2017 m. sausio 24 d.Budai Központi Kerületi Bíróság (Vengrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje GT/HS

(Byla C-38/17)

(2017/C 178/02)

Proceso kalba: vengrų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Budai Központi Kerületi Bíróság

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovė: GT

Atsakovas: HS

Prejudiciniai klausimai

Ar, atsižvelgiant į Europos Sąjungai suteiktą kompetenciją siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugą,

pagrindinius Sąjungos teisės principus, kaip antai lygybės prieš įstatymą, veiksmingos teisinės gynybos ir teisingo bylos nagrinėjimo principus, taip pat

įvairias Direktyvos 93/13/EB (1) konstatuojamąsias dalis („<…> kadangi dviejose Bendrijos programose dėl vartotojo apsaugos ir informavimo politikos pabrėžiama, jog svarbu apsaugoti vartotojus sutarties nesąžiningų sąlygų atvejais; kadangi ši apsauga privalo būti numatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose, kurie yra suderinti Bendrijos lygmenyje arba priimti tiesiogiai tame lygmenyje; kadangi pagal principą, išdėstytą tekste su antrašte „Vartotojų ekonominių interesų apsauga“, kaip nurodyta tose programose: „asmenys, įsigyjantys prekes ir paslaugas, turi būti apsaugoti nuo pardavėjo ar tiekėjo piktnaudžiavimo savo galia, ypač nuo vienašalių tipinių sutarčių ir nuo esminių teisių nesąžiningo neįtraukimo į sutartis“; kadangi vartotojo apsauga būtų veiksmingesnė priėmus vienodas teisės normas nesąžiningų sąlygų atžvilgiu; kadangi tos normos turėtų būti taikomos visoms pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromoms sutartims; kadangi todėl, inter alia, darbo sutartys, sutartys susijusios su teisėmis į paveldėjimą, sutartys susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę ir bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys neturi būti įtrauktos į šią direktyvą; kadangi ir žodžiu, ir raštu sudaromos sutartys turi vienodai apsaugoti vartotoją, nepriklausomai nuo to, ar raštu sudaromų sutarčių atveju jų sąlygos išdėstomos viename ar keliuose dokumentuose; tačiau kadangi nacionaliniai įstatymai, kokie jie yra dabar, leidžia numatyti tik dalinį jų suderinimą; kadangi, visų pirma, ši direktyva apima tik tas sutarčių sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi; kadangi valstybės narės turi turėti galimybę, deramai atsižvelgiant į Sutartį, vartotojams suteikti didesnę apsaugą nacionalinėmis nuostatomis, kurios yra griežtesnės už šios direktyvos nuostatas; <…> kadangi sutartys turi būti rašomos aiškia, suprantama kalba, ir vartotojui faktiškai turi būti suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas, o kilus abejonėms, turi būti interpretuojama vartotojo naudai <…>“), ir galiausiai,

Direktyvos 93/2013 EB 4 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnį,

draudžiama norminio pobūdžio nacionalinių teismų praktika, pagal kurią (a ir (arba) b)

(1)  1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).