1

1997 m. kovo 10 d., pasibaigus konkursui, Lenkijos Respublika suteikė ieškovei Autostrada Wielkopolska S.A. koncesiją dėl greitkelio A2 atkarpos Naujasis Tomyslis (Lenkija)–Koninas (Lenkija) (toliau – atitinkamas greitkelio A2 ruožas) tiesimo ir eksploatavimo 40 metų laikotarpiui.

2

Pagal 1997 m. rugsėjo 12 d. pasirašytą koncesijos susitarimą ieškovė įsipareigojo savo sąskaita ir rizika užsitikrinti išorinį finansavimą tam, kad nutiestų ir eksploatuotų atitinkamą A2 greitkelio ruožą, ir už tai įgyti teisę į greitkelio naudotojų sumokėtas rinkliavas. Šis susitarimas jai taip pat leido padidinti už naudojimąsi greitkeliu renkamos rinkliavos tarifus, siekiant maksimaliai padidinti savo pajamas, neviršijant atskirai transporto priemonių kategorijai nustatytų maksimalių tarifų ribų.

3

Po įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. Lenkijos Respublika turėjo į Lenkijos teisę perkelti 1999 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 1999/62/EB dėl sunkiasvorių krovininių transporto priemonių apmokestinimo už naudojimąsi tam tikra infrastruktūra (OL L 187, 1999, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.; 7 sk., 4 t., p. 372). Šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rinkliavos ir naudotojo mokesčiai negali būti imami vienu metu už naudojimąsi kuria nors viena atskira kelio atkarpa.

4

Taigi Lenkijos Parlamentas 2005 m. liepos 28 d. priėmė Ustawa o zmianie ustawy o autostradach płatnych oraz o Krajowym Funduszu drogowym oraz ustawy o transporcie drogowym (Greitkelių mokesčio ir Nacionalinio kelių fondo įstatymas ir Kelių transporto įstatymas) (Dz. U., Nr. 155, 1297 pozicija, toliau – 2005 m. liepos 28 d. įstatymas). Šiuo įstatymu buvo panaikintas dvigubas sunkiasvorių krovininių transporto priemonių apmokestinimas už tos pačios kelio atkarpos naudojimą. Nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. sunkiasvorėms krovininėms transporto priemonėms, turinčioms vinjetę (gaunamą sumokėjus kelių naudojimo mokestį), už naudojimąsi Lenkijos nacionaliniais keliais nebetaikomas greitkelių, kurie yra koncesijos sutarčių dalykas, mokestis.

5

Pagal 2005 m. liepos 28 d. įstatymą koncesijų turėtojams Nacionalinis kelių fondas turi išmokėti kompensacijas už prarastas pajamas atleidus nuo apmokestinto greitkelio rinkliavų. Pagal jį koncesijos turėtojai taip pat turėjo teisę į kompensaciją, lygią 70 % sumos, gaunamos faktinį sunkiasvorių krovininių transporto priemonių, turinčių vinjetę, kelionių skaičių padauginus iš kiekvienos kategorijos sunkiasvorėms krovininėms transporto priemonėms taikomų netiesioginių kelių mokesčių, dėl kurių su koncesijos turėtojais susitarta derantis. Tame įstatyme nustatytas sumažinimas iki 70 % buvo skirtas kompensuoti numatytam sunkiasvorių krovininių transporto priemonių eismo srauto greitkeliuose, kuriems taikoma koncesija, padidėjimui atleidus nuo rinkliavos. Jame taip pat buvo numatyta, kad renkamų netiesioginių kelių mokesčio tarifai negali viršyti realių tarifų, taikomų atitinkamai transporto priemonės kategorijai. Galiausiai jame nustatyta, kad kompensavimo metodas turi būti nustatytas kiekviename koncesijos susitarime.

6

Kiek tai susiję su ieškove, po derybų su Lenkijos valdžios institucijomis kompensavimo metodas ir netiesioginiai kelių mokesčiai buvo nustatyti 2005 m. spalio 14 d. sudaryto Koncesijos susitarimo 6 priede (toliau – 6 priedas).

(Praleista)

14

2007 m. lapkričio 28 d. raštu Generalna Dyrekcja dróg krajowych i Autostrad (Nacionalinė kelių ir greitkelių direkcija, Lenkija) pranešė ieškovei, kad dėl abejonių, susijusių su 6 priede nurodytų prielaidų tikslumu, ji nepritaria pasiūlymui peržiūrėti netiesioginių kelių mokesčių tarifus. Nepaisant šio rašto, ieškovė ir toliau kas mėnesį gavo mėnesinius mokėjimus iš netiesioginių kelių mokesčių, laikantis minėto priedo nuostatų. Vėliau, 2008 m. lapkričio 13 d., Lenkijos infrastruktūros ministras pranešė, kad bandoma sustabdyti šio priedo veikimą, ir nurodė, be kita ko, kad padarė klaidą, sudarydamas tą susitarimą.

15

Lenkijos Respublikos manymu, ieškovė pervertino tikrojo kelių mokesčio rinkimo modelio VGN, nes rėmėsi pasenusiomis eismo ir pajamų prognozėmis. Ieškovė rėmėsi konsultacinės įmonės „Wilbur Smith Associates“ (WSA) 1999 m. parengtu eismo srautų ir pajamų tyrimu (toliau – 1999 m. WSA tyrimas), nors jau buvo parengtas naujesnis 2004 m. birželio mėn. WSA tyrimas (toliau – 2004 m. WSA tyrimas). Remiantis 2010 m. rugsėjo 24 d. ataskaita, kurią Lenkijos infrastruktūros ministerijos užsakymu parengė bendrovė „PricewaterhouseCoopers“ (toliau – „PwC“ ataskaita), naudojant 2004 m., o ne 1999 m. WSA tyrimo eismo srautų ir pajamų prielaidas, tikrojo kelių mokesčio rinkimo modelio VGN sumažėja nuo 10,77 iki 7,42 proc.

16

Lenkijos infrastruktūros ministro manymu, ieškovė gavo per didelę kompensacijos iš netiesioginių kelių mokesčių sumą. Kadangi ieškovė atsisakė grąžinti Lenkijos Respublikos pareikalautą grąžinti permoką, ministras paprašė pradėti teismo procesą dėl šios permokos išieškojimo.

17

Tuo pačiu metu ieškovė užginčijo atsisakymą taikyti 6 priedą ir perdavė klausimą spręsti arbitražo teismui. 2013 m. kovo 20 d. arbitražo teismas priėmė ieškovei palankų sprendimą ir nurodė, kad šis priedas galioja ir Lenkijos Respublika turi laikytis jo sąlygų. 2018 m. sausio 26 d. sprendimu Sąd Okręgowy w Warszawie, I Wydział Cywilny (Varšuvos apygardos teismas, pirmasis civilinis skyrius, Lenkija) atmetė Lenkijos infrastruktūros ministro skundą dėl 2013 m. kovo 20 d. arbitražo teismo sprendimo. Dėl šio sprendimo buvo pradėta apeliacinė procedūra Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas, Lenkija).

(Praleista)

19

2012 m. rugpjūčio 31 d. Lenkijos Respublika pranešė Europos Komisijai apie priemonę, pagal kurią ieškovei skirta finansinė kompensacija netiesioginių kelių mokesčių forma, atsižvelgiant į dėl 2005 m. liepos 28 d. įstatymo parastas pajamas.

(Praleista)

21

2017 m. rugpjūčio 25 d. Komisija priėmė Sprendimą (ES) 2018/556 dėl valstybės pagalbos SA.35356 (2013/C) (ex 2013/NN, ex 2012/N), kurią Lenkija suteikė bendrovei „Autostrada Wielkopolska S.A.“ (OL L 92, 2018, p. 19, toliau – ginčijamas sprendimas).

(Praleista)

38

Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnis

Kompensacijos, kurią [pagal 2005 m. liepos 28 d. įstatymą Lenkijos Respublika] [ieškovei] mokėjo nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., permoka, siekianti [223,74 mln. EUR], yra valstybės pagalba pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį.

2 straipsnis

1 straipsnyje nurodyta valstybės pagalba yra neteisėta, nes buvo suteikta pažeidžiant [SESV] 108 straipsnio 3 dalyje nustatytą pranešimo ir neveikimo pareigą.

3 straipsnis

Pirmame straipsnyje nurodyta valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka.

4 straipsnis

1.   [Lenkijos Respublika] susigrąžina iš pagalbos gavėjo 1 straipsnyje nurodytą pagalbą <…>“

(Praleista)

46

Ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, gero administravimo ir jos teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Konkrečiau kalbant, ji mano, kad iš jos buvo atimta galimybė dalyvauti oficialioje tyrimo procedūroje tiek, kiek tai tinkama atsižvelgiant į bylos aplinkybes.

(Praleista)

51

Pagal suformuotą jurisprudenciją bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, kurioje gali būti priimtas sprendimas jo nenaudai, teisės į gynybą paisymas yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos teisės principų ir jį reikia užtikrinti, net jeigu nėra atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (žr. 2016 m. kovo 16 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, T‑103/14, EU:T:2016:152, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52

Vis dėlto administracinė procedūra valstybės pagalbos srityje pradedama tik dėl suinteresuotosios valstybės narės. Todėl įmonės pagalbos gavėjos šioje procedūroje laikomos tik „suinteresuotomis“ ir negali pačios dalyvauti rungimosi principu grindžiamose diskusijose su Komisija taip, kaip tai gali daryti ta valstybė narė (žr. 2016 m. kovo 16 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, T‑103/14, EU:T:2016:152, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ši išvada galioja, net jeigu pagalbą suteikusi valstybė narė ir ieškovė, kaip šios pagalbos gavėja, gali turėti skirtingų interesų per tokią procedūrą (šiuo klausimu žr. 2016 m. kovo 16 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, T‑103/14, EU:T:2016:152, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Taigi, kaip nustatyta jurisprudencijoje, pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį pradėtoje administracinėje procedūroje suinteresuotieji asmenys iš esmės atlieka Komisijos informacijos šaltinio vaidmenį. Vadinasi, suinteresuotieji asmenys, kurie negali remtis asmenims, prieš kuriuos pradėta procedūra, pripažįstama teise į gynybą, turi vienintelę teisę dalyvauti administracinėje procedūroje tiek, kiek tai tinkama atsižvelgiant į bylos aplinkybes (žr. 2016 m. kovo 16 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, T‑103/14, EU:T:2016:152, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 6 straipsnio 1 dalį, kai Komisija nusprendžia pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl pagalbos projekto, ji turi suteikti galimybę suinteresuotiesiems asmenims pateikti savo pastabas. Ši taisyklė yra esminis procedūrinis reikalavimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį (2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Freistaat Sachsen, C‑334/07, EU:C:2008:709, 55 punktas). Dėl šios pareigos Teisingumo Teismas nusprendė, kad pranešimo paskelbimas Oficialiajame leidinyje yra tinkama priemonė informuoti visus suinteresuotuosius asmenis apie procedūros pradžią, nurodant, kad šiuo pranešimu siekiama iš suinteresuotųjų asmenų tik gauti visą informaciją, reikalingą būsimiems Komisijos veiksmams (žr. 2016 m. kovo 16 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, T‑103/14, EU:T:2016:152, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Be to, remiantis Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalimi, sprendime pradėti procedūrą apibendrinamos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, pateikiamas pirminis Komisijos įvertinimas ir išdėstomos priežastys, dėl kurių kyla abejonių, ar pagalba suderinama su vidaus rinka. Kadangi oficialia tyrimo procedūra siekiama leisti Komisijai išsamiau išnagrinėti ir išaiškinti sprendime pradėti šią procedūrą iškeltus klausimus, be kita ko, gaunant atitinkamos valstybės narės ir kitų suinteresuotųjų asmenų pastabas, gali būti, kad per šią procedūrą Komisija gaus naujos informacijos arba kad jos analizė pasikeis. Šiuo klausimu reikia priminti, kad galutinis Komisijos sprendimas gali šiek tiek skirtis nuo sprendimo pradėti tyrimo procedūrą, tačiau tokie skirtumai neturi neigiamo poveikio galutiniam sprendimui (2015 m. liepos 2 d. Sprendimo Prancūzija ir Orange / Komisija, T‑425/04 RENV ir T‑444/04 RENV, EU:T:2015:450, 134 punktas).

56

Vis dėlto tam, kad suinteresuotųjų asmenų teisė pateikti pastabas neprarastų prasmės, būtina, kad Komisija pakankamai apibrėžtų savo tyrimo ribas (2006 m. gegužės 31 d. Sprendimo Kuwait Petroleum (Nederland) / Komisija, T‑354/99, EU:T:2006:137, 85 punktas). Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad jei teisinė tvarka, pagal kurią valstybė narė pateikė pranešimą apie planuojamą pagalbą, pasikeičia prieš Komisijai priimant sprendimą, pastaroji, priimdama sprendimą pagal naująsias taisykles, o tai daryti ji privalo, turi paprašyti suinteresuotųjų asmenų išdėstyti savo nuomonę dėl tos pagalbos suderinamumo su naujosiomis taisyklėmis (žr. 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Freistaat Sachsen, C‑334/07 P, EU:C:2008:709, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taip pat buvo nuspręsta, kad tik tuo atveju, jeigu Komisija po sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą priėmimo pastebėtų, kad jis pagrįstas nepakankamomis faktinėmis aplinkybėmis ar klaidingu aplinkybių teisiniu vertinimu, ji turėtų turėti galimybę ar net pareigą patikslinti savo poziciją ir priimti sprendimą dėl klaidų ištaisymo ar naują sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, kad atitinkama valstybė narė ar kitos suinteresuotosios šalys galėtų veiksmingai pateikti savo pastabas (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo UPF / Komisija, T‑747/17, EU:T:2019:271, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų Komisija privalo ištaisyti sprendimą pradėti procedūrą ar išplėsti procedūros taikymo ribas, kad atitinkama valstybė narė ir kitos suinteresuotosios šalys galėtų veiksmingai pateikti savo pastabas, tik tuo atveju, jeigu po to, kai priimamas sprendimas pradėti tyrimo procedūrą, ji pakeičia savo motyvus, pagrįstus faktinėmis aplinkybėmis ar jų teisiniu vertinimu, turinčiu lemiamą reikšmę vertinant valstybės pagalbos egzistavimą ar jos suderinamumą su vidaus rinka (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo UPF / Komisija, T‑747/17, EU:T:2019:271, 77 punktą).

57

Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia nagrinėti pirmąjį ieškinio pagrindą.

58

Visų pirma reikia pabrėžti, kad, kaip teisingai teigia ieškovė, ši byla skiriasi nuo daugelio bylų, susijusių su valstybių teikiama pagalba, nes Lenkijos Respublika, kurios interesai ne tik skyrėsi nuo ieškovės interesų, bet ir buvo jiems priešingi, per administracinę procedūrą teigė, jog priemonė, apie kurią pranešta, tiek, kiek ji leido ieškovei gauti pernelyg didelę kompensaciją, yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba. Šiomis aplinkybėmis ypač svarbu, kad Komisija suteiktų ieškovei galimybę veiksmingai pateikti savo pastabas, kad būtų užtikrinta, jog su informacija, galinčia įrodyti, kad priemonė, apie kurią pranešta, nėra valstybės pagalba arba su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, galėtų būti supažindinta Komisija. Ši procedūrinė pareiga juo labiau taikytina atsižvelgiant į tai, kad ieškovė turėjo teisę gauti kompensaciją dėl atleidimo nuo kelių mokesčio A2 greitkelio ruože ir kad nacionaliniuose teismuose nagrinėjamas jos ir Lenkijos Respublikos ginčas dėl šios kompensacijos dydžio. Tokiomis aplinkybėmis Komisija turėjo būti ypač apdairi, kad nepažeistų ieškovės teisės dalyvauti administracinėje procedūroje.

59

Taigi, nors Komisija paskelbė sprendimą pradėti procedūrą Oficialiajame leidinyje ir paragino ieškovę pateikti pastabas šiuo klausimu, ji vėliau nesuteikė ieškovei galimybės pateikti pastabų per maždaug trejų metų laikotarpį iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Kita vertus, iš minėto sprendimo 8–13 konstatuojamųjų dalių matyti, kad 2014 m. spalio 7 d. gavusi ieškovės pastabas Komisija kelis kartus pasikeitė su Lenkijos Respublika raštais, tačiau ieškovei nebuvo suteikta galimybė dalyvauti šioje procedūroje. Konkrečiai kalbant, 2014 m. lapkričio 26 d. Komisija pateikė ieškovės pastabas Lenkijos Respublikai ir 2015 m. vasario 23 d. gavo jos pastabas. Paskui 2015 m. birželio 26 d. ir 2016 m. balandžio 20 d. raštais ji Lenkijos Respublikai pateikė prašymus dėl papildomos informacijos pateikimo, į kuriuos ši atsakė 2015 m. liepos 10 d. ir 17 d. ir 2016 m. gegužės 18 d. raštais. Galiausiai 2016 m. gruodžio 7 d. Komisijos tarnybos ir Lenkijos valdžios institucijos dalyvavo telekonferencijoje, po kurios Komisija iš naujo paprašė Lenkijos Respublikos pateikti papildomos informacijos, ir ši ją pateikė 2017 m. gegužės 23 d.

60

Šio sprendimo 58 punkte nurodytomis konkrečiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į susirašinėjimo su Lenkijos Respublika trukmę ir intensyvumą po to, kai buvo priimtas sprendimas pradėti procedūrą, Komisija turėjo iš naujo suteikti ieškovei galimybę pateikti pastabas. Nesuteikusi ieškovei tinkamos galimybės dalyvauti oficialioje tyrimo procedūroje po to, kai ji gavo 2014 m. spalio 7 d. pastabas, Komisija neįrodė, kad šioje byloje elgėsi ypač apdairiai, nors šioje byloje ji taip elgtis turėjo.

61

Vis dėlto dėl tos aplinkybės, kad Komisija nesuteikė ieškovei galimybės dalyvauti susirašinėjime su Lenkijos Respublika po to, kai buvo priimtas sprendimas pradėti procedūrą, kad ir kaip būtų gaila, negali būti panaikintas ginčijamas sprendimas, nes šios bylos aplinkybėmis, jeigu tokia galimybė ir būtų buvusi suteikta, Komisijos šiame sprendime atliktas teisinis vertinimas nebūtų galėjęs būti kitoks.

62

Iš tiesų reikia pažymėti, pirma, kad 2014 m. rugsėjo 20 d. Komisija paskelbė Oficialiajame leidinyje sprendimą pradėti procedūrą ir pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl priemonės, apie kurią pranešta; ieškovė tokias pastabas pateikė 2014 m. spalio 7 d.

63

Šiuo klausimu konstatuotina, kad sprendime pradėti procedūrą pakankamai aiškiai nurodomos šioje byloje reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, pateikiamas pirminis vertinimas, taip pat priežastys, kurios verčia Komisiją abejoti dėl ieškovei skirtos kompensacijos apskaičiavimo metodo, minėtos kompensacijos dydžio ir priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumo su vidaus rinka. Sprendimo pradėti procedūrą 76–78 konstatuojamosiose dalyse visų pirma nurodyta, kad Komisijos abejonės, be kita ko, susijusios su tikrojo kelių mokesčio rinkimo modelio VGN, antra, kad, kaip teigia Lenkijos Respublika, ieškovė rėmėsi 1999 m. parengtu greitkelio A2 eismo srautų ir pajamų tyrimu, o ne naujausiu 2004 m. tyrimu, ir, trečia, kad jei tikrojo kelių mokesčio rinkimo modelio VGN būtų buvusi didesnė nei projekto VGN prieš netiesioginių kelių mokesčių sistemos įvedimą, tai lemtų perteklinę kompensaciją.

64

Antra, iš bylos dokumentų matyti, kad ginčijamame sprendime Komisija nesirėmė faktinėmis aplinkybėmis ar teisiniu jų vertinimu, kurie nulėmė tokį jos teisinį vertinimą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 56 punkte primintą jurisprudenciją, ir kurie nebuvo nurodyti sprendime pradėti procedūrą arba apie kuriuos pranešė Lenkijos Respublika po to, kai buvo priimtas sprendimas priimti procedūrą.

65

Trečia, ieškovės argumentas, kad per arbitražo procedūrą Komisijos pateiktus įrodymus buvo verta nagrinėti per administracinę procedūrą, reikia atmesti, nes ieškovė nepatikslina nagrinėjamų aplinkybių pobūdžio, be to, Komisija buvo tinkamai informuota apie arbitražo teismo sprendimo egzistavimą ir turinį, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 46 konstatuojamosios dalies ir 2014 m. spalio 7 d. ieškovės pastabų.

(Praleista)

69

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija sprendime pradėti procedūrą pakankamai apibrėžė savo tyrimo ribas ir taip suteikė ieškovei galimybę pateikti visą naudingą informaciją, susijusią su faktinėmis aplinkybėmis ir šių aplinkybių, turinčių ginčijamame sprendime lemiamą reikšmę, teisiniu vertinimu. Iš to taip pat matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, nėra įrodyta, kad jei Komisija jai būtų leidusi iš naujo pateikti pastabas dėl susirašinėjimo su Lenkijos Respublika, kuris įvyko jau po to, kai buvo priimtas sprendimas pradėti procedūrą, tai būtų galėję daryti poveikį ginčijamame sprendime pateiktam teisiniam vertinimui, todėl dėl to, kad ji neleido jų pateikti, tas sprendimas negali būti panaikintas.

70

Taigi pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

(Praleista)

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)

nusprendžia: