1.

1984 m., siekiant įveikti struktūrinį perteklių, tuometinis EEB teisės aktų leidėjas nustatė pieno ir pieno produktų gamybos kvotų sistemą, susijusią su papildomu mokesčiu už pieno pristatymą ir tiesioginį pardavimą viršijant kvotą. Šios sistemos veikimas, iš pradžių numatytas 5 metų laikotarpiui, buvo kelis kartus pratęstas, kol galiausiai baigėsi 2015 m. kovo 31 d.

2.

Kvotų sistema sukėlė neeilinį bylinėjimosi mastą ES ir nacionaliniuose teismuose ( 2 ). Be to, kai kuriose valstybėse narėse sistema buvo taikoma tik „fragmentiškai“ ( 3 ). Tai ypač taikytina Italijos atveju, kai gana ilgą laikotarpį valdžios institucijos nesugebėjo užtikrinti, kad papildomas mokestis už kiekius, pagamintus viršijant nacionalinę kvotą, būtų paskirstytas teisingai, laiku sumokėtas ir (arba) bet kuriuo atveju tinkamai įregistruotas ir sumos susigrąžintos ( 4 ).

3.

Ši byla yra papildomas ilgos istorijos dėl nesumokėtų mokesčių susigrąžinimo Italijoje epizodas. Trumpai tariant, keliamas klausimas, ar valstybė narė gali teisėtai reikalauti, kad supirkėjai atskaitytų iš pieno kainos sumą, gamintojų, kurie viršija savo individualias kvotas, mokėtiną kaip mokestį. Jei tokia nacionalinė teisė nesuderinama su Sąjungos teise, tuomet kyla klausimas, kokių pasekmių nacionalinės teisės nesuderinamumas su Sąjungos teise šiuo klausimu gali turėti supirkėjams ir gamintojams.

4.

1992 m. gruodžio 28 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3950/92, nustatančiu papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje ( 5 ), buvo pratęstas papildomo mokesčio schemos taikymas pieno ir pieno produktų sektoriuje, kurio galiojimas turėjo baigtis 1993 m. kovo 31 d. Ši schema turėjo būti taikoma dar septynis iš eilės einančius dvylikos mėnesių laikotarpius, pradedant nuo 1993 m. balandžio 1 d. ( 6 )

5.

Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnyje buvo numatyta:

„1.   Mokestis mokėtinas už per konkretų dvylikos mėnesių laikotarpį parduotus visus pieno ar pieno ekvivalento kiekius, viršijančius 3 straipsnyje nurodytą atitinkamą kiekį. Mokestį lygiomis dalimis moka gamintojai, kurie viršijo kiekius.

Remiantis konkrečios valstybės narės sprendimu, mokesčio dalis, kurią privalo mokėti kiekvienas gamintojas, yra nustatoma perskirsčius neišnaudotus referencinius kiekius arba jų neperskirsčius; arba supirkėjo lygiu – atsižvelgiant į viršytus kiekius, kurie dar lieka proporcingai kiekvieno gamintojo referenciniams kiekiams, arba nacionaliniu lygiu – atsižvelgiant į kiekvieno pavienio gamintojo viršytą referencinį kiekį.

2.   Pristatymų atveju mokestį privalantis mokėti supirkėjas iki tam tikros datos ir laikydamasis taisyklių, kurios turi būti nustatytos, valstybės narės kompetentingai institucijai sumoka priklausančią sumą, kurią jis išskaičiuoja iš pieno kainos, mokamos gamintojams, privalantiems mokėti mokestį, o jei to padaryti nepavyksta, – surenka jį bet kuriuo kitu tinkamu būdu.

<…>

Kai nurodyti kiekiai, kuriuos pristatė gamintojas, viršija jo referencinį kiekį, supirkėjui turi būti leidžiama mokėti avansą, laikantis išsamių valstybės narės nustatytų taisyklių, atskaityti sumą nuo pristatymo, kuriuo tas gamintojas viršija savo referencinius kiekius, pieno kainos.

<…>

4.   Tais atvejais, kai mokestis yra mokėtinas, o surinkta suma yra didesnė už tą mokestį, valstybė narė gali naudoti permoką finansuoti priemonėms, nurodytoms 8 straipsnio pirmoje įtraukoje, ir (arba) perskirstyti gamintojams, kurie atitinka prioritetines kategorijas, valstybės narės nustatytas remiantis objektyviais kriterijais, kurie turi būti nustatyti, arba kuriems poveikį daro išimtinės aplinkybės, atsiradusios dėl kurios nors su šia schema nesusijusios nacionalinės nuostatos.“

6.

2001 m. liepos 9 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1392/2001, nustatančio išsamias [Reglamento Nr. 3950/92], nustatančio papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje, taikymo taisykles ( 7 ), 9 straipsnyje („Permokėto mokesčio perskirstymo kriterijai“) numatyta:

„1.   Prireikus valstybės narės, pirmumo tvarka nustatydamos Reglamento (EEB) Nr. 3950/92 2 straipsnio 4 dalyje minimas prioritetines gamintojų kategorijas, remiasi šiais kriterijais:

2.   Kai, pritaikius 1 dalyje įvardytus kriterijus, konkrečiu laikotarpiu turimi finansiniai ištekliai neišnaudojami, valstybė narė, pasitarusi su Komisija, nustato kitus objektyvius kriterijus.“

7.

2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1788/2003, nustatančiu mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje ( 8 ), buvo panaikintas Reglamentas Nr. 3950/92. Pagal šio reglamento 11 straipsnio („Supirkėjų vaidmuo“) 1 dalį supirkėjai atsako už įnašo iš gamintojų surinkimą, kuris iš šių renkamas kaip mokestis. Jie privalo mokėti šias įmokas kompetentingai valstybės narės institucijai. Pagal 11 straipsnio 3 dalį, „[j]ei referenciniu laikotarpiu kiekiai, kuriuos pristatė gamintojas, viršija šį gamintojo turimą referencinį kiekį, atitinkama valstybė narė gali priimti sprendimą, kad bet kurių atitinkamo gamintojo pristatymų atveju dalį kainos už referencinį kiekį viršijantį pieną supirkėjas išskaitytų kaip gamintojo įnašo avansą, laikantis išsamių valstybės narės nustatytų taisyklių. Valstybė narė gali parengti ypatingą tvarką, pagal kurią supirkėjai galėtų šį avansą išskaityti tais atvejais, jei gamintojai pieną pristato keletui supirkėjų.“

8.

Pagal Reglamento Nr. 1788/2003 27 straipsnį („Įsigaliojimas“) šis reglamentas įsigaliojo 2003 m. spalio 24 d. Jo nuostatos tapo taikytinos nuo 2004 m. balandžio 1 d., išskyrus 6 ir 24 straipsnius, kurie taikomi nuo dienos, kurią įsigalioja šis reglamentas.

9.

2003 m. kovo 28 d.Decreto-legge n. 49, Riforma della normativa in tema di applicazione del prelievo supplementare nel settore del latte e dei prodotti lattiero-caseari (Dekretas įstatymas Nr. 49, kuriuo keičiamos nuostatos dėl papildomo mokesčio pieno ir pieno produktų sektoriuje taikymo), po pakeitimų pertvarkyto į 2003 m. gegužės 30 d. Įstatymą Nr. 119 (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 49/2003) ( 9 ), taikomo klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   <…> Supirkėjai išskaičiuoja papildomą mokestį, apskaičiuojamą pagal Reglamento Nr. 3950/92 (su pakeitimais) 1 straipsnį, už pristatytą pieno kiekį, viršijantį atskiriems tiekėjams skirtas individualias kvotas <…>

2.   Per 30 kalendorinių dienų nuo 1 dalyje nurodyto termino pabaigos <…> supirkėjai perveda išskaičiuotas sumas į nurodytą AGEA Finansų skyriaus atsiskaitomąją sąskaitą <…>“

10.

Dekreto įstatymo Nr. 49/2003 9 straipsnio („Mokesčių permokos grąžinimas“)1, 3 ir 4 dalyje nustatyta:

„1.   Pasibaigus kiekvienam laikotarpiui, AGEA: a) įtraukia į apskaitą pristatyto pieno kiekius ir visą supirkėjų pervestą mokesčio sumą pagal 5 straipsnyje nustatytus reikalavimus; b) apskaičiuoja visą nacionalinio mokesčio sumą, mokėtiną Europos Sąjungai už viršytą pristatymo kiekį; c) apskaičiuoja mokesčio permokos sumą.

<…>

3.   1 dalies c punkte minima suma <…> paskirstoma gamintojams, turintiems kvotas ir sumokėjusiems mokestį, taikant toliau nurodytus kriterijus ir tvarką: <…>

4.   Kai atlikus minėtus grąžinimus 3 dalyje nurodyta suma neišnaudojama, likutis paskirstomas gamintojams, turintiems kvotas ir sumokėjusiems mokestį, išskyrus tuos, kurie savo individualius referencinius kiekius viršijo daugiau kaip 100 proc., taikant toliau nurodytus kriterijus ir tvarką <…>“

11.

Decreto-legge del 24 giugno 2004 n. 157 – Disposizioni urgenti per l’etichettatura di alcuni prodotti agroalimentari, nonché in materia di agricoltura e pesca (2004 m. birželio 24 d. Dekretas įstatymas Nr. 157, kuriuo nustatomos skubiai taikytinos nuostatos dėl tam tikrų žemės ūkio produktų ženklinimo, dėl žemės ūkio ir žuvininkystės), su pakeitimais pertvarkyto į 2004 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymą Nr. 204 (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 157/2004) ( 10 ), 2 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Pagal [Dekreto įstatymo Nr. 49/2003] 9 straipsnį tinkamai mokesčius mokančių gamintojų kas mėnesį mokamo mokesčio permoka grąžinama šiems gamintojams. Jeigu po mokesčio grąžinimo visa likusi mokėtino mokesčio suma yra didesnė nei 5 proc. padidinta viso Europos Sąjungai mokėtino mokesčio suma, AGEA netaiko mėnesinių mokėjimų dar neatlikusiems gamintojams papildomo mokesčio, taikydama to paties 9 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus pirmenybės kriterijus; tai neturi įtakos [Dekreto įstatymo Nr. 49/2003] 5 straipsnio 5 dalyje nustatytų sankcijų taikymui.“

12.

2004 m. liepos mėn. Agenzia per le Erogazioni in Agricoltura (Italijos žemės ūkio mokėjimų agentūra; toliau – AGEA) nusiuntė pranešimą Caseificio Sociale San Rocco kaip pieno produktų „pirmajam supirkėjui“. Tame pranešime, susijusiame su pieno kvotomis ir papildomu mokesčiu už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. kovo 31 d., nurodyta, kad:

13.

Prie šio pranešimo AGEA pridėjo kiekvienam gamintojui skirtą sąrašą, kuriame buvo nurodytos jau sumokėtos ir grąžintinos sumos.

14.

Remdamasi prieš tai minėtu pranešimu AGEA nurodė, kad, atsižvelgiant į referencinį laikotarpį, Caseificio Sociale San Rocco neišskaičiavo papildomo mokesčio, kaip nurodyta Dekreto įstatymo Nr. 49/2003 5 straipsnyje. Todėl gamintojai, iš kurių jis pirko pieną, dar privalėjo sumokėti atitinkamas sumas.

15.

Caseificio Sociale San Rocco ir gamintojai (toliau – ieškovai pagrindinėje byloje) laikėsi nuomonės, kad AGEA taikyti Italijos teisės aktai nesuderinami su Sąjungos teise. Jie užginčijo AGEA pranešimą Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija). 2010 m. vasario 3 d. sprendimu tas teismas atmetė ieškinį, iš esmės teigdamas, kad nagrinėjamas Italijos teisės aktas buvo suderinamas su Reglamentu Nr. 1788/2003.

16.

Ieškovai pagrindinėje byloje apskundė šį sprendimą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija). 2017 m. lapkričio 21 d. tarpiniu sprendimu minėtas teismas leido iš dalies pateikti apeliacinį skundą. Minėtas teismas nusprendė, kad šiuo atveju taikytinos Sąjungos teisės normos turėjo būti ne Reglamente Nr. 1788/2003, bet Reglamente Nr. 3950/92 įtvirtintos normos. Vis dėlto, suabejojęs, kaip tinkamai aiškinti tam tikras Reglamento Nr. 3950/92 nuostatas, minėtas teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

17.

Rašytines pastabas pateikė ieškovai pagrindinėje byloje, Italijos vyriausybė ir Komisija.

18.

2018 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismas paprašė Italijos vyriausybės pateikti paaiškinimus dėl procedūrų apskaičiuojant papildomą mokestį 2003 ir 2004 pieno metais. 2018 m. gruodžio 13 d. Italijos vyriausybė atsakė į prašymą pateikti paaiškinimus.

19.

Ieškovai pagrindinėje byloje, Italijos vyriausybė ir Komisija taip pat pateikė žodines pastabas per 2019 m. sausio 17 d. posėdį.

20.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas aiškiai nurodo Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnį kaip pagrindinę šioje byloje taikytiną nuostatą. Tačiau tai ginčija Italijos vyriausybė; ji teigia, kad pagrindinėje byloje taikytina Reglamento Nr. 1788/2003 11 straipsnio 3 dalis, nes AGEA sprendimas, kurį ieškovai ginčija pagrindinėje byloje, buvo paskelbtas 2004 m. liepos mėn.

21.

Atsižvelgiant į tai, mano manymu, būtų naudinga apibrėžti teisinį pagrindą, šioje byloje taikomą ratione temporis.

22.

Šis klausimas yra svarbus: ieškovai pagrindinėje byloje tvirtina, kad nagrinėjami Italijos teisės aktai yra nesuderinami su Sąjungos teise, nes pieno supirkėjai privalo išskaičiuoti mokestį iš pieno kainos. Tačiau nuostatos, kuriomis reglamentuojamas mokesčio apskaičiavimas, vadovaujantis atitinkamai Reglamentu Nr. 3950/92 ir Reglamentu Nr. 1788/2003, nėra tapačios.

23.

Pagal Reglamento Nr. 1788/2003, kuriuo panaikintas Reglamentas Nr. 3950/92, 11 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms aiškiai leidžiama nuspręsti, kad, kai per pieno metus gamintojo pristatyti kiekiai viršijo to gamintojo kvotą, buvo reikalaujama iš supirkėjo atskaityti dalį pieno kainos kaip avansą iš gamintojo papildomo mokesčio. Atvirkščiai, kaip Teisingumo Teismas aiškiai nurodė Sprendime Consorzio Caseifici dell‘Altopiano di Asiago ( 11 ), Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalyje gamintojams tik suteikiama teisė, bet jokiu būdu jie nėra įpareigoti atlikti tokios atskaitos.

24.

Šiuo klausimu pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonei, kad, kiek tai susiję su Sąjungos teise, normos, kurios buvo taikomos klostantis faktinėms bylos aplinkybėms, buvo numatytos Reglamente Nr. 3950/92 (ir, vadinasi, nustatytos Reglamente Nr. 1392/2001, kuriame numatytos įgyvendinimo taisyklės).

25.

Pagrindinė byla susijusi su 2003 ir 2004 pieno metais (nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. kovo 30 d.). Vis dėlto Reglamentas Nr. 1788/2003, remiantis jo 27 straipsniu, pradėtas taikyti tik nuo 2004 m. balandžio 1 d.

26.

Tai visai nekelia nuostabos. Paprastai pieno metai prasideda balandžio 1 d. ir baigiasi kitų metų kovo 30 d. ( 12 ) Tai paaiškina, kodėl Reglamentas Nr. 1788/2003, kaip ir ankstesni teisės aktai, tarp jų ir Reglamentas Nr. 3950/92 ( 13 ), tapo taikytinas pieno metų pradžioje.

27.

Siekiant taikyti sistemą, kaip antai tą, pagal kurią numatytas papildomas mokestis pieno sektoriuje, būtina taikyti tam tikras taisykles per visą referencinį laikotarpį. Taisyklės, kaip antai tos, kuriomis nustatomi subjektai, atsakingi už mokesčio rinkimą ir mokesčio rinkimo būdo ir jo dydžio nustatymą, nėra procesinės teisės normos, kaip tvirtina Italijos vyriausybė, bet yra materialinės teisės normos ( 14 ). Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, kadangi procesinės teisės normos paprastai taikomos nuo jų įsigaliojimo momento, net nagrinėjamoms byloms ir ginčams, nebent konkrečioje priemonėje būtų numatyta kitaip, materialinės teisės normos paprastai aiškinamos kaip iš principo netaikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms ( 15 ).

28.

Tokios nuostatos kaip Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnis ir Reglamento Nr. 1788/2003 11 straipsnio 3 dalis susijusios su pagrindinių įpareigojimų, nustatytų Reglamente Nr. 3950/92, svarbiausiais aspektais. Todėl, remiantis pirmiau minėtais principais, šios nuostatos netaikomos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms.

29.

Italijos vyriausybės argumentas reikštų, kad Reglamento Nr. 1788/2003 11 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma faktinėms aplinkybėms (ypač tiekimo), kurios įvyko, ir ekonominiams santykiams, kurie prasidėjo iki 2004 m. balandžio 1 d. Tai, kitaip tariant, reikštų Reglamento Nr. 1788/2003 11 straipsnio 3 dalies de facto taikymą atgaline data, o tai prieštarauja tiek to paties reglamento 27 straipsnio aiškiai formuluotei, tiek jo tikslui.

30.

Šiuo klausimu galima daryti išvadą, kad, kiek nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais pieno supirkėjai įpareigoti išskaičiuoti mokestį iš pieno kainos laikotarpiu iki2004 m. balandžio 1 d., suderinamumas su Sąjungos teise gali būti grindžiamas tik ES nuostatomis, kurios buvo taikomos per tą laikotarpį – Reglamento Nr. 3950/92 nuostatomis, ypač jo 2 straipsnio 2 dalimi.

31.

Siekiant geriau suprasti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, gali būti naudinga pradėti nurodant reglamentuose Nr. 3950/92 ir Nr. 1392/2001 nustatytos sistemos aspektus, kurie yra svarbūs šiai bylai.

32.

Remiantis šiais reglamentais buvo taikomas mokestis pieno kiekiui, surinktam arba parduotam tiesiogiai vartoti viršijant tam tikrą nacionalinę kvotą. Valstybės narės, kurios viršijo nacionalinę kvotą, mokėjimo naštą turėjo paskirstyti gamintojams, dėl kurių atsirado šis perviršis, viršijant jų individualias kvotas.

33.

Siekiant išvengti vėlavimų surenkant ir sumokant mokestį, ES teisės aktų leidėjas nusprendė, kad pristatymo atveju būtent supirkėjas privalėjo sumokėti mokestį viešojo administravimo institucijoms po to, kai surinko jį iš gamintojų, išskaičiuodamas jį iš pieno kainos arba bet kokiu kitu tinkamu būdu. Tuo tikslu kompetentinga nacionalinė institucija pranešė arba patvirtino kiekvienam supirkėjui mokėtinų mokesčių sumą po to, kai valstybė narė priėmė sprendimą, kad visa ar dalis nepanaudotos kvotos turėjo būti paskirstyta atitinkamiems gamintojams (tiesiogiai arba per supirkėjus) ( 16 ). Jei perskirstomos neišnaudotos individualios kvotos, jos turėjo būti paskirstytos proporcingai kiekvieno gamintojo referenciniams kiekiams.

34.

Vis dėlto valstybės narės taip pat galėtų nuspręsti neperskirstyti nepanaudotų kvotų. Tokiu atveju jos sumą, surinktą kaip mokesčio Europos Sąjungai permoką, galėtų naudoti siekiant finansuoti nacionalines restruktūrizavimo programas ir (arba) ją grąžinti gamintojams, kurie patenka į tam tikras „prioritetines kategorijas“, ar gamintojams, kurie atsidūrė išskirtinėje padėtyje.

35.

Būtent atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pereisiu prie prejudicinių klausimų analizės.

36.

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tai, kad nacionalinės teisės akto nuostata nesuderinama su Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalimi, lemia tai, kad gamintojai neprivalo mokėti papildomo mokesčio, net jei įvykdytos minėtame reglamente nustatytos sąlygos.

37.

Prielaida, kuria grindžiamas šis klausimas, yra ta, kad nagrinėjami Italijos teisės aktai, pagal kuriuos supirkėjai įpareigojami atskaityti papildomą mokestį iš mokesčio už pieną, gamintojų pristatytą viršijant individualias kvotas, ir pervesti jį kas mėnesį AGEA, buvo nesuderinami su Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalimi. Pastaroji nuostata, kaip Teisingumo Teismas patikslino Sprendime Consorzio Caseifici dell‘Altopiano di Asiago ( 17 ), supirkėjams suteikia teisę iš gamintojui mokamos pieno kainos atskaityti sumą, šio gamintojo mokėtiną taikant papildomą mokestį, bet ir nenustato jiems jokios pareigos šiuo atžvilgiu.

38.

Tačiau šią prielaidą ginčija Italijos vyriausybė. Todėl pirmiausia išnagrinėsiu šį prieštaravimą, paskui – pagrindinį klausimą, keliamą pirmajame prejudiciniame klausime.

39.

Italijos vyriausybės nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktu Sprendimo Consorzio Caseifici dell‘Altopiano di Asiago aiškinimu nueita per toli. Šios vyriausybės teigimu, minėtame sprendime neatmetama galimybė, kad valstybės narės gali rinktis, kaip numatyta Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalyje, kokiu būdu surinkti mokestį (privalomu atskaitymu ar kitomis priemonėmis). Teisingumo Teismas tik konstatavo, kad valstybės narės negali skirti sankcijos supirkėjams, kurie nesilaiko šios pareigos.

40.

Tiesa, kad byla, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Consorzio Caseifici dell‘Altopiano di Asiago, buvo iškelta dėl ieškinio, kurį pateikė įstaiga, atstovaujanti pieno gamintojams, dėl administracinės sankcijos, kurią jiems pritaikė Italijos valdžios institucijos, dėl, be kita ko, neatskaitymo iš pieno kainų sumų, kurias turi mokti gamintojai, kurie viršijo savo individualias kvotas. Vis dėlto atrodo, kad Teisingumo Teismas šį klausimą nagrinėjo abstrakčiai, neteikdamas didelės reikšmės konkrečioms bylos aplinkybėms.

41.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas toje byloje iš esmės klausė, ar supirkėjas, remiantis Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalimi, privalo išskaičiuoti sumas, kurias turi mokėti gamintojai, kurie viršija savo individualias kvotas. Teisingumo Teismas atsakė neigiamai ir pabrėžė, kad Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalimi supirkėjams suteikiama pasirinkimo galimybė, o ne šiuo atžvilgiu neišvengiama pareiga ( 18 ).

42.

Taigi tai, be abejo, reiškia, kad valstybės narės negali taikyti sankcijų supirkėjams, kurie nusprendžia ne atskaityti mokėtinas sumas kaip papildomą mokestį už pieno kainą, mokamą gamintojams, o gauti šias sumas kitomis priemonėmis. Tačiau iš šių išvadų taip pat visiškai logiškai matyti, kad valstybės narės negali nubausti supirkėjų, kurie priima tokį sprendimą, taikydamos jiems kitas nepalankias sąlygas, pavyzdžiui, diskriminuoti perskirstant nepanaudotas kvotas arba perskirstant surinkto mokesčio perviršį ( 19 ). Tai būtų nesuderinama su tuo, kad Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalis – vartojant generalinio advokato La Pergola formuluotę – susijusi su pirkėjų teise, kurios nepanaudojimas „negali lemti sankcijų“ ( 20 ). Ir „sankcijos“ turėtų būti suprantamos, pridurčiau, plačiąja prasme.

43.

Todėl Sprendime Consorzio Caseifici dell‘Altopiano di Asiago Teisingumo Teismas nurodė galimybę pasirinkti, kaip rinkti mokestį – atskaitymo būdu ar kitomis atitinkamomis priemonėmis, ir suformulavo tai kaip kiekvieno pirkėjo subjektinę teisę. Jei individuali teisė nustatoma pagal ES teisės aktus, darytina išvada, kad nacionalinės teisės aktai negali atimti iš asmenų šios teisės. Taigi, iš tiesų, tokie valstybės narės teisės aktai yra nesuderinami su Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalimi.

44.

Vis dėlto, net jeigu pats Sąjungos teisės aktų leidėjas vėliau „perėjo“ prie kito mokesčio surinkimo modelio, išlieka faktas, kad atitinkamu laikotarpiu pasirinkimą šiuo atžvilgiu galėjo daryti supirkėjai.

45.

Todėl, nors ir pripažindamas, kad toks Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalies aiškinimas gali lemti tam tikrą įgyvendinimo sistemos susilpnėjimą, turiu sutikti su ieškovais pagrindinėje byloje ir Komisija, kad, kalbant apie teisę po Teisingumo Teismo sprendimo Consorzio Caseifici dell‘Altopiano di Asiago, prielaida, kuria grindžiamas pirmasis klausimas, yra teisinga.

46.

Dabar išnagrinėsiu klausimo esmę.

47.

Iš esmės pirmuoju prejudiciniu klausimu keliamas klausimas, ar tokioje situacijoje, kai pagal nacionalinę normą reikalaujama, kad, priešingai, nei nurodyta Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalyje, supirkėjai atskaitytų papildomą mokestį iš pieno kainos, mokestis nebėra mokėtinas, net jeigu šiame reglamente numatytų sąlygų yra laikomasi. Kitaip tariant, ar dėl nacionalinės teisės normos nesuderinamumo su Sąjungos teise supirkėjai turėtų būti atleidžiami nuo pareigos surinkti papildomą mokestį iš gamintojų ir pervesti jį kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms ir (arba) gamintojai turėtų būti atleidžiami nuo pareigos mokėti papildomą mokestį?

48.

Atsakymas į šį klausimą, mano nuomone, yra gana akivaizdus: ne. Tiesą sakant, visos šalys, pateikusios pastabas šioje byloje (įskaitant ieškovus pagrindinėje byloje) sutinka: dėl to, kad nacionalinės procedūrinės teisės normos, reglamentuojančios papildomo mokesčio surinkimą, gali būti nesuderinamos su Sąjungos teise, supirkėjai ar gamintojai negali būti atleisti nuo jų esminių pareigų. Paprastai tariant, nesutarimas (ir nesuderinamumas) atsižvelgiant į tai, kaip mokestis bus renkamas, nedaro įtakos klausimui, ar mokestį reikia mokėti.

49.

Dėl supirkėjų kitokia išvada prieštarautų reglamentų Nr. 3950/92 ir Nr. 1392/2001 nuostatoms, kuriuose aiškiai ir tiksliai nurodyta, kad pristatymo atveju supirkėjas yra atsakingas už mokesčio sumokėjimą ( 21 ). Dėl to šiais reglamentais nustatyta sistema taip pat iš esmės taptų neveiksminga, nes pristatymas sudaro didžiąją pieno pardavimo dalį ir dėl to „už [sistemos] įgyvendinimą visų pirma atsako pirkėjai“ ( 22 ).

50.

Vienintelis poveikis, kylantis iš minėto nesuderinamumo, yra tas, kad minėtos nacionalinės teisės normos neturėtų būti taikomos. Pasekmės supirkėjams yra dvejopos: viena vertus, jie iš naujo įgyja laisvę rinkti sumas „bet kokiomis atitinkamomis priemonėmis“ ir, kita vertus, supirkėjai, kurie nesurinko mokesčio atlikdami atskaitymus iš pieno kainos, negali būti baudžiami.

51.

A fortiori, nacionalinės teisės nesuderinamumas su Sąjungos teise dėl normų, reglamentuojančių papildomo mokesčio surinkimą iš supirkėjų, negali turėti jokios įtakos gamintojų pareigai sumokėti mokestį.

52.

Kaip aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 3950/92 6 konstatuojamojoje dalyje ir 2 straipsnio 1 dalyje, pareiga mokėti papildomą mokestį yra tiesioginė pasekmė to, kad nacionalinė kvota viršijama, ir „gamintojai, kurie viršijo kvotą, privalo mokėti mokestį“.

53.

Kaip neseniai pabrėžė Teisingumo Teismas, pagal Reglamento Nr. 1392/2001 11 straipsnio 1 ir 2 dalis „valstybės narės privalo imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad mokestis, įskaitant palūkanas nesilaikius mokėjimo termino, būtų tinkamai surinktas ir paskirstytas gamintojams, kurie prisidėjo prie perviršio“ ( 23 ). Iš tikrųjų, jei gamintojai nevykdo savo pareigų pagal schemą ir supirkėjai nevykdo veiksmų, valstybės narės turi teisę imtis tiesioginių veiksmų prieš gamintojus siekiant išieškoti mokėtinas sumas ( 24 ).

54.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių manau, kad Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą turėtų atsakyti taip, kad nacionalinių teisės normų, reglamentuojančių papildomo mokesčio surinkimą, nesuderinamumas su Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalimi neatleidžia gamintojų nuo pareigos mokėti papildomą mokestį.

55.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar turėtų būti apsaugoti supirkėjų ir gamintojų, kurie laikėsi pareigos atskaityti mokestį iš pieno kainos ir sumokėti šią sumą viešosios valdžios institucijoms kas mėnesį, teisėti lūkesčiai. Šis klausimas, kaip suprantu, kiltų tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų teigiamai.

56.

Kadangi nacionalinių teisės normų, reglamentuojančių papildomo mokesčio surinkimą, nesuderinamumas su Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 2 dalimi, mano nuomone, neatleidžia gamintojų ir supirkėjų nuo jų esminės pareigos pagal tą reglamentą, antrasis prejudicinis klausimas netenka reikšmės.

57.

Iš tiesų, atsižvelgiant į tokias aplinkybes, nesu visiškai tikras, kokie teisėti lūkesčiai turėtų būti apsaugoti.

58.

Šiuo klausimu aš tik norėčiau pridurti, kad pagal Reglamento Nr. 1392/2001 8 straipsnio 2 ir 3 dalis valstybių narių valdžios institucijos turėtų imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas pareigų nevykdančių gamintojų mokėtino mokesčio mokėjimas. Be to, turi būti taikomos palūkanos už mokėtinų sumų pavėluotą mokėjimą. Taip, galiausiai, nepažeidžiamos valstybių narių galimybės taikyti atitinkamas sankcijas šalims, kurios pažeidžia savo pareigas pagal šią sistemą.

59.

Trečiasis prejudicinis klausimas susijęs su pasekmėmis, kurių gali atsirasti dėl nacionalinės teisės aktų, kuriais reglamentuojamas papildomo mokesčio surinkimas ir mokėjimas, nesuderinamumo su reglamentais Nr. 3950/92 ir Nr. 1392/2001 tiek, kiek tai susiję su mokesčio permokos grąžinimu.

60.

Iš esmės, trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1392/2001 9 straipsniu draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią gamintojams nustatomi skirtingi mokesčio permokos grąžinimo būdai ir laikotarpiai, atsižvelgiant į tai, ar šių gamintojų mokėtino mokesčio sumos buvo išskaičiuotos iš pieno kainos ir kas mėnesį pervestos kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms, ar ne.

61.

Siekiant geriau suprasti šio klausimo priežastis ir keliamus klausimus, gali būti naudinga trumpai priminti konkrečias aplinkybes, susijusias su šiuo konkrečiu klausimu.

62.

Pieno gamyba Italijoje 2003 ir 2004 pieno metais viršijo kvotą, paskirtą tai valstybei narei pagal atitinkamus ES teisės aktus. Todėl dėl perviršio ši valstybė narė buvo skolinga papildomą mokestį Europos Sąjungai. Vis dėlto, kadangi kai kurios individualios kvotos nebuvo panaudotos, bendra suma, kurią Italijos valdžios institucijos gavo (arba turėjo gauti) iš gamintojų, kurie prisidėjo prie perviršio – tiesiogiai arba per supirkėjus, – buvo didesnė už į Sąjungos biudžetą mokėtino mokesčio sumą.

63.

Italijos vyriausybės nuomone, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nusprendė nepasinaudoti galimybe, numatyta Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, perskirstyti nepanaudotas kvotas. Iš tikrųjų buvo nuspręsta perskirstyti permoką gamintojams, kurie patenka į tam tikras prioritetines kategorijas, pagal Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 4 dalį. Tuo tikslu gamintojams, kurie laikėsi savo mėnesinio mokėjimo įsipareigojimų ir kurie vykdė veiklą kalnų vietovėse arba kitose nepalankioje padėtyje esančiose vietovėse, mokestis turėjo būti grąžintas pirmiausia. Jei dalis permokos liktų, valdžios institucijos vėliau sumažintų sumas, prašomas iš tų gamintojų, kurie nesilaikė savo mėnesinių įmokų įsipareigojimų ir kurie vykdė veiklą kalnų vietovėse arba kitose nepalankioje padėtyje esančiose vietovėse.

64.

Tačiau ieškovai pagrindinėje byloje ginčija šias Italijos vyriausybės nurodytas faktines aplinkybes. Jie mano, kad Italijos valdžios institucijos iš tikrųjų klostantis faktinėms aplinkybėms ne grąžino mokesčių permoką, bet perskirstė nepanaudotas kvotas tarp tam tikrų gamintojų, kurie viršijo savo individualias kvotas.

65.

Vis dėlto atrodo, kad tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo trečiąjį klausimą, leidžia manyti, kad tas teismas taip pat laikosi nuomonės, jog 2004 m. Italijos valdžios institucijos nusprendė grąžinti mokesčio permoką gamintojams, patenkantiems į tam tikras prioritetines kategorijas.

66.

Todėl atsakysiu į šį klausimą, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Vykstant procesui pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas nekompetentingas nustatyti faktines aplinkybes. Tai yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prerogatyva.

67.

Taigi tiesiog dėl išsamumo taip pat trumpai išnagrinėsiu ieškovų pagrindinėje byloje nurodytą scenarijų. Kaip suprantu, faktinės ginčo aplinkybės, dėl kurių šalys nesutaria, nėra lemiamos siekiant spręsti svarbų klausimą, iškeltą trečiuoju prejudiciniu klausimu, kuris yra, trumpai tariant, toks: pagal kokius kriterijus galima diferencijuoti gamintojus.

68.

Toliau paaiškinsiu, kodėl manau, kad supirkėjams arba gamintojams, kurie nesilaikė pareigos, nustatytos pagal nacionalinę teisę, atskaityti mokestį iš pieno kainos ir pervesti jį kompetentingoms institucijoms kas mėnesį, negali būti taikomos mažiau palankios sąlygos nei kitiems gamintojams arba supirkėjams, kalbant apie permokėto mokesčio grąžinimą ar nepanaudotų kvotų perskirstymą.

69.

Kaip minėta šios išvados 60 punkte, trečiasis klausimas susijęs su tuo, ar Reglamento Nr. 1392/2001 9 straipsniu draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Dekreto įstatymo Nr. 157/2004 2 straipsnio 3 dalis, pagal kurią gamintojams nustatyti skirtingi mokesčio permokos grąžinimo būdai ir laikotarpiai, atsižvelgiant į tai, ar šių gamintojų mokėtino mokesčio sumos buvo atskaitytos iš pieno kainos ir pervestos kas mėnesį kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms, ar ne.

70.

Atsakymas į šį klausimą, mano manymu, turi būti teigiamas.

71.

Reglamento Nr. 1392/2001 9 straipsnio 1 dalies formuluotė yra labai aiški: valstybė narė, kuri nusprendžia perskirstyti mokesčio permoką tarp gamintojų, gali tai daryti tik tam tikroms „prioritetinėms kategorijoms“, kurios turi būti nustatomos remiantis išvardytais kriterijais. Šie kriterijai yra aiškiai išsamūs ir išvardyti „eilės tvarka“. Taigi valstybės narės negali nukrypti nuo šių kriterijų. A fortiori jos, siekdamos apibrėžti prioritetines kategorijas, negali pridėti kriterijaus, kurį sudaro nacionalinės procedūrinės normos laikymasis, dar daugiau – kuris pasirodė nesuderinamas su Reglamento Nr. 3950/92 nuostatomis.

72.

Reglamento Nr. 1392/2001 9 straipsnio 2 dalyje, savo ruožtu, valstybėms narėms leidžiama taikyti „kitus objektyvius kriterijus“, bet tik „kai, pritaikius [šios nuostatos] 1 dalyje įvardytus kriterijus, konkrečiu laikotarpiu turimi finansiniai ištekliai neišnaudojami“ ir jeigu šiuo klausimu buvo konsultuotasi su Komisija.

73.

Vis dėlto suprantu, kad nacionalinis kriterijus, remiantis Dekreto įstatymo Nr. 49/2003 5 straipsnio 1 dalimi, buvo taikomas siekiant nustatyti gamintojus, kuriems permoka galėtų būti grąžinta pirmiausia. Tik jei po pirmojo perskirstymo etapo būtų likę lėšų, grąžinimai būtų atlikti kitiems gamintojams. Taigi, atrodo, kad nacionalinėse teisės nuostatose vadovaujamasi logika, kuri praktikoje yra priešinga Reglamento Nr. 1392/2001 9 straipsnio logikai. Be to, nėra aišku, remiantis bylos medžiaga, ar Italijos valdžios institucijos konsultavosi su Komisija dėl šio „procedūrinio“ kriterijaus taikymo.

74.

Todėl, mano nuomone, Reglamento Nr. 1392/2001 9 straipsniu draudžiama valstybei narei neleisti grąžinti permokos gamintojams, kurie patenka į vieną iš prioritetinių kategorijų arba kurie atitinka kriterijus, dėl kurių susitarė Komisija ir atitinkamos valstybės narės. Todėl gamintojams, kurie nesumokėjo mokesčio, kaip to reikalaujama Dekreto įstatymo Nr. 49/2003 5 straipsnio 1 dalyje, negali būti taikomos mažiau palankios sąlygos nei kitiems gamintojams tuo atveju, kai grąžinama mokesčio permoka pagal Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 4 dalį.

75.

Dėl išsamumo norėčiau pridėti paskutinę pastabą, kad gamintojai, kurie tinkamai laikėsi Dekreto įstatymo Nr. 49/2003 5 straipsnio 1 dalies reikalavimų, negali būti laikomi tokiais, „kuriems poveikį daro išimtinės aplinkybės, atsiradusios dėl kurios nors su šia schema nesusijusios nacionalinės nuostatos“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 4 dalį. Neatsižvelgiant į sąvokos „išimtinės aplinkybės“ taikymo srities aiškinimą, o ji bet kuriuo atveju gali būti aiškinama gana siaurai, aišku, kad, taikant bet kokį Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 4 dalies galimą aiškinimą, tokia nuostata, kaip Dekreto įstatymo Nr. 49/2003 5 straipsnio 1 dalis, negali būti laikoma „nesusijusia“ su pieno kvotų sistema.

76.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą, mano nuomone, reikėtų atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 1392/2001 9 straipsniu draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią gamintojams nustatyti skirtingi mokesčio permokos grąžinimo būdai ir laikotarpiai, atsižvelgiant į tai, ar šių gamintojų mokėtino mokesčio sumos buvo atskaitytos iš pieno kainos ir pervestos kas mėnesį kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms, ar ne.

77.

Mano vertinimas nebūtų buvęs kitoks, net jei išskirtinis požiūris, Italijos valdžios institucijų taikytas gamintojams ir supirkėjams, kurie nesilaikė Dekreto įstatymo Nr. 49/2003 5 straipsnio 1 dalies, būtų susijęs su nepanaudotų kvotų perskirstymu, kaip teigia ieškovai pagrindinėje byloje.

78.

Vadovaujantis Reglamento Nr. 3950/92 2 straipsnio 1 dalimi nepanaudotos individualios kvotos turi būti paskirstomos „proporcingai kiekvieno gamintojo referenciniams kiekiams“ ( 25 ). Tai reiškia, kad, be abejonės, nepanaudotos kvotos turi būti paskirstytos visiems gamintojams, kurie yra viršiję kiekius, ir kad turi būti atitinkamai nustatytas jų įnašas į mokėtiną mokestį ( 26 ).

79.

Todėl supirkėjai arba gamintojai, kurie nesilaikė Dekreto įstatymo Nr. 49/2003 5 straipsnio 1 dalies, negalėjo būti diskriminuojami net nepanaudotų kvotų perskirstymo atveju.

80.

Apibendrindamas siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) pateiktą prejudicinį klausimą: