1. 

Ar vartojimo prekių pirkimo-pardavimo srityje, kai prekės įsigyjamos nuotolinės prekybos būdu ir vėliau paaiškėja, kad jos neatitinka sutarties sąlygų, yra išsamių ES teisės nuostatų, kuriose būtų nurodyta, kur vartotojas turi pateikti tokias prekes pardavėjui, kad šis užtikrintų jų atitiktį?

2. 

Elektroninės prekybos amžiuje šis klausimas tampa vis aktualesnis, ypač kalbant apie sunkias arba didelių gabaritų vartojimo prekes. Šioje byloje, kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Amtsgericht Norderstedt (Apylinkės teismas, Norderštetas, Vokietija), nurodoma, kad pristatyta 5 x 6 metrų dydžio šventinė palapinė tariamai turėjo trūkumų.

3. 

Norėdamas atsakyti į užduotą klausimą, Teisingumo Teismas turės išspręsti kelis klausimus, kurie reglamentuojami Direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (toliau – direktyva) ( 2 ).

4.

Direktyva buvo tam tikru mastu suderintos nuostatos dėl pardavėjo pareigos užtikrinti vartojimo prekių atitiktį sutarčiai.

5.

Direktyvos preambulėje nurodyta:

<…>

<…>

6.

Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Vartojimo prekės laikomos atitinkančiomis sutartį, jeigu jos:

7.

Direktyvos 3 straipsnyje reglamentuotos vartotojų teisės, susijusios su vartojimo prekių pirkimo-pardavimo sutartimis ir susijusiomis garantijomis. Jame nurodyta:

„1.   Pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokį neatitikimą, esantį prekių pateikimo metu.

2.   Esant neatitikimui, vartotojas turi teisę į nemokamą prekių atitikimo sutarčiai užtikrinimą jas pataisant ar pakeičiant pagal šio straipsnio 3 dalį, arba teisę į atitinkamą kainos sumažinimą arba su tomis prekėmis susijusios sutarties nutraukimą pagal šio straipsnio 5 ir 6 dalis.

3.   Vartotojas pirmiausia gali reikalauti, kad pardavėjas nemokamai pataisytų arba pakeistų prekes, nebent tai yra neįmanoma ar neproporcinga.

Teisės gynimo priemonė laikoma neproporcinga, jeigu ja, palyginti su alternatyvia teisės gynimo priemone, pardavėjui nustatomos nepagrįstos išlaidos, atsižvelgiant į:

Bet koks prekių pataisymas ar pakeitimas atliekamas per protingą laiką ir nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui, atsižvelgiant į prekių pobūdį ir paskirtį, dėl kurios tos prekės vartotojui buvo reikalingos.

4.   Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse sąvoka „nemokamai“ reiškia išlaidas, reikalingas užtikrinti prekių atitikimą, visų pirma pašto, darbo ir medžiagų išlaidas.

5.   Vartotojas gali reikalauti atitinkamai sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu:

6.   Vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu neatitikimas yra nedidelis.“

8.

Be to, 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta: „kad užtikrintų aukštesnio lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės šios direktyvos taikymo srityje gali priimti ar palikti galioti griežtesnes nuostatas, neprieštaraujančias Sutarčiai“.

9.

Direktyva į Vokietijos teisę perkelta nuostatomis, kuriomis iš dalies pakeistas Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas, toliau – BGB).

10.

BGB 439 straipsnyje dėl sutarties įvykdymo a posteriori nurodyta:

„(1)   Pirkėjas gali kaip sutarties įvykdymo a posteriori savo pasirinkimu reikalauti pašalinti trūkumus arba pateikti daiktą be trūkumų.

(2)   Pardavėjas padengia išlaidas, reikalingas sutarčiai įvykdyti a posteriori, visų pirma transportavimo, pristatymo, darbo ir medžiagų išlaidas.

(3)   <…> pardavėjas gali atsisakyti vykdyti sutartį a posteriori pirkėjo pasirinktu būdu, jei toks vykdymas įmanomas tik patiriant neproporcingų išlaidų. Šiuo tikslu visų pirma turi būti atsižvelgiama į daikto vertę, kurią jis turėtų, jeigu nebūtų neatitikimo, neatitikimo reikšmingumą ir tai, ar alternatyvi sutarties įvykdymo a posteriori priemonė galėtų būti įgyvendinta nesukeliant didelių nepatogumų pirkėjui. Tokiais atvejais pirkėjas turi teisę pasirinkti tik alternatyvius sutarties a posteriori įvykdymo būdus, tačiau tai nepažeidžia pardavėjo teisės taip pat atsisakyti alternatyvaus sutarties įvykdymo a posteriori laikantis pirmajame sakinyje nurodytų sąlygų.

(4)   Pardavėjas, kuris, vykdydamas sutartį a posteriori, pateikia sutartį atitinkantį kokybišką daiktą, gali reikalauti, kad pirkėjas grąžintų nekokybišką daiktą pagal 346–348 straipsnius.“

11.

Dėl prievolės įvykdymo vietos BGB 269 straipsnyje nurodyta:

„(1)   Jei prievolės įvykdymo vieta nėra nustatyta ir negali būti numanoma atsižvelgiant į aplinkybes, visų pirma į prievolinių santykių pobūdį, prievolė turi būti vykdoma toje vietoje, kur skolininkas gyveno prievolinių santykių atsiradimo momentu.

(2)   Jei prievolė atsirado skolininkui vykdant prekybinę ar gamybinę veiklą ir jei pastarojo prekybos ar gamybos patalpos buvo ne jo gyvenamojoje, o kitoje vietoje, šių patalpų vieta pakeičia gyvenamąją vietą.

(3)   Vien remiantis faktu, kad skolininkas apmoka siuntimo išlaidas, negalima daryti išvados, kad vieta, kur siunčiama, turi būti prievolės įvykdymo vieta.“

12.

2015 m. ieškovas pagrindinėje byloje iš atsakovės telefonu įsigijo 5 x 6 metrų dydžio palapinę (kuri apibūdinama kaip šventinė palapinė). Palapinė buvo pristatyta į ieškovo gyvenamąją vietą. Tuomet ieškovas pareiškė, kad palapinė turi tam tikrų trūkumų. Atsakovė visas pretenzijas dėl trūkumų atmetė kaip nepagrįstas.

13.

Ieškovas pareikalavo įvykdyti sutartį a posteriori, t. y. pašalinti trūkumus arba pakeisti palapinę. Tačiau ieškovas nenusiuntė aptariamos prekės atsakovei ir net nepasiūlė to padaryti.

14.

Tuo metu šalys nesitarė dėl sutarties įvykdymo a posteriori vietos. Ji nenustatyta ir šalių sudarytoje sutartyje.

15.

Vis dėlto per procesą pagrindinėje byloje ieškovė pirmą kartą nurodė, kad sutarties įvykdymo a posteriori vieta yra jos buveinė.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad nustatyti sutarties įvykdymo a posteriori vietą būtina tam, kad būtų galima išsiaiškinti, ar ieškovas suteikė atsakovei galimybę ištaisyti trūkumus arba protingą laiką, kaip tai suprantama pagal direktyvos 3 straipsnio 5 dalies antrą įtrauką, kad galėtų nutraukti sutartį.

17.

Kadangi Amtsgericht Norderstedt (Apylinkės teismas, Norderštetas) kilo abejonių dėl to, kaip teisingai aiškinti atitinkamas ES teisės nuostatas, jis nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

18.

Šioje byloje rašytines pastabas pateikė Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas nusprendė nerengti posėdžio.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kaip nustatyti pareigos įvykdymo vietą vartojimo prekių trūkumams ištaisyti jas pataisant arba pakeičiant ir kokią įtaką tai turi vartotojo teisei nutraukti sutartį.

20.

Vis dėlto prieš pradedant nagrinėti prejudicinius klausimus iš esmės būtina aptarti Vokietijos vyriausybės argumentą, pagal kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymas yra nepriimtinas.

21.

Vokietijos vyriausybė teigia, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas „bent jau kelia abejonių“. Ji teigia, kad bylos aplinkybės apibūdintos ir atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos nurodytos nepakankamai tiksliai. Norėdamas atsakyti į tokius prejudicinius klausimus, kokie jie pateikti, Teisingumo Teismas turėtų remtis įvairiais spėliojimais ir prielaidomis.

22.

Nors Vokietijos vyriausybė pripažįsta, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją taikoma prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo prezumpcija, ji siūlo bent jau performuluoti prejudicinius klausimus.

23.

Nereikėtų pamiršti, kad vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, kuris yra grindžiamas aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatumus, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo būtinumą savo sprendimui priimti, tiek klausimų, kuriuos jis teikia Teisingumo Teismui, svarbą. Todėl, jei pateikti klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą ( 3 ).

24.

Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas ES teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 4 ).

25.

Manau, kad šioje byloje šios sąlygos nėra įvykdytos.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinės bylos aplinkybes ir atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas nurodo glaustai, tačiau pakankamai aiškiai, todėl Teisingumo Teismui pateikta visa svarbi faktinė ir teisinė medžiaga, būtina tam, kad jis galėtų priimti sprendimą.

27.

Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti direktyvą tam, kad būtų galima nustatyti aptariamos prekės trūkumų ištaisymo vietą ir atsižvelgiant į ją nuspręsti, ar ieškovas pagrindinėje byloje gali nutraukti sutartį.

28.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, turi būti laikoma, kad prejudiciniai klausimai yra priimtini ir jie turi būti išanalizuoti iš esmės.

29.

Jeigu prejudicinius klausimus pateikusio nacionalinio teismo prašymas nebūtų pripažintas nepriimtinu, Vokietijos vyriausybė subsidiariai siūlo performuluoti Amtsgericht Norderstedt (Apylinkės teismas, Norderštetas) pateiktus prejudicinius klausimus. Tam ji siūlo prejudicinius klausimus aiškinti taip, kad šis teismas siekia išsiaiškinti, ar aptariamos Vokietijos teisės nuostatos prieštarauja teisingai aiškinamai direktyvai.

30.

Manau, kad prejudicinių klausimų performuluoti nereikia. Prejudicinius klausimus pateikęs nacionalinis teismas gali tiksliausiai nustatyti klausimų, į kuriuos reikia atsakyti norint išspręsti jo nagrinėjamą bylą, turinį.

31.

Vis dėlto manau, kad kai kuriuos Amtsgericht Norderstedt (Apylinkės teismas, Norderštetas) pateiktus klausimus tinkamiausia nagrinėti kartu.

32.

Prejudiciniai klausimai susiję su trimis skirtingais direktyvos 3 straipsnio aiškinimo aspektais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus iš esmės užduoda tam, kad išsiaiškintų, kurioje vietoje reikia pristatyti vartojimo prekę, kad būtų užtikrinta jos atitiktis (sutarties įvykdymo a posteriori vieta). Ketvirtasis klausimas susijęs su tuo, ar iš reikalavimo „nemokamai pataisyti“ išplaukia, kad pardavėjas privalo iš anksto apmokėti vežimo išlaidas, kurių vartotojas galėtų patirti pateikdamas prekes pardavėjui. Galiausiai penktasis ir šeštasis klausimai susiję su aplinkybėmis, kuriomis vartotojas gali turėti teisę nutraukti sutartį, jeigu prekės neatitinka sutarties.

33.

Po kelių pirminių pastabų dėl direktyvos ir jos 3 straipsnio priėmimo aplinkybių bei tikslo šiuos klausimus nagrinėsiu iš eilės.

34.

Direktyva yra viena iš priemonių, kuriomis ES teisės aktų leidėjas siekia užtikrinti vienodą minimalų vartotojų apsaugos nuo netinkamo vartojimo prekių pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymo lygį visoje Europos Sąjungoje. Ši apsauga numatyta siekiant skatinti vartotojus apsipirkti kitose valstybėse ir supaprastinti tokį apsipirkimą ( 5 ).

35.

Vis dėlto direktyva siekiama ne vien aukšto lygio vartotojų apsaugos. Jos nuostatomis taip pat siekiama išlaikyti tam tikrą įvairių šalių pareigų pusiausvyrą. Pirma, direktyvoje nustatytos pardavėjų pareigos tais atvejais, kai vartojimo prekės neatitinka sutarties. Antra, direktyvoje nustatytos pareigos, kurias turi įvykdyti vartotojai, kad neprarastų savo teisių ( 6 ).

36.

Šiuo požiūriu direktyvos bendras tikslas yra ne nustatyti papildomų pareigų šalia tų, dėl kurių šalys yra susitarusios, o greičiau supaprastinti įsipareigojimų, dėl kurių jau sutarta, vykdymą. Tik jeigu pardavėjas netinkamai vykdo sutartį, nustatomos papildomos pareigos, kurios tam tikrais atvejais gali būti platesnės, nei numatytos sutartyje ( 7 ).

37.

Vis dėlto svarbu tai, kad direktyva siekiama ne sudaryti vartotojams palankesnes sąlygas nei tos, kurių jie galėtų reikalauti pagal pirkimo-pardavimo sutartį, o tiesiog atkurti padėtį, kuri būtų buvusi, jei pardavėjas būtų iš pradžių pristatęs sutartį atitinkančią prekę. Šiuo požiūriu svarbu pažymėti, kad direktyvoje numatyta minimalaus lygio apsauga. Valstybės narės gali priimti griežtesnes nuostatas, bet jos negali pažeisti Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytų garantijų ( 8 ).

38.

Galiausiai būtina pabrėžti ir tai, kad direktyva reglamentuojami tik aspektai, griežtai susiję su vartotojų apsauga, taikoma tais atvejais, kai jie perka prekes, kurios neatitinka sutarties. Klausimai, susiję su sutarties sudarymu tarp šalių, sutarties trūkumais, poveikiu ir kitais netinkamo sutarties įvykdymo atvejais, šiame teisės akte neaptariami ir jiems taikoma tik nacionalinė teisė ( 9 ).

39.

Direktyvos 3 straipsnyje konkrečiai nurodytos vartotojo teisės, suteikiamos tais atvejais, kai jam parduotos vartojimo prekės, neatitinkančios sutarties jų pateikimo metu. Ši nuostata atspindi tuos pačius principus, kuriais grindžiama visa direktyva.

40.

Taigi, 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokį neatitikimą, esantį prekių pateikimo metu. Jeigu pateikta prekė neatitinka sutarties, pardavėjas netinkamai įvykdo pagal pirkimo-pardavimo sutartį prisiimtą įsipareigojimą, todėl turi prisiimti tokio netinkamo sutarties įvykdymo pasekmes ( 10 ).

41.

3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tokiu atveju vartotojas turi teisę į nemokamą prekių pataisymą ar pakeitimą arba teisę į atitinkamą kainos sumažinimą ar su tomis prekėmis susijusios sutarties nutraukimą. Atsižvelgiant į direktyvos 3 straipsnio 5 dalį akivaizdu, kad joje pirmenybė teikiama iš pirkimo-pardavimo sutarties kylančių įsipareigojimų išsaugojimui. Vartotojas privalo suteikti pardavėjui galimybę pataisyti arba pakeisti atitinkamą vartojimo prekę. Tik jeigu pardavėjas to nepadaro, vartotojas turi teisę į kainos sumažinimą arba sutarties nutraukimą ( 11 ).

42.

3 straipsnio 3 dalyje nustatytos tam tikros prekių atitikties sutarčiai užtikrinimo jas pataisant arba pakeičiant sąlygos. Prekių atitiktis sutarčiai vartotojui turi būti užtikrinta nemokamai, per protingą laiką ir jam nesukeliant jokių didelių nepatogumų. Kaip jau yra nurodęs Teisingumo Teismas, toks iš trijų dalių susidedantis reikalavimas yra ES teisės aktų leidėjo siekio užtikrinti veiksmingą vartotojo apsaugą išraiška ( 12 ).

43.

Tuo pat metu direktyvoje atsižvelgiama ir į pardavėjo interesus. Pirmiausia, direktyvoje nustatytas dvejų metų ieškinio senaties terminas ( 13 ). Antra, pardavėjas gali atsisakyti pataisyti arba pakeisti prekes, jeigu užtikrinti prekių atitiktį yra neįmanoma arba neproporcinga ( 14 ).

44.

Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Gebr. Weber ir Putz, pagal 3 straipsnį siekiama užtikrinti tinkamą vartotojo ir pardavėjo interesų pusiausvyrą, suteikiant vartotojui, kaip silpnesniajai sutarties šaliai, visišką ir veiksmingą apsaugą tais atvejais, kai pardavėjas netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, kartu leidžiant atsižvelgti į pardavėjo nurodomus ekonominio pobūdžio argumentus ( 15 ).

45.

Direktyva, kaip ir kitomis ES vartotojų teisės priemonėmis, siekiama atkurti vartotojo ir pardavėjo santykių pusiausvyrą, todėl ja išreiškiamas šalių sutarčių laisvės principas. Vis dėlto direktyva nesiekiama užtikrinti vartotojui išskirtinai palankios padėties ( 16 ).

46.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamus klausimus reikia nagrinėti atsižvelgiant į direktyvos loginį pagrindą.

47.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus iš esmės užduoda tam, kad išsiaiškintų, kur reikia pristatyti vartojimo prekę, kad būtų užtikrinta jos atitiktis sutarčiai (sutarties įvykdymo a posteriori vieta). Atsakius į šiuos klausimus išaiškės, ar vartotojui pakanka pateikti atitinkamą prekę jos buvimo vietoje (paprastai – jo gyvenamojoje vietoje), ar jis privalo pristatyti prekę į pardavėjo buveinę.

48.

Pastabas pateikusios šalys išdėstė skirtingą požiūrį į klausimą, kuris sudaro šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindą.

49.

Prancūzijos vyriausybė ir Komisija pabrėžia direktyvos tikslą užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį; Prancūzijos vyriausybė teigia, kad direktyvos 3 straipsnyje nurodyti atitikties užtikrinimo reikalavimai gali būti įvykdyti tik jeigu vartotojui užtenka pateikti atitinkamą prekę jos buvimo vietoje. O Komisija laikosi labiau diferencijuoto požiūrio, pagal kurį vartotojas gali privalėti pristatyti prekę į pardavėjo buveinę, išskyrus atvejus, kai tai sukeltų didelių nepatogumų vartotojui.

50.

Vokietijos vyriausybė teigia, kad reikalavimas nemokamai užtikrinti vartotojui prekės atitiktį sutarčiai nėra pakankamas įrodymas, kad prekė visada turi būti pateikta jos buvimo vietoje. Be to, jos teigimu, iš reikalavimo užtikrinti atitiktį „nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui“ išplaukia, kad nedidelių nepatogumų vartotojas gali patirti. Kadangi prekės pateikimo pardavėjo buveinėje trukmė ir sudėtingumas gali skirtis, klausimas, kur reikia pristatyti prekę, kad būtų užtikrinta jos atitiktis sutarčiai, turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes.

51.

3 straipsnyje nėra aiškiai nurodyta, kur sutarties neatitinkančios prekės turi būti pateiktos sutaisyti arba pakeisti, ir, kiek žinau, Teisingumo Teismas šio klausimo dar nėra sprendęs.

52.

Vis dėlto, nors 3 straipsnyje nėra aiškiai nurodyta, kur turi būti pateiktos trūkumų turinčios vartojimo prekės, kad būtų užtikrinta jų atitiktis sutarčiai, tam tikri su tuo susiję reikalavimai jame vis dėlto nustatyti. Kaip jau nurodyta, sutarties neatitinkančios vartojimo prekės turi būti pataisytos arba pakeistos nemokamai, per protingą laiką ir nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui.

53.

Reikalavimas užtikrinti prekių atitiktį sutarties reikalavimams nemokamai toliau apibrėžtas 3 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kad ši sąvoka reiškia „išlaidas, reikalingas užtikrinti prekių atitiktį, visų pirma pašto, darbo ir medžiagų išlaidas“.

54.

Sprendime Gebr. Weber ir Putz Teisingumo Teismas nurodė, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino pardavėjo atliekamą „nemokamą“ prekės atitikties sutarčiai užtikrinimą padaryti kaip esminį šios direktyvos vartotojui garantuojamos apsaugos elementą. Šiuo reikalavimu siekiama apsaugoti vartotoją nuo rizikos patirti finansinių išlaidų, kurios galėtų jį atgrasinti pasinaudoti savo teisėmis, jeigu tokios apsaugos nebūtų ( 17 ).

55.

Vis dėlto 3 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodyta, kad pardavėjas gali atsisakyti nemokamai pataisyti arba pakeisti prekes, jeigu tai neįmanoma arba neproporcinga. Laikoma, kad teisių gynimo priemonė yra neproporcinga, jeigu ji pardavėjui nustato nepagrįstas išlaidas ( 18 ).

56.

Šiuo požiūriu direktyvoje atsižvelgta ne tik į vartotojo apsaugą, bet ir į pardavėjo ekonominio pobūdžio argumentus. Jeigu pardavėjas turėtų padengti neproporcingas sutarties neatitinkančių prekių pataisymo arba pakeitimo išlaidas, dėl to jis galiausiai padidintų kainas. Taigi, tokios išlaidos būtų perkeltos visiems vartotojams.

57.

Vis dėlto neaišku, ar reikalavimas ištaisyti neatitikimus „nemokamai“ reiškia, kad vartotojas tiesiog turi teisę į bet kurių su prekių atitikties sutarčiai užtikrinimu susijusių išlaidų atlyginimą, ar kad jis turi teisę pasinaudoti šia teisių gynimo priemone, pats nepatirdamas jokių sąnaudų (finansinių arba kitokių).

58.

Manau, kad atsakymas į šį klausimą išplaukia iš kitų dviejų direktyvos 3 straipsnyje nurodytų reikalavimų.

59.

3 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje taip pat nurodyta, kad bet koks prekių pataisymas ar pakeitimas atliekamas per protingą laiką. Šis reikalavimas susijęs su ES teisės aktų leidėjo tikslu visus vartotojo ir pardavėjo nesutarimus išspręsti greitai ir taikiai ( 19 ).

60.

Tam tikrais atvejais, kai prekės pateikiamos pardavėjo buveinėje, galima užtikrinti, kad jos bus skubiai pataisytos arba pakeistos. Tokiu atveju galėtų praeiti nemažai laiko, kol pardavėjas surengtų prekių patikrinimą jų buvimo vietoje arba pasirūpintų jų siuntimu į pardavėjo buveinę, ypač jeigu pardavėjo buveinė yra kitoje šalyje.

61.

Kita vertus, jeigu pardavėjas jau turi sukūręs prekių pristatymo logistikos tinklą prekių buvimo vietovėje, pardavėjui galėtų būti greičiau ir ekonomiškiau patikrinti prekes jų buvimo vietoje arba pasirūpinti jų siuntimu.

62.

Taigi, vertinant vien racionalumo požiūriu, atrodo, kad vieta, į kurią prekės turėtų būti pristatytos, kad būtų užtikrinta jų atitiktis sutarčiai, priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių.

63.

Pagal 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą trečiąjį reikalavimą prekių atitiktis sutarčiai turi būti užtikrinta nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui. Siekiant nustatyti, ar nepatogumai yra dideli, reikia atsižvelgti į prekių pobūdį ir paskirtį, dėl kurios tos prekės vartotojui buvo reikalingos ( 20 ).

64.

Taigi vietos, kurioje prekės turi būti pateiktos, kad būtų užtikrinta jų atitiktis sutarčiai (sutarties įvykdymo a posteriori vieta), negalima parinkti taip, kad dėl to vartotojui kiltų didelių nepatogumų. Taikant argumentum a contrario, galima padaryti išvadą, kad vartotojas vis dėlto turi susitaikyti su nedideliais arba nereikšmingais nepatogumais, susijusiais su prekių taisymu arba pakeitimu. Atsižvelgiant į 3 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos tekstą, vertinant, ar tam tikros aplinkybės yra dideli nepatogumai vartotojui, reikia atsižvelgti į prekių pobūdį ir paskirtį, dėl kurios tos prekės vartotojui buvo reikalingos.

65.

Sprendime Gebr. Weber ir Putz Teisingumo Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į direktyvos tikslą užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, formuluotė „nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui“ negali būti aiškinama siaurai ( 21 ).

66.

Iš pirmo žvilgsnio šis teiginys gali pasirodyti prieštaringas. Atrodo, kad, kai ES teisės aktų leidėjas nepatogumus apibūdino kaip didelius, jis siekė nustatyti gana aukštą nepatogumų, kuriuos vartotojui gali tekti toleruoti, ribą. Tačiau, jeigu šie žodžiai būtų aiškinami plačiai, tokia riba taptų žemesnė.

67.

Manau, kad aiškinant šiuos žodžius būtina išlaikyti interesų apsaugoti vartotoją ir nepanaikinti ES teisės aktų leidėjo nustatytų sąlygų veiksmingumo pusiausvyrą. Todėl, mano manymu, net atsižvelgiant į Teisingumo Teismo poziciją Sprendime Gebr. Weber ir Putz, šie žodžiai bet kuriuo atveju negali būti aiškinami pernelyg palankiai vartotojo interesams. Taip juo labiau yra atsižvelgiant į direktyvos tikslą užtikrinti tinkamą, pirma, vartotojo interesų ir, antra, pardavėjo ekonominio pobūdžio argumentų, pusiausvyrą.

68.

Taigi, manau, kad vartotojas susiduria su dideliais nepatogumais tuomet, kai patiria išlaidų, kurios jį atgraso pasinaudoti savo teisėmis ( 22 ). Vis dėlto, kaip ir kalbant apie kitus ES vartotojų teisės aktus, vertinimas negali būti grindžiamas tuo, kas galėtų atgrasyti konkretų vartotoją pasinaudoti savo teisėmis. Verčiau kaip vertinimo kriterijumi reikėtų remtis objektyviu standartu – tokiomis išlaidomis, kurios atgrasytų vidutinį vartotoją ( 23 ).

69.

Tam, kad prekė būtų pataisyta arba pakeista greitai, vidutinis vartotojas galbūt norėtų pasirūpinti tokios prekės siuntimu į pardavėjo buveinę arba ją pristatyti į netoliese esantį aptarnavimo punktą. Vis dėlto paprastai tai priklauso nuo prekės pobūdžio. Jeigu atitinkama prekė yra gana nedidelė ir ją galima nesunkiai išsiųsti įprastu paštu, galima daryti prielaidą, kad pristatyti prekę į pardavėjo buveinę nesukeltų vartotojui didelių nepatogumų. O jeigu prekė yra didelė arba dėl kitų priežasčių jai gabenti reikia specialių sąlygų, vartotojas būtų mažiau linkęs pats pasirūpinti jos siuntimu.

70.

Taigi vieta, į kurią prekė turi būti pristatyta, kad būtų įvykdyti 3 straipsnio 3 dalies reikalavimai, priklauso nuo kiekvienos bylos konkrečių aplinkybių.

71.

Šie argumentai bet kuriuo atveju taikomi, kalbant apie nuotoliniu būdu įsigytas prekes. Jeigu vartotojas prekę įsigijo pardavėjo buveinėje, be to, prekės nereikia specialiai įrengti, manau, kad galima daryti prielaidą, jog pristatyti tokią prekę į pardavėjo buveinę pirkėjui nesukeltų didelių nepatogumų.

72.

Būtų galima teigti, kad, jeigu sprendimas, kur pristatyti prekę, kad ji būtų pataisyta arba pakeista, būtų grindžiamas konkrečių aplinkybių vertinimu, nebūtų užtikrintas didelis teisinis saugumas. Gali pasitaikyti atvejų, kai iš pirmo žvilgsnio neaišku, kur pristatyti prekę, kad būtų užtikrinta jos atitiktis sutarčiai.

73.

Vis dėlto didesnį saugumą taikomomis priemonėmis galėtų užtikrinti pardavėjai arba valstybės narės.

74.

Pirma, siekdami vartotojų pasitenkinimo, taip pat greito ir taikaus atitikties klausimų sprendimo, pardavėjai galėtų savanoriškai teikti tam tikrų paslaugų po pardavimo (kaip antai trūkumų turinčių buitinių prietaisų patikrinimą vartotojo gyvenamojoje vietoje arba grąžinimo paštu etiketes). Tiesą sakant, kai kuriose jurisdikcijose tai jau daroma.

75.

Antra, kadangi direktyva yra minimalaus suderinimo priemonė ir valstybėms narėms palikta tam tikra veikimo laisvė, šios gali, atsižvelgdamos į 3 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nacionalinėse nuostatose nurodyti vietą, kur turi būti pristatytos prekės, kad būtų užtikrinta jų atitiktis sutarčiai. Be to, pagal direktyvos 8 straipsnio 2 dalį tam, kad užtikrintų aukštesnio lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės visuomet gali priimti ar palikti galioti griežtesnes nuostatas. Taigi, siekdamos teisinio saugumo, valstybės narės gali priimti specialių nuostatų, skirtų tam tikrų kategorijų prekėms.

76.

Taigi, Teisingumo Teismui siūlau į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus atsakyti, kad direktyvos 3 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą reikia aiškinti taip, kad vietą, į kurią vartotojas privalo pristatyti nuotolinės prekybos būdu pirktą prekę, kad prekiautojas ją pataisytų arba pakeistų, turi nustatyti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias jo nagrinėjamos bylos aplinkybes. Šiuo požiūriu vieta, kurioje prekė turi būti pristatyta, turi būti tokia, kad būtų užtikrinta, jog ji bus pataisyta arba pakeista nemokamai, per protingą laiką ir nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui, atsižvelgiant į prekės pobūdį ir paskirtį, dėl kurios ta prekė vartotojui buvo reikalinga.

77.

Jeigu atsitiktų taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, jog šiuo konkrečiu atveju vartotojas privalo aptariamą prekę pristatyti į pardavėjo buveinę, toliau aptarsiu klausimą, ar vartotojas turi teisę reikalauti iš anksto apmokėti visas vežimo išlaidas, kurių jis galėtų patirti.

78.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda ketvirtąjį klausimą tam, kad Teisingumo Teismas išaiškintų, ar iš reikalavimo „nemokamai pataisyti“ išplaukia, kad pardavėjas privalo iš anksto apmokėti vežimo išlaidas, kurių vartotojas galėtų patirti, pateikdamas prekę pardavėjui.

79.

Sąvoka „nemokamai“ apibrėžta direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje ir ji reiškia „išlaidas, reikalingas užtikrinti prekių atitiktį, visų pirma pašto, darbo ir medžiagų išlaidas“. Kaip Teisingumo Teismas jau nurodė Sprendime Quelle, tai, kad ES teisės aktų leidėjas pavartojo žodžius „visų pirma“, rodo, kad sąrašas yra tik orientacinis, o ne išsamus ( 24 ).

80.

Atsižvelgiant į 3 straipsnio 4 dalį akivaizdu, kad vartotojas bet kuriuo atveju neatsako už sutarties neatitinkančių prekių grąžinimo pardavėjui išlaidas. Vis dėlto, kaip užsiminta šios išvados 57 punkte, atsižvelgiant į šią nuostatą nėra taip aišku, ar reikalavimas pataisyti arba pakeisti „nemokamai“ apima vartotojo teisę tiesiog reikalauti atlyginti visas su prekių atitikties sutarčiai užtikrinimu susijusias išlaidas, ar greičiau jis reiškia tai, kad per šią procedūrą iš vartotojo negalima reikalauti jokių finansinių mokėjimų.

81.

Atsižvelgiant į Sprendimą Gebr. Weber ir Putz atrodo, kad Teisingumo Teismas netiesiogiai pritaria pastarajam aiškinimui ( 25 ). Be to, tame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad iš direktyvos teksto ir iš susijusių travaux préparatoires išplaukia, jog ES teisės aktų leidėjas ketino pardavėjo atliekamą nemokamą prekės atitikties sutarčiai užtikrinimą padaryti kaip esminį šios direktyvos vartotojui garantuojamos apsaugos elementą. Šia pardavėjui nustatyta pareiga nemokamai užtikrinti prekės atitiktį sutarčiai siekiama apsaugoti vartotoją nuo rizikos patirti finansinių išlaidų, kurios galėtų jį atgrasinti pasinaudoti savo teisėmis, jeigu tokios apsaugos nebūtų ( 26 ).

82.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtų galima daryti išvadą, kad vartotojui visuomet turėtų būti iš anksto padengtos vežimo išlaidos.

83.

Vis dėlto direktyva siekiama ne vien apsaugoti vartotojo interesus. Ja taip pat siekiama užtikrinti šių interesų ir pardavėjo ekonominio pobūdžio argumentų pusiausvyrą. Be to, direktyvoje pirmenybė teikiama visų atitikties klausimų greitam sprendimui.

84.

Jeigu pardavėjas iš anksto apmokėtų vežimo išlaidas, visuomet pailgėtų laikas, būtinas norint užtikrinti prekių atitiktį sutarčiai. Be to, reikalavimas iš anksto apmokėti vežimo išlaidas galėtų būti neproporcinga administracinė našta pardavėjui. Taip ypač būtų tais atvejais, kai patikrinus prekes paaiškėtų, kad jos vis dėlto neturi trūkumų.

85.

Taigi manau, kad reikalavimas vartotojams iš anksto padengti vežimo išlaidas, kad prekės būtų patikrintos arba būtų užtikrinta jų atitiktis sutarčiai pardavėjo buveinėje, suderinamas su direktyvos loginiu pagrindu. Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją siuntimo išlaidos negali būti tokios didelės, kad taptų finansine našta, kuri galėtų atgrasinti vartotojus pasinaudoti savo teisėmis.

86.

Manau, kad tai, ar šio reikalavimo laikomasi, turi būti nustatyta atsižvelgiant į visas konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, taip pat į tokius veiksnius, kaip vežimo išlaidų suma, prekių vertė arba teisių gynybos priemonės, kuriomis būtų galima pasinaudoti, jeigu pardavėjas neatlygintų iš anksto apmokėtų išlaidų.

87.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į ketvirtąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad direktyvos 3 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa kartu su 3 straipsnio 4 dalimi nedraudžia reikalauti, kad vartotojas iš anksto sumokėtų nuvežimo ir (arba) atvežimo atgal išlaidas, jeigu jos nėra finansinė našta, kuri atgrasytų vartotoją pasinaudoti savo teisėmis.

88.

Penktasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai susiję su aplinkybėmis, kuriomis vartotojas gali turėti teisę nutraukti sutartį, jeigu prekė neatitinka sutarties. Konkrečiau kalbant, neaišku, ar vartotojas, kuris tik pranešė pardavėjui apie prekių neatitiktį sutarčiai, tačiau nepateikė prekės pardavėjo buveinėje ir nepasiūlė to padaryti, gali nutraukti sutartį, remdamasis direktyvos 3 straipsnio 5 dalimi.

89.

Pagal direktyvos 3 straipsnio 5 dalį vartotojas turi teisę reikalauti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu, pirma, prekių pataisyti arba pakeisti neįmanoma arba tai būtų neproporcinga našta pardavėjui; antra, pardavėjas per protingą laiką nepataisė prekių arba jų nepakeitė; arba, trečia, pardavėjas neįgyvendino teisės gynimo priemonės, nesukeldamas didelių nepatogumų vartotojui. Be to, teisė nutraukti sutartį netaikoma tais atvejais, kai neatitikimas yra nedidelis ( 27 ).

90.

Taigi, 3 straipsnyje pateikta aiški teisių gynimo priemonių, kuriomis vartotojas turi teisę pasinaudoti, kai prekės neatitinka sutarties, hierarchija. Šioje hierarchijoje sutarties nutraukimas yra paskutinė teisių gynimo priemonė. Akivaizdu, kad direktyvoje pirmenybė teikiama sutarties vykdymui siekiant užtikrinti abiejų jos šalių interesus ( 28 ).

91.

Būtent todėl manau, kad galimybė nutraukti sutartį turi būti aiškinama griežtai.

92.

Kadangi direktyvoje siekiama išsaugoti tam tikrą įvairių sutarties šalių pareigų pusiausvyrą ( 29 ), tais atvejais, kai prekės neatitinka sutarties, iš direktyvos 3 straipsnio tam tikros pareigos kyla ir vartotojui, ir pardavėjui.

93.

Savo ruožtu vartotojas privalo tinkamai sudaryti pardavėjui galimybes užtikrinti prekių atitiktį sutarčiai. Tam reikia vartotojo pozityvių veiksmų. Visų pirma, vartotojas turi būti pranešęs pardavėjui apie prekių neatitikimą ir apie pasirinktas teisių gynimo priemones pagal direktyvos 3 straipsnio 3 dalį (pataisyti arba pakeisti). Be to, vartotojas privalo pateikti sutarties neatitinkančias prekes pardavėjui.

94.

O pardavėjas privalo atlikti pataisymą arba pakeitimą per protingą laiką ir nesukeldamas didelių nepatogumų vartotojui. Pardavėjas gali atsisakyti tai padaryti tik jeigu tai yra neįmanoma ar neproporcinga ( 30 ).

95.

Vartotojas gali reikalauti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį tik jeigu pardavėjas neįvykdo 3 straipsnyje nurodytų pareigų. Kaip jau nurodyta šioje išvadoje, jeigu prekių neatitikimas yra tik nedidelis, nutraukti sutarties apskritai negalima.

96.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išspręsti klausimą, ar vartotojas įvykdė 3 straipsnyje nurodytas pareigas, todėl gali nutraukti sutartį, kai neaišku, kur prekės turi būti pateiktos, kad būtų užtikrinta jų atitiktis sutarčiai.

97.

Atsižvelgiant į Amtsgericht Norderstedt (Apylinkės teismas, Norderštetas) pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą aiškios ne visos vartotojo ir pardavėjos santykių detalės. Vis dėlto šalys, regis, neaptarė, kur reikėtų pristatyti prekę, kad būtų užtikrinta jos atitiktis sutarčiai. Atsižvelgiant į bylos medžiagą atrodo, kad vartotojas tik paprašė užtikrinti prekės atitiktį sutarčiai jo gyvenamojoje vietoje. O pardavėja tik per procesą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pirmą kartą nurodė, kad prekę reikėtų pristatyti į jos buveinę.

98.

Manau, kad taip vartotojas įvykdė 3 straipsnyje nurodytas pareigas. Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Faber, vartotojui nustatyta pareiga negali viršyti pareigos informuoti pardavėją apie neatitikimo egzistavimą. Vartotojas, atsižvelgiant į jo mažiau palankią padėtį dėl informacijos, susijusios su prekės kokybe ir jos būkle įsigijimo momentu, palyginti su pardavėjo, taip pat neprivalo pateikti tikslios neatitikimo priežasties ( 31 ).

99.

O atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją atrodo, kad šiomis aplinkybėmis pardavėja neįvykdė 3 straipsnyje nurodytų pareigų. Mano manymu, pareiga įgyvendinti teisių gynimo priemonę per protingą laiką reiškia, kad visi veiksmai, būtini teisių gynimo priemonei įgyvendinti, taip pat turi būti atlikti per protingą laiką, jeigu vartotojas yra aiškiai pranešęs apie neatitikimą ir, be kita ko, pateikęs tam tikras nuorodas, susijusias su nagrinėjamos prekės pobūdžiu, aptartomis sutarties sąlygomis ir konkrečiomis tariamo neatitikimo nuorodomis ( 32 ).

100.

Manau, kad jeigu šiomis aplinkybėmis pardavėja tik nurodo vartotojui, jog aptariama prekė atitinka sutartį, tačiau nesiima jokių veiksmų bent jau ją patikrinti, tai turėtų būti laikoma visišku neveikimu ir negali būti pripažįstama pareigų įvykdymu pagal direktyvos 3 straipsnį. Pardavėja mažų mažiausiai turėtų per protingą laiką pranešti vartotojui, kur pristatyti prekę, kad būtų užtikrinta jos atitiktis. Kadangi pardavėja yra profesionalė, ji greičiausiai geriau žino, kur pristatyti prekę, kad būtų užtikrinta jos atitiktis.

101.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje turi būti laikoma, kad laikotarpis, per kurį turėjo būti užtikrinta prekės atitiktis, buvo prasidėjęs.

102.

Vis dėlto pagrindinė direktyvos 3 straipsnyje nurodytų teisių įgyvendinimo sąlyga yra aplinkybė, kad prekės pristatymo metu ji neatitinka sutarties. Kadangi direktyvoje įtvirtinta prekių atitikties sutarčiai prezumpcija ( 33 ), tam, kad vartotojas galėtų nutraukti sutartį, jis dar turi įrodyti, kad prekė tikrai neatitinka sutarties ( 34 ).

103.

Taigi į penktąjį ir šeštąjį prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip, kad vartotojas turi teisę nutraukti vartojimo prekių pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu pardavėjas nesiima veiksmų, įskaitant informavimą, kur pristatyti prekę, kad būtų užtikrinta jos atitiktis sutarčiai vienu iš direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų būdų, išskyrus atvejus, kai yra tik nedidelis neatitikimas arba jis neįrodytas.

104.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Amtsgericht Norderstedt (Apylinkės teismas, Norderštetas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų 3 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą reikia aiškinti taip, kad vietą, kurioje vartotojas privalo pristatyti nuotolinės prekybos būdu pirktą prekę, kad prekiautojas ją pataisytų arba pakeistų, turi nustatyti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias jo nagrinėjamos bylos aplinkybes. Šiuo požiūriu vieta, kurioje prekė turi būti pristatyta, turi būti tokia, kad būtų užtikrinta, jog ji bus pataisyta arba pakeista nemokamai, per protingą laiką ir nesukeliant jokių didelių nepatogumų vartotojui, atsižvelgiant į prekės pobūdį ir paskirtį, dėl kurios ta prekė vartotojui buvo reikalinga.

Pagal Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą kartu su 3 straipsnio 4 dalimi nedraudžiama reikalauti vartotojo iš anksto sumokėti nuvežimo ir (arba) atvežimo išlaidas, jeigu jos nėra finansinė našta, kuri atgrasytų vartotoją pasinaudoti savo teisėmis.

Direktyvos 1999/44 3 straipsnio 3 dalies trečia pastraipa, taikoma kartu su [3 straipsnio 5 dalies] antra įtrauka, turi būti aiškinama taip, kad vartotojas, kuris yra pranešęs pardavėjui apie trūkumą, turi teisę nutraukti sutartį, jeigu pardavėjas nesiima veiksmų, įskaitant informavimą, kur pristatyti prekę, kad būtų užtikrinta jos atitiktis sutarčiai vienu iš direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų būdų, išskyrus atvejus, kai yra tik nedidelis neatitikimas arba jis neįrodytas.