EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62018CA0128

Byla C-128/18: 2019 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas byloje (Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl Dumitru-Tudor Dorobantu (Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – Atsisakymo vykdyti pagrindai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnis – Nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas – Laisvės atėmimo sąlygos išduodančiojoje valstybėje narėje – Vykdančiosios teisminės institucijos atliekamas vertinimas – Kriterijai)

OL C 423, 2019 12 16, p. 6–7 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

16.12.2019   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 423/6


2019 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas byloje (Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) dėl Europos arešto orderio, išduoto dėl Dumitru-Tudor Dorobantu

(Byla C-128/18) (1)

(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose - Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR - Europos arešto orderis - Atsisakymo vykdyti pagrindai - Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnis - Nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas - Laisvės atėmimo sąlygos išduodančiojoje valstybėje narėje - Vykdančiosios teisminės institucijos atliekamas vertinimas - Kriterijai)

(2019/C 423/07)

Proceso kalba: vokiečių

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg

Šalis pagrindinėje byloje

Dumitru-Tudor Dorobantu

Rezoliucinė dalis

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 1 straipsnio 3 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad, kai vykdančioji teisminė institucija turi objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų, patvirtinančių sisteminius ar bendrus kalinimo sąlygų išduodančiosios valstybės narės įkalinimo įstaigose trūkumus, siekdama įvertinti, ar yra svarių ir pagrįstų motyvų manyti, kad asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kai jis bus perduotas šiai valstybei narei, kils realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį, ji turi atsižvelgti į visus svarbius materialinius kalinimo sąlygų įkalinimo įstaigoje, kurioje konkrečiai numatyta kalinti šį asmenį, aspektus, kaip antai kaliniui tenkančią asmeninę erdvę šios įstaigos kameroje, sanitarines sąlygas ir kalinio judėjimo laisvės šioje įstaigoje apimtį. Atliekant šį vertinimą neapsiribojama tik akivaizdžių trūkumų kontrole. Vertindama vykdančioji teisminė institucija turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos informacijos, kuri, kaip ji mano, yra būtina, ir iš esmės pasikliauti šios institucijos suteiktomis garantijomis, jei nėra konkrečių duomenų, leidžiančių manyti, kad kalinimo sąlygos pažeidžia Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį.

Konkrečiai kalbant apie kaliniui tenkančią asmeninę erdvę, pažymėtina, kad vykdančioji teisminė institucija, šiuo metu Sąjungos teisėje šioje srityje nesant minimalių standartų, turi atsižvelgti į minimalius reikalavimus, kylančius iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, kaip jį aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas. Nors apskaičiuojant tokią erdvę neturi būti įtrauktas sanitariniams įrenginiams skirtas plotas, reikia atsižvelgti į erdvę, kurią užima baldai. Bet kuriuo atveju kaliniai turi turėti galimybę laisvai judėti kameroje.

Vykdančioji teisminė institucija negali atmesti, kad esama realaus pavojaus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, vien dėl to, kad išduodančiojoje valstybėje narėje atitinkamas asmuo gali pasinaudoti teisių gynimo priemone, leidžiančia jam apskųsti jo kalinimo sąlygas, arba vien dėl to, kad toje valstybėje narėje egzistuoja teisės aktai ar struktūrinės priemonės, skirtos kalinimo sąlygų kontrolei sustiprinti.

Vykdančiosios teisminės institucijos išvados, kad egzistuoja svarių ir pagrįstų motyvų manyti, jog atitinkamam asmeniui, perduotam išduodančiajai valstybei narei, kils toks pavojus dėl kalinimo sąlygų įkalinimo įstaigoje, kurioje numatoma jį įkalinti, negali atsverti – siekiant priimti sprendimą dėl tokio perdavimo – argumentai, grindžiami veiksmingu teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, taip pat tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo tarpusavio principais.


(1)  OL C 268, 2018 7 30.


Top