–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos N. Grünberg,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Roels ir I. Koskinen,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, 2010, p. 1), 13 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Metirato Oy ginčą su Suomen valtio / Verohallinto (Suomijos valstybė – mokesčių administratorius) ir Eesti Vabariik / Maksu- ja Tolliamet (Estijos valstybė – mokesčių administratorius) dėl šios bendrovės bankroto administratorius prašymo grąžinti į šios bendrovės turtą reikalaujamas sumas, kurias Suomijos institucijos išieškojo Estijos institucijų prašymu.

3

Direktyvos 2010/24 1–4 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje nustatomos taisyklės, kuriomis vadovaudamosi valstybės narės turi teikti pagalbą valstybėje narėje vykdant 2 straipsnyje nurodytus reikalavimus, atsirandančius kitoje valstybėje narėje.“

5

Tos pačios direktyvos 10 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Prašančiosios institucijos prašymu institucija, į kurią kreipiamasi, vykdo reikalavimus turėdama dokumentą, kuriuo leidžiama juos vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje.

2.   Gavusi svarbios informacijos apie dalyką, dėl kurio pateiktas prašymas vykdyti reikalavimą, prašančioji institucija nedelsdama šią informaciją perduoda institucijai, į kurią kreipiamasi.“

6

Direktyvos 2010/24 13 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekvienas reikalavimas, dėl kurio pateiktas prašymas jį vykdyti, laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu, kad jį būtų įmanoma vykdyti toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje nustatyta kitaip. Institucija, į kurią kreipiamasi, naudojasi įgaliojimais ir taiko procedūras, nustatytus [kurie nustatyti] pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie taikomi reikalavimams, susijusiems su tokiais pat mokesčiais ar muitais arba su panašiais mokesčiais ar muitais, jeigu tokie patys netaikomi, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje nustatyta kitaip.

<…>

Valstybė narė, į kurią kreipiamasi, neprivalo suteikti kitų valstybių narių reikalavimams pirmenybės, kuri taikoma toje valstybėje narėje atsirandantiems panašiems reikalavimams, išskyrus atvejus, kai atitinkamos valstybės narės susitaria kitaip arba valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje numatyta kitaip. Valstybė narė, suteikianti pirmenybę kitos valstybės narės reikalavimams, negali atsisakyti suteikti tokios pat pirmenybės tokiems ar panašiems kitų valstybių narių reikalavimams.

<…>

5.   Nedarydama poveikio 20 straipsnio 1 daliai, institucija, į kurią kreipiamasi, perduoda prašančiajai institucijai išieškotas sumas, susijusias su šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytu reikalavimu ir delspinigiais.“

7

Šios direktyvos 14 straipsnyje nurodyta:

„1.   Ginčai dėl reikalavimo, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, arba suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, ir ginčai dėl prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo priklauso prašančiosios valstybės narės kompetentingų įstaigų kompetencijai. Jeigu vykstant reikalavimo vykdymo procedūrai suinteresuotoji šalis užginčija reikalavimą, pirminį dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, arba suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, institucija, į kurią kreipiamasi, tai šaliai praneša, kad ji turi pareikšti tokį ieškinį prašančiosios valstybės narės kompetentingoje įstaigoje pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus.

2.   Ginčai dėl vykdymo priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, arba dėl valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo pateikiami nagrinėti tos valstybės narės kompetentingai įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

3.   Jeigu 1 dalyje nurodytas ieškinys pareiškiamas prašančiosios valstybės narės kompetentingoje įstaigoje, prašančioji institucija praneša apie tai institucijai, į kurią kreipiamasi, ir nurodo, kiek reikalavimas neginčijamas.

4.   Iškart gavusi 3 dalyje nurodytą informaciją, – arba iš prašančiosios institucijos, arba iš suinteresuotosios šalies, – institucija, į kurią kreipiamasi, sustabdo vykdymo procedūrą, kiek tai yra susiję su ginčijama reikalavimo dalimi, kol šiuo klausimu kompetentinga įstaiga priims sprendimą, nebent prašančioji institucija pagal šios dalies trečią pastraipą prašytų kitaip.

Prašančiosios institucijos prašymu arba kitais atvejais, jei institucija, į kurią kreipiamasi, mano, kad tai būtina, nedarydama poveikio 16 straipsniui, institucija, į kurią kreipiamasi, gali imtis prevencinių priemonių reikalavimo vykdymui garantuoti, jeigu tokių priemonių galima imtis vadovaujantis valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, galiojančiais įstatymais arba kitais teisės aktais.

Prašančioji institucija, laikydamasi prašančiojoje valstybėje narėje galiojančių įstatymų, kitų teisės aktų ir administracinės praktikos, gali prašyti institucijos, į kurią kreipiamasi, įvykdyti užginčytą reikalavimą arba užginčytą reikalavimo dalį, jeigu tai leidžiama pagal atitinkamus valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, galiojančius įstatymus, kitus teisės aktus ir administracinę praktiką. <…>

<…>“

8

Minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Prašančiosios institucijos prašymu institucija, į kurią kreipiamasi, imasi prevencinių priemonių, jei jos leidžiamos pagal jos nacionalinę teisę ir administracinę praktiką, kad būtų užtikrintas reikalavimo vykdymas, jeigu reikalavimas arba dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, užginčytas prašymo pateikimo metu arba jeigu dėl reikalavimo dar neišduotas dokumentas, kuriuo leidžiama jį vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, jeigu prevencinės priemonės panašiu atveju taip pat galimos pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę ir administracinę praktiką.“

9

Pagal pagrindinėje byloje taikomos redakcijos laki takaisinsaannista konkurssipesään (Įstatymas dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą) 5 straipsnio 1 dalį teisinį veiksmą galima ginčyti, be kita ko, tuomet, kai juo atskirai arba kartu su kitais veiksmais pirmenybė nepagrįstai buvo suteikta vienam kreditoriui kitų kreditorių nenaudai. Tokiu atveju galimybės ginčyti sąlyga yra tai, kad atliekant šį teisinį veiksmą skolininkas turėjo būti nemokus arba šiuo teisiniu veiksmu turėjo būti prisidėta prie skolininko nemokumo.

10

Šio įstatymo 10 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad mokėjimą, kuriuo įvykdomas reikalavimas ir kuris atliekamas vėliau nei trys mėnesiai prieš nustatytą dieną, galima ginčyti, jeigu padengiamas tokio dydžio reikalavimas, kuris, palyginti su bankrutuojančio skolininko turtu, laikytinas dideliu. Vis dėlto šiuo atveju tokio mokėjimo ginčyti negalima, jeigu jis, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti laikomas įprastu.

11

Pagal minėto įstatymo 23 straipsnį bankroto administratorius ar kreditorius, kuris pareiškė savo reikalavimą arba į kurio reikalavimą reikalavimų tenkinimo sąraše atsižvelgta kitu būdu, gali prašyti grąžinti turtą pateikdamas ieškinį arba prieštaravimą dėl reikalavimo pareiškimo. Šis ieškinys gali būti pateikiamas pirmosios instancijos teisme, kuriame iškelta bankroto byla.

12

2012 m. balandžio 18 d. Estijos mokesčių ir muitų administratorius, vadovaudamasis Direktyvos 2010/24 10 straipsniu, Suomijos mokesčių administratoriui pateikė prašymą vykdyti reikalavimą; prašymas buvo susijęs su mokesčių mokėjimais ir palūkanomis nuo šių mokesčių sumų (iš viso 28754,50 EUR), kurie turėjo būti išieškoti iš Metirato.

13

Remdamasis šiuo prašymu Suomijos mokesčių administratorius tokio reikalavimo vykdymo tikslais nusiuntė Suomijos institucijai, atsakingai už priverstinį reikalavimų vykdymą, informaciją apie savo paties reikalavimus ir Estijos valstybės reikalavimus.

14

2013 m. vasario 12 d.Metirato savanoriškai sumokėjo minėtai Suomijos institucijai 17500 EUR, iš kurių 15837,67 EUR buvo pervesta Suomijos mokesčių administratoriui, o šis pagal minėtą prašymą vykdyti reikalavimą pervedė Estijos valstybei 15541,67 EUR.

15

2013 m. balandžio 23 d.Metirato Suomijos mokesčių administratoriui savanoriškai sumokėjo dar 17803 EUR.

16

2013 m. gegužės 8 d.Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas, Suomija) iškėlė Metirato bankroto bylą pagal pačios bendrovės prašymą.

17

2013 m. rugsėjo 10 d. Estijos mokesčių administratorius Suomijos mokesčių administratoriui išsiuntė antrą prašymą vykdyti reikalavimą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta dar negauta 8840,17 EUR suma pagal pirmąjį prašymą vykdyti reikalavimą. Remdamasis šiuo antruoju prašymu vykdyti reikalavimą, Suomijos mokesčių administratorius 2013 m. rugsėjo 17 d. kartu su savo paties reikalavimais pareiškė ir Estijos valstybės reikalavimus bendrovei Metirato.

18

2014 m. gegužės 8 d.Metirato bankroto administratorius Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas) pareiškė ieškinį Suomijos valstybei ir jos mokesčių administratoriui; jame reikalavo pagal Įstatymo dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą 5 ir 10 straipsnius į bankrutuojančios Metirato turtą grąžinti visas sumokėtas sumas.

19

Šis ieškinys grindžiamas argumentais, kad, pirma, Suomijos mokesčių administratoriui kitų kreditorių nenaudai nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė, nes ilgą laiką mokėtini mokesčiai buvo sumokėti tuo metu, kai Metirato jau buvo nemoki, ir šis mokesčių administratorius turėjo žinoti apie nemokumą, ir, antra, Metirato kritiniu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. sausio 25 d. iki gegužės 8 d., padengė tokio dydžio mokesčių skolas, kurios, palyginti su jos turtu, yra didelės.

20

Minėtas ieškinys pateiktas Suomijos valstybei ir jos mokesčių administratoriui, o tuo atveju, jeigu jie dėl 15541,67 EUR sumos nebus laikomi tinkamais atsakovais – Estijos valstybei.

21

Suomijos valstybė nesutiko su Metirato bankroto administratoriaus ieškiniu ir, be kita ko, teigė, kad, kiek tai susiję su Estijos valstybės gautu mokėjimu, šis ieškinys turi būti pareikštas Estijos valstybei. Suomijos valstybė mano, kad, suteikdama savitarpio pagalbą Estijos institucijoms pagal Tarybos direktyvos 2010/24/ES 10 straipsnį, ji tik veikė Estijos mokesčių administratoriaus pavedimu, kad minėta suma niekada nebuvo tapusi Suomijos valstybės nuosavybe ir kad jos pavedimas buvo užbaigtas įvykdžius reikalavimą, taigi Metirato bankroto administratoriaus reikalavimas dėl minėtos sumos turi būti pareikštas Estijos mokesčių administratoriui.

22

Estijos Respublika ginčijo minėtą ieškinį motyvuodama tuo, kad, kaip ji mano, iš Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies matyti, jog, kadangi Metirato bankroto administratoriaus reikalavimas yra susijęs su Suomijos administratoriaus išieškota suma, tik pastarasis gali būti laikomas atsakovu aptariamame procese, susijusiame su sumų, sumokėtų vykdant reikalavimą, grąžinimu.

23

Tokiomis aplinkybėmis Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad, pirma, šios nuostatos taikomos procese, kuriuo siekiama į bankrutuojančios bendrovės, įsteigtos valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, turtą grąžinti reikalaujamas pinigų sumas, kurios buvo išieškotos prašančiosios valstybės narės prašymu, jeigu šis procesas grindžiamas vykdymo priemonių ginčijimu, kaip tai suprantama pagal 14 straipsnio 2 dalį, ir, antra, valstybė narė, į kurią kreipiamasi, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, turi būti laikoma atsakove minėtame procese, o aplinkybė, kad suma, sumokėta įvykdžius šiuos reikalavimus, yra atskirta nuo šios valstybės narės turto arba yra prie jo prijungiama, turi reikšmės šiuo požiūriu.

25

Šioje byloje reikia priminti, kad ieškiniu Metirato bankroto administratorius ginčija reikalavimų vykdymo, kurio ėmėsi Suomijos institucija, atsakinga už valstybės reikalavimų vykdymą, siekdama išieškoti šios bendrovės skolas Suomijos ir Estijos valstybėms, galiojimą pagal Suomijos teisę.

26

Kadangi ši priverstinio vykdymo procedūra buvo pradėta siekiant įvykdyti prašymą vykdyti reikalavimą, kurį Estijos institucijos pagal Direktyvą 2010/24 pateikė Suomijos valdžios institucijoms, ši procedūra yra vykdymo priemonė, kurios imasi valstybė narė, į kurią kreipiamasi, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 14 straipsnio 2 dalį.

27

Taigi remiantis šia nuostata toks ginčas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai siekiama užginčyti šios procedūros eigą ir rezultatus, yra ginčas dėl vykdymo priemonės, kurios imasi valstybė narė, į kurią kreipiamasi, todėl jis turi būti pateikiamas nagrinėti tos valstybės narės kompetentingai įstaigai, šiuo atveju – Suomijos Respublikai, pagal toje valstybėje narėje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

28

Vis dėlto, kadangi minėtos nuostatos formuluotėje konkrečiai nenurodyta, kuri valstybė narė – prašančioji ar valstybė narė, į kurią kreipiamasi, – yra atsakovė tokiame ginče, būtina išnagrinėti, ar galima nustatyti atsakovę atsižvelgiant į bendrą Direktyvos 2010/24 struktūrą ir jos tikslus.

29

Kaip matyti iš šios direktyvos 1–4 konstatuojamųjų dalių, jos tikslas yra išplėsti Direktyvos 76/308, kodifikuotos Direktyva 2008/55, taikymo sritį įtraukiant į ją neįtrauktus reikalavimus, siekiant geriau apsaugoti finansinius valstybių narių interesus ir vidaus rinkos neutralumą, ir taip padidinti savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus veiksmingumą ir sudaryti palankesnes sąlygas praktiniam jos teikimui, siekiant išspręsti vis daugiau pateikiamų prašymų suteikti pagalbą.

30

Pagal Direktyvos 2010/24 1 straipsnį šioje direktyvoje nustatomos taisyklės, kuriomis vadovaudamosi valstybės narės turi teikti pagalbą valstybėje narėje vykdant reikalavimus, atsirandančius kitoje valstybėje narėje.

31

Kiek tai susiję su priemonėmis, kurių imasi valstybė narė, į kurią kreipiamasi, tam, kad reikalavimas, dėl kurio vykdymo pateiktas prašymas, būtų vykdomas toje valstybėje narėje, institucija, į kurią kreipiamasi, pagal Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 1 dalį privalo naudotis įgaliojimais ir taikyti procedūras, kurie nustatyti pagal minėtos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus, nes bet koks reikalavimas, dėl kurio pateiktas toks prašymas jį vykdyti, laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje nustatyta kitaip.

32

Be to, Direktyvos 2010/24 14 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje ir 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašančiosios institucijos prašymu institucija, į kurią kreipiamasi, gali imtis prevencinių priemonių užginčyto reikalavimo vykdymui garantuoti, jeigu tokių priemonių galima imtis pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, nacionalinės teisės aktus.

33

Direktyvos 2010/24 14 straipsnyje taip pat yra numatytas kompetencijos padalijimas tarp prašančiosios valstybės narės ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, institucijų, pirma, nagrinėjant ginčus dėl reikalavimo, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, arba ginčus dėl prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo ir, antra, nagrinėjant ginčus dėl vykdymo priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, arba ginčus dėl pastarosios valstybės narės kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo.

34

Tokį kompetencijų padalijimą lemia tai, kad reikalavimas ir jų vykdomieji dokumentai yra parengti remiantis prašančiojoje valstybėje narėje galiojančia teise, o vykdymo priemonės yra priimamos valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, pagal joje taikomas teisės nuostatas (kiek tai susiję su Direktyva 76/308, žr. 2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Kyrian, C‑233/08, EU:C:2010:11, 40 punktą).

35

Taigi pagal Direktyvos 2010/24 14 straipsnio 1 dalį ginčijant reikalavimą, pirminį dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, arba pranešimą, kurį pateikė prašančiosios valstybės narės kompetentinga institucija, reikia kreiptis į šios valstybės narės kompetentingas įstaigas, o ne į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstaigas, kurių priežiūros įgaliojimai pagal 14 straipsnio 2 dalį aiškiai apribojami pastarosios valstybės narės teisės aktais (2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo Donnellan, C‑34/17, EU:C:2018:282, 43 ir 44 punktai).

36

Atvirkščiai, ginčai dėl vykdymo priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, arba ginčai dėl institucijos, į kurią kreipiamasi, pateikto pranešimo galiojimo pateikiami nagrinėti šios valstybės narės kompetentingai įstaigai pagal šios valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus, nes šios įstaigos padėtis yra geriausia aiškinti savo nacionalinę teisę ir pagal ją nuspręsti dėl priemonės teisėtumo (kiek tai susiję su Direktyva 76/308, žr. 2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Kyrian, C‑233/08, EU:C:2010:11, 39, 40 ir 49 punktus).

37

Taigi iš Direktyvos 2010/24 nuostatų matyti, kad, pirma, valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, priimtos vykdymo priemonės yra reglamentuojamos pagal šioje valstybėje narėje taikomus teisės aktus ir, antra, ginčai dėl šių priemonių turi būti pateikiami nagrinėti tos valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingai įstaigai, kuri turi juos išnagrinėti atsižvelgdama į savo nacionalinės teisės nuostatas.

38

Tai, kad toks ginčas yra dalis proceso, kuriuo siekiama į bankrutuojančios bendrovės, įsteigtos valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, turtą grąžinti turtą, negali kelti abejonių dėl Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytų teisės normų, susijusių su šio ginčo išsprendimu, nes taikydamas šias taisykles šis teisės aktų leidėjas nedarė skirtumo pagal proceso, kuriame tas ginčas kyla, pobūdį.

39

Taigi, kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė savo išvados 45–47 punktuose, iš Direktyvos 2010/24 bendros struktūros ir tikslo matyti, kad toks ieškinys, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingoje įstaigoje pagal šios valstybės narės teisę užginčyti priverstinio vykdymo procedūros, kurią pagal šią teisę pradėjo minėtos valstybės narės institucijos siekdamos pagal šią direktyvą vykdyti prašančiosios valstybės narės reikalavimus, galiojimą, turi būti pareikštas valstybei narei, į kurią kreipiamasi, net jei toks ginčas yra dalis proceso, kuriuo siekiama į bankrutuojančios bendrovės, įsteigtos šioje valstybėje narėje, turtą grąžinti turtą.

40

Be to, kadangi Direktyvoje 2010/24 nenustatyta tvarka, kaip apsaugoti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, išieškotas sumas prieš perduodant jas prašančiajai valstybei narei, tai nustatyti paliekama valstybių narių kompetencijai su sąlyga, kad bus laikomasi pareigos perduoti išieškotas sumas ir taikytinas palūkanas.

41

Taigi tai, kad reikalaujamų pinigų suma, kurią valstybė narė, į kurią kreipiamasi, išieškojo remdamasi šioje direktyvoje nustatytu prašymu vykdyti reikalavimą, yra atskirta nuo šios valstybės narės turto arba yra prie jo prijungiama, neturi reikšmės šio sprendimo 38 punkte pateiktam aiškinimui.

42

Be to, reikia priminti, kad Direktyva 2010/24 pagrįsta abipusio pasitikėjimo principu (2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo Donnellan, C‑34/17, EU:C:2018:282, 41 punktas).

43

Taigi, kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė savo išvados 54 ir paskesniuose punktuose, jei tokia vykdymo priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurios imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, siekiant įvykdyti prašančiosios valstybės narės reikalavimą, yra sėkmingai užginčyta valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingoje įstaigoje, prašančioji valstybė narė privalo kompensuoti visą pagal šią vykdymo priemonę išieškotą sumą, kurią jai buvo pervedusi valstybė narė, į kurią kreipiamasi.

44

Šiomis aplinkybėmis į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad, pirma, šios nuostatos taikomos procese, kuriuo siekiama į bankrutuojančios bendrovės, įsteigtos valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, turtą grąžinti reikalaujamas pinigų sumas, kurios buvo išieškotos prašančiosios valstybės narės prašymu, jeigu šis procesas grindžiamas vykdymo priemonių ginčijimu, kaip tai suprantama pagal 14 straipsnio 2 dalį, ir, antra, valstybė narė, į kurią kreipiamasi, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, turi būti laikoma atsakove minėtame procese, o aplinkybė, kad suma, sumokėta įvykdžius šiuos reikalavimus, yra atskirta nuo šios valstybės narės turto arba yra prie jo prijungiama, neturi reikšmės šiuo požiūriu.

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, 13 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad, pirma, šios nuostatos taikomos procese, kuriuo siekiama į bankrutuojančios bendrovės, įsteigtos valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, turtą grąžinti reikalaujamas pinigų sumas, kurios buvo išieškotos prašančiosios valstybės narės prašymu, jeigu šis procesas grindžiamas vykdymo priemonių ginčijimu, kaip tai suprantama pagal 14 straipsnio 2 dalį, ir, antra, valstybė narė, į kurią kreipiamasi, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, turi būti laikoma atsakove minėtame procese, o aplinkybė, kad suma, sumokėta įvykdžius šiuos reikalavimus, yra atskirta nuo šios valstybės narės turto arba yra prie jo prijungiama, neturi reikšmės šiuo požiūriu.