo teisės turėti advokatą.

6.   Išimtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminiame [ikiteisminio tyrimo] etape valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo 3 dalyje numatytų teisių taikymo, jei, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tai pateisinama dėl vienos iš šių įtikinamų priežasčių [remiantis vienu iš šių privalomųjų pagrindų]:

8.

Direktyvos 2013/48 8 straipsnio „Bendrosios nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sąlygos“ 1 dalyje nustatyta:

„Visos laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos pagal 3 straipsnio 5 ar 6 dalį <…>:

9.

Ispanijos Konstitucijos 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Visi asmenys turi teisę gauti veiksmingą gynybą teismuose, naudodamiesi savo teisėmis ir siekdami teisėtų interesų, ir gynyba turi būti suteikta visais atvejais.

2.   Be to, visi asmenys pagal įstatymą nustatytame bendrosios kompetencijos teisme turi teisę į gynybą ir teisę gauti advokato pagalbą, teisę būti informuoti apie jiems pareikštą kaltinimą, teisę į viešą procesą, kuris nėra nepagrįstai vilkinamas ir per kurį suteikiamos visos garantijos, teisę naudotis tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis siekiant apsiginti, teisę neduoti parodymų prieš save, neprisipažinti kaltais ir teisę į nekaltumo prezumpciją. <…>“

10.

Šiuo metu galiojančio Ley de Enjuiciamiento Criminal (toliau – Baudžiamojo proceso įstatymas), iš dalies pakeisto 2015 m., 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Visi nusikalstamos veikos padarymu kaltinami asmenys, dalyvaudami procesiniuose veiksmuose, gali naudotis teise į gynybą nuo to momento, kai jiems pranešta apie iškeltą bylą, jie buvo sulaikyti ar jiems taikoma bet kuri kardomoji priemonė arba jiems pareikšti kaltinimai, ir šiuo tikslu nedelsiant (jei tam nėra pagrindo) jie informuojami apie tokias teises:

<…>

<…>“

11.

Baudžiamojo proceso įstatymo 527 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.   509 straipsnyje nurodytais atvejais <…> iš laikinai sulaikyto arba suimto asmens gali būti atimtos šios teisės, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes:

<…>

12.

Kaltinamasis pagrindinėje byloje (toliau – kaltinamasis) buvo sustabdytas Badalonos (Ispanija) policijos pareigūnams vykdant transporto priemonių patikrą kelyje. Policijos pareigūnai įtarė, kad kaltinamojo pateiktas Albanijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas buvo netikras, todėl 2018 m. balandžio 20 d. surašė kaltinamajam protokolą dėl įtariamų nusikalstamų veikų: vairavimo be vairuotojo pažymėjimo ir oficialaus dokumento klastojimo. 2018 m. gegužės 19 d. ekspertizės dėl aptariamo vairuotojo pažymėjimo ataskaitoje patvirtinta, kad dokumentas yra suklastotas.

13.

2018 m. birželio 11 d. nutarimu Juzgado de Instrucción No 4 de Badalona (Badalonos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 4, Ispanija), kuriame pradėtas baudžiamasis procesas kaltinamojo atžvilgiu, nusprendė apklausti kaltinamąjį dalyvaujant advokatui. Todėl kaltinamajam skirtas valstybės advokatas. Kaltinamajam keletą kartų nesėkmingai bandyta įteikti teismo šaukimą, nes jo buvimo vieta nebuvo žinoma. Galiausiai 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo priimtas nutarimas suimti ir atvesdinti kaltinamąjį į teismą.

14.

2018 m. spalio 16 d. faksu gautas advokatės raštas, kuriame nurodyta, kad ji prašo dalyvauti procesiniuose veiksmuose kaltinamojo vardu, ir prašoma apie vėlesnius procesinius veiksmus pranešti jai. Prie nurodyto rašto pridėtas įtariamojo sutikimas dėl minėtos advokatės pasirinkimo ir buvusios paskirtos valstybės advokatės sutikimas perduoti bylą. Advokatė taip pat paprašė panaikinti nutarimą suimti kaltinamąjį ir pažymėjo, kad klientas nori savanoriškai atvykti į teismą.

15.

Tačiau, kadangi kaltinamasis neatvyko į teismą išdavus pirmąjį šaukimą ir dėl jo vis dar išduotas arešto orderis, Juzgado de Instrucción No 4 de Badalona (Badalonos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 4) kelia klausimą, ar pagal Baudžiamojo proceso įstatymo 118 straipsnį kaltinamajam teisė turėti advokatą gali būti suteikta vėliau, kai orderis įvykdomas.

16.

Kaip pabrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, o Ispanijos vyriausybei savo pastabose neprieštaravo, nacionaliniai teismai atitinkamas nacionalines nuostatas aiškino taip, kad teisė turėti advokatą susiejama su reikalavimu, kad įtariamasis asmeniškai atvyktų į teismą. Tai reiškia, kad gali būti atsisakyta suteikti šią teisę, jei įtariamasis neatvyko ar negalima nustatyti jo buvimo vietos. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, šis principas buvo pirmą kartą įtvirtintas 1984 m. liepos 27 d.Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) sprendime Nr. 87/1984 ( 7 ) ir, nepaisant to, kad Baudžiamojo proceso įstatymo 118 straipsnis buvo iš dalies pakeistas perkėlus Direktyvą 2013/48 į nacionalinę teisę, šiuo metu jis vis dar taikomas. Remiantis šia jurisprudencija, reikalavimas, kad įtariamasis atvyktų asmeniškai, yra pagrįstas ir neturėtų reikšmingo poveikio teisei į gynybą. Iš esmės kaltinamojo dalyvavimas būtinas, nes gali reikėti išsiaiškinti faktines aplinkybes. Be to, jei kaltinamasis vis dar nepasirodytų tyrimo pabaigoje, būtų trukdoma teisingumui, nes negalėtų vykti apklausa ir negalėtų būti priimtas sprendimas. Vadinasi, nuolat nepasirodant kaltinamajam būtų trikdomas bylos nagrinėjimas.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl šių nacionalinių nuostatų, kaip jas aiškina nacionaliniai teismai, suderinamumo su Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 2 dalimi ir su Chartijos 47 straipsniu. Todėl Juzgado de Instrucción No 4 de Badalona (Badalonos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 4) nusprendė stabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Chartijos] 47 straipsnį ir visų pirma [Direktyvos 2013/48] 3 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad teisė gauti advokato pagalbą pagrįstai gali būti suteikiama vėliau tais atvejais, kai įtariamasis ar kaltinamasis neatvyksta į teismą išdavus pirmąjį šaukimą ir yra išduodamas nacionalinis, Europos arba tarptautinis arešto orderis, o advokatas pagalbą teikia ir byloje dalyvauja vėliau, kai įvykdomi orderiai ir įtariamasis atvesdinamas į teismą priverstinai?“

18.

Šioje byloje pastabas raštu pateikė Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija.

19.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvą 2013/48, pirmiausiai jos 3 straipsnio 2 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, neleidžiama taikyti nacionalinės nuostatos arba tą nuostatą aiškinančios teismų praktikos, pagal kurią, kai įtariamasis neatvyksta į teismą išdavus pirmąjį šaukimą ir yra išduodamas nacionalinis arešto orderis, teisė turėti advokatą gali būti suteikta vėliau, kai įvykdomas orderis ir įtariamasis atvyksta į teismą.

20.

Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar Direktyva 2013/48 iš principo gali būti taikoma tokiomis, kaip pagrindinės bylos, aplinkybėmis (A). Toliau bus išnagrinėta teisės turėti advokatą taikymo apimtis (B). Galiausiai išnagrinėsiu galimas laikinai nukrypti leidžiančias nuostatas, pateiktas Direktyvoje 2013/48 (C).

21.

Prieš atliekant šiuos veiksmus reikia preliminariai išsiaiškinti du dalykus.

22.

Pirma, nacionalinių teismų Teisingumo Teismui pateiktiems klausimams taikoma svarbos prezumpcija ( 8 ). Vadinasi, nors iškart gali būti neakivaizdu, kokią reikšmę turi tam tikri teisiniai klausimai, atsižvelgiant į visas nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas pateiks nešališką atsakymą į pateiktą klausimą, nebent susiklosčius neįprastoms aplinkybėms ši svarbos prezumpcija paneigiama ( 9 ).

23.

Antra, nacionalinė teisė ir nacionalinių teismų pateiktas jos išaiškinimas bus laikomi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo patvirtinta faktine aplinkybe, kurią išsamiau galės paaiškinti į bylą įstojusios šalys. Šioje byloje aptariama nacionalinė taisyklė, regis, pirmiausia yra sukurta remiantis jurisprudencija. Savo pastabose Ispanijos vyriausybė prideda nuorodas į naujesnę Ispanijos Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją šia tema ( 10 ). Vyriausybė pabrėžia, kad (remiantis jos požiūriu į šį jurisprudencijos aspektą) vėlavimas suteikti teisę turėti advokatą nevyksta automatiškai, vis dėlto ji iš esmės patvirtina, kad toks vėlavimas iš tiesų galimas, tačiau jis laikytinas būtinu ir proporcingu teisės į gynybą apribojimu ( 11 ).

24.

Direktyvos 2013/48 taikymo sritis apibrėžta 2 straipsnio 1 dalyje: „Ši direktyva taikoma įtariamiesiems arba kaltinamiesiems baudžiamajame procese nuo to momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos oficialiu pranešimu arba kitu būdu jiems buvo pranešta, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, nepriklausomai nuo to, ar jų laisvė atimta. <…>“

25.

Atsižvelgiant į byloje pateikiamą informaciją atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju yra įvykdytos visos šioje nuostatoje nurodytos sąlygos.

26.

Pirma, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes ir Direktyvos 2013/48 15 straipsnį, neabejotina, kad Direktyva 2013/48 taikytina ratione temporis.

27.

Antra, Direktyva 2013/48 taikoma ratione personae. Kaltinamasis nacionalinėse valdžios institucijose aiškiai nurodomas kaip „įtariamasis“, kaip apibrėžta Direktyvos 2013/48 2 straipsnio 1 dalyje. Jis įtariamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, todėl išduotas šaukimas jam atvykti į teismą. Jo atžvilgiu buvo išduotas nacionalinis arešto orderis. Nesvarbu, ar šis arešto orderis buvo įvykdytas, ar ne, – įtariamieji ir kaltinamieji turi teisę turėti advokatą, kai „jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, nepriklausomai nuo to, ar jų laisvė atimta. <…>“

28.

Trečia, keliamas klausimas dėl Direktyvos 2013/48 taikymo ratione materiae. Antra vertus, neginčijama, kad procesas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme yra baudžiamojo pobūdžio. Be to, Teisingumo Teismas patvirtino, kad norint taikyti direktyvas, kuriomis garantuojami minimalūs standartai baudžiamuosiuose procesuose ( 12 ), kaip antai Direktyvą 2013/48, nereikalaujama, kad nacionaliniame teisme nagrinėjama atskira byla būtų tarpvalstybinio pobūdžio ( 13 ).

29.

Kita vertus, Ispanijos vyriausybė abejoja, ar kaltinamajam „kompetentingos valdžios institucijos pranešė“, kaip apibrėžta Direktyvos 2013/48 2 straipsnio 1 dalyje, kad jis yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Iš tiesų jis kelis kartus buvo oficialiai šaukiamas atvykti į teismą ir dalyvaujant advokatui duoti parodymus. Kadangi tie teismo šaukimai, kaip nurodyta, nepasiekė adresato, nes kaltinamojo buvimo vieta buvo nežinoma, Ispanijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad valdžios institucijos kaltinamojo dar oficialiai neinformavo apie jo, kaip įtariamojo, statusą, todėl Direktyvos 2013/48 nuostatų taikyti nereikia.

30.

Šis argumentas manęs neįtikina.

31.

Mano nuomone, Direktyvos 2013/48 2 straipsnio 1 dalyje pabrėžiamas informacijos pobūdis, o ne šios informacijos perdavimo būdas. Svarbiausia, kad kompetentingos valdžios institucijos priėmė oficialų sprendimą ar atliko kitokį procesinį veiksmą, kaip reikalaujama nacionalinėje teisėje, skirtą aptariamam asmeniui, norėdamos informuoti jį, kad jis laikomas įtariamuoju ar kaltinamuoju. Ir priešingai – šioje nuostatoje nereikalaujama, kad informacija būtų perduodama konkrečiu būdu. Joje aiškiai nurodyta, kad toks sprendimas, kai jį priima kompetentingos valdžios institucijos, gali būti perduotas šiam asmeniui „oficialiu pranešimu“, bet gali būti perduotas ir „kitu būdu“.

32.

Daryčiau prielaidą, kad 2 straipsnio 1 dalimi siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp, viena vertus, asmenų teisių į gynybą ir, kita vertus, poreikio apsaugoti baudžiamosios bylos tyrimo vientisumą ir veiksmingumą. Todėl šia nuostata nereikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų teisę turėti advokatą, iki kompetentingoms valdžios institucijoms priimant sprendimą imtis oficialių veiksmų informuojant įtariamą ar kaltinamą asmenį apie jo statusą, net jei šio asmens atžvilgiu vykdomas tyrimas. Vadinasi, jei įtariamas ar kaltinamas asmuo gauna informaciją apie jo atžvilgiu atliekamą baudžiamosios veikos tyrimą, pavyzdžiui, nutekinus informaciją arba iš neoficialių šaltinių, prieš kompetentingoms valdžios institucijoms oficialiai pranešant apie šį tyrimą, tai nereiškia, kad įvykdomos Direktyvos 2013/48 2 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos.

33.

Tačiau, jei valdžios institucijos atliko oficialius veiksmus norėdamos informuoti aptariamą asmenį apie tai, kad jis laikomas įtariamuoju ar kaltinamuoju, tuomet būdas, kuriuo asmeniui buvo pranešta apie šią aplinkybę, neturi didelės reikšmės sprendžiant, ar jis objektyviai įgijo šį statusą pagal šią direktyvą, ar ne. Pavyzdžiui, aš nesuprantu, kodėl įtariamajam, kuris iš spaudos, televizijos ar interneto sužinojo apie savo statusą, kai pamatė kompetentingų valdžios institucijų oficialius pranešimus ar buvo įspėtas apie juos, kai apie juos pranešė arba juos užfiksavo žiniasklaida, neturėtų būti suteikta teisė turėti advokatą, net jei valdžios institucijoms nepavyko jam oficialiai asmeniškai perduoti informacijos. Gali būti daugybė įvairių priežasčių, kodėl oficialus pranešimas nepasiekė adresato. Daugelis šių priežasčių gali būti netgi nesusijusios su įtariamojo noru išvengti oficialaus teismo šaukimo ir bylos nagrinėjimo. Visose šiose situacijose kompetentingos valdžios institucijos aiškiai išreiškė savo ketinimą pripažinti aptariamą asmenį įtariamuoju ar kaltinamuoju, o aptariamam asmeniui apie tai buvo pranešta ne oficialiu pranešimu, bet kitu būdu.

34.

Kita vertus, norėčiau pabrėžti, kad šiuo būdu nustatant momentą, kada pradedama taikyti Direktyva 2013/48, jokiu būdu nesuteikiami įgaliojimai ar leidimas nepaisyti taikomų nacionalinių baudžiamojo proceso taisyklių dėl dokumentų perdavimo vykstant baudžiamajam procesui, ypač dėl privalomo rašytinių dokumentų perdavimo. Tačiau, atsižvelgiant į galimą nacionalinių baudžiamojo proceso taisyklių įvairovę šiuo klausimu, logiška, kad bendrai ES priemonei inicijuoti pasirenkama faktinė padėtis (kai asmuo faktiškai sužino apie savo naują statusą), o ne atitiktis formaliems reikalavimams pagal nacionalinę teisę.

35.

Toks Direktyvos 2013/48 2 straipsnio 1 dalies aiškinimas, atrodo, taip pat labiau atitinka EŽTT jurisprudenciją, pagal kurią teisė turėti advokatą nepriklauso nuo oficialaus valdžios institucijų pranešimo, tačiau ji turi būti užtikrinta nuo to momento, kai padaromas reikšmingas poveikis asmens statusui ( 14 ).

36.

Šioje byloje neginčijama, kad i) kaltinamasis tapo įtariamuoju vykstant baudžiamosios veikos tyrimui, ii) kompetentingos valdžios institucijos stengėsi įvairiais būdais informuoti jį apie procesą ir iii) šios valdžios institucijos gavo kaltinamojo advokatės raštą po to, kai buvo išduotas oficialus teismo šaukimas.

37.

Vadinasi, atrodytų, kad kaltinamasis faktiškai sužinojo apie baudžiamosios veikos tyrimą kitu būdu, o ne gavęs oficialų pranešimą. Todėl, pagal 2 straipsnio 1 dalį, ši aplinkybė patenka į Direktyvos 2013/48 taikymo sritį.

38.

Kitas nagrinėtinas klausimas – ar nacionalinė nuostata arba teismų praktika, pagal kurią nacionalinėms valdžios institucijoms leidžiama, kai įtariamasis neatvyksta į teismą pirmąkart šaukiamas ir yra išduodamas nacionalinis arešto orderis, suteikti jam teisę turėti advokatą vėliau, kai orderis įvykdomas, yra suderinama su Direktyvos 2013/48 3 straipsniu.

39.

Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 1 dalyje nustatomi pagrindiniai principai, kad įtariamieji ir kaltinamieji „turėtų teisę turėti advokatą tokiu laiku ir būdu, kad atitinkami asmenys galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą“ ( 15 ).

40.

Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 2 dalyje šis principas sukonkretinamas, kalbant apie procedūros momentą, nuo kada turi būti suteikta teisė. Pagal šią nuostatą teisė turėti advokatą turėtų būti suteikta „nepagrįstai nedelsiant [be nepagrįsto delsimo]“ ( 16 ). Toliau nurodoma, kad bet kuriuo atveju teisė turėtų būti suteikta nuo keturių konkrečių momentų, atsižvelgiant į tą, kuris yra anksčiausias.

41.

Šiam procesui svarbi aplinkybė yra ta, kad pakanka nurodyti, jog, remiantis šio sąrašo a punktu, įtariamieji arba kaltinamieji turi teisę turėti advokatą „prieš juos apklausiant policijoje, kitoje teisėsaugos institucijoje ar teisme“. Be to, pagal šio sąrašo d punktą ši teisė turi būti suteikta, kai šie asmenys „šaukiami atvykti į jurisdikciją baudžiamosiose bylose turintį teismą, deramu laiku prieš jiems atvykstant į tą teismą“.

42.

Man atrodo, kad pagrindinėje byloje aptariamas atvejis atitinka situaciją, apibrėžtą d punkte, o gal net ir a punkte apibrėžtą situaciją. Iš tiesų, kaltinamajam buvo išduotas šaukimas atvykti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą (jei teisingai suprantu taikomą nacionalinę teisę), kad valdžios institucijos pateiktų jam kaltinimus ir (arba) jį apklaustų. Būtent kaltinamojo neatvykimas į teismą, nepaisant teismo šaukimo, paskatino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą kelti klausimą, ar nagrinėjama nacionalinė nuostata arba teismų praktika yra suderinama su ES teise.

43.

Tiesa, kad, kaip nurodo Ispanijos vyriausybė, tikslus teisės turėti advokatą turinys nėra išsamiai apibrėžtas Direktyvoje 2013/48, todėl jis iš esmės reglamentuojamas nacionalinėje teisėje. Pirmiausia direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje tik reikalaujama, kad advokatui būtų leidžiama dalyvauti daugelyje procesinių veiksmų, tačiau nė vienas iš šių veiksmų, pasak vyriausybės, nebuvo atliktas kaltinamojo atžvilgiu.

44.

Tačiau, kalbant apie šios bylos faktines aplinkybes, aš nesuprantu, kaip teismo šaukimas, kai norima apklausti asmenį, ir vėliau išduotas arešto orderis nepatenka nuo to momento, kai jie buvo išduoti, į 3 straipsnio 3 dalies b punkto taikymo sritį, pagal kurį „valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji turėtų teisę, kad į jų apklausą atvyktų ir joje veiksmingai dalyvautų jų advokatas“. Abiejų priemonių tikslas yra apklausti atitinkamą asmenį.

45.

Žinoma, tiesa, kad šis konkretus procesinis veiksmas, t. y. apklausa teisme, dar nebuvo atliktas, kai nacionalinis teismas šioje byloje pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Tačiau taip pat paaiškėjo, kad pagal nacionalinę teismų praktiką galima atsisakyti leisti įtariamojo ar kaltinamojo pasirinktam advokatui dalyvauti teismo posėdyje šio asmens vardu, kai siekiama šį asmenį apklausti ( 17 ).

46.

Kalbant apie klausimą dėl struktūros, kurį iškėlė Ispanijos vyriausybė, mažai tikėtina, kad Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 3 dalyje pateiktas sąrašas yra baigtinis ir išsamus ir jame nurodyti visi teisės turėti advokatą koncepcijos elementai. Kaip nurodyta Direktyvos 2013/48 konstatuojamosiose dalyse, įtariamasis arba kaltinamasis iš principo turi galėti „gauti įvairių paslaugų, konkrečiai susijusių su teisine pagalba“ (12 konstatuojamoji dalis), ir „laisvai susisiekti, konsultuotis su advokatu ir gauti to advokato pagalbą“ (27 konstatuojamoji dalis). Savo ruožtu, jų advokatai „turėtų turėti galimybę be apribojimų užtikrinti pagrindinius gynybos aspektus“ (12 konstatuojamoji dalis) ( 18 ). Šios sąlygos aiškiai atspindi Chartijos 47 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią „kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas“ ( 19 ).

47.

Šiomis aplinkybėmis direktyvos 3 straipsnio 3 dalies a–c punktai atrodo tik kaip teisės turėti advokatą taikymo pavyzdžiai, o ne kaip baigtinis sąrašas.

48.

Be to, Ispanijos vyriausybės pateiktas Direktyvos 2013/48 išaiškinimas neatitiktų EŽTT jurisprudencijos. Šis teismas nuolat pabrėžia, kad faktas, jog kaltinamasis, nepaisant tinkamai išduoto šaukimo, neatvyksta į teismą, negali, net jei nėra pateisinamos priežasties, pagrįsti atsisakymo jam suteikti teisę gintis padedant gynėjui ( 20 ). Todėl toks aiškinimas ne tik neatitiktų Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nurodytos bendrosios minimalios garantijos, bet ir prieštarautų ES teisės aktų leidėjų valiai, kuri buvo konkrečiai išreikšta nagrinėjamame teisės akte. Remiantis 12 konstatuojamąja dalimi, Direktyva 2013/48 pagrįsta „EŽTK 3, 5, 6 ir 8 straipsniais, kaip juos išaiškino [EŽTT], kuris savo praktikoje nuolat nustato standartus dėl teisės turėti advokatą“.

49.

Todėl, remiantis Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 2 ir 3 dalimis, įtariamasis tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė pagrindinėje byloje, iš principo turi teisę turėti advokatą. Tačiau dar reikia išnagrinėti, ar Direktyva 2013/48 leidžia valstybėms narėms nukrypti nuo tų garantijų tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė pagrindinėje byloje.

50.

Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodomos trijų rūšių aplinkybės, kuriomis valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo aukščiau aprašytų principų.

51.

Tai baigtinis sąrašas. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose negali numatyti kitokių nukrypti leidžiančių nuostatų negu tos, kurios nurodytos Direktyvoje 2013/48. Jei valstybės narės galėtų savo nuožiūra pridėti kitokių leidžiančių nukrypti nuostatų, 3 straipsnyje įtvirtinta teisė turėti advokatą iš esmės liktų „popieriuje“. Iš tiesų, kadangi direktyvoje šiuo klausimu nenurodomi jokie kriterijai, principai ar apribojimai, valstybės narės turėtų neribotą diskreciją susiaurinti 3 straipsnio taikymo sritį ir apimtį. Todėl Direktyva 2013/48 gerokai nutoltų nuo minimalaus suderinimo ( 21 ) ir kiltų pavojus sudaryti tik suderinimo iliuziją ( 22 ).

52.

Neatrodo, kad nagrinėjamoje byloje būtų galima taikyti kurią nors iš trijų leidžiančių nukrypti nuostatų.

53.

Pirmiausia, neginčijama, kad kaltinamasis nėra padėtyje, kuri apibrėžta Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 5 dalyje arba 3 straipsnio 6 dalies a punkte. Pirmoji leidžianti nukrypti nuostata susijusi su atvejais, kai „dėl nuošalioje geografinėje vietovėje esančio įtariamojo arba kaltinamojo nepagrįstai nedelsiant [be nepagrįsto delsimo] po jo laisvės atėmimo neįmanoma užtikrinti jo teisės turėti advokatą“, o antroji leidžianti nukrypti nuostata taikoma, kai „yra neatidėliotina būtinybė išvengti sunkių neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei“.

54.

Taip pat visiškai neįtikėtina, kad aplinkybės aptariamoje byloje atitiktų aplinkybes, aprašytas Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punkte, susijusias su padėtimi, kai „tyrimo institucijos turi skubiai imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias baudžiamajam procesui kylančiam rimtam pavojui“.

55.

Pirmiausia, aš nesuprantu, kodėl valdžios institucijų veiksmai kaltinamojo byloje turėtų būti tokie skubūs, kad jie negalėtų būti atidėti jokiomis aplinkybėmis („turi skubiai imtis veiksmų“). Tuo labiau neaišku, kaip įtariamiesiems nesuteikiant teisės turėti advokatą, kol jie neatvyksta, būtų galima padėti „užkirsti kelią baudžiamajam procesui kylančiam rimtam pavojui“.

56.

Nors Direktyvoje 2013/48 neapibrėžiamas baudžiamajam procesui kylantis „rimtas pavojus“, jos 32 konstatuojamojoje dalyje pateikiami keli pavyzdžiai, kuriuose kalbama apie „pagrindinių įrodymų sunaikinimą arba pakeitimą“ ir „susitikimą su liudininkais“. Atsižvelgiant į šiuos pavyzdžius, Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad pagal jį turi būti tikėtinas pavojus ir nesiėmus skubių veiksmų procesui gali būti padarytas nepataisomas arba reikšmingas poveikis. Tačiau paprasčiausiai vėluojant vykdyti procesą toks pavojus neatsiranda. Vadinasi, faktas, kad baudžiamajam procesui trukdoma ir jis sulėtėja, kol įtariamasis atvyksta į teismą (savanoriškai arba išdavus arešto orderį), negali, mano nuomone, būti laikomas sukeliančiu „rimtą pavojų“, kaip apibrėžta šioje nuostatoje.

57.

Žinoma, aš nenuvertinu reikalavimo baudžiamąjį procesą vykdyti veiksmingai, vengiant nepagrįsto vėlavimo ir baigiant jį per protingą laiką, reikšmės. Tačiau šis principas taikomas bet kokiam baudžiamajam procesui, ir, kiek suprantu, nėra jokio elemento, kuris šiuo atveju pagrįstų išskirtinį skubėjimą baudžiamajame procese, vykdomame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktas negali būti aiškinamas taip, kad juo leidžiama vėliau suteikti teisę turėti advokatą kas kartą, kai įtariamasis ar kaltinamasis trukdo sklandžiai vykdyti baudžiamąjį procesą. Šis aiškinimas smarkiai išplėstų leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo sritį tokiu būdu, kuris prieštarautų ir nuostatos tekstui, ir jos tikslui.

58.

Į Ispanijos vyriausybės nurodytą aplinkybę, kad įtariamasis turi atvykti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, nes gali būti reikalinga išsiaiškinti faktines aplinkybes, taip pat negalima žvelgti kaip į „rimtą pavojų“. Pažymėtina, kad įtariamasis arba kaltinamasis turi turėti teisę neduoti parodymų ir neduoti parodymų prieš save ( 23 ). Be to, valstybių narių valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad įtariamieji ir kaltinamieji tokioje padėtyje, kuri susiklostė kaltinamojo byloje, turi būti nedelsiant informuoti apie, inter alia, teisę tylėti ( 24 ).

59.

Šiame kontekste mane šiek tiek trikdo pagrindinis Ispanijos vyriausybės argumentas. Viena vertus, ši vyriausybė tvirtina, kad vėliau suteikti teisę turėti advokatą būtina užtikrinant tinkamą ir sklandžią baudžiamojo proceso eigą, nes gali būti labai svarbu gauti atitinkamo asmens parodymus ir (arba) galimai išsiaiškinti faktines aplinkybes. Kita vertus, net jei asmuo būtų priverstas atvykti, jis neprivalo pasakyti nė žodžio, o kompetentingos valdžios institucijos privalo jį apie tai informuoti, net jei nėra jo advokato.

60.

Todėl tokia nacionaline teismų praktika deklaruojamas tikslas nebeturi didelės reikšmės (įprastai) vykdant (įprastą) baudžiamąjį procesą. Trumpai tariant, tai pradeda panėšėti labiau į „spaudimo priemonę derybose“, kuria skatinama atvykti į teismą, arba į „apdovanojimą“ linkusiems bendradarbiauti įtariamiesiems.

61.

Mano nuomone, tokia logika būtų nenuosekli ne tik pirma nagrinėtų direktyvos nuostatų atžvilgiu, bet ir kalbant apie teises, įtvirtintas Chartijos 47 ir 48 straipsniuose (atitinkamai teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat nekaltumo prezumpcija bei teisė į gynybą) ( 25 ). Aišku, aš neneigiu moralinio principo „ką pasėsi, tą ir pjausi“ patrauklumo. Tačiau šioje byloje problema yra ta, kad dėl konkretaus pasėlio, remiantis aiškiu direktyvos 3 straipsnio 2 dalies tekstu ir minėtomis teisėmis pagal Chartiją, derėtis negalima.

62.

Dar daugiau, pažymėtina, kad Direktyvoje 2013/48 pateiktos leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos siaurai. Šis principas patvirtinamas 38 konstatuojamojoje dalyje, kuria remiantis valstybės narės laikinai nukrypti leidžiančiomis nuostatomis turėtų „naudotis ribotai“. Be to, jis aiškiai pagrįstas 3 straipsnio 5 ir 6 dalių tekstu, kuriuo remiantis nukrypti leidžiančias nuostatas galima taikyti tik „išimtinėmis aplinkybėmis“ ( 26 ). Labai abejoju, ar aplinkybė, kad įtariamasis neatvyko į teismą, nors jam buvo išsiųstas teismo šaukimas, gali būti laikoma „išimtines aplinkybes“ lemiančia priežastimi.

63.

Be to, Direktyvos 2013/48 8 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos, inter alia, „būtų proporcingos ir neviršytų to, kas būtina“, „būtų griežtai ribotos trukmės“ ir „nedarytų poveikio bendram proceso teisingumui“ ( 27 ). Net jei pagrindinėje byloje aptariama priemonė būtų laikoma leistina pagal Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punktą, quod non, sunku įsivaizduoti, kaip ji atitiktų visus šiuos tris kriterijus.

64.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus galima tvirtinti, kad jokia laikinai nukrypti leidžianti nuostata, nurodyta Direktyvoje 2013/48, nėra taikoma tokioms aplinkybėms, kokios svarstomos pagrindinėje byloje. Ta aplinkybė, kad, kaip pabrėžia Ispanijos vyriausybė, aptariama nukrypti leidžianti nuostata yra taikoma ne automatiškai, o tik atskirais atvejais, nesumenkina fakto, kad ši leidžianti nukrypti nuostata prima facie neatitinka Direktyvoje 2013/48 pateiktų nuostatų. Nors negalima atmesti galimybės, kad kai kurios konkrečios bylos, kuriose aptariama nacionalinė nuostata ar teismų praktika taikoma ypač rimtais ir skubiais atvejais, galėtų atitikti Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalies b punkto reikalavimus, vis dėlto jos itin plati taikymo sritis, kaip parodyta šioje byloje, negali būti suderinama su Direktyvos 2013/48 tekstu ir turiniu.

65.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, manau, kad pagal Direktyvą 2013/48 teisė turėti advokatą negali būti suteikta vėliau, kai įvykdomas arešto orderis ir įtariamasis yra atvesdinamas į teismą, remiantis tuo, kad įtariamasis neatvyko į teismą jam išsiuntus teismo šaukimą.

66.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į Juzgado de Instrucción No 4 de Badalona (Badalonos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 4, Ispanija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip: