60

2017 m. birželio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovių ieškinį.

61

2017 m. rugsėjo 29 d. Komisija Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė atsiliepimą į ieškinį.

62

2017 m. gruodžio 15 d. ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dubliką.

63

2018 m. kovo 2 d. Komisija Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė tripliką.

64

Remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu ir atsižvelgęs į ketvirtosios kolegijos pateiktą pasiūlymą 2019 m. balandžio 24 d. Bendrasis Teismas nusprendė bylą perduoti nagrinėti išplėstinės sudėties kolegijai.

65

2019 m. birželio 7 d. Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, šalims pateikė rašytinių klausimų. Šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

66

2019 m. birželio 26 d. teismo posėdyje buvo išklausytos šalys ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus. Per tą posėdį ieškovės pateikė naują dokumentą, kurį Bendrasis Teismas nusprendė pridėti prie bylos medžiagos, tačiau atidėjo klausimo dėl jo priimtinumo nagrinėjimą.

67

Nusprendęs, kad jam nepateikta pakankamai informacijos ir kad reikia paprašyti šalių pateikti pastabas dėl argumento, dėl kurio jos nediskutavo, 2020 m. liepos 31 d. nutartimi Bendrasis Teismas (ketvirtoji išplėstinė kolegija) nurodė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį.

68

Bylos šalys per nustatytą terminą atsakė į 2020 m. rugpjūčio 4 d. Bendrojo Teismo pateiktą grupę klausimų, paskui pateikė pastabų dėl atsakymų.

69

2020 m. lapkričio 6 d. sprendimu Bendrasis Teismas dar kartą užbaigė žodinę proceso dalį.

70

Ieškovės Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

71

Komisija Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

519

Ieškovės teigia, kad, siekiant įrodyti jų dalyvavimą darant pažeidimą, kiek tai susiję su maršrutais Sąjungoje, joms negali būti prieštaraujama dėl veiksmų iki 2004 m. gegužės 1 d., taip pat dėl veiksmų, susijusių su maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, nepažeidžiant ne bis in idem principo, nes 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime nebuvo konstatuotas jų dalyvavimas darant tokį pažeidimą.

520

Pasak ieškovių, remiantis ginčijamo sprendimo 1056 ir 1057 konstatuojamosiose dalyse nurodytais 2002 m. spalio 15 d. Sprendime Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P – C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582) nustatytais principais neturėtų būti netaikomas ne bis in idem principas, nes, viena vertus, 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimu Singapore Airlines ir Singapore Airlines Cargo Pte / Komisija (T‑43/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:989) 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas buvo panaikintas ne dėl visiškai formalių trūkumų, bet dėl grubaus teisės į gynybą pažeidimo.

521

Komisija ginčija ieškovių argumentus.

522

Jurisprudencijoje nurodyta, kad Chartijos 50 straipsnyje nustatyto ne bis in idem principo turi būti laikomasi konkurencijos teisės įgyvendinimo procedūrose, susijusiose su baudų skyrimu. Šis principas draudžia iš naujo bausti įmonę ar ją persekioti dėl antikonkurencinių veiksmų, už kuriuos ankstesniu neskundžiamu sprendimu jai skirta sankcija arba dėl kurių ji išteisinta (žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, Rink., EU:C:2012:72, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

523

Šioje byloje ieškovės remiasi 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimu, kuris, jų nuomone, yra ankstesnis ir galutinis sprendimas ir kuriame jos pripažintos neatsakingos už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose Sąjungoje ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

524

Iš pradžių reikia nustatyti, ar ieškovių argumentas, kad tuo sprendimu pripažįstamas atsakomybės nebuvimas, yra pagrįstas.

525

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad toks pripažinimas reiškia, kad aptariamos įmonės atsakomybė buvo įvertinta išnagrinėjus bylos aplinkybes, kitaip tariant, išnagrinėjus bylą iš esmės. Toks vertinimas savo ruožtu reiškia, kad Komisija atliko bylos dokumentuose esančių įrodymų tyrimą ar vertinimą, ir įvertino nagrinėjamos įmonės dalyvavimą atliekant vieną ar visus pranešime apie prieštaravimus nurodytus veiksmus, kad nustatytų, ar jos atsakomybė yra įrodyta.

526

Šiuo atveju pranešimo apie prieštaravimus 1582 punkte Komisija nurodė, kad „numato <…> priimti sprendimą <…>, kuriuo konstatuojama, kad šio pranešimo apie prieštaravimus adresatėmis esančios įmonės pažeidė [SESV 101] straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį ir [EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto] 8 straipsnį. Kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 8 punktu, ieškovės buvo vienos iš adresačių.

527

Remiantis pranešimo apie prieštaravimus 3, 129, 1389, 1395 ir 1434 punktais, taip pat 1575 punkto c papunkčiu ir 1577 punktu, darytina išvada, kad pažeidimas, kurį Komisija numatė pripažinti to pranešimo 1582 punkte, apėmė, be kita ko, maršrutus Sąjungoje visus pažeidimo laikotarpiu ir maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos nuo 2002 m. birželio 1 d.

528

Tuo remiantis darytina išvada, kad pranešime apie kaltinimus Komisija numatė pripažinti ieškoves atsakingas už konkurencijos taisyklių, turinčių reikšmės maršrutuose Sąjungoje ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos, pažeidimą.

529

Priešingai, 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime Komisija aiškiai nenusprendė dėl ieškovių atsakomybės maršrutuose Sąjungoje ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos. To sprendimo rezoliucinėje dalyje ji pripažino jas atsakingas už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių (2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo 2 straipsnis) ir su maršrutais EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių (to sprendimo 3 straipsnis), tačiau jų atsakomybės nenustatė, kiek tas pažeidimas susijęs su maršrutais EEE, kurie apima maršrutus Sąjungoje (to sprendimo 1 straipsnis), ar su maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos (to paties sprendimo 4 straipsnis). Komisija taip pat joms neskyrė bausmės už konkurencijos taisyklių, turinčių reikšmės šiose dviejose maršrutų kategorijose, pažeidimą. Vis dėlto Komisija aiškiai nepaneigė, kad jos atsakingos už tokius pažeidimus tose maršrutų kategorijose.

530

Kyla klausimas, ar remiantis tuo nutylėjimu galima daryti išvadą, kad 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime Komisija netiesiogiai pripažino, kad ieškovės nėra atsakingos už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais Sąjungoje ir su maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, taigi ji nebegalėtų jų už tai bausti ginčijamame sprendime, nepažeisdama ne bis in idem principo.

531

Šiuo klausimu reikia priminti, kad priežiūros funkcija, kuri Komisijai suteikta pagal SESV 105 straipsnio 1 dalį, EEE susitarimo 55 straipsnio 1 dalį ir EB ir Šveicarijos susitarimą dėl oro transporto, nereiškia, kad ji privalo priimti sprendimą dėl reikšmės turinčių konkurencijos taisyklių pažeidimo arba jo nebuvimo (šiuo klausimu žr. 1992 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Automec / Komisija, T‑24/90, EU:T:1992:97, 74–76 punktus ir 2013 m. spalio 16 d. Sprendimo Vivendi / Komisija, T‑432/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:538, 68 punktą). Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 nuostatomis ir EEE susitarimo 53 straipsnio bei EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio įgyvendinimo nuostatomis, taip pat negalima teigti, kad Komisija privalėjo konstatuoti ir skirti bausmes už bet kokį antikonkurencinį elgesį (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Philips / Komisija, T‑92/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:605, 112 punktą).

532

Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 nuostatomis ar EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio įgyvendinimo nuostatomis juo labiau negalima tvirtinti, kad tokia pareiga Komisijai nustatyta, kai pranešime apie prieštaravimus ji nurodo, kad numato konstatuoti reikšmės turinčių konkurencijos taisyklių pažeidimą. Taigi Komisija negali būti spaudžiama galutiniame sprendime išreikšti nuomonę dėl reikšmės turinčių konkurencijos taisyklių pažeidimo, kurį buvo numačiusi konstatuoti pranešime apie prieštaravimus, ar jo nebuvimo.

533

Taigi negalima daryti išvados, kad galutiniame sprendime nenustačiusi reikšmės turinčių konkurencijos taisyklių pažeidimo, kiek tai susiję su tam tikrais pranešime apie prieštaravimus nurodytais veiksmais, Komisija netiesiogiai, tačiau neišvengiamai, pripažino atsakomybės šiuo klausimu nebuvimą.

534

Tokį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 1/2003 bendroji sistema. Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad būtent Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsniu, pagal kurį Komisijai suteikiama teisė konstatuoti SESV 101 straipsnio netaikymą konkrečiam elgesiui, be kita ko, dėl to, kad netenkinamos SESV 101 straipsnio 1 dalies sąlygos, ji grindžia įgaliojimą konstatuoti SESV 101 straipsnio pažeidimo nebuvimą ir taip priimti „neigiamą“ sprendimą iš esmės, galintį sukliudyti vėliau konstatuoti to straipsnio pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 3 d. Sprendimo Tele2 Polska, C‑375/09, EU:C:2011:270, 23, 24, 28 ir 29 punktus). Taip nutinka, kai Komisija pasinaudoja jai pagal Reglamentą Nr. 1/2003 suteiktais įgaliojimais taikyti EEE susitarimo 53 straipsnį ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį.

535

Taigi Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsnis yra vienintelis teisė aktuose nustatytas pagrindas, kuriuo Komisija gali remtis, kai priima sprendimą konstatuoti Sutarties taisyklių dėl konkurencijos netaikymą konkrečiam individualiam elgesiui.

536

Taip galima teigti remiantis, pirma, to reglamento 10 straipsnio pavadinimo formuluote ir jos nuostatomis. Tame straipsnyje kalbama apie „netaikomumo konstatavimą“ ir yra nustatyta, kad tuomet, „kai to reikalauja Sąjungos viešieji interesai, susiję su [SESV 101 ir 102] straipsnių taikymu, Komisija, veikdama savo iniciatyva, savo sprendime gali konstatuoti, kad tam tikram susitarimui, įmonių asociacijos sprendimui ar suderintiems veiksmams [SESV 101] straipsnis netaikytinas todėl, kad netenkinamos [SESV 101] straipsnio 1 dalies sąlygos, arba todėl, kad tenkinamos [SESV 101] straipsnio 3 dalies sąlygos.

537

Antra, reikia pažymėti, kad jokia kita Reglamento Nr. 1/2003 nuostata Komisijai nesuteikia teisės konstatuoti Sutarties taisyklių konkurencijos srityje netaikymą konkrečiam individualiam elgesiui. To reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje aiškinamas teisės aktų leidėjo ketinimas griežtai riboti Komisijos teisę dviem atvejais, kuriais taikomas to reglamento 10 straipsnis, ir nurodoma, kad toks konstatavimas negali būti teikiamas tik „išskirtiniais atvejais, kai to reikalauja [Sąjungos] viešieji interesai“.

538

Trečia, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, Komisijai pradėjus procedūrą dėl bausmių už antikonkurencinį elgesį skyrimo, valstybių narių konkurencijos priežiūros institucijos negalutiniai ir nevisam laikui netenka kompetencijos taikyti SESV 101 straipsnį aptariamiems veiksmams, nes tų institucijų kompetencija vėl atkuriama, kai tik Komisija baigia pradėtą procedūrą, įskaitant sprendimą, priimtą remiantis Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, EU:C:2012:72, 79, 80, 86 ir 87 punktus). Būtent tokiomis aplinkybėmis būtina įvertinti, kokia apimtį reikia suteikti Komisijos nutylėjimui dėl tam tikrų veiksmų, kai priimamas sprendimas remiantis Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsniu. Taigi, jei tas nutylėjimas būtų vertinamas kaip netiesioginis konstatavimas, jog konkurencijos taisyklės nepažeistos, valstybių narių konkurencijos priežiūros institucijos niekada negalėtų atgauti kompetencijos taikyti SESV 101 straipsnį dėl veiksmų, dėl kurių Komisija pradėjo procedūrą ir vėliau ją baigė priimdama sprendimą Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio pagrindu, nes būtų pažeistas ne bis in idem principas. Toks aiškinimas prieštarautų šiame punkte primintai jurisprudencijai.

539

Ketvirta, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnio antros pastraipos pagrindu nagrinėjo valstybių narių konkurencijos priežiūros institucijų priimtų sprendimų, kuriuose, remdamosi turima informacija, jos nusprendė, kad sąlygos taikyti draudimą netenkinamos, apimtį. Remiantis 2011 m. gegužės 3 d. Sprendimo Tele2 Polska (C‑375/09, EU:C:2011:270) 22–28 punktais galima teigti, kad tokie sprendimai neapima atsakomybės nebuvimo pripažinimo, galinčio sukliudyti vėliau konstatuoti pažeidimą. Kitaip tariant, už tokios rūšies sprendime nurodytą įmonės antikonkurencinį elgesį vėliau gali būti persekiojama ir, jei reikia, skiriama bausmė, nesant reikalo pripažinti, kad taip pažeidžiamas ne bis in idem principas (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 3 d. Sprendimo Tele2 Polska, C‑375/09, EU:C:2011:270, 22–28 punktus; 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Orange / Komisija, T‑402/13, EU:T:2014:991, 28–31 punktus; taip pat žr. generalinio advokato J. Mazák išvados byloje Tele2 Polska, C‑375/09, EU:C:2010:743, 30 punktą).

540

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnio antros dalies pagrindu priimtas sprendimas nesiimti veiksmų gali būti priimamas iš esmės išnagrinėjus elgesį ir išsiuntus kaltinamąjį aktą, taikant pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101] ir [102] straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 10 straipsnį Komisijos siunčiamo pranešimo apie prieštaravimus modelį.

541

Taigi nei procedūros eiga, nei per ją kompetentingos konkurencijos institucijos atlikta kaltinimų pagrįstumo analizė negali pakeisti jos nutylėjimo apimties galutiniame sprendime dėl kaltinamos įmonės visos ar dalinės atsakomybės.

542

Nors šie argumentai pateikti aiškinant Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnio antrą pastraipą, jie suteikia naudingos informacijos apie Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio pagrindu Komisijos priimtų sprendimų apimtį, kiek tai susiję su ne bis in idem principo taikymu. Kiekvienam iš šių dviejų straipsnių būdingas kontekstas gali būti gretinamas, nes kiekvienas iš jų turi būti vertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į pagal to reglamento 10 straipsnį Komisijai konkrečiai suteiktus įgaliojimus. Be to, kadangi Sąjungos antrinės teisės aktas turi būti aiškinamas kiek įmanoma atsižvelgiant į jo suderinamumą su Sutarčių nuostatomis ir Sąjungos bendraisiais teisės principais, 2011 m. gegužės 3 d. Sprendimu Tele2 Polska (C‑375/09, EU:C:2011:270) teisei nuspręsti, kad nereikia imtis veiksmų, Teisingumo Teismo suteikta apimtis suprantama kaip reiškianti, kad tokia teisė neprieštarauja ne bis in idem principui.

543

Taigi, net jeigu Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio pagrindu Komisijos priimtas sprendimas laikomas, kiek tai susiję su veiksmais, dėl kurių sąlygos taikyti draudimą pripažintos netenkinamomis, sprendimu dėl poreikio imtis veiksmų nebuvimo, jis negali apimti atsakomybės nebuvimo pripažinimo.

544

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas yra Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio pagrindu priimtas sprendimas konstatuoti pažeidimą. Atvirkščiai, remiantis tuo sprendimu negalima teigti ir, beje, Bendrajame Teisme neteigiama, kad Komisija taip pat ketino tame sprendime taikyti Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsnį.

545

Tuo remiantis darytina išvada, kad 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas, kuris nebuvo priimtas Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsnio pagrindu siekiant konstatuoti, kad ieškovės nepažeidė SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos, ir kurio rezoliucinėje dalyje nėra tokio tvirtinimo, negali būti laikomas ieškovių atsakomybės šiuo klausimu nebuvimo pripažinimu.

546

Galiausiai, kadangi ieškovės teigia, kad 2002 m. spalio 15 d. Sprendime Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582) nustatyti principai neturi lemti ne bis in idem principo netaikymo, reikia konstatuoti, kad šis argumentas grindžiamas prielaida, kad to principo taikymo sąlygos yra tenkinamos. Tačiau, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 545 punktu, ankstesniame sprendime ieškovės nebuvo pripažintos neatsakingos už aptariamus veiksmus, taigi šioje byloje ne bis in idem principas netaikomas. Todėl trūksta prielaidos, kuria grindžiamas šis argumentas.

547

Jeigu ieškovės, darydamos nuorodą į šią jurisprudenciją, taip pat būtų teigusios, kad 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Singapore Airlines ir Singapore Airlines Cargo Pte / Komisija (T‑43/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:989) prilygsta „išteisinimui“, nes Bendrojo Teismo priimtas sprendimas dėl panaikinimo grindžiamas ne grynai formaliu trūkumu, pakaktų pažymėti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime yra motyvavimo klaida, kuria grindžiamas jo panaikinimas (žr. šio sprendimo 16 punktą), todėl, priešingai, nei teigia ieškovės, šis sprendimas iš tiesų buvo panaikintas dėl su forma susijusių priežasčių, nepriėmus sprendimo iš esmės dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių buvo prieštaraujama.

548

Šiuo klausimu taip pat svarbu priminti, kad tuo sprendimu Bendrasis Teismas panaikino 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą būtent dėl to, kad jame buvo prieštaravimų dėl ieškovių atsakomybės apimties, kiek tai susiję su maršrutais Sąjungoje ir su maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

549

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šią dalį reikia atmesti, nesant reikalo priimti sprendimo dėl tariamo atsakomybės nebuvimo pripažinimo galutinio pobūdžio ar dėl antros procedūros dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kylančių iš ginčijamo sprendimo priėmimo Bendrajam Teismui panaikinus 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą, egzistavimo.

[Praleista]

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),

nusprendžia: