I. Įvadas

II. Teisinis pagrindas

III. Bylos aplinkybės

A. REACH reglamentas ir dokumentacijos vertinimas

B. Įvykiai, dėl kurių Bendrajame Teisme buvo iškelta byla

IV. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

V. Procesas Teisingumo Teisme ir reikalavimai

VI. Analizė

A. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas (ieškinio priimtinumas)

1. Šalių argumentų santrauka

2. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo vertinimas

a) Ginčijamas aktas kaip aktas, kurį galima ginčyti

1) Priimtinumas

2) Dėl esmės

i) ECHA įgaliojimai pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį

ii) Ginčijamo akto sukeliami privalomi teisiniai padariniai

b) Teisinis suinteresuotumas

c) Tiesioginė sąsaja

B. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas (REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalies taikymas)

1. Šalių argumentų santrauka

2. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo vertinimas

a) REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalies taikymo sritis

b) Galimybė naudoti bandymų su gyvūnais pritaikymus

c) Priekaištai, susiję su nurodomais vėlavimais ir galimu piktnaudžiavimu

VII. Dėl bylinėjimosi išlaidų

VIII. Išvada

1.

Ši byla iškelta kilus ginčui tarp Esso Raffinage SAS (toliau – Esso Raffinage) ir Europos cheminių medžiagų agentūros (toliau – ECHA arba agentūra) dėl registracijos dokumentų atitikties patikros pagal 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiantį Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiantį Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinantį Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB ( 2 ) (toliau – REACH reglamentas).

2.

Kaip galima spręsti iš jo pavadinimo, REACH reglamentu Sąjungoje siekiama nustatyti išsamią cheminių medžiagų reglamentavimo sistemą, kurią sudaro keturi pagrindiniai elementai: jų registracija, vertinimas, autorizacija ir apribojimai. ECHA yra REACH reglamentu įsteigta Sąjungos agentūra šiam reglamentui administruoti kartu su Europos Komisija ir valstybėmis narėmis.

3.

Kalbant apie vertinimą, REACH reglamente numatyta, kad ECHA atlieka cheminių medžiagų registracijų, kurias pateikia importuotojai arba gamintojai, atitikties patikrą, siekdama patikrinti, ar juose yra visa reikalaujama informacija. Pagal šį reglamentą ECHA gali priimti sprendimą prašyti registruotojo pateikti visą reikalingą informaciją, kad dokumentacija atitiktų reikalavimus (toliau – pirmasis sprendimas dėl atitikties patikros), ir registruotojas privalo pateikti šią informaciją ECHA iki nustatyto termino. Vis dėlto REACH reglamente tiksliai neapibrėžta, kokia procedūra ECHA turi (jei turi) vadovautis tais atvejais, kai mano, kad pateikta informacija neatitinka minėto sprendimo. Taip visų pirma yra tuo atveju, kai registruotojas mėgina remtis alternatyviais metodais, kurie REACH reglamente vadinami pritaikymais, užuot atlikęs tame sprendime nurodytus bandymus su gyvūnais, ir ECHA nusprendžia, kad jie netinkami. Taigi tokiose situacijose ECHA atitinkamos valstybės narės kompetentingai institucijai siunčia neatitikties pripažinimą, kuriame vykdymo užtikrinimo tikslais informuoja apie ECHA atitikties patikros rezultatą, kaip buvo padaryta šioje byloje.

4.

Esso Raffinage pareiškė ieškinį dėl panaikinimo Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, ginčydama Ministère de l'écologie, du développement durable, des transports et du logement (Ekologijos, tvaraus vystymo, transporto ir būsto ministerija, Prancūzija) kaip atitinkamai Prancūzijoje kompetentingai institucijai (toliau – Prancūzijos kompetentinga institucija) skirtą 2015 m. balandžio 1 d. ECHA raštą, pavadintą „Neatitikties pripažinimas remiantis dokumentacijos vertinimo sprendimu, priimtu pagal Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 (toliau – ginčijamas aktas), kuris susijęs su ECHA atlikta Esso Raffinage pateiktos konkrečios cheminės medžiagos registracijos dokumentacijos atitikties patikra.

5.

Šiame apeliaciniame skunde Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Prancūzijos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės, prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2018 m. gegužės 8 d. Sprendimą Esso Raffinage / ECHA (T‑283/15, EU:T:2018:263) (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą aktą. Jos apeliacinio skundo esmė ta, kad REACH reglamente nenumatyta ECHA galimybė papildomai tikrinti priimant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros pateiktą informaciją ir kad pagal šio reglamento vykdymo užtikrinimo nuostatas šis klausimas priklauso valstybių narių kompetencijai. Grįsdama savo poziciją Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad registruotojas privalo atlikti tame sprendime nurodytus bandymus su gyvūnais ir šiuo etapu negali teikti pritaikymų.

6.

Atitinkamai ieškovė ir atsakovė pirmojoje instancijoje Esso Raffinage ir ECHA, palaikomos European Coalition to End Animal Experiments (toliau – ECEAE), Higher Olefins and Poly Alpha Olefins REACH Consortium (toliau – HOPA REACH) ir Higher Olefins & Poly Alpha Olefins VZW (toliau – HOPA), Teisingumo Teisme sutaria dėl to, kad skundžiamas sprendimas turėtų būti pripažintas pagrįstu ir kad Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad ECHA turi išimtinę kompetenciją vertinti priimant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros pateiktos informacijos atitiktį ir priimti privalomus sprendimus šiuo klausimu pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį, laikydamasi šio reglamento 41 straipsnio 3 dalyje nurodytos tvarkos. Grįsdami savo poziciją jie teigia, kad registruotojas turi galėti pateikti pritaikymus, užuot atlikęs pirmajame sprendime dėl atitikties patikros nurodytus bandymus su gyvūnais.

7.

Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę pirmą kartą priimti sprendimą dėl REACH reglamento nuostatų, susijusių su dokumentacijos vertinimu, ir visų pirma su kompetencijos pasidalijimu tarp ECHA ir valstybių narių registracijos dokumentacijos atitikties šio reglamento reikalavimams vertinimo tikslais. Nekyla abejonių, kad ši byla turi didelę praktinę reikšmę REACH reglamentu nustatytos sistemos veikimui. Ji taip pat gali turėti platesnį poveikį gyvūnų gerovės skatinimui pagal Sąjungos teisę.

8.

REACH reglamento VI antraštinėje dalyje „Įvertinimas“ yra 1 skyrius „Dokumentacijos vertinimas“, o 4 skyrius pavadintas „Bendrosios nuostatos“. 1 skyriuje yra, be kita ko, 41 ir 42 straipsniai. 4 skyriuje yra, be kita ko, 50 ir 51 straipsniai.

9.

REACH reglamento 41 straipsnyje „Registracijos dokumentacijų atitikties patikra“ (bylai reikšmingų aplinkybių klostymosi metu galiojusi redakcija) ( 3 ) numatyta:

„1.   Agentūra gali nagrinėti bet kurią registracijos dokumentaciją, siekdama patikrinti, ar:

<…>

3.   Remdamasi pagal 1 dalį atliekamu nagrinėjimu, Agentūra per 12 mėnesių nuo atitikties patikros pradžios gali parengti sprendimo, kuriuo registruotojas (-iai) įpareigojamas (-i) pateikti visą reikiamą informaciją, kad registracijos dokumentacija (-os) atitiktų atitinkamus informacijai keliamus reikalavimus, ir kuriame nustatomi papildomos informacijos pateikimo terminai, projektą. Šis sprendimas priimamas 50 ir 51 straipsniuose nustatyta tvarka.

4.   Registruotojas iki nustatyto termino pateikia Agentūros reikalaujamą informaciją.

5.   Siekdama užtikrinti, kad registracijos dokumentacija atitiktų šį reglamentą, Agentūra nustato, kokiai šios dokumentacijos, kurią Agentūra gauna dėl kiekvieno kiekio tonomis lygio, procentinei daliai (ne mažiau kaip 5 %) bus atliekama atitikties patikra.

<…>“

10.

REACH reglamento 42 straipsnyje „Pateiktos informacijos tikrinimas ir tolesni veiksmai įvertinus dokumentaciją“ numatyta:

„1.   Agentūra patikrina informaciją, kuri buvo pateikta vykdant pagal 40 ar 41 straipsnį priimtą sprendimą, ir prireikus parengia atitinkamų sprendimų projektus pagal šiuos straipsnius.

2.   Užbaigusi dokumentacijos vertinimą, Agentūra praneša Komisijai ir kompetentingoms valstybių narių institucijoms apie gautą informaciją ir padarytas išvadas. <…>“

11.

REACH reglamento 50 straipsnyje „Registruotojų ir tolesnių naudotojų teisės“ nurodyta:

„1.   Agentūra praneša atitinkamam (-iems) registruotojui (-ams) arba tolesniam naudotojui (-ams) apie sprendimo, priimto pagal 40, 41 arba 46 straipsnius, projektą, ir praneša jam (jiems) apie teisę pateikti pastabas per 30 dienų nuo pranešimo gavimo. Jei atitinkamas (-i) registruotojas (-ai) ar tolesnis (-i) naudotojas (-ai) nori pateikti pastabas, jis (jie) jas pateikia Agentūrai. Agentūra savo ruožtu nedelsdama praneša kompetentingai institucijai apie pastabų pateikimą. Kompetentinga institucija (dėl sprendimų, priimtų pagal 46 straipsnį) ir Agentūra (dėl sprendimų, priimtų pagal 40 ir 41 straipsnius) atsižvelgia į visas gautas pastabas ir gali atitinkamai iš dalies pakeisti sprendimo projektą.

<…>“

12.

REACH reglamento 51 straipsnyje „Sprendimų, susijusių su dokumentacijos įvertinimu, priėmimas“ nurodyta:

„1.   Agentūra apie savo sprendimo pagal 40 arba 41 straipsnį projektą kartu su registruotojo pateiktomis pastabomis praneša valstybių narių kompetentingoms institucijoms.

2.   Per 30 dienų po sprendimo projekto išplatinimo valstybės narės gali teikti Agentūrai pasiūlymus dėl sprendimo projekto pakeitimų.

3.   Jei Agentūra tokių pasiūlymų negauna, ji priima 1 dalyje nurodytą sprendimo redakciją.

4.   Jei Agentūra gauna pasiūlymą padaryti pakeitimų, ji gali iš dalies pakeisti sprendimo projektą. Per 15 dienų nuo 2 dalyje nurodyto 30 dienų laikotarpio pabaigos Agentūra perduoda sprendimo projektą su pasiūlytais pakeitimais Valstybių narių komitetui.

5.   Agentūra nedelsdama perduoda pasiūlymus padaryti pakeitimų atitinkamiems registruotojams ar tolesniems naudotojams ir leidžia jiems per 30 dienų pateikti pastabas. Valstybių narių komitetas atsižvelgia į gautas pastabas.

6.   Jei per 60 dienų nuo projekto perdavimo valstybių narių komitetas vieningai sutaria dėl sprendimo projekto, Agentūra atitinkamai priima sprendimą.

7.   Valstybių narių komitetui nepavykus pasiekti vieningo susitarimo, Komisija parengia sprendimo, kuris priimamas 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, projektą.

8.   Pagal šio straipsnio 3 ir 6 dalis Agentūros priimti sprendimai gali būti apskundžiami vadovaujantis 91, 92 ir 93 straipsniais.“

13.

REACH reglamento XIV antraštinėje dalyje „Vykdymo užtikrinimas“ yra, be kita ko, 125 ir 126 straipsniai.

14.

REACH reglamento 125 straipsnyje „Valstybių narių uždaviniai“ nurodyta:

„Valstybės narės įgyvendina valstybės kontrolės priemonių sistemą ir, atsižvelgdamos į aplinkybes, imasi kitų veiksmų.“

15.

REACH reglamento 126 straipsnyje „Sankcijos už nuostatų nesilaikymą“ numatyta:

„Valstybės narės priima nuostatas dėl sankcijų už šio reglamento nuostatų pažeidimus ir imasi visų priemonių, būtinų jų įgyvendinimui užtikrinti. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. <…>“

16.

Skundžiamo sprendimo 1–19 punktuose išdėstytos bylos aplinkybės šios bylos tikslais gali būti apibendrintos taip, kaip nurodyta toliau. Iš pradžių reikia pateikti kelias pastabas dėl REACH reglamento ir dokumentacijos vertinimo (A dalis), o tada nagrinėti įvykius, dėl kurių Bendrajame Teisme buvo iškelta byla (B dalis).

17.

Kaip pažymėjau įvadinėse pastabose, REACH reglamentas yra svarbiausias teisės aktas, kuriuo Sąjungoje reglamentuojamos cheminės medžiagos. Kaip yra pripažinęs Teisingumo Teismas, pagal REACH reglamento 1 straipsnio 1 dalį šiuo reglamentu siekiama užtikrinti aukštą visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį, skatinant alternatyvius medžiagų keliamo pavojaus vertinimo metodus ir laisvą prekybą medžiagomis vidaus rinkoje, gerinant konkurencingumą ir inovacijas ( 4 ).

18.

Šiuo tikslu REACH reglamente įtvirtinta integruota cheminių medžiagų kontrolės sistema, apimanti jų registraciją, vertinimą, autorizaciją ir galimą jų naudojimo ribojimą. Pagrindiniai principai, kurie reglamentuoja šiuos elementus, buvo pateikti Komisijos pasiūlyme dėl REACH reglamento: pirma, dėl registracijos „pramonė privalo gauti reikšmingą informaciją apie medžiagas, kurias ji gamina, ir naudoti šią informaciją siekiant užtikrinti saugų minėtų medžiagų valdymą“; antra, vertinimas „leidžia patikrinti, ar pramonė laikosi savo pareigų ir neleidžia nereikalingų bandymų“; trečia, autorizacija leidžia konkretų tam tikrų labai didelį susirūpinimą keliančių medžiagų naudojimą, jeigu susijusi rizika „yra valdoma tinkamai ar [jų] socialinė ir ekonominė nauda nusveria riziką, jei nėra pakeičiančių medžiagų ar technologijų“ ir, ketvirta, apribojimai „yra apsauga, leidžianti valdyti riziką, kurios tinkamai neapima kitos REACH sistemos nuostatos“ ( 5 ).

19.

Visų pirma, kalbant apie registraciją, kaip matyti iš REACH reglamento 19 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad gamintojai arba importuotojai teiktų ECHA duomenis apie jų gaminamas ar importuojamas chemines medžiagas, naudotųsi šiais duomenimis vertinant su tokiomis cheminės medžiagomis susijusią riziką, taip pat parengtų bei rekomenduotų tinkamas rizikos valdymo priemones. Atsižvelgiant į tikslą apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, cheminių medžiagų registracija skirta pagerinti visuomenės ir tolesnių profesionalių naudotojų informavimą apie riziką ir dėl to ši registracija turi būti laikoma tokią apsaugą gerinančia priemone ( 6 ).

20.

Kalbant konkrečiai, REACH reglamento 6 ir 7 straipsniuose nustatoma bendra gamintojų ir importuotojų pareiga registruoti chemines medžiagas ECHA, jeigu jie pagamina ar importuoja vieną toną ar daugiau nagrinėjamos cheminės medžiagos per metus. Priešingu atveju tinkamai ECHA neregistruota cheminė medžiaga negali būti gaminama Sąjungoje ir pateikiama Sąjungos rinkai pagal šio reglamento 5 straipsnyje įtvirtintą „nėra duomenų – nėra rinkos“ taisyklę. Pagal REACH reglamento 10 ir 12 straipsnius registruotojas privalo pateikti registracijos dokumentaciją, kurioje būtų visa reikalaujama informacija, apimanti informaciją apie cheminės medžiagos savybes pagal šio reglamento VII–X prieduose nustatytus bandymų reikalavimus, atsižvelgiant į taikytiną kiekį tonomis. Registruotojas gali įvykdyti šiuos reikalavimus, pateikdamas informaciją apie atitinkamą tyrimą arba alternatyviai – pateikdamas konkretų pritaikymą (atitinkamo priedo 2 skiltyje) arba bendrą pritaikymą, taikant alternatyvius metodus, pavyzdžiui, įrodomąją duomenų galią ir analogijos metodus (pagal REACH reglamento XI priedą).

21.

Vertinimas paprastai susijęs su gamintojų arba importuotojų apie chemines medžiagas pateiktos informacijos peržiūra. Taigi, kaip nurodyta REACH reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje, tai yra tolesni veiksmai iki registracijos, siekiant sudaryti sąlygas patikroms, ar registracija atitinka šio reglamento reikalavimus (dokumentacijos vertinimas) ir prireikus leisti surinkti daugiau informacijos apie cheminių medžiagų savybes (savybių vertinimas). Patį vertinimą pagal REACH reglamentą sudaro dvi pagrindinės dalys: dokumentacijos vertinimas ir cheminės medžiagos vertinimas ( 7 ).

22.

Dokumentacijos vertinimą atlieka ECHA ir šis vertinimas padalytas į du procesus: pirma, siūlomų bandymų nagrinėjimą pagal REACH reglamento 40 straipsnį ir, antra, registracijos atitikties patikrą pagal šio reglamento 41 straipsnį, kuri nagrinėjama šioje byloje. Šiuo klausimu pagal REACH reglamento 41 straipsnio 1 dalį ECHA gali inicijuoti bet kurios registracijos dokumentacijos atitikties patikrą, siekdama patikrinti, ar yra įvykdyti atitinkami informacijai keliami reikalavimai, bet pagal šio reglamento 41 straipsnio 5 dalį ECHA privalo teikti pirmenybę tam tikrus kriterijus atitinkančiai dokumentacijai ir atrinkti minimalią procentinę dokumentacijų dalį atitikties patikrai ( 8 ). Atlikdama šią patikrą ECHA gali parengti sprendimą pagal REACH reglamento 41 straipsnio 3 dalį, reikalaudama registruotojo pateikti visą informaciją, kad registracija atitiktų reikalavimus, t. y. pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, ir kad pagal šio reglamento 41 straipsnio 4 dalį informacija turi būti pateikta ECHA iki nustatyto termino. Abiejų procesų atveju pagal šio reglamento 42 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad ECHA patikrintų visą informaciją, pateiktą vykdant pagal 40 arba 41 straipsnius priimtą sprendimą, ir prireikus parengtų atitinkamų sprendimų projektus pagal šiuos straipsnius.

23.

Vis dėlto cheminių medžiagų vertinimą atlieka kompetentingos valstybių narių institucijos, derindamos su ECHA, ir šis vertinimas susijęs ne su viena konkrečia registracijos dokumentacija, o su visa apie konkrečią cheminę medžiagą prieinama informacija, jei įtariama, kad ji kelia pavojų žmonių sveikatai ar aplinkai ( 9 ). Jį sudaro du etapai: pirma, cheminės medžiagos, kurias numatoma vertinti, įtraukiamos į koreguojamąjį Bendrijos veiksmų planą ir, antra, atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija atlieka vertinimo procedūrą ( 10 ). Per ją minėta institucija gali priimti sprendimą prašyti registruotojo pateikti papildomą informaciją, kuri gali apimti daugiau, nei reikalaujama pateikiant registracijos informaciją ( 11 ).

24.

Nepaisant jų skirtumų, dokumentacijų ir cheminių medžiagų vertinimui taikomos bendros nuostatos, susijusios, be kita ko, su registruotojų ir tolesnių naudotojų teisėmis ir sprendimų priėmimo procedūra ( 12 ). Visų pirma pagal REACH reglamento 50 straipsnio 1 dalį registruotojas turi teisę pateikti pastabas dėl sprendimo projekto, o pagal jo 51 straipsnyje nustatytą procedūrą ECHA priima sprendimą, nebent ECHA valstybių narių komitetas vienbalsiai nesutaria dėl sprendimo projekto, į kurį įtraukiami valstybių narių siūlomi pakeitimai; tokiu atveju Komisija priima sprendimą pagal taikytiną komiteto procedūrą ( 13 ).

25.

Šiuo tikslu ECHA sudaro keli subjektai jos užduotims vykdyti, įskaitant valstybių narių komitetą, sudarytą iš valstybių narių atstovų, visų pirma atsakingą už galimų skirtingų nuomonių dėl sprendimų projektų derinimą atliekant vertinimą ( 14 ); sekretoriatą, kuris, be kita ko, atlieka darbą, reikalingą pagal registracijos ir vertinimo procedūras ( 15 ), ir informacijos apie reikalavimų vykdymo užtikrinimą pasikeitimo forumą (toliau – forumas), kuris koordinuoja valstybių narių institucijų, atsakingų už REACH reglamento reikalavimų vykdymo užtikrinimą, tinklą ( 16 ).

26.

Esso Raffinage yra Prancūzijoje įsteigta bendrovė. Ji gamina ir teikia rinkai cheminę medžiagą, kurios registracijos dokumentaciją pateikė ECHA (toliau – registracijos dokumentacija) pagal REACH reglamentą.

27.

2010 m. liepos 9 d. ECHA pradėjo registracijos dokumentacijos atitikties patikrą pagal REACH reglamento 41 straipsnio 1 dalį.

28.

2011 m. birželio 28 d. ECHA pranešė Esso Raffinage apie sprendimo dėl registracijos dokumentacijos atitikties patikros projektą, parengtą pagal REACH reglamento 41 straipsnio 3 dalį, ir paprašė pateikti pastabas pagal šio reglamento 50 straipsnio 1 dalį. Tame sprendime ECHA nusprendė, kad registracijos dokumentacija neatitinka visų atitinkamų informacijai keliamų reikalavimų ( 17 ) ir paprašė Esso Raffinage pateikti, be kita ko, toksinio poveikio prenataliniam vystymuisi tyrimą (toliau – TPVT tyrimas) su viena rūšimi, o tai yra bandymas su stuburiniais gyvūnais ( 18 ).

29.

2011 m. liepos 28 d.Esso Raffinage pateikė savo pastabas dėl sprendimo projekto. 2011 m. rugsėjo 6 d. ji taip pat atnaujino registracijos dokumentaciją, siekdama atsižvelgti į minėtame sprendime nurodytus reikalavimų neįvykdymo aspektus.

30.

2012 m. birželio 14 d. ECHA pagal REACH reglamento 51 straipsnio 1 dalį pateikė sprendimo projektą valstybės narės kompetentingoms institucijoms kartu su Esso Raffinage pastabomis ir paprašė jų pateikti pasiūlymus dėl šio projekto pakeitimų pagal šio reglamento 51 straipsnio 2 dalį. Tame sprendime buvo nurodyta, kad ECHA iš dalies pakeitė sprendimo projektą, remdamasi Esso Raffinage atnaujinta registracijos dokumentacija, išbraukdama, be kita ko, prašymą atlikti TPVT tyrimą su viena rūšimi – žiurkėmis.

31.

2012 m. liepos 18 d. ECHA pranešė Esso Raffinage apie kai kurių valstybių narių kompetentingų institucijų pateiktus pasiūlymus dėl pakeitimų ir paprašė jos pateikti pastabas pagal REACH reglamento 51 straipsnio 5 dalį. Pasiūlymuose dėl pakeitimų Danijos Karalystės kompetentinga institucija nurodė, kad yra reikalingas PNDT tyrimas su antra rūšimi – triušiais.

32.

Esso Raffinage nepateikė pastabų dėl minėtų pasiūlymų.

33.

2012 m. liepos 30 d. ECHA perdavė sprendimo projektą valstybių narių komitetui pagal REACH reglamento 51 straipsnio 4 dalį.

34.

2012 m. rugsėjo 19–21 d. įvykusiame 25-ajame posėdyje valstybių narių komitetas vieningai sutarė dėl sprendimo projekto, kuris apėmė, be kita ko, pasiūlymą dėl PNDT tyrimo su antrąja rūšimi – triušiais. Esso Raffinage dalyvavo šiame posėdyje. Be kita ko, ji išreiškė nuomonę, kad minėtas tyrimas nėra būtinas, tačiau šio komiteto nariai tam nepritarė.

35.

2012 m. lapkričio 6 d. ECHA priėmė „sprendimą dėl registracijos atitikties patikros pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 41 straipsnio 3 dalį“ (toliau – 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimas), kuris yra pirmasis sprendimas dėl atitikties patikros, ir pranešė Esso Raffinage apie jį. Tame sprendime ECHA laikėsi pozicijos, kad registracijos dokumentacija neatitiko reikalavimų, ir paprašė Esso Raffinage per vienus metus pateikti tam tikrą informaciją padėčiai ištaisyti. Ši informacija apėmė, be kita ko, PNDT tyrimą su antrąja rūšimi – triušiais, ir ilgalaikio toksiškumo bandymus su nuosėdų organizmais.

36.

2013 m. lapkričio 6 d.Esso Raffinage, vykdydama 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą, atnaujino registracijos dokumentaciją. Visų pirma ji pateikė pritaikymą, kuris pagal REACH reglamento XI priedą nurodomas kaip turintis įrodomąją galią, užuot atlikusi TPVT tyrimą su antrąja rūšimi – triušiais ir ilgalaikio toksiškumo bandymus su nuosėdų organizmais, kurių buvo prašoma minėtame sprendime.

37.

2015 m. balandžio 1 d. ECHA nusiuntė ginčijamą aktą Prancūzijos kompetentingai institucijai. Prie šio akto ji pridėjo dokumentą „Priedas prie neatitikties pripažinimo remiantis dokumentacijos vertinimo sprendimu, priimtu pagal Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006“ (toliau – priedas).

38.

Atitinkamos ginčijamo akto dalys suformuluotos taip:

„Pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 (toliau – REACH reglamentas) 41 straipsnio 3 dalį Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA) atliko [registruojamos medžiagos] dokumentacijos atitikties patikrą. ECHA priėmė [2012 m. lapkričio 6 d.] sprendimą – jis pridėtas prie šio rašto – pagal REACH reglamento 50 ir 51 straipsniuose numatytą procedūrą.

Šiame sprendime nustatytas terminas, per kurį [Esso Raffinage] turi pateikti ECHA prašomą informaciją atnaujindama dokumentaciją iki 2013 m. lapkričio 6 d. Atnaujinta dokumentacija pateikta 2013 m. lapkričio 6 d. <…>.

ECHA išnagrinėjo atnaujintoje dokumentacijoje pateiktą informaciją. Darytina išvada, kad atnaujintoje registracijos dokumentacijoje pateikta ne visa ECHA sprendime prašoma informacija. Konkreti priežasčių, kodėl prieita prie tokios išvados, analizė pateikta priede <…>.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ECHA konstatuoja:

Jei nesilaikoma ECHA sprendimo ir REACH reglamento, valstybių narių institucijos gali taikyti priverstinio vykdymo priemones, kaip numatyta REACH reglamento 126 straipsnyje.

Taigi šiuo klausimu prašome Jūsų imtis vykdymo priemonių, patenkančių į jūsų kompetencijos sritį, ECHA sprendimui įgyvendinti.

ECHA mano, kad registruotojo ir Prancūzijos valdžios institucijų tolesnis susirašinėjimas dėl neatitikties ECHA sprendimui tęsis tol, kol byla bus išspręsta. Jei vykdydam[a] sprendimą [Esso Raffinage] atnaujina savo registraciją, [ji] privalo apie tai pranešti [Prancūzijos] valdžios institucijoms.

ECHA laukia jūsų reakcijos, susijusios su nacionalinėmis priemonėmis, kurių imtasi šiuo neatitikties atveju.“

39.

Priede nurodytos priežastys, dėl kurių nuspręsta, be kita ko, kad įrodomoji duomenų, kuriuos Esso Raffinage pateikė vietoj prašomo TPVT tyrimo su antrąja rūšimi ir ilgalaikio toksiškumo bandymų su nuosėdų organizmais, galia nėra priimtina.

40.

2015 m. gegužės 29 d.Esso Raffinage pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme dėl ginčijamo akto panaikinimo.

41.

ECHA prašė atmesti ieškinį.

42.

2016 m. birželio 7 d. nutartimis Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas leido Vokietijos Federacinei Respublikai, Prancūzijos Respublikai ir Nyderlandų Karalystei įstoti į bylą palaikyti ECHA reikalavimų.

43.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas pripažino ieškinį priimtinu, pripažino pagrįstu Esso Raffinage pateiktą pirmąjį ieškinio pagrindą ir panaikino ginčijamą aktą.

44.

Pirma, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamas aktas yra aktas, kurį galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnį, pripažindamas, kad jis sukelia privalomų teisinių padarinių Esso Raffinage ir Prancūzijos Respublikai (skundžiamo sprendimo 49–83 punktai).

45.

Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamas aktas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Esso Raffinage, todėl ji turi teisę pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą (skundžiamo sprendimo 91–97 punktai).

46.

Trečia, kiek tai susiję su bylos esme, Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu jame iškeltą pirmąjį ieškinio pagrindą, kuriame buvo teigiama, kad ginčijamu aktu buvo viršyti įgaliojimai ir kad jis buvo priimtas pažeidžiant REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį (skundžiamo sprendimo 107–117 punktai). Nusprendęs, kad ECHA priėmė ginčijamą aktą, nesilaikydama atitinkamų taisyklių, numatytų REACH reglamento 41, 42 ir 51 straipsniuose, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą aktą ( 19 ).

47.

Šiuo apeliaciniu skundu, kuris buvo paduotas 2018 m. liepos 18 d., Vokietijos Federacinė Respublika prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, atmesti Esso Raffinage pareikštą ieškinį ir priteisti iš Esso Raffinage pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

48.

Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė, įstojusios į bylą pirmojoje instancijoje palaikyti ECHA reikalavimų, palaiko Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimus.

49.

Esso Raffinage prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas, taip pat imtis visų kitų priemonių, kurių yra teisinga imtis.

50.

ECHA prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

51.

2019 m. kovo 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi ( 20 ) ECEAE, HOPA REACH ir HOPA buvo leista įstoti į bylą palaikyti Esso Raffinage reikalavimų.

52.

2020 m. balandžio 3 d. Teisingumo Teismas paprašė pagrindinių šalių pareikšti savo nuomonę dėl galimybės nerengti teismo posėdžio, kuris iš pradžių buvo suplanuotas 2020 m. balandžio 29 d., bet atidėtas dėl COVID‑19 pandemijos. Atsižvelgdamas į gautus atsakymus, 2020 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismas nusprendė, kad teismo posėdis nebus rengiamas, ir paprašė pagrindinių šalių raštu atsakyti į joms užduotus klausimus, skirtus teismo posėdžiui. Atsakymus į šiuos klausimus pateikė ECHA, Esso Raffinage, Vokietijos Federacinė Respublika ir Prancūzijos Respublika.

53.

Vokietijos Federacinė Respublika pateikia du apeliacinio skundo pagrindus. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su Bendrojo Teismo išvadomis dėl ieškinio priimtinumo. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su Bendrojo Teismo padarytomis išvadomis dėl bylos esmės dėl REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalies taikymo.

54.

Dėl toliau nurodytų priežasčių laikausi nuomonės, kad abu apeliacinio skundo pagrindai yra teisiškai nepagrįsti ir kad apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

55.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Vokietijos Federacinė Respublika, bendrai palaikoma Nyderlandų Karalystės ir išsamiau – Prancūzijos Respublikos, tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 67, 69–72, 81, 82 ir 91 punktuose pripažino Esso Raffinage pareikštą ieškinį priimtinu.

56.

Pirma, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad ginčijamas aktas yra aktas, kurį galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą. Jos nuomone, šis aktas nesukelia tokių pasekmių kaip sprendimas ir yra tik informacinio pobūdžio pareiškimas. Taip yra todėl, kad, pirma, tuo metu, kai ginčijamas aktas buvo parengtas, ECHA neketino suteikti jam privalomojo pobūdžio; antra, akto tekstas rodo, kad jis nesukelia privalomų padarinių Esso Raffinage ir Prancūzijos valdžios institucijoms; trečia, ginčijamo akto kontekstas REACH dokumentacijos vertinimo sistemoje patvirtina neprivalomąjį jo pobūdį, nes jis atspindi neformalią ECHA ir valstybių narių tarpusavio praktiką, ir, ketvirta, jis nėra grindžiamas REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalimi ir buvo priimtas teikiant bendrą pagalbą, kurios reikalaujama iš ECHA pagal REACH reglamento 77 straipsnio 1 dalį. Jos nuomone, tai papildomai patvirtina REACH reglamento 22 straipsnio 2 ir 3 dalys, kurios, aiškinamos kartu su šio reglamento 20 straipsnio 2 dalimi, rodo, kad šio reglamento 42 straipsnio 1 dalyje nėra išsamiai reglamentuotas informacijos, pateiktos vykdant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, tikrinimas.

57.

Antra, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neįvertino, kad Esso Raffinage nėra teisiškai suinteresuota pareikšti ieškinį, kadangi ginčijamu aktu Esso Raffinage nenustatoma naujų įpareigojimų, kurie turėtų neigiamą poveikį jos padėčiai. Ji teigia, kad 2012 m. lapkričio 6 d. sprendime Esso Raffinage jau buvo reikalaujama iki nustatyto termino pateikti informaciją ir dėl šio įpareigojimo neįvykdymo savaime susiklostė nevykdymo situacija, dėl kurios atsirado galimybė imtis priverstinio vykdymo priemonių prieš Esso Raffinage.

58.

Trečia, Vokietijos Federacinė Respublika papildomai teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad ginčijamas aktas yra tiesiogiai susijęs su Esso Raffinage, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Jos teigimu, kadangi valstybės narės turi diskreciją dėl pirmojo sprendimo dėl atitikties patikros vykdymo užtikrinimo, šio sprendimo įgyvendinimą lemia ne vien Sąjungos taisyklės, bet ir tarpinės, nacionaline teise grindžiamos normos.

59.

Vokietijos Federacinė Respublika priduria, kad Bendrojo Teismo atliktas ECHA ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo vertinimas yra klaidingas. Ji neginčija, kad ECHA turi išimtinę kompetenciją dėl dokumentacijų vertinimo procedūrų, kaip tai suprantama pagal REACH reglamento 41 straipsnį. Vis dėlto, jos nuomone, tai nedraudžia valstybėms narėms nustatyti registravimo reikalavimų nevykdymo joms imantis vykdymo užtikrinimo veiksmų pagal REACH reglamentą; antraip cheminių medžiagų priežiūra pagal REACH reglamentą negalėtų būti deramai taikoma.

60.

Esso Raffinage teigia, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas ir nepagrįstas.

61.

Pirma, Esso Raffinage tvirtina, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai konstatavo, kad ginčijamas aktas yra aktas, kurį galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnį. Jos teigimu, Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktais argumentais iš esmės siekiama naujo bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, nenurodant jokio jų iškraipymo, todėl jie nepriimtini. Bet kuriuo atveju Esso Raffinage teigia, kad tokie argumentai yra nepagrįsti, nes Bendrasis Teismas išsamiai apsvarstė subjektyvų šalių požiūrį bei ginčijamo akto tekstą ir kontekstą ir konstatavo, kad jis sukelia privalomų teisinių padarinių. Jos nuomone, šis aktas gali būti grindžiamas tik REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalimi; tai nėra bendra konsultacija, kurią ECHA teikia pagal šio reglamento 77 straipsnį, ir jis nėra susijęs su ECHA atliekama registracijos dokumentacijos išsamumo patikra pagal šio reglamento 20 ir 22 straipsnius visų pirma todėl, kad ši patikra buvo baigta daug anksčiau ( 21 ). Ji pabrėžia, jog Bendrojo Teismo išvadą, kad ECHA turi išimtinę kompetenciją vertinti registracijos dokumentacijų atitiktį pagal REACH reglamento 41 ir 42 straipsnius, visų pirma patvirtina šio reglamento tikslai ir genezė.

62.

Antra, Esso Raffinage nurodo, jog Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad ginčijamame akte Esso Raffinage buvo nustatyti nauji įpareigojimai, neigiamai paveikę jos padėtį. Taip yra todėl, kad ECHA pirmą kartą šiame akte nustatė, kad Esso Raffinage pažeidė įsipareigojimus pagal REACH reglamentą, o teisinius padarinius, dėl kurių ši bendrovė privalėjo atlikti prašomus bandymus su gyvūnais, sukėlė tik ECHA išvada, kad pritaikymas yra netinkamas.

63.

Trečia, Esso Raffinage neigia esant bet kokią teisės klaidą, susijusią su Bendrojo Teismo išvadomis, kad ginčijamas aktas buvo tiesiogiai su ja susijęs. Jos teigimu, šiame akte buvo konstatuotas įsipareigojimų pažeidimas, turėjęs tiesioginį poveikį jos teisinei padėčiai, ir šiuo klausimu Prancūzijos valdžios institucijoms nebuvo palikta jokios diskrecijos.

64.

ECHA mano, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

65.

Pirma, ECHA teigia, jog Bendrasis Teismas nustatė privalomąjį ginčijamo akto pobūdį, remdamasis teisinga taikytino teisinio pagrindo ir ECHA kompetencijų analize. Jos nuomone, remiantis REACH reglamento 41 ir 42 straipsnių tekstu ir geneze, Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino suteikti ECHA išimtinę kompetenciją atlikti registracijos dokumentacijų atitikties patikras, o jeigu atsakomybė už šių patikrų atlikimą būtų suteikta valstybėms narėms, dėl to galėtų kilti ECHA ir valstybių narių priimtų sprendimų kolizijų.

66.

Antra, ECHA teigia, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai konstatavo, kad ginčijamas aktas sukelia tiesioginių ir privalomų teisinių padarinių Esso Raffinage teisinei padėčiai. Visų pirma ji teigia, kad šis aktas nebuvo priimtas įgyvendinant pagal REACH reglamento 77 straipsnį ECHA pavestas bendrąsias konsultacijų teikimo funkcijas. Jis taip pat nėra pagal šio reglamento 22 straipsnio 2 ir 3 dalis atliekamos išsamumo patikros rezultatas, nes jame buvo pateiktas kokybinis vertinimas, kuris pagal šio reglamento 20 straipsnio 2 dalį nėra galimas.

67.

Trečia, ECHA tvirtina, kad ginčijamas aktas Esso Raffinage nustato naujų įpareigojimų. Ji pažymi, kad šiame akte ECHA pateikė naują pritaikymo, kuris buvo pateiktas vykdant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros ir kurio nebuvo registracijos dokumentacijoje tuo metu, kai ECHA priėmė šį sprendimą, vertinimą. Taigi, jos nuomone, kadangi ginčijamu aktu pritaikymas buvo atmestas, o Esso Raffinage pareikalauta atlikti prašomus bandymus, Esso Raffinage yra teisiškai suinteresuota jo panaikinimu.

68.

ECEAE palaiko Esso Raffinage ir ECHA argumentus.

69.

Visų pirma ECEAE teigia, jog dėl to, kad Bendrasis Teismas tinkamai kvalifikavo ginčijamą aktą kaip sprendimą pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį, priimtinumo ir teisės pareikšti ieškinį kriterijai yra įvykdyti, nes šį aktą galima laikyti sukeliančiu tiesioginių ir privalomų teisinių padarinių Esso Raffinage padėčiai. ECEAE taip pat pažymi, kad ECHA priimtame sprendime dėl išsamumo patikros buvo išreikštas jos ketinimas įvertinti pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį pateiktos informacijos atitiktį.

70.

HOPA REACH ir HOPA taip pat pritaria Esso Raffinage ir ECHA argumentams.

71.

HOPA REACH ir HOPA tvirtina, kad registracijos dokumentacijų vertinimui pagal REACH reglamentą turi būti taikomas centralizuotas procesas, priklausantis išimtinei ECHA kompetencijai, palyginti su cheminių medžiagų vertinimo procedūra, kurioje dalyvauja kompetentingos valstybių narių institucijos. Jos pažymi, kad jeigu valstybės narės galėtų pačios atlikti registracijos dokumentacijų atitikties patikras, tikėtina, kad ECHA ir nacionalinės valdžios institucijos priimtų nesuderinamus sprendimus, todėl registruotojams būtų sunku laikytis REACH reglamento.

72.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad Esso Raffinage pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas.

73.

Iš esmės šis pagrindas padalytas į tris dalis. Pirmoje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika ginčija Bendrojo Teismo atliktą teisinį vertinimą, kad ginčijamas aktas yra aktas, kurį galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnį (a dalis). Antroje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika kvestionuoja Bendrojo Teismo pateiktą teisinį vertinimą, kad ginčijamas aktas turėjo neigiamą poveikį Esso Raffinage dėl teisinio suinteresuotumo pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį (b dalis). Trečioje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika priekaištauja Bendrajam Teismui dėl SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyto tiesioginės sąsajos reikalavimo netinkamo išaiškinimo.

74.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis grindžiama teiginiu, kad ginčijamas aktas yra neprivalomas aktas, todėl negali būti ginčijamas pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą, pagal kurią Teisingumo Teismui leidžiama tikrinti Sąjungos institucijų ir aktų, „galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims“, t. y. privalomų aktų, teisėtumą.

75.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Esso Raffinage argumentų, kuriais ji ginčija apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies priimtinumą (žr. šios išvados 61 punktą), negalima pripažinti pagrįstais.

76.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami per apeliacinį procesą. Iš tikrųjų, jeigu apeliantas negalėtų taip grįsti apeliacinio skundo Bendrajame Teisme naudotais ieškinio pagrindais ir argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės ( 22 ). Be to, jeigu Bendrasis Teismas nustatė ar įvertino faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir juo remiantis padarytas teisines išvadas ( 23 ).

77.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo pirmo pagrindo pirmoje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika konkrečiai siekia ginčyti teisinius motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamas aktas sukelia privalomų teisinių padarinių Esso Raffinage ir Prancūzijos Respublikai. Taigi ji kritikuoja skundžiamo sprendimo sukeliamus teisinius padarinius, susijusius su ginčijamo akto kaip akto, kurį galima ginčyti, pobūdžiu pagal SESV 263 straipsnį, o tai yra teisės klausimas, kurį Teisingumo Teismas gali tikrinti apeliaciniame procese ( 24 ).

78.

Taigi, mano nuomone, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra priimtina.

79.

Reikėtų priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, nurodytą skundžiamo sprendimo 49–51 punktuose, ieškinį dėl panaikinimo galima pateikti dėl Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų visų aktų, neatsižvelgiant į jų pobūdį ar formą, sukeliančių privalomų teisinių padarinių, kurie gali paveikti fizinių arba juridinių asmenų interesus, gerokai pakeisdami jų teisinę padėtį ( 25 ). Siekiant nustatyti, ar toks aktas sukelia privalomų teisinių padarinių, reikia remtis šio akto esme ir šiuos padarinius vertinti remiantis objektyviais kriterijais, pavyzdžiui, to akto turiniu, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus ( 26 ). Šiuo tikslu taip pat gali būti atsižvelgta į atitinkamo akto autoriaus ketinimą ( 27 ).

80.

Atsižvelgdamas į šią jurisprudenciją, pažymiu, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje keliami nauji ir sudėtingi klausimai, susiję su ECHA įgaliojimų apimtimi pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį, kylantys kiekviename šio apeliacinio skundo aspekte. Iš tiesų priimtinumo klausimas, ar ECHA gali priimti ginčijamą aktą pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį siekiant išsiaiškinti, ar šis aktas sukelia privalomų teisinių padarinių, taip pat šiame apeliaciniame skunde ginčijamas Esso Raffinage suinteresuotumas ir teisė pareikšti ieškinį sutampa su klausimu, susijusiu su bylos esme, ar REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalis gali būti tinkamas ginčijamo akto teisinis pagrindas (tai taip pat ginčijama šiame apeliaciniame skunde). Taigi sprendimas, kurį Teisingumo Teismo prašoma priimti dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies, dideliu mastu nulems jo sprendimus dėl kitų šiame apeliaciniame skunde pateikiamų reikalavimų ( 28 ).

81.

Taigi pirmiausia išnagrinėsiu ECHA įgaliojimų apimtį pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį priimti ginčijamą aktą (i dalis). Tada – tai, ar šis aktas sukelia privalomus teisinius padarinius (ii dalis).

82.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 54–61 punktuose konstatavo, kad, atsižvelgiant į taikytinus teisės aktus ir kompetencijos pasidalijimą tarp ECHA ir valstybių narių, tik ECHA yra kompetentinga inicijuoti registracijos dokumentacijos atitikties patikrą pagal REACH reglamento 41 straipsnį ir vertinti informacijos, pateiktos vykdant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros pagal šio reglamento 42 straipsnio 1 dalį, atitiktį per vieną ir tapačią procedūrą. Pagal REACH reglamento 126 straipsnį valstybės narės skiria atitinkamas sankcijas registruotojams, kurie buvo pripažinti pažeidę įsipareigojimus pagal šio reglamento 42 straipsnio 1 dalį.

83.

Mano nuomone, šios išvados nėra teisiškai klaidingos.

84.

Reikėtų priminti, jog REACH reglamento 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ECHA gali inicijuoti bet kurios registracijos dokumentacijos atitikties patikrą, siekdama patikrinti, ar yra įvykdyti atitinkami informacijai keliami reikalavimai. Atlikdama šią patikrą ECHA gali parengti sprendimą, remdamasi REACH reglamento 41 straipsnio 3 dalimi, ir prašyti registruotojo pateikti visą informaciją, reikalingą, kad registracija atitiktų reikalavimus, t. y. pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, kuris priimamas šio reglamento 50 ir 51 straipsniuose nustatyta tvarka. REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ECHA „patikrina informaciją, kuri buvo pateikta vykdant pagal 40 arba 41 straipsnį priimtą sprendimą, ir prireikus parengia atitinkamų sprendimų projektus pagal šiuos straipsnius“.

85.

Taigi iš REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalies formuluotės darytina išvada, kad pagal šią nuostatą ECHA turi patikrinti visą informaciją, kurią jai pateikė registruotojas, kaip antai Esso Raffinage, vykdydamas, be kita ko, pirmąjį sprendimą dėl atitikties, priimtą pagal šio reglamento 41 straipsnio 3 dalį, t. y. 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą, ir parengti visų atitinkamų sprendimų projektus pagal šio reglamento 41 straipsnį.

86.

Žinoma, REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalyje aiškiai nenurodyta, kad ECHA gali priimti sprendimą dėl reikalavimų laikymosi arba nesilaikymo vykdant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros. Vis dėlto REACH reglamento 41 straipsnio 3 dalyje daroma nuoroda į šio reglamento 51 straipsnyje nustatytą procedūrą dėl „sprendimų, susijusių su dokumentacijos įvertinimu, priėmim[u]“. Taigi, remiantis REACH reglamento 41, 42 ir 51 straipsnių bendru aiškinimu, galima manyti, kad ECHA yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus, kuriais pasinaudodama ji gali priimti privalomus sprendimus, kad registruotojas pažeidė jam pagal REACH reglamentą tenkančius įpareigojimus, pateikdamas, kaip šioje byloje, reikalavimų neatitinkančią informaciją.

87.

Be to, atsižvelgiant į REACH reglamento 41 straipsnio ir 42 straipsnio 1 dalies formuluotę, kontekstą, genezę ir tikslus, yra įtikinamų požymių, kad ECHA turi išimtinę kompetenciją pagal šias nuostatas inicijuoti registracijos dokumentacijų atitikties patikrą ir vertinti vykdant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros pateiktos informacijos atitiktį.

88.

Pirma, atsižvelgiant į REACH reglamento 41 straipsnio („Registracijos dokumentacijų atitikties patikra“) ir 42 straipsnio („Pateiktos informacijos tikrinimas <…>“) 1 dalies formuluotes ir šių straipsnių pavadinimus atrodo, kad juose nustatyta viena procedūra registracijos dokumentacijų atitikties patikroms, vykdoma atliekant dokumentacijos vertinimą, kuris apima pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, ir informacijos, pateiktos vykdant šį sprendimą, vertinimą, kurį atlieka ECHA.

89.

Vis dėlto pagal REACH reglamento 125 ir 126 straipsnius valstybėms narėms suteiktas centrinis vaidmuo užtikrinti šio reglamento vykdymą ir iš esmės kiekviena valstybė narė pagal savo kompetenciją sprendžia, kaip įgyvendinti atitinkamas šio reglamento nuostatų vykdymo užtikrinimo priemones ( 29 ). Vis dėlto, remiantis minėtais straipsniais, nėra matyti, kad valstybėms narėms nustatyta užduotis pačioms atlikti registracijos dokumentacijų atitikties REACH reglamento reikalavimams vertinimus šios bylos aplinkybėmis, kai registracijos dokumentacijų atitikties patikroms yra viena procedūra, kurioje dalyvauja ECHA. Jeigu REACH reglamento 125 ir 126 straipsniai būtų taip aiškinami, galėtų būti pakenkta ECHA pagal šio reglamento 42 straipsnio 1 dalį suteiktai kompetencijai tikrinti visos informacijos, kurią registruotojas pateikia, kai vykdo pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, atitiktį, dėl to REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalis prarastų prasmę.

90.

Toks aiškinimas yra suderinamas su REACH reglamento 41 straipsnio ir 42 straipsnio 1 dalies kontekstu. Visų pirma REACH reglamento 46 straipsnyje, susijusiame su cheminių medžiagų vertinimu, reglamentuojami ir „prašymai pateikti papildomą informaciją“, ir „pateiktos informacijos tikrinimas“, ir tai rodo, kad abu elementai yra tos pačios procedūros dalis, skirtingai nuo šio reglamento 48 straipsnio dėl „tolesnių veiksmų įvertinus cheminę medžiagą“ po to, kai šis vertinimas užbaigiamas (panašu į šio reglamento 42 straipsnio 2 dalį).

91.

Be to, REACH reglamento 41 straipsnyje ir 42 straipsnio 1 dalyje neminimos valstybių narių kompetentingos institucijos, atliekančios registracijos dokumentacijų atitikties patikras vertinant dokumentaciją ( 30 ), palyginti su nuostatomis dėl cheminių medžiagų vertinimo, pavyzdžiui, REACH reglamento 45 ir 46 straipsniais, kuriuose šioms institucijoms nustatyta aiški užduotis atlikti cheminių medžiagų vertinimą ir parengti sprendimus, kuriais registruotojų būtų prašoma pateikti papildomą informaciją šiuo klausimu. Tai yra akivaizdu iš kitų REACH reglamento nuostatų, kalbant apie vertinimą. Pavyzdžiui, REACH reglamento 50 straipsnio, susijusio su registruotojų ir tolesnių naudotojų teisėmis, 1 dalyje, kalbant apie sprendimus dėl cheminių medžiagų vertinimo, nurodoma kompetentinga valstybės narės institucija, o kalbant apie sprendimus, priimamus vertinant dokumentaciją, nurodoma ECHA.

92.

Toks aiškinimas taip pat atitinka REACH reglamento 41 straipsnio ir 42 straipsnio 1 dalies genezę. Vienas iš svarbiausių aspektų, dėl kurio buvo plačiai diskutuojama per sprendimų priėmimo procesą, kai buvo priimtas REACH reglamentas, buvo tas, kam turėtų tekti atsakomybė už vertinimą – ECHA ar valstybėms narėms ( 31 ). Iš pradžių Komisijos pasiūlyme valstybių narių kompetentingoms institucijoms buvo suteikta atsakomybė ir už dokumentacijos, ir už cheminių medžiagų vertinimą ( 32 ). Per pirmąjį šio pasiūlymo svarstymą Europos Parlamentas ( 33 ) ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ( 34 ) palaikė didesnį ECHA vaidmenį vertinant, apimantį ir dokumentacijos, ir cheminių medžiagų vertinimą. Tarybos bendroje pozicijoje atsakomybė už dokumentacijos vertinimą (ir už siūlomų bandymų tikrinimą, ir už atitikties patikras) buvo perduota ECHA ir jai suteikta atsakomybė už cheminių medžiagų vertinimo proceso koordinavimą, pasikliaujant valstybių narių kompetentingomis institucijomis, kurios atlieka vertinimus ( 35 ). Tokia tvarka išliko galutinai priimtame pasiūlymo tekste. Taigi iš Komisijos pasiūlymo atmetimo ir sutikimo be jokių išlygų perduoti ECHA kompetenciją, susijusią su dokumentacijos vertinimu, galima spręsti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo valia yra suteikti ECHA išimtinę kompetenciją dėl registracijos dokumentacijos vertinimo ir galima laikyti, kad tai apima visus procedūros etapus.

93.

Galiausiai yra pagrindo manyti, kad toks aiškinimas atitinka REACH reglamentu puoselėjamus tikslus. Visų pirma jis atrodo suderinamas su tuo, kokį vaidmenį vertinimas atlieka REACH reglamente, ir su šiuo reglamentu siekiamais tikslais apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, kartu užtikrinant laisvą cheminių medžiagų judėjimą vidaus rinkoje, kad egzistuotų centralizuotas ECHA administruojamas registracijos dokumentacijų atitikties vertinimo procesas.

94.

Kaip nurodyta REACH reglamento 75 straipsnyje, aiškinamame kartu su jo 15 konstatuojamąja dalimi, ECHA yra numatyta kaip centrinis subjektas, kuris užtikrintų veiksmingą techninių, mokslo ir administracinių REACH reglamento aspektų valdymą Sąjungos lygmeniu ( 36 ), ir tai atrodo ypač svarbu, kalbant apie dokumentacijos vertinimą. Apie tai galima spręsti iš šio reglamento 65 konstatuojamosios dalies, kurioje nurodyta, kad „be to, būtina, kad bendra registracijų kokybė keltų pasitikėjimą, ir reikia užtikrinti, kad visuomenė bei suinteresuoti chemijos pramonės subjektai būtų tikri, jog fiziniai ar juridiniai asmenys laikosi įsipareigojimų“, ir dėl šios priežasties ECHA pagal šio reglamento 41 straipsnio 5 dalį turi atlikti tam tikros registracijos dokumentacijų procentinės dalies atitikties patikrą ( 37 ).

95.

Be to, kaip nurodė ECHA, Esso Raffinage, ECEAE, HOPA REACH ir HOPA, jeigu valstybėms narėms būtų leidžiama pačioms atlikti registracijos dokumentacijų atitikties pirmajam sprendimui dėl atitikties patikros vertinimus, manau, kad kiltų grėsmė patirti koordinavimo problemų, o ECHA ir nacionalinės valdžios institucijų priimti sprendimai galėtų būti nesuderinami tarpusavyje, ir tai neleistų užtikrinti REACH reglamentu nustatytos registracijos dokumentacijų vertinimo procedūros veiksmingumo.

96.

Atsižvelgdamas į išvadas dėl kompetencijos pasidalijimo tarp ECHA ir valstybių narių šioje srityje, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 64–72 punktuose konstatavo, kad, remiantis ginčijamo akto turiniu, jis atitinka sprendimą, kurį ECHA turėjo parengti pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį ir kuris turėjo būti priimtas remiantis šio reglamento 41 straipsnio 3 dalimi. Taigi šis aktas sukėlė privalomų teisinių padarinių Esso Raffinage teisinei padėčiai, nes jame buvo pateiktas galutinis ECHA vertinimas, kad informacija, pateikta vykdant 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą, neatitiko reikalavimų ir kad Esso Raffinage pažeidė įsipareigojimus pagal šį sprendimą ir REACH reglamentą. Ši priemonė taip pat sukėlė privalomų teisinių padarinių Prancūzijos Respublikai, nes joje buvo pateiktos išvados, nuo kurių Prancūzijos valdžios institucijos apskritai negalėjo nukrypti.

97.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 74–79 punktuose taip pat nusprendė, kad ECHA ketinimas nepriimti privalomo akto turėjo papildomą reikšmę, ir tai, kad ginčijamas aktas buvo priimtas esant neformaliai ECHA ir valstybių narių bendradarbiavimo sistemai, negali leisti suabejoti kompetencijos pasidalijimu pagal REACH reglamentą.

98.

Šiose išvadose neįžvelgiu teisės klaidos.

99.

Kalbant apie ginčijamo akto turinį, kaip matyti iš šios išvados 38 ir 39 punktų, jame nurodyta, kad ECHA išnagrinėjo informaciją, kurią Esso Raffinage pateikė, vykdydama 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą, ir padarė išvadą, kad Esso Raffinage nepateikė visos prašomos informacijos. Tuo remdamasi, ECHA nusprendė, kad Esso Raffinage neįvykdė jai pagal sprendimą nustatytų įpareigojimų, kad registracijos dokumentacija neatitiko REACH reglamento 5 straipsnio ir kad Esso Raffinage pažeidė jo 41 straipsnio 4 dalį. ECHA paprašė Prancūzijos Respublikos imtis vykdymo užtikrinimo priemonių pagal REACH reglamento 126 straipsnį dėl to, kad Esso Raffinage nesilaikė ECHA sprendimo ir REACH reglamento.

100.

Kaip Bendrasis Teismas (mano požiūriu, teisingai) pažymėjo skundžiamo sprendimo 67–72 punktuose, atsižvelgiant į įgaliojimus, suteiktus ECHA pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį, ginčijamas aktas iš esmės yra daugiau negu nuomonė ar informacijos pateikimas. Šis aktas yra galutinė ECHA analizė dėl reikalavimų nesilaikymo, sukėlusi privalomų teisinių padarinių Esso Raffinage, t. y. kad jos registracijos dokumentacija neatitiko REACH reglamento 5 straipsnyje nustatytos taisyklės „nėra duomenų – nėra rinkos“, pagal kurią registruotojui draudžiama Sąjungoje gaminti arba Sąjungos rinkai pateikti tinkamai neįregistruotos cheminės medžiagos (žr. šios išvados 20 punktą), ir kad ji pažeidė jai tenkančią pareigą pateikti pirmajame sprendime dėl atitikties patikros reikalaujamą informaciją pagal REACH reglamento 41 straipsnio 4 dalį. Be to, ginčijamas aktas sukėlė privalomų teisinių padarinių Prancūzijos Respublikai, nes ši valstybė narė negali nukrypti nuo ECHA atlikto vertinimo ir atlikti savo analizę vykdymo užtikrinimo veiklos tikslais pagal REACH reglamento 125 ir 126 straipsnius.

101.

Tuo remiantis, Vokietijos Federacinės Respublikos pateikti argumentai, kad ginčijamas aktas buvo priimtas ECHA vykdant konsultavimo funkcijas pagal REACH reglamento 77 straipsnį, neįtikina. Šio reglamento 77 straipsnio 1 dalyje bendrai nurodoma, kad ECHA turi teikti valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms „kuo aukštesnės kokybės moksl[o] ir technines konsultacijas visais klausimais, susijusiais su cheminėmis medžiagomis, kurios priklauso jos kompetencijos sričiai ir buvo jai priskirtos pagal šio reglamento nuostatas“.

102.

Nors šioje nuostatoje nurodomos konsultacijos, akivaizdu, kad ECHA suteikti įgaliojimai per konkrečias procedūras pagal REACH reglamentą priimti privalomų teisinių padarinių fiziniams ir juridiniams asmenims sukeliančius sprendimus ( 38 ). Iš tiesų šio reglamento 77 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta, kad sekretoriatas vykdo užduotis, paskirtas jam pagal REACH reglamento VI antraštinę dalį, susijusią su vertinimu, o pagal jo 76 straipsnio 1 dalies g punktą jos visų pirma apima „Agentūros darbus“, susijusius su vertinimo procedūra, taigi apima sprendimus, kuriuos ECHA priima, kai vertina registracijos dokumentacijas. Reikėtų pridurti, kad ginčijamame akte REACH reglamento 77 straipsnis nenurodytas, bet nurodyta aplinkybė, kad pateikta informacija vertinama atsižvelgiant į 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą, priimtą remiantis šio reglamento 41 straipsnio 3 dalimi. Taigi iš esmės ginčijamas aktas yra sprendimas, kuris turėjo būti priimtas remiantis minėto reglamento 42 straipsnio 1 dalimi.

103.

Priešingai Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktiems argumentams, REACH reglamento 22 straipsnio 2 ir 3 dalys nepaneigia šios analizės pagrįstumo. Registracijos kontekste REACH reglamento 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad registruotojas privalo pateikti ECHA atnaujintą registracijos dokumentaciją, kurioje nurodoma informacija, be kita ko, kurios buvo prašoma pirmajame sprendime dėl atitikties patikros, grindžiamame REACH reglamento 41 straipsnio 3 dalimi, ir kad ECHA atlieka šios dokumentacijos išsamumo patikrą pagal jo 20 straipsnio 2 dalį. Pagal REACH reglamento 20 straipsnio 2 dalį ECHA privalo patikrinti kiekvienos registracijos išsamumą, siekdama nustatyti, ar įvykdyti visi informacijai keliami reikalavimai, bet ji netikrina pateiktos informacijos kokybės ar tinkamumo.

104.

Vadinasi, atnaujintų registracijos dokumentacijų išsamumo patikra pagal REACH reglamento 20 ir 22 straipsnius gali būti žingsnis dokumentacijos vertinimo proceso link, bet šiose nuostatose nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad šio reglamento 42 straipsnio 1 dalis negali būti ginčijamo akto pagrindas. Minėtuose straipsniuose labiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad informacijos, pateiktos vykdant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, kokybinis vertinimas turėtų būti atliekamas pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju tai rodo sprendimas dėl patikros išsamumo ( 39 ).

105.

Dėl ginčijamo akto konteksto reikėtų pažymėti, kad, kaip paaiškinta skundžiamo sprendimo 42 punkte, šis aktas priskiriamas prie neformalios praktikos, dėl kurios ECHA susitarė forume su valstybių narių kompetentingomis institucijomis (žr. šios išvados 25 punktą) ir pagal kurią ECHA informuos valstybes nares apie savo nuomonę dėl reikalavimų nevykdymo situacijų, palikdama joms galimybę laikytis kitokios pozicijos.

106.

Taigi, kaip Bendrasis Teismas, mano nuomone, pagrįstai pripažino skundžiamo sprendimo 77 ir 78 punktuose, ši neformali praktika negali paneigti REACH reglamentu nustatyto kompetencijos pasidalijimo. Kaip nurodyta šios išvados 89 punkte, dėl tokios praktikos ECHA prarastų jai pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį suteiktą kompetenciją registracijos dokumentacijų vertinimo srityje. Tokiomis aplinkybėmis man atrodo, kad tokia praktika nepaneigia ginčijamo akto privalomojo pobūdžio.

107.

Dėl ECHA ketinimo nepriimti privalomo akto reikėtų turėti omenyje tai, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 74 ir 75 punktuose deramai atsižvelgė į šį aspektą, suteikdamas jam mažesnę reikšmę nei kitiems Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nurodytiems kriterijams (žr. šios išvados 79 punktą), t. y. ginčijamo akto turiniui ir ECHA pagal REACH reglamentą suteiktiems įgaliojimams. Galima pridurti, kad, kaip nurodė ECEAE, sprendime dėl patikros išsamumo įvardytas ECHA ketinimas išnagrinėti informaciją, kurią Esso Raffinage pateikė, kai vykdė 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį ( 40 ).

108.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį atmesti kaip nepagrįstą.

109.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad Esso Raffinage nebuvo teisiškai suinteresuota pareikšti ieškinio, nes ginčijamas aktas nesukėlė kito neigiamo poveikio jos teisinei padėčiai nei tas, kurį jau buvo sukėlęs 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimas.

110.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 81 ir 82 punktuose konstatavo, kad ginčijamame akte buvo pateiktas naujas ECHA atliktas vertinimas, susijęs su informacija, kurią Esso Raffinage pateikė, kai vykdė 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą, ir į kurią ECHA anksčiau neatsižvelgė.

111.

Mano nuomone, tokios išvados nėra teisiškai klaidingos.

112.

Remiantis šios išvados 100 punkte siūloma analize, ginčijamame akte ECHA pateikė galutinį vertinimą, grindžiamą REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalimi, kad informacija, kurią Esso Raffinage pateikė, kai vykdė 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą, buvo netinkama ir kad Esso Raffinage pažeidė įsipareigojimus pagal minėtą reglamentą. Taigi tame akte ECHA konstatavo naujus faktus ir padarė naujas išvadas dėl pirmajame sprendime dėl atitikties patikros nurodytų bandymų su gyvūnais pritaikymų neatitikties. Tuo remiantis reikėtų konstatuoti, kad Esso Raffinage turi akivaizdų teisinį interesą, kad ginčijamas aktas būtų panaikintas, nes jis neigiamai paveikė jos padėtį.

113.

Siūlau apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antrą dalį atmesti kaip nepagrįstą.

114.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečioje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika papildomai teigia, kad ginčijamas aktas nėra tiesiogiai susijęs su Esso Raffinage, nes jam reikalingos nacionalinės įgyvendinimo priemonės.

115.

Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti ieškinį dėl, be kita ko, Sąjungos akto, kuris nėra jiems skirtas, bet yra tiesiogiai ir konkrečiai su jais susijęs ( 41 ).

116.

Pagal skundžiamo sprendimo 91 punkte nurodytą suformuotą jurisprudenciją sąlyga, kad fizinis ar juridinis asmuo turi būti tiesiogiai susijęs su bylos dalyką sudarančiu aktu, reikalauja taikyti du kumuliacinius kriterijus: t. y. kad ginčijamas aktas, viena vertus, darytų tiesioginę įtaką asmens teisinei padėčiai ir, kita vertus, nepaliktų jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams, nes ji yra visiškai automatinė ir kyla tik iš Sąjungos teisės aktų, netaikant kitų tarpinių normų ( 42 ).

117.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 92–94 punktuose konstatavo, kad, kalbant apie pirmąjį kriterijų, ginčijamas aktas turėjo tiesioginį poveikį Esso Raffinage teisinei padėčiai, nes jame buvo pateiktas ECHA vertinimas dėl to, ar registracijos dokumentacija atitinka reikalavimus, atsižvelgiant į informaciją, pateiktą vykdant 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą. Antrasis kriterijus taip pat buvo įvykdytas, atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės neturi diskrecijos, kiek tai susiję su pačia išvada dėl iš minėto sprendimo ir REACH reglamento kylančių įpareigojimų nevykdymo.

118.

Mano nuomone, tokios išvados nėra teisiškai klaidingos.

119.

Remdamasis šios išvados 85–95 ir 100 punktuose pateikta analize, manau, jog yra aišku, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju įvykdyti abu tiesioginės sąsajos kriterijai. Pirma, ginčijamas aktas turi tiesioginį poveikį Esso Raffinage teisinei padėčiai, nes tai yra aktas, sukeliantis privalomų teisinių padarinių, susijusių su Esso Raffinage įsipareigojimų pagal pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros ir REACH reglamentą neįvykdymu. Antra, ginčijamas aktas įgyvendinamas automatiškai ir valstybėms narėms nesuteikiama diskrecijos dėl neatitikties vertinimo, nes šį vertinimą atlieka tik ECHA, remdamasi REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalimi, todėl jis nėra grindžiamas nacionalinės teisės nuostatomis, susijusiomis su vykdymo užtikrinimu.

120.

Taigi siūlau atmesti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečią dalį kaip nepagrįstą.

121.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Vokietijos Federacinė Respublika, bendrai palaikoma Nyderlandų Karalystės ir išsamiau – Prancūzijos Respublikos, tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 57, 58, 60–63, 71, 78, 108 ir 112 punktuose padarė teisės klaidą, nes neteisingai taikė REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį.

122.

Pirma, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalis susijusi su situacijomis, apimančiomis prašymą pateikti kitą, papildomą, informaciją po to, kai pateikiama informacija, kurios buvo prašoma pirmajame sprendime dėl atitikties patikros. Taigi ši nuostata netaikytina tokiems atvejams, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, kuris susijęs su šio sprendimo nesilaikymu.

123.

Antra, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad REACH reglamente nenumatyta jokių papildomų tikrinimų, susijusių su registracijos dokumentacijos vertinimu, ir kad šio reglamento 42 straipsnio 1 dalis negali būti taip aiškinama. Visų pirma tokiu aiškinimu pažeidžiamas REACH reglamento tikslas apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, nes dėl vėlavimų Sąjungos rinkai gali būti pateikiamos pavojingos cheminės medžiagos.

124.

Trečia, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad vietoj bandymų su gyvūnais naudojami pritaikymai gali būti vertinami tik pirmojo sprendimo dėl atitikties patikros, priimto pagal REACH reglamento 41 straipsnio 3 dalį, etapu. Jos nuomone, REACH reglamento 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad bandymai su gyvūnais atliekami tik nesant kitos išeities, netaikomas, jeigu pagal pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros reikalaujama atlikti bandymus su gyvūnais ir šis sprendimas tapo galutinis. Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, Bendrojo Teismo pozicija, kad ECHA neprivalo vertinti pritaikymų pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį, jeigu registruotojas remiasi akivaizdžiai nepagrįstais elementais, REACH reglamente nenustatyta ir yra praktiškai neįgyvendinama, nes dėl jos pasunkėtų vykdymo užtikrinimas, visiems dalyvaujantiems asmenims kiltų neaiškumų ir būtų sudaroma galimybių piktnaudžiauti.

125.

Ketvirta, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Bendrojo Teismo pozicija nukrypstama nuo Sąjungos bendrosios administracinės teisės, nes sprendimo adresatas negali reikalauti Sąjungos institucijų ir įstaigų persvarstyti teisėtai priimto sprendimo, kuris tapo galutinis. Taip visų pirma yra kalbant apie sprendimus dėl registracijos dokumentacijų vertinimo, kuriuos ECHA priima, kai derina su valstybėmis narėmis ir visapusiškai įvertina interesus, nes REACH reglamente nenumatyta, kad vėliau tokie sprendimai gali būti kvestionuojami.

126.

Penkta, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, jog tikėtina, kad dėl Bendrojo Teismo pozicijos gali užsitęsti registracijos dokumentacijų, susijusių su ypač svarbiomis cheminėmis medžiagomis, kurias ECHA atrenka atitikties patikrai pagal REACH reglamento 41 straipsnio 5 dalį, tikrinimas.

127.

Esso Raffinage teigia, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

128.

Pirma, Esso Raffinage nurodo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pateikiamas REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalies aiškinimas prieštarauja šios nuostatos formuluotei, kuri apima bet kokios informacijos, pateiktos ECHA vykdant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, vertinimą, todėl ir šioje byloje nagrinėjamą situaciją. Toks aiškinimas taip pat nesuderinamas su REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalies, ypač jo 41 straipsnio 3 dalies bei 42 straipsnio 2 dalies, kurios chronologiškai taikomos prieš 42 straipsnio 1 dalį ir po jos, kontekstu.

129.

Antra, Esso Raffinage tvirtina, kad informacijos, pateiktos vykdant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, nagrinėjimas nėra pakartotinis šio sprendimo nagrinėjimas. Taigi argumentai, grindžiami Sąjungos bendrąja administracine teise, neturi reikšmės. Be to, ji teigia, kad Vokietijos Federacinės Respublikos susirūpinimas nurodomais vėlavimais ir piktnaudžiavimo galimybėmis yra nepagrįstas, nes Bendrasis Teismas bendrai apibrėžė situacijas, kurioms esant sprendimas pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį būtų nereikalingas ir dėl anksčiau padarytų REACH reglamento pažeidimų galėtų būti imamasi vykdymo užtikrinimo veiksmų. Bet kuriuo atveju ji teigia, kad terminas sprendimui pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį priimti yra pagrįstas siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma registruotojo teisės būti išklausytam ir šiuo reglamentu siekiamų tikslų.

130.

Trečia, Esso Raffinage teigia, kad nei REACH reglamentas, nei kitos Sąjungos teisės nuostatos, pavyzdžiui, SESV 13 straipsnis, nesuteikia pagrindo neleisti registruotojams pateikti pritaikymų vykdant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros. Maža to, toks požiūris taip pat neatitinka, be kita ko, vis didesnio sutarimo dėl įrodomosios duomenų pritaikymų galios ir bandymų su gyvūnais laipsniško atsisakymo Sąjungos teisėje. Esso Raffinage pabrėžia, kad pagal REACH reglamento 13 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnio 1 dalį registruotojai privalo, kai tik tai įmanoma, mažinti bandymus su gyvūnais, pateikdami pritaikymus bet kuriuo dokumentacijos vertinimo proceso etapu. Esso Raffinage priduria, kad jos bona fide pritaikymo pateikimas šioje byloje neginčijamas ir kad dabar ECHA jau pripažino šį pritaikymą, ir tai patvirtina jos sprendimą jį pateikti.

131.

Ketvirta, Esso Raffinage nurodo, kad dėl Bendrojo Teismo pozicijos nėra taip, kad registracijos dokumentacijos, kurias ECHA atrenka atitikties patikrai pagal minėto reglamento 41 straipsnio 5 dalį, būtų vertinamos taip, kad jų vertinimas užsitęstų.

132.

ECHA teigia, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

133.

Pirma, ECHA nesutinka su tuo, kad REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalis susijusi tik su kitos, papildomos, informacijos pateikimu po to, kai įvykdomas pirmasis sprendimas dėl atitikties patikros. Jos nuomone, paprastai ECHA privalo įvertinti pateiktą informaciją ir parengti sprendimą pagal minėtą nuostatą. ECHA pabrėžia, kad Bendrojo Teismo pateiktu REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalies aiškinimu užtikrinama teisinga pusiausvyra tarp registruotojams suteiktų procedūrinių teisių, reikalavimo registruotojams, kai tik įmanoma, vengti bandymų su gyvūnais ir REACH reglamento tikslo užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą.

134.

Antra, ECHA teigia, kad Bendrasis Teismas atsižvelgė į Vokietijos Federacinei Respublikai susirūpinimą keliančius klausimus dėl nurodomų vėlavimų ir galimo piktnaudžiavimo, paaiškindamas, kad ECHA nebūtina rengti sprendimo pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį, jeigu pateikta informacija yra akivaizdžiai nepagrįsta, ir kad valstybės narės gali imtis vykdymo užtikrinimo priemonių dėl registruotojų, jeigu jie nevykdo įsipareigojimų pagal šio reglamento 41 straipsnio 4 dalį, nuo tada, kai prasideda pirmajame sprendime dėl atitikties patikros nustatytas terminas. Ji taip pat teigia, kad Vokietijos Federacinė Respublika nepaaiškino, kodėl dėl akivaizdžiai nepagrįsto kriterijaus skundžiamas sprendimas yra neteisėtas.

135.

Trečia, ECHA neigia Vokietijos Federacinės Respublikos argumentus, paremtus Sąjungos bendrąja administracine teise, nes šios bylos aplinkybėmis nėra jokios pareigos persvarstyti sprendimą. Ji pažymi, kad, remiantis skundžiamu sprendimu, registruotojas, užuot atlikęs pirmajame sprendime dėl atitikties patikros nurodytus bandymus su gyvūnais, gali pateikti pritaikymą, ir ši išvada darytina tiesiogiai iš REACH reglamento 13 straipsnio 1 dalies, ir kad ECHA privalo jį patikrinti ir priimti naują sprendimą pagal šio reglamento 42 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdama į jo 41, 50 ir 51 straipsniuose nustatytą procedūrą, jeigu mano, kad pritaikymas negalioja.

136.

Ketvirta, ECHA ginčija teiginį, kad dėl Bendrojo Teismo pozicijos užtęsiama registracijos dokumentacijų, kurias ji atrenka atitikties patikrai pagal REACH reglamento 41 straipsnio 5 dalį, peržiūra.

137.

ECEAE pritaria Esso Raffinage ir ECHA argumentams, papildomai pateikdama dvi grupes argumentų, susijusių su REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalies aiškinimu.

138.

Pirma, ECEAE teigia, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pateikiamas 42 straipsnio 1 dalies aiškinimas prieštarauja Sąjungos teisės aktų leidėjo REACH reglamente teikiamai reikšmei gyvūnų gerovei, ir tai atspindi SESV 13 straipsnį. Taip yra todėl, kad tai reikštų, kad bandymai su gyvūnais vis tiek turėtų būti atliekami net ir tuo atveju, jei nauja informacija, kurios ECHA neturėjo, kai priėmė pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, rodytų, kad yra prieinamas tinkamas pritaikymas. ECEAE pažymi, kad tai ypač svarbu šiai bylai, nes buvo priežasčių manyti, kad, remiantis atitinkamomis REACH reglamento nuostatomis, ECHA turėjo įvertinti pirmojo TPVT tyrimo rezultatus, prieš prašydama antrojo tyrimo. ECEAE pabrėžia, kad registruotojams nustatytos pareigos remtis alternatyviais metodais ir bandymus su stuburiniais gyvūnais atlikti nesant kitos išeities, atitinkamai nustatytos REACH reglamento 13 straipsnio 1 dalyje ir 25 straipsnio 1 dalyje, taikomos per visą dokumentacijos vertinimo procesą.

139.

Antra, ECEAE tvirtina, jog REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad patikrinimas būtinas tik tuo atveju, jeigu dėl jo gali būti nustatytas reikalavimas pateikti papildomą informaciją, ir tik tuo atveju, jeigu registruotojas padarė tai, ko iš jo buvo reikalaujama pirmajame sprendime dėl atitikties patikros. Taip yra todėl, kad, pirma, tokio aiškinimo nepatvirtina REACH reglamento nuostatos; antra, ECHA gali sužinoti, ar gali būti moksliškai pageidautina gauti papildomą informaciją, tik atlikusi patikrinimą ir, trečia, bet kuriuo atveju, išskyrus retas išimtis, ECHA neturi įgaliojimų išplėsti atitinkamų informacijai keliamų reikalavimų.

140.

HOPA REACH ir HOPA taip pat pritaria Esso Raffinage ir ECHA argumentams.

141.

HOPA REACH ir HOPA teigia, kad bandymų su gyvūnais pritaikymų parengimas yra numatytas REACH reglamente ir jam taikomi išsamūs reguliavimo, techniniai ir mokslo reikalavimai, kuriais siekiama išvengti piktnaudžiavimų ir kuriuos tikrina ECHA. Jos pabrėžia, kad pritaikymai būtini siekiant neleisti nereikalingų bandymų su gyvūnais, o tai yra labai svarbus REACH reglamento tikslas, ir jie turėtų būti prieinami registruotojams bet kada iki šių bandymų atlikimo.

142.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Vokietijos Federacinė Respublika teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalis taikoma ginčijamam aktui.

143.

Antrasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas teiginiais, kad ginčijamas aktas nepatenka į REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (a dalis), kad registruotojams neleidžiama pateikti pirmajame sprendime dėl atitikties patikros nurodytų bandymų su gyvūnais pritaikymų (b dalis) ir kad dėl to, kad Bendrasis Teismas klaidingai taikė šią nuostatą, tariamai užtęsiama registracijos dokumentacijų vertinimo procedūra ir ja galimai piktnaudžiaujama (c dalis).

144.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, jog manau, kad antrajame apeliacinio skundo pagrinde pateikti teiginiai yra nepagrįsti.

145.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 107–109 punktuose konstatavo, kad, remiantis motyvais, susijusiais su kompetencijos pasidalijimu tarp ECHA ir valstybių narių registracijos dokumentacijų vertinimo srityje, ginčijamas aktas prilygo sprendimui, kurį ECHA privalėjo parengti pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį ir kuris turėjo būti priimtas šio reglamento 41 straipsnio 3 dalyje, kur daroma nuoroda į jo 51 straipsnį, nustatyta tvarka.

146.

Mano nuomone, tokios išvados nėra teisiškai klaidingos.

147.

Reikėtų priminti, kad, kaip pažymėta šios išvados 84–86 punktuose, REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad ECHA patikrintų „[visą] informaciją“, kurią registruotojas pateikė, kai vykdė, be kita ko, pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, ir parengtų atitinkamus sprendimus šio reglamento 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Iš šios nuostatos formuluotės darytina išvada, kad REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalyje nedaroma jokio skirtumo dėl to, kokios informacijos prašoma. Taigi šios nuostatos nereikėtų laikyti apimančia tik prašymus pateikti kitą, papildomą, informaciją po to, kai pateikiama pirmajame sprendime dėl atitikties patikros prašoma informacija.

148.

Nė vienas Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktas argumentas nepaneigia šios išvados. Visų pirma, kaip pažymi Esso Raffinage, nors REACH reglamento VII–X prieduose numatytas papildomų bandymų atlikimas, šiuose prieduose bendrai nurodyta, kad ECHA pateikia tokius prašymus pagal šio reglamento 41 straipsnį, o ne jo 42 straipsnio 1 dalį ( 43 ). Taip pat reikėtų pažymėti, kad REACH reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje esantys žodžiai „papildomos informacijos“ susiję su cheminių medžiagų, o ne dokumentacijos vertinimu (žr. šios išvados 21 punktą).

149.

Tiesa, kad Komisija pasiūlymo dėl REACH reglamento aiškinamajame memorandume laikėsi nuomonės, kad nuostata, atitinkanti dabartinę šio reglamento 42 straipsnio 1 dalį, buvo susijusi su „kito sprendimo projekto parengimu, jeigu dar reikia papildomos informacijos“ ( 44 ). Vis dėlto man atrodo, kad tai nėra lemiama, nes nėra jokių duomenų, rodančių, kad į šios nuostatos taikymo sritį, turint omenyje jos formuluotę, nepatenka kitų rūšių informacija.

150.

Be to, pritariu ECHA ir Esso Raffinage, kad REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalies taikymas ginčijamam aktui neapima pirmojo sprendimo dėl atitikties patikros, priimto remiantis šio reglamento 41 straipsnio 3 dalimi, pakartotinės peržiūros ar kitų peržiūrų. REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalis apima ECHA atliekamą informacijos, kurią registruotojas pateikė, kai vykdė pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, atitikties vertinimą siekiant išsiaiškinti, ar ši informacija atitinka jame nustatytus informacijai keliamus reikalavimus, kaip tai rodo ši byla. Taigi man atrodo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos argumentai, paremti Sąjungos bendrąja administracine teise, šios bylos aplinkybėmis neturi reikšmės.

151.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 62 ir 63 punktuose konstatavo, kad jeigu vykdydamas pirmąjį sprendimą registruotojas pateikia bandymo su gyvūnais pritaikymą pagal REACH reglamento XI priedą, paprastai ECHA privalo įvertinti šį pritaikymą pagal šio reglamento 42 straipsnio 1 dalį, laikydamasi jo 41 straipsnyje nurodytos tvarkos (išskyrus tam tikras situacijas: žr. šios išvados 164 ir 167 punktus). Jis pridūrė, kad ECHA privalo atlikti šį vertinimą, neatsižvelgiant į tai, ar nagrinėjamas pritaikymas grindžiamas esminėmis ir naujomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos tuo metu, kai pagal REACH reglamento 41 straipsnio 3 dalį buvo priimtas pirmasis sprendimas dėl atitikties patikros ( 45 ).

152.

Mano nuomone, šios išvados nėra teisiškai klaidingos.

153.

Pirma, nereikėtų pamiršti, kad bandymų su gyvūnais ribojimas yra vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiamas REACH reglamentas ( 46 ), kaip yra akivaizdu iš įvairių jo straipsnių ir konstatuojamųjų dalių ( 47 ).

154.

Visų pirma REACH reglamento 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad informacija apie cheminių medžiagų toksiškumą žmogui turi būti renkama, kai tik įmanoma, kitais būdais nei atliekant bandymus su stuburiniais gyvūnais, taikant alternatyvius metodus ( 48 ). Be to, REACH reglamento 25 straipsnio 1 dalyje numatyta: „norint išvengti bandymų su gyvūnais, bandymai su stuburiniais gyvūnais šio reglamento tikslais atliekami tik nesant kitos išeities“ ( 49 ).

155.

Kaip toliau nurodyta REACH reglamento 47 konstatuojamojoje dalyje, šio reglamento įgyvendinimas grindžiamas alternatyvių bandymų metodų naudojimu „kai tai įmanoma“, o Komisija ir ECHA turėtų užtikrinti, kad bandymų su gyvūnais mažinimui būtų skiriamas pagrindinis dėmesys, visų pirma „pačios Agentūros procedūrose“. Kalbant konkrečiau, REACH reglamento XI priede, kuriame nustatytos bendrosios pritaikymų pateikimo taisyklės, nurodyta, kad ECHA gali įvertinti šiuos pritaikymus, kai vertina dokumentaciją ( 50 ).

156.

Vadinasi, pagal REACH reglamento 13 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnio 1 dalį registruotojai ( 51 ) (ir atitinkamu atveju ECHA ( 52 )) įpareigojami, kai įmanoma, naudoti alternatyvius metodus vietoj bandymų su stuburiniais gyvūnais, ir šios nuostatos suformuluotos bendrai, todėl visų pirma taikomos registracijų atitikties patikroms vertinant dokumentaciją.

157.

Taigi pritariu ECHA, Esso Raffinage, ECEAE, HOPA REACH ir HOPA, kad, atsižvelgiant į jų formuluotes, REACH reglamento 13 straipsnio 1 dalyje ir 25 straipsnio 1 dalyje nustatyti įpareigojimai gali būti laikomi taikomais visiems registracijos dokumentacijų vertinimo procedūros etapams. Priešingai Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktiems argumentams, mano nuomone, minėtose nuostatose ir kartu REACH reglamento XI priede nėra jokios informacijos, kuri leistų teigti, kad bandymų su gyvūnais pritaikymai gali būti teikiami tik iki pirmojo sprendimo dėl atitikties patikros etapo.

158.

Toks aiškinimas atitinka REACH reglamentu siekiamus tikslus. Kaip minėta šios išvados 17 punkte, REACH reglamento 1 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad šio reglamento tikslas yra „užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį, įskaitant cheminių medžiagų pavojaus vertinimo alternatyvių metodų skatinimą, taip pat laisvą cheminių medžiagų judėjimą vidaus rinkoje, [kartu] didinant konkurencingumą ir skatinant inovacijas“ ( 53 ). Tokia formuluote išreiškiamas rūpestis gyvūnų gerove, mažinant bandymus su gyvūnais, o tai yra vienas iš REACH reglamentu siekiamų tikslų ( 54 ). Vertinant plačiau, kaip nurodė Esso Raffinage ir ECEAE, gyvūnų gerovės ir alternatyvių bandymams su gyvūnais metodų skatinimas REACH reglamente atspindi SESV 13 straipsnį ( 55 ), pagal kurį, rengdamos ir įgyvendindamos Sąjungos politiką, Europos Sąjunga ir jos valstybės narės turi visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų gerovės reikalavimus ( 56 ).

159.

Be to, šios bylos aplinkybės rodo, kad REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį svarbu taikyti registruotojams pateikiant pritaikymus, kai šie vykdo pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros.

160.

Reikia priminti, kad 2012 m. lapkričio 6 d. sprendime ECHA paprašė Esso Raffinage atlikti TPVT tyrimą su antrąja rūšimi – triušiais, ir ilgalaikio toksiškumo bandymus su nuosėdų organizmais (žr. šios išvados 35 punktą) ( 57 ). Visų pirma nereikėtų pamiršti, kad pirmam tyrimui, t. y. nagrinėjamos cheminės medžiagos toksiško poveikio prenataliniam triušių vystymuisi tyrimui, atlikti reikėjo bandymų su stuburiniais gyvūnais ir šią cheminę medžiagą būtų tekę suduoti dideliam skaičiui triušių patelių jų nėštumo laikotarpiu, nužudyti jas likus dienai iki gimdymo ir tada atskirti vaisius nuo motinos, siekiant ištirti visas anomalijas ar pakitimus, atsiradusius dėl šios cheminės medžiagos poveikio ( 58 ). Atsakydama į tai Esso Raffinage pateikė įrodomąją galią turintį pritaikymą, kaip tai suprantama pagal REACH reglamento XI priedo 1.2 punktą, kuris neapėmė bandymų su gyvūnais. Ginčijamame akte ECHA įvertino šį pritaikymą ir pripažino jį netinkamu.

161.

Kaip yra akivaizdu iš šios išvados 28–34 punktų, Esso Raffinage pateikė nagrinėjamą pritaikymą, kai atsakė į prašymą atlikti bandymus su gyvūnais, kuris nebuvo paminėtas sprendimo projekte, apie kurį pranešė ECHA, ir Esso Raffinage neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės dėl ECHA padarytų išvadų dėl šio pritaikymo neatitikties dar prieš ECHA priimant ginčijamą aktą, kaip būtų buvę, jeigu šis aktas būtų buvęs priimtas pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį, laikantis jo 41, 50 ir 51 straipsniuose nustatytos tvarkos ( 59 ).

162.

Reikėtų pridurti, kad, kaip nurodė ECEAE, registruotojas, kaip antai Esso Raffinage, turėjo pagrįstų priežasčių manyti, ypač tuo metu, kai buvo priimtas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimas, kad pagal atitinkamas REACH reglamento nuostatas TPVT tyrimas su antrąja rūšimi nebuvo būtinas ( 60 ), taigi, tomis aplinkybėmis pateikti bona fide pritaikymą buvo tinkama. Iš tiesų Esso Raffinage iškėlė šį klausimą pirmojoje instancijoje, bet Bendrasis Teismas nusprendė, kad nereikia priimti sprendimo dėl šio jos pagrindo ( 61 ). Šis klausimas buvo nagrinėjamas ECHA apeliacinės tarybos sprendime po 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo priėmimo ( 62 ) ir šiuo metu jis yra Bendrajame Teisme dar nagrinėjamų bylų dalykas ( 63 ).

163.

Be to, reikėtų pažymėti, kad pritaikymo, pateikto vykdant pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, neleidimas turėtų pražūtingą rezultatą, nes registruotojas turėtų atlikti prašomą bandymą su gyvūnais, nors iki tame sprendime nustatyto termino būtų tapęs prieinamas bona fide pritaikymas. ECHA pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį atliekamas pritaikymų vertinimas, neatsižvelgiant į tai, ar šie pritaikymai yra nauji, ar ne, leidžia registruotojui pateikti patobulintus pritaikymus, palyginti su tuo, kas buvo nurodyta registracijos dokumentacijoje, kad būtų įvykdyti atitinkami informacijai keliami reikalavimai ( 64 ).

164.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 111–113 punktuose, aiškinamuose kartu su jo 62–71 punktais, atmetė ECHA argumentus, kad, pasinaudojus REACH reglamento 41, 50 ir 51 straipsniuose nurodyta procedūra šio reglamento 42 straipsnio 1 dalimi grindžiamiems sprendimams priimti, naujų sprendimų procedūra galėtų niekada nesibaigti, taip pakenkiant ECHA sprendimų taikymui. Bendrasis Teismas nusprendė, kad ECHA neprivalo vadovautis šia procedūra kiekvienu atveju, todėl, jeigu registruotojas remiasi akivaizdžiai nepagrįsta informacija ir tai reiškia piktnaudžiavimą procedūra, prilygstantį visiškam nevykdymui, ECHA gali nuspręsti, kad registracijos dokumentacija neatitinka reikalavimų, tiesiog pateikdama informaciją atitinkamai valstybei narei ir suinteresuotajai šaliai.

165.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 114 punkte, aiškinamame kartu su jo 61 punktu, taip pat konstatavo, kad jeigu pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį priimamas sprendimas, kad registracijos dokumentacija neatitinka reikalavimų, ši neatitiktis siejama bent su termino, nustatyto pagal pirmąjį sprendimą dėl atitikties patikros, priimtą pagal REACH reglamento 41 straipsnio 3 dalį, pabaiga. Tada atitinkama valstybė narė turėtų pasinaudoti jai pagal REACH reglamento 126 straipsnį suteiktais įgaliojimais imtis vykdymo užtikrinimo priemonių už laikotarpį, kai registracijos dokumentacija neatitiko reikalavimų.

166.

Mano nuomone, šie motyvai nėra teisiškai klaidingi.

167.

Pirma, reikėtų pažymėti, kad, kaip yra aišku iš skundžiamo sprendimo 112 punkto, Bendrojo Teismo motyvai grindžiami REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad ECHA „prireikus“ turi parengti sprendimo projektą pagal šią nuostatą, laikydamasi 41, 50 ir 51 straipsniuose nustatytos tvarkos. Ši formuluotė reiškia, kad gali būti išimtinių aplinkybių, kuriomis ECHA neprivalėtų rengti tokio sprendimo. Atsižvelgiant į tai, man atrodo, kad Bendrojo Teismo nurodytos aplinkybės, susijusios su pirmojo sprendimo dėl atitikties patikros visišku nevykdymu ir akivaizdžiai nepagrįstos informacijos pateikimu, taip registruotojui piktnaudžiaujant procedūra, nėra kritikuotinos. Iš esmės tokių aplinkybių taikymas konkrečiu atveju priklausytų ECHA diskrecijai, o Sąjungos teismai galėtų taikyti teisminę kontrolę ( 65 ).

168.

Be to, laikotarpis, siejamas su ECHA sprendimo parengimu pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį laikantis šio reglamento 41, 50 ir 51 straipsniuose nustatytos tvarkos, man atrodo, yra pagrįstas, atsižvelgiant į šiose nuostatose nustatytus terminus ( 66 ). Taigi pritariu ECHA ir Esso Raffinage, kad, remiantis Teisingumo Teisme pateikta informacija, ECHA registracijos dokumentacijų patikrinimas pagal REACH reglamento 41 straipsnio 5 dalį nepagrįstai neužsitęstų.

169.

Bendrojo Teismo motyvai, kad atitinkamos vykdymo užtikrinimo priemonės, kurių valstybės narės gali imtis pagal REACH reglamento 126 straipsnį, taikomos nevykdymo laikotarpiu, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pirmajame sprendime dėl atitikties patikros nustatyto termino, grindžiami šio reglamento 41 straipsnio 4 dalimi. Mano nuomone, tokią poziciją galima pripažinti apsaugančia nuo galimo piktnaudžiavimo registracijos dokumentacijų vertinimo procedūra, nes ja siekiama užtikrinti, kad atitinkama valstybė narė registruotojui taikytų vykdymo užtikrinimo priemones dėl to, kad jis pažeidė įsipareigojimus pagal REACH reglamentą, net jei registruotojas po sprendimo, kuriuo pagal REACH reglamento 42 straipsnio 1 dalį konstatuojama, kad jo dokumentacija neatitinka reikalavimų, priėmimo gali užtikrinti savo dokumentacijos atitiktį reikalavimams.

170.

Taigi siūlau atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagrįstą.

171.

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikytiną apeliaciniams skundams pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

172.

Kadangi šioje byloje Esso Raffinage ir ECHA prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, Vokietijos Federacinė Respublika turėtų padengti savo ir Esso Raffinage bei ECHA bylinėjimosi išlaidas.

173.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, kuri pagal jo 184 straipsnio 1 dalį taikoma apeliaciniams skundams, įstojusios į bylą valstybės narės padengia savo išlaidas. Pagal šio Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis, kuri dalyvavo apeliaciniame procese, padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

174.

Galiausiai to paties Procedūros reglamento 140 straipsnio 3 dalyje, kuri pagal jo 184 straipsnio 1 dalį taikoma apeliaciniams skundams, be kita ko, numatyta, kad Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad įstojusi į bylą šalis, kuri nėra valstybė narė ar Sąjungos institucija, padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi reikėtų nuspręsti, kad ECEAE, HOPA REACH ir HOPA turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

175.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, siūlau Teisingumo Teismui: