–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Rubio González ir A. Gavela Llopis,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), pateikto 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) priede, 4 ir 5 punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ministerio de Defensa (Gynybos ministerija, Ispanija) ir Ana de Diego Porras ginčą dėl šalis siejančių darbo santykių kvalifikavimo ir dėl kompensacijos nutraukus šiuos santykius sumokėjimo.

3

Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„[Š]alys signatarės norėjo sudaryti bendrąjį susitarimą dėl darbo pagal terminuotas sutartis, kuriame būtų nustatyti terminuotoms darbo sutartims ir darbo santykiams taikomi bendrieji principai ir būtiniausi reikalavimai; jos išreiškė norą pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą, ir sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.“

4

Kaip nurodyta Direktyvos 1999/70 1 straipsnyje, šios direktyvos tikslas yra „įgyvendinti [Bendrąjį susitarimą], sudarytą <…> tarp bendrųjų skirtingų pramonės šakų organizacijų (ETUC, UNICE ir CEEP)“.

5

Šios direktyvos 2 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtina nuostatas, būtinas, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis[, ir privalo] imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai. <…>“

6

Bendrojo susitarimo preambulės antra pastraipa suformuluota taip:

„Susitarimo šalys pripažįsta, kad neterminuotos sutartys yra ir bus bendriausia darbdavių ir darbuotojų darbo santykių forma. Jos taip pat pripažįsta, kad terminuotos darbo sutartys tam tikromis aplinkybėmis atliepia ir darbdavių, ir darbuotojų interesus.“

7

Šios preambulės trečioje pastraipoje nurodyta:

„[Bendrajame susitarime] išdėstomi su darbu pagal terminuotas sutartis susiję bendrieji principai ir minimalūs reikalavimai, pripažįstant, kad juos išsamiai taikant būtina atsižvelgti į konkrečių nacionalinių, sektorinių ar sezoninių situacijų realijas. Jis rodo socialinių partnerių siekį sukurti bendruosius pagrindus, kurie užtikrintų vienodų sąlygų taikymą pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams apsaugant juos nuo diskriminavimo ir leistų taikyti terminuotas darbo sutartis tiek darbdaviams, tiek darbuotojams priimtinu pagrindu.“

8

Pagal Bendrojo susitarimo 1 punktą šio susitarimo tikslas yra, pirma, pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą, ir, antra, sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.

9

Bendrojo susitarimo 3 punkte „Apibrėžimai“ nustatyta:

„[Šiame susitarime:]

10

Bendrojo susitarimo 4 punkto „Nediskriminavimo principas“ 1 dalyje numatyta:

„Pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos negu panašiems nuolatiniams darbuotojams vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent ši nevienoda traktuotė yra objektyviai pagrįsta.“

11

Bendrojo susitarimo 5 punkte „Piktnaudžiavimo prevencijos priemonės“ įtvirtinta:

12

Klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms galiojusios redakcijos texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores (Įstatymo dėl darbuotojų statuto konsoliduota redakcija), patvirtinto 1995 m. kovo 24 d.Real Decreto Legislativo 1/1995 (Karaliaus įstatymo galią turintis dekretas Nr. 1/1995; BOE, Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654)) (toliau – Darbuotojų statutas), 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Darbo sutartis gali būti sudaryta neterminuotam arba terminuotam laikotarpiui. Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma šiais atvejais:

13

Darbuotojų statuto 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pažeidžiant įstatymą sudarytos terminuotos darbo sutartys laikomos neterminuotomis darbo sutartimis.

14

Pagal šio statuto 15 straipsnio 6 dalį darbuotojai, su kuriais sudarytos laikinosios arba terminuotos sutartys, turi tokias pat teises kaip ir darbuotojai, su kuriais sudarytos neterminuotos darbo sutartys, paisant tokių sutarčių specialios nutraukimo tvarkos ir aiškiai įstatyme numatytos tvarkos, taikomos praktinio mokymo sutartims.

15

Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1.   Darbo sutartis nutraukiama:

<…>

<…>

<…>“

16

Pagal Darbuotojų statuto 52 straipsnį „objektyvios priežastys“, dėl kurių gali būti nutraukta darbo sutartis, yra darbuotojo netinkamumas, apie kurį sužinota arba kuris atsirado po to, kai darbuotojas faktiškai įdarbintas įmonėje; darbuotojo neprisitaikymas prie pagrįstų techninių jo darbo vietos pokyčių; ekonominės, techninės, organizacinės ar su gamyba susijusios priežastys, kai panaikintų darbo vietų skaičius mažesnis už tą, kurio reikalaujama, kad darbo sutarčių nutraukimas būtų laikomas „kolektyviniu atleidimu iš darbo“, taip pat tam tikromis aplinkybėmis pasikartojantis nebuvimas darbe, nors ir dėl pateisinamų priežasčių.

17

Pagal Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punktą darbo sutarties nutraukimas dėl kurios nors iš šio statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių lemia tai, kad tuo pat metu, kai įteikiamas raštiškas pranešimas, darbuotojui turi būti išmokėta dvidešimties dienų darbo užmokesčio dydžio kompensacija už kiekvienus išdirbtus metus: ji apskaičiuojama proporcingai išdirbtų mėnesių skaičiui, kai laikotarpiai trumpesni nei vieni metai, bet negali viršyti dvylikos mėnesių darbo užmokesčio dydžio sumos.

18

Pagal Darbuotojų statuto 56 straipsnio 1 dalį, neteisėtai nutraukus darbo sutartį, darbdavys turi grąžinti darbuotoją dirbti į įmonę arba sumokėti kompensaciją, lygią 33 dienų darbo užmokesčiui už kiekvienus darbo metus.

19

1998 m. gruodžio 18 d.Real Decreto 2720/1998 por el que se desarrolla el artículo 15 del Estatuto de los Trabajadores en materia de contratos de duración determinada (Karaliaus dekretas Nr. 2720/1998, kuriuo įgyvendinamas Darbuotojų statuto 15 straipsnis dėl terminuotų darbo sutarčių; BOE, Nr. 7, 1999 m. sausio 8 d., p. 568) 4 straipsnio 1 dalyje interinidad sutartis apibrėžiama kaip sutartis, sudaryta siekiant pavaduoti įmonės darbuotoją, turintį teisę į darbo vietos išsaugojimą pagal teisės aktus, kolektyvinę sutartį arba individualų susitarimą, taip pat siekiant laikinai įdarbinti, kol vyksta atrankos ar paaukštinimo procedūra dėl nuolatinio darbuotojo įdarbinimo.

20

Pagal šio karaliaus dekreto 4 straipsnio 2 dalį tokioje sutartyje turi būti nurodytas pavaduojamas darbuotojas ir pavadavimo priežastis arba darbo vieta, į kurią bus įdarbintas nuolatinis darbuotojas. Interinidad sutartis, siekiant pavaduoti įmonės darbuotoją, turintį teisę į darbo vietos išsaugojimą, sudaroma šio darbuotojo nebuvimo darbe laikotarpiui. Interinidad sutartis, siekiant laikinai įdarbinti, kol vyksta atrankos ar paaukštinimo procedūra dėl nuolatinio darbuotojo įdarbinimo, sudaroma laikotarpiui, kol vyksta ši procedūra. Šis laikotarpis negali būti ilgesnis kaip trys mėnesiai; suėjus šiam maksimaliam terminui nauja sutartis dėl to paties dalyko negali būti sudaroma. Kai atrankos procedūras vykdo viešosios institucijos siekdamos įdarbinti, interinidad sutartis trunka tol, kol vyksta šios procedūros, kaip numatyta jas reglamentuojančiuose specialiuose teisės aktuose.

21

Minėto karaliaus dekreto 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Terminuota sutartis nutraukiama vienos iš šalių prašymu dėl šių priežasčių:

<…>

22

Nuo 2003 m. vasario mėn. A. de Diego Porras dirbo sekretore įvairiose Gynybos ministerijos direktoratų padaliniuose pagal kelias interinidad darbo sutartis. 2005 m. rugpjūčio 17 d. buvo sudaryta paskutinė interinidad darbo sutartis dėl E. Mayoral Fernández pavadavimo, nes ši buvo visiškai atleista nuo profesinių įsipareigojimų vykdymo dėl su profesinės sąjungos veikla susijusių priežasčių.

23

Vadovaujantis 2012 m. liepos 13 d.Real Decreto-ley 20/2012 de medidas para garantizar la estabilidad presupuestaria y de fomento de la competitividad (Karaliaus dekretas įstatymas 20/2012 dėl priemonių, skirtų biudžeto stabilumui užtikrinti ir konkurencingumui skatinti; BOE, Nr. 168, 2012 m. liepos 14 d., p. 50428), E. Mayoral Fernández teisė nedirbti buvo atšaukta.

24

2012 m. rugsėjo 13 d. raštu A. de Diego Porras buvo iškviesta pasirašyti dokumentą dėl su ja sudarytos darbo sutarties nutraukimo nuo 2012 m. rugsėjo 30 d., kad nuo 2012 m. spalio 1 d. E. Mayoral Fernandez galėtų grįžti į savo darbo vietą.

25

2012 m. lapkričio 19 d. A. de Diego Porras pareiškė ieškinį Juzgado de lo Social no 1 de Madrid (Madrido socialinių bylų teismas Nr. 1, Ispanija), kuriuo ginčijo tiek su ja sudarytos darbo sutarties teisėtumą, tiek jos nutraukimo sąlygas.

26

Kadangi ieškinys buvo atmestas 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimu, suinteresuotoji šalis pateikė apeliacinį skundą Tribunal Superior de Justicia de Madrid (Madrido aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija), kuriame tvirtino, kad interinidad darbo sutartys, pagal kurias ji buvo įdarbinta, buvo sudarytos pažeidžiant įstatymą ir kad jos turėtų būti perkvalifikuotos į „neterminuotą darbo sutartį“. Tokios sutarties nutraukimas turi būti pripažintas neteisėtu atleidimu iš darbo ir dėl to turėtų būti išmokėta kompensacija, lygi 33 dienų darbo užmokesčiui už kiekvienus tarnybos metus.

27

2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2014 m. gruodžio 22 d., Tribunal Superior de Justicia de Madrid (Madrido aukštesnysis teismas) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.

28

Šiame sprendime jis konstatavo, kad, pirma, A. de Diego Porras įdarbinimas pagal interinidad darbo sutartis atitinka taikomų nacionalinės teisės nuostatų reikalavimus ir, antra, suinteresuotojo asmens darbo santykių su Gynybos ministerija nutraukimas teisėtas.

29

Tribunal Superior de Justicia de Madrid (Madrido aukštesnysis teismas) iškilo klausimas dėl A. de Diego Porras teisės reikalauti išmokėti kompensaciją nutraukiant jos darbo sutartį. Šis teismas konstatavo, kad Ispanijos teisėje egzistuoja skirtingas požiūris, susijęs su darbo sąlygomis, į darbuotojus, dirbančius pagal neterminuotas darbo sutartis, ir į darbuotojus, dirbančius pagal terminuotas darbo sutartis, nes pirmiesiems išmokama kompensacija teisėtai dėl objektyvių priežasčių nutraukiant darbo sutartį atitinka 20 dienų darbo užmokestį už kiekvienus išdirbtus metus, nors antrųjų atveju tokia kompensacija siekia tik 12 dienų darbo užmokestį už kiekvienus tarnybos metus. Šis skirtingas požiūris, anot minėto teismo, dar labiau pastebimas darbuotojų, įdarbintų pagal interinidad darbo sutartis, atveju, nes pagal nacionalinės teisės aktus jie neturi jokios teisės į kompensaciją, jeigu tokia sutartis nutraukiama teisėtai.

30

Atsižvelgęs į tai, kad nebuvo jokios objektyvios priežasties, pateisinančios tokį skirtingą vertinimą, Tribunal Superior de Justicia de Madrid (Madrido aukštesnysis teismas) kilo abejonių dėl nagrinėtų Ispanijos teisės nuostatų suderinamumo su Bendrojo susitarimo 4 punkte įtvirtintu pagal terminuotas ir neterminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų nediskriminavimo principu, kaip jis išaiškintas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

31

Šis teismas pateikė Teisingumo Teismui keturis prejudicinius klausimus dėl šio punkto išaiškinimo.

32

2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendime de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683) Teisingumo Teismas, be kita ko, atsakė, kad minėtas punktas turi būti aiškinamas taip, jog juo draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėti pagrindinėje byloje, pagal kuriuos pagal interinidad darbo sutartį įdarbintas darbuotojas neturi jokios teisės į kompensaciją nutraukiant darbo sutartį, nors kompensacija sumokama panašiems nuolatiniams darbuotojams.

33

2016 m. spalio 5 d. sprendimu Tribunal Superior de Justicia de Madrid (Madrido aukštesnysis teismas) nusprendė, be kita ko, kad tiek A. de Diego Porras įdarbinimas pagal interinidad darbo sutartį, tiek jos darbo santykių su Gynybos ministerija nutraukimas atitiko taikomus Ispanijos teisės aktus, tačiau šie teisės aktai yra diskriminacinio pobūdžio ir, remiantis jurisprudencija, suformuota 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendime de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683), suinteresuotajam asmeniui reikia priteisti kompensaciją, lygią 20 dienų darbo užmokesčiui už kiekvienus tarnybos metus, kuri pagal Ispanijos teisę skiriama atleidžiant iš darbo dėl ekonominių, techninių, organizacinių ar gamybos priežasčių.

34

Gynybos ministerija dėl šio sprendimo pateikė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) kasacinį skundą, siekdama, kad būtų suvienodinta jurisprudencija.

35

Šis teismas konstatuoja, kad A. de Diego Porras situacija, be jokios abejonės, buvo panaši į nuolatinių darbuotojų, atsižvelgiant, be kita ko, į jos vykdytas funkcijas.

36

Tačiau šis teismas mano, kad, net jei atitinkama pagal terminuotą sutartį dirbanti darbuotoja atliktų tas pačias funkcijas, kaip ir panašus nuolatinis darbuotojas, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai mokama kompensacija negali būti lyginama su kompensacija, mokama dėl neterminuotos darbo sutarties nutraukimo dėl vienos iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių, nes neterminuota darbo sutartis negali būti nutraukta pasibaigus terminui arba įvykdžius sąlygą.

37

Tačiau kompensacija, lygi 20 dienų darbo užmokesčiui už kiekvienus tarnybos įmonėje metus, numatyta Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte, taikoma tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama dėl vienos iš priežasčių, nurodytų Darbuotojų statuto 52 straipsnyje, neatsižvelgiant į tai, ar sutartis buvo terminuota, ar neterminuota. Taigi, pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai ir pagal neterminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai traktuojami taip pat, jei jų darbo santykiai nutraukiami dėl tos pačios priežasties.

38

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nemano, kad yra skirtingas požiūris, nurodytas 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo de Diego Porras (C‑596/14, EU:C:2016:683) 21 punkte.

39

Iš šio sprendimo matyti, kad visais darbo sutarties nutraukimo atvejais turėtų būti numatyta viena kompensacija, lygi 20 dienų darbo užmokesčiui už kiekvienus darbo įmonėje metus, tačiau tie atvejai gali labai skirtis.

40

Ši kompensacija turėtų būti išmokama pasibaigus tiek interinidad sutarčių terminui, tiek kitų terminuotų darbo sutarčių terminui, o tai panaikintų skirtumą tarp šių dviejų terminuotų darbo sutarčių kategorijų, kuris buvo nustatytas Ispanijos teisės aktų leidėjo Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte, kuriame numatyta kompensaciją, lygią dvylikos darbo dienų užmokesčiui už kiekvienus darbo įmonėje metus, išmokėti suėjus terminuotų darbo sutarčių, išskyrus interinidad sutartis, terminui.

41

Tačiau šiuo skirtumu nepaneigiama pusiausvyra tarp terminuotų ir neterminuotų darbo sutarčių.

42

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar suėjus terminuotos darbo sutarties terminui būtinai turi būti išmokama kompensacija ir, jei taip, ar ši kompensacija turi būti nustatoma tokiu pačiu būdu, kaip ir kitais darbo santykių pasibaigimo atvejais.

43

Šis teismas taip pat pažymi, kad jo klausimai susiję ne tiek su skirtingo požiūrio į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus ir neterminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus buvimu, kiek su klausimu, ar Ispanijos teisėje, pagal kurią numatyta sumokėti kompensaciją pasibaigus terminuotos darbo sutarties, išskyrus interinidad sutarties, terminui, buvo numatyta tik terminuotoms darbo sutartims, išskyrus interinidad sutartis, taikytina priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą.

44

Iš tiesų, kompensacija, lygi dvylikos darbo dienų užmokesčiui už kiekvienus darbo įmonėje metus, numatyta Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte, buvo nustatyta 2001 m. kovo 2 d.Real Decreto-ley 5/2001 (Karaliaus dekretas įstatymas Nr. 5/2001) ir 2001 m. liepos 9 d.Ley 12/2001 de medidas urgentes de reforma del mercado de trabajo para el incremento del empleo y la mejora de calidad (Įstatymas dėl skubių darbo rinkos reformos priemonių didinant užimtumą ir gerinant jo kokybę), siekiant perkelti Direktyvą 1999/70 į Ispanijos teisės sistemą. Tačiau pagal interinidad sutartis įdarbinti asmenys aiškiai nepriskirtini prie šios kompensacijos gavėjų.

45

Būtų galima konstatuoti, jog minėta kompensacija, net jei ji nesusijusi su paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis, yra priemonė, skirta įpareigojimams, kylantiems iš Bendrojo susitarimo 5 punkto, vykdyti ir stabilesniam užimtumui užtikrinti.

46

Šiomis aplinkybėmis, kyla klausimas, ar Ispanijos teisės aktų leidėjas galėjo, nepažeisdamas minėto 5 punkto, nepriskirti pagal interinidad darbo sutartis dirbančių darbuotojų prie šios kompensacijos gavėjų.

47

Šiuo klausimu iš 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680) matyti, kad valstybė narė negali vykdydama savo įsipareigojimus, kylančius iš Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies, diferencijuoti teisinių režimų pagal skirtingas darbuotojų kategorijas.

48

Tačiau interinidad darbo sutartys susijusios su dviem darbuotojais, t. y. darbuotoją pavaduojančiu darbuotoju ir pavaduojamu darbuotoju, todėl jos skiriasi nuo kitų terminuotų darbo sutarčių rūšių. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jei Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta kompensacija gali turėti atgrasomąjį poveikį darbdaviui, siekiančiam sumažinti darbuotojų skaičių, tai nereiškia, kad tokia kompensacija neturi tokio paties poveikio, kiek tai susiję su interinidad darbo sutartimis, nes pasibaigus jų terminui darbuotojų skaičius nesumažėja.

49

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

50

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat paprašė Teisingumo Teismo taikyti šioje byloje pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį arba prireikus nagrinėti šią bylą skubos tvarka ir suteikti šiai bylai pirmenybę, palyginti su bylomis Grupo Norte Facility (C‑574/16) ir Montero Mateos (C‑677/16).

51

2017 m. gruodžio 20 d. Nutartimi de Diego Porras (C‑619/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:1025) Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) prašymą nagrinėti šią bylą taikant pagreitintą procedūrą.

52

2018 m. birželio 5 d. Sprendime Montero Mateos (C‑677/16, EU:C:2018:393) Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) iš esmės nusprendė, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose darbuotojams, su kuriais, siekiant priimti į darbą laikinai, kol vykdoma atrankos ar paaukštinimo procedūra, skirta nuolatiniam darbuotojui įdarbinti, sudaryta terminuota sutartis, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjama interinidad sutartis, nenumatyta mokėti kompensacijos, kai baigiasi laikotarpis, kuriam sutartis buvo sudaryta, nors nuolatiniam darbuotojui, kurio darbo sutartis nutraukiama dėl objektyvios priežasties, kompensacija yra mokama.

53

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias darbuotojams, su kuriais, siekiant pavaduoti darbuotoją, turintį teisę į savo darbo vietos išsaugojimą, sudaryta terminuota darbo sutartis, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjama interinidad sutartis, nenumatyta išmokėti kompensacijos pasibaigus šios sutarties terminui, nors nuolatiniam darbuotojui, kurio darbo sutartis nutraukiama dėl objektyvios priežasties, kompensacija mokama.

54

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Bendrojo susitarimo 1 punkto a papunktį vienas iš šio susitarimo tikslų yra pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo paisymą. Be to, Bendrojo susitarimo preambulės trečioje pastraipoje nurodyta, kad šis susitarimas „rodo socialinių partnerių siekį sukurti bendruosius pagrindus, kurie užtikrintų vienodų sąlygų taikymą pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams, apsaugant juos nuo diskriminavimo“. Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamojoje dalyje šiuo klausimu įtvirtinta, kad Bendruoju susitarimu siekiama, be kita ko, pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, nustatant būtiniausius reikalavimus, kuriais būtų užtikrintas nediskriminavimo principo taikymas (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55

Bendruoju susitarimu, visų pirma jo 4 punktu, siekiama taikyti šį principą pagal terminuotą darbo sutartį dirbantiems darbuotojams, kad darbdavys nenustatytų tokių darbo santykių, siekdamas, jog šie darbuotojai negalėtų pasinaudoti teisėmis, kuriomis naudojasi pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantys darbuotojai (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56

Atsižvelgiant į dviejuose ankstesniuose punktuose primintus Bendrojo susitarimo siekiamus tikslus, jo 4 punktas turi būti suprantamas kaip įtvirtinantis vieną iš Sąjungos socialinės teisės principų, kuris neturėtų būti aiškinamas siaurai (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Reikia priminti, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje, kiek tai susiję su darbo sąlygomis, numatytas draudimas pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams taikyti mažiau palankias sąlygas negu panašiems pagal neterminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams, remiantis vien tuo, kad jie dirba pagal terminuotas sutartis, nebent šis nevienodas vertinimas yra objektyviai pagrįstas.

58

Nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina, kad A. de Diego Porras darbo sutartyje buvo numatyta, kad ji baigsis atsitikus tam tikram įvykiui, t. y. grįžus į darbą pavaduojamai darbuotojai, todėl ji laikytina „pagal terminuotą darbo sutartį dirbančia darbuotoja“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalį.

59

Antra, reikia pažymėti, kad kompensacija, mokama darbuotojui dėl darbo sutarties, kuri jį sieja su darbdaviu, nutraukimo, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, patenka į sąvoką „darbo sąlygos“, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 44–48 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

60

Trečia, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nediskriminavimo principu, kuris konkrečiai išreikštas Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pateisinamas (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad nediskriminavimo principas įgyvendintas ir sukonkretintas Bendrajame susitarime tik tiek, kiek tai susiję su skirtingu pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir panašioje padėtyje esančių nuolatinių darbuotojų vertinimu (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, siekiant įvertinti, ar suinteresuotieji asmenys dirba vienodą arba panašų darbą, kaip tai suprantama pagal Bendrąjį susitarimą, vadovaujantis jo 3 punkto 2 dalimi ir 4 punkto 1 dalimi reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į visus aspektus, pavyzdžiui, darbo pobūdį, mokymo ir darbo sąlygas, jie gali būti laikomi esančiais panašioje situacijoje (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas įvertinti faktines aplinkybes, turi nustatyti, ar, kai A. de Diego Porras dirbo Gynybos ministerijoje pagal terminuotą darbo sutartį, jos situacija buvo panaši į to paties darbdavio tuo pačiu laikotarpiu įdarbintų nuolatinių darbuotojų padėtį (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 52 punktą).

64

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos medžiagos, A. de Diego Porras, kai ji dirbo Gynybos ministerijoje pagal interinidad darbo sutartį, vykdė tas pačias sekretoriaus funkcijas, kaip ir darbuotoja, kurią ji pavadavo.

65

Taigi konstatuotina, kad tokios pagal terminuotą sutartį dirbančios darbuotojos, kaip A. de Diego Porras, situacija yra panaši į nuolatinio darbuotojo, Gynybos ministerijos įdarbinto toms pačioms sekretoriaus funkcijoms atlikti, situaciją, tačiau galutinį vertinimą turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes.

66

Ketvirta, taigi reikia patikrinti, ar yra objektyvi priežastis, pateisinanti tai, kad, pasibaigus interinidad sutarčiai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, atitinkamam pagal terminuotą sutartį dirbusiam darbuotojui nemokama jokia kompensacija, nors nuolatinis darbuotojas gauna kompensaciją, kai atleidžiamas iš darbo dėl vienos iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių.

67

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje esanti „objektyvių priežasčių“ sąvoka turi būti suprantama kaip neleidžianti pateisinti skirtingo pagal terminuotas ir neterminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų vertinimo, remiantis tuo, kad toks vertinimas yra numatytas bendroje ir abstrakčioje įstatymo ar kolektyvinės sutarties normoje (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Atsižvelgiant į suformuotą jurisprudenciją, minėta sąvoka reikalauja, kad nagrinėjamas skirtingas vertinimas būtų pagrįstas tiksliais ir konkrečiais veiksniais, kurie apibūdintų atitinkamą darbo sąlygą, atsižvelgiant į konkrečias jo taikymo aplinkybes ir remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais tam, kad būtų įvertinta, ar šis skirtingas vertinimas atitinka tikras reikmes, leidžia pasiekti numatytą tikslą ir yra būtinas jam įgyvendinti. Šiuos veiksnius gali lemti, be kita ko, ypatingas užduočių, kurioms atlikti terminuotos sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir savybės arba prireikus teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69

Nagrinėjamu atveju Ispanijos vyriausybė nurodo skirtingas aplinkybes, kuriomis atsiranda Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytų terminuotų darbo sutarčių nutraukimo priežasčių, pavyzdžiui, interinidad sutarties pasibaigimas, palyginti su aplinkybėmis, kai numatyta išmokėti kompensaciją atleidimo iš darbo dėl vienos iš šio statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių atveju, pavyzdžiui, dėl ekonominių, techninių, organizacinių ar su gamyba susijusių priežasčių, kai panaikintų darbo vietų skaičius mažesnis už tą, kurio reikalaujama, kad darbo sutarčių nutraukimas būtų laikomas kolektyviniu atleidimu iš darbo. Siekdama paaiškinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą skirtingą požiūrį ši vyriausybė iš esmės nurodo, kad pirmuoju atveju darbo santykiai nutrūksta dėl įvykio, kurio darbuotojas galėjo tikėtis sudarydamas terminuotą darbo sutartį. Tai atitinka pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją, kai interinidad sutartis nutrūko sugrįžus pavaduotai darbuotojai. Antruoju atveju, priešingai, Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas kompensacijos mokėjimas grindžiamas noru kompensuoti tai, kad nepateisinti darbuotojo teisėti lūkesčiai dėl darbo santykių tęstinumo, nes jis atleistas iš darbo dėl vienos iš šio statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių.

70

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad A. de Diego Porras interinidad darbo sutartis nutrūko grįžus pavaduotai darbuotojai, taigi šios aplinkybės faktiniu ir teisiniu požiūriu labai skiriasi nuo situacijos, kai nuolatinio darbuotojo darbo sutartis nutraukiama dėl vienos iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių.

71

Iš tiesų, remiantis terminuotos darbo sutarties sąvokos apibrėžtimi, pateikta Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalyje, ši sutartis pasibaigia suėjus nustatytam terminui; šis terminas gali būti konkrečios užduoties įvykdymas, konkreti diena ar, kaip nagrinėjamu atveju, konkretus įvykis. Taigi terminuotos darbo sutarties šalys jau sudarydamos sutartį žino datą ar įvykį, pagal kuriuos nustatomas sutarties terminas. Šis terminas riboja darbo santykių trukmę ir šalys neturi išreikšti savo valios šiuo klausimu po šios sutarties sudarymo (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 60 punktas).

72

Neterminuota darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl vienos iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje nurodytų priežasčių, priešingai, susiklosčius aplinkybėms, kurių nebuvo galima numatyti sudarant sutartį ir kurios sutrikdo įprastą darbo santykių eigą (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Montero Mateos, C‑677/16, EU:C:2018:393, 61 punktas). Kaip matyti iš Ispanijos vyriausybės paaiškinimų, pateiktų šio sprendimo 69 punkte, būtent siekiant kompensuoti šį nenumatytą darbo santykių nutraukimą dėl tokios priežasties, taigi ir nepateisintus darbuotojo teisėtus lūkesčius, kurių jis galėjo turėti dėl šių santykių stabilumo, pagal Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punktą reikalaujama tokiu atveju iš darbo atleistam darbuotojui sumokėti 20 dienų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už kiekvienus išdirbtus metus.

73

Pastaruoju atveju Ispanijos teisėje nenumatytas skirtingas požiūris į pagal terminuotą sutartį dirbančius darbuotojus ir panašius nuolatinius darbuotojus, nes Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta sumokėti darbuotojui 20 dienų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už kiekvienus įmonėje išdirbtus metus, neatsižvelgiant į tai, ar jis dirbo pagal terminuotą, ar neterminuotą sutartį.

74

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tokia konkreti Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos kompensacijos atleidimo iš darbo atveju paskirtis ir aplinkybės, kuriomis ši kompensacija mokama, yra objektyvi priežastis, galinti pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą skirtingą požiūrį.

75

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti, jog Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias darbuotojui, su kuriuo, siekiant pavaduoti darbuotoją, turintį teisę į savo darbo vietos išsaugojimą, sudaryta terminuota darbo sutartis, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjama interinidad sutartis, nenumatyta išmokėti kompensacijos pasibaigus šios sutarties terminui, nors nuolatiniam darbuotojui, kurio darbo sutartis nutraukiama dėl objektyvios priežasties, kompensacija mokama.

76

Ispanijos vyriausybė teigia, kad antrasis klausimas neturi reikšmės pagrindinės bylos baigčiai. Iš tiesų, Bendrojo susitarimo 5 punktas susijęs tik su piktnaudžiavimu paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir tais atvejais, kai pažeidžiamas įstatymas. Vis dėlto šioje byloje nėra nei sukčiavimo sudarant terminuotą darbo sutartį, nei piktnaudžiavimo tokiomis sutartimis. Be to, pagrindinė byla susijusi tik su vienintele terminuota darbo sutartimi.

77

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tik jei akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės ar teisinės informacijos, reikalingos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Altiner ir Ravn, C‑230/17, EU:C:2018:497, 22 punktas).

78

Nagrinėjamoje byloje iš Teisingumo Teismo turimos medžiagos matyti, kad nuo 2003 m. vasario mėn. A. de Diego Porras dirbo sekretore įvairiose Gynybos ministerijos direktoratų padaliniuose pagal kelias interinidad darbo sutartis.

79

Šiuo klausimu, kaip matyti iš Bendrojo susitarimo 5 punkto 2 dalies a papunkčio, valstybėms narėms paliekama teisė nustatyti sąlygas, pagal kurias sutartys ar terminuoti darbo santykiai laikomi sudarytais „paeiliui“.

80

Nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas priklauso išimtinei nacionalinių teismų jurisdikcijai (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Grupo Norte Facility, C‑574/16, EU:C:2018:390, 32 punktą).

81

Tokiomis aplinkybėmis nėra akivaizdu, kad Bendrojo susitarimo 5 punkto išaiškinimas, kurio prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo antrajame klausime, neturi jokio ryšio su bylos faktais arba pagrindinės bylos dalyku arba kad problema yra hipotetinė.

82

Todėl antrasis klausimas yra priimtinas.

83

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Bendrojo susitarimo 5 punktą reikia aiškinti taip, kad tokia priemonė, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią numatyta kompensacija darbuotojams, dirbantiems pagal tam tikras terminuotas darbo sutartis, privaloma mokėti pasibaigus terminui, kuriam buvo sudarytos šios sutartys, yra priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už jį bausti, arba lygiavertė teisinė priemonė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

84

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrojo susitarimo 5 punktu siekiama vieno iš šio susitarimo tikslų, t. y. apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, todėl pagal šio punkto 1 dalį valstybės narės įpareigojamos nustatyti bent vieną iš joje nurodytų veiksmingų ir privalomų priemonių tais atvejais, kai jų vidaus teisėje nėra lygiaverčių teisinių priemonių. Minėto punkto 1 dalies a–c papunkčiuose nurodytos trys priemonės susijusios su objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis tokių darbo sutarčių ar santykių atnaujinimą, maksimalia bendra tokių paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar darbo santykių trukme ir jų atnaujinimų skaičiumi (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López, C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

85

Šiuo klausimu valstybės narės turi diskreciją, nes gali imtis vienos ar kelių Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a–c punktuose nurodytų priemonių arba taikyti esamas lygiavertes teisines priemones, tačiau jos tai turi daryti atsižvelgdamos į specifinių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų poreikius (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Santoro, C‑494/16, EU:C:2018:166, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

86

Taip pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį valstybėms narėms nustatytas bendras tikslas užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimo atvejams ir joms leidžiama pasirinkti būdus, kaip tai pasiekti, su sąlyga, kad jie neprieštarauja Bendrojo susitarimo tikslui ar nepašalins jo veiksmingo poveikio (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Santoro, C‑494/16, EU:C:2018:166, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

87

Bendrojo susitarimo 5 punkte neapibrėžtos konkrečios sankcijos, taikomos tada, kai piktnaudžiavimo atvejai nustatyti. Tokiu atveju nacionalinės valdžios institucijos privalo imtis priemonių, kurios būtų ne tik proporcingos, bet ir pakankamai veiksmingos ir atgrasomosios, kad būtų užtikrintas visiškas taikant Bendrąjį susitarimą priimtų normų veiksmingumas (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López, C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

88

Kai piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius, veiksmingas ir lygiavertes darbuotojų apsaugos garantijas nustatančią priemonę turi būti galima taikyti siekiant tinkamai nubausti už šį pažeidimą ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes. Šiuo atveju, kaip matyti iš Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmos pastraipos, valstybės narės privalo „imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai“ (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López, C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

89

Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl vidaus teisės nuostatų išaiškinimo, ši užduotis tenka kompetentingiems nacionaliniams teismams, kurie turi nustatyti, ar taikytinų nacionalinės teisės aktų nuostatos tenkina Bendrojo susitarimo 5 punkte numatytus reikalavimus (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López, C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

90

Taigi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar atitinkamų vidaus teisės nuostatų taikymo sąlygos ir veiksmingas įgyvendinimas yra tinkama priemonė, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už jį būtų nubausta (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López, C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

91

Vis dėlto Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prejudicinį klausimą, prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie padėtų nacionaliniam teismui atlikti savąjį vertinimą (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López, C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

92

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tokia priemonė, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią numatyta privaloma kompensacija darbuotojams, dirbantiems pagal tam tikras terminuotas darbo sutartis, mokama pasibaigus terminui, kuriam jos buvo sudarytos, iš pirmo žvilgsnio neatrodo priskirtina prie vienos iš piktnaudžiavimo prevencijos priemonių kategorijų, nurodytų Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a–c punktuose.

93

Taip pat neatrodo, kad tokia nacionalinė priemonė galėtų būti pripažinta „lygiaverte teisine priemone, skirta užkirsti kelią piktnaudžiavimui“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

94

Pasibaigus sutarčiai mokama kompensacija, numatyta Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte, neleistų pasiekti Bendrojo susitarimo 5 punktu siekiamo tikslo užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas sutartis. Ji mokama neatsižvelgiant į tai, ar terminuotos darbo sutartys sudaromos teisėtai, ar piktnaudžiaujant.

95

Taigi neatrodo, kad ši priemonė tinkama bausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar darbo santykius ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes, vadinasi, kad ji būtų pakankamai veiksminga ir atgrasanti, kad užtikrintų nuostatų, priimtų pagal Bendrąjį susitarimą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 87 punkte nurodytą jurisprudenciją.

96

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinis teismas pagal nacionalinės teisės taisykles turi įvertinti, ar tokia priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią darbuotojams, dirbusiems pagal tam tikras terminuotas darbo sutartis, pasibaigus jų terminui, privalu išmokėti kompensaciją, yra tinkama priemonė užkirsti kelią piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už tai bausti arba lygiavertė teisinė priemonė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

97

Savo trečiuoju klausimu, kuris pateiktas teigiamo atsakymo į antrąjį klausimą atveju, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos pasibaigus tam tikrų kategorijų terminuotoms darbo sutartims darbuotojams, dirbusiems pagal šias sutartis, mokama kompensacija, o pasibaigus kitų kategorijų terminuotoms darbo sutartims pagal jas dirbusiems darbuotojams jokia kompensacija nemokama.

98

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą iš esmės nedraudžiama skirtingai vertinti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba paeiliui nustatant terminuotus daro santykius atvejų, priklausomai nuo sektoriaus ar kategorijos, prie kurios priskiriami nurodyti darbuotojai, jeigu atitinkamos valstybės narės vidaus teisės sistemoje šiame sektoriuje arba prie šios kategorijos priskiriamų darbuotojų atžvilgiu numatyta kita veiksminga priemonė, skirta piktnaudžiavimui išvengti ir už jį nubausti (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López, C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

99

Šias išvadas visiškai galima taikyti esant situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, kai pasibaigus tam tikrų kategorijų terminuotoms darbo sutartims darbuotojams, dirbusiems pagal šias sutartis, mokama kompensacija, o pasibaigus kitų kategorijų terminuotoms darbo sutartims pagal jas dirbusiems darbuotojams jokia kompensacija nemokama.

100

Todėl, net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta privaloma kompensacija yra priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią piktnaudžiauti paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis arba paeiliui nustatomais terminuotais darbo santykiais, arba lygiavertė teisinė priemonė, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą, tai, kad numatyta, jog ši kompensacija mokama tik pasibaigus terminuotoms darbo sutartims, išskyrus interinidad sutartis, gali pakenkti Bendrojo susitarimo tikslui ir veiksmingumui tik tuo atveju, jei Ispanijos teisėje nenumatyta jokia kita veiksminga priemonė, skirta piktnaudžiavimui su darbuotojais sudarant interinidad darbo sutartis išvengti ir už jį nubausti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

101

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad, jeigu nacionalinis teismas konstatuotų, kad priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią darbuotojams, dirbusiems pagal tam tikras terminuotas darbo sutartis, pasibaigus jų terminui, privalu išmokėti kompensaciją, yra tinkama priemonė užkirsti kelią piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už tai bausti arba lygiavertė teisinė priemonė, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą, ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos pasibaigus tam tikrų kategorijų terminuotoms darbo sutartims darbuotojams, dirbusiems pagal šias sutartis, mokama kompensacija, o pasibaigus kitų kategorijų terminuotoms darbo sutartims pagal jas dirbusiems darbuotojams jokia kompensacija nemokama, tik jei nacionalinėje teisės sistemoje nenumatyta jokia kita veiksminga priemonė, skirta tokiam piktnaudžiavimui pastarųjų darbuotojų atžvilgiu išvengti ir už jį nubausti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

102

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: