1.

Šiuo apeliaciniu skundu Larko Geniki Metalleftiki kai Metallourgiki AE (toliau – Larko arba apeliantė) prašo panaikinti 2018 m. vasario 1 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Larko / Komisija ( 2 ) (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis atmetė jos ieškinį, kuriuo prašyta panaikinti 2014 m. kovo 27 d. Europos Komisijos sprendimą 2014/539/ES dėl valstybės pagalbos SA.34572 (13/C) (ex 13/NN), kurią Graikija suteikė Larco General Mining & Metallurgical Company S.A. ( 3 ) (toliau – ginčijamas sprendimas).

2.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą šioje išvadoje bus nagrinėjama tik apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis, iš esmės grindžiama netinkamu sąvokos „ekonominė nauda“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, aiškinimu, ir ketvirtasis pagrindas, iš esmės grindžiamas 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles ( 4 ), 14 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

3.

Atlikęs analizę Teisingumo Teismui siūlysiu atmesti antrojo pagrindo pirmą dalį ir ketvirtąjį pagrindą kaip nepagrįstus.

4.

Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio „Pagalbos išieškojimas [susigrąžinimas]“ 1 dalyje nurodyta:

„Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota [susigrąžinta] iš gavėjo <…>“

5.

Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (toliau – Gairės dėl sunkumų patiriančių įmonių sanavimo ir restruktūrizavimo) ( 5 ) 2.1 skirsnio „Sunkumus patiriančios įmonės“ sąvoka“ 9–11 punktuose numatyta:

6.

2008 m. birželio 20 d. Komisijos pranešimo dėl [SESV 107] ir [108] straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (toliau – Pranešimas dėl garantijų) ( 6 ) 2.1 punkto „Bendros pastabos“, susijusio su SESV 107 straipsniu, trečioje pastraipoje numatyta:

„Todėl, siekiant išvengti neaiškumų, reikėtų išaiškinti valstybinių išteklių sąvoką valstybės garantijų srityje. Valstybės garantijos nauda yra ta, kad su ta garantija susijusią riziką prisiima valstybė. Valstybei už prisiimamą riziką turėtų būti atlyginama, sumokant tam tikrą priemoką [įmoką]. Kai valstybė visai arba iš dalies atsisako tokios priemokos [įmokos], įmonė iš to gauna naudos, bet kartu sumažėja valstybiniai ištekliai. Vadinasi, net jeigu pagal garantiją valstybė nėra nieko išmokėjusi, remiantis Sutarties 87 straipsnio 1 dalimi, valstybės pagalba vis vien gali būti laikoma egzistuojančia. Pagalba suteikiama tada, kai suteikiama garantija, o ne tada, kai garantija pasinaudojama arba pagal jos sąlygas išmokami pinigai. Ar garantija yra valstybės pagalba, ar ne, o jei taip, koks gali būti tokios valstybės pagalbos dydis, reikia vertinti suteikiant garantiją.“

7.

Šio pranešimo 3.2 punkte „Individualios garantijos“ numatyta:

„Komisijos nuomone, individuali valstybės garantija nelaikoma valstybės pagalba, jeigu atitinka visas šias sąlygas.

Sprendžiant, ar paskolos gavėjas neturi finansinių sunkumų, reikėtų atsižvelgti į gairėse dėl sanavimo ir restruktūrizavimo pagalbos pateiktą apibrėžimą <…>.

<…>

Kaip nurodyta 2.1 punkte, už prisiimamą riziką turėtų būti atlyginama nustatant tam tikrą priemoką [įmoką] garantuotai arba netiesiogiai garantuotai sumai. Kai už garantiją mokama kaina yra bent tokia pati, kaip atitinkamos garantijos priemokos [įmokos] atitikmuo finansų rinkose, tokia garantija nesudaro valstybės pagalbos.

Jeigu finansų rinkose negalima rasti jokio tinkamo garantijos priemokos [įmokos] atitikmens, bendrą garantuotos paskolos finansinę kainą, įskaitant paskolos palūkanų normą ir garantijos priemoką [įmoką], reikia palyginti su panašios negarantuotos paskolos rinkos kaina.

<…>“

8.

Minėto pranešimo 4.1 punkte, susijusiame su bendro pobūdžio informacija apie garantijas su pagalbos elementu, nurodyta:

„Jeigu individuali garantija arba garantijų schema neatitinka rinkos ekonomikos investuotojo principo, ji laikoma susijusia su valstybės pagalba Todėl, norint patikrinti, ar tokia pagalba yra suderinama pagal konkrečią valstybės pagalbos išimtį, reikia kiekybiškai įvertinti valstybės pagalbos elementą. Iš esmės valstybės pagalbos elementas laikomas lygus skirtumui tarp individualiai arba pagal garantijų schemą suteiktos garantijos atitinkamos rinkos kainos ir už tą priemonę iš tikrųjų sumokėtos kainos.

Susiję metiniai grynųjų pinigų subsidijos ekvivalentai turėtų būti diskontuojami pagal jų dabartinę vertę, taikant orientacinę normą, o paskui susumuojami, kad būtų galima apskaičiuoti bendrą subsidijos ekvivalentą.

Apskaičiuodama garantijos pagalbos elementą, Komisija ypatingą dėmesį kreipia į šiuos elementus:

Komisija nurodo, kad finansinių sunkumų turinčioms įmonėms rinkos garantas, jeigu toks yra, garantijos suteikimo metu turėtų taikyti didelę priemoką [įmoką] dėl tikėtino įsipareigojimų nevykdymo lygio. Jeigu tikimybė, kad paskolos gavėjas nesugebės grąžinti paskolos, tampa ypač didelė, tokia rinkos norma gali nebeegzistuoti, o išimtiniais atvejais garantijos pagalbos elementas gali pasirodyti esąs toks didelis, kaip suma, kurią iš tikrųjų padengia minėta garantija.

<…>“

9.

Faktinės bylos aplinkybės buvo išsamiai išdėstytos skundžiamame sprendime, į kurį šiuo tikslu darau nuorodą ( 7 ). Esminės ir šiai išvadai suprasti būtinos aplinkybės gali būti apibendrintos taip, kaip nurodoma toliau.

10.

Įmonė Larko specializuojasi laterito rūdos gavybos ir perdirbimo, lignito gavybos ir feronikelio bei šalutinių produktų gamybos srityje.

11.

Ji buvo įsteigta 1989 m. kaip nauja įmonė likvidavus bendrovę Hellenic Mining and Metallurgical SA. Tuo metu, kai klostėsi byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės, ši įmonė turėjo tris akcininkus: Graikijos valstybei priklausė 55,2 proc. akcijų per tarpininkę Hellenic Republic Asset Development Fund, kuri yra privati finansų įstaiga, National Bank of Greece priklausė 33,4 proc. akcijų, o Public Power Corporation SA (pagrindinė elektros energijos gamintoja Graikijoje, kurios didžiausia akcininkė yra valstybė) priklausė 11,4 proc. akcijų.

12.

2012 m. kovo mėn. Hellenic Republic Asset Development Fund informavo Komisiją apie Larko privatizavimo programą.

13.

2012 m. balandžio mėn. Komisija savo iniciatyva pradėjo preliminarų šio privatizavimo tyrimą, laikydamasi normų valstybės pagalbos srityje.

14.

Buvo tiriamos šešios priemonės, iš kurių tik antroji, ketvirtoji ir šeštoji, kurios pateiktos toliau, yra svarbios šiai išvadai, nes tik šios trys priemonės aptariamos apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje ir ketvirtajame pagrinde:

15.

Atlikdama šį tyrimą, Komisija Graikijos valdžios institucijų paprašė papildomos informacijos; ši informacija jai buvo pateikta 2012 m. ir 2013 m. Taip pat buvo surengti Komisijos tarnybų ir Graikijos valdžios institucijų atstovų susitikimai.

16.

2013 m. kovo 6 d. sprendimu ( 8 ) (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

17.

Vykstant minėtai procedūrai, Komisija paragino Graikijos valdžios institucijas ir trečiąsias suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl šios išvados 14 punkte nurodytų priemonių. 2013 m. balandžio 30 d. Komisija gavo Graikijos valdžios institucijų pastabas, o iš Larko negavo jokių pastabų.

18.

2014 m. kovo 27 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Tame sprendime, kiek tai susiję su 2, 4 ir 6 priemonėmis, nes tik jų analizė svarbi šiai išvadai, Komisija nusprendė, kad tada, kai šios trys priemonės buvo pritaikytos, Larko buvo sunkumų patirianti įmonė, kaip tai suprantama pagal Gaires dėl sunkumų patiriančių įmonių sanavimo ir restruktūrizavimo ( 9 ).

19.

Be to, Komisija nusprendė, kad šios priemonės yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kad šios priemonės buvo pritaikytos pažeidžiant pareigą pranešti ir draudimą vykdyti, nustatytus SESV 108 straipsnio 3 dalyje, ir kad šios priemonės yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba, kurią reikia susigrąžinti, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį. Galiausiai Komisija nustatė susigrąžintinas sumas, atsižvelgdama į šias pagalbos priemones, kurias sudarė visa suma, kuriai taikomos garantijos ( 10 ).

20.

2014 m. birželio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Larko ieškinį, kuriuo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą ir nurodyti kartu su palūkanomis grąžinti visas sumas, kurios vykdant ginčijamą sprendimą buvo tiesiogiai arba netiesiogiai iš jos susigrąžintos.

21.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį ir priteisė iš Larko bylinėjimosi išlaidas.

22.

2018 m. balandžio 4 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu apeliaciniu skundu Larko prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo Bendrajam Teismui ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

23.

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Larko bylinėjimosi išlaidas.

24.

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje keliamas klausimas dėl 2 priemonės kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, o tiksliau – dėl šios priemonės vertinimo, kad ja suteikiama „ekonominė nauda“Larko.

25.

Ginčijamame sprendime tą priemonę kvalifikuodama kaip valstybės pagalbą Komisija rėmėsi Pranešimo dėl garantijų 3.2 punkto a ir d papunkčiais. Kadangi Larko iš esmės teigia, jog Komisija, pritaikiusi šį punktą suteiktai pagalbai, padarė teisės klaidą, manau, kad visų pirma reikia pateikti kelias pirmines pastabas dėl šio pranešimo (1 skirsnis), tada išnagrinėti antrojo pagrindo pirmą dalį (2 skirsnis).

26.

Pranešime dėl garantijų pateikiamas Komisijos požiūris į garantijomis suteikiamą valstybės pagalbą ir principai, kuriais Komisija ketina remtis aiškindama SESV 107 ir 108 straipsnius ir šių straipsnių taikymą valstybės garantijoms.

27.

Siekdama nustatyti, ar garantija suteikia pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija turėtų, kaip nustatyta to pranešimo 3.1 punkte, vertinimą grįsti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio investuotojo principu. Todėl reikėtų atsižvelgti į garantiją gaunančios įmonės tikrąsias galimybes gauti lygiaverčius finansinius išteklius kapitalo rinkoje ( 11 ).

28.

Kad būtų galima lengviau įvertinti, ar konkreti garantija atitinka tą principą, Pranešimo 3.2 punkte Komisija reikalauja, kad būtų įvykdytos tam tikros sąlygos, kad garantija nebūtų laikoma valstybės pagalba, įskaitant, kiek tai susiję su individualiomis garantijomis, pirma, sąlygą, kad paskolos gavėjas neturėtų finansinių sunkumų [3.2 punkto a papunktis], ir, antra, sąlygą, kad už garantiją būtų sumokėta rinkos kainą atitinkanti įmoka [3.2 punkto d papunktis] ( 12 ).

29.

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, taikant šias dvi sąlygas reikia atsižvelgti į tuo metu, kai buvo imamasi finansinės paramos priemonių, buvusias aplinkybes ir susilaikyti nuo bet kokio vėlesne situacija grindžiamo vertinimo (toliau – laiko kriterijus) ( 13 ).

30.

Siekiant nustatyti, ar garantija nėra pagalba, Pranešimo dėl garantijų 3.2 punkto pirmos pastraipos d papunktyje nustatytas kriterijus, kad už prisiimamą riziką turėtų būti atlyginama nustatant garantuotai arba netiesiogiai garantuotai sumai adekvačią įmoką (toliau – atlyginimo kriterijus). Iš tikrųjų, kai už garantiją mokama kaina yra bent tokia pati, kaip finansų rinkose siūloma atitinkama referencinė įmoka už garantiją, tokia garantija nėra pagalba. Be to, 3.2 punkte įtvirtinti du metodai, kaip nustatyti, ar konkreti garantija atitinka šį kriterijų: reikia palyginti už garantiją sumokėtą kainą su finansų rinkose siūloma atitinkama referencine įmoka už garantiją arba palyginti bendrą garantuotos paskolos finansinę kainą, apimančią palūkanų normą ir mokamą įmoką, su panašios negarantuotos paskolos rinkos kaina.

31.

Larko tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai nusprendė, jog 2 priemone Larko buvo suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Bendrasis Teismas neteisingai taikė, viena vertus, laiko kriterijų, nes kvalifikavo Larko kaip „sunkumų patiriančią įmonę“ 2 priemonės suteikimo momentu (a poskirsnis), ir, kita vertus, atlyginimo kriterijų, nes nusprendė, kad 1 proc. dydžio įmoka neatitinka įsipareigojimų neįvykdymo rizikos, kiek tai susiję su garantuotomis paskolomis, kaip numatyta Pranešimo dėl garantijų 3.2 punkto d papunktyje (b poskirsnis).

32.

Su laiko kriterijumi susijęs kaltinimas pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 77–80 punktų ir grindžiamas SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

33.

Iš pradžių reikia pažymėti, kad prie skundžiamo sprendimo 90 punkte padarytos išvados, jog Komisija nepadarė teisės klaidos, kai kvalifikavo Larko kaip „sunkumų patiriančią įmonę“ 2 priemonės suteikimo momentu, Bendrasis Teismas priėjo dviem etapais. Visų pirma, skundžiamo sprendimo 75–82 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad, remdamasi turimais duomenimis, Komisija galėjo pagrįstai daryti išvadą, kad Larko buvo sunkumų patirianti įmonė. Paskui skundžiamo sprendimo 83–89 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisija nepadarė teisės klaidų nuspręsdama, kad 2008 m. garantijos suteikimo momentu Graikijos valstybė, kaip Larko akcininkė, turėjo žinoti apie šios bendrovės patiriamus sunkumus.

34.

Larko tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 77–80 punktuose pateiktas Bendrojo Teismo vertinimas yra neteisingas, nes faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis vertinimas, susiklostė vėliau, nei 2008 m. gruodžio 22 d. buvo suteikta garantija, priešingai, nei reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 14 ). Šiuo klausimu Larko remiasi trimis argumentais.

35.

Pirma, tuose punktuose nurodyti finansiniai rezultatai iki 2012 m. ir bet kuriuo atveju yra nurodyti neigiami 2009 m. rezultatai. Antra, 2008 m. finansiniai rezultatai taip pat buvo vėlesni nei 2008 m. garantijos suteikimas, nes dar nebuvo pasibaigę finansiniai metai, finansinės ataskaitos dar nebuvo parengtos, taigi suteikdama šią garantiją Graikijos valstybė nebuvo su jomis susipažinusi. Todėl Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tuo metu buvusias aplinkybes, kaip to reikalaujama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Trečia, bet kuriuo atveju, net jeigu 2008 m. duomenys nebuvo vėlesni nei 2008 m. garantijos suteikimo momentas, tuo metu tai buvo trumpalaikiai duomenys. Šiuo klausimu Larko tvirtina, kad iš Gairių dėl sunkumų patiriančių įmonių sanavimo ir restruktūrizavimo 9–11 punktų matyti, kad įmonės turto padėties analizė turėtų būti grindžiama pakankamo laikotarpio duomenimis, o ne momentine informacija.

36.

Komisija mano, kad šį kaltinimą reikia atmesti.

37.

Iš karto pažymiu, kad dėl to, jog aptariama garantija buvo suteikta 2008 m. gruodžio 22 d., vadovaujantis Teisingumo Teismo jurisprudencija reikia atsižvelgti į iki šios datos susiklosčiusias aplinkybes, kad būtų galima įvertinti, ar garantijos suteikimo momentu Larko buvo sunkumų patirianti įmonė.

38.

Šiuo klausimu, kiek tai susiję su pirmu Larko pateiktu argumentu, pažymiu, kad tai, jog skundžiamo sprendimo 77 punkte Bendrasis Teismas kalba apie finansinius rezultatus, kurie apima laikotarpį iki 2012 m., savaime nereiškia, kad vertindamas Larko finansinę padėtį 2008 m. garantijos suteikimo momentu Bendrasis Teismas rėmėsi tokiais vėlesniais rezultatais.

39.

Iš tikrųjų, tai, kad Bendrasis Teismas kalba apie tokius finansinius rezultatus, reikia aiškinti atsižvelgiant į aplinkybę, kad ginčijamame sprendime Komisija vertino Larko finansinę padėtį laikotarpiu, per kurį buvo priimtos visos ginčijamos priemonės, t. y. vertino 2007–2012 m. finansinę padėtį. Taigi Bendrasis Teismas, prieš primindamas šiuos finansinius rezultatus skundžiamo sprendimo 77 punkte, daro nuorodą į Komisijos sprendimą, kuriuo remiantis „šioje byloje ginčijamo sprendimo 56–66 konstatuojamosiose dalyse Komisija kvalifikavo Larko kaip „sunkumų patiriančią įmonę“ tuo momentu, kai buvo skirtos [2, 4 ir 6] priemonės, įskaitant 2008 m. garantiją“ ( 15 ).

40.

Atsižvelgdamas į tai, konstatuoju, kad skundžiamo sprendimo 78–80 punktuose vertindamas Larko finansinę padėtį Bendrasis Teismas atsižvelgia į 2008 m. susiklosčiusias aplinkybes, t. y. Larko neigiamus nuosavus išteklius, žymų Larko apyvartos sumažėjimą ir didelius pastarosios sukauptus nuostolius 2008 m. ( 16 ).

41.

Darytina išvada, kad pirmą Larko pateiktą argumentą reikia atmesti.

42.

Larko pateiktą antrąjį argumentą, mano nuomone, sudaro dvi dalys: pirma, teiginys, kad 2008 m. finansiniai rezultatai yra vėlesni už 2008 m. garantijos suteikimo datą, nes dar nebuvo pasibaigę finansiniai metai, ir, antra, aplinkybė, kad Graikijos valstybė nebuvo susipažinusi su 2008 m. finansiniuose rezultatuose pateikta informacija.

43.

Dėl pirmosios dalies reikia konstatuoti, kad, kaip teigia Komisija, 2008 m. finansinėse ataskaitose pateikti Larko finansiniai duomenys už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kurių didžioji dalis susiję su laikotarpiu iki garantijos suteikimo 2008 m. gruodžio 22 d. Šiuo klausimu pažymiu, kad per konkretų laikotarpį susiklosčiusios faktinės aplinkybės paprastai taip pat gali būti įrodytos vėlesniais dokumentais, grindžiamais šiomis ankstesnėmis faktinėmis aplinkybėmis ( 17 ). Todėl 2008 m. finansinėse ataskaitose pateikta informacija negali būti laikoma vėlesne už 2008 m. garantijos suteikimą.

44.

Dėl antrosios dalies pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas konstatuoja, kad „prie bylos medžiagos nepateikta jokių duomenų, tvirtai įrodančių, kad valstybė narė žinojo apie Larko patiriamus sunkumus 2008 m. garantijos suteikimo momentu“, ir kad „kyla klausimas, ar Komisija įvykdė įrodinėjimo pareigą iš esmės remdamasi prezumpcija, kad valstybė narė privalėjo žinoti apie Larko patiriamus sunkumus 2008 m. pabaigoje, kai buvo suteikta garantija“.

45.

Nors to punkto formuluotė gali sudaryti įspūdį, kad Komisija iš esmės rėmėsi tuo, kad Graikijos valdžios institucijos nepasidomėjo Larko finansine padėtimi, manau, aišku, kad Bendrasis Teismas norėjo nurodyti, jog Komisija rėmėsi prielaida, kad Graikija bent jau turėjo žinoti apie Larko sunkumus garantijos suteikimo momentu.

46.

Iš tikrųjų, toks aiškinimas taikytinas atsižvelgus į skundžiamo sprendimo 89 punktą, kuriame Bendrasis Teismas daro išvadą, kad Komisija elgėsi pagrįstai nuspręsdama, kad apdairus akcininkas būtų bent pasidomėjęs esama įmonės ekonomine ir finansine padėtimi prieš jai suteikdamas garantiją, kokia tai įmonei suteikta 2008 m. ( 18 )

47.

Tai išsiaiškinęs primenu, kad tiek, kiek antrojo argumento antroje dalyje Larko kelia klausimą, ar Graikijos valdžios institucijos žinojo apie Larko finansinę padėtį 2008 m., o tai iš tikrųjų susiję su bylos faktinėmis aplinkybėmis ( 19 ), Bendrasis Teismas vienintelis turi jurisdikciją konstatuoti ir vertinti faktines aplinkybes.

48.

Teisingumo Teismas vis dėlto turi jurisdikciją vertinti, ar Bendrasis Teismas neiškreipė ginčijamo sprendimo taikymo srities. Reikia priminti, kad toks iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos dokumentų, neatliekant naujo faktų ir įrodymų vertinimo ( 20 ).

49.

Nors šiuo atveju klausimas, ar Graikijos valdžios institucijos žinojo (ar ne) apie Larko finansinę padėtį 2008 m., susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu, o tai priskirtina tik Bendrojo Teismo jurisdikcijai, Teisingumo Teismas vis dėlto gali tikrinti, ar Bendrasis Teismas neiškraipė ginčijamo sprendimo taikymo srities šiuo aspektu.

50.

Nors pastarasis klausimas gali būti keliamas, nes iš pirmo žvilgsnio ginčijamame sprendime nėra duomenų, kuriais remiantis nebūtų galima teigti, kad Komisija taip pat vadovavosi tais pačiais argumentais, kokius dėl šio aspekto pateikė Bendrasis Teismas ( 21 ), vis dėlto konstatuoju, kad apie tokį iškraipymą Larko nekalbėjo ir kad bet kuriuo atveju skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas, mano nuomone, neiškraipė ginčijamo sprendimo turinio.

51.

Iš tikrųjų neginčijama, jog pati Graikijos valstybė per administracinę procedūrą neginčijo, kad Graikijos valdžios institucijos žinojo apie Larko finansinę padėtį 2008 m. ( 22 ); tai taip pat nurodyta skundžiamo sprendimo 88 punkte ( 23 ) ir tai, galbūt, paaiškina, kodėl ginčijamame sprendime Komisija šiuo klausimu nepateikė savo nuomonės ( 24 ).

52.

Taigi atsižvelgdamas būtent į šiuos argumentus Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad šios bylos aplinkybėmis Komisija, siekdama įvertinti, ar Larko turi finansinių sunkumų, kaip tai suprantama pagal Pranešimo dėl garantijų 3.2 punkto a papunktį, galėjo pagrįstai remtis prielaida, kad Graikijos valstybė, kaip didžiausia Larko akcininkė, žinojo, kokia yra šios finansinė padėtis, arba bent jau turėjo žinoti suteikdama 2008 m. garantiją.

53.

Beje, šis Bendrojo Teismo atliktas vertinimas, manau, yra visiškai logiškas. Iš tikrųjų, kaip iš esmės skundžiamo sprendimo 86–89 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, apdairus privatus investuotojas ( 25 ), kuris būtų suteikęs tokią, kaip nagrinėjama, garantiją, šios garantijos suteikimo momentu būtų tikrai pasidomėjęs Larko finansine padėtimi. Todėl siekdamos veikti kaip apdairus privatus investuotojas Graikijos valdžios institucijos bet kuriuo atveju turėjo susipažinti su įmonės finansine padėtimi. Šiuo klausimu primenu, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją pačiai valstybei narei tenka pareiga įrodyti, kad ji veikė kaip apdairus privatus investuotojas ( 26 ).

54.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, antrąjį Larko argumentą reikia atmesti.

55.

Taip pat reikia atmesti trečią apeliantės pateiktą argumentą, kad 2008 m. duomenys buvo trumpojo laikotarpio. Iš tikrųjų, neginčijama, kad Larko finansinė padėtis pradėjo blogėti maždaug 2008 m. viduryje ( 27 ), ir nėra informacijos, kuri rodytų, kad Bendrasis Teismas savo vertinimą grindė momentine informacija, kaip nurodyta Larko.

56.

Darytina išvada, kad kaltinimą dėl laiko kriterijaus taikant sąvoką „sunkumų patirianti įmonė“ reikia atmesti.

57.

Su atlyginimo kriterijumi susijęs kaltinimas pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 94–98 punktų ir grindžiamas SESV 107 straipsnio 1 dalies ir SESV 296 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

58.

Tuose punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisija gali pagrįstai daryti išvadą, kad 1 proc. dydžio metinė garantijos įmoka negali atspindėti su garantuotomis paskolomis susijusių įsipareigojimų neįvykdymo rizikos ir kad dėl tos priežasties Pranešimo dėl garantijų 3.2 punkto d papunktyje nurodyta sąlyga nebuvo įvykdyta.

59.

Larko tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai taikė šią sąlygą, nes pats Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 95 punkte konstatavo, kad Komisija nepasinaudojo nė vienu iš dviejų toje sąlygoje nurodytų metodų, t. y. arba palyginti su finansų rinkose siūloma referencine garantijos įmoka, arba palyginti visas garantuotos paskolos finansines išlaidas su panašios negarantuotos paskolos rinkos kaina.

60.

Todėl, kai Bendrasis Teismas vis dėlto nusprendė, kad ginčijamame sprendime nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes Larko patyrė ekonominių ir finansinių sunkumų, o per administracinę procedūrą nebuvo pateikta pakankamai duomenų, jis taip pat netaikė Pranešimo dėl garantijų 3.2 punkto d papunkčio ir įpareigojo Larko ir Graikijos valstybę įrodyti, kad šios įmokos dydis yra adekvatus, taip Komisiją atleisdamas nuo pareigos pačiai išnagrinėti, kokio dydžio įmoka yra adekvati. Beje, Bendrasis Teismas taip pat pažeidė SESV 296 straipsnio 2 dalį, nes nepanaikino ginčijamo sprendimo, nors jis buvo nemotyvuotas.

61.

Komisija teigia, kad šį kaltinimą reikia atmesti. Pritariu šiai nuomonei dėl toliau nurodytų priežasčių.

62.

Pirma, kaip pagrįstai teigia Komisija, Bendrasis Teismas nenukrypo nuo Pranešimo dėl garantijų 3.2 punkto d papunkčio ir nenustatė Larko įrodinėjimo pareigos šiuo klausimu. Iš tikrųjų, šiame punkte nustatytas vienintelis kriterijus, pagal kurį reikalaujama, kad už garantiją būtų sumokėta rinkos kainą atitinkanti įmoka. Kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 96–98 punktuose, atsižvelgiant į Larko patiriamus ekonominius sunkumus ir į tai, kad nei apeliantė, nei Graikijos valdžios institucijos per oficialią tyrimo procedūrą nepateikė duomenų, įrodančių, kad aptariama įmoka atitinka įmoką, kuri buvo siūloma finansų rinkose, arba panašios negarantuotos paskolos rinkos kainą, Komisijai nereikėjo taikyti vieno iš dviejų metodų, skirtų apskaičiuoti tikslų tokios įmokos dydį, kad būtų nustatyta, ar garantija atitinka šį kriterijų.

63.

Antra, kiek tai susiję su SESV 296 straipsnio 2 dalimi, reikia priminti, kad pareigos motyvuoti asmens nenaudai priimtą aktą tikslas yra, viena vertus, suinteresuotajam asmeniui suteikti pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas ir ar jame nėra trūkumų, kuriais remdamasis jis galėtų ginčyti to akto galiojimą Sąjungos teisme, ir, kita vertus, leisti šiam teismui atlikti to akto teisėtumo kontrolę ( 28 ). Šiuo klausimu pareigą motyvuoti reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo ( 29 ).

64.

Šiuo atveju, kaip teigia Komisija, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas yra visiškai motyvuotas. Be to, turiu konstatuoti, kad prašydama panaikinti tą sprendimą Larko taip pat turėjo visas galimybes ginčyti motyvų, kuriais ginčijamame sprendime rėmėsi Komisija, pagrįstumą. Taigi Bendrasis Teismas nepažeidė pastarajai tenkančios pareigos pagal SESV 296 straipsnio 2 dalį.

65.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kaltinimą dėl atlyginimo kriterijaus, taigi ir antrojo pagrindo pirmą dalį, susijusią su 2 priemone, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

66.

Ketvirtasis pagrindas pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 180–195 punktų ir yra susijęs su pagal 2, 4 ir 6 priemones suteiktos valstybės pagalbos dydžio apskaičiavimu; tiksliau jis susijęs su Bendrojo Teismo vertinimu, kad Komisija, vadovaudamasi Pranešimo dėl garantijų 4.1 punktu, galėjo pagrįstai nuspręsti, jog šių pagalbos priemonių dydis lygus bendram garantuotų paskolų dydžiui.

67.

Pirmiausia pažymiu, kad, kalbant apie pagalbos dydžio apskaičiavimą, 4.1 punkto pirmoje pastraipoje nurodyta, kad „iš esmės valstybės pagalbos elementas laikomas lygus skirtumui tarp individualiai arba pagal garantijų schemą suteiktos garantijos atitinkamos rinkos kainos ir už tą priemonę iš tikrųjų sumokėtos kainos“.

68.

Iš to 4.1 punkto trečios pastraipos a papunkčio matyti, kad, apskaičiuodama garantijos pagalbos elementą, Komisija ypatingą dėmesį kreipia į tai, ar paskolos gavėjas turi finansinių sunkumų. Šiuo klausimu pažymėtina, kad finansinių sunkumų turinčioms įmonėms rinkos garantas, jeigu toks yra, garantijos suteikimo metu pareikalaus didelės įmokos, atsižvelgiant į tikimybės, kad įsipareigojimai nebus vykdomi, dydį. Jeigu tikimybė, kad paskolos gavėjas nesugebės grąžinti paskolos, tampa ypač didelė, gali būti, kad tokia rinkos norma neegzistuoja, o išimtiniais atvejais garantijos pagalbos elementas gali pasirodyti esąs toks pat didelis kaip dydis, kurį iš tikrųjų padengia ta garantija ( 30 ).

69.

Iš esmės Larko tvirtina, kad Bendrasis Teismas, nusprendęs, kad susigrąžintinos pagalbos dydis ginčijamame sprendime apskaičiuotas laikantis Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalies ir Pranešimo dėl garantijų 4.1 punkto trečios pastraipos a papunkčio, pažeidė minėto 14 straipsnio 1 dalį, taip pat SESV 108 straipsnio 2 dalį ir SESV 296 straipsnio 2 dalį.

70.

Šiam pagrindui pagrįsti Larko pateikė kelis argumentus, kurie, mano nuomone, atrodo nenuoseklūs ir neaiškūs. Kaip suprantu, tie argumentai iš esmės susiję su dviem aspektais: pirma, klausimo dėl „išimtinių atvejų“ taikymo, kaip tai suprantama pagal Pranešimo dėl garantijų 4.1 punktą, vertinimu ir, antra, vertinimu, kuriuo remiantis garantijų pagalbos elementas buvo lygus dydžiui, kuriam taikomos šios garantijos, neatsižvelgiant į tai, kad pagal šias garantijas Graikijos valstybė nebūtų turėjusi atlikti mokėjimų.

71.

Kalbant apie pirmąjį aspektą pažymėtina, jog Larko tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas, skundžiamo sprendimo 193 punkte nusprendęs, kad Komisija susidūrė su „išimtiniu atveju“, kaip tai suprantama pagal Pranešimo dėl garantijų 4.1 punktą ( 31 ).

72.

Viena vertus, Bendrasis Teismas pakeitė ginčijamo sprendimo motyvus, kurie nebuvo pateikti arba bent jau nebuvo pakankami, ir šį trūkumą Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 189 ir 192 bei 194 punktuose. Bendrojo Teismo motyvai šiuo klausimu taip pat yra prieštaringi ir nepakankami, o Bendrasis Teismas pažeidė SESV 296 straipsnio 2 dalį, nes nepanaikino ginčijamo sprendimo, nors jis buvo klaidingas teisės požiūriu ir nemotyvuotas ( 32 ).

73.

Kita vertus, Bendrasis Teismas įmonei Larko priskyrė įrodinėjimo naštą dėl klausimo, ar egzistuoja „išimtiniai atvejai“. Vertinimą, ar egzistuoja tokie atvejai, turėtų visiškai ir konkrečiai motyvuoti Komisija, kuriai tenka įrodinėjimo našta, o tas vertinimas negali būti grindžiamas Komisijos „abejonėmis“, ar, nesuteikus garantijų, pagalbos gavėjas būtų galėjęs gauti finansavimą rinkoje. Taigi Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 186–188 punktuose nusprendęs, kad minėtų Komisijos motyvų pakanka, padarė teisės klaidą dėl reikalaujamo įrodymų lygio ( 33 ).

74.

Dėl šių argumentų priimtinumo nemanau, priešingai, nei iš esmės teigia Komisija, kad juos reikia atmesti kaip nepriimtinus. Iš tikrųjų, mano manymu, jie nesusiję su faktinių aplinkybių nustatymu ( 34 ), tačiau juose keliami teisės klausimai, dėl kurių priimti sprendimą jurisdikciją turi Teisingumo Teismas.

75.

Vis dėlto manau, kad minėtus argumentus reikia atmesti kaip nepagrįstus, kaip tai taip pat siūlo Komisija.

76.

Mano supratimu, skundžiamo sprendimo 193 punkte Bendrasis Teismas nei papildė, nei pakeitė iš paties ginčijamo sprendimo nekylančių elementų ( 35 ). Iš tikrųjų, tame punkte Bendrasis Teismas pagrįstai bendrai aiškino šį sprendimą ir iš esmės nusprendė, kad, nepaisant kai kurių minėto sprendimo konstatuojamųjų dalių kritikuotino formulavimo, iš šio sprendimo visumos ir visų pirma iš jo 56–66 konstatuojamųjų dalių matyti, kad tada, kai priemonės buvo skirtos, Larko buvo itin keblioje padėtyje. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos negalima kaltinti padarius klaidą ir nusprendus, kad tai buvo „išimtinis atvejis“, pasireiškęs Larko negalėjimu gražinti visos paskolos savomis jėgomis.

77.

Šiuo klausimu, kaip iš esmės taip pat pasakyta skundžiamo sprendimo 191 punkte, primenu, kad išimtiniai įvykiai, kaip jie suprantami pagal Pranešimo dėl garantijų 4.1 punktą, pasireiškia būtent tuo, kad skolininkas negali grąžinti garantuotos paskolos savo jėgomis.

78.

Kalbant apie galimas Komisijos „abejones“ dėl Larko galimybės gauti finansavimą rinkoje, jeigu nebūtų suteikta garantija, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė šį apeliantės argumentą ir skundžiamo sprendimo 187 ir 188 punktuose nusprendė, kad remiantis bendru ginčijamo sprendimo aiškinimu pakankamai aiškiai matyti, jog Komisija laikėsi nuomonės, kad, švelniai tariant, mažai tikėtina, kad Larko būtų galėjusi gauti paskolą rinkoje be Graikijos valstybės įsikišimo.

79.

Kaip Teisingumo Teisme pakartojo Komisija, bendras ginčijamo sprendimo aiškinimas rodo, kad Komisija laikosi tokios nuomonės. Kalbant apie 2 priemonę, sakinyje, pateikiamame iškart po sakinio, kuriame yra žodis „doubtful“ (keliantis abejonę), nurodyta, kad „kitaip tariant“ („in other words“) Komisija laikosi nuomonės, kad Larko gavo naudą, lygią garantuotos paskolos dydžiui, nes be valstybės garantijos ji nebūtų galėjusi rinkoje gauti jokios kitos garantijos. Kalbant apie 6 priemonę, sakinyje, kuriame yra žodis „keliantis abejonę“, pateikiama nuoroda į tuos pačius argumentus dėl 2 priemonės.

80.

Be to, kaip skundžiamo sprendimo 193 punkte nurodo Bendrasis Teismas, reikia pažymėti, kad Komisijos vertinimams dėl išimtinių atvejų egzistavimo per administracinę procedūrą visiškai neprieštaravo nei Graikijos valdžios institucijos, nei apeliantė.

81.

Manau, kad dėl anksčiau šioje išvadoje nurodytų priežasčių yra aišku, jog Bendrasis Teismas nepakeitė Komisijos motyvų ir nepriskyrė apeliantei „išimtinių atvejų“ susiklostymo įrodinėjimo naštos. Be to, Bendrojo Teismo motyvai šiuo klausimu nėra prieštaringi. Iš tikrųjų, tai, kad Bendrasis Teismas nurodo tam tikras kritikuotinas arba lakoniškas formuluotes Komisijos motyvuose, neprieštarauja Bendrojo Teismo išvadai, kad tuose motyvuose nėra teisės klaidų, nepaisant tokių formuluočių.

82.

Kalbant apie SESV 296 straipsnio 2 dalį reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas buvo visiškai motyvuotas ( 36 ). Be to, kiek tai susiję su Bendrojo Teismo motyvais skundžiamame sprendime, reikia konstatuoti, kad tas sprendimas buvo visiškai motyvuotas, o tai, beje, matyti iš gausių Larko pateiktų argumentų dėl Bendrojo Teismo motyvų pagrįstumo. Šiuo klausimu pažymėtina, kad aplinkybė, jog Bendrasis Teismas padarė iš esmės kitą išvadą nei apeliantė, savaime nereiškia, kad skundžiamas sprendimas nemotyvuotas ( 37 ).

83.

Kalbant apie antrąjį aspektą pažymėtina, kad Larko iš esmės pateikia tris argumentus, susijusius su skundžiamu sprendimu ( 38 ).

84.

Pirma, nors ginčijamo sprendimo priėmimo momentu buvo aišku, kad nė viena iš šių garantijų nebuvo panaudota, Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos, kuri, nesikreipusi į Graikijos valdžios institucijas, tik konstatavo, kad neturi pakankamai informacijos, kuria remiantis būtų matyti, jog minėtos garantijos buvo panaudotos, nuomonę ( 39 ). Taip jis pažeidė Komisijai tenkančią pareigą, susijusią su rūpestingu ir nešališku bylos medžiagos nagrinėjimu pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

85.

Priešingai, nei teigia Komisija, nemanau, kad šis argumentas yra nepriimtinas. Žinoma, jis grindžiamas faktinių aplinkybių nustatymu, dėl kurio jurisdikciją priimti sprendimą turi tik Bendrasis Teismas ( 40 ). Vis dėlto klausimas, ar Bendrasis Teismas privalėjo atsižvelgti į tokią informaciją, yra teisės klausimas.

86.

Vis dėlto manau, kaip ir Komisija, kad argumentą reikia atmeti kaip nepagrįstą.

87.

Iš tikrųjų, garantijų (ne)panaudojimas ir paskolų (ne)grąžinimas yra susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios susiklostė po to, kai buvo skirtos ginčijamos priemonės, taigi į jas negali būti atsižvelgta nei priemones kvalifikuojant kaip pagalbą, nei apskaičiuojant tomis priemonėmis suteikiamo pagalbos elemento dydį. Bendrasis Teismas teisingai priėjo prie šios išvados, skundžiamo sprendimo 181 ir 182 punktuose primindamas reikšmingą jurisprudenciją.

88.

Be to, konstatuoju, kad apeliantės pateikti įrodymai, susiję su paskolų grąžinimu ir garantijų nepanaudojimu, nebuvo pateikti Komisijai per administracinę procedūrą. Šiuo klausimu primenu, kad Komisijos sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas pagal priimant ginčijamą sprendimą jos turėtą informaciją ( 41 ).

89.

Antra, skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, nes Bendrasis Teismas neišnagrinėjo apeliantės pastabų dėl, viena vertus, ginčijamo sprendimo visiško privalomumo, kiek tai susiję su susigrąžintina suma remiantis Sprendimu Mediaset ( 42 ), ir, kita vertus, dėl aplinkybės, kad pati Komisija pripažino, kad dėl šio aspekto jos sprendime yra klaidų.

90.

Šiuo klausimu pažymiu, kad nors nagrinėjant apeliacinį skundą Teisingumo Teismo kontrolės tikslas yra, be kita ko, patikrinti, ar Bendrasis Teismas teisės požiūriu pakankamai atsakė į visus apeliantės nurodytus argumentus, Bendrojo Teismo pareiga motyvuoti sprendimus negali būti aiškinama taip, jog pastarasis privalo išsamiai atsakyti į kiekvieną bylos šalies nurodytą argumentą ( 43 ), o šiuo atveju, manau, taip yra.

91.

Trečia, nustačius, kad pagalbos dydis prilygsta visai garantuotos paskolos vertei, kai garantijomis nepasinaudota, kyla pasekmių, prieštaraujančių Teisingumo Teismo jurisprudencijai, pagal kurią Komisijos sprendimais, kuriais nurodoma susigrąžinti valstybės pagalbą, siekiama atkurti ankstesnę padėtį ir jais negali būti skiriama didesnė sankcija nei faktiškai gauta nauda ( 44 ).

92.

Siekdamas išsamumo, šiuo klausimu pažymiu, kad, be šios išvados 87 ir 88 punktuose mano jau pateiktų argumentų, kurių pakanka trečiam Larko argumentui atmesti, manau, kad apeliantės teiginys, jog ji privalo, taip sakant, dukart sumokėti už pagalbą, yra neteisingas. Iš tikrųjų, kaip nurodo Komisija, galima teigti, kad Larko painioja dvi skirtingas mokėjimo pareigas, tenkančias įmonei, pagalbą gavusiai valstybės pagalbos forma. Pirma, pagalbą gavusi įmonė privalo sugrąžinti gautą valstybės pagalbos sumą. Antra, šiai įmonei išlieka pareiga bankui grąžinti paskolą, kurią ji gavo pasinaudojusi šia valstybės garantija.

93.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo ketvirtą pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

94.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir nesant poveikio kitų apeliacinio skundo pagrindų pagrįstumui, Teisingumo Teismui siūlau atmesti antro pagrindo pirmą dalį ir ketvirtą pagrindą kaip nepagrįstus. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.