1.

2009 m. gruodžio 7 d. Estijos teismas Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas, Estija) priėmė sprendimą, juo nurodė ML (toliau – apeliantas) sumokėti 14838,50 Estijos kronų (EEK) (apie 948 EUR) Estijos bendrovei OÜ Aktiva Finants. Šis teismo sprendimas Aktiva Finants prašymu buvo paskelbtas vykdytinu Suomijoje Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas, Suomija) nutartimi, priimta remiantis Reglamentu (EB) Nr. 44/2001 ( 2 ). Apeliantas apskundė tą nutartį Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas, Suomija). Šis teismas nusprendė neleisti toliau nagrinėti skundo, ir skųsdamas šį sprendimą apeliantas kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą – Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija).

2.

Suomijoje, remiantis nacionaline teisių gynimo sistema, numatyta, kad apeliaciniams skundams dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų taikoma leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra. Tokia procedūra taikoma ir skundams dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų, kuriais pagal Reglamentą Nr. 44/2001 paskelbiamas vykdytinu kitos valstybės narės teismo sprendimas.

3.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar atsižvelgiant į Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintą sistemą tokia leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra, kaip aptariama pagrindinėje byloje, yra suderinama su reikalavimu užtikrinti abiem šalims veiksmingas teisių gynimo priemones, kuris išplaukia iš Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 1 dalies, ir ar tokia procedūra yra paisoma rungimosi procesą reglamentuojančių taisyklių, kaip numatyta šio reglamento 43 straipsnio 3 dalyje.

4.

Reglamento Nr. 44/2001 41 straipsnyje nustatyta:

„Sprendimas paskelbiamas vykdytinu iš karto, kai užbaigiami 53 straipsnyje nurodyti formalumai, jo neperžiūrint 34 ir 35 straipsniuose nurodyta tvarka. Šalis, kurios atžvilgiu sprendimas yra vykdytinas, šiame bylos proceso etape neturi jokios teisės pateikti prašymo [pastabų].“

5.

Šio reglamento 43 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta:

„1.   Bet kuri šalis gali apskųsti nutartį, susijusią su prašymu dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu.

2.   Skundas turi būti pateiktas III priedo sąraše nurodytam teismui.

3.   Skundas nagrinėjamas pagal konfliktų sprendimo tvarką [pagal rungimosi procesą] reglamentuojančias taisykles.“

6.

Minėto reglamento 45 straipsnyje numatyta:

„1.   Teismas, kuriam pateikiama[s] 43 arba 44 straipsnyje nurodytas skundas, vykdymo reikalavimą atmeta arba patenkina tik esant vienai iš priežasčių, nustatytų 34 ir 35 straipsniuose. Teismas nutartį priima iš karto.

2.   Užsienio teismo priimtas sprendimas iš esmės negali būti peržiūrimas jokiomis aplinkybėmis.“

7.

Remiantis Oikeudenkäymiskaari (Teismo proceso kodekso) 25a skyriaus 5 straipsnio pirma pastraipa, tuo atveju, kai paduodamas skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, turi būti išspręstas leidimo toliau nagrinėti skundą klausimas.

8.

Šio skyriaus 11 straipsnio pirma pastraipa suformuluota taip:

„Skundą leidžiama toliau nagrinėti tais atvejais, kai:

9.

Remiantis minėto skyriaus 13 straipsniu „[p]rieš priimdamas sprendimą byloje, susijusioje su leidimu toliau nagrinėti skundą, apeliacinis teismas, jei tai būtina, turi pasiūlyti kitai šaliai raštu pateikti atsiliepimą į šiam teismui paduotą skundą“.

10.

Teismo proceso kodekso 25a skyriaus 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[a]peliacinis teismas klausimą dėl leidimo toliau nagrinėti skundą išsprendžia rašytinio proceso tvarka, remdamasis pirmosios instancijos teismo sprendimu, skundu, galimu rašytiniu atsiliepimu ir, jei būtina, kita bylos medžiaga“.

11.

Pagal šios skyriaus 17 straipsnį, jei neleidžiamas tolesnis skundo nagrinėjimas, patvirtinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o sprendime neleisti toliau nagrinėti skundo turi būti išdėstyti šalių prašymai ir atsiliepimai.

12.

Remiantis minėto skyriaus 18 straipsniu skundą leidžiama nagrinėti toliau, jei bent vienas iš trijų teismo kolegijos narių mano, kad turi būti leistas tolesnis skundo nagrinėjimas. Tačiau sprendimas dėl leidimo toliau nagrinėti skundą gali būti priimtas ir tuomet, kai bylą nagrinėja vienas teisėjas.

13.

Pagal Teismo proceso kodekso 26 skyriaus 1 straipsnį, jei buvo leista toliau nagrinėti skundą ir apeliacinis teismas tęsia šio skundo nagrinėjimą, jis turi patikrinti, ar turi būti pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir, jei taip, – tai kiek. Remiantis šios skyriaus 3 straipsniu kitai šaliai pasiūloma raštu pateikti atsiliepimą į skundą per apeliacinio teismo nustatytą terminą, jei šio atsiliepimo nebuvo prašoma sprendžiant klausimą dėl leidimo toliau nagrinėti skundą arba jei akivaizdu, kad prašymas pateikti atsiliepimą yra nereikalingas.

14.

Apeliantas – tai fizinis asmuo, kuris, jo teigimu, gyvena Suomijoje nuo 2007 m. lapkričio 26 d.2009 m. gruodžio 7 d.Harju Maakohus (Harju pirmosios instancijos teismas) sprendimu apeliantui buvo nurodyta sumokėti 14838,50 EEK (apie 948 EUR) bendrovei Aktiva Finants.

15.

Remdamasis Reglamentu Nr. 44/2001 ir Aktiva Finants prašymu Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas) priėmė nutartį dėl 2009 m. gruodžio 7 d. teismo sprendimo, priimto dėl apelianto, paskelbimo vykdytinu.

16.

Gavęs šią nutartį apeliantas padavė skundą Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas) ir paprašė panaikinti visą Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas) sprendimą. Pateikdamas savo skundą Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas) apeliantas teigė, kad Estijos teismo sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant teismo procese ir kad jis laiku bei tinkamu būdu, suteikiant galimybę apsiginti, negavo bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento ir jam nebuvo apie jį pranešta. Taip pat apeliantas nurodė, kad apie procesą sužinojo tik tuomet, kai jam buvo įteikta Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas) nutartis dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu. Be to, apelianto teigimu, Estijos teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti bylą, nes nuo 2007 m. lapkričio 26 d. jis gyvena Suomijoje. Taip pat apeliantas pasirėmė Reglamento Nr. 44/2001 34 ir 35 straipsniais savo argumentams pagrįsti.

17.

Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas) nusprendė neleisti toliau nagrinėti apelianto skundo, ir priėmus šį sprendimą skundo nagrinėjimas buvo baigtas.

18.

Apeliantas paprašė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas leistų jam paduoti skundą dėl šio Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas) sprendimo ir 2017 m. sausio 24 d. jam buvo leista tai padaryti. Savo skundu, paduotu Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas), apeliantas prašė panaikinti Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas) sprendimą, leisti toliau nagrinėti skundą ir grąžinti bylą šiam teismui, kad jis išnagrinėtų skundą.

19.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog turi nustatyti, ar tokia leidimo toliau nagrinėti apeliacinį skundą procedūra, kaip aptariama pagrindinėje byloje, gali būti taikoma tuo atveju, kai skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas paskelbtas vykdytinu pagal Reglamentą Nr. 44/2001. Papildomai jis nurodo, kad jam taip pat reikia nuspręsti, ar leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra yra suderinama su Reglamentu Nr. 44/2001 ir, konkrečiai kalbant, su šio reglamento 43 straipsnio 3 dalyje numatytu reikalavimu užtikrinti rungimosi procesą.

20.

Šiomis aplinkybėmis Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21.

Suomijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas ir buvo išklausytos per 2019 m. gegužės 15 d. įvykusį posėdį.

22.

Šios išvados struktūra yra tokia, kaip išdėstyta toliau. Kiek tai susiję su pirmuoju prejudiciniu klausimu, išnagrinėjęs Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintą sistemą ir Suomijoje taikomą leidimo toliau nagrinėti apeliacinį skundą procedūrą, darau išvadą, kad tokia procedūra yra leidžiama pagal šio reglamento 43 straipsnį, jei tenkintos tam tikros sąlygos (A). Kiek tai susiję su antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos nagrinėsiu kartu, išnagrinėjęs rungimosi principo taikymo apimtį manau, kad tokia leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra, kaip aptariama pagrindinėje byloje, nepažeidžia reikalavimo užtikrinti rungimosi procesą (B).

23.

Savo pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės siekia išsiaiškinti, ar leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra, numatyta Suomijos teisės sistemoje, yra suderinama su reikalavimu užtikrinti veiksmingas teisių gynimo priemones, kuris išplaukia iš Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 1 dalies.

24.

Remiantis tarpusavio pasitikėjimo principu ir vadovaujantis 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ( 3 ) su pakeitimais, padarytais paskesniais susitarimais dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos ( 4 ), Reglamentu Nr. 44/2001, taikytinu šioje byloje ( 5 ), siekiama pagreitinti ir supaprastinti teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Šis antrinės teisės aktas padaro paprastesnius formalumus, kad vienoje valstybėje narėje priimti teismo sprendimai būtų automatiškai pripažįstami kitoje valstybėje narėje, nepradedant jokio proceso, ir kad procedūra, per kurią vienoje valstybėje narėje paskelbiamas vykdytinu kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, būtų veiksminga ir greita ( 6 ).

25.

Vis dėlto egzekvatūros procedūra taip pat leidžia užtikrinti kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo kontrolę atsižvelgiant į nevykdymo pagrindus, kurių baigtinį sąrašą Sąjungos teisės aktų leidėjas pateikė Reglamento Nr. 44/2001 34 ir 35 straipsniuose. Egzekvatūros procedūra apima du atskirus etapus.

26.

Vykstant pirmajam etapui, kaip numatyta Reglamento Nr. 44/2001 41 straipsnyje, šalis prašo vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą – šiai procedūrai netaikomas rungimosi principas. Šiame etape nei šalių prašymu, nei paties teismo iniciatyva negali būti nagrinėjami atsisakymo vykdyti teismo sprendimą pagrindai, numatyti šio reglamento 34 ir 35 straipsnyje. Jei šalis, turinti reikiamą statusą, pateikia teismui arba kompetentingai institucijai prašymą paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, teismas arba atitinkama institucija privalo tenkinti šį prašymą, jei įvykdyti formos reikalavimai. Remiantis minėto reglamento 17 konstatuojamąja dalimi sprendimas turi būti paskelbtas vykdytinu „[beveik] automatiškai“.

27.

Vykstant antrajam etapui – Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnyje yra numatyta galimybė apskųsti nutartį, susijusią su prašymu paskelbti teismo sprendimą vykdytinu. Remiantis šio reglamento 44 straipsniu, pats sprendimas dėl skundo gali būti užginčytas padavus kiekvienos valstybės narės numatytus specialius skundus, nurodytus minėto reglamento IV priede. Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnyje numatytą skundą gali paduoti šalis, kuri kreipėsi dėl vykdymo, jei per pirmąjį etapą buvo atsisakyta paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, ir šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą. Priešingai nei pirmasis, antrasis etapas vyksta pagal rungimosi procesą reglamentuojančias taisykles, kaip numatyta pačioje Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 3 dalyje.

28.

Vis dėlto minėto reglamento 43 straipsnyje numatyta skundų sistema nėra tokia aiški, kaip galėtų leisti manyti pirmesnis punktas.

29.

Neaiškumų kyla jau teksto lygmeniu. Atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 versijose skirtingomis kalbomis skiriasi Sąjungos teisę aktų leidėjo vartojamos sąvokos, sunku nustatyti, ar šis teisės aktų leidėjas šio reglamento 43 straipsnyje turėjo omenyje „skundą“, ar „apeliacinį skundą“ ( 7 ).

30.

Vis dėlto sisteminiu požiūriu abu vykdymo proceso etapai iš tikrųjų nesutampa su skirstymu į pirmąją ir apeliacinę instancijas. Pateikus prašymą dėl vykdymo atliekamas formos reikalavimų patikrinimas ir šiame etape pagal Reglamentą Nr. 44/2001 neleidžiamas joks atsisakymo vykdyti teismo sprendimą pagrindų, numatytų šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose, nagrinėjimas. Taigi tai nėra stricto sensu pirmosios instancijos procesas. Pateikus minėto reglamento 43 straipsnyje numatytą skundą, jį nagrinėjantis teismas gali atsisakyti paskelbti teismo sprendimą vykdytinu arba panaikinti atitinkamą nutartį tik dėl vieno iš minėto reglamento 34 ir 35 straipsniuose ( 8 ) nurodytų pagrindų, net jei nėra numatyta jokių nuostatų, apribojančių pagrindus ir argumentus, kuriais gali būti paremtas skundas. Taigi, tai nėra stricto sensu apeliacinis procesas.

31.

Tokių pat neaiškumų kyla ir dėl teismų, kuriems gali būti paduotas skundas pagal Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 2 dalį, pavadinimų, kurie nurodyti šio reglamento III priede pateiktame sąraše. Iš šio priedo matyti, kad valstybių narių paskirti teismai yra pakankamai įvairūs, kalbant tiek apie formą (formali atitinkamo teismo pakopa nacionalinėje teisėje, įskaitant ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinius teismus), tiek apie procesą (tiesioginis kreipimasis į apeliacinį teismą, netiesioginis kreipimasis į pirmosios instancijos teismą, taip pat kreipimasis į skirtingus teismus, atsižvelgiant į tai, ar skundą pateikė atsakovas, ar ieškovas).

32.

Vis dėlto, nepaisant šių neaiškumų, yra aišku, kad procesas nurodytuose teismuose turi atitikti bent tris sąlygas pagal Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 3 dalį.

33.

Pirma, kaip savo rašytinėse pastabose pabrėžė Komisija, šio reglamento 43 straipsnyje yra įtvirtinta besąlyginė abiejų šalių teisė paduoti skundą dėl nutarties, susijusios su prašymu paskelbti teismo sprendimą vykdytinu.

34.

Antra, pagrindinis apskundimo procedūros, įtvirtintos Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnyje, tikslas – leisti patikrinti, ar egzistuoja šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose numatyti nevykdymo pagrindai ( 9 ), dėl kurių gali būti neįvykdytas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas.

35.

Trečia, kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnyje numatytą apskundimo tvarką, pažymėtina, kad ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į pagrindines teises, visų pirma į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 10 ) 47 straipsnio antrą pastraipą. Todėl toks skundas turi būti veiksmingas.

36.

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos ir iš Suomijos vyriausybės per posėdį pateiktos informacijos matyti, kad leidimo toliau nagrinėti skundą procedūrai būdingi toliau nurodyti požymiai.

37.

Ši procedūra taikoma bet kokiam apeliaciniam procesui, per kurį skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas tiek ginčo teisenos, tiek ypatingosios teisenos tvarka, išskyrus tam tikras baudžiamąsias bylas. Kaip nurodė Suomijos vyriausybė, ši procedūra taikoma ir tuo atveju, kai paduodami Reglamente Nr. 44/2001 numatyti skundai.

38.

Taigi skundų nagrinėjimas apeliaciniame teisme apima du etapus. Pirma, remdamasis įstatyme numatytais pagrindais apeliacinis teismas nustato, ar tenkintos leidimo toliau nagrinėti skundą sąlygos. Jei taip, antra, procesas yra tęsiamas ir apeliacinis teismas nagrinėja skundą iš esmės.

39.

Vykstant pirmajam apeliacinio proceso etapui, skundą padavusi šalis bylos iškėlimo dokumente turi patikslinti, kokiais pagrindais ir įrodymais grindžiamas prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taip pat bylos iškėlimo dokumente ji turi nurodyti pagrindą ir argumentus, kuriais remiantis turėtų būti leista toliau nagrinėti skundą.

40.

Remdamasis šia informacija apeliacinis teismas turi savo iniciatyva patikrinti kiekvieną iš keturių pagrindų, kurie pateisina leidimą toliau nagrinėti skundą ir kurie nurodyti Teismo proceso kodekso 25a skyriaus 11 straipsnio pirmoje pastraipoje. Tam jis atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylos iškėlimo dokumentą, bylos medžiagą, įskaitant užsienio teismo sprendimą, ir į informaciją, kuri turi būti pateikta pagal Reglamento Nr. 44/2001 54 straipsnį.

41.

Jei tenkintas vienas iš leidimo toliau nagrinėti skundą pagrindų ir jei bent vienas iš apeliacinio teismo kolegijos narių mano, kad turi būti leistas tolesnis nagrinėjimas, apeliacinis teismas turi leisti toliau nagrinėti skundą ir šiuo klausimu neturi jokios diskrecijos. Leidimo nesuteikiama, jei aišku, kad netaikytinas nė vienas iš keturių leidimo toliau nagrinėti skundą pagrindų.

42.

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, nesant Europos Sąjungos teisės nuostatų konkrečioje srityje, pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą kiekviena valstybė narė turi nustatyti proceso taisykles, skirtas asmenų teisių, kylančių iš Sąjungos teisės, apsaugai užtikrinti ( 11 ).

43.

Kalbant apie leidimo toliau nagrinėti skundą procedūrą, aptariamą pagrindinėje byloje, iš Suomijos vyriausybės pastabų matyti, kad nacionalinis teisės aktų leidėjas įtvirtino šią procedūrą, siekdamas dviejų tikslų. Pirma, jis siekė išspręsti problemą, susijusią su tuo, kad padidėjo apeliacinių teismų darbo krūvis ir atitinkamai pailgėjo procesų trukmė. Antra, jis siekė užtikrinti, kad skundas būtų nagrinėjamas taikant veiksmingą ir šalių teises apsaugančią procedūrą. Taigi, vykdant šią procedūrą atsižvelgiama į apeliaciniam teismui pateiktos bylos pobūdį, kad būtų galima taikyti paprastesnę procedūrą sprendžiant dėl bylų, kurių nagrinėjimo apeliaciniame teisme nepagrindžia svarbūs motyvai, susiję su skundą padavusio asmens teisine apsauga ir bendra bylos reikšme.

44.

Mano nuomone, nekyla jokių abejonių dėl tokių tikslų, kurie in fine reiškia, jog siekiama greito procedūrų vykdymo ir geresnio teisminių resursų panaudojimo, teisėtumo ( 12 ).

45.

Vis dėlto remiantis suformuota jurisprudencija valstybių narių numatytos ieškinių pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems ieškiniams dėl nacionaline teise grindžiamų teisių apsaugos (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 13 ).

46.

Šioje byloje, kadangi Suomijos teisėje numatyta leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra taikoma visiems skundams dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ginčo teisenos arba ypatingosios teisenos bylose, iš karto gali būti konstatuota, kad lygiavertiškumo principas nėra pažeistas.

47.

Kalbant apie veiksmingumo principo paisymą, turi būti nustatyta, ar taikant leidimo toliau nagrinėti skundą procedūrą netampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnyje įtvirtinta teise paduoti skundą.

48.

Iš pradžių ir kalbant bendrai pažymėtina, jog veiksmingumo principas neapima didesnių reikalavimų nei reikalavimai, kylantys remiantis Chartijoje užtikrinta teise į veiksmingą teisminę gynybą ( 14 ). Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas, tiesiogiai remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, jau yra nusprendęs, kad teisė į teismą ( 15 ) ir jos konkretus aspektas – teisė kreiptis į teismą, nėra absoliuti ir jai taikytini netiesiogiai pripažinti apribojimai, nes pagal patį savo pobūdį ši teisė turi būti reglamentuojama valstybės narės ir šiuo klausimu ši valstybė naudojasi tam tikra diskrecija. Teisingumo Teismo teigimu, šiais apribojimais teisės subjektui suteikta galimybė negali būti varžoma taip arba tiek, kad būtų pažeidžiama pati jo teisės kreiptis į teismą esmė. Galiausiai jie turi būti skirti teisėtam tikslui įgyvendinti ir turi egzistuoti protingas proporcingumo santykis tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo ( 16 ).

49.

Šioje byloje matyti, kad leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra, aptariama pagrindinėje byloje, būtų paisoma veiksmingumo principo, jei, pirma, taikant šią procedūrą būtų leidžiama atsižvelgti į teismo sprendimo nevykdymo pagrindus ir, antra, jei galimas sprendimas atsisakyti leisti tolesnį nagrinėjimą būtų tinkamai motyvuotas.

50.

Pirma, reikia įsitikinti, kad leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra nepažeidžia Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnyje numatyto skundo dalyko, t. y. leisti patikrinti, ar egzistuoja atsisakymo vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą pagrindai, kaip antai nurodyti šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose. Nors tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali patikrinti, ar pagal Suomijos teisę leidžiama atsižvelgti į šiuos pagrindus sprendžiant dėl prašymo leisti toliau nagrinėti skundą, šios išvados paskesniuose punktuose pateiktos tam tikros gairės šiuo klausimu.

51.

Šiuo požiūriu man atrodo, kad leidimo toliau nagrinėti skundą motyvai, nurodyti Teismo proceso kodekso 25a skyriaus 11 straipsnio pirmoje pastraipoje, gali leisti atsižvelgti į Reglamento Nr. 44/2001 34 ir 35 straipsnius.

52.

Konkrečiai kalbant, iš esmės atrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo Reglamento Nr. 44/2001 34 ir 35 straipsniuose numatyti nevykdymo pagrindai gali būti apibendrinti pirmuoju ir ketvirtuoju leidimo toliau nagrinėti skundą pagrindais, pagal kuriuos toliau nagrinėti skundą leidžiama, jei yra priežasčių abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu arba yra kitas rimtas pagrindas leisti toliau nagrinėti skundą.

53.

Taigi apeliacinis teismas jau tame etape, kai sprendžiama dėl leidimo toliau nagrinėti skundą, gali patikrinti, ar dėl Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsniu grindžiamo skundo būtina išsamiau išnagrinėti pirmosios instancijos teismo nutartį, susijusią su prašymu paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, atsižvelgiant į šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose numatytus nevykdymo pagrindus.

54.

Antra, atrodo, kad leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra organizuota taip, kad praktiškai pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas įvertinamas jau šiame etape, nors ir proceso ekonomijos tikslais.

55.

Iš tiesų tokia leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra, kaip numatyta Suomijos teisėje, neprilygsta išankstinei skundų atrankos procedūrai, siekiant išnagrinėti apeliacinio skundo priimtinumą. Kaip pabrėžė Suomijos vyriausybė, tame etape, kai sprendžiama dėl leidimo toliau nagrinėti skundą, apeliacinis teismas tikrina, atsižvelgdamas, be kita ko, į pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylos medžiagą, ar yra priežasčių abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu. Taigi iš tikrųjų šiame etape apeliacinio teismo atliktas vertinimas prilygsta išankstiniam, nors ir bendram, paties pirmosios instancijos teismo sprendimo nagrinėjimui iš esmės ( 17 ).

56.

Be to, nors teisė į veiksmingą teisminę apsaugą reiškia galimybę kreiptis į teismą, vis dėlto ji nereiškia, jog automatiškai suteikiama teisė į vienodą procesą net tuo atveju, kai aišku, jog skundas turi būti atmestas. Tačiau atrodo, kad praktikoje atsisakoma leisti toliau nagrinėti skundą tik tais atvejais, kai visiems apeliacinio teismo nariams yra akivaizdu, jog skundas visiškai nepagrįstas. Iš esmės, Suomijos vyriausybės teigimu, leidimo toliau nagrinėti skundą motyvai turi būti aiškinami lanksčiai ir palankiai šalies, prašančios leisti toliau nagrinėti skundą, atžvilgiu ( 18 ). Taigi tik tuo atveju, kad skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas, jis gali būti atmestas jau tame etape, kai sprendžiama dėl leidimo toliau nagrinėti skundą. Visais kitai atvejais, skundas in fine bus išnagrinėtas iš esmės, apeliaciniam teismui leidus jį nagrinėti.

57.

Trečia, pagrindinėje byloje aptariama procedūra suderinama su Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsniu tik tuo atveju, jei galimi sprendimai, kuriais atsisakoma leisti tolesnį nagrinėjimą, yra tinkamai motyvuoti.

58.

Per posėdį išaiškėjo didelis Suomijos vyriausybės ir Komisijos nesutarimas šiuo klausimu. Suomijos vyriausybė teigė, kad remiantis Teismo proceso kodeksu toks sprendimas turėtų būti motyvuotas, o Komisija, remdamasi tuo pačiu kodeksu, – kad tokio reikalavimo nenumatyta.

59.

Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl šių priešingų nuomonių, susijusių su tinkamu nacionalinės teisės aiškinimu, bet turi nustatyti, kokie reikalavimai išplaukia iš Sąjungos teisės. Remiantis šios teisės nuostatomis, tokie sprendimai, kaip atsisakymas leisti toliau nagrinėti apeliacinį skundą, privalo būti motyvuoti.

60.

Visų pirma, pažymėtina, kad bendrą pareigos motyvuoti pagrindą sudaro dvi jos funkcijos. Įgyvendinant šią pareigą suinteresuotiems asmenims leidžiama sužinoti teismo sprendimą pagrindžiančias priežastis, o teismui, kuriam gali būti paduotas skundas dėl šio sprendimo, – vykdyti savo teisminę kontrolę ( 19 ). Šiuo aspektu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad teisės į teisingą procesą paisymas reikalauja, kad visi teismo sprendimai būtų motyvuoti tam, kad atsakovas suprastų jo nuteisimo priežastis ir galėtų veiksmingai ir naudingai apskųsti tokį sprendimą ( 20 ).

61.

Taigi, jei apeliacinis teismas neprivalėtų motyvuoti savo sprendimo, be kita ko, tuo atveju, kai atsisakoma leisti toliau nagrinėti skundą, tuomet Suomijos teisėje numatyta galimybė apskųsti šį sprendimą Aukščiausiajam Teismui egzistuotų tik teoriškai. Jei sprendimo motyvai nenurodyti, tampa mažų mažiausiai sudėtinga veiksmingai ginčyti apeliacinio teismo sprendimą, o Aukščiausiajam Teismui – neįmanoma įvertinti jo pagrįstumo.

62.

Taip pat pažymėtina, kad pareiga motyvuoti apeliacinio teismo sprendimą yra itin svarbi atsižvelgiant į Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintą skundų sistemą. Primintina, pirma, kad nėra reikalaujama motyvuoti pirmojoje instancijoje priimtą nutartį, susijusią su prašymu paskelbti teismo sprendimą vykdytinu. Antra, matyti, kad Suomijoje, kaip ir kitose valstybėse narėse, pateikiant Aukščiausiajam Teismui skundą dėl apeliacinio teismo sprendimo taip pat taikoma išankstinio leidimo pateikti skundą sistema.

63.

Taigi sprendimas, kuris priimamas dėl Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnyje numatyto skundo, – tai pirmas (ir potencialiai – taip pat paskutinis) sprendimas, kuriame turi būti visapusiškai atsižvelgta į šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose numatytus nevykdymo pagrindus. Neįmanoma įsivaizduoti, kad šalis galėtų pasinaudoti minėtame reglamente numatytomis galimybėmis, siekdama pasipriešinti kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo vykdymui, jeigu jai taip ir nebūtų adresuotas motyvuotas sprendimas ( 21 ).

64.

Galiausiai ta aplinkybė, kad šioje byloje leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra susijusi su apeliacine instancija, yra lemiama, kiek tai susiję su pareiga motyvuoti. Iš tiesų, atsižvelgiant į šią aplinkybę, Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija – visiškai pagrįsta, – kad sprendimas, priimtas vykstant skundų atrankos procedūrai kasacijos etape („antrasis apeliacinis skundas“, paduodamas aukščiausios instancijos teismams ir paprastai apribojamas teisės klausimais), nebūtinai turi būti motyvuotas ( 22 ), negali būti logiškai taikoma leidimo toliau nagrinėti skundą procedūrai apeliacinėje instancijoje, nes iš tikrųjų tai yra pirmoji apskundimo galimybė, kai gali būti atsižvelgta į kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo nevykdymo pagrindus.

65.

Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar sprendimai, kuriais atsisakoma leisti toliau nagrinėti apeliacinį skundą, privalo būti motyvuoti. Tuo atveju, jei apeliacinis teismas nebūtų saistomas tokios pareigos, manau, kad leidimo procedūra būtų nesuderinama su Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsniu. Iš tiesų, jei paaiškėtų, kad leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra buvo numatyta nacionalinėje teisių gynimo sistemoje, neatsižvelgiant į Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintos sistemos ypatumus, šios procedūros įgyvendinimas gali tapti mechaniškas ir sunkiai suderinamas su Reglamento Nr. 44/2001 reikalavimais.

66.

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus manau, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 1 dalį leidžiama tokia leidimo toliau nagrinėti skundą procedūrą, kaip aptariama pagrindinėje byloje, jei, kiek tai susiję su sprendimo esme, pagrindžiant leidimą toliau nagrinėti skundą gali būti pasiremta šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose numatytais nevykdymo pagrindais ir atsižvelgta į juos ir jei, kiek tai susiję su procesiniais reikalavimais, sprendimai, kuriais atsisakoma leisti toliau nagrinėti skundą, privalo būti motyvuoti.

67.

Užduodamas savo antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokia leidimo nagrinėti apeliacinį skundą procedūra, kaip aptariama pagrindinėje byloje ir per kurią nėra išklausoma skundą padavusi šalis arba kita šalis, yra suderinama su rungimosi principu, įtvirtintu Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 3 dalyje.

68.

Trečiąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą aš suprantu taip: juo siekiama nustatyti, kokių pasekmių kyla atsižvelgiant į tai, kad šio reglamento 43 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skundą gali paduoti ne tik šalis, kuri prašo vykdyti sprendimą, bet ir šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą.

69.

Darytina išvada, kad šiais dviem klausimais iš esmės siekiama to paties tikslo: nustatyti, ar pagrindinėje byloje aptariama procedūra yra suderinama su Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 3 dalimi. Taigi siūlau juos nagrinėti kartu.

70.

Iš karto pažymiu, jog nematau, dėl kokių priežasčių tokia procedūra, kuri skirta visų pirma tam, kad, vadovaujantis teisėtais motyvais, susijusiais su tinkamu teisingumo administravimu, būtų greitai išnagrinėti akivaizdžiai nepagrįsti skundai, būtų nesuderinama su rungimosi principu.

71.

Iš tiesų, nors Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 3 dalyje nedviprasmiškai numatyta, kad skundas turi būti nagrinėjamas pagal rungimosi procesą reglamentuojančias taisykles, konstatuotina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nepateikė išsamesnių paaiškinimų dėl reikalavimų, susijusių su proceso rungimosi pobūdžiu. Todėl apskundimo procedūros organizavimas priskirtinas valstybių narių procesinei autonomijai, jei yra paisoma rungimosi principo, kuris turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintos egzekvatūros sistemos ypatumus.

72.

Rungimosi principas turi esminę reikšmę Reglamentu Nr. 44/2001 sukurtoje sistemoje, siekiant užtikrinti laisvą teismo sprendimų judėjimą Sąjungoje. Iš tiesų, kaip jau buvo nurodyta ( 23 ), egzekvatūros procedūra siekiama leisti pareiškėjui paprastai ir greitai, pasinaudojus procedūra, kuriai netaikomas rungimosi principas ( 24 ), pasiekti, kad būtų paskelbtas vykdytinu teismo sprendimas, kuris buvo priimtas kitoje valstybėje narėje ir kurio priėmimas atitinka būtinas garantijas ( 25 ). Ir, atvirkščiai, nors pirmojoje „instancijoje“ netaikomas rungimosi principas, Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nustatė, kad šis principas turi būti taikomas vykstant apskundimo procedūrai ( 26 ).

73.

Dėl reikalavimų, išplaukiančių iš rungimosi principo, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad vykstant tiek administracinėms procedūroms, tiek teismo procesams šis principas paprastai reiškia administracinės procedūros ar teismo proceso šalių galimybę pareikšti savo poziciją dėl faktinių aplinkybių ir dokumentų, kuriais bus grindžiamas institucijos ar teismo sprendimas, ir aptarti visus administracinei institucijai ar teismui pateiktus įrodymus bei pastabas ir teismo iniciatyva iškeltus teisinius pagrindus, kuriais remdamasis šis ketina priimti sprendimą ( 27 ).

74.

Konkrečiai kalbant, taikant šį principą siekiama apsaugoti proceso šalį, kiek tai susiję su aplinkybėmis, turinčiomis lemiamą įtaką ( 28 ) sprendimo, kuris gali paveikti šios šalies interesus, priėmimui ( 29 ). Taigi rungimosi principo paisymas neatsiejamas nuo minties, kad aplinkybės, pagrindžiančios tam tikros šalies nenaudai priimtą sprendimą, turi būti šios šalies aptartos ( 30 ).

75.

Atsižvelgdamas į šią rungimosi principo apibrėžtį nematau jokių priežasčių manyti, kad šis principas yra pažeidžiamas taikant tokią leidimo toliau nagrinėti skundą procedūrą, kaip aptariama pagrindinėje byloje.

76.

Kadangi apeliacinis teismas tame etape, kai sprendžiama dėl leidimo toliau nagrinėti skundą, negali priimti sprendimo, nepalankaus kitai proceso šaliai, kuri nėra padavusi skundo, arba kuris neigiamai paveiktų jos interesus, šios šalies teisė į rungimosi procesą nepažeidžiama, jei šiame etape ji nepateikia pastabų.

77.

Taigi, pirma, jei atsisakoma leisti toliau nagrinėti skundą, tai reiškia, kad patvirtinamas šiai šaliai palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas ir, jei nesikreipiama į Aukščiausiąjį Teismą, šis sprendimas tampa galutinis. Todėl toks atsisakymas negali neigiamai paveikti šalies, kuriai buvo palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas, interesų ( 31 ).

78.

Antra, Suomijos vyriausybė per posėdį patvirtino, ir Komisija jai neprieštaravo, kad, nepaisant skundą padavusios šalies statuso, vykstant leidimo toliau nagrinėti skundą procedūrai apeliacinis teismas negali pakeisti sprendimo iš esmės. Konkrečiai kalbant, jis negali, pavyzdžiui, pripažinti, kad skundas yra akivaizdžiai pagrįstas, neišklausęs kitos šalies ( 32 ), nes priešingu atveju tai būtų akivaizdus rungimosi principo pažeidimas.

79.

Trečia, sprendimas, priimtas per leidimo toliau nagrinėti skundą procedūrą, yra preliminarus ir pagal apibrėžtį reiškia tik tai, kad skundas bus nagrinėjamas toliau. Todėl šiuo sprendimu neatliekamas išankstinis skundo vertinimas, neišnagrinėjus to skundo išsamiai. Taigi, jei leidžiama toliau nagrinėti skundą neišklausius šalies, kuri nėra skundą padavusi šalis – nesvarbu, ar konkrečiu atveju tai būtų šalis, kuri prašė paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, ar šalis, kurios atžvilgiu buvo prašoma paskelbti sprendimą vykdytinu, toks leidimas taip pat pats savaime negali neigiamai paveikti šios šalies interesų.

80.

Per posėdį Komisija pažymėjo, kaip ji teigė ir savo rašytinėse pastabose, kad rungimosi principas yra toks svarbus, jog negalimi jokie jo apribojimai, todėl leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra, numatyta Suomijos teisės sistemoje, nesilaikoma šio principo.

81.

Be to, kad toks „absoliutinis“ požiūris neleidžia suderinti privalomų teisės į gynybą reikalavimų su kitais interesais, kurie taip pat yra visiškai teisėti, pavyzdžiui, susiję su tinkamu teisingumo administravimu ir greitu vykdymu, pažymiu, kad Komisijai nepavyko įrodyti kokio nors konkretaus rungimosi principo pažeidimo nagrinėjamu atveju.

82.

Galiausiai pabrėžiu, jog iš Suomijos vyriausybės pastabų matyti, kad kita nei skundą padavusi šalis yra privalomai išklausoma vykstant skundo nagrinėjimo iš esmės etapui. Taigi atrodo, jog tame etape, kai apeliacinio teismo sprendimas gali neigiamai paveikti šios šalies interesus, yra užtikrintas rungimosi principo laikymasis, kaip numatyta Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 3 dalyje.

83.

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus manau, jog Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokia leidimo toliau nagrinėti skundą procedūra, kaip aptariama pagrindinėje byloje, nepažeidžia reikalavimo užtikrinti rungimosi procesą, nes sprendimas, kuriuo leidžiama toliau nagrinėti skundą, pats savaime negali neigiamai paveikti kitos šalies interesų.

84.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) prejudicinius klausimus: