19.2.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 63/9

1.

Ar pagal Vizų kodekso (1) 32 straipsnio 3 dalį draudžiama referenciniam asmeniui, kaip su pareiškėjų prašymu išduoti vizą susijusiam asmeniui, turėti galimybę savo vardu pateikti pretenzijas ir skundą teismui dėl atsisakymo išduoti vizą?

2.

Ar Vizų kodekso 8 straipsnio 4 dalyje nustatytas atstovavimas turi būti suprantamas taip, kad kompetencija paliekama (ir) atstovaujamajai valstybei, ar taip, kad visa kompetencija perduodama atstovaujančiajai valstybei, todėl pati atstovaujamoji valstybė nebėra kompetentinga?

3.

Jei pagal Vizų kodekso 8 straipsnio 4 dalies d punktą yra galimos abi 2 klausime nurodytos atstovavimo formos, kuri valstybė narė turi būti laikoma valstybe nare, priėmusia Vizų kodekso 32 straipsnio 3 dalyje nurodytą galutinį sprendimą?

4.

Ar Vizų kodekso 8 straipsnio 4 dalies ir 32 straipsnio 3 dalies aiškinimas taip, kad prašymą išduoti vizą pateikiantys asmenys skundą dėl sprendimo atmesti jų prašymus gali paduoti tik atstovaujančiosios valstybės narės institucijai ar teismui, o ne atstovaujamajai valstybei narei, kurios vizą prašoma išduoti, yra suderinamas su Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisminę gynybą? Ar siekiant atsakyti į šį klausimą svarbu tai, kad suteikta teisių gynimo priemonė užtikrintų pareiškėjo teisę būti išklausytam, teisę vesti bylą vienos iš valstybių narių kalba, aplinkybę, kad nebūtų neproporcingai didelės administracinės išlaidos ir teismo žyminiai mokesčiai pretenzijų ir skundų nagrinėjimo procedūrose, ir aplinkybę, kad būtų galimybė gauti finansuojamą teisinę pagalbą? Ar atsižvelgiant į valstybės turimą diskreciją vizų režimo klausimais ir siekiant atsakyti į šį klausimą svarbu tai, ar Šveicarijos teismas yra pakankamai susipažinęs su situacija Nyderlanduose tam, kad galėtų suteikti veiksmingą teisminę gynybą?