1.

2016 m. indėlio turėtojas, kuriam priklausė jo vardu atidarytoje einamojoje sąskaitoje Korporativna Targovska Banka (Korporacinis komercinis bankas, toliau – KTB) esantis indėlis, Bulgarijos teisme ( 2 ) pareikalavo, kad Balgarska narodna banka (Bulgarijos centrinis bankas, toliau – BNB) jam atlygintų žalą, patirtą dėl vėlavimo grąžinti tą indėlį.

2.

Toje byloje ieškovas tvirtino, kad BNB per Direktyvoje 94/19/EB ( 3 ) nurodytą terminą turėjo konstatuoti, jog KTB oficialiai laikomi indėliai yra negrąžinami. Kadangi jis to nepadarė, buvo kaltinamas dėl vėlavimo grąžinti indėlį ir turėjo mokėti delspinigius, apskaičiuotus iki indėlio sumos grąžinimo dienos.

3.

Jurisdikciją turintis teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismas toje byloje priėmė 2018 m. spalio 4 d. Sprendimą Kantarev ( 4 ).

4.

Dar nepriėmus Sprendimo Kantarev, kitas Bulgarijos teismas Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas, Bulgarija) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą panašioje byloje; joje taip pat buvo pareikštas ieškinys dėl BNB finansinės atsakomybės remiantis iš dalies sutampančiais argumentais.

5.

Priėmęs Sprendimą Kantarev Teisingumo Teismas apie jį informavo Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas, Bulgarija) ir paklausė, ar šis teismas nenori atsiimti prašymo priimti prejudicinį sprendimą; nacionalinis teismas patvirtino, kad nenori.

6.

Teisingumo Teismo nurodymu šioje išvadoje bus analizuojami tik du dabar pateikti klausimai, kurie Sprendime Kantarev nenagrinėti arba nagrinėti atsižvelgiant į kitus aspektus: a) į sąvoką „pasibaigusio termino mokėtini indėliai“, pateikiama Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktyje; ir b) į 2014 m. spalio 17 d. Europos bankininkystės institucijos (toliau – EBI) rekomendacijos poveikį ( 5 ).

7.

Kadangi analizuosiu tik šiuos du klausimus, nurodydamas teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, lėmusias KTB saugotų lėšų grąžinimą, ir pateikdamas tų klausimų vertinimą prireikus remsiuosi Sprendimu Kantarev.

8.

Kiek tai susiję su šios direktyvos konstatuojamosiomis dalimis ir svarbiais straipsniais, remiuosi Sprendimo Kantarev 3–6 punktais.

9.

27–29 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

10.

1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Institucija veikia šiuo reglamentu suteiktų įgaliojimų srityje ir Direktyvos 2006/48/EB, Direktyvos 2006/49/EB, Direktyvos 2002/87/EB, Reglamento (EB) Nr. 1781/2006, Direktyvos 94/19/EB taikymo srityje bei Direktyvos 2005/60/EB, Direktyvos 2002/65/EB, Direktyvos 2007/64/EB ir Direktyvos 2009/110/EB atitinkamų dalių, kai tie teisės aktai taikomi kredito ir finansų įstaigoms bei jas prižiūrinčioms kompetentingoms institucijoms, įskaitant visas tais teisės aktais grindžiamas direktyvas, reglamentus ir sprendimus, taip pat bet kokio tolesnio teisiškai privalomo Sąjungos akto, kuriuo Institucijai pavedamos užduotys, taikymo srityje.“

11.

4 straipsnio 2 punkto iii papunktyje „kompetentingos institucijos“ apibrėžiamos taip:

„indėlių garantijų sistemų atveju – įstaigos, administruojančios indėlių garantijų sistemas pagal Direktyvą 94/19/EB, arba, tais atvejais, kai indėlių garantijų sistemą administruoja privati bendrovė, tas sistemas pagal tą direktyvą prižiūrinti valdžios institucija.“

12.

16 straipsnyje numatyta:

„1.   Siekdama nustatyti nuoseklią, veiksmingą ir efektyvią EFPIS priežiūros praktiką ir užtikrinti bendrą, vienodą ir nuoseklų Sąjungos teisės taikymą, Institucija skelbia kompetentingoms institucijoms ar finansų įstaigoms skirtas gaires ir rekomendacijas.

<…>

3.   Kompetentingos institucijos ir finansų įstaigos deda visas pastangas, siekdamos laikytis tų gairių ir rekomendacijų.

Per du mėnesius po to, kai paskelbiama gairė ar rekomendacija, kiekviena kompetentinga institucija patvirtina, ar ji laikosi arba ar ji ketina laikytis tos gairės ar rekomendacijos. Jei kompetentinga institucija nesilaiko arba neketina laikytis gairės ar rekomendacijos, ji apie tai praneša Institucijai ir nurodo priežastis.

Institucija paskelbia viešai tą faktą, kad kompetentinga institucija nesilaiko arba neketina laikytis tos gairės ar rekomendacijos. Be to, Institucija kiekvienu konkrečiu atveju gali nuspręsti, ar paskelbti kompetentingos institucijos pateiktas tos gairės ar rekomendacijos nesilaikymo priežastis. Kompetentingai institucijai iš anksto pranešama apie tokį paskelbimą.

Jei to reikalaujama gairėje ar rekomendacijoje, finansų įstaigos aiškiai ir išsamiai praneša, ar jos laikosi tos gairės ar rekomendacijos.

<…>“

13.

17 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kai kompetentinga institucija netaiko 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų aktų arba juos taiko taip, kad pažeidžia Sąjungos teisę, įskaitant pagal 10–15 straipsnius nustatytus techninius reguliavimo standartus ir techninius įgyvendinimo standartus, visų pirma neužtikrindama, kad finansų įstaiga atitiktų tuose aktuose nustatytus reikalavimus, Institucija turi imtis veiksmų pagal įgaliojimus, nustatytus šio straipsnio 2, 3 ir 6 dalyse.

2.   Vienos ar daugiau kompetentingų institucijų, Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos ar Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupės prašymu arba savo iniciatyva Institucija gali ištirti tariamą Sąjungos teisės pažeidimą arba jos netaikymą, apie tai pranešusi atitinkamai kompetentingai institucijai.

<…>

3.   Ne vėliau kaip per du mėnesius nuo tyrimo pradžios Institucija gali pateikti atitinkamai kompetentingai institucijai rekomendaciją, nurodydama joje veiksmus, kurių būtina imtis siekiant laikytis Sąjungos teisės.

Per dešimt darbo dienų po rekomendacijos gavimo kompetentinga institucija praneša Institucijai apie priemones, kurių ji ėmėsi arba ketina imtis, kad užtikrintų Sąjungos teisės laikymąsi.

4.   Kai kompetentinga institucija per vieną mėnesį po Institucijos rekomendacijos gavimo neužtikrino Sąjungos teisės laikymosi, Komisija, gavusi Institucijos pranešimą arba savo iniciatyva, gali pateikti oficialią nuomonę, kuria kompetentinga institucija įpareigojama imtis veiksmų, būtinų [siekiant] laikytis Sąjungos teisės. Komisijos oficialioje nuomonėje atsižvelgiama į Institucijos rekomendaciją.

Tokią oficialią nuomonę Komisija pateikia ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo rekomendacijos priėmimo dienos. Tą laikotarpį Komisija gali pratęsti vienu mėnesiu.

Institucija ir kompetentingos institucijos pateikia Komisijai visą būtiną informaciją.

5.   Per dešimt darbo dienų po 4 dalyje nurodytos oficialios nuomonės gavimo kompetentinga institucija praneša Komisijai ir Institucijai apie priemones, kurių ji ėmėsi arba ketina imtis siekdama įgyvendinti tą oficialią nuomonę.

6.   Nedarant poveikio Komisijos įgaliojimams pagal SESV 258 straipsnį, jeigu kompetentinga institucija neįvykdo 4 dalyje nurodytos oficialios nuomonės per toje dalyje nustatytą laikotarpį ir jeigu būtina laiku imtis priemonių dėl tokio nesilaikymo, kad rinkoje būtų palaikomos arba atkurtos neutralios sąlygos konkurencijai arba užtikrintas sklandus finansų sistemos veikimas ir vientisumas, Institucija, jeigu atitinkami 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų aktų reikalavimai tiesiogiai taikomi finansų įstaigoms, gali priimti atskirą finansų įstaigai skirtą sprendimą, kuriuo įpareigojama imtis veiksmų, įskaitant bet kokios praktikos nutraukimą, būtinų, kad įstaiga vykdytų savo pareigas pagal Sąjungos teisę.

Institucijos sprendimas turi atitikti Komisijos pagal 4 dalį pateiktą oficialią nuomonę.

7.   Pagal 6 dalį priimti sprendimai turi viršenybę bet kokio kompetentingų institucijų tuo pačiu klausimu priimto ankstesnio sprendimo atžvilgiu.

Imdamosi veiksmų klausimais, dėl kurių pateikta oficiali nuomonė pagal 4 dalį arba priimtas sprendimas pagal 6 dalį, kompetentingos institucijos turi laikytis atitinkamai oficialios nuomonės arba sprendimo.

<…>“

14.

26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta:

„16 straipsnis, susijęs su Institucijos įgaliojimais priimti gaires ir rekomendacijas, taikomas indėlių garantijų sistemoms.“

15.

Remiuosi Sprendimo Kantarev 8–25 punktuose pateiktomis Bulgarijos įstatymų nuostatomis.

16.

Pažymėsiu tik tai, kad Zakon za garantirane na vlogovete v bankite (Bankų indėlių garantijų įstatymas) ( 8 ) 23 straipsnio 1 ir 5 dalys suformuluotos taip:

„1.   [BNB] panaikinus komercinio banko leidimą vykdyti bankinę veiklą, fondas kompensuoja atitinkamo banko skolas, neviršijančias apdraustos sumos.

<…>

5.   Fondas kompensacijų sumas pradeda išmokėti ne vėliau kaip po 20 darbo dienų nuo leidimo panaikinimo dienos.“

17.

2008, 2010 ir 2011 m. ieškovė BT ir KTB sudarė tris sutartis dėl neterminuotų indėlių eurais ir Bulgarijos levais (BGN); Bankų indėlių garantijų fondas (toliau – fondas) šiuos indėlius apdraudė ne didesne kaip 196000 BGN suma asmeniui.

18.

Sprendime Kantarev (27 ir 28 punktuose) 2014 m. susiklosčiusi KTB situacija ir nacionalinių institucijų veiksmai aprašyti taip:

„Kadangi bankas KTB dėl masinio jame laikomų indėlių atsiėmimo susidūrė su likvidumo krize, jo atstovai 2014 m. birželio 20 d. paprašė BNB taikyti šios kredito įstaigos specialią priežiūrą. Jie taip pat informavo BNB, kad ši kredito įstaiga sustabdė visus mokėjimus ir bankinius sandorius. Tos pačios dienos sprendimu BNB valdyba bankui KTB skyrė trijų mėnesių specialią priežiūrą. Šios kredito įstaigos įsipareigojimų vykdymas buvo sustabdytas, o veikla apribota. Buvo paskirti administratoriai, BNB pavedimu turėję pateikti minėtos įstaigos turto ir skolų įvertinimą, kurį atliktų išorės auditorius.

<…> Iš šio vertinimo matyti, kad banko KTB finansinis rezultatas yra neigiamas ir kad jis neįvykdė nuosavo [grynojo] turto reikalavimų pagal Sąjungos teisės aktus. Todėl 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu BNB, pirma, panaikino banko KTB leidimą vykdyti bankinę veiklą, antra, nusprendė, kad jo atžvilgiu turi būti imtasi priemonių dėl bankroto procedūros pradėjimo, ir, trečia, kad apie tai reikia informuoti fondą.“

19.

2014 m. birželio 30 d. BNB valdybos sprendimu nuo 2014 m. liepos 1 d. KTB indėlių palūkanų normos sumažintos iki bankų rinkoje įprasto vidutinio dydžio ir nustatyta standartinių palūkanų normų skalė ( 9 ).

20.

2014 m. rugpjūčio 1 d. Europos Komisija pagal SESV 258 straipsnyje nustatytą procedūrą Bulgarijos finansų ministrui atsiuntė oficialų pranešimą dėl netinkamo Direktyvos 94/19 perkėlimo į nacionalinę teisę ir SESV 63 straipsnio pažeidimo ( 10 ).

21.

2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu BNB valdyba priežiūros priemonių galiojimą pratęsė iki 2014 m. lapkričio 20 d.

22.

2014 m. spalio 17 d. EBI pagal Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 3 dalį pateikė BNB ir fondui skirtą rekomendaciją ABE/2014/02. Joje ji nurodė, kad BNB pažeidė Sąjungos teisę, nes nesiėmė būtinų veiksmų konstatuoti, jog indėliai yra negrąžinami, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktį, ir nusprendė sustabdyti visų įsipareigojimų vykdymą ir nesuteikti indėlininkams galimybės disponuoti apdraustaisiais indėliais.

23.

Pagal šios rekomendacijos 27 konstatuojamąją dalį 2014 m. birželio 20 d. BNB sprendimas vykdyti specialią KTB priežiūrą ir sustabdyti jo įsipareigojimų vykdymą prilygo konstatavimui, kad indėliai negrąžinami, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktį, taigi fondas turėjo išmokėti apdraustas negrąžinamų indėlių sumas.

24.

Indėliai ieškovei buvo grąžinti panašiomis sąlygomis į tas, kurios nurodytos Sprendime Kantarev ( 11 ), nors, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, ieškovė iš fondo gavo 196000 BGN sumą, kuria kompensuoti KTB apdrausti indėliai, taip pat nuo 2014 m. birželio 30 d. iki lapkričio 6 d. susikaupusias palūkanas. Kiti jai priklausę indėliai, kurių suma – 44070 BGN (apie 22500 EUR), buvo įtraukti į pripažintų reikalavimų sąrašą vykdant nemokumo procedūrą, įgyvendinamą laikantis taikomuose Bulgarijos teisės aktuose numatytos tvarkos.

25.

2015 m. kovo 7 d.Sofiyski apelativen sad (Sofijos apeliacinis teismas, Bulgarija) nustatė KTB nemokumo pradžią – 2014 m. birželio 20 d., nes tuo metu KTB grynasis turtas tapo neigiamas.

26.

Dėl Bulgarijos pradėta Komisijos procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo buvo nutraukta 2015 m. gruodžio 10 d.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme BT pareiškė ieškinį ( 12 ) dėl žalos atlyginimo; ji reikalavo atlyginti žalą, tiesiogiai ir netiesiogiai patirtą dėl BNB veiksmų ir neveikimo, kurie, jos manymu, pažeidžia Sąjungos teisę, kiek tai susiję su KTB veiksmais.

28.

Ieškinyje pateikiami du reikalavimai:

29.

Siekdamas išnagrinėti šiuos reikalavimus Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas) pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kuriame yra keli klausimai – iš jų pakartosiu tik tuos klausimus, su kuriais bus susijusi mano analizė:

„<…>

<…>

30.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2018 m. rugpjūčio 6 d.

31.

Rašytines pastabas pateikė BNB ir Komisija; buvo nuspręsta, kad rengti teismo posėdžio nereikia.

32.

Atsakydamas į Teisingumo Teismo klausimą, pateiktą priėmus Sprendimą Kantarev, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2018 m. lapkričio 9 d. nurodė, kad neatsiima prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nes, be kita ko, dar turi abejonių dėl pareigos atsižvelgti į Rekomendaciją ABE/2014/02.

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori žinoti, ar Direktyvoje 94/19 (1 straipsnio 3 punkto i papunktyje, aiškinamame atsižvelgiant į 7 straipsnio 6 ir 10 dalis) įtvirtinta garantija taikoma indėlininkams:

34.

Jeigu būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šios rūšies sutarties sąlygos nereikia taikyti nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, kai žala padaryta vėluojant išmokėti apdraustą indėlių sumą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 94/19.

35.

Sprendime Kantarev buvo nagrinėjamas tik reikalavimas atlyginti žalą, padarytą asmeniui, kurio indėliai KTB buvo neabejotinai mokėtini jau tuo metu, kai konstatuota, kad indėliai negrąžinami. Priešingai, šiuo metu nagrinėjamoje byloje siekiama išsiaiškinti, ar pagal tas pačias Direktyvos 94/19 nuostatas taip pat užtikrinama indėlininko, kurio indėliai KTB tuo metu nebuvo mokėtini, apsauga.

36.

Manau, kad išsamiai išnagrinėjus Direktyvoje 94/19 nustatytą indėlių garantijų mechanizmą galima tinkamai išaiškinti ir taikyti Sprendimą Kantarev.

37.

Nacionalinės indėlių garantijų sistemos (toliau – IGS) taikomos vykdant procedūrą, kurios svarbiausi aspektai reglamentuojami Direktyvoje 94/19. Jas taikant siekiama dvejopo tikslo: apsaugoti indėlininkus ( 13 ) ir užtikrinti bankų sistemos stabilumą ( 14 ).

38.

Procedūrą, kuria siekiama užtikrinti bankų indėlių garantijų veiksmingumą, galima geriau suprasti išskiriant tris etapus:

39.

Kompetentinga nacionalinė institucija turi nuspręsti, ar finansų įstaigoje laikomi indėliai yra grąžinami. Tam, kad šis sprendimas būtų priimtas, Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktyje reikalaujama, kad:

40.

Terminas, per kurį kompetentinga nacionalinė institucija turi priimti šį pirminį sprendimą, yra labai trumpas: ji jį priima „ne vėliau kaip praėjus penkioms darbo dienoms po to, kai pirmą kartą įsitikino, kad kredito įstaiga negrąžino pasibaigusio termino mokėtinų indėlių“.

41.

Sprendime Kantarev paaiškinami keli šio pradinio etapo reglamentavimo aspektai; juos reikia priminti:

42.

Vis dėlto Sprendime Kantarev nebuvo nagrinėjamas klausimas, kurį šioje byloje pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas: ar sąvoka „negrąžinamas indėlis“ apima indėlius, kurie taikant sutarties sąlygą nėra pasibaigusio termino mokėtini indėliai, nes sutartyje daroma nuoroda į nacionalinę teisę, o pagal šią teisę indėliai turi būti išmokėti tik jeigu panaikinta banko licencija.

43.

Manau, kad pirmajame procedūros etape tokio pobūdžio indėliai negali būti laikomi „negrąžinamais indėliais“. Kompetentinga nacionalinė institucija negali negrąžinamais pripažinti tų indėlių, kurie pagal teisės aktų ir sutarčių sąlygas, taikomas remiantis nacionaline teise, nėra pasibaigusio termino mokėtini indėliai.

44.

Svarbiausias aspektas siekiant nustatyti, kada indėlis yra pasibaigusio termino ir mokėtinas, visų pirma yra finansų įstaigos ir jos kliento sutartiniai santykiai. Jeigu finansų įstaiga ir klientas susitaria, kad ši įstaiga klientui neprivalės grąžinti indėlio sumos iki tam tikro momento, negalima teigti, kad indėlis yra pasibaigusio termino ir mokėtinas, jei tas momentas dar neatėjo.

45.

Taigi tokio pobūdžio indėlis savaime negali lemti Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktyje nurodytos kredito įstaigos „finansinės situacijos“, dėl kurios ta įstaiga negali grąžinti indėlių.

46.

Tačiau be indėlių, kurie konkrečiu momentu neatitinka kriterijų, kad galėtų būti laikomi pasibaigusio termino ir mokėtinais, kredito įstaiga turės daug indėlių, kurie atitiks tuos kriterijus. Jeigu taip būtų, „pakanka, kad būtų konstatuota, jog minėta kredito įstaiga negrąžino kai kurių indėlių ir kad Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktyje skelbiamos sąlygos yra įvykdytos, tam, kad būtų pripažinta, jog visi tos pačios įstaigos turimi indėliai yra negrąžinami“ ( 24 ).

47.

Taigi konstatavimas, kad indėliai negrąžinami, yra „susijęs su objektyvia kredito įstaigos finansine situacija ir bendrai [apskritai] su visais šios įstaigos turimais indėliais, o ne su kiekvienu iš jos turimu indėliu“ ( 25 ).

48.

Antrajame procedūros etape kompetentinga nacionalinė institucija turi nuspręsti, kurie indėliai turi būti grąžinti taikant IGS ( 26 ).

49.

Šiuo tikslu Direktyvoje 94/19 nustatyta, kad:

50.

Taikant IGS turi būti grąžinami visi negrąžinamais pripažinti banko indėliai (logiška, kad grąžinamos apdraustos sumos), išskyrus tuos, kuriems taikomas kuris nors negrąžinimo pagrindas. Iš šios prielaidos kyla kelios pasekmės nagrinėjamoje byloje.

51.

Pirma, kaip jau nurodžiau, indėlių pripažinimas negrąžinamais priklauso tik nuo Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktyje numatytų sąlygų. Nei šiame papunktyje, nei jokioje kitoje nuostatoje neleidžiama tokio pripažinimo sieti su papildomomis ar kitokiomis sąlygomis.

52.

Sprendime Kantarev buvo paneigta, kad indėlių pripažinimas negrąžinamais gali būti siejamas su išankstiniu reikalavimu dėl lėšų išmokėjimo, kuris lieka nepatenkintas (81 punktas), kredito įstaigos nemokumu ar banko licencijos panaikinimu (51 punktas) arba išankstine specialia priežiūra, kurią atlieka bankų institucijos (60 punktas).

53.

Nacionalinės teisės aktais, kuriuose būtų nustatytos šios ar kitos sąlygos, nesusijusios su numatytomis 1 straipsnio 3 punkto i papunktyje, būtų pažeidžiama ši nuostata ir Direktyvos 94/19 10 straipsnio 1 dalis.

54.

Antra, indėlius negrąžinamais pripažįsta kompetentinga institucija, įvertinusi sunkumus, kurių dėl savo finansinės situacijos patiria kredito įstaiga, siekdama grąžinti indėlius. Nors, kaip nurodžiau, yra nelogiška, kad priimant šį sprendimą atsižvelgiama vien į indėlius, kurie, kaip numatyta, turi būti grąžinti ateityje, kompetentingos institucijos vertinimas, kurį atlikusi ji priėmė sprendimą, yra susijęs su visais šios kredito įstaigos turimais indėliais ( 28 ).

55.

Taigi nuo šio momento bendroji taisyklė yra tokia, kad grąžinami visi finansų įstaigos indėliai, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra pasibaigusio termino mokėtini indėliai (išskyrus numatytus Direktyvos 94/19 2 straipsnyje pateiktame išsamiame sąraše).

56.

Kitaip tariant, grąžinami ir pasibaigusio termino mokėtini indėliai, ir indėliai, kurie nėra tokie, jeigu įstaiga pateko į objektyvią situaciją ir finansiškai yra nepajėgi vykdyti įsipareigojimų grąžinti indėlius. Minėta situacija turi poveikį ir jos ankstesniems bei dabartiniams įsipareigojimams (pasibaigusio termino mokėtini indėliai), ir būsimiems įsipareigojimams (nepasibaigusio termino nemokėtini indėliai).

57.

Taigi tarpiniame etape kompetentinga institucija turi nustatyti visus įstaigos indėlius, kad prireikus pagal IGS indėliai būtų grąžinti vėliau. Toks Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunkčio ir 10 straipsnio 1 dalies aiškinimas labiausiai atitinka šios direktyvos tikslus (indėlininkų apsauga ir finansų sistemos stabilumo užtikrinimas).

58.

Jeigu šiuo momentu taikant garantijų mechanizmą kredito įstaigos, kuriai taikoma IGS, nepasibaigusio termino nemokėtini indėliai nebūtų grąžinami, indėlininkams kiltų rizika ateityje neatgauti santaupų, vykdant sunkumų patiriančios kredito įstaigos sanavimo ir likvidavimo procedūras. Be to, sumažėtų finansų sistemos stabilumas, nes trūktų klientų pasitikėjimo savo indėlių saugumu vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiu.

59.

Šiame etape taikant IGS yra grąžinami arba išmokami indėliai. Pagal Direktyvos 94/19 7 straipsnio 1a dalies pirmą pastraipą suma, kurios grąžinimą užtikrina valstybės narės, siekia 100000 EUR.

60.

Indėliai turi būti grąžinami per trumpą terminą (20 dienų) ( 29 ), kad indėlininkai neprarastų santaupų ir dėl to netaptų nepajėgūs patenkinti kasdienių savo poreikių. Jie turi būti greitai grąžinami taip pat ir dėl to, kad būtų užtikrintas bankų sistemos stabilumas ( 30 ).

61.

Indėlių grąžinimas taikant IGS nesiejamas su galimomis kredito įstaigos sanavimo ir likvidavimo procedūromis, nes tik taip indėlius galima grąžinti greitai, per 20 dienų nuo sprendimo dėl indėlių pripažinimo negrąžinamais priėmimo ( 31 ). Teisingumo Teismas yra pateikęs paaiškinimą dėl abejonių, kurių šiuo klausimu galėtų kilti taikant Direktyvos 2009/14 12 konstatuojamąją dalį ( 32 ) – jis paaiškino, kad minėtos procedūros neturi poveikio indėlių pripažinimui negrąžinamais ir jų kompensavimui ( 33 ).

62.

Indėlių grąžinimo taip pat negalima sieti su išankstiniu indėlininko reikalavimu, kuris buvo nepatenkintas ( 34 ). Direktyvos 94/19 10 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad taikant IGS negalima remtis 20 dienų kompensavimo laikotarpiu siekiant užkirsti kelią pasinaudoti garantija bet kuriam indėlininkui, negalėjusiam laiku pareikšti pretenzijų dėl išmokėjimo pagal garantiją.

63.

Jeigu įgyvendinant IGS nesilaikoma 20 dienų apdraustųjų indėlių grąžinimo termino, indėlininkai taip pat gali reikalauti, kad būtų išmokėtos atitinkamos palūkanos ( 35 ).

64.

Direktyvos 94/19 7 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog „valstybės narės užtikrina, kad indėlininkas, gindamas savo teises į kompensaciją, galėtų indėlių garantijų sistemą paduoti į teismą [ginčyti indėlių garantijų sistemą teisme]“.

65.

Taigi indėlininkai gali naudotis teisių gynimo priemonėmis, kurios jiems suteikiamos pagal nacionalines teisės sistemas, kad paprašytų panaikinti IGS sprendimus bei neveikimo pasekmes ir kompensuoti dėl jų patirtą žalą.

66.

Priminsiu, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktis „veikia tiesiogiai ir yra teisės nuostata, kuria privatiems asmenims suteikiama teisių“ ( 36 ).

67.

Nacionaliniuose teismuose pareikštuose ieškiniuose indėlininkai gali remtis Sąjungos teisės viršenybės principu. Pagal šį principą nacionalinis teismas turi netaikyti bet kurios Direktyvai 94/19 prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos ( 37 ) (kiek tai aktualu nagrinėjamu atveju, – nacionalinės nuostatos, prieštaraujančios direktyvos 1 straipsnio 3 punkto i papunkčiui) ( 38 ).

68.

Ši pareiga nepriklauso nuo to, ar Bulgarijos teisės aktų leidėjas perkėlė tą Direktyvos 94/19 nuostatą į ją įgyvendinantį nacionalinės teisės aktą ( 39 ).

69.

Tuo atveju, kai Sąjungos teisės neatitinkanti nacionalinės teisės norma įtraukiama į sutarties sąlygos turinį, pagal viršenybės principą nacionalinis teismas šiai sąlygai gali taikyti pasekmes, susijusias su jos neatitiktimi Sąjungos teisei. Nesvarbu tai, ar šalių argumentas dėl tokios neatitikties pateikiamas ieškinyje dėl patirtos žalos atlyginimo, ar naudojantis kitos rūšies teisminėmis teisių gynimo priemonėmis.

70.

Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nacionaliniam teismui nekyla jokių kliūčių taikyti viršenybės principą, jeigu: a) pagal nacionalinės teisės normą IGS pareiga dar nepasibaigusio termino nemokėtinų indėlių turėtojams grąžinti atitinkamus indėlius siejama su išankstiniu finansų įstaigos, kurioje saugomi negrąžinamais pripažinti indėliai, licencijos panaikinimu; b) toks pat teisinis reglamentavimas įtvirtintas sutarties sąlygoje, priimtoje pagal nacionalinę teisę.

71.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti tokį atsakymą į ketvirtąjį prejudicinį klausimą:

Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktis, aiškinamas atsižvelgiant į jos 7 straipsnio 6 ir 10 dalis, turi būti aiškinamas taip:

72.

Antrasis prejudicinis klausimas susijęs su Rekomendacija ABE/2014/02, priimta pagal Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 3 dalį. Teismas a quo nori žinoti, ar: a) indėlininkai šia rekomendacija gali remtis byloje dėl žalos, patirtos pažeidus Sąjungos teisę, atlyginimo, nors rekomendacija nėra skirta jiems; b) ši rekomendacija galioja.

73.

Pagal Reglamento Nr. 1093/2010 1 straipsnio 2 dalį EBI turi kompetenciją imtis veiksmų taikant Sąjungos direktyvas dėl IGS ( 40 ).

74.

Vykdydama šią funkciją EBI gali kreiptis į indėlių garantijų srityje „kompetentingas [nacionalines] institucijas“ ( 41 ). Kaip nustatyta Reglamento Nr. 1093/2010 20 konstatuojamojoje dalyje, ji turi tai daryti, siekdama skatinti nuoseklų požiūrį ir užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas bei nešališką požiūrį į indėlininkus visoje Sąjungoje.

75.

EBI, naudodamasi įgaliojimais dėl IGS, gali:

76.

EBI rekomendacijos nėra teisiškai privalomos. Kaip matyti iš jų pavadinimo, jomis ne suteikiamas įgaliojimas, o tik raginama imtis veiksmų. Šios rekomendacijos patenka į SESV 288 straipsnio penktoje pastraipoje numatytą kategoriją ( 47 ).

77.

Vis dėlto Reglamento Nr. 1093/2010 16 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje reikalaujama, kad kompetentingos institucijos ir finansų įstaigos dėtų visas pastangas, siekdamos laikytis tų rekomendacijų.

78.

Taip suprantamos rekomendacijos turi tam tikrą teisinį poveikį (nors ir neprivalomą): kompetentingos nacionalinės institucijos per du mėnesius turi patvirtinti, ar jos laikosi šių rekomendacijų, ketina jų laikytis, ar jų nesilaikys. Pastaruoju atveju jos turi EBI nurodyti priežastis, kuriomis remiasi (Reglamento Nr. 1093/2010 16 straipsnio 3 dalies antra pastraipa), o EBI paskelbia tiek tai, kad tos institucijos rekomendacijų nesilaiko, tiek nesilaikymo priežastis ( 48 ).

79.

Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 3 dalimi grindžiamos EBI rekomendacijos turi tam tikrų ypatumų, dėl kurių jos skiriasi nuo 16 straipsnyje nurodytų rekomendacijų:

80.

Jeigu nacionalinė institucija, kuriai skirtos 17 straipsnio 3 dalyje numatytos rekomendacijos, jų nesilaiko ( 50 ), dėl tos institucijos gali būti vykdoma procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo (ją nurodysiu toliau). Tam tikra prasme šios rekomendacijos yra (arba gali būti) pirmasis tokios procedūros etapas ( 51 ), kurį EBI vykdo padedant Komisijai.

81.

Be to, pagal Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnį suinteresuotieji asmenys 17 straipsnio 3 dalyje numatytas rekomendacijas gali užginčyti Europos priežiūros institucijų apeliacinėje taryboje.

82.

Tai, kad Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 3 dalyje nurodytos rekomendacijos yra negalutinės ir neturi privalomo teisinio poveikio, turi įtakos galimybei jomis remtis ir teisminei kontrolei. Konkrečiai kalbant, dėl to negalima tiesiogiai patikrinti jų teisėtumo nagrinėjant SESV 263 straipsnyje numatytą ieškinį dėl panaikinimo.

83.

Būtent dėl to Teisingumo Teismo jurisprudencijoje leidžiama pareikšti tik ieškinius dėl privalomų teisės aktų panaikinimo ( 52 ), atsižvelgiant į tikrą šių teisės aktų turinį, priėmimo aplinkybes ir juos priėmusios institucijos įgaliojimus ( 53 ).

84.

Vis dėlto EBI rekomendacijomis galima remtis nacionaliniuose teismuose nagrinėjamoje byloje, kurioje turi būti išaiškintos privalomos Sąjungos teisės normos, susijusios su tomis rekomendacijomis ( 54 ).

85.

Prieš nagrinėdamas šį klausimą turiu paminėti Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 1–8 dalyse reglamentuojamą procedūrą ( 55 ), taikomą siekiant užtikrinti, kad tarpininkaujant Komisijai EBI rekomendacijos taptų privalomais sprendimais.

86.

Nustačiusi, kad nacionalinė institucija tariamai neteisingai ar nepakankamai taiko Sąjungos teisės nuostatas, EBI jai pateikia rekomendaciją ir nurodo priemones, kurias ši institucija turi priimti.

87.

Jeigu kompetentinga nacionalinė institucija į šią rekomendaciją neatsižvelgia ir toliau jos nesilaiko, gali įsikišti Komisija. Komisija įsikiša pateikdama oficialią nuomonę, kurioje paragina nacionalinę instituciją priimti priemones, būtinas siekiant laikytis Sąjungos teisės.

88.

Galutiniame procedūros etape EBI gali priimti finansų įstaigai skirtą individualų sprendimą ir įpareigoti ją imtis priemonių, kurių reikia siekiant įvykdyti iš Sąjungos teisės kylančias pareigas, taip pat gali įpareigoti nutraukti tam tikrą praktiką, jeigu Sąjungos teisės aktai yra tiesiogiai taikomi ( 56 ).

89.

Paskutiniame etape priimti EBI sprendimai privalo atitikti oficialią Komisijos nuomonę ir turi viršenybę prieš bet kurį ankstesnį sprendimą, priimtą tuo pačiu klausimu. Taigi jie yra teisės aktai, turintys privalomą galią finansų įstaigoms, kurioms yra skirti, taip pat nacionalinėms kompetentingoms institucijoms, kurioms yra privaloma oficiali Komisijos nuomonė ( 57 ).

90.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar indėlininkas (šioje byloje – BT) gali remtis Rekomendacija ABE/2014/02 pagal jo ieškinį iškeltoje byloje prieš BNB.

91.

Kaip jau minėjau, Rekomendacija ABE/2014/02, priimta taikant Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 3 dalį, skirta BNB ir fondui; jiems buvo nurodyti tinkami veiksmai, kurių reikia imtis siekiant atitikti Direktyvą 94/19 ir užtikrinti, kad nebebūtų pažeidžiamas jos 1 straipsnio 3 punkto i papunktis.

92.

Prieš priimant Rekomendaciją ABE/2014/02 Komisija jau buvo pareiškusi ieškinį Bulgarijai dėl įsipareigojimų neįvykdymo (SESV 258 straipsnis) ir išsiuntusi oficialų pranešimą šiai valstybei narei (2014 m. rugpjūčio 1 d.); vėliau pažeidimo procedūra buvo nutraukta ( 58 ).

93.

Vadinasi, priėmus Rekomendaciją ABE/2014/02 nebuvo pateikta oficiali Komisijos nuomonė, todėl EBI taip pat nepriėmė jokio sprendimo pagal Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 6 dalį ( 59 ).

94.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad kyla abejonių dėl Rekomendacijos ABE/2014/02 atitikties Sąjungos teisei (Direktyvai 94/19 ir Reglamentui Nr. 1093/2010). Siekdamas išsklaidyti šias abejones remsiuosi tiek apskritai galimybe nacionaliniuose teismuose remtis EBI rekomendacijomis, tiek šioje byloje nagrinėjama rekomendacija.

95.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, „nors rekomendacijos ir neturi privalomosios galios poveikio, nacionaliniai teismai privalo atsižvelgti į jas, spręsdami jiems pateiktus nagrinėti ginčus, be kita ko, tuomet, kai rekomendacijomis paaiškinamos jų įgyvendinimą užtikrinančios nacionalinės nuostatos arba kai jomis siekiama papildyti privalomąsias Sąjungos nuostatas“ ( 60 ).

96.

Pritariu generaliniam advokatui M. Bobek ( 61 ), kad nacionalinių teismų pareiga „atsižvelgti“ į rekomendacijas nagrinėjant bylas, kuriose taikoma su rekomendacijomis susijusi privaloma Sąjungos teisė, nesutampa su „Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo“ pareiga, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Von Colson ir Kamann ( 62 ).

97.

Jeigu nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas (taip pat ir tas, kurias pateikė EBI), siekdami valstybėse narėse taikyti privalomą Sąjungos teisę, logiška, kad jie gali Teisingumo Teismui pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą dėl šios teisės turinio išaiškinimo ( 63 ). Vis dėlto ar jie gali tai padaryti, siekdami užginčyti jų galiojimą?

98.

Iš pirmo žvilgsnio būtų galima manyti, kad, nesant galimybės tiesiogiai patikrinti rekomendacijos teisėtumo nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, būtų galima teisėtumą patikrinti netiesiogiai, t. y. pateikiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo įvertinimo. Ar prasminga pripažinti negaliojančiu teisės aktą, kuris neturi privalomo teisinio poveikio?

99.

Jeigu neklystu, Teisingumo Teismas iki šiol nėra priėmęs kategoriško sprendimo ( 64 ) šiuo klausimu. Sprendime Grimaldi, regis, netiesiogiai patvirtinama galimybė pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl rekomendacijų galiojimo įvertinimo ( 65 ), ir generalinis advokatas M. Bobek tokią galimybę aiškiai pripažįsta ( 66 ).

100.

Laikausi nuomonės, kad logiškiausia yra pripažinti, jog prašymai priimti prejudicinį sprendimą dėl rekomendacijų galiojimo įvertinimo gali būti pripažįstami priimtinais, jeigu remiamasi prielaida, kad nacionalinis teismas turi atsižvelgti į šias rekomendacijas, siekdamas išaiškinti privalomą Sąjungos teisės normą. Būtų nelogiška, jei siekdamas išaiškinti nuostatą nacionalinis teismas atsižvelgtų į rekomendaciją, dėl kurios galiojimo jam kyla abejonių, nes, jo nuomone, būtent ta rekomendacija neatitinka Sąjungos teisės, o konstatuoti tai nėra jo pareiga ( 67 ).

101.

Kartoju, Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 3 dalimi grindžiamos EBI rekomendacijos yra vienas iš veiksnių, kuriuos kompetentingas teismas turi įvertinti, siekdamas priimti sprendimą byloje. Priminsiu, kad šiame teisme turi būti nustatyta, ar Sąjungos teisės pažeidimas yra pakankamai sunkus, taigi atitinka vieną iš trijų sąlygų, nuo kurių priklauso tai, ar valstybei narei tenka atsakomybė už Sąjungos teisės nevykdymą ( 68 ).

102.

Nacionalinis teismas, siekdamas priimti sprendimą byloje, į EBI rekomendaciją gali atsižvelgti tik jeigu jos turinys atitinka Sąjungos teisės normas ir ji gali padėti taikyti šias normas. Jeigu nacionalinis teismas mano, kad taip nėra (kaip nagrinėjamu atveju), jis gali pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą; Teisingumo Teismas vienintelis turi kompetenciją pripažinti, kad rekomendacijos turinys neatitinka Sąjungos teisės.

103.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad kyla abejonių dėl Rekomendacijos ABE/2014/02 atitikties Sąjungos teisei, nes ji: a) skirta nacionalinei institucijai (BNB), neturinčiai kompetencijos pripažinti, kad banko KTB indėliai yra negrąžinami, ir neskirta finansų įstaigoms; b) gali neatitikti Reglamento Nr. 1093/2010 27 konstatuojamosios dalies, nes Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktyje nenustatyta aiškių ir besąlyginių pareigų.

104.

Pagal Reglamento Nr. 1093/2010 4 straipsnio 2 punkto iii papunktį „kompetentingos institucijos“„indėlių garantijų sistemų atveju [yra] įstaigos, administruojančios indėlių garantijų sistemas pagal Direktyvą 94/19/EB, arba tais atvejais, kai indėlių garantijų sistemą administruoja privati bendrovė, tas sistemas pagal tą direktyvą prižiūrinti valdžios institucija“.

105.

Be IGS, prie šių institucijų gali būti priskiriama institucija, įgaliota pripažinti indėlius negrąžinamais; daugelyje valstybių narių tokia institucija yra nacionalinis centrinis bankas ( 69 ).

106.

Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktyje „valstybėms narėms suteik[iama] diskrecij[a] paskirti kompetentingą valdžios instituciją, kuri konstatuotų, kad indėliai yra negrąžinami“ ( 70 ).

107.

Byloje Kantarev prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad BNB yra institucija, turinti kompetenciją pripažinti indėlius negrąžinamais pagal Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktį ( 71 ). Priešingai, nagrinėjamoje byloje teismas a quo, regis, pritaria tam prieštaraujantiems BNB argumentams ( 72 ).

108.

Nuo 2014 m. kovo 25 d., įsigaliojus Zakon za kreditnite institutsii ( 73 ) pakeitimams, pagal šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą BNB yra institucija, turinti kompetenciją Bulgarijos Respublikoje vykdyti bankų priežiūrą, kaip tai suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 40 punktą ( 74 ).

109.

Naujuoju 2015 m. Bankų indėlių garantijų įstatymu (Zakon za garantirane na vlogovete v bankite) į Bulgarijos teisę perkelta Direktyva 2014/49, kurioje institucija, įgaliota atlikti prudencinę priežiūrą pagal Reglamentą Nr. 575/2013, pripažįstama kaip institucija, turinti kompetenciją pripažinti indėlius negrąžinamais ( 75 ). Taigi nekyla abejonių, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. BNB yra institucija, turinti kompetenciją Bulgarijoje pripažinti indėlius negrąžinamais.

110.

Komisija teigia, kad priežiūros institucija turėjo kompetenciją pripažinti indėlius negrąžinamais taip pat ir iki 2015 m. rugpjūčio 14 d.

111.

Vis dėlto manau, kad iki Direktyvos 2014/49 priėmimo jokioje Sąjungos teisės normoje nebuvo nustatyta tokio institucijų sugretinimo. Šios direktyvos 50 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad, „atsižvelgiant į su IGS susijusios administracinės praktikos skirtumus valstybėse narėse, valstybės narės turėtų turėti galimybę laisvai nuspręsti, kuri valdžios institucija nustato, kad indėliai tapo negrąžinami“.

112.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar pagal Bulgarijos teisę, taikytą tuo metu, kai BNB ėmėsi veiksmų dėl KTB, BNB buvo institucija, kompetentinga pripažinti indėlius negrąžinamais.

113.

Nereikia pamiršti, kad Sprendime Kantarev Teisingumo Teismas jau nurodė, jog banko KTB atveju Bulgarijos institucijoms nepripažinus indėlių negrąžinamais buvo padarytas pakankamai sunkus Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunkčio pažeidimas ( 76 ).

114.

Dėl aplinkybės, kad Rekomendacija ABE/2014/02 turi būti susijusi su tiesiogiai taikomomis sąlygomis, įtvirtintomis Sąjungos teisėje (šiuo atveju – Direktyvoje 94/19), pažymėtina, jog šis reikalavimas nustatytas tik Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnio 6 dalyje, siekiant užtikrinti, kad EBI priimtų finansų įstaigoms skirtus sprendimus ir paragintų jas vykdyti Sąjungos teisės normose nustatytus įpareigojimus.

115.

Reglamento Nr. 1093/2010 27 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje ( 77 ) minimi galutiniai EBI sprendimai, o ne rekomendacijos, kurias ji gali priimti procedūros pradžioje. Logiška, kad kalbama apie privalomą EBI sprendimą, o ne rekomendaciją, neturinčią privalomo teisinio poveikio.

116.

Kaip jau nurodžiau, bet kuriuo atveju pagal Sprendimą Kantarev Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktis veikia tiesiogiai, todėl privatūs asmenys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme gali remtis ir šia nuostata, ir su ja susijusia rekomendacija ( 78 ). Taigi abejonės dėl šio Rekomendacijos ABE/2014/02 aspekto yra nepagrįstos.

117.

Pagal Rekomendaciją ABE/2014/02 ( 79 ) BNB nesilaikė Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunkčio, nes nepripažino indėlių negrąžinamais per 5 dienas nuo tos dienos, kurią KTB nebegalėjo grąžinti pasibaigusio termino mokėtinų indėlių.

118.

EBI nusprendė, kad BNB sprendimas vykdyti specialią KTB priežiūrą ir laikinai sustabdyti jo įsipareigojimų vykdymą prilygsta konstatavimui, kad indėliai negrąžinami, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunktį.

119.

Sprendime Kantarev neleidžiama tokio sprendimo prilyginti konstatavimui. Priešingai, Teisingumo Teismas šiame sprendime nurodė, kad indėliai negrąžinamais turi būti pripažįstami aiškiu kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimu ir toks pripažinimas negali būti preziumuojamas remiantis kitais nacionalinių institucijų aktais (kaip antai BNB sprendimu vykdyti specialią KTB priežiūrą) arba tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėtos toje byloje ( 80 ).

120.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas išaiškinti Sąjungos teisę, neturi atsižvelgti į šį Rekomendacijos ABE/2014/02 aspektą, nes jis neatitinka Direktyvos 94/19 1 straipsnio 3 punkto i papunkčio.

121.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas, Bulgarija) tokį atsakymą: